– Kaip nusprendei, kad nori tapti būtent maisto kritiku? Ar įmanoma kaip nors žinoti, kad šioje srityje būsi geras?

– Ilgai svajojau juo būti. Kai man buvo maždaug 20 metų, rytais plaudavau grindis prekybos centre, dieną mokiausi universitete, vakarais vėl plaudavau grindis, o savaitgaliais uždarbiaudavau valydamas langus. Darbas buvo monotoniškas, tad turėjau daug laiko svajoti. Daug skaičiau, tad perskaitęs Ruth Reichl knygą „Garlic and Sapphires“, kurioje ji aprašo savo kaip „The New York Times“ laikraščio maisto kritikės nuotykius, pirmą sykį supratau, kad rašymas apie maistą gali būti pajamų šaltinis. Man ypač patiko, kad restoranai tapdavo jos tekstų veikėjais. Visa tai pasirodė itin patrauklu, tad pamaniau: „Ei, kaip būtų puiku gyventi tokį gyvenimą!“ Tik nemanau, kad įmanoma žinoti, ar būsi kurioje nors srityje geras, kol nesi jos pabandęs, o ir vėliau – tam reikia laiko. Tačiau aš pasiryžau. Prireikė dešimties metų, kad iš prekybos centro valytojo tapčiau restoranų kritiku dienraštyje „Detroit Free Press“, ir tas kelias buvo kupinas daugybės mažų pergalių ir dar daugiau nesėkmių.

– Vis dėlto lankymasis įvairiuose restoranuose ir savo įspūdžių aprašymas skamba kaip svajonių darbas. Ar taip ir yra?

– „Darbas“ yra raktinis tavo klausimo žodis. Taip, apie tokį darbą dažnai svajojame, bet viskas, ką mes vadiname darbu, galiausiai ir tampa darbu – tiesiog kai kurie darbai turi daugiau pranašumų. Tačiau maisto kritiko karjeroje – daugybė pavojų! Beveik iškart priaugau 10 kg ir apskritai turėjau įvairiausių sveikatos sutrikimų.

– Kuo mėgaujiesi labiau – maisto valgymu ar rašymu apie jį?

– Man patinka gaminti, patinka valgyti ir patinka kalbėti apie maistą. Rašymas apie maistą kelia daugiausia iššūkių: retkarčiais iš tiesų mėgaujuosi, kaip, atrodo, savaime, susidėlioja sakiniai, bet dažniausiai tiesiog sėdžiu palinkęs prie klaviatūros ir mėginu sugalvoti kokį naują protingą būdą pasakyti, kaip kas nors yra trašku.

– Taip pat rašai scenarijus, prodiusuoji ir režisuoji dokumentinius filmus apie maistą. Esi dukart Mičigano „Emmy“ apdovanojimų laureatas. Kaip pradėjai šią karjerą?

– Viskas susiję. Vaikystėje buvau didžiulis kino nerdas. Kai man buvo dvylika metų, prie sienos virš lovos prisiklijavau AFI 100 geriausių filmų sąrašą – norėjau pamatyti juos visus. Prasidėjus mano, kaip žurnalisto, karjerai, keli mano draugai ėmė kurti įvairius vaizdo klipus su DSLR fotoaparatais, kurie tuo metu dar buvo palyginti nauji. Panorau ir aš išmokti papasakoti istoriją ne tik raštu, bet ir ta kalba, kuria visuomet žavėjausi, – kinu. Taigi pateikiau paraišką studijuoti dokumentinių filmų programoje Kalifornijos universiteto Berklio Graduate School ir įstojau. Dvejus metus mokiausi iš šios srities grandų. Turėdamas magistro laipsnį, grįžau į Mičiganą, kad tapčiau restorano kritiku Detroito laikraštyje, tačiau jau per pirmą darbo pokalbį aptarėme mano filmo kūrimo sugebėjimus ir kaip visa tai galėtume integruoti į tradicinio restorano kritiką laikraštyje. Visa tai virto keliais apdovanojimus pelniusiais trumpametražiais filmais.

M. Kurlyandchiko archyvo nuotr.

– Ar savo namuose turite su maistu susijusių ritualų? Gal maistas tėra maistas?

– Maistas visuomet yra rituališkas – juo žymime dienas, tų dienų dalis. Ypač įtemptomis dienomis kartais nutinka taip, kad, staiga pažvelgęs į laikrodį, suprantu, kad jau 14 val. ir pamiršau pavalgyti. Tuomet suvalgau kokį bananą ir saują anakardžių – šiek tiek kuro. Visgi dažniausiai maistas užima svarbesnę vietą mano gyvenime. Kaskart keliaudamas ieškau vietinio maisto, kad geriau suprasčiau vietą ir jos žmones. Tai greičiausia vidinė prieiga prie kitos kultūros. Mėgstu gaminti ir eksperimentuoti su skoniais ir virtuvėmis. Dažniausiai sekmadieniais renkamės mano tėvų namuose, per pastaruosius kelerius metus tapau pagrindiniu šeimos virėju. Taigi sekmadienius praleidžiame gamindami ir laužydami duoną, dalydamiesi istorijomis ir diskutuodami apie savo šeimos ateitį, kai prie stalo sėdi mažiausiai trys kartos. Tai turbūt mano brangiausias maisto ritualas.

– Juokaujama, kad apsispręsti, ką ir kur valgyti, yra vienas sunkiausių dalykų. Ar tau taip pasitaiko?

– Daugumą kelionių planuoju pagal maitinimo vietas – kartais pasirinkimas yra didžiulis. Juolab kad restoranai nestatiški. Jie nėra daiktavardžiai, amžinai uždaryti į vieną formą. Atvirkščiai – tai veiksmažodžiai, susitraukiantys ir išsiplečiantys kartu su žmonėmis, kurie verčia juos dirbti, ir metų laikais, keičiančiais tai, kas juose patiekiama. Taigi kartais maisto kraštovaizdis gali neįtikėtinai priblokšti. Žinoma, daugelis iš mūsų valgo tris kartus per dieną, tad apsisprendimo nuovargis tikrai egzistuoja. Aš stengiuosi į tai pažvelgti per dėkingumo už tą gausą prizmę. Ir priminti sau, kad kalbant apie maistą joks sprendimas ar valgis iš tiesų daug nepakeis. Kur nors neskaniai pavalgei? Nesijaudink – po kelių valandų bus proga tai pakeisti.

– Lietuvoje lankaisi gana dažnai – kai tik gali. Ko, gyvendamas Amerikoje, pasiilgsti labiausiai?

– Pasiilgstu Vilniaus petrichoro (to malonaus kvapo po lietaus). Pasiilgstu močiučių, prekiaujančių laukinėmis mėlynėmis greitkelių pakraščiuose. Pasiilgstu savo šeimos, pasiilgstu šiltų vasaros naktų geriant šaltą lietuvišką alų lauko terasoje tūkstančio metų senumo mieste. Pasiilgstu virš miesto sklandančių oro balionų ir žvilgsnio į savo sovietinę vaikystę, besislepiančią po šiuolaikinio Vilniaus palimpsestu. Kiekviename meniu pasigendu šaltibarščių ir cepelinų, keptos duonos su česnaku. Pasiilgstu ledų prie įėjimo į Bernardinų sodą, o paskui – braidžiojimo po vėsią ir seklią Vilnelę, kai aplink pamažu verda gyvenimas.

– Praėjusį mėnesį organizavai lietuviško paveldo vakarienę daugiau nei 100 žmonių, kurioje ne tik patiekalai, bet ir skambėjusi muzika buvo lietuviška. Kaip pasisekė šis renginys?

– Puikiai! Prieš tai jau buvau rengęs keletą vakarienių iš savo mišraus paveldo (lietuviško, rusiško, lenkiško, žydiško), bet tai buvo pirmasis mano pristatytas meniu, kuris nuo pradžios iki galo buvo visiškai lietuviškas. Bilietai buvo išparduoti, o žmonės – sužavėti, ypač – šaltibarščiais! Atsiliepimai – taip pat nuostabūs. (Vis pagalvoju, kad reikėtų įkurti kompaniją, kuri prekiautų šaltibarščiais vietiniuose turguose.)

– Ar lengva ir paprasta tau gaminti cepelinus, šaltibarščius ir kitus lietuviškus patiekalus?

– Išskyrus kančią lupti ir tarkuoti visus tuos burokėlius, turiu savo šaltibarščių receptą ir galiu be vargo pagaminti 100 porcijų. Cepelinai kelia didesnį nerimą. 2018 m. su šeima gaminome vakarienę 100 žmonių, pirmasis patiekalas buvo cepelinai. Tada pamiršome į bulves ir vandenį įpilti rūgšties, tad jie išėjo gana bjaurūs ir labai neskanios juodos spalvos. Tai buvo traumuojanti patirtis, bet pasiryžau sugrąžinti mūsų šeimai gerą vardą. Didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad, padedant vietiniam šefui, pastarąjį kartą pavyko pagaminti gražius, šviesius, restorano kokybės cepelinus 100 žmonių. Keletas iš mano pirmosios dienos partijos subyrėjo, bet, užuot panikavęs, į vandenį tiesiog įpyliau daugiau krakmolo.

M. Kurlyandchiko archyvo nuotr.

– Kokį skaniausią patiekalą esi ragavęs?

– Tiesiog neįmanoma išsirinkti vieno. Kartais to skaniausio patiekalo efektas ima ir išblėsta. Kas turėtų nutikti suvalgius ką nors tikrai ypatinga? Ogi susiformuoti tam tikras prisiminimas – lyg koks orientyras konkrečiame laike. Tokių patiekalų esu ragavęs daugybę, bet nebuvo nieko, kas prilygtų vakarienei, kurią pirmą kartą valgiau apsilankęs Leiklando pataisos namuose, kur šefas Jimmy Hillas vykdo kulinarijos mokymų programą. Žvėrienos patiekalai, kuriuos tą dieną mums patiekė vyrai, tapo atspirties tašku mūsų jau penkerius metus trunkančiai draugystei ir dokumentiniam filmui „Coldwater Kitchen“, kurį sukūrėme norėdami papasakoti apie šią programą.

– Būtent šis dokumentinis filmas, kurį režisavote kartu su Brianu Kaufmanu, šiemet laimėjo prestižinį Jameso Beardo fondo žiniasklaidos apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą. Didžiausi sveikinimai! Papasakok truputį daugiau.

– Be jokių abejonių, filmas „Coldwater Kitchen“ – mano svarbiausias ir daugiausia pasitenkinimo suteikęs darbas iki šiol. Jau prieš išvykdamas po ragauto minėto įsimintiniausio valgio pradėjau derėtis, kad galėčiau grįžti ir sukurti dokumentinį filmą apie šią programą. Mičigano pataisos departamentas, valdantis šios valstijos kalėjimus, niekada neįsileidžia kamerų į savo patalpas, bet man padarė išimtį. Kartu su režisieriumi B. Kaufmanu dvejus metus praleidome filmuodami viduje ir stebėjome kai kurių šefo mokinių gyvenimą jiems baigus  programą. Medžiagos apdorojimo darbus pradėjome 2020 m. vasarį, o tada užklupo COVID-19 pandemija, atidėjusi mūsų darbą visiems metams. Tačiau dabar labai džiugu, kad filmas skinasi kelią į pasaulį – tikimės, jis šiek tiek pakeis mūsų mąstymą apie kalėjime esančius žmones, apie tai, kam skirtas kalėjimas, ir apie maisto galią, keičiančią gyvenimą. Pavasarį filmas buvo parodytas Estijoje, tad nekantrauju jį parsivežti ir namo į Lietuvą!

Iš tėčio – lietuviškas žodis

K. Kiseliovaitė užaugo Mykolajivo mieste, esančiame netoli Krymo. Iki keturiolikos metų kiekvieną vasarą su šeima ir draugais atostogaudavo Krymo kurortuose. Kristina nuo mažens kalba lietuviškai, nes būtent šia kalba su ja visada bendraudavo ir tebebendrauja lietuvis tėtis Albertas.

„Mano tėtis gimė Sibire, tremtinių šeimoje. Būdamas vienų ar dvejų, jis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kupiškyje. Baigęs mokyklą, studijavo Kaune, o vėliau ėmėsi tais laikais populiaraus automobilių verslo – perveždavo juos į Ukrainą. Atvykęs į Mykolajivą darbo reikalais, jis susipažino su mano mama Olena ir ją įsimylėjo, – pasakoja K. Kiseliovaitė. – Pirmieji tėvų draugystės metai prabėgo tėčiui vis važinėjant į Ukrainą pas mano mamą. Galiausiai jis apsisprendė palikti Lietuvą ir apsigyventi Mykolajive su mylimąja.“

Pasak pašnekovės, jos šeimoje visada buvo laikomasi abiejų šalių tradicijų – tiek Lietuvos, tiek Ukrainos. „Visi kartu žiūrėdavome krepšinį, namie visada turėjome Lietuvos vėliavą, švęsdavome lietuviškas šventes, minėdavome Lietuvos nepriklausomybės dieną. Tėtis man papasakojo apie lietuvių kovą už laisvę ir kokią kainą teko sumokėti už nepriklausomybę. Kadangi tėtis yra katalikas, o mama – stačiatikė, namuose švęsdavome dvejas Kalėdas. Tačiau lietuviškos Kalėdos man patikdavo labiau, nes jas švęsdavome pirmiau, o ir dovanos būdavo geresnės“, – juokiasi ji.

Tėtis su Kristina visada šnekėdavo lietuviškai. „Net yra išlikęs senas vaizdo įrašas, kur jis man, mažytei, vardija kūno dalių pavadinimus lietuvių kalba: čia yra akys, o čia – ausys, – prisimena pašnekovė. – Kai išvažiavau studijuoti į Kyjivą, lietuvių kalbą kiek primiršau. Ją vėl prisiminiau, prasidėjus karui Ukrainoje, atvykusi į Lietuvą.“

Palaikymas: K. Kiseliovaitė jaučia stiprų savo tėvų Alberto ir Olenos palaikymą. „Mamai kartais sakau: kaip gerai, kad tu įsimylėjai lietuvį ir dabar aš turiu dvi tėvynes“, – juokiasi ji. / K. Kiseliovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Tikroji meilė – teatras

Baigusi mokyklą, K. Kiseliovaitė įstojo į prestižinį Kyjivo Ivano Karpenkos-Karo teatro, kino ir televizijos universitetą. Kristina pasakoja svajojusi apie režisierės karjerą, tačiau tapo aktore.

„Nuo ketverių metų šokau, mokykloje dalyvavau įvairių būrelių veikloje, organizavau renginius, režisavau spektaklius. Labiau mėgau ne vaidinti, bet režisuoti, todėl norėjau stoti į režisūros studijas. Tačiau man nepatiko kurso vadovas, kuris tais metais rinko būsimų režisierių kursą. Viena aktorė patarė stoti į aktorinį, nes baigusi šias studijas galėčiau dirbti ir aktore, ir režisiere. Taip ir padariau, – atskleidžia ji. – Studijos buvo išties sunkios, į universitetą ateidavome aštuntą ryto, o išeidavome vienuoliktą vakaro. Nuo pirmo kurso jau praktikavomės ir teatre. Nors studijos buvo sudėtingos, jų metu galutinai įsimylėjau teatrą ir supratau, kad be jo negaliu gyventi.“

K. Kiseliovaitės kurso vadovas dirbo Kyjivo Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame dramos teatre. Tad praktikos metu studentai eidavo stebėti būtent šio teatro spektaklių repeticijų ir užkulisių gyvenimo, taip pat patys kurdavo teatrinius eskizus, kuriuos vėliau pristatydavo teatro scenoje.

„Pirmajame spektaklyje šiame teatre suvaidinau trečiame kurse. Vaidinau komedijoje pagal Georges’o Feydeau pjesę, kurioje įkūnijau pagrindinio herojaus meilužę Suzaną. Ruošiantis spektakliui buvo be galo daug streso. Tačiau, sulaukusi aplodismentų ir pamačiusi, kad į mane žiūri pilna salė žiūrovų, pajutau nuostabų jausmą, – prisimena pašnekovė. – Dabar savo gyvenimą sieju tik su teatru. Nežinau, ką kito aš galėčiau daryti, o ir nenoriu užsiimti kitokia veikla. Iš visų menų teatras mane žavi labiausiai, nes tai, kas gimsta teatro scenoje, joje ir miršta. Tai yra menas, kurį matome tik čia ir dabar.“

Baigusi studijas, Kristina liko dirbti Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame dramos teatre. Po metų Ukrainą užpuolė Rusija ir prasidėjo karas.

„Tą rytą manęs laukė repeticija. Atsimenu jausmą, kai visi supratome, kad prasidėjo karas, o aš galvoju – įdomu: bus repeticija ar nebus? – šypteli ji. – Pirmą karo mėnesį teatras nedirbo, o aš pasilikau Ukrainoje. Vis dėlto kovą nusprendžiau važiuoti į Lietuvą. Čia – tėčio gimtinė, Kaune taip pat gyvena artimi mūsų šeimos draugai. Be to, visada žinojau, kad Lietuvoje – labai stiprus teatras. Ko verti vien jau Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo vardai!“

Aistra: teatrą Kristina vadina savo tikrąja meile. Grimo kambaryje ir ant Lesios Ukrainkos nacionalinio akademinio dramos teatro scenos – kartu su mama. / K. Kiseliovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Prieglobstis Kaune

Atvykusiai į Kauną K. Kiseliovaitei įsikurti padėjo tėčio draugai.

„Kai buvau vaikas, tėčio draugai dažnai pas mus atvykdavo į Ukrainą ir mes visi kartu atostogaudavome Kryme. Kartais juos aplankydavome ir Lietuvoje. Vis dėlto, kai įstojau į universitetą, nebeturėjau daug laisvo laiko, tad Lietuvoje nesilankiau aštuonerius metus. Atvažiavusi į Kauną, pirmą kartą po daug laiko pamačiau savo vaikystės draugus Kamilę ir Mantą. Apėmė labai įdomus jausmas. Kai atostogaudavome Kryme, buvome dar maži vaikai, o dabar visi esame suaugę, – pasakoja Kristina. – Pirmosiomis savaitėmis buvo labai daug streso, tad nieko nesinorėjo, galvoje sukosi begalė minčių. Tačiau po kurio laiko emocijos nurimo ir galėjau pagaliau tinkamai įvertinti Kauno grožį. Su šiuo miestu susiję daug mano vaikystės prisiminimų, tad buvo gera vėl jame apsilankyti, nors ir susiklosčius tokioms baisioms aplinkybėms.“

Stresui kiek atslūgus, K. Kiseliovaitė nuėjo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir pasiprašė darbo. „Pasakiau, kad esu pusiau ukrainietė, pusiau lietuvaitė. Turiu patirties teatre ir labai norėčiau čia ką nors dirbti. Nesvarbu, ką: galiu dirbti drabužinėje, administracijoje. Supratau, kad  kol kas vaidinti negalėsiu, nes dar gerai nemoku kalbos, – atskleidžia ji. – Teatras sutiko mane priimti, taip prasidėjo mano darbas Lietuvos teatruose.“

Išvykusi toliau nuo karo, aš iš naujo atradau Lietuvą ir ją pamilau. Esu dėkinga likimui už čia sutiktus nuoširdžius žmones, kurie man be galo padėjo.

Iš pradžių Kauno dramos teatras Kristinai davė užduotį išversti Maurice’o Maeterlincko pjesę „Žydroji paukštė“ iš lietuvių kalbos į ukrainiečių ir subtitruoti. Vėliau, kad teatras galėtų pakviesti ukrainiečių vaikus su tėvais žiūrėti spektaklio, ji tapo sinchronine vertėja.

„Tai buvo mano pirmoji patirtis tiesiogiai į ausines žiūrovams verčiant scenoje vaidinančių aktorių kalbą. Labai bijojau, kad praleisiu kokį nors lietuvišką žodį, bet viskas sekėsi gerai. Šis darbas man labai patiko, nes sinchroniškai verčiant tekstą taip pat reikia šiek tiek vaidinti, kad galėtum žiūrovams perteikti visas aktorių emocijas, – pasakoja pašnekovė. – Vėliau, festivalio „Nerk į teatrą“ metu, Dramos teatre ukrainiečių ir lietuvių kalbomis vedžiau ekskursijas po teatro užkulisius,  vaikams – dirbtuvėles ir edukacijas.“

Tiltas tarp šalių

Pagyvenusi Kaune, Kristina išvyko į Lietuvos sostinę. Tėčio draugai merginai pasiūlė išbandyti laimę Vilniuje ir davė rašytojo, teatro režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus kontaktinius duomenis.

„Tada dar nežinojau, kad jis yra garsus lietuvių dramaturgas. Tuo metu streso netrūko, tad nuėjau į susitikimą su Mariumi nepasiruošusi, nieko apie jį nepaskaičiusi. M. Ivaškevičius man pasakė, kad rašo pjesę, paremtą Ukrainos moterų karo istorijomis, ir ketina spektaklį pristatyti festivalyje Avinjone ir Vilniaus senajame teatre, – pasakoja ji. – Prasidėjus repeticijoms teko apsigyventi Vilniuje. Esu labai dėkinga Mariui, kuris padėjo man surasti, kur apsistoti. Marius paprašė pagalbos O. Koršunovo ir jo draugė Eglė man užleido savo butą. Už tai esu labai dėkinga, nes tuo metu neturėjau daug lėšų ir nebuvo iš ko mokėti nuomos.“

Metus praleidusi Lietuvoje, Kristina nusprendė grįžti į gimtąją Ukrainą. Pašnekovė Lietuvoje gyveno lygiai vienus metus – iš Ukrainos ji išvyko 2022-ųjų kovo 14-ąją ir sugrįžo 2023-ųjų kovo 14-ąją.

„Supratau, kad gimtinėje jaučiuosi labai gerai ir man nė motais tos bombos ir pavojaus sirenos. Noriu gyventi Ukrainoje, o jeigu ką, visada galėsiu sugrįžti į Lietuvą, kuri jau tapo antrąja mano tėvyne, – sako aktorė. – Sugrįžau į Lesios Ukrainkos dramos teatrą ir Kyjive praleidau porą mėnesių. Kartu su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru įgyvendinau projektą – meno rezidenciją režisieriams. Praėjusią vasarą išvykau į Lvivą ir pradėjau dirbti Marijos Zankoveckos teatre. Man patiko, kad šis teatras subūrė naują komandą, kurios vizijos sutampa su manosiomis. Tad dabar gyvenu čia.“

K. Kiseliovaitė jaučiasi tikra Lietuvos ambasadore Ukrainoje. Sugrįžusi į gimtinę, aktorė toliau vykdo įvairius projektus, susijusius su Lietuvos teatrais. Tad draugai ją praminė tiltu tarp dviejų šalių. Lapkričio gale Marijos Zankoveckos teatre ji surengė lietuviškų pjesių skaitymus.  Pavasarį Kristinos laukia dar vienas didelis projektas – į Lvivą statyti spektaklio atvyks O. Koršunovas.

K. Kiseliovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Atrado lietuvišką identitetą

Nors pašnekovė turi lietuviškų šaknų, ji prisipažįsta niekada nesijautusi lietuvė. Vis dėlto šiandien Kristina Lietuvą drąsiai vadina antrąja savo tėvyne.

„Tai, kad prasidėjo karas, yra siaubinga. Kita vertus, net didžiausioje tamsoje galima atrasti šviesių atspalvių. Išvykusi toliau nuo karo, aš iš naujo atradau Lietuvą ir ją pamilau. Esu dėkinga likimui už čia sutiktus nuoširdžius žmones, kurie man be galo padėjo. Esu tikra, kad nuo šiol kiekvienais metais atvyksiu į Lietuvą. Čia jau lankiausi praėjusią vasarą, taip pat spalį, – pasakoja ji. – Kaip ir visi jauni ukrainiečiai, visada svajojau gyventi Europoje. Atvykusi į Kauną, pagalvojau – na, štai, mano svajonė išsipildė. Lietuvoje pamačiau daug gražių dalykų ir supratau, ką ukrainiečiams reikia daryti, kad priartėtume prie ES. Turi būti mažiau korupcijos, o žmonės turėtų būti sąmoningesni ir rūpintis ne tik savo namais, bet ir miestu, šalimi, kaip tai daro lietuviai.“

K. Kiseliovaitė pasakoja, kad jos tėvai liko gyventi Mykolajive. Karo pradžioje Kristinos tėtis dažnai važiuodavo pas savo mamą į Kupiškį, nes moteris turėjo sveikatos bėdų. Važinėti iš Ukrainos į Lietuvą ir atgal buvo sudėtinga. Laimei, Kristinos močiutės sveikata pasitaisė.

„Mano mama tris savaites praleido Lietuvoje, bet nusprendė grįžti į Ukrainą. Ji tiesiog negalėjo likimo valiai palikti savo namų. Praėjusių metų ruduo mums buvo labai sunkus, nes Mykolajive kiekvieną dieną krito bombos – ir miesto centre, ir netoli tėvų namų. Tėvai patyrė daug streso, bet nenorėjo niekur išvažiuoti. Laimei, Chersonas jau išlaisvintas, gyventi tapo šiek tiek ramiau“, – atskleidžia Kristina.

Aktorė džiaugiasi, kad, pagyvenusi Lietuvoje, atrado antrąją savo tapatybės pusę.

„Mamai kartais sakau: kaip gerai, kad įsimylėjai lietuvį, – dabar aš turiu dvi tėvynes, – juokiasi ji. – Didžiuojuosi galėdama kalbėti lietuviškai, nes ši kalba – labai graži, nors ir sudėtinga. Noriu išmokti lietuviškai kalbėti taisyklingiau ir praplėsti savo žodyną, tad greitai pradėsiu mokytis lietuvių kalbos kursuose internetu. Atvažiavusi į Lietuvą jau nesijaučiu turistė ir grįžtu čia kaip į savo namus. Kaunas ir Vilnius man tapo tokie pat savi ir pažįstami kaip Kyjivas ar Mykolajivas.“

Šis įvertinimas JAV gyvenančiai ir kuriančiai autorei skirtas už jos naujausią, 2016 m. pasirodžiusį romaną „Druska jūrai“, kurį dienraštis „New York Times“ yra paskelbęs bestseleriu Nr. 1. Tais pat metais ir į lietuvių kalbą išverstas bei išleistas romanas (vertė Zita Marienė, „Alma littera“) pasakoja apie keturių jaunų žmonių – lietuvės, lenkės ir dviejų vokiečių – likimus 1945-ųjų metų žiemą, bandant pabėgti nuo puolančios sovietų kariuomenės.

„Šis apdovanojimas patvirtina, kad personažai ir jų istorija statistiką paverčia žmogiška. Tyrinėdami šią paslėptą, asmenišką istoriją, mes mokomės ir įgyjame pilnesnį kontekstą, geresnį mus supančio pasaulio supratimą“, – po ceremonijos duotame interviu Lietuvos kultūros institutui teigė Ruta Sepetys.

Lietuva yra maža šalis, kuri gali perteikti pasauliui didelę patirtį. Tai yra šalis turtinga vilties, sunkumų, stiprybės ir laisvės istorijų.

2018-aisiais Lietuva kartu su Latvija ir Estija yra ypatingosios Londono knygų mugės šalys-viešnios, tad kiekvienas kultūrinis „lietuviškas akcentas“ yra itin svarbus keliant britų susidomėjimą Lietuvos literatūra.

„Tai, ką aš patyriau, keliaudama po įvairias šalis su savo knygomis, – kad emocinis ryšys su siužetu sukelia susidomėjimą kita tauta, jos istorija ir žmonėmis. Būtent per emocinį ryšį atsiveria mūsų širdis ir staiga mums ima rūpėti kažkas, ko nepažinojome prieš tai. Lietuva yra maža šalis, kuri gali perteikti pasauliui didelę patirtį. Tai yra šalis turtinga vilties, sunkumų, stiprybės ir laisvės istorijų“, – teigė R.Sepetys.

1967 m. JAV gimusios rašytojos knygos buvo publikuotos daugiau negu 50 šalių ir yra išverstos į 36 kalbas. Savo kūrybą ji adresuoja tiek jauniems, tiek suaugusiems skaitytojams. Nuo pat pirmojo romano „Tarp pilkų debesų“ (2011 m., lietuviškas vertimas – Linos Būgienės, „Alma littera“), kuriame pasakojama apie lietuvių tremtinių kančias Sibire, R. Sepetys kūrybinio įkvėpimo semiasi Lietuvos istorijoje. Romanai „Tarp pilkų debesų“ ir „Nelengvu keliu“ (vert. Valdas Petrauskas, „Alma littera“) taip pat tapo „New Yourk Times“ bestseleriais ir buvo nominuoti Carnegie medaliui. Romaną „Druska jūrai“ ekranizuoja studija „Universal Pictures“.

2013 m. R. Sepetys buvo įteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžius.

Kasmet už geriausias knygas vaikams ir jaunimui teikiamas Carnegie apdovanojimas yra įsteigtas škotų kilmės filantropo Andrew Carnegie (1835–1919) atminimui. Kartu su šiuo medaliu yra teikiamas ir Kate Greenaway apdovanojimas geriausiam knygų vaikams iliustruotojui. Šiemet jis atitenka JAV iliustruotojui Lane‘ui Smithui už knygą „There is a Tribe of Kids“ („Yra vaikų gentis“).

R. Sepetys ir L. Smithas gavo 500 svarų vertės knygų, kurias paaukos savo vietinėms bibliotekoms, specialiai sukurtus aukso medalius ir 5 tūkst. svarų piniginius apdovanojimus.

Ceremonija vyko RIBA (Roayl Institute of British Achitects – Karališkajame Britanijos architektų institute) pastate Londone.

Naujose „Giminių“ serijose Rūta vaidina iš Amerikos atvykusią ekstravagantišką ponią Oną, kurią tėvų žemėje pasitinka ne mažiau įspūdinga dama – Reginos Varnaitės vadinama Paulė Šakalytė. Abi moteris filme sieja vienas vyras – Anupras. Jis – Onos velionis vyras ir Paulės pirmoji meilė. Ona atvyksta įvykdyti paskutinę vyro valią – kažkada Lietuvoje Anupro paliktai Paulei grąžinti sužadėtuvių žiedą...

„Jei SSRS vadovas Nikita Chruščiovas prieš daugiau nei penkiasdešimt metų išgirdo mano prašymą gauti leidimą parsivežti iš Lietuvos į Ameriką bobutę, tai kodėl aš turėjau neišgirsti „Giminių“ kūrėjų prašymo nusifilmuoti seriale?“ – prieš praėjusią vasarą Kernavėje vykusį filmavimą sakė viena garsiausių Amerikos lietuvių, Holivudo šlovės alėjoje žvaigžde įamžinta aktorė R. Lee. Scenarijaus autorius Bronius Bušma, sužinojęs, kad filmuosis garsioji tautietė iš Holivudo, specialiai jos herojei Onai Jonaitis kaipmat sukūrė svarbią sceną.

Pirmasis lietuviškas televizijos serialas „Giminės“ buvo pradėtas kurti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo. 1993 m. LRT ekrane pasirodė pirmoji jo serija. Per dvidešimt trejus metus buvo sukurtos 97 dalys. „Giminėse“ filmavosi ir tebesifilmuoja patys garsiausi Lietuvos kino ir teatro aktoriai: Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, Regina Varnaitė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė, Dalius Mertinas, Saulius Bareikis, Vytautas Tomkus, Lilija Žadeikaitė. Auksinėmis raidėmis serialo istorijoje įrašyti velionių aktorių Antano Šurnos, Leonardo Zelčiaus, Danutės Juronytės vardai. Šį sezoną prie „Giminių“ komandos prisijungė ir aktorė Gabija Jaraminaitė.

„Galiu didžiuotis, kad mūsų aktoriai kituose serialuose nesifilmuoja. Ištikimi „Giminėms“, – sako režisierius Saulius Vosylius, rašantis serialo istoriją nuo pat pirmos jo serijos.

Būdama penkerių Akianė nupiešė Dievą, rojų ir kitas egzistuojančias gyvybės formas, apie kurias daugelis mūsų nesame girdėję. Sakoma, kad jos paveikslai įkvepia ir gydo net sunkiausias ligas, o viskas prasidėjo nuo sapnų.

„Viskas prasidėjo nuo balsų mano galvoje, tai buvo tarsi dialogai, tačiau ne tokie, kad kalbėčiau pati su savimi. Tai buvo kur kas aukščiau, dvasingiau. Galiausiai ėmiau tai vadinti pokalbiais su Dievu“, – pasakos Akianė.

Ne itin religingi tėvai pradžioje netikėjo mergaite, tačiau atsakingai priėmė tai, ką ji sako. Niekada nemenkino, noriai išklausė ir užsirašinėjo tai, ką kalbėjo dukra.

Sunku protu paaiškinti, kas nutiko, tačiau aš buvau paimta į kitą pasaulį. Atsidūriau vietoje, kurioje buvo daugybė durų. Už jų – tarsi skirtingos galaktikos su tūkstančiais skirtingų žmonių gyvenimų bei dvasinių kelių.

Laidoje „Bus visko“ Akianės mama pasakoja, kad ne visuomet norėjosi girdėti tą, ką sakė mergaitė, nes buvo ir blogų dalykų, kurie ją baugino. Moters meldėsi ir tikėjo, kad viskas praeis, kol vieną kartą nenutiko siaubingas dalykas. Akianė pradingo septynioms valandoms. Buvo manoma, kad tai pagrobimas. „Manęs ieškojo apie 50 FTB pareigūnų su šunimis ir visas miestelis, tačiau aš buvau tiesiog pradingus, manęs fiziškai nebuvo šiame pasaulyje“, – laidoje „Bus visko“ pasakos Akianė. Kiekvienas namo ir kiemo kampelis buvo fotografuojamas ir protokoluojamas, tačiau penkiametės Akianės niekur nebuvo. Mergaitė sako puikiai prisimenanti tą dieną, kai leidžiant laiką namuose jai apsvaigo galva, pradėjo mirgėti akyse ir ji prarado sąmonę.

„Sunku protu paaiškinti, kas nutiko, tačiau aš buvau paimta į kitą pasaulį. Atsidūriau vietoje, kurioje buvo daugybė durų. Už jų – tarsi skirtingos galaktikos su tūkstančiais skirtingų žmonių gyvenimų bei dvasinių kelių. Keisčiausia buvo tai, kad aš nei kiek nebijojau. Jaučiausi ten lyg namuose, tarsi, būčiau nugyvenus šimtą metų ir man būtų nebe penkeri“, – laidoje „Bus visko” prisimins Akianė.

Praėjus septynioms valandoms, mergaitė sugrįžo į tą pačią vietą namuose taip pat stebuklingai, kaip ir pradingo, tik šįkart stebint dešimtims žmonių. „Pamenu du policininkai su verkiančia mano mama stovėjo kambario gale ir žiūrėjo į mane persigandusiomis akimis. Mama priėjo prie manęs ir klausia: „Kur tu buvai, aš pasiilgau tavęs, kas nutiko?“. Aš pažvelgiau į ją išsekusiomis akimis ir pasakiau, kad pavargau, bet turiu tiek daug visko nuveikti“, – pasakos Akianė.

Grįžusi Akianė nupiešė Dievą ir rojų, jos talentas piešti tobulėjo ne dienomis, o valandomis. Paveikslai įgavo stebuklingų galių padėti žmonėms, o pati mergina sako, kad jai buvo paskirta misija, kurios niekam nėra atskleidusi.

Apie tai netruko sužinoti žiniasklaida, pirmoji į savo laidą mergaitę pasikvietė Oprah Winfrey, po to sekė dešimtys kitų. Akianė tapo garsi visame pasaulyje, o jos paveikslai parduodami už šimtus tūkstančių.

„Bus visko“ – šeštadienį 17.30 val. per LNK.

Tai prieš filmavimą Kernavėje trečiadienį portalui LRT.lt sakė viena garsiausių Amerikos lietuvių, Holivudo šlovės alėjoje žvaigžde įamžinta aktorė Rūta Lee (Kilmonytė).  

Važiuodama iš Vilniaus į filmavimo aikštelę ji prisipažino nesijaudinanti, tik šiek tiek nuogąstavo, kad kolegas, Lietuvos aktorius, gali trikdyti jos kalba. R. Lee neslėpė, kad mąsto angliškai ir mintis verčia į lietuvių kalbą.

Apie vidurdienį viešnios iš Amerikos filmavimo aikštelėje jau laukė „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius, aktoriai Regina Varnaitė, Vaiva Mainelytė, Elvyra Piškinaitė ir Robertas Aleksaitis.

Scenarijaus autorius Bronius Bušma, sužinojęs, kad filmuosis garsioji tautietė iš Holivudo, specialiai jos herojei Onai Jonaitis sukūrė sceną: po daugelio metų, vykdydama savo velionio vyro Anupro paskutinę valią, Ona sugrįžta į Lietuvą, kad susirastų jo buvusią sužadėtinę Pauliną Šakalytę ir perduotų jai daugybę metų Anupro saugotą sužadėtuvių žiedą. Mat Anupras dar prieš sovietinę Lietuvos okupaciją išvyko į Ameriką, ten šachtoje sunkiai dirbo, kad sukauptų pinigų namui, kurį svajojo pasistatyti kartu su savo mylimąja Paulina. Tačiau karas sužadėtinių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, ir Amerikoje Anupras vedė Oną. Bet Paulinos iki pat mirties nepamiršo.

Abi Anupro mylimosios susitinka jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ona atiduoda Paulinai brangų žiedą, o ši perduoda drobinį maišelį su žemės sauja iš tos vietos, kur svajojo su Anupru pasistatyt namą, kad jo teisėtoji žmona išbarstytų ją ant kapo.

Buvo ir jaudulio, ir ašarų

Anupro sužadėtinę Pauliną vaidinanti Lietuvos kino ir teatro žvaigždė R. Varnaitė pasitiko R. Lee ir kaip žinomą kolegę iš už Atlanto, ir kaip savo konkurentę seriale. Buvo įdomu stebėti, kaip dvi aktorystės veteranės žaibiškai viena kitą įvertino ir tuoj pat „susigrojo“. Joms net neprireikė repeticijos. Iš karto stojo prieš kamerą. Šiltam viešnios pasitikimui sutrukdė tik smarki liūtis.

Užstalėje perduodama Anupro sužadėtuvių žiedą Paulinai, Ona taip susijaudino, kad jos akyse net sužibėjo ašaros.

„Viskas puiku. Turim!“ – po kelių dublių jau džiaugėsi režisierius S. Vosylius.

„Tikra meistrė. Nei pridėt, nei atimt“, – tyliai replikavo prodiuseris A. Žvinakevičius, stebėjęs visą filmavimo su R. Lee pamainą.

V. Mainelytė prisipažino nesitikėjusi, kad R. Lee tokia nuoširdi: „Teisingas posakis, kad kuo žmogus žinomesnis ir kuo didesnis savo profesijos meistras, tuo jis paprastesnis ir labiau savas. Po filmavimo su Rūta išsiskyrėme, lyg būtumėm senos draugės.“

Norėtų kailinius pravėdinti Lietuvoje

„Ar nebus taip, kad žiūrovai, pamatę R. Lee „Giminių“ seriale, galvos – kuri Lietuvos aktorė tokia panaši į ją ir taip tiksliai suvaidino garsiąją tautietę iš Holivudo?“ – atvykęs po filmavimo pasisveikinti su R. Lee, juokavo LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius.

S. Vosylius prisiminė, kaip kilo idėja pasikviesti R. Lee nusifilmuoti „Giminėse“. Vieną šių metų pavasario dieną, pjaudamas sodyboje žolę, jis sulaukė prodiuserio A. Žvinakevičiaus skambučio, kuris pranešė, kad vasarą į Lietuvą atvyksta R. Lee.

„Iš karto pasakiau, kad reikia Rūtą pakviest filmuotis. O po sėkmingos pradžios greičiausiai teks B. Bušmai sukurti ir ilgesnę O. Jonaitis siužetinę liniją“, – svarstė režisierius.

R. Lee tuoj pat pajuokavo: „Būtų gerai atvažiuoti į Lietuvą pravėdint savo kailinių, nes juk Kalifornijoje, kur gyvenam su vyru Webu, žiemos niekada nebūna.“

Tai, kad A. Siaurusevičius su S. Vosyliumi po filmavimo dviese kažką rimtai aptarinėjo, netruko pastebėti ir R. Lee. Jai pasirodė, jog tas vyriškas pokalbis galėjo būti apie serialo ateitį.

Geriausio vaidmens dar nesuvaidino?

1948 m. su tėvais, emigravusiais iš Dzūkijos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Amerikoje apsigyvenusi R. Lee kine ir televizijos filmuose sukūrė apie 150 vaidmenų.  1954 m. ji suvaidino populiariame filme „Septynios nuotakos septyniems broliams“, vėliau pasirodė filmuose „Keistas veidelis“, „Kaltinimo liudytojas“, vaidino įvairiuose spektakliuose ir miuzikluose.

Šiemet atšventusi 80-metį, aktorė vis dar dirba ir nežada užsidaryti namuose. Iki šiol bent dvylika kartų per metus įvairiuose JAV televizijos kanaluose pasirodo laida „Gyvenimo stilius“, kurioje R. Lee su garsiais aktoriais ir žmonėmis kalbasi aktualiausiomis, jautriausiomis gyvenimo temomis.

Paklausta, ar jau suvaidino patį geriausią savo vaidmenį, aktorė valiūkiškai nusijuokė: „Tokio, už  kurį gaučiau „Oskarą“, dar – ne!“

R. Lee prisipažino seniai svajojusi padirbėti Lietuvoje. Galvojusi, kad dar galėtų vaidinti miuzikle „Hello, Dolly“ („Sveika, Doli“) arba „Frank Sinatra: The Main Event“ („Svarbiausias įvykis“).

„Anksčiau maniau, kad amerikietiškus miuziklus būtų sunku išversti į lietuvių kalbą, bet dabar juk yra įvairių techninių priemonių vertimams. Tik režisieriai turėtų paskubėti, nes mano laikrodis nelaukia“, – linksmai kalbėjo R. Lee, grįždama į Vilnių po savo debiuto Lietuvoje.

Serialas – nepriklausomybės amžininkas

Pirmasis lietuviškas televizijos serialas „Giminės“ buvo pradėtas kurti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.

1993 m. LRT ekrane pasirodė pirmoji jo serija. Per dvidešimt trejus metus buvo sukurtos 97 serijos. Šiuo metu prodiuserinė firma „TV Europa“ kartu su LRT baigia dar dvylika serijų. Jos bus pradėtos rodyti kitų metų sausį.

„Giminėse“ filmavosi ir tebesifilmuoja patys garsiausi Lietuvos kino ir teatro aktoriai: Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, V. Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, R. Varnaitė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė, Dalius Mertinas, Petras Dimša, Saulius Bareikis, Vytautas Tomkus, Lilija Žadeikaitė. Auksinėmis raidėmis serialo istorijoje įrašyti velionių aktorių Antano Šurnos, Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės vardai.

„Galiu didžiuotis, kad mūsų aktoriai kituose serialuose nesifilmuoja. Ištikimi „Giminėms“, – sakė S. Vosylius, rašantis serialo istoriją nuo pat pirmos jo serijos.  

„Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iki šiol iš Ukrainos Donecko, Lugansko sričių ir Krymo bei Sevastopolio į Lietuvą persikėlė 124 asmenys“, – rašoma VRM atsakyme.

Vyriausybė apgyvendinti Lietuvoje nuo karo kenčiančius lietuvių kilmės ukrainiečius iš Donecko ir Luhansko sričių bei Rusijos aneksuoto Krymo nusprendė praėjusių metų liepos pabaigoje.

Į Lietuvą atvykstančioms šeimos iš Ukrainos užtikrinama integracija į šalies gyvenimą: laikinas būstas, socialinės pašalpos, lietuvių kalbos, profesiniai mokymai, perkeltų asmenų teritorinis paskirstymas.

Iš viso Ukrainoje yra apie 10 tūkst. lietuvių kilmės asmenų. Oficialiai registruotų Lietuvos piliečių yra apie 1,5 tūkstančio.

Vaikai atviri įvairiausioms idėjoms, todėl jiems galima pasakoti neįprastą istoriją, o suaugusieji tarsi sugenda ir viską vertina praktiškai, LRT klasikai sako animacijos kūrėjas iš Australijos Nathanas Jurevicius. „Dažnai žmonės sako „bandyk vėl mąstyti kaip vaikas“, bet suaugusiajam mąstyti kaip vaikui labai sunku. Manau, pati sąvoka sako ne būti vaiku, o matyti pasaulį nekaltomis, atviromis akimis, priimti įvairią įtaką ir žmones“, – pastebi lietuviškų šaknų turintis menininkas.

– Atvykote pristatyti savo naujo animacinio filmo „Virsmas“, pastatyto pagal to paties pavadinimo knygą. Apie ką šis filmas?

– Knyga ir filmas yra apie tapimą suaugusiu žmogumi. Mergaitė turi nunešti specialų žetoną į kalną, kuriame pasikeičia vėjo kryptis. Pasikeitus vėjo krypčiai, keičiasi ir žmonių veidai. Tai šiek tiek panašu į Bar micvą ar sureikšmintą šešioliktąjį gimtadienį – žmonėms tai nepaprastas įvykis. Bet iš potekstės galima spręsti, kad tai filmas apie paauglystę ar kitokius pasikeitimus gyvenime, kai tampame neramūs, susirūpinę, galvojame, kaip atrodysime – ši istorija turi ir šių elementų.

– Taigi viskas sukasi apie ritualus?

– Taip. Tai labai mažas ritualas, paprasta istorija, bet šį ritualą visi suprantame, su juo susiduriame: ar keistume mokyklą, ar pirmą kartą keliautume.

– Kodėl šis ritualo motyvas Jums toks svarbus?

– Ritualai yra svarbūs kiekvienai kultūrai. Gyvenau, atrodo, keturiose šalyse. Nors tos šalys ir yra panašios, visose jose yra specialių ritualų. Kalbėjausi apie Balandžio pirmąją su filmo prodiusere Migle. Kai kuriose šalyse ji pasibaigia per pietus, kitose tokios tradicijos nėra. Taigi skiriasi tik maži dalykai.

– Tačiau, kaip suprantu, filmo „Virsmas“ pagrindinė auditorija – vaikai?

– Taip. Knyga buvo skirta 9–12 metų vaikams. Kurdami filmą norėjome jį skirti įvairesnio amžiaus vaikams, bet vis dėlto pagrindinis dėmesys yra jaunesniam žiūrovui.

– Kodėl pasirinkote kurti vaikams?

– Vaikai yra atviri įvairiausioms idėjoms, todėl jiems galima pasakoti neįprastą istoriją – ji priimama. Kuo labiau bręstame, tuo labiau viską kvestionuojame – „nesuprantu, kodėl šis personažas atrodo taip“.  Bet vaikas į tai pažvelgs kaip į kelionę, kur viskas atrodo šiek tiek keistai. Toks yra gyvenimas – viskas atrodo keistai, kai esi jaunas. Ir tik ilgainiui išmokstama praktiškumo, kai keisti dalykai kinta.

– Taigi suaugusieji sugenda?

– Panašiai. Todėl dažnai žmonės sako „bandyk vėl mąstyti kaip vaikas“. Bet suaugusiajam mąstyti kaip vaikui labai sunku. Manau, pati sąvoka sako ne būti vaiku, o matyti pasaulį nekaltomis, atviromis akimis, priimti įvairią įtaką ir žmones. Vaikai yra linkę visus priimti ir atvirai rodyti jausmus. Jie pasakoja tai, kas rūpi, ir negalvoja, ką apie juos kiti pamanys.

– Kaip, kuriant vaikams, išlaikyti tokios nekantrios auditorijos dėmesį?

– Tikriausiai todėl ir sukūriau trumpą filmą (juokiasi). Dabar dirbu prie ilgametražio filmo, skirto šeimoms ir vaikams – čia išlaikyti dėmesį gerokai sunkiau. Sukurti septynių minučių trumpametražį filmą paprasta, bet, kai kuri pusantros valandos filmą, turi galvoti apie istoriją, negali kurti intensyvios dokumentikos, nes vaikai  užmigs. Todėl turi būti dalykų, patrauklių vaikams. Ir, žinoma, suaugusiesiems, nes jie atsiveda vaikus į kiną.

– „Virsme“ naudojate 3D technologiją. Kodėl?

– 3D yra puiki technologija, man patinka kurti įvairioms terpėms, tai yra, pirminę koncepciją galima pritaikyti įvairioms platformoms. 3D leidžia esminius dalykus pritaikyti žaidimams, knygoms ar aplikacijoms – daug kam.

– Drįsčiau teigti, kad pasaulyje esate žinomesnis ne dėl savo animacinių filmų, o dėl personažo prekės ženklo ir žaidimo „Scary Girl“.  Kodėl pasukote filmų link?

– Iš tiesų nuo vaikystės buvau apsėstas filmų ir visada norėjau juos kurti. Kai buvau vaikas, žiūrėdavau „Warner Brothers“ filmukus ir senus Walto Disney filmus.

– Kurie buvo jūsų mėgstamiausi?

– Man labai patiko animacinis filmas „Fantazija“, kuris pasirodė dar prieš 1960 m. Manau, kad jis atspindi auksinį animacijos amžių.

– Tai Jus įkvėpė kurti animaciją?

– Taip, tai turėjo įtakos. Kai buvau mažas, patiko ir kiti filmukai, pavyzdžiui, „Renas ir Stimpis“, tokie aštresni filmukai, kurie pasirodė apie 1990 m. Tada būta ir labai blogos, ir labai geros animacijos. Manau, žmonės tuo metu išbandė įvairių įdomių dalykų.

– Kas yra gera, o kas bloga animacija?

– Kartais bloga animacija gali būti labai smagi. Technine prasme gera animacija tik techniškai labai gera, bet iš jos nebūtinai išeis labai geras animacinis filmas: istorija gali būti nuobodi. Aš atkreipiu dėmesį į tai, kas mane traukia. Jei traukia, vadinasi, tai gera animacija.

– Susidaro įspūdis, kad pats pasakojimas Jums yra labai svarbus – pats parašėte ir scenarijų „Virsmui“.

– Taip, parašiau ir iliustravau pirminę knygą. Jei istorija yra pati paprasčiausia, man svarbu stipri pagrindinė siužeto linija. Nors ir paprasta istorija, ji vis tiek turi įtraukti. Daugelis žmonių šneka apie tai, kad istorija turi būti „kabliukas“, ypač ilgametražiame filme: turi gerai parašyti scenarijų, nes filmo sėkmė priklauso nuo scenarijaus.

– O kas scenarijų padaro patrauklų?

– Pasakoti istoriją yra tikras menas. Aš pats dar daug ko mokausi. Mano manymu, patrauklus scenarijus yra toks, su kuriuo galime sieti save, dauguma istorijų „veikia“, kai jose atsispindi žmogiškos savybės: net jei pagrindiniai veikėjai nėra žmonės, mes galėtume su jais tapatintis.

– Ar kartais atsiranda kolizija tarp istorijos, kurią Jūs užrašėte ir norite papasakoti, ir to, kad tai negali būti perteikta piešiniu taip, kaip norėtumėte?

– Kartais tai kertasi su biudžetu ir laiku. Manau, kad galima kurti viską, ką įmanoma įsivaizduoti. Bet praktikoje arba neužtenka laiko, arba techninių resursų. Todėl nemanau, kad yra apribojimų, tiesiog tai priklauso nuo finansų, žmonių ir sugebėjimų.

– Tad animacija, palyginti su kinu, netgi išplečia šias ribas?

– Būtent. Manau, kad geriausias animacijos bruožas yra tas, jog gali pasitelkti dalykus, kurie sunkiau panaudojami realiame gyvenime. Pavyzdžiui, smurto ar intymios scenos, kurios animacijoje gali tikti, bet realaus gyvenimo veiksme verstų žmones jaustis nepatogiai. Todėl animacija geriau atspindi tam tikrus realaus veiksmo aspektus.

– Tai gerai ar blogai?

– Tai gali būti blogai, nes tikriausiai tada galima panaudoti visko daugiau, o žmonės gali nesuprasti, kad žaidi su jų protu.

– Nors gimėte Australijoje, turite lietuviškų šaknų. „Kino pavasario“ kūrėjai Jus taip pat pristato kaip mūsų, lietuvių, kūrėją. Ką Jums reiškia šis pusiau lietuviškas identitetas?

– Mano senelis buvo lietuvis, o močiutė – latvė. Augau gerbdamas juos ir domėdamasis jų kultūra: būdais, kaip jie puošdavo namus, ar maistu, kurį gamindavo. Kiekvieną savaitę aplankydavau senelius. Jaučiau, lyg turėčiau stiprų ryšį su Lietuva ar Baltijos regionu, nors pirmą kartą čia atvažiavau tik prieš pusantrų metų, tačiau jaučiau, kad man čia būti patogu.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

– Kad visi gali būti mano giminės (juokiasi). Ir, žinoma, Vilnius yra labai gražus miestas. Dabar gyvenu Toronte – jis nėra labai gražus, o Vilnius sudaro seno, romantiško miesto įspūdį. Galbūt, jei čia gyveni, nejauti tos romantikos. Galvoju apie vakarus vaikštant akmenimis grįstomis gatvėmis, kai gali sėdėti kavinėje ir gerti kavą su gražiu žmogumi.

– Kodėl nusprendėte kurti filmą su Lietuvos prodiuseriais?

– Tai įvyko natūraliai. Susidraugavome su kompanijos „Pet Punk“ prodiuseriais, ir atrodė labai natūralu sukurti lietuvišką produktą su Lietuvos prodiuseriais. Prie „Virsmo“ kūrimo prisidėjo nemažai lietuvių. Toronte dirbo mano bendradarbis lietuvis, Australijoje padėjo mano brolis, pusiau lietuvis.

– Koks yra darbas su lietuviais?

– Labai patiko dirbti su lietuviais. Lietuviai iš pradžių nesišypso. Neaišku, kaip jie jaučiasi, todėl užtrunka, kol apšyla santykiai, bet, kai pradeda šypsotis, žinai, kad darai kažką gerai (juokiasi). Todėl buvo ypač malonu išvysti šypsenas studijoje, nes supratau, kad dirbame tinkama linkme.

– Jūs iš Australijos persikėlėte į Kanadą. Kokią įtaką šie kultūriniai pasikeitimai turi Jūsų darbui?

– Neabejotinai pagrindinis veiksnys buvo oras. Prieš persikraustydamas į Kanadą, kur sninga pusmetį, beveik nemačiau sniego. Tai ypač turi įtakos produktyvumui – esi linkęs pasilikti patalpose ir dirbti be sustojimo. Aš išvis esu apsėstas darbo, nes man patinka tai, ką darau, todėl neišeidavau iš namų 4–5 dienas. Tapau šiek tiek liūdnas, todėl gėriau vitaminą D, kad, kol dirbsiu, būčiau laimingesnis.

– Kokia Jūsų nuomonė apie Europos animaciją? Kuo ji skiriasi nuo Australijos ar Kanados animacijos?

– Europos animacija yra labai turtinga ir turi ilgą istoriją. Ypač lietuvių istoriją: keista, kad pirmieji stop kadrai buvo užfiksuoti Kaune, jų krikštatėvis yra lietuvis. Taip pat pastebiu, kad europietiška animacija šiek tiek miglota, turi tamsesnių elementų, istorijos elementų. Australijos animacijos tradicija daug jaunesnė, o pasakojimai – ne apie karą ar sunkumus, bet apie kasdienį užmiesčio gyvenimą. Kanada turi ilgą animacijos istoriją, daug bendrų pastatymų su Kanados kūrėjais, įspūdingi prancūzų ir kanadiečių kūriniai. Tad smagu gyventi Kanadoje, turinčioje puikią animacijos tradiciją.