Įvertinimas už režisūrą

„Fossilia“ yra antras E. Švedkauskaitės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2022 m. buvo pristatytos „Sieros magnolijos“). Naujausiam spektakliui, atsispirdama nuo Dalios Grinkevičiūtės biografijos, E. Švedkauskaitė rašė pjesę pati. Tiesa, inscenizacijos bendraautorė ji buvo ir Jaunimo teatre, kurdama spektaklį „Jauno žmogaus memuarai“, už kurio režisūrą įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“.

„Šis mano darbas yra bandymas keliauti gilyn po faktais ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šiandien gyvenančių lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį. Ar tai dar sukelia skausmą, o gal jis yra transformavęsis?“ – svarstė E. Švedkauskaitė.

„Fossilia“ vaidmenis atlieka publikai gerai pažįstami aktoriai: Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją šiemet pelniusi Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, NKDT trupės narys Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė bei Ugnė Šiaučiūnaitė.

D. Matvejevo nuotr. 

Siužete – kaunietiški akcentai

Spektaklyje veikia keturių asmenų šeima (aktoriai Darius Gumauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Povilas Jatkevičius ir Ugnė Šiaučiūnaitė). „Fossilia“ istorijos centre – sūnus, užsienyje studijuojantis kiną ir, akademijoje gavęs užduotį sukurti dokumentinį filmą, imasi gilintis į savo šeimos istoriją. Tėvas ne itin noriai dalinasi prisiminimais, tačiau kai šeima sulaukia skambučio iš muziejaus darbuotojos (aktorė Rasa Samuolytė), kad buvo atrastas tėvo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis, šeimos istorija ima netikėtai skleistis pati.

Tas rankraštis iki 1991 m, buvo laikomas prarastu, nes dar pati Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių bandė jo ieškoti, bet nerado.  Spektaklio žiūrovai pamatys, kaip iškastas reliktas prikelia praeities temas.

„Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti mūsų, jaunų žmonių, norą kuo atviriau kalbėti su tėvais, analizuoti jų patirtis ir kaip tai paveikė mus. Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais. Turbūt visai natūralu, kad mes, užaugę atviro dalinimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, norime labai atvirai klausti, o tai ne visiems vyresniems žmonėms patinka ir kartais net perauga į konfrontaciją. Santykis su tėvais šiame spektaklyje yra labai svarbus. Todėl jame ir veikia trys kartos, siekiant analizuoti tremtį ne kaip kažkam seniai nutikusią nelaimę, o kaip tarpgeneracinę, iš kartos į kartą keliaujančią traumą“, – sakė spektaklio „Fossilia“ režisierė.

D. Matvejevo nuotr. 

Aktualus įvairiai visuomenės daliai

Viena iš spektaklio kūrybinės komandos narių – dramaturgijos mentorė Anna Smolar įžvelgia spektaklio aktualumą ir toms šalims, kurios nebuvo susidūrusios su trėmimais. Akistata su praeitimi, tamsiais istorijos puslapiais, traumų pripažinimas ir išsikalbėjimas, pasak Smolar, aktualus įvairių visuomenių nariams.

„Kiekviena šalis turi sunkų savo traumų, tamsių istorijos puslapių ir ištrintų pasakojimų bagažą. Šis kolektyvinis ir individualus praeities ištrynimo procesas sukelia labai sunkias pasekmes bendruomenės narių psichinei sveikatai. Jis neleidžia mums suprasti, kas esame ir su kokiais demonais ar baimėmis gyvename. Kiekviena visuomenė priversta susidurti su praeitimi, išsikalbėti apie šeimos istorijas, skaudžias patirtis, išdavystes – antraip ją ir toliau valdys pasąmonėje tebeglūdintys dalykai. Nors Dalios Grinkevičiūtės istorija susijusi su labai specifiniu istorijos laikotarpiu (ne tiek pažįstamu lenkams ar žiūrovams iš kitų šalių) – šis pasakojimas turi ir labai universalų matmenį – stebime žmones, kovojančius su prisiminimais ir iškylančiomis paslaptimis.

Kai kalbame apie traumą ir gijimą, apie susidūrimą su praeitimi ir dabarties ryšių stiprinimą, manau, nereikia mąstyti amžiaus kategorijomis. Visi esame lygūs, nes mums reikia priartėti prie tiesos, priimti savo tapatybę ir susitaikyti su praeitimi. Tikiu, kad Eglė Švedkauskaitė kuria teatrą, kuris yra gyvas ir gyvybingas, aktualus jaunajai kartai“, – sakė spektaklio konsultantė Anna Smolar.

D. Matvejevo nuotr. 

Spektaklio „Fossilia“ scenografiją kuria Ona Juciūtė, kostiumus – Dovilė Gudačiauskaitė, muziką – Agnė Matulevičiūtė, šviesų dizainą – Julius Kuršys, vaizdo projekcijų autorė – Ieva Kotryna Ski, choreografė – Erika Vizbaraitė.

Spektaklis „Fossilia“ bus rodomas kovo 1 d. 18 val., Nacionalinio Kauno dramos Teatro Didžiojoje salėje. Bilietus platina: bilietai.lt

Anot tarnybos, teatro taikoma jauno žmogaus riba iki 25 metų prieštarauja Lygių galimybių įstatymo nuostatai, įpareigojančiai sudaryti vienodas sąlygas gauti tuos pačius gaminius, prekes ir paslaugas, nepaisant amžiaus, lyties ir kitų asmens tapatybės požymių.

Teatre šiuo metu galiojančia jauno žmogaus nuolaida bilietams gali pasinaudoti tik asmenys iki 25 metų. Taip pat LDNT taikomos nuolaidos žmonėms su negalia, senjorams.

Dėl šios nuolaidos į tarnybą kreipėsi viena teatro klientė, klausdama, ar visos nuolaidos yra suderinamos su lygių galimybių principais.

Teatro atstovai atsiųstame rašte paaiškino, kad ši nuolaida taikoma siekiant praplėsti jaunų žmonių auditoriją, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo ir statuso.

„Būtent 25 metų riba pasirinkta dėl to, jog vyresnio amžiaus jauni suaugusieji jau yra įsitvirtinę darbo rinkoje, ekonomiškai kur kas pajėgesni, todėl jiems nebūtina nuolaidų paskata“, – nurodė teatro atstovai.

Būtent 25 metų riba pasirinkta dėl to, jog vyresnio amžiaus jauni suaugusieji jau yra įsitvirtinę darbo rinkoje, ekonomiškai kur kas pajėgesni, todėl jiems nebūtina nuolaidų paskata.

 

Tuo metu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, atlikdama tyrimą, akcentavo, kad šalies teisės aktuose, kuriuose numatomos tam tikros lengvatos ar paramos jauniems žmonėms, būtent tokia amžiaus riba nėra numatyta.

Pavyzdžiui, Jaunimo politikos pagrindų įstatyme jaunas žmogus apibrėžiamas kaip 14–29 metų asmuo, Užimtumo įstatyme minimos 29 metų, Civiliniame kodekse – 24 metų ribos.

„Apskritai lengvatų teikimas amžiaus pagrindu nėra laikomas diskriminacija. Bet šiuo atveju teatras nepateikė objektyvių duomenų, pavyzdžiui, statistinių, kurie pagrįstų būtent šios amžiaus ribos nustatymo būtinumą. Ar tikrai, tarkime, 26-erių žmogus būtinai yra ekonomiškai pajėgesnis, lyginant su metais jaunesniu?“ – svarstė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkas Karolis Čepas.

Jo nuomone, tokie teatro atstovų argumentai ir kartu skirtingas asmenų traktavimas, taikant šią nuolaidą, negali būti laikomi pagrįstais.

Skunde Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai pareiškėja taip pat buvo atkreipusi dėmesį į nuolaidų asmenims su negalia sistemą, kuri buvo pritaikyta tik žmonėms su judėjimo negalia, tačiau tvarką teatras operatyviai pakeitė ir dėl šios dalies tyrimas buvo nutrauktas.

„A. Janušauskaitė į sceną visada žengė lyg pirmą kartą, kaskart iš naujo kurdama savo sceninį, tarytum teatro abėcėlė dar nebūtų sukurta, lyg režisierius pirmą kartą minkytų kūrinį iš aktoriaus kūno. Jos maži ir dideli vaidmenys vienodai įsimintini“, – sako teatras.

Aldona Janušauskaitė-Dausienė gimė 1943 metais Vilniuje. 1962–1966 metais studijavo Lietuvos konservatorijoje, aktorinio meistriškumo katedroje. Nuo 1966 iki 1999 metų vaidino Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. 2004–2009 Janušauskaitė vaidmenis kūrė ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Pasak teatro pranešimo, tai viena ryškiausių vyresnės kartos aktorių, sukūrusi keliasdešimt įsimintinų vaidmenų. Tarp svarbiausių Janušauskaitės vaidmenų – Veronika (A. Vienuolio „Paskenduolė“,1967), Rita (E. Filippo „Cilindras“, 1969), Morta (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, 1969), Ieva (Just. Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Nataša (M. Gorkio „Dugne“, 1975), Milda (J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, 1978) ir kiti.

Tarp jos vaidmenų taip pat – Jokastė (Sofoklio „Edipas karalius“, 1998), Moteris A (E. Albee „Trys aukštos moterys“, 2004,), Rachelka / Mariana (T. Słobodzianeko „Mūsų klasė“, 2013), Peg (Martino Crimpo Laimės respublikoje 2018).

Aldona Janušauskaitė sukūrė nemaža vaidmenų televizijos spektakliuose, iš kurių ryškiausi – Indrė (H. Sudermanno „Kelionė į Tilžę“, rež. A. Galinis, 1976), Edna (N. Simono „Antrosios aveniu kalinys“, rež. A. Galinis“), taip pat – keliolika vaidmenų kine. Aktorė vaidino A. Grikevičiaus, V. Bačiulio, M. Giedrio, J. Pakulio, R. Banionio, G. Lukšo, A. Puipos, J. Lapinskaitės filmuose.

Aktorė Lietuvos kino studijoje įgarsino nemažai filmų, Lietuvos radijuje įskaitė dešimtis lietuvių ir užsienio autorių kūrinių, jos balsas skambėjo ir iki dabar skamba laidoje „Vakaras su knyga“.

1976 metais aktorei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.

Su velione bus atsisveikinama šeštadienį

Kaip trečiadienio popietę informavo LNDT, A. Janušauskaitė į amžinojo poilsio kelionę bus išlydima vasario 10 dieną.

Atsisveikinti su velione bus galima šeštadienį nuo 10 iki 14 valandos laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g. 10, Vilnius).

Aktorė bus palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse, šalia vyro – kino režisieriaus Algirdo Dausos.

Teatro pranešime paaiškinta, jog  vakar, sausio 11 d., spektaklis „Išvarymas“, rež. Oskaras Koršunovas, buvo sustabdytas po pirmos dalies, sunegalavus vienam iš aktorių.

Siekiant nerizikuoti aktoriaus sveikata, neįvyks ir šio vakaro (sausio 12 d.) spektaklis. Abu rodymai bus perkelti į vėlesnes datas, galios žiūrovų turimi bilietai. Jei naujų rodymų datos žiūrovams netiks, bilietus bus galima grąžinti ir atgauti sumokėtus pinigus.

Per 10 darbo dienų pranešime konkrečias naujų spektaklio „Išvarymas“ datas ir detalią informaciją dėl bilietų grąžinimo.

Dėl sausio 14 d. (sekmadienį) numatyto spektaklio informuosime atskirai. Šiuo metu jis neatšaukiamas.

Pjesės autorius Marius Ivaškevičius savo feisbuko paskyroje penktadienį  irgi kreipėsi į žiūrovus, prašydamas penktadienio snieguotą vakarą likti namuose. 

„Vakar po pirmo veiksmo dėl ūmaus aktoriaus sunegalavimo nutrauktas „Išvarymas“, deja, nepasirodys ir šiandien. Visi, kas turite bilietus šiam vakarui, neikite šalti pūgoje prie teatro, o eikite šiltai vakarieniauti ir į barus arba likite saugiai namie. Visi labai tikimės, kad iki sekmadienio aktorius pasveiks ir paskutinis šį pusmetį numatytas „Išvarymas“ galų gale įvyks“, – žadėjo M. Ivaškevičius. 

Savo mintimis feisbuke pasidalino ir režisierius Oskaras Koršunovas.

„Teatras yra teatras, su savo nuostabiais ir baisiais nutikimais. O kartais jie vyksta vienu metu. Vakar po pirmo „Išvarymo“ veiksmo vienam aktoriui pasidarė silpna, bet pasiduoti jis neketino. Publika jau buvo grįžusi į salę. Susitariau su Mariumi Repšiu ir jis išėjo į sceną užimti žiūrovą. Salėje buvo gydytojų, kurių buvo paprašyta ateiti į užkulisį. Nors žiūrovai suprato, kad vyksta kažkas rimto, bet negalėjo liautis kvatoję. Marius – Vandalas standapino tiesiog genealiai. Užkulisyje nustėrę aktoriai buriavosi aplink paguldytą, perbalusį kolegą“, – socialiniame tinkle dėstė O. Koršunovas.

Režisierius minėjo, kad dėl įvairių aplinkybių „Išvarymas“ neįvyko penkerius metus.

„Dėl įvairių aplinkybių „Išvarymas“ neįvyko penkeriuss metus. Visi aktoriai ir žiūrovai buvo išsiilgę spektaklio. Bilietai buvo parduoti dar vasarą. Mes repetavome nuo ryto iki vakaro visą savaitę. Pirmas veiksmas praėjo puikiai. Ir štai...

Patikrino spaudimą, viršutinis – 200. Į sceną eiti negalima. Viskas. Reikia stabdyti reikalą. Išeinu į salės „kišenę“. Ženklais parodyti Mariui, kad baigtų standapą ir jau buvau pasiruošęs lipti ant scenos, pranešti, kad, deja, spektaklį turim nutraukti. Bet mane pamatęs Marius kreipėsi į žiūrovą: „O štai ir režisierius“. Ir rodo į salės kampą, kur aš stoviu. Visa publika atsisuka, pradeda ploti ir atsistoja. Aš pakeliu ranką, norėdamas nutraukti plojimus, bet publika nesiliauja. Pajutau gerklėje gumulą, o akyse besitvenkiančias ašaras. Visa salė stovi, šypsosi, o aš išėjau pasakyti, kad nebus spektaklio. Tai ir yra tas teatro dualizmas. Teatras vyksta čia ir dabar, žmogiškasis faktorius ir rizika čia – lemiami. Negalėjau pratarti nė žodžio. Nusilenkiau ir išėjau. Marius irgi išėjo. Užkulisyje susitarėme, kad jis praneš apie pabaigą. Marius išėjo ir pasakė, „,kad teatras yra stebuklas, vykstantis čia ir dabar, ir kad stebuklas neįvyks“. Žiūrovas nenustojo ploti. Situacija buvo išžaista iki galo. Žiūrovas sudalyvavo tikram teatre. Supratingai, rodos, be pykčio išsiskirstė. Spektaklis bus perkeltas arba grąžinami pinigai. Bet vis tiek norisi padėkoti žiūrovui už supratingumą ir meilę. Su „Išvarymu“ yra tikrai unikalus ryšys su žiūrovu.

Rašau šį tekstą, o pats galvoju, kas bus šį vakarą, ar įvyks spektaklis?“ – tokia jautria žinute režisierius pasidalino savo paskyroje.

Kaip nurodo Kultūros ministerija, papildomų pinigų teatrui numatyta perskirstant 2023 metų valstybės biudžeto asignavimų ir valstybės investicijų 2023–2025 metų programos lėšas.

„Vyriausybės skirtomis papildomomis lėšomis teatras galės įsigyti trūkstamą kokybišką techninę įrangą ir visavertiškai atverti Didžiąją salę, kurios atidarymo publika nekantriai laukia“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Iš viso šiam projektui iki šio Vyriausybės sprendimo 2023 metais buvo skirta per 6 mln. eurų.

LNDT Didžiąją salę planuojama atidaryti šių metų pabaigoje. 

Baigus rekonstruoti LNDT, čia veiks trys teatro salės: rekonstruota Didžioji ir naujai įrengtos Mažoji bei Naujoji salės.

„NEIK Į TEATRĄ  – tai Lietuvos nacionalinis dramos teatras (mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas) didžiulėmis raidėmis juodu ant balto užrašė ant plakatų ir juos šiandien iškabino visame Vilniuje!!!! Pamačiau ir vos nenukritau. Kol mažieji nepriklausomi teatro kolektyvai nusiplūkę, dirbdami per 50 darbų, kaip įmanydami bandome parduoti bilietus į nerepertuarinio teatro spektaklius, populiarinti ir auginti teatro kultūrą... didžiausias, stipriausias, pagrindinius biudžetus spektaklių sukūrimui gaunantis, elitiniame sostinės Gedimino prospekte stovintis teatras, pasako – neik į teatrą“, – feisbuke sekmadienį stebėjosi menų reklamos specialistė Stefanija Jokštytė.

Moteris klausė, tai, kur eiti? Į kiną? Į baseiną? Į „Akropolį“? Į„ Norfą“?

„Nepriklausomi teatro kolektyvai bando už iš Kultūros tarybos gautus 10-12k kažkokiu būdu ir sukurti, pastatyti, ir parodyti spektaklius (už tuos pinigus apmokėti aktorių (gėda pasakyt, kiek jiems sumokam už trijų mėnesių darbą), režisieriaus, dramaturgų, scenografo, šviesų dailininko, kompozitoriaus, kostiumų dailininko, kelių technikų, prodiuserių ir komunikacijos pusmečio darbus, paleisti tą spektaklį išnuomotoje salėje), o po premjerinių parodymų jų nenumarinti ir vis rodyti žiūrovams, kaskart mokant visiems iš naujo už darbą, salių nuomas, nes niekas nedirba ant etato... Ir kai dabar su jauduliu laukiame naujo sezono ir nežinome, ar pavyks pripildyti sales, autoritetingiausias teatras pasako žmonėms viešai vieną sakinį: NEIK Į TEATRĄ“, – dėstė S. Jokštytė. 

Moteris teigė, kad jai svyra rankos ir darosi silpna.

L. Balandžio / BNS nuotr.

„Kaip taip galite kalbėti už visą teatro kategoriją. Ar jūs suprantate, kokią žalą darote šiuo vienu sakiniu visam teatro laukui? Juk neseniai turėjome „Call Russia“ istoriją ir nieko nepasimokėme? Tie, kurie maži, yra pažeidžiami labiausiai, jūs kaip pagrindinis teatras, kurio repertuariniai pardavimai einasi stabiliai gerai, nenukentėsite taip stipriai, nes galite sakyti arogantiškai „Neik į teatrą“, nes vis tiek kažkas ateis. Bet mažieji, kasdien bandantys populiarint teatro lauką, kurti spektaklius ir tikėtis, kad vieną dieną ir jų spektakliai bus rodomi nacionaliniame teatre, gali nueiti į tokį minusą vien nuo šių žodžių. Bet jūs kalbate už visą meno formą!!! Wow!!! O gal jūs norite mažinti mūsų mažųjų teatrų konkurencinį lauką???? Ir apmąstytai rekomenduojate neiti į teatrą žmonėms, žinodami, kad pas jus žiūrovų srautai sumažės paskutinius... Tikiuosi, kad taip nėra, nes tada tai išvis ne neapdairumas, o sąmoningas kenkimas visam teatro laukui. O gal jūs juokaujat??? Tada labai neįdomiai, neprofesionaliai, neskoningai ir nekūrybiškai, nes prieš dešimtmetį NEW jau daryta reklaminė kampanija „Nevaryk į Sattą“ buvo žymiai žymiai geresnė, juokingesnė, vietoj ir laiku ir visiems į naudą“, – dėstė menų reklamos specialistė.

Manau, kad tai yra ciniškas nusikaltimas.

Kritikos reklaminei kampanijai nepagailėjo ir komunikacijos ekspertė Laisvė Radzevičienė. „Laukiu rudens ir teatro sezono. Į teatrą eisiu, kad ir ką sakytų afišos mieste. Suprantu, kad tai tik pirmas žingsnis teatro komunikacijoj, sujudinęs vandenis, bet man jis atrodo pakartotas, neįdomus ir netgi įžeidžiantis tuos, kurie teatrui atiduoda savo gyvenimą. S. Jokstytė sudėliojo viską puikiai. Ir dar galvoju, negi trys jauni vadovai tik tiek tesugebėjo?!“ – klausė L. Radzevičienė.

Savo nuomonę feisbuke išdėstė ir režisierius Oskaras Koršunovas.

„EIK Į TEATRĄ! Lietuvos nacionalinis dramos teatras po visą miestą iškabino reklamą „Neik į teatrą“. Manau, kad tai yra ciniškas nusikaltimas. Suprasčiau, jeigu reklama skambėtų „Neik į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą“, – tada tas hipsteriškas juokelis, neva moderni, o iš tikrųjų pasenusi reklama, gal ir pasiteisintų, nes šis teatras turi tokią dotaciją, kad eis pas juos žiūrovas ar neis, jiems pof**. Tas naivus galvojimas, kad tokio pobūdžio reklama suveiks atvirkščiai, šiuo atveju yra tiesiog absurdiškas. Žmonės ir taip nebelinkę eiti į teatrą. Reikia nors šiek tiek išmanyti žmogaus psichologiją ir pasąmonę – juk toks po visą miestą iškabintas lozungas koduoja. O kitus tiesiog atpalaiduoja nuo sunkių kultūrinių įsipareigojimų naštos. Lietuvos teatrai turėtų į tai sureaguoti. Bent jau OKT šių metų reklaminis šūkis bus EIK Į TEATRĄ“, – feisbuke skelbė O. Koršunovas.

LNDT Komunikacijos projektų koordinatorė Aušra Pociūtė portalui kauno.diena.lt teigė, kad čia yra tik sezono reklaminės kampanijos pradžia.

„Tai yra tik sezono reklaminės kampanijos pradžia. Kviečiame laukti tęsinio, kuris – jau kitą savaitę. Kiekviena premjera turės individualų vizualą ir žinutę. Visa ši reklaminė kampanija sukurta siekiant pristatyti 84 sezono meninę programą. Kitą savaitę bus spaudos konferencija apie sezoną, ten ir pateiksime visą informaciją“, – teigė teatro atstovė.

Tarp nominantų gauti vienus aukščiausių šalies profesionaliojo scenos meno apdovanojimus „Auksinius scenos kryžius“ lyderiauja trys kūriniai.

Į penkis apdovanojimus pretenduoja Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“. Jo kūrėjus siūloma apdovanoti režisūros, aktorių ansamblio, muzikos, jaunojo menininko ir dramaturgijos kategorijose.

Po keturias nominacijas surinko Panevėžio Juozo Miltinio teatre sukurtas „Laukys“ ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta „Dona Kichotė“.

Bendras nominacijų skaičius šiemet nepasikeitė, pakito tik kelios jų kategorijos, kurios tiesiogiai susijusios su sukurtais ir pateiktais spektakliais bei išryškėjusiomis tendencijomis.

„Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią režisūrą nominuotas Naubertas Jasinskas, pastatęs spektaklius „Edžio pabaiga“ ir „Pelikanas“, Eglė Kižaitė, sukūrusi „Pirk dramblį“, Olga Lapina už spektaklį „Laukys“, Antanas Obcarskas – už spektaklį „Boksas“ ir Eglė Švedkauskaitė – už „Jauno žmogaus memuarus“.

Į geriausios aktorės vardą pretenduoja Jolanta Dapkūnaitė už vaidmenį spektaklyje „Sieros magnolijos“, Digna Kulionytė – už vaidmenis „Žuvėdroje“ ir „Lost Lost Lost“, Alvyda Pikturnaitė – už darbą „Pelikane“, Aistė Šeštokaitė – už vaidmenį „Prarasta Katarinos Blum garbė“.

Geriausio aktoriaus apdovanojimui nominuotas Albinas Kėleris, suvaidinęs spektaklyje „Sala, kurios nėra“, Aurelijus Pocius už vaidmenį „Pelikane“, Gediminas Rimeika – už darbą „Bokse“, Mantas Zemleckas – už vaidmenį spektaklyje „Dorianas“.

Į metų solisto vardą pretenduoja Marija Arutiunova („Elisabeth“), Kamilė Bonte („Dievo avinėlis“), Gunta Gelgotė („Lokys“), Monika Pleškytė („Rigoletas“), Steponas Zonys („Dievo avinėlis“).

Šiemet vertintas ir aktorių ansamblis. Į šią kategoriją pateko spektaklių „Guašas“, „Jauno žmogaus memuarai“, „Kūnai“, „Laukys“ ir „Sporto grupė“ aktoriai.

Už geriausią scenografiją ir kostiumų dizainą „Auksinis scenos kryžius“ gali būti skirtas Sigitai Šimkūnaitei, Sandrai Straukaitei, Birutei Ukrinaitei arba Renatai Valčik, už videografiją bei šviesų dizainą – Arvydui Buinauskui, Vytautui Jašauskui, Rišardui Žigiui, Mykolui Budraičiui, Axeliui Martinezui, spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ kūrybinei grupei, Andriui Stasiuliui – Viliui Vilučiui.

Tarp pretendentų į „Auksinius scenos kryžius“ už spektakliams sukurtą muziką yra Rita Mačiliūnaitė, Agnė Matulevičiūtė, Mantvydas Leonas Pranulis, Jūra Elena Šedytė ir Albertas Navickas.

Apdovanojimą už choreografiją pretenduoja gauti Agnietė Lisičkinaitė, Birutė Letukaitė, Martynas Rimeikis, Agnija Šeiko, Gajus Žmavc.

Geriausio šokėjo kategorijoje nominuoti Diegas Vega Alcala, Anna Chekmarova, Oksana Griaznova, Marine Fernandez, Jeronimas Krivickas, Jaunojo menininko – aktorius Mantas Bendžius, šokėjas Marius Eidrigevičius, scenografai Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė, aktorius Domantas Starkauskas, dokumentinio spektaklio „Iš|m(i)estas“ režisierės bei aktorės Armanda Rudelytė, Mingaudė Kotryna Zujutė, Vaiva Ona Makūnaitė, Rugilė Jankauskytė.

Tarp geriausių spektaklių vaikams ir jaunimui – spektaklis-žygis „Brūzgynų eilės“, įtraukusis šokio spektaklis neregiams ir silpnaregiams „Neregėtas pasaulis“, šviesos ir materijų spektaklis „Tunelis“, baletas „Užburtos akys“, tarp objektų ir lėlių spektaklių – „Apie pasaulį“, „Deivių archeologija“, „Nykstantys žmogeliukai“, „Pasirinkimas“.

Už geriausią dramaturgiją „Auksinį scenos kryžių“ gali gauti Žygimantas Kudirka („Puikus naujas kūnas“), Mindaugas Nastaravičius („Miškelis“), Paulina Pukytė („Scilė nori būti žmogumi“) arba Dovilė Zavedskaitė („Pirk dramblį“).

Kaip didžiausią socialinį rezonansą sukėlę spektakliai atrinkti „Kauno asamblėja“, „Nemiga“, „Sirenų tyla“, ir „Spektaklis, kuris neįvyko“.

Į Boriso Dauguviečio auskarą už naujų sceninės išraiškos formų paieškas pretenduoja „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova, audioserialo „Šiaurės miestelis“ kūrybinė grupė, meno ir mokslo laboratorijos ir urbanistinio draustinio renginių ciklo MMLAB erdvėje autoriai bei dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė.

Komisija iš viso vertino 102 pasiūlymus skirti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus.

Premijomis siekiama įvertinti profesionaliojo scenos meno srities kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius praėjusių metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus.

Tai BNS patvirtino Valstybinė darbo inspekcija (VDI).

Anot įstaigos, susitarime taip pat numatyta viešai nekomentuoti jo sąlygų.

„Šalys pasirašė taikos sutartį. (...) Sutarties sąlygos šalių sutarimu nėra atskleidžiamos“, – sakė VDI atstovė Jolanta Bielskienė.

O. Koršunovas BNS teigė esantis patenkintas sutarties sąlygomis.

„ (...) Iš esmės aš esu patenkintas, nes palankiomis man aplinkybėmis“, – kalbėjo jis.

LNDT vadovas Martynas Budraitis BNS taip pat patvirtino informaciją apie sudarytą sutartį ir jos sąlygų nekomentavo.

Įstaigos vadovybė anksčiau teigė, jog O. Koršunovas iš meno vadovo pareigų buvo atleistas dėl aplaidaus jų vykdymo, sistemingų pravaikštų.

Vietoj O. Koršunovo meno vadovo pareigas eiti sausį paskirti trys režisieriai – Kamilė Gudmonaitė, Eglė Švedkauskaitė ir Antanas Obcarskas.

Į Darbo ginčų komisiją kreipęsis O. Koršunovas teigė, kad neturėjo jokios laisvės kurti, prieš jį taikytas mobingas, jis nebuvo kviečiamas į susirinkimus, nebuvo įtraukiamas sudarant repertuarą.

LNDT direktorius vasario pradžioje iš pareigų atleido ir dramaturgą Marių Išvaškevičių, argumentuodamas, kad jo pareigos tapo perteklinės, pradėjus dirbti trims naujiems meno vadovams.

„Aš manau, kad iš mano pusės būtų neatsakinga atsistatydinti vykstant rekonstrukcijai, nepabaigus pradėtų darbų“, – antradienį teatro BNS perduotame komentare sakė M. Budraitis.

Jis tvirtino jaučiantis atsakomybę prieš teatro žmones, darbuotojus.

„(...) negaliu dabar taip va dėl dviejų asmenybių staiga lengva ranka viską mesti, visus vykstančius procesus ir palikti viską nežinioje. Nors tiesą sakant, man asmeniškai gal taip būtų ir lengviau, bet neatsakinga“, – teigė LNDT direktorius.

Anot jo, atliekant rekonstrukciją pastatytos dvi naujos salės, apšiltintas visas pastatas, sutvarkytos žiūrovų aptarnavimo erdvės, šių metų pabaigoje ketinama atidaryti rekonstruotą Didžiąją salę.

M. Budraitis pabrėžė, kad tai jo trečia kaip generalinio direktoriaus kadencija. Jis tvirtino pirmus du konkursus laimėjęs be dramaturgo M. Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo indėlio.

„Taip kad, manau, tai puikiai iliustruoja, jog mano laimėjimą lėmė tikrai ne šie vardai, o pasiūlytos idėjos ir jau nuveikti darbai“, – teigė jis.

Pasak direktoriaus, M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo pasiūlyta kūrybinė kryptis buvo įtraukta į jo pastarąją rinkimų programą, „bet teatro vadovo planuojami darbai nėra vien kūrybinė veikla, tai tik dalis programos“.

„Visa kita yra ir finansų planavimas, ir rekonstrukcijos įgyvendinimas, teatro veiklos organizavimo ir tobulinimo klausimai, užsienio gastrolės, gastrolės Lietuvoje, edukacija, daugybė kitų sričių“, – sakė M. Budraitis.

„Dar kartą pasikartosiu, kad niekas neneigia O. Koršunovo kaip talentingo režisieriaus, tačiau meno vadovo pareigos, pasirodė, kad yra ne jam. Kadangi jis jų tinkamai nevykdė, turėjau priimti sprendimą jį atleisti. Taip iširo jo ir M. Ivaškevičiaus tandemas LNDT“, – aiškino M. Budraitis.

Antradienį LNDT pranešė, kad nuo kovo iš pareigų atleidžiamas teatro dramaturgas M. Ivaškevičius, nes šios pareigos tampa perteklinės pradėjus dirbti trims naujiems meno vadovams.

M. Ivaškevičius savo ruožtu teatre susidariusią situaciją vadino krize ir ragino M. Budraitį trauktis iš pareigų. Jis kritikavo teatro repertuarą, nenorą rodyti populiariausių spektaklių, pažadų nevykdymą, teigė, kad direktorius ignoravo jo pasiūlymus.

Gruodį M. Budraitis iš šių teatro meno vadovo pareigų atleido režisierių O. Koršunovą. Tuomet teatro vadovybė teigė, kad tokiam sprendimui įtakos turėjo aplaidus tiesioginių meno vadovo pareigų vykdymas bei sistemingos pravaikštos. Režisierius savo ruožtu tvirtino neturėjęs kūrybinės laisvės, prieš jį taikytas mobingas. Menininko teigimu, jis nebuvo kviečiamas į susirinkimus, nedalyvavo sudarant repertuarą.

Kultūros ministras Simonas Kairys, komentuodamas situaciją LNDT, antradienį sakė, kad tokiais sprendimais M. Budraitis prisiėmė didelę atsakomybę. Kita vertus, ministro teigimu, jis turi teisę formuoti savo komandą, o ministerija neturėtų kištis į vidinius įstaigos procesus.

Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui M. Budraitis vadovauja nuo 2010 metų, 1998–2010 metais jis buvo Oskaro Koršunovo teatro direktoriumi.