Pastaroji aplinkybė ateityje nacionaliniam transliuotojui leis sukurti ne vieną laidą "Klausimėlis", tačiau tai, ar mes toliau klaidžiosime po Lietuvos istorijos labirintus it ežiukai rūke, priklauso tik nuo mūsų. Antano Smetonos laikų Lietuva tampa istoriniu laikotarpiu, į kurio paslaptis ir problemas kartais nepelnytai nekreipiame dėmesio. Vilniaus universiteto išleistas straipsnių rinkinys "Lietuvos valstybingumo branda ir trapumas (1918–1940 m.)" (sud. Saulius Kaubrys, Arūnas Vyšniauskas), skirtas istorijos gurmanams, norintiems pajausti tų laikų pulsą.
Pirmoji Respublika
Pripažinkime, kad klausimas, kur dingo Vilniaus žydai ar Klaipėdos vokiečiai, šiandien sukels ne tik nerimastingą gūžčiojimą pečiais, bet ir nemažą pasipiktinimą. Pasipiktinimą lemia ne tik nežinojimas, bet ir nenoras pripažinti istorinės tikrovės. Sunku patikėti, kad pagrindinė Klaipėdos krašto gyventojų dalis tarpukariu buvo vokiečiai, kurie pavaldumą Lietuvai suprato kaip eilinę Versalio taikos primestą neteisybę.
Pamažu lenkėjantis kunigaikščio Gedimino miestas virto Lenkijos valstybės provincijos miestu. Minėti faktai leidžia kalbėti apie iššūkius lietuvybei, apie kuriuos kalba istorikai Česlovas Laurinavičius ir Algimantas Kasperavičius. Net jei Lietuvai 1920 m. būtų pavykę atgauti Vilnių, ji neturėjo nei kultūrinių, nei ekonominių pajėgų tokį miestą ir jo apylinkes lituanizuoti.
Tą patį galima pasakyti apie Klaipėdos kraštą, kuriame paramą lietuvių valdžiai besipriešinantiems vokiečiams iš pradžių teikė Veimaro Respublika (Vokietija), o vėliau – Adolfas Hitleris.
Dėl šių aplinkybių Laikinosios sostinės gyventojai galėjo jaustis tikrais savo valstybės piliečiais ir šeimininkais, kurie, viena vertus, suprato, kokia tarpi lietuvių valdžia Klaipėdos krašte. Kita vertus, turėjo pamažu susitaikyti su Vilniaus praradimu.
Štai todėl šiandien girdėdami žemaičiuojančius klaipėdiečius neturime užmiršti kainos, kurią sumokėjome už dabartinės Lietuvos teritorinį vientisumą, ir atiduoti deramą pagarbą Vilniuje ir Klaipėdoje tarpukariu gyvenusioms tautoms.
A.Smetona prieš jaunąją kartą
Po 1926 m. perversmo į valdžią atėję tautininkai su A.Smetona priešakyje savo dominavimą politiniame gyvenime bandė pagrįsti vieningos tautos, tautinės valstybės, tautos vado idėjomis, kurios pamažu pradėjo neatitikti gyvenimo tikrovės. Dėl to atsirado poreikis peržiūrėti tautininkų puoselėjamas vertybes.
Šiandien girdėdami žemaičiuojančius klaipėdiečius neturime užmiršti kainos, kurią sumokėjome už dabartinės Lietuvos teritorinį vientisumą.
Jaunąją kartą tarpukario Lietuvoje galima apibūdinti keliais bruožais. Tai buvo žmonės, kurių vertybinės nuostatos buvo susiformavo ne Rusijos imperijos laikais, o nepriklausomoje Lietuvoje. Kultūriniame gyvenime jaunosios kartos pažiūras atstovavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Cvirka, Salomėja Nėris, o politiniame – Stasys Lozoraitis. Verta paminėti jo slaptą tik A.Smetonai skirtą "Memorandumą Nr. 446", kurio pagrindinė mintis buvo santykių su SSRS ir Vokietija peržiūrėjimas ir santykių gerinimas su Baltijos valstybėmis ir Lenkija. Tokie sprendimai turėjo padidinti saugumą regione, tačiau tokios ateities vizijos prieštaravo nusistovėjusioms tradicijoms. Ypač bendrauti su SSRS diplomatais.
Ne veltui A.Hitleriui atėjus į valdžią vieno susitikimo metu A.Smetona SSRS pasiuntiniui Michailui Karskiui pareiškė, kad SSRS išlieka draugiškiausia Lietuvai valstybė, o jos nepriklausomybė remiasi 1920 ir 1926 m. sutartimis.
Pastarosios sutartys svarbios tuo, kad jomis SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir abi valstybės įsipareigojo nenaudoti agresyvių veiksmų viena prieš kitą, o santykių normalizavimas su Lenkija akivaizdžiai prieštaravo šiems susitarimams. Dėl to nereikia stebėtis, kad ministras pirmininkas Juozas Tūbelis bendravo atvirai ir peržengdamas bet kokias protokolo ribas su SRSS pasiuntiniu Kaune, o A.Smetona su juo daug konsultavosi dėl nacių neutralizavimo Klaipėdos krašte.
Lemtingas lūžis
1933 m. A.Hitlerio atėjimas į valdžią tapo lemtingu lūžiu tarptautinėje politikoje, kuris siekė peržiūrėti Versalio taikos sutartį ir pakeisti Vokietijos padėtį bei vaidmenį Europoje. Vokietija turėjo tapti įtikinama karine jėga, kuri leistų susigrąžinti prarastas teritorijas.
Kita svarbi aplinkybė – stiprėjančios Sovietų Sąjungos siekiai sugrąžinti carinės Rusijos turėtą įtaką ir vietą tarp didžiųjų valstybių bei įgyvendinti pasaulinės revoliucijos idėjas.
Ne mažiau svarbus yra 1935 m. rugpjūčio 31 d. JAV prezidento Franklino Roosevelto pasirašytas neutraliteto įstatymas, kuris suteikė veiksmų laisvę SSRS ir Vokietijai. Tačiau įdomiausia knygos "Lietuvos valstybingumo branda ir trapumas (1918–1940 m.)" dalis – Baltijos Antantės, kurią sudarė Lietuva, Latvija, Estija, susikūrimo aplinkybės 1934 m.
Šios trys valstybės nusigręžė nuo parlamentinės demokratijos ir pasuko autoritarinių režimų keliu dėl Maskvos politinių bei diplomatinių manipuliacijų. Antra aplinkybė – Sovietų Sąjungai pavyko sujungti Baltijos valstybes į vieną politinį darinį, kurį galėjo kontroliuoti. Trečia – pavyko iš šio diplomatinio proceso eliminuoti Lenkiją kaip vieną galingiausių regiono valstybių ir sudarė prielaidas ateityje Molotovo–Ribbentropo paktui pasirašyti. Ketvirta – tai sudarė sąlygas efektingam SSRS įstojimui į Tautų Sąjungą bei kūrė tarpusavio pasitikėjimo atmosferą su Vakarų demokratijomis.
Tenka apgailestauti, kad tuo metu sudarytos tarptautinės sutartys Vidurio ir Rytų Europos valstybes vertė didžiųjų valstybių įkaitėmis ir neužtikrino jų valstybingumo. Joms beliko tik stebėti, kaip žlunga kaimyninės valstybės ir tikėtis, kad nuolaidžiavimo politika padės išlikti.
Tarpukario pamokos
Dėl A.Hitlerio atėjimo į valdžią suaktyvėjo vokiečių nacionalsocialistų veikla Baltijos šalyse. Vieno iš pagrindinių nacių veikėjo Alfredo Rosenbergo, gimusio Taline ir studijavusio Rygoje, frazė: "Baltija vėl bus vokiška", dar labiau pakurstė aistras.
Tačiau Latvijos parlamentas tais pačiais metais priėmė nutarimą, pagal kurį įpareigojo vyriausybę ištremti iš šalies visus nacius ir uždaryti jų organizacijas. Dėl to nereikia stebėtis, kad Vokietija pradėjo piktintis tarp latvių įsigalinčia vokiečių fobija. Nacių ideologams nepatiko laisva Latvijos spauda ir jų ideologiją išjuokiantys straipsniai.
