Lietuvos vidaus ir užsienio politikos temos (santykiai su Kinija, Baltarusija, Taivanu, nelegali migracija) bei ekonomikos srities aktualijos sulaukė didžiausio užsienio žiniasklaidos dėmesio.

Šalies viešojo sektoriaus institucijos atliko 13-os užsienio šalių žiniasklaidos ir socialinių tinklų turinio analizę.

Pagal ją, pranešimai apie šalies "FinTech" ir startuolių ekosistemų potencialą, sėkmės istorijas, gyvybės mokslų ir biotechnologijų sektoriaus, šalies mokslininkų pasiekimus sudarė 34 proc. visų teigiamų reikšmingų naujienų apie Lietuvą.

Iš 87 tūkst. pernai užfiksuotų pranešimų, kuriuose paminėta Lietuva, buvo išskirta daugiau nei 5 tūkst. reikšmingų naujienų, kuriose ypatingas dėmesys teko mūsų šaliai, o šie pranešimai turėjo didžiausią įtaką jos matomumui.

Reikšmingų pranešimų ženkliai padaugėjo pernai antrąjį pusmetį, juos lėmė nelegali migracija, Lietuvos santykiai su Baltarusija, Kinija ir Taivanu, Nacionalinio kibernetinio saugumo centro prie Krašto apsaugos ministerijos atliktas kiniškų 5G telefonų tyrimas, atskleidęs saugumo spragas "Xiaomi" ir "Huawei" telefonuose.

Skelbiama, kad valdymo srities naujienos sugeneravo ne tik didžiausią reikšmingų pranešimų dalį (79 proc.), bet ir pasiekė didžiausią auditoriją – šios srities naujienomis potencialiai pasiekta 18 kartų didesnė auditorija nei kultūros srities naujienomis, 10 kartų didesnė nei ekonomikos srities naujienomis ir 16 kartų didesnė nei turizmo srities naujienomis.

Ekonomikos srities naujienos daugiausia prisidėjo prie teigiamo tono pranešimų, skirtų išskirtinai Lietuvai.

Skelbiama, jog srities aktualijos ne tik generavo teigiamo tono pranešimus, bet ir sudomino įtakingus, skaitomiausius leidinius (pvz., "Bloomberg", "Le Figaro", MSN, "Yahoo News", "Forbes", "The Independent" ir kt.).

Sashrutą galime vadinti plastinės arba kosmetinės chirurgijos tėvu. Jis paskelbė pagrindinius plastinės chirurgijos principus, tokius kaip atidus pasiruošimas operacijai ir tiksli diagnostika bei aprašė skirtingų trūkumų šalinimo metodus, tarp jų – ir odos persodinimo procedūras.

Šiandien modernioje medicinoje naudojama technika rekonstruojant nosį buvo išrasta būtent šio indų gydytojo – jis pirmasis atliko tokias operacijas tais laikais, kai nosies žalojimas buvo viena pagrindinių bausmių už nusikaltimus.

Be plastinės chirurgijos, Sashruta savo konspektuose aprašė ir žarnyno, prostatos ar akių operacijos technikas. Anatomijos paslapčių jis mokėsi tyrinėdamas gyvūnus, bet techniką lavino pasitelkdamas ir kitus objektus, tokius kaip arbūzai ar net molinės puodynės.

Savo konspektuose gydytojas aprašė apie 650 gyvūninės, augalinės ir mineralinės kilmės vaistinių preparatų ir savo darbuose nuolat pabrėždavo teigiamą pozityvaus mąstymo įtaką žmogaus organizmui.

U. Eco grožinę literatūrą rašydavo tik savaitgaliais

Italų autorius Umberto Eco visų pirma buvo semiotikas, filosofas, o romanus rašydavo tik savaitgaliais. 1968 m. parašytas „Įvadas į semiotiką“ iki šiol yra viena iš privalomų semiotikos knygų studentams.

Pirmasis U. Eco romanas „Rožės vardas“, pelnęs autoriui pasaulinę šlovę, pasirodė 1980 m. Ši knyga apie viduramžius sujungė labai skirtingus elementus: kriminalinį, istorinį pasakojimą, filosofines ir literatūrines citatas, daug įvairių piešinių ir mįslių, nors pradžioje buvo sugalvotas kaip komiškas romanas. Vien per pirmus devynerius metus visame pasaulyje buvo parduoti 9 mln. šio romano kopijų.

Daugiasluoksnis buvo ir antrasis U. Eco romanas „Fuko švytuoklė“, jungęs skirtingus laiko ir veiksmo lygmenis, sąmokslų ir ezoterikos temas. Šis autorius parašė dar kelis romanus, be to, rašė esė ir publicistiką, estetikos straipsnius. Diskusijose apie abortus, mafiją, korupciją U. Eco balsas turėjo didelį svorį.

Taigi, nors didžiąją dalį skyrė mokslui, tačiau savo romanuose ir publicistikoje U. Eco išnaudojo sukauptas žinias. Apibendrindamas rašytojas sakė: „Visos mano knygos yra apie knygas. Jei aš būčiau Straussas-Kahnas, mano knygos būtų apie seksą. Jei aš būčiau Berlusconi, tada – apie pinigus.“

Lietuvos vardą pirmoji užrašė moteris

Prieš kelerius metus minėjome Lietuvos vardo tūkstantmetį. Turbūt daugelis prisimena, kad 1009 m. Kvedlinburgo analuose, aprašant misionieriaus šventojo Brunono iš Kverfurto žūtį, pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Rečiau kalbama apie vietą, kurioje Lietuvos vardas buvo užrašytas. O ta vieta XI a. pradžioje buvo išskirtinė, visų pirma dėl savo ypač aukšto statuso. Kvedlinburgo analai – pametiniai užrašai apie aktualius įvykius – buvo vedami Kvedlinburgo Šv. Servacijaus vienuolyne. Kvedlinburgas, dabar nedidelis, bet gražiu senamiesčiu besididžiuojantis Vokietijos Saksonijos žemės miestas, tuo metu buvo vienas svarbiausių politinių ir dvasinių Vokietijos centrų. Šalyje viešpatavo iš Saksonijos kilę Otonų dinastijos valdovai, atkūrę Šventos Romos imperiją.

Kvedlinburgo vienuolynas buvo įsteigtas ir globojamas imperatorių šeimos. Tai buvo moterų benediktinių vienuolynas, o 1009 m. jo abatė buvo jau mirusio imperatoriaus Otono III sesuo Adelheida. Kilmingos moterys ankstyvaisiais viduramžiais dažnai buvo labiau išsilavinusios nei į karus įsitraukę vyrai, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad moterų vienuolyne buvo įdarbintas raštininkas vyras. Taigi Lietuvos vardą pirmą kartą užrašė kilmingos moters iš Saksonijos ranka.      

Keistuolis N. Paganini

Garsus italų smuikininkas Niccolo Paganini sunkiai ištverdavo šaltą klimatą, net vasarą vilkėjo kailinius. Jis dažnai sirgo, siaubingai kosėjo naktimis, sunkiai kėlėsi rytais, bet po pietų atsigaudavo. Per keliones beveik neišlipdavo iš karietos, apsistodavo kukliame viešbučio kambaryje, pagrindinis reikalavimas personalui buvo – tyla.

Koncerto diena visais atžvilgiais būdavo ypatinga: paimdavo smuiką ir grodavo be garso tik kaire ranka. Į repeticiją atsinešdavo orkestro partijas, bet pats griežė iš atminties. Pasibaigus jai, iš orkestrantų atimdavo natas, bijodamas, kad kas nors nenukopijuotų. Neįsileisdavo ir publikos, nes grojo „puse jėgos“, labai dažnai tik parodydamas orkestrui reikalingą tempą.

Kartą Vroclave jis atėjo repetuoti į universitetą ir, pamatęs pilną salę studentų, supykęs išėjo. Tačiau jie taip ilgai plojo ir šaukė, kad N. Paganini kapituliavo ir tą vieną vienintelį kartą repetavo girdint publikai.

Išėjęs į sceną, N. Paganini tapdavo kitu žmogumi – kažkur dingdavo visos ligos, nuovargis ir susijaudinimas.

Kaip pranešė ministerija, teisingumo ministrė Milda Vainiutė priėmė šį sprendimą, atsižvelgdama į komisijos, suteikiančios leidimą naudoti Lietuvos pavadinimą, išvadas, taip pat Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pateiktą informaciją. Pateikta informacija rodo, kad  Latvijoje registruotas „Pirmais Baltijas Kanals“ nesilaikė Lietuvos įstatymų ir nebendradarbiauja su LRTK, skleidė antivalstybinę propagandą ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje.

„Matome pastangas skleisti dezinformaciją apie įvykius Lietuvoje, menkinti, iškraipyti Lietuvos nepriklausomybės istoriją, kurios liudininkais ir kūrėjais buvo daugelis mūsų. Deja, šio televizijos kanalo programų turinys daugeliu klausimu atkartoja Lietuvai priešiškos propagandos nuostatas, – sako M.Vainiutė. – Esame už nuomonių įvairovę, tačiau privalome ryžtingai kovoti su dezinformacija. Juo labiau kai ji platinama, prisidengus Lietuvos vardu.“

Leidimas naudoti Lietuvos valstybės simboliką prekių ženkle ar dizaine suteikiamas, jeigu pareiškėjas įrodo, jog atstovauja Lietuvos valstybės interesams, reprezentuoja šalį, siekia populiarinti Lietuvos įvaizdį arba vykdo veiklą, svarbią Lietuvos ekonomikai, politikai, mokslui ar kultūrai. Pasak ministerijos, „Pirmais Baltijas Kanals“ pateiktos paraiškos neatitiko nė vieno iš šių kriterijų.

PBK priklauso Didžiojoje Britanijoje registruotai įmonei „Baltic Media Alliance Ltd.“, kuri taip pat valdo kanalus „Ren Tv Baltic“, PBK ir „NTV Mir Lithuania“. Visuose šiuose kanaluose LRTK buvo nustačiusi įstatymų pažeidimų bei taikė jiems sankcijas.

„Prieškarinis mūsų ministras Augustinas Voldemaras „Lietuvos istorijos“ knygoje, kurią parašė prancūzų kalba, mini, kad VI a. krivių krivaitis Prūtėnis savo žemes tarp Nemuno Vyslos ir Būgo upių padovanojo vyriausiajam vaikaičiui Litvo. Litvanas tame krašte pastatė miestą, kurį pavadino savo sūnaus vardu. Prašau pasakyti, kodėl Lietuvos vardui tik 1000, ne 1500 metų“, – domisi klausytojas.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas sako, kad, deja, šis pasakojimas tėra išgalvota legenda.

„Šį pasakojimą reiktų paaiškinti taip: XVI a. tiek Lietuvoje, tiek aplinkiniuose regionuose paplito įvairių tautų kilmės paieškos. Europoje jau nuo seno buvo bandoma išsiaiškinti, iš kur kilusios tautos ir atsirado įvairių fantastinių legendų, pvz., prancūzai save kildina iš senovės trojėnų, kitos tautos save kildina iš Aleksandro Makedoniečio karių, kiti – iš Romos. Geriausiai žinome XVI a. lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, kur veikia toks legendinis kunigaikštis Palemonas“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, panašiai XVI a. buvo sukurta ir prūsiška legenda apie kunigaikštį Prūtenį, tačiau tai nieko bendro neturi su realiai istorija, tai – viso labo to meto humanistų, mokslininkų bandymai paaiškinti tautų kilmę.

„A. Voldemaras, kurį daugiau žinome kaip Lietuvos politiką, domėjosi tokiais dalykais ir studijavo istoriją, buvo vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos istorikų. Čia minimą teoriją jis, beje, vertino gana kritiškai ir naudojo tik bandydamas aiškinti XVI a. pasaulėžiūros kategorijas“, – tikina Istorijos fakulteto dekanas.

Pasak jo, Aurelijus Gieda savo netrukus pasirodysiančioje knygoje atskleidžia, kad jei nebūtų pasirinkęs politiko kelio, A. Voldemaras būtų tapęs vienu žymiausių Lietuvos istorikų.

Apie dvidešimt kauniečių Kovo 11-osios rytą visu būriu klaidžiojo, kaip atrodė iš šalies, po miesto centrą. Pasipuošę tautine simbolika vis suko iš gatvelės į gatvelę ir vis dirsčiojo į savo mobiliuosius telefonus.

Vis dėlto vienur raitytas, kitur kampuotas penkis kilometrus tęsęsis maršrutas visiems buvo žinomas iš anksto ir toks pasirinktas ne atsitiktinai.  

Kauno senamiesčio bendruomenė, inicijavusi šias eitynes Lietuvos Nepriklausomybės dienai pagerbti, su bendraminčiais iš viso Kauno pusantros valandos pėdino trajektorija, labai panašia į užrašą „Lietuva“. Jis labai gerai matėsi mobiliosiose programėlėse, fiksuojančiose nueitą trasą.

Iš anksto kruopščiai suplanuotas maršrutas prasidėjo Ožeškienės gatvėje, driekėsi per Laisvės alėją, gretimas gatveles ir kiemus. Maršrutą dėliojo 15-metė KTU Inžinerijos licėjaus moksleivė Saulė Mikulevičiūtė. Anot jos tėčio, vieno iš eisenos organizatoriaus Manto Mikulevičiaus, dukrai prireikė gerokai pasukti galvą.

"Bandydami sudaryti maršrutą dairėmės po visą Kauno žemėlapį ir jau buvome praradę viltį, kad pavyks. Galvojome, kad prapulsime", – pasakojo M.Mikulevičius. Bet Saulė rado išeitį ir dar tokią, kad išrašant gimtinės pavadinimą maršrute atsidūrė net keli svarbūs šalies objektai.

Į trasą pavyko įtraukti paminklus Vytautui Didžiajam bei Romui Kalantai, Laisvės statula. Prie jos eisenos dalyviai stabtelėjo kiek ilgiau – padėjo gėlės, skirtas nepriklausomos Lietuvos kūrėjams.

"Nuotaika visų labai puiki. Manome, kad toks žygis galėtų tapti tradicija", – vylėsi M.Mikulevičius.

Idėja programėle, fiksuojančia nueitą trasą, išrašyti Lietuvos vardą, nėra originali, tačiau Kaune ji dar nebuvo bandyta įgyvendinti. Organizatorius įkvėpė Kopenhagoje panašų bėgimą atlikęs lietuvis Aidas Jarušaitis.

"Jo iniciatyva parodė, kad savo meilę Tėvynei galima išreikšti įvairiausiais būdais. Nusprendėme, kad būtų įdomu atlikti panašų žygį ir lietuviškiausiame mieste – Kaune“, – kalbėjo kita akcijos organizatorė miesto tarybos narė Gintarė Skaistė.

Eidami į JAV rinką Lietuvos mėsos ir pieno perdirbėjai turės daugiausiai dėmesio skirti rinkodarai, sako žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.

"Turbūt mūsų vienos ar kitos įmonės ženklas nieko nereiškia. Mes manome, kad turi būti bendras lietuviškas ženklas ir tą ženklą reikia įsukti. JAV rinka yra didžiulė ir reikia galvoti į kurią valstiją vežame, kuriai gyventojų bendruomenei vežame tą produktą. Turi būti atliktas didelis darbas rinkodaros srityje", - antradienį interviu "Žinių radijui" teigė V.Baltraitienė.

Ministrės teigimu, mėsos ir pieno perdirbėjai jau dabar turėtų siųsti savo atstovus į JAV, kur pradėtų bendrauti su lobistinėmis organizacijomis ir padėtų pagrindą produktų eksportui.

"Į rinkodarą reikia investuoti ne tūkstančius, o turbūt šimtus tūkstančių dolerių, kad po dviejų metų galėtume įeiti į rinką ir kad vartotojas atėjęs į prekybos tinklą pamatytų lietuvišką ženklą ir žinotų, kad po tuo ženklu yra kokybiška ir sveika produkcija", - kalbėjo V.Baltraitienė.

Rugsėjo pradžiojeLietuva gavo oficialų raštą, leidžiantį jos gamintojams eksportuoti mėsą į JAV. Oficialus leidimas JAV Federaliniame registre įteisintas rugpjūčio 31 dieną paskelbtame Žemės ūkio departamento Maisto saugos ir kontrolės tarnybos (FSIS) parengtame reglamente. Jis įsigalios spalio 30 dieną.

Norinčioms į JAV eksportuoti Lietuvos įmonėms su atitinkamomis JAV tarnybomis dar reikia suderinti eksportuojamų produktų žymėjimą.

Veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius BNS rugpjūčio pabaigoje teigė, kad Lietuva bus antra šalis ES po 2002 metų kempinligės protrūkio, galinti į JAV eksportuotijautieną, ir vienintelė šalis ES, galinti eksportuoti tiek daug rūšių mėsos - jautieną, avieną, paukštieną, termiškai apdorotą kiaulieną.

Rusijos prezidentas interviu Jungtinių Valstijų žiniasklaidai pareiškė, esą Lietuvoje gyvena tik 1,4 mln. gyventojų - dukart mažiau nei yra iš tiesų.

„Neseniai patikrinau statistiką, šiandien šalyje gyvena 1,4 mln. žmonių. Kur yra žmonės? Daugiau nei pusė žmonių paliko šalį. Ar galite įsivaizduoti situaciją, kai daugiau kaip pusė amerikiečių palieka Jungtinių Valstijų teritoriją? Tai būtų katastrofa“, - kalbėjo V.Putinas CBS televizijai interviu, kurį pirmadienį paskelbė Kremlius.

„Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nutrūkę ryšiai, pirmiausia ekonomikoje, neigiamai paveikia visus mus, įskaitant Rusiją. Taigi esu giliai įsitikinęs, kad turėtume atsisakyti praeities fobijų, žvelgti į ateitį, ir, remdamiesi tarptautine teise, sukurti gerus kaimyniškus ir lygius santykius“, - sakė Rusijos prezidentus.

Šiuos neteisingus skaičius, esą Lietuvoje gyvena mažiau nei pusantro milijono žmonių, liepos mėnesį viešai transliuotame pokalbyje V.Putinui pasakė Karaliaučiaus srities gubernatorius Nikolajus Cukanovas.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena 2,9 mln. žmonių.

Į kiniją savo produkciją ketinančios tiekti bendrovės Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius sako, kad įmonė pasinaudos kinų ekspertų siūlymu Lietuvos verslininkams savo produkciją sieti su krepšiniu, nes jaunimas, skirtingai nei vyresni žmonės Kinijoje mėgsta krepšinį, žino Joną Kazlauską ir Lietuvą, rašo "Verslo žinios".

Kinijos maisto ekspertai sako, kad lietuviai turi perspektyvą įsitvirtinti šios šalies rinkoje, tačiau tam reikės pakeisti dalies maisto produktų skonį ir pakuotę, nes iš lietuviškų maisto produktų, pasak pačių kinų, paklausą gali turėti švieži pieno gaminiai, - technologijos leidžia netgi tokius produktus kaip sūreliai ir išpilstytas pienas išlaikyti keletą mėnesių.

"Jūsų sūriai puikūs, tačiau sūreliai, jogurtai per saldūs. Kinai mėgsta saldžius gaminius, tačiau ne tokius, kokius jūs gaminate. Kitas trūkumas - pakuočių spalvos. Pas mus nemėgstamos tamsios ir niūrios pakuotės, kurių gan daug jūs turite", - lietuviškus maisto gaminius, pristatytus Vilniuje vykusiame Tarptautinės pienininkystė federacijos (IDF) pieno kongrese, vertino Kinijos maisto pramonės ekspertas Xueying Mao. Norintiems į Kiniją tiekti maisto produktus, siūloma parūpinti šviesiai žalias, mėlynas, auksines, raudonas, baltas pakuotes, jos turi būti saugios ir lengvai atidaromos, gaminiai turi būti supakuoti sąlyginai mažomis porcijomis ir tinkami vartoti kelyje.

Istoriniame Goa valstijos mieste, šalia didžiausios Indijos katedros, atidengtas paminklinis akmuo Andriui Rudaminai – pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje.

Ceremonija surengta rugpjūčio 23 dieną, simboliškai pažymint 390-ąsias A. Rudaminos išsilaipinimo Indijoje metines, pirmadienį pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Jėzuitui A.Rudaminai skirtas balto marmuro akmuo iškilo didžiausių Indijoje katalikiškų maldos namų – Sė katedros – kieme. UNESCO saugoma katedra yra Senojoje Goa – mieste, kuris XVI–XVIII amžiuje buvo portugalų kolonijos sostinė.

Atidengdamas paminklą Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša pabrėžė, kad A.Radaminos asmenybė sujungia praeitį ir dabartį, drąsą ir nuolankumą, Lietuvą ir Indiją.

„Nuo šiol Lietuvių sąmonėje Goa bus ne tik populiarus kurortas, bet ir vieta, kur prasidėjo Lietuvos santykių su Indija istorija“, – teigė ambasadorius.

Jėzuitų misionierius A.Rudamina į Goa atvyko 1625 metų rugpjūčio 22 dieną.

Gimęs Vilniaus apylinkėse, Rudaminoje (pasak kitų šaltinių – Daugėliškyje, Švenčionių apsk.), A.Rudamina baigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, vėliau studijavo Vakarų Europoje – Vokietijoje ir Belgijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1618 metais pasiprašė į Jėzuitų ordiną. Po poros metų buvo išsiųstas tęsti studijų į Romos jėzuitų kolegiją. 1623-iaisiais jis įšventintas į kunigus.

Visą laiką jautęs pašaukimą vykti į misijas, A.Rudamina šį savo troškimą ne kartą raštu išdėstė Jėzuitų ordino vadovybei, kuri jo prašymą galiausiai patenkino. 1624 metais jis leidosi į Lisaboną, o iš ten 1625 metais pavasarį laivu išplaukė į Indiją, kurią pasiekė po penkių mėnesių kelionės, rugpjūčio 22 dieną.

Indijoje A.Rudamina praleido mažiau nei metus. Susirgęs maliarija, 1626-aisiais buvo perkeltas į švelnesnio klimato šalį – Kiniją, kur misijonieriavo iki gyvenimo pabaigos. Jis mirė 1631 metų rugsėjo 5 dieną Fudžou provincijoje, kur ir palaidotas.

Paminklinis atminimo akmuo pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje, – tai bendras Lietuvos ambasados Indijoje bei Goa ir Damano arkivyskupijos projektas.