Akcijos sumanytoja Jelena Ušakova pasakojo, kad iniciatyvos Sąjūdžio parke pasodinti šešias liepas ėmėsi dėl klaipėdiečių parodytos šilumos.

"Tikimės, kad praeis metai ir šios liepos užaugs didelės. Liepos laikomos apsaugos medžiais, jos saugo nuo saulės, suteikia jėgų. Žmonės po liepomis pasėdėję jausdavo jėgų antplūdį. Liepos lapai primena širdies formą. Tai mūsų širdys, kurios plaka čia. Mums čia gerai, bet mūsų širdis traukia į namus", – kalbėjo J. Ušakova.

Tačiau akcijos sumanytoja itin nustebo aptikusi, kad naujai pastatyta atminimo lenta jau yra apgadinta.

"Gali būti, kad vaikai akmenukais apmėtė. Takeliai išgrįsti akmenėliais. Aš nepykstu, bet vis tiek nemalonu", – pripažino moteris.

Niekas nežino, ar tokiu būdu pagiežos neliejo kai kurie uostamiesčio rusakalbiai, kurių požiūris į Ukrainoje vykstantį karą yra kardinaliai priešingas nei beveik viso pasaulio nuomonė.

Prijaučiantieji Kremliui ir jo į Ukrainą pasiųstiems žudikams dažnai lieja pyktį ukrainiečių atžvilgiu internete. Tad gali būti, kad tokiems galėjo užkliūti ir liepaitės.

"Tokia nedidelė šalis Lietuva, bet taip padeda Ukrainai. Aš dėkoju visa širdimi Lietuvai už jos paramą mums. Viliuosi, kad šis karas baigsis", – sakė ukrainietė.

Moteris pripažino, kad Klaipėdoje ji pirmą kartą Kalėdas šventė gruodį.

"Ukrainiečiai šįsyk net Kalėdas šventė taip, kaip visa Europa ir kitos pasaulio šalys. Nebenorime švęsti šių švenčių kartu su Rusija. Kiti ukrainiečiai švęs dvi šventes – Kalėdas minės gruodį ir sausį", – tikino J. Ušakova.

Liepos lapai – tarsi širdys

Ukrainiečių bendruomenė, įsikūrusi Klaipėdoje, jau įvertino lietuvių svetingumą.

"Kaip padėką mes nusprendėme jūsų mieste pasodinti šešias liepas. Surinkome pinigų ir nupirkome jas Sąjūdžio parkui", – pasakojo akcijos organizatorė Jelena.

Ukrainiečiai taip nori įamžinti uostamiestyje neeilinius įvykius, kurie įsirėžė ne tik jų, bet ir visų lietuvių širdyse, bei priminti, kad Klaipėda tapo namais tiems, kurie savųjų neteko.

"Tikimės, kad praeis metai ir šios liepos užaugs didelės. Liepos laikomos apsaugos medžiais. Liepa saugo nuo saulės, liepa suteikia jėgų. Žmonės, pasėdėję po liepomis, jausdavo jėgų antplūdį. Liepos lapai primena širdies formą. Tai mūsų širdys, kurios plaka čia. Mums čia gerai, bet juk mūsų širdis traukia į namus", – susijaudinusi kalbėjo J.Švatskaja.

Tai labai baisu, tai tikras košmaras.

Namuose liko su katinu

Moteris pripažino, kad karas pragaru pavertė daugelio ukrainiečių gyvenimus.

"Mes čia gyvename su dukra ir anūku. Tačiau mano vyras su katinu liko namuose. Jis apsigyveno su broliu užmiestyje esančiame name, kiek toliau nuo Kramatorsko. Juk pačiame mieste jau labai pavojinga. Kiekvieną dieną link Kramatorsko vis labiau artėja tie antžmogiai. Ką jie išdarinėja, sunku net apsakyti. Tai labai baisu, tai tikras košmaras", – pasakojo moteris.

Jelena Klaipėdą pasiekė savaitę iki to, kai Kramatorsko traukinių stotyje nugriaudėjo milžiniškas sprogimas.

Nuo karo bėgantys ukrainiečiai patyrė dar vieną Rusijos armijos beširdišką išpuolį – bombos buvo numestos tiesiai į žmonių susikaupimo vietą, kur žuvo 60 ukrainiečių.

Grėsmė: ukrainiečių šeimai į Klaipėdą pavyko pabėgti prieš pat susprogdinant Kramatorsko traukinių stotį. Scanpix nuotr.

Dvikalbystė – ne nuodėmė

J.Švatskaja pati ir yra Donecko srities gyventoja. Moteris kalba rusiškai ir tikino, kad Ukrainoje dėl to nejautė jokio nepatogumo.

"Jei kalbi rusiškai, dar nereiškia, kad nesi ukrainietis. Daug tokių šeimų, kuriose vartojamos dvi kalbos", – patikino moteris.

Jos šeimoje buvo kalbama dviem kalbomis, tiek ukrainiečių, tiek rusų.

"Tačiau jei mūsų prezidentas Volodymyras Zelenskis visiems įsakytų kalbėti tik ukrainietiškai, mes visi taip ir darytume. Ir taip pasielgtų ne tik Donecko žmonės. Šis žmogus tikrai yra ne vien šalies, bet ir tautos lyderis. Jei ne V.Zelenskis, kažin, ar mes būtume atsilaikę pirmąją savaitę. Net tie, kurie prieš karą prijautė Rusijai, dabar jau susivokė. Nutiko priešingai, žmonės susivienijo ir dabar už savo šalį ir prezidentą galvą padėtų", – patikino J.Švatskaja.

Pragaro kelionė

Prasidėjus karui, Jelena su vyru dar kurį laiką delsė ir neskubėjo evakuotis.

"Mano dukra pirmiausia išvežė anūką iš šalies. Kadangi žentas dirbo Lietuvoje, nebuvo kalbų, kur važiuoti. Toje pačioje traukinių stotyje, kurią dabar žino visas pasaulis dėl numesto sprogmens, dukra sėdo į traukinį ir košmariškomis sąlygomis išvažiavo iš šalies", – pasakojo moteris.

Jelenos dukra su sūnumi traukiniu iki sienos keliavo kritinėmis sąlygomis.

Žmonės netilpo į vagonus, dalis lagaminų su daiktais taip ir liko stovėti stotyje.

"Kas stačiomis, kas ant grindų, taip išvykstantieji keliavo daugybę valandų. Traukinys galėjo būti bet kada apšaudytas, buvo liepiama išsijungti mobiliuosius telefonus, užverti traukinio užuolaidas. Buvo girdėti sprogimai. 36 valandas iki Lvovo trukusi kelionė buvo tikras pragaras. Dar tris paras dukra praleido prie sienos, kol jai pavyko ją kirsti", – šiurpo moteris.

Pražudė išdavystė?

Dukra su žentu moterį ilgai įkalbinėjo evakuotis. Kantrybė moters vaikams trūko tada, kai Kramatorske buvo susprogdinta geležinkelio linija.

"Vaikai jau pyko, sakė, kad aš praleidau progą. Į evakuacinį traukinį pataikė raketa, per sprogimą žuvo traukinio palydovė. Ji juk važiavo mūsų gelbėti", – ašaras braukė moteris.

Tačiau geležinkelininkai atstatė bėgius ir traukiniai vėl pajudėjo.

Įtariama, kad situacija buvo specialiai sukurta.

"Gal Dievas padėjo? Tik atsitiktinai nebuvau Kramatorsko stotyje tą dieną, kai vėl nugriaudėjo sprogimas. Dar spėjau išvažiuoti. Bet namus palikau taip, kaip stoviu, su viena rankine. Per sprogimą žuvo savanoris, kuris visiems mums gelbėjo. Be vyro liko žmona su vaikais. Aukojome lėšų šeimai, siunčiau ir aš", – pasakojo ukrainietė.

Moteris turi įtarimų, kad tragedija Kramatorske įvyko dėl išdavystės.

"Dieną prieš tai neatvyko vienas traukinys. Per parą traukinių stotis užsipildė, iš visų apylinkių žmonės buvo suvažiavę ir tikėjosi evakuotis. Dalį nakčiai apgyvendino vaikų darželyje, dalį – mokykloje. O kitą dieną atskriejo raketos. Įtariama, kad situacija buvo specialiai sukurta. Visokių išdavikų yra", – nuomonę išsakė ukrainietė.

Pokyčiai: J.Švatskaja Klaipėdoje jau džiaugiasi besiburiančia ukrainiečių bendruomene. Asmeninio archyvo nuotr.

Okupantai gailesčio nejaučia

J.Švatskaja pripažino, kad palaikančių "Ruskij mir" ideologiją yra.

"Tai propagandos aukos. Viskas parduodama. Gal kam nors pinigų pažadėta buvo? Jie judai, kurie išduos bet ką, ne tik Dievą. Jie parduos savo tėvynainius ir savo šalį", – apgailestavo moteris.

Tačiau, pasak ukrainietės, šalies išdavikų laukia liūdnas likimas.

"Raketa nesirenka, ji skrieja ten, kur nukreipta. Bet kuris, bendradarbiavęs su okupantais, nuo tokios raketos pats gali mirti. Jei kas nors nesupranta, kad okupantai nejaučia gailesčio niekam, tokio pat išdaviko gali laukti filtracijos stovykla ir deportacija į Rusiją. Sugrįžo Gulago laikai", – šiurpo ukrainietė.

Vis dėlto moteris įtaria, kad daugybė rusakalbių Ukrainoje laukia karo pabaigos ir garsiai nedemonstruoja savo prielankumo Rusijai.

"Tai perbėgėliai. Jie laukia, kas laimės. Bet jei jau Maskva jiems taip patinka, kodėl jie nevažiuoja ten gyventi? Tačiau aš viliuosi, kad vis daugiau žmonių supras, kad Rusija nieko gero neatneš niekam", – tikisi moteris.

Mes juk rusų nekvietėme, už ką mums tokios kančios?

Eilėse – dėl duonos

J.Švatskaja turi inžinerinį išsilavinimą, tačiau gyvenimas ją nuvedė į turizmo sritį.

"Teko pagyventi net keturiose šalyse. Esu komunikabilus žmogus, todėl dabar turiu draugų įvairiose šalyse. Kai prasidėjo karas, net bičiuliai iš Rumunijos kvietė, kad evakuočiausi pas juos. Bet turėjau vykti į Lietuvą, reikėjo padėti dukrai prižiūrėti anūką. Ji ką tik susirado darbą. Pas mus juk vyksta karas. Ukrainoje dabar daug kas nedirba, stovi įmonės", – kalbėjo moteris.

Trečią mėnesį be pajamų gyvenantys ukrainiečiai susiduria didžiule humanitarine krize.

"Taip, išgyventi, kai neturi pajamų, yra labai sunku. Mano vyras jau pensininkas, gauna pensiją. Tačiau jis dar dirbo ir, nors kompanija per karą nevykdo veiklos, tačiau savo darbuotojams moka bent minimalius pinigus, kad žmonės turėtų duonai", – pasakojo ukrainietė.

Kai kuriems žmonėms jau baigėsi santaupos ir jiems tenka maitintis tik tuo, ką gauna humanitarinės pagalbos skirstymo punktuose.

"Šiuo metu Ukrainoje 30 laipsnių karščio. Žmonės valandų valandas laukia eilėje, kad gautų maisto paketą. Tai yra tokia bėda. Mes juk rusų nekvietėme, už ką mums tokios kančios? Mes be jų gerai gyvenome, vaikai mokėsi, mes visko turėjome, patys užsidirbome, nieko neprašėme", – vos tramdydama ašaras pasakojo moteris.

Tiki Ukraina

J.Švatskaja kiekvieną dieną palaiko ryšį su artimaisiais, skambina vyrui.

"Aš kiekvieną kartą su juo atsisveikinu taip, lyg tai būtų paskutinis mano gyvenime pokalbis su juo. Lyg amžiams išsiskirtume. Dar kol kas Kramatorsko rusų armija nepasiekė, bet mūsų miestai apšaudomi", – pasakojo moteris.

Moters vyras su broliu glaudžiasi sodyboje, 20 minučių kelio nuo Kramatorsko.

"Gerai, kad jie bent sirenų negirdi, nes jos veda iš proto. Paskutinėmis dienomis Kramatorske sirenos jau nebetilo", – pasakojo ukrainietė.

Tikslių žinių apie savo artimųjų buvimo vietą moteris nenori atskleisti, nes bijo susidorojimo.

"Jie juk tyčiojasi, žudo. Ieško, kas yra nusiteikęs prieš, ir nužudo. Buvo rasta kūnų su peršautomis kojomis, jie ne tik kankina, bet ir tyčiojasi. Ukrainoje liko mano sesuo su dukra, kuri laukiasi kūdikio. Šiuo metu Ukrainoje labai pavojinga. Nėra tokios vietos, kur būtų saugu", – kalbėjo moteris.

Kodėl didžioji dalis ukrainiečių nenori evakuotis, moteris supranta.

"Mirtis ne tik savo mieste gali ištikti, bet kur kitur taip pat. O nuosavos sienos padeda, palaiko. Todėl žmonės nenori bėgti", – paaiškino moteris.

Viltį Jelenos artimiesiems palaiko tai, kad netoli jų namų stovi Ukrainos karinių pajėgų dalinys.

"Mes tikime pergale, mes tikime savo kariais ir Ukraina", – pabrėžė moteris.

Sulaukė ir paramos, ir įžeidimų

Atvykusi į Klaipėdą ukrainietė buvo nustebusi, kiek žmonių tiesė pagalbos ranką karo pabėgėliams.

"Lietuviai – nuostabūs žmonės. Mums visur dega žalia šviesa. Nuo kortelių maisto produktams iki humanitarinės pagalbos. Kur tik kreipiamės, mus sutinka su šypsena ir atvira širdimi. Visi mus palaiko", – pasakojo moteris.

J.Švatskają Klaipėdoje nustebino tik vienas dalykas – kai kurių čia gyvenančių rusakalbių reakcija.

"Po Klaipėdoje vykusios medžių sodinimo akcijos pasipylė komentarai, kuriuose buvome užgauliojami. Mane ištiko šokas, buvo rašoma, kad mes varytume namo. Aš į tai atsakiau, kad šį komentatorių kviečiu važiuoti kartu. Tegul pamato, kas ten vyksta, kaip mus, ukrainiečius, šaudo rusų armija", – teigė moteris.

J.Švatskaja pripažino, kad, kita vertus, supranta tai, kodėl liejasi įsiūtis.

"Labai norėčiau, kad jie atvertų akis ir pamatytų, kokius žiaurumus Ukrainoje daro rusų armija. Tai yra protu nesuvokiama. Visi gyvena baimėje. Mūsų kariai visomis jėgomis gina savo tėvynę, tiek jų jau žuvo. Jie paaukojo savo gyvybes už laisvę. Kaip galima to nesuprasti?" – apgailestavo moteris.

Uostamiestis svetingai priėmė karo pabėgėlius iš Ukrainos, todėl čia laikinus namus suradę žmonės nori padėkoti Klaipėdos miestui.

"Mes dėkingi už paramą, kurią lietuviai suteikia mums tokiu sunkiu metu. Lietuviai padeda ne tik mums čia, bet jūs padedate ir mūsų šaliai. Kaip padėką mes nusprendėme jūsų mieste pasodinti šešias liepas. Surinkome pinigų ir nupirkome jas Sąjūdžio parkui", – pasakojo akcijos organizatorė Jelena Ušakova.

Ukrainiečiai taip nori įamžinti uostamiestyje neeilinius įvykius, kurie įsirėžė ne tik jų, bet ir visų lietuvių širdyse.

Tai mūsų širdys, kurios plaka čia.

"Tikimės, kad praeis metai ir šios liepos užaugs didelės. Liepos laikomos apsaugos medžiais. Liepa saugo nuo saulės, suteikia jėgų. Žmonės po liepomis pasėdėję jausdavo jėgų antplūdį. Liepos lapai primena širdies formą. Tai mūsų širdys, kurios plaka čia. Mums čia gerai, bet mūsų širdis traukia į namus", – susijaudinusi kalbėjo J.Ušakova.

Moteris, apie idėją pasidalijusi internete, sulaukė gausaus tėvynainių būrio susidomėjimo.

"Net neįsivaizduojate, kiek mūsų ukrainiečių susivienijo. Paskelbėme akciją "Pasodink medį Klaipėdai". Surinkome pinigų medžiams. Visi davė tiek, kiek galėjo. Net ir euro auka mums yra daug, juk daugybė iš mūsų darbo dar nerado", – pasakojo moteris.

Ši akcija sulaukė daugybės žmonių dėmesio.

"Reikėjo net architektų pagalbos, visi sutiko šiltai, gelbėjo ir šypsojosi mums", – džiaugėsi ukrainietė.

Kūrinių autoriai – jaunieji kompozitoriai, Lietuvoje studijuojantys moksleiviai ir muzikos studentai: Evaldas Alekna, Lukas Butkus, Karolis Dabulskis, Dominykas Digimas, Adam Farnlof, Kazimieras Krulikovskis, Iveta Mikalajūnaitė, Ieva Parnarauskaitė, Salomėja Petronytė, Evita Rudzionytė, Gintarė Valionytė ir Denis Vysokovych.

Koncertuose nuskambės šių autorių specialiai konkursui sukurtų kūrinių premjeros ir paaiškės nugalėtojai. Koncerto Vilniuje metu komisija išrinks I, II ir III vietų laimėtojus, bus įteikti choro dainininkų simpatijų prizai, o Vilniaus ir Kauno koncertų klausytojai išsirinks jiems labiausiai patikusius kūrinius, kurių autoriams bus įteikti publikos simpatijų prizai.

Pirmą kartą konkurso istorijoje dalyviai rašė kūrinius ne mišriam chorui, o lygiems balsams – moterų-jaunių chorui. Organizatoriai, atliepdami chorų vadovų nuolat įvardinamą naujų kūrinių tokiai sudėčiai trūkumą, pakvietė jaunuosius kompozitorius išbandyti save, rašant vien moterų balsams.

M. Žemaitytės nuotr.

Vien moteris ir merginas šiemet išvysime ne tik dainuojančias scenoje, bet ir komisijoje. Išrinkti geriausius šių metų konkurso „Vox juventutis“ kūrinius patikėta ryškioms savo sričių profesionalėms – dirigentėms Rasai Gelgotienei, Erikai Žilinskaitei, dirigentei ir kompozitorei Vilijai Mažintaitei, kompozitorei Jurgitai Mieželytei bei muzikologei Eglei Šeduikytei-Korienei.

XV jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox juventutis‘ 21“ baigiamieji koncertai vyks lapkričio 26 d. 19 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje ir 28 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje, XXIX tarptautiniame sakralinės muzikos chorų festivalyje „Cantate Domino“.

Dalyvaus Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ Merginų choras, vadovė ir dirigentė Jolita Vaitkevičienė (mokytojai Edita Jaraminienė, Jaunius Šakalys); Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ moterų grupė, meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas, pianistė Eglė Kasteckaitė. Koncertų vedėja – muzikologė Rasa Murauskaitė.

Renginiai nemokami, įleidžiami lankytojai, turintys galimybių pasą.

Renginio žiūrovus rezervuaro erdvėje iš visų pusių supo choras, išsidėstęs ratu palei kupolo formos sieną, kurią interaktyviomis bangomis užliejo meniškos L. V. Dagilio vizualizacijos, besikeitusios reaguojant tiek į erdvės garso stiprumą. Centrinėje rezervuaro erdvėje susibūrusi publika sekė vaizdo projekcijų žaismą kupolo skliautuose ir turėjo galimybę patirti neįprastai aidinčią erdvės akustiką.

Skambūs merginų choro balsai industrinę erdvę pripildė skirtingomis kalbomis (lietuvių, švedų, farerų, arabų, mandarinų ir kitomis) dainuojamomis ir sakomomis patarlėmis apie vandenį. Kompozitorė J. Pranulytė jas iliustravo vandens stichiją atliepiančiais garsiniais paveikslais – krioklio, lietaus ar tekančio vandens.

Sukurti šį kūrinį jaunąją kompozitorę įkvėpė apsilankymas rezervuare prieš metus – jau tuomet unikali erdvė mintyse tapo idealia vieta kūrybai.

„Vilniaus vandenų“ Liepkalnio vandens saugykla pastatyta 1916 m. – tai vienas įdomiausių požeminio Vilniaus statinių, pasižymintis neįtikėtina akustika: aidas joje atsikartoja 5-6 kartus, o didžiulę 5 metrų gylio apskritą patalpą dengia kolonomis paremtas skliautinis kupolas. Pastato, o kartu ir Vilniaus vandentiekio istoriją susirinkusiems žiūrovams intriguojančiai papasakojo istorikas, aktyvus miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius.  

„Jutos Pranulytės „Vandenys“ suteikė galimybę žiūrovams patirti šį unikalios architektūros statinį daugialypiais garsiniais, vizualiais ir erdviniais pojūčiais. Esame dėkingi kompozitorei už idėją ir choro „Liepaitės“ merginoms, kurios nepabūgo leistis į senovinio vandens rezervuaro gilumą“, - sako renginį globojančios bendrovės „Vilniaus vandenys“ komunikacijos koordinatorius Dalius Drevinskas.

Novatorišką projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Medelius nulaužė keturi vaikai – du 11-mečiai, 12-metis ir 14-metis. Šie vaikai taip pat jau ne kartą buvo pakliuvę į policijos akiratį.

Dėl turto sunaikinimo ir sugadinimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau jis nutrauktas, nes nusikalstamą veiką padariusieji nėra tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Dėl vaikų nepriežiūros nepilnamečių tėvams gresia administracinė atsakomybė, pranešė policija.

Neseniai pasodintos ir miesto centrą puošusios, jau sulapojusios liepaitės suniokotos ir perlaužtos perpus rastos ankstyvą liepos 14-tosios rytą.

Pasipiktinę pakruojiečiai neabejojo, kad Saulėtekio gatvėje medeliai nulaužti tyčia – chuliganams užkliuvo kas kelintas medelis, taip ir paliktas perpus perlaužtu kamienu.

Pakruojo rajono policijos komisariato pareigūnai, bendraudami su gyventojais, tirdami kitus pareiškimus ir administracinių teisės pažeidimų medžiagas, apsilankė vienoje, gerai policijai žinomoje pakruojiečių šeimoje. Ten ir pradėjo aiškėti, kas sulaužė medelius.

Pakruojo rajono savivaldybė liepaites įvertino 120 eurų.

Vos tik nurimus gražiausių metų švenčių šurmuliui, išskirtiniai Vilniaus muzikos kolektyvai kviečia praleisti vakarą nepaprastai gražios, vilties kupinos muzikos apsuptyje, prisimenant Lietuvos laisvę gynusius žmones.

Tradiciniame, jau ketverius metus organizuojamame koncerte „Už laisvę“, savo jėgas suvienys Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunių choras (meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė) ir Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus).

„Metų pradžia pažymėta skaudžiais įvykiais, amžinai įsirėžusiais Lietuvos žmonių širdyse, tačiau tuo pačiu, tai - ne tik tragiška data, bet ir viena svarbiausių šalies švenčių, menanti didžių žmonių pasiaukojimą tėvynei bei kelią, kurį turėjome nueiti vardan laisvos Lietuvos. Šią mums visiems brangią dieną kviečiame paminėti besiklausant prasmingos muzikos“, – apie koncertą kalbėjo A. Steponavičiūtė Zupkauskienė.

Galingas dviejų chorų ir orkestro skambesys, pakili rimtis bei šviesi ramybė – visa tai išskirtinėje, su didžiule meile paruoštoje programoje, kurią kolektyvai atliks sausio 13 d. 19 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. Muzikai neabejoja, jog kruopščiai atrinkti S. Moniuškos, K. Vasiliauskaitės, J. Rheinbergerio, S. Scheidto, P. Guidi, V. D‘Indy kūriniai, įžiebs tikėjimo savimi bei savo šalimi liepsnelę kiekvieno atėjusio širdyje.

Koncerte (be jau minėtų kolektyvų) taip pat pasirodys solistė Vida Taurinskaitė-Rukšienė (sopranas) ir pianistė Loreta Barzinskaitė Kuliešiuvienė. Diriguos Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė.

Įėjimas laisvas.

Merginų choras „Liepaitės“ pasirodė iškilmingame chorų „Eurovizijos“ koncerte „Viena dainuoja“. Šventinį renginį penktadienio vakarą tiesiogiai iš Vienos Katedros aikštės transliavo LRT televizija.

Aštuonių valstybių chorų koncertą pradėjo Arnoldo Schoenbergo choras ir Austrijos simfoninis orkestras su Giussepes Verdi kūriniu „Requiem“.

Vėliau į sceną po du rinkosi svečių chorai, parodydami savo programą, o tarpuose atlikdami bendrus kūrinius.

Lietuvos mergaičių choras „Liepaitės“ atsidūrė koncerto programos pabaigoje, todėl joms teko sudainuoti tik vieną bendrą kūrinį. Iš visų siūlytų kūrinių renginio organizatoriai „Liepaitėms“ atlikti išrinko Kristinos Vasiliauskaitės kūrinį „Ein bernelis per laukelį“.

„Liepaitėms“ dirigavo mokyklos direktorė Edita Jaraminienė. Pasipuošusios jau tradicinėmis tapusiomis raudonomis suknelėmis, scenoje merginos pasirodė su baltų gėlių vainikėliais, kuriais vėliau pasidabino galvas.

Po „Liepaičių“ pasirodymo pasigirdo audringos ovacijos, o žiūrovų minioje subolavo Lietuvos veliavėlės – merginos į Vieną atsivežė nemažą palaikymo komandą. 

Vėliau kartu su 8 kitų šalių chorais lietuvaitės atliko bendrą kūrinį – Gustavo Mahlerio antros simfonijos finalo dalį.

Nuo 1951 metų vykstantis Vienos festivalis „Viena dainuoja" laikomas vienu prestižiskiausių muzikinių renginių Europoje.

Koncertas transliuotas 11 Europos šalių, tarp jų – ir neramumų krečiamoje Ukrainoje.

Maironio gatvėje kauniečiai apgailestaudami lingavo galvas, žvelgdami į prieš savaitę pasodintas ir gražiai sulapojusias jaunas liepaites. „Paskubėjo“, – konstatavo garbaus amžiaus kaunietis, turėdamas galvoje šalnas. Ar iš tiesų taip? Į šį klausimą paprašėme atsakyti miesto Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausiąjį specialistą Ramūną Judeiką.

Pasak specialisto, medeliai, atvežti iš Olandijos, buvo pasodinti jau su lapeliais. „Būtent tai, kad medeliai buvo pasodinti su lapeliais, o ne „miegantys“, ir dar sulaukė netikėtų šalnų, sukėlė liepaitėms didelį stresą, ir dauguma jų lapelių dabar atrodo be gyvybės.  Bet tai nereiškia, kad šie medeliai neatsigaus – jie sužaliuos dar kartą. Panašiai buvo atsitikę ir Rūtos Meilutytės liepai, kuri buvo pasodinta rudenį su lapeliais – ji irgi juos numetė, nors šalnų tuo metu nebuvo, – aiškino R.Judeika. – Žodžiu, medeliai, kaip ir žmonės, stresuoja, reaguodami į staigius pokyčius jų gyvenime, tačiau po to vėl grįžta į normalią būtį“.

Ir dendrologai patikino, kad liepaitės vėl sužaliuos.

Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos "Liepaitės" merginų choras LRT eteryje rengiamas chorų varžytuves "Lietuvos balsai" laimėjo jau antrąsyk, tačiau tai nesumažino džiaugsmo dėl pergalės. Juolab kad šį kartą "Liepaičių" merginoms suteikta garbė dalyvauti Vienoje vyksiančiame chorų festivalyje, kuris pusiau rimtai, pusiau juokais vadinamas chorų "Eurovizija", nes į jį suvažiuoja geriausi Europos chorai. Tiesa, niekas ten nesivaržys nei dėl žiūrovų, nei dėl komisijos balsų, o tiesiog darys tai, ką moka geriausiai, – dainuos.

Džiaugtis nėra kada

Tai nereiškia, kad pasirodymui Vienoje nereikia ruoštis. Pasak "Liepaičių" choro vadovės Jolitos Vaitkevičienės, jau kitą dieną po konkurso merginos dalyvavo įrašant Europos Sąjungos himną (Ludwigo van Beethoveno "Džiaugsmo odė" iš IX simfonijos – red. past.), kurį išgirsti pageidauja festivalio Vienoje rengėjai. Prieš tai geriausias šalies choras dar dainavo viename Kovo 11-ajai skirtame renginyje, tad pasidžiaugti laimėjimu nė nebuvo kada.

"Laiko švęsti tikrai neturime, nes šiuo metu ruošiamės svarbiai premjerai – kovo 30-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atliksime Vidmanto Bartulio kūrinį "Keturios stichijos", kurio dalį "Ugnis" dainavome televizijos konkurse. Be to, jau pats pasirodymas konkurso finale mums buvo didžiausia šventė", – "TV dienai" sakė choro vadovė J.Vaitkevičienė.

Pavergė komisiją

Konkurso "Lietuvos balsai" (jis dar buvo vadinamas ir chorų "Eurovizija") finale rungėsi penki chorai: "Kiwi", "Jazz Island", VU choras, "Jaunystė" ir "Liepaitės". Finalas labai priminė lietuviškas krepšinio batalijas, nes principinė kova vyko tarp Vilniaus ir Kauno miestų chorų. "Liepaičių" chorui labiausiai ant kulnų lipo charizmatiškosios Danguolės Beinarytės vadovaujamas Kauno choras "Jaunystė". Ir nors pastarasis choras surinko devynis balus kaip ir "Liepaitės", pergale džiaugėsi vilniečių choras, nes jam komisija skyrė aukštesnį balą.
"Liepaičių" choro vadovė neslėpė, kad pasirengimas konkursui atėmė nemažai laiko – juk merginos kiekvienai laidai turėdavo paruošti po naują kūrinį. Choristėms labiausiai iš visų konkurse atliktų kūrinių patiko jau minėtoji "Ugnis" iš V.Bartulio ciklo "Keturios stichijos" iš dar tik rengiamo choro repertuaro. "Jos labai aiškiai pajuto šio kūrinio atmosferą, nes merginas sužavėjo jo harmonija", – pasakojo choro vadovė.

Komisijos narys Vytautas Miškinis per finalą pabrėžė, kad "Liepaitės" unikalios tuo, kad kiekvienas jų atliekamas kūrinys scenoje tampa mini spektakliu. Choro vadovė J.Vaitkevičienė atskleidė, kad "Liepaičių" pasirodymų koncepciją ji kuria kartu su savo mokslo drauge Egle Storpirštiene, kuri jau daug metų dirba vaikų teatro studijoje "Elementorius". "Ji turi dvigubos patirties – ir muzikinės, ir teatrinės. Eglė kartu su manimi mokėsi chorinio dirigavimo K.M.Čiurlionio menų gimnazijoje, o po to – ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje", – pasakojo J.Vaitkevičienė.

Kameros netrikdė

Paklausta, ar pasirodymai televizijoje skiriasi nuo įprastų koncertų, choro vadovė akcentavo, kad chorisčių kameros netrikdė, netgi atvirkščiai – padėjo susikaupti. "Per pasirodymus televizijoje muziką turi perteikti ne tik balsu, bet ir visu kūnu, kitaip žiūrovams nebus įdomu", – aiškino muzikė.

Nei dainuojančių merginų, nei jų vadovės netrikdė ir komisijos pastabos, nes dažniau sulaukdavo pagyrų nei kritikos.
"Liepaičių" choro vadovė sakė dar nežinanti, kiek kūrinių jos vadovaujamam chorui teks paruošti pasirodymui Vienoje. Tai priklauso nuo to, kada lietuvės pasirodys – jeigu renginio pradžioje, tai pagal organizatorių sumanymą teks paruošti daugiau bendrų kūrinių, kuriuos atliks kartu su kitų šalių choristais, nes chorai pasirodys grupėmis ir į koncerto pabaigą jų scenoje tik daugės. Be bendrų kūrinių, kiekvienos šalies choras turės parengti ir liaudišką programą. Kaip vieną iš kūrinių, kuris tikrai skambės "Vienoje", "Liepaičių" vadovė paminėjo "Lietuvos balsuose" skambėjusią dainą "Upava karvelėlis".