Pagrindinis filmuko veikėjas yra Misteris Bliu (Mr. Blue) – mažosios žąsies patinas, kuriam 2018 m. pavasarį buvo uždėtas siųstuvas. Nuo to laiko, šio žąsino gyvenimą ir keliones seka ornitologai ir mėgėjai iš viso pasaulio. Siųstuvu mokslininkams pavyko surinkti daug neįkainojamos informacijos, dėl kurios gali pavykti išsaugoti šias retąsias žąsis.

Nepaisant griežtos apsaugos Europos šalyse, mažųjų žąsų išlikimo tendencijos yra negailestingos. Šių žąsų Fenoskandinavijos populiacija per paskutinį šimtmetį sumažėjo nuo 10 000 iki vos kelių dešimčių individų. Pagrindiniai iššūkiai, tykantys mažųjų žąsų, yra medžioklė, brakonieriavimas, intensyvaus žemės ūkio plėtra, buveinių – ypač daugiamečių pievų – nykimas šių paukščių migracijos keliuose, o taip pat ir klimato kaita. Dėl pastarosios išdžiūva žąsims svarbios šlapžemės, be to, klimatinės sąlygos šių žąsų perėjimo vietose darosi itin nepalankios jų išlikimui. Kiekvienų metų pavasarį Fenoskandinavijos mažosios žąsys įveikia apie 4 000 kilometrų kelyje iš žiemoviečių Graikijoje į perimvietes šiaurinėje Norvegijos dalyje. Rudenį jos grįžta atgal, kartais įveikdamos net daug didesnį atstumą, nei pavasario migracijos metu.

Siekdama išsaugoti šią unikalią rūšį, Lietuvos ornitologų draugija kartu su kitomis Europos nevyriausybinėmis ornitologinėmis organizacijomis, valstybinėmis ir mokslo institucijomis Suomijoje, Estijoje, Vengrijoje ir Graikijoje įgyvendina tarptautinę iniciatyvą, skirtą šių retų žąsų išsaugojimui. Įgyvendinant šį projektą, Lietuvoje ir kitose šalyse yra vykdomas mažųjų žąsų monitoringas, tvarkomos buveinės šių žąsų migracijos keliuose ir žiemojimo vietose, vykdomas visuomenės, ūkininkų, valstybės institucijų atstovų informavimas ir švietimas, atliekami papildomi moksliniai tyrimai, kurie turėtų palengvinti pastangas išsaugant šias žąsis.

Daugiau apie mažąsias žąsis sužinosite pažiūrėję nuotaikingą animacinį filmą. Jo autorės: Ieva Miškinytė-Savickė ir Milda Kargaudaitė.

Patys aktyviausi stebėtojai ant šiaurinio molo Klaipėdoje rinkosi šeštadienį nuo septintos ryto.

Ornitologo Juliaus Morkūno teigimu, šiųmetė migracija šiek tiek vėluoja arba rytinis vėjas daugeliui paukščių leidžia skristi virš žemyno, todėl sparnuočių srautai palei jūros pakrantę šiemet atrodo ne tokie intensyvūs kaip pernai.

Lietuvoje priskaičiuojama 400 skirtingų paukščių rūšių. Apie 160 jų pas mus neperi, o tik praskrenda migruodami arba atsitiktinai užsuka iš Azijos, Afrikos ar Pietų Europos.

Tokių stebėjimų metu ornitologui J.Morkūnui tarp retesnių svečių yra tekę užfiksuoti pas mus negyvenantį, šiaurėje perintį rudagurklį kalviuką.

"Kiek pavyksta užfiksuoti praskrendančių paukščių per kelias valandas? Kai kuriais metais tekdavo pamatyti ir dešimtis tūkstančių. Kartą buvo toks nenutrūkstantis paukščių srautas, kad suskaičiavome jų per 120 tūkst. Didžiąją masę sudaro smulkūs žvirbliniai paukščiai, kurių būna labai daug, mes juos bandome identifikuoti pagal skrydį, balsą. Tiesa, skaičiavimo tikslumas yra su 10–15 proc. paklaida, bet tai yra geriausia, ką įmanoma padaryti lauko sąlygomis", – pasakojo J.Morkūnas.

Toks rudeninis migruojančių paukščių stebėjimas ir jų palydėtuvės – vienas svarbiausių metų ornitologinių renginių, kuris vyksta visoje Europoje kiekvieną rudenį nuo 1993 m.

Šioje akcijoje visose Senojo žemyno šalyse kasmet dalyvauja tūkstančiai žmonių.

"Šis renginys skirtas daugiau mėgėjams. Mūsų tikslas – supažindinti žmones su paukščiais, su jų migracija. Žmonės atsineša į pajūrį žiūronus, kas neturi, paskoliname teleskopą, kad pasižiūrėtų į migruojančius paukščius iš arčiau", – kalbėjo ornitologas.

Tarnyba atkreipia visų naminių paukščių augintojų dėmesį ir primena, kad šiuo laikotarpiu ypač svarbu apsaugoti laikomus paukščius nuo kontakto su laukiniais paukščiais, taip pat tinkamai laikytis biologinio saugumo ir kitų reikalavimų.

Pasak šalies ornitologų, šiuo metu paukščiai intensyviau traukia vakarinėje šalies dalyje, daugiausia pamariu ir pajūriu, kur sniego beveik nelikę. Dar po savaitės ar dviejų jie skris per visą Lietuvą.

„Naminiai paukščiai yra ypač imlūs paukščių gripo virusui, todėl paukščių laikytojų prašome įvertinti kylančias rizikas ir dar atidžiau saugoti paukščius nuo šios greitai plintančios užkrečiamosios ligos. Šiuo paukščių migracijos periodu visiems naminių paukščių laikytojams Lietuvoje privaloma laikinai laikyti savo naminius paukščius uždarytus arba galima juos išleisti tik į iš visų pusių aptvertas teritorijas, nesusisiekiančias su natūraliais ar dirbtiniais vandens telkiniais. Be to, svarbu įvertinti ir netiesioginius viruso patekimo kelius, tokius kaip užterštas pašaras, vanduo ar užteršti rūbai bei transporto priemonės, ir stiprinti biologinio saugumo priemonių įgyvendinimą paukštininkystės ūkiuose. Noriu akcentuoti, kad šie reikalavimai pirmiausia skirti pačių ūkių savisaugai nuo šio viruso grėsmės“, – sako VMVT direktorius Darius Remeika.

Nors šios Europoje plintančios atmainos paukščių gripas žmonių sveikatai pavojaus nekelia, veterinarijos specialistai atkreipia dėmesį, kad jį dažniausiai perneša virusu užsikrėtę migruojantys laukiniai vandens paukščiai, kurie užkrečia aplinką. Todėl, pasak VMVT specialistų, labai svarbu vengti tiesioginių kontaktų tarp dirbančiųjų paukštininkystės ūkių viduje ir išorėje, dezinfekuoti batus, instrumentus ir kitus įrankius, kurie naudojami atliekant paukščių priežiūros darbus, kuo dažniau skalbti darbo drabužius. Taip pat naminiai paukščiai negali būti girdomi paviršinių vandens telkinių vandeniu. Geriausia, kad jų girdyklos ir pašaras būtų laikomi po stogu arba paukščių laikymo patalpose, kad nebūtų pasiekiami laukiniams paukščiams.

Tiek ES, tiek ir Lietuvos patirtis rodo, kad užkratui patekus į naminių paukščių ūkį, Europos Komisijos nurodymu nustatomos būtinosios apsaugos zonos ir ribojimai skaudžiai atsiliepia ir kitoms netoliese esančioms paukščių laikymo vietoms: tiek smulkiems ūkiams, kuriuose paukščiai laikomi asmeninėms reikmėms, tiek ir komerciniams ūkiams. Viruso paveiktose teritorijose taikomi įvairūs paukščių ir jų produkcijos judėjimo apribojimai. Naminiai paukščiai paukščių gripo ligai yra ypač imlūs, todėl užsikrėtę gaišta, o likę yra nugaišinami, atliekama ūkio dezinfekcija, kad virusas neišplistų.

VMVT duomenimis, didelio patogeniškumo paukščių gripas naminių paukščių laikymo vietose šiemet jau nustatytas 24 Europos valstybėse, daugiausia protrūkių kilo Prancūzijoje (409), Vokietijoje (33), Lenkijoje (24), taip pat vienas ligos atvejis sausio pradžioje užregistruotas ir smulkiame naminių paukščių ūkyje Lietuvoje.

Šeštadienį palydas pradeda Dubysos regioninio parko direkcija, paukščių stebėtojai kviečiami į Raseinių rajono žuvininkystės tvenkinius. Sekmadienį stebėti migruojančių vandens paukščių Dusios ir Metelio ežerų apylinkėse kviečia Metelių regioninis parkas.

Aplinkos ministerija gyventojams siūlo paukščius skaičiuoti ir individualiai, bet kurioje Lietuvos vietoje, o duomenis iki sekmadienio 15 valandos siųsti Lietuvos ornitologų draugijai.

Susumuoti rezultatai bus perduoti tarptautinei paukščių apsaugos organizacijai „BirdLife International“, ji koordinuoja paukščių palydas Europoje.

Lietuvoje rudeninės sparnuočių palydos rengiamos kasmet, kaip ir daugelyje Europos šalių. Pirmąkart jos vyko 1993-iaisiais. Daugiausia paukščių – 1,285 mln. – pernai suskaičiuota Suomijoje, dar 980 tūkst. –  Švedijoje, 479 tūkst. – Vengrijoje.

Pakrantės, kur šie vandens paukščiai rasdavo sau augalų šaknų, ūglių, jau užšalusios, bet pavienės gulbės mėgina jų ieškoti upės viduryje. Šie vandens paukščiai, sukišę kaklus į vandenį, penktadienį dar meškeriojo jiems tinkamą maistą upės dugne, tačiau nuo šiandien sinoptikai pranešė stipresnį šaltuką, tad šios povandeninės gulbių ganyklos taps paukščiams neprieinamos – trukdys plaukiantys ledai arba jas tvirtai sukaustys ledas.

Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) savanoriai, nelaukdami, kol Nemuną sukaustys lediniai gniaužtai, apsirūpino grūdais – jų padovanojo Adomas Balsys ("Lytagra") ir LR Seimo narys, ūkininkas Kazys Starkevičius. "Labai dėkinga šiems vyrams – jie visada pirmieji ištiesia pagalbos ranką gulbėms. "Ačiū ir "Kauno švaros" generaliniam direktoriui Daliui Tumynui – jis kasmet pasirūpina, kad būtų atvežta žvyro, labai reikalingo pažerti ant slidaus Nemuno šlaito. Juk man tenka lipti stačiu šlaitu žemyn su kibirais grūdų", – apie savo žiemišką kasdienybę pasakojo mažiausiai dešimt metų savanoriškai lesinanti gulbes Žemųjų Šančių gyventoja Loreta Kiliotaitienė. Ji žino – kai šlaitai apledėja, būtina papilti žvyro.

Labiausiai bijau ne grūdų stokos ar apledėjusio šlaito, o baidarininkų, kurie nesugeba plaukti vienas paskui kitą – būtinai išsidėsto valtimis per visą upės perimetrą, pakeldami nuo vandens šimtus vandens paukščių.

"Labiausiai bijau ne grūdų stokos ar apledėjusio šlaito, o baidarininkų, kurie nesugeba plaukti vienas paskui kitą – būtinai išsidėsto valtimis per visą upės perimetrą, pakeldami nuo vandens šimtus vandens paukščių. Išgąsdintos gulbės skrenda, kur akys veda. Dėl šios priežasties ne viena jų žūva, persirėžusi kaklą į aukštos įtampos laidus virš Nemuno", – liūdnai kalbėjo kaunietė.

Pernai ir užpernai Žemųjų Šančių gulbių ir ančių lesykla buvo didžiausia Lietuvoje – kiekvieną žiemą čia gulbėms ir antims sulesinama iki šešių tonų grūdų. Atrodo, kad ir šiemet šioje vietoje paukščių netrūks – jau dabar vienu metu pakrantėje telkiasi keli šimtai gulbių ir dar daugiau ančių.

Šią LOD misiją žiemą remia ne tik ūkininkai, bet ir Lietuvos gyventojai, skiriantys draugijos reikmėms 2 proc. savo pajamų mokesčio. Kaip sakė žinomas kauniečiams ornitologas Julius Morkūnas, LOD dėkinga visiems savanoriams už kasdienį vandens paukščių lesinimą jų susitelkimo vietose, visiems ūkininkams, įmonėms, gyventojams, neabejingiems vandens paukščiams sunkiu jiems metu.

Norintieji ir galintieji finansiškai, lesalais, tinkamais gulbėms, ar kitaip paremti vandens ir kitų paukščių lesinimą žiemos metu, kviečiami susisiekti su LOD tel. (8 5) 213 0498, 8 616 13 348. Pasiūlykite paukščiams ne tik grūdų, bet ir tarkuotų gumbinių daržovių, baltos duonos gaminių.

Kelias naktis pasilaikiusi minusinė temperatūra ir kiek šaltesni orai šiauriau Lietuvos paskubino vandens paukščių migraciją į žiemovietes. Tačiau kalėdiniu laikotarpiu vėl atšilus, paukščiai apsistojo ežeruose, tvenkiniuose, mariose, o laukuose dar ir per Kalėdas ar net Naujų metų laukuose stebėtos gulbės giesmininkės, žąsys, gervės, pempės, dirviniai sėjikai, kurie įprastai Lietuvą palieka iki žiemos pradžios.

Užfiksuotas rekordas

Pastarosiomis žiemomis šalčiams Lietuvą sukaustant vis vėliau ir trumpiau, nemažai sparnuočių, žiemas įprastai leidžiančių Vakarų Europos šalyse, neskuba jų pasiekti ir iki Lietuvą užplūstant didesniems šalčiams, apsistoja mūsų šalyje. Šių metų gruodžio pradžioje į Žuvinto ežerą nakvoti grįždavo net 11 tūkst. žąsų – tai rekordinis skaičius, užfiksuotas Žuvinto ežere tokiu metų laiku. Iš Lietuvos išskristi neskubantys paukščiai puikiai indikuoja pasikeitusias klimatines sąlygas ir natūralių mitybinių sąlygų tinkamumą, esant šiltai žiemai. Tiek dirvoje, tiek vandenyje paukščiams šiuo metu dar nesunku susirasti natūralaus maisto, rašoma Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) pranešime.

Šių metų gruodžio pradžioje į Žuvinto ežerą nakvoti grįždavo net 11 tūkst. žąsų – tai rekordinis skaičius.

Šiais laikais visur skubantys žmonės neretai pamiršta apsidairyti aplink ir pasižiūrėti, kaip iš tiesų gyvena mūsų gamta. Nemažai žmonių, vedini gerų norų, neįvertina realios situacijos ir žvelgdami tik į kalendorių skuba „į pagalbą“ paukščiams, kurios jiems dar tikrai nereikia. Viena tokių vietų, kiekvienais metais sulaukiančių šimtų paukščių globotojų – Nemuno upė ties Kaunu. Ypatingas sąlygas šaltomis žiemomis vandens paukščiams sukurianti Kauno hidroelektrinė (KHE) į Kauno miestą žiemomis pritraukia iki 17 tūkst. vandens paukščių. Jau rudens antroje pusėje žemiau KHE kartu su antimis pradeda būriuotis ir migruojančios gulbės nebylės, kurių balti ir grakštūs kūnai priverčia ne vieną pro šalį keliaujantį žmogų sustoti ir pasigrožėti šiais paukščiais. Tačiau neretai šis grožėjimasis perauga į perdėtą globos jausmą ir dar migracijos metu skubama gulbes lesinti parduotuvėje prisipirktais batonai, manant, jog taip padedama vandens paukščiams. Tačiau šis kelias, anaiptol, nėra teisingas, o tik sukelia daugiau problemų tiek patiems paukščiams, tiek jais besirūpinantiems ornitologams.

Maisto pakanka

Vyraujant šiltiems orams gulbės nebylės, kaip ir kiti vandens paukščiai, neskuba skristi į įprastines žiemojimo vietas, nes natūralaus maisto jiems pakanka ir Lietuvos vandenyse, ir Nemuno upėje ties Kaunu. Pradėjus juos papildomai maitinti neatėjus tikriems šalčiams, paukščiams suformuojamas įspūdis, jog ties Kaunu yra neišsenkami maisto ištekliai, todėl jie nesiekia skristi į piečiau esančius regionus, kur vandens telkiniai neužšąlą net šaltomis žiemomis ir kuriose yra pakankamai pilnaverčio maisto. Mat būtent maisto stygius yra vienas iš stimulų, skatinantis paukščius migruoti ieškant geresnių mitybos sąlygų. Taigi, Kaune bei kitose šalies vietose jaukinamos ir lesinamos gulbės kiekvienais metais vis gausiau čia pasilieka žiemoti, o užklupus  didesniems šalčiams, kuomet mažėja atviro vandens plotai, o aplinkiniai telkiniai jau pilnai užšalę, paukščiai nebeturi galimybės perskristi kitur, kur dar yra natūralaus maisto. Taip paukščiai tampa priklausomi tik nuo žmogaus globos, nors natūraliai jie galbūt būtų ramiai leidę žiemą žymiai palankesnėje aplinkoje. Dar blogiau jau per daugelį metų susiformavo tradicijos paukščius šerti balta duona ar net įvairiomis bandelėmis, juoda duona. Tuomet paukščiai ne tik negaudavo pilnaverčio maisto, kuris užtikrina gerą paukščių būklę, bet nuo tokio pašaro paukščiai ėmė tukti, sutrikdavo jų normali medžiagų apykaita. Ornitologams pasvėrus kai kurias žiemojančias gulbes, jų svoris net antroje žiemos pusėje, kuomet paukščiai natūraliai gamtoje netenka bent dalies sukauptų riebalų išteklių, gerokai viršijo laukinėje gamtoje sutinkamų individų svorį. Pavyzdžiui, Kaune viena sugauta patelė svėrė net 14 kg, kai literatūroje nurodomas 11 kg maksimalus svoris. Esant tokiam antsvoriui bei su nepilnaverčiu maistų negaunant būtinų laukiniams paukščiams medžiagų, gali sutrikti jų fiziologiniai procesai, taip pat hormoninė veikla, kas įtakoja tiek jų gebėjimą veistis, tiek jų produktyvumą, t.y. išperintų jauniklių skaičių. Taigi, žmogus ne iš piktos valios, sutrikdo natūralius gamtinius bei paukščių fiziologinius procesus, dėl ko stebime vis daugiau neperinčių gulbių vasaros mėn.

Kaune viena sugauta patelė svėrė net 14 kg, kai literatūroje nurodomas 11 kg maksimalus svoris.

Todėl Lietuvos ornitologų draugija (LOD) jau daugiau nei penkis metus ėmėsi iniciatyvos koordinuoti šių paukščių lesinimą Kaune, taip stengiantis visuomenei suformuoti teisingus vandens paukščių lesinimo įpročius. Buvo daug kalbama apie tai, kada iš tiesų reikėtų padėti lesinti vandens paukščius jiems nedarant žalos, visuomenė prašoma nepradėti vandens paukščių lesinimo rudenį ar žiemos pradžioje ir nutraukti jį atšilus orams. Daug buvo kalbama ir apie teisingą lesalą, kuris būtų pilnavertis ir netukintų vandens paukščių. Eilę metų formuojant teisingą požiūrį į vandens paukščių globą, buvo pasiekta gerų rezultatų. Norintys prisidėti prie maitinimo, pradėjo gulbėms nešti ne batonus ar saldžias bandeles, bet pilti grūdus, kurie gulbėms ir antims yra tinkamiausias lesalas šaltais žiemos laikotarpiais. Tačiau būtent šalčiausiu laikotarpiu stebimas sumažėjęs paukščių mylėtojų aktyvumas, todėl jų suviliotų gulbių gyvybių klausimas dažnai nuguldavo ant LOD pečių.

Populiari laisvalaikio pramoga

Pastarosiomis žiemomis vandens paukščių lesinimas Kaune tapo itin populiaria laisvalaikio praleidimio veikla. Todėl žiemą prie Nemuno atvyksta šimtai kauniečių ir aplinkinių rajonų gyventojų, norinčių padėti žiemojančioms antims ir gulbėms. Įvertinus išaugusį žmonių aktyvumą, šią žiemą LOD tiesiogiai prie lesinimo prisidės mažiau nei praėjusiomis žiemomis, o  nuo ateinančios žiemos šią globą ketinama visiškai perleisti visuomenei, toliau ją šviečiant ir konsultuojant. Ankstesnėmis žiemomis LOD per sezoną sulesindavo nuo 5 iki 10 tonų grūdų. Tačiau paskutiniais metais, išaugus savarankiškai lesinančių žmonių būriui, taip pat ūkininkams pradėjus jiems tiesiogiai kaip paramą tiekti grūdus, LOD tiesioginis dalyvavimas lesinant vandens paukščius Kaune nebėra būtinas. Nors žiemojančių paukščių globą ateityje planuojama pilnai perduoti, tačiau užėjus itin šaltai žiemai ir Nemunui užšalus iki pat Kauno ornitologinio draustinio (2 km žemiau KHE), LOD visgi planuoja tiesiogiai prisidėti prie vandens paukščių lesinimo ties KHE, siekiant, jog paukščiai nepradėtų gaišti dėl natūralaus maisto trūkumo. Tačiau tokia pagalba bus planuojama tik užsitęsus ekstremalioms žiemos sąlygoms. Tuo tarpu esant įprastai žiemai, LOD rūpinsis tik visuomenės švietimu ir konsultavimu, siekiant tinkamos vandens paukščių globos.

Truputis statistikos

    1. Gulbių nebylių, dėl per anksti pradedamos jų globos, Kaune ėmė sparčiai gausėti. Įprastai Kaune žiemodavo apie 400 gulbių nebylių, tačiau 2016 m sausio viduryje vykusios apskaitos metu, Nemune ties Kaunu suskaičiuota 618 individų, o 2017 m jau 1183 gulbės nebylės!

    2. Gausėjantis šių paukščių kiekis tokioje mažoje teritorijoje sukėlė problemų patiems paukščiams. 2017 m. pabaigoje, ištyrus Nemuno pakrantes ties Kaunu, rastos 5 negyvos gulbės nebylės. Nustatyta, jog paukščiai nugaišo nuo paukščių gripo. Taigi, tokios didelės vandens paukščių santalkos yra puiki terpė plisti ligoms, kylant net epidemijos grėsmei.

    3. Kauno miestas nėra saugi vieta tokiems stambiems ir nevikriems paukščiams, kaip gulbės. Nemuno upę ties Kaunu aukštos įtampos laidai kerta net dešimtyje skirtingų vietų, todėl perskridinėdami paukščiai neretai susiduria su elektros laidais ir žūva arba lieka sužaloti visam gyvenimui. Matydama šią problemą LOD ir aukštos įtampos operatorius LITGRID pradėjo bendrą projektą, kurio metu specialiais pakabukais didinamas šių laidų matomumas, tačiau ir šios priemonės šimtu procentu neapsaugo nuo neigiamo poveikio paukščiams, esant tokiam gulbių skaičiui.  Be to, gulbės kartais atsitrenkia net ir virš tiltų nusidriekusius troleibusų linijų laidus.

Langinė kregždė – plačiai paplitusi paukščių rūšis, perinti Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijoje. Žiemoti skrenda į Afriką ir žiemą praleidžia į pietus nuo Sacharos. Europinė rūšies populiacija yra vertinama 11 mln. 200 tūkst. – 23 mln. 600 tūkst. porų, tačiau pastebima rūšies populiacijos mažėjimo tendencija.

Iš išvaizdos langinę kregždę galima supainioti su šelmenine kregžde, tačiau už šią yra mažesnė, išsiskiria balta apačia ir baltu antuodegiu, trumpesne, ne taip smarkiai iškirpta uodega. Be to, skirtingai negu šelmeninė kregždė, kuri lizdus lipdo ir pastatų (paprastai ūkinių) viduje, langinė apsigyvena beveik išimtinai pastatų išorėje.

Į Lietuvą pavasarį paukščiai grįžta paprastai pačioje balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje ir perėti pradeda gegužės mėnesį. Lizdus lipdo ant mūrinių pastatų sienų, po tiltais, nors kitose šalyse galima rasti ir paukščių kolonijų pakrantės uolose. Esant palankioms klimato sąlygoms veda dvi vadas, tačiau itin šalti, lietingi orai labai nepalankūs jaunikliams auginti, o sausais pavasariais paukščiams sunku rasti molio lizdams lipdyti.

Nuo seno tiek šelmeninė, tiek langinė kregždės buvo lietuvių mylimi ir globojami paukščiai. Tikėta, kad namus, kur pastogėje apsigyvena kregždės, aplenks gaisras ir žaibas. Kregždžių atvaizdų aptinkama lietuvių tautinėje ornamentikoje, ant medinių kryžių ir stogastulpių. Tai rodo, kad kregždę lietuviai laikė šventu paukščiu. Iš šių sparnuočių skrydžio mūsų senoliai spėdavo orus: jei kregždės pažeme skraido – lauk lietaus, o jei aukštai danguje nardo – bus geras oras. Staigus paukščių išskridimas rudenį mūsų senoliams buvo paslaptingas reiškinys, todėl tikėta, kad kregždės žiemoja po vandeniu. Laikui bėgant, sakralinė kregždės reikšmė ėmė menkėti, ir šiandien jau retas beatsimena, kad mūsų seneliams ir proseneliams ardyti kregždžių lizdus buvo tabu. O šiandien lizdų ardymas tampa viena iš šios rūšies nykimo priežasčių.

Nemažai langinių kregždžių lizdų yra sunaikinama sąmoningai, siekiant išvengti taršos. Deja, gana dažnai lizdai naikinami jau perėjimui įsibėgėjus. Tada numušami lizdai su kiaušiniais, nors tai ir draudžia Lietuvos Respublikos įstatymai.

Ornitologai jau kurį laiką stebi langinės kregždės europinės populiacijos mažėjimo tendenciją ir vardija priežastis, kodėl tai vyksta. Daugiausia paukščių žūsta Afrikos žiemovietėse ir per migraciją dėl nepalankių orų – liūčių, audrų ir panašių pavojų. Kai kuriais metais dėl to gali žūti milijonai paukščių. Būtent taip atsitiko 1974 m. Alpėse ar prieš kelerius metus Afrikoje. Grįžus į perėjimo vietas paukščių laukia kiti pavojai. Itin sausais pavasariais paukščiams sudėtinga rasti medžiagos lizdams lipdyti, todėl gali labai vėluoti perėjimo pradžia. Esant nepalankiam orui vasarą paukščiams sunku prisigaudyti skraidančių vabzdžių jaunikliams maitinti, o dėl to dalis jauniklių gali neišgyventi.

Langinės kregždės yra jautrios oro taršai miestuose ir herbicidams, pesticidams bei insekticidams, naudojamiems atvirose vietovėse, nes abu šie veiksniai itin sumažina kregždžių pagrindinio maisto – skraidančių vabzdžių kiekį. Langinėms kregždėms nepalanki yra ir tarprūšinė konkurencija su naminiu žvirbliu, kuris peri panašiose buveinėse, be to, nevengia užimti kregždžių lizdų.

Toli gražu ne paskutinę vietą tarp langinės kregždės populiacijos nykimo priežasčių užima ir žmogaus veikla – lizdų naikinimas. Dalis lizdų yra sunaikinami nesąmoningai – renovuojant pastatus, remontuojant tiltus, ėmus naudoti kitokias statybines medžiagas, prie kurių paukščiai nebegali lipdyti lizdų. Tačiau nemažai langinių kregždžių lizdų yra sunaikinama sąmoningai, siekiant išvengti taršos. Deja, gana dažnai lizdai naikinami jau perėjimui įsibėgėjus. Tada numušami lizdai su kiaušiniais, nors tai ir draudžia Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent dėl šios priežasties nutarta langinę kregždę paskelbti metų paukščiu, siekti atkreipti dėmesį į lizdaviečių naikinimo mastą ir pasiūlyti tam tikrų sprendimų bei alternatyvų, plačiai prigijusių Vakarų Europos valstybėse.

Tais atvejais, kai žmogus dėl įvairių priežasčių visiškai nepageidauja langinių kregždžių kaimynystės, yra siūlomos palyginti paprastos priemonės, neleisiančios paukščiams lipdyti lizdo namo pastogėje ar ant sienos. Stogo kampuose (kur ir yra mėgstamiausia paukščių lizdų lipdymo vieta) galima prikalti įstrižą lentutę, kuri neleis paukščiams įsikurti. Po stogu ar balkonu įtempta metalinė virvutė ar laidas taip pat atbaidys juos nuo galimo perėjimo.

Tačiau gana dažnai vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės bando atsikratyti šių paukščių kaimynystės, yra nemenka tarša kregždėms auginant jauniklius. Šią problemą itin nesunku išspręsti pakabinus ar kitaip pritvirtinus medinę ar plastikinę lentutę po lizdu, kurios paskirtis ir būtų apsaugoti pastatą ir aplinką nuo nešvarumų. Lentutė turėtų būti kabinama 15–30 cm po lizdu taip, kad ją būtų galima greitai nuimti ir nuplauti nešvarumus. Galimi įvairūs tokios lentutės variantai – platesnė, ilgesnė, su sienele, įvairių spalvų, kurios derėtų su pastato spalvomis. Toks apsisaugojimo nuo paukščių taršos būdas plačiai plinta visoje Europoje. Kaip ir dar kol kas nematyti Lietuvoje dirbtiniai kregždžių lizdai, kuriuos paukščiai kitose šalyse noriai užima.

Šiemet LOD nariai savanoriai Paulius Prakopimas ir Audronis Dudėnas pagal turimą pavyzdį pagamins pirmus tokių dirbtinių lizdų pavyzdžius. Iškėlus juos ant pastatų bus stebima, ar paukščiai juos užims. Sėkmės atveju galima gaminti tokius lizdus ir kelti juos jau su apsaugos nuo taršos priemonėmis ant pastatų ar siūlyti jų įsigyti žmonėms, kurie labai pageidautų šio triukšmingo, tačiau mielo kaimyno.

LOD norėtų įspėti visus, kurie nepageidauja, kad jų kaimynystėje apsigyventų langinės kregždės: lizdus nudaužykite, kol paukščiai dar negrįžo ir jų neužėmė (iki balandžio vidurio). Primenama, kad naikinti lizdus paukščiams perint draudžia Lietuvos Respublikos įstatymai. Kartu prašoma visų neabejingų žmonių informuoti LOD apie pastebėtus langinių kregždžių naikinimo atvejus (ypač gerai, jei tokie pranešimai būtų paremti reikalingais įrodymais – nuotraukomis ar filmuota medžiaga) elektroniniu paštu egle@birdlife.lt.

Paukščių stebėtojų ralis – tai nuo 2000 metų Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) organizuojamos tarptautinės varžybos, kurių metu dalyvių komandos tarpusavyje rungiasi, kuri per nustatytą laiką iš anksto numatytoje vietovėje pamatys daugiau paukščių rūšių, juos galima atpažinti ne tik pamačius, bet ir išgirdus balsą. Tai daugiausiai dalyvių pritraukiančios paukščių stebėtojų varžybos Baltijos šalyse, kuriose jau dalyvavo 11 šalių atstovai.

Šio ralio maršrutas driekiasi po visą Nemuno žemupį, Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantes – ten, kur susitelkia didžiausi migruojančių paukščių būriai – komandos paukščių ieško važinėdamos automobiliais, todėl šios varžybos ir vadinamos raliu. Nuo įprastų ralio varžybų jos skiriasi tuo, kad čia nėra tikslios trasos ir greičio ruožų, o laikas svarbus tik tiek, kad visi dalyviai laiku sugrįžtų į finišą.

Vieną komandą sudaro tiek stebėtojų, kiek telpa į vieną automobilį, nors turi būti ne mažiau dviejų žmonių. Laimi ne tie ekipažai, kurie greičiausiai važiavo, bet kuri komanda per varžyboms skirtą laiką aptiko daugiausiai paukščių rūšių. Sėkmę ir pergalę šiose varžybose lemia paukščių pažinimas, varžybų vietovės žinojimas, kruopštus planavimas, paukščių stebėjimo įgūdžiai ir, visgi, sėkmė. Juk kartais gali būti netoliese retos rūšies, bet paskutiniu momentu pasukti ne tuo keliu. Ilgesnis užregistruotų paukščių rūšių sąrašas parodo didesnį paukščių stebėtojų komandos profesionalumą.

Iš viso į renginį jau užsiregistravo 26 komandos, 111 dalyviai. 1 komanda yra mišrios sudėties: 4 lietuviai ir 1 latvė. Net 8 komandos yra užsienio ornitologų: iš jų 2 – lenkų; 3 – suomių; 2 – latvių; 1 – estų (komandos 3 dalyviai estai ir 1 latvis).

Tai ne tik natūralios gamtinės kliūtys – aukšti kalnai ar dideli jų masyvai, didžiuliai vandenų ar dykumų plotai, nulemiantys ne vieno sparnuočio žūtį sezoninių kelionių metu. Jų gretas retina ir natūraliai gamtoje sutinkami priešai. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau spąstų jiems paspendžia žmogus: judrūs keliai, elektros perdavimo linijos, aukšti statiniai, milžiniški miestų plotai ir t.t. 

Paskutiniai dešimtmečiais išryškėjo dar viena opi problema – daugybė paukščių žūva atsitrenkę į langų stiklus ar blizgius pastatų fasadus. Ne išimtis ir Lietuva. Matydami stikluose atsispindinčius gamtos objektus, ypač medžius, paukščiai žūva tiek veisimosi metu, tiek žiemos mėnesiais. Tačiau daugiausia į stiklus atsitrenkusių paukščių aptinkama sezoninių migracijų metu, kuomet daugybė jų susitelkia atskirose šalies vietose. Skaudžiausios netektys rudeninės kelionės metu stebimos Vakarų Lietuvoje, kur driekiasi didžiausias Šiaurės-vakarų Europos paukščių migracijos kelias. Nykštukai, alksninukai, įvairių rūšių zylės, žaliukės, kikiliai ar net slankos neretai baigia savo kelionę prie verslo centrų, gyvenamųjų namų ar net jaunimo ugdymo įstaigų.

Įvairių tyrimų duomenimis kasdien Europoje dėl atsitrenkimo į stiklus žūva apie 240 000 paukščių, o tai yra per 80 milijonų sparnuočių per metus. Visgi tiksliau įvertinti šios problemos mastą, ypač atskiruose regionuose, nėra lengva, mat dalis paukščių dėl sužeidimų žūva vėliau, dalį suėda naminiai bei laukiniai gyvūnai, be to, visų pavojingų vietų apžiūrėti neįmanoma.

Siekiant išvengti paukščių žūties dėl susidūrimų su pastatų ar kelių atitvarų stiklais, Europos valstybėse vis dažniau naudojami įvairių spalvų piešiniais žymėti, specialiai apdirbti, grublėti bei neskaidrūs stiklai. Vokietijoje ir kitose valstybėse yra gaminami specialūs paukščiams lengvai pastebimi stiklai, kurie stipriai sumažina paukščių susidūrimų su stiklais skaičių. Tačiau neretai užsakovus atbaido nemaža jų kaina, be to, gamybos apimtys tikrai nesugebėtų patenkinti visų statybos sektoriaus poreikių. Todėl pati paprasčiausia, pigiausia ir lengviausiai įgyvendinama priemonė išlieka plėšriųjų paukščių siluetų klijavimas ant stiklų. Nors migruojantys paukščiai galbūt nekreipia dėmesio į ant stiklo užklijuoto silueto formą, tačiau pati užklijuota aplikacija su paukščio atvaizdu jau padidina stiklų matomumą.

Šiuo metu specialių įvairaus dydžio paukščių siluetų lipdukų galima įsigyti internetinės prekybos vietose, kaip ir specialių pieštukų, holograminių juostų, balionų ir kitų priemonių, skirtų paukščių atbaidymui nuo įvairių objektų ir jiems grėsmę keliančių kliūčių. Tai tiesiogiai sumažina jų žūties mastus, mažina konfliktinių atvejų skaičių.

Lietuvoje, išskyrus Klaipėdą, išsamesni tyrimai, leidžiantys vertinti šios problemos mastą, nėra atlikti. Tuo tarpu Klaipėdos mieste surinkti duomenys parodė, jog kasmet dažniausiai ir masiškiausiai žūva smulkūs žvirbliniai paukščiai – įvairių rūšių zylės ir nykštukai. Daugiausiai atsitrenkusių į stiklinius pastatų fasadus ar langus paukščių randama saulėtomis rugsėjo dienomis, t.y. intensyviausios paukščių migracijos metu. Todėl būtent dabar būtina pasirūpinti paukščių apsauga.

Klaipėdoje kiekvienų metų rudenį pavojingiausi pastatai paukščiams yra tie, kurių šiaurinėje ar vakarinėje pusėje auga medžiai. Paukščiui skrendant pietų ar pietryčių kryptimi kaip tik tokie medžiai ir atsispindi pastatų stikluose. Tačiau visi medžių apsupti pastatai, nesvarbu, kurioje Lietuvos vietoje yra, ypač kurių stiklai padengti šviesą atspindinčiu paviršiumi, kelia pavojų greta esantiems paukščiams.

Norint įvertinti bent apytikslį atsitrenkusių paukščių skaičių visoje šalyje, būtina sukaupti kuo daugiau duomenų įvairiose Lietuvos vietose, kartu nustatant ir masiškiausio paukščių žuvimo vietas. Todėl Lietuvos ornitologų draugija, norėdama atkreipti visuomenės dėmesį bei siekdama sumažinti dėl atsitrenkimo į stiklus žūvančių paukščių skaičių, renka duomenis apie dėl atsitrenkimo į stiklus žuvusius ar sužeistus paukščius. Tuomet bus galima planuoti apsaugos priemones pavojingiausiose paukščiams vietose. Tačiau kiekvienas, kad ir pavienis atvejis, yra labai svarbus. 

Aptikus paukštį, atsitrenkusį į stiklą, prašoma pranešti Lietuvos ornitologų draugijos sekretoriatui elektroniniu pašto adresu: lod@birdlife.lt arba telefono numeriu: 8(5) 2130498.

Vikriai skraidydami virš pastatų stogų šie sparnuočiai pagyvina miesto kraštovaizdį ir teikia gyvybės bei vasariško džiaugsmo. Čiurliai noriai įsikuria įvairiose pastatų nišose, pastogių, palangių ir kituose plyšiuose. Šiose vietose perintys paukščiai nesukelia žmonėms jokių problemų, yra labai švarūs, todėl namuose perinčių čiurlių jie dažnai net nepastebi.

Tačiau pastaraisiais metais pastebėta, kad čiurliams tinkamų vietų perėjimui miestuose vis mažėja. Seni namai vis intensyviau renovuojami, todėl daug čiurlių ir kitų paukščių lizdaviečių yra sunaikinama. O naujai statomuose pastatuose tinkamų vietų perėjimui nesukuriama.

Lietuvoje atliekant namų atnaujinimus, dažniausiai čiurliams tinkamos angos užsandarinamos, tačiau ne visada. Kaune, vieno iš miesto gyventojų dėka, čiurlių lizdavietės, atliekant renovaciją, net keturiuose namuose buvo išsaugotos. Tam, kad lizdavietės būtų išsaugotos turėjo bendradarbiauti namo gyventojai, renovaciją atliekanti bendrovė ir gamtininkai.

Lietuvos ornitologų draugijos biologas Gintaras Riauba teigia: „Įrengti liazdavietes čiurliams yra įvairių būdų, priklausomai nuo namo konstrukcijos ir renovacijos metu naudojamų apdailos medžiagų. Jei čiurliai peri stogo dangos ventiliacijos angose, užtenka jas palikti atviras. Taip pat galima įrengti specialius inkilus, naudojant tokį patį putų poliesterolą, kokiu yra šiltinamas namas. Tokios lizdavietės yra nepastebimos ir nekenkia namo šiluminėms savybėms. Kai kuriose šalyse gyventojai, pastebėję, kad mieste mažėja čiurlių, patys ėmėsi kabinti inkilus savo namų pastogėse.“

Lietuvos ornitologų draugija kviečia kartu pasirūpinti, kad modernėjantys šalies miestai ir ateityje išliktų gyvi ir žaismingi.