Pirmą kartą Europos čempionatą mūsų šalies krepšininkai laimėjo dar 1937 metais, kai nugalėjo turnyre pirmuoju bandymu. Jau po dvejų metų nuostabų pasiekimą pavyko pakartoti, kai 1939 metais aukso medaliais pasidabinta namuose, Kaune, vykusiame čempionate.
Visgi, trečiojo ir kol kas paskutiniojo triumfo Lietuvos krepšinio mylėtojams teko gerokai palaukti – iki 2003-ųjų metų, kuomet Europos čempionato MVP pripažinto Šarūno Jasikevičiaus vedama ir Antano Sireikos treniruojama Lietuvos rinktinė vėl susigrąžino Senojo žemyno čempionų vardą.
Anot Stokholme vykusį turnyrą komentavusio Lino Kunigėlio, tuo metu Lietuvos krepšininkai tiesiog demonstravo gražiausią krepšinį Europoje, tačiau, nepaisant Š. Jasikevičiaus indėlio, raktu į sėkmę tapo komandinis darbas, o ne individualus talentas.
Šiandien, minint Lietuvos rinktinės triumfo dvidešimtmetį, Linas Kunigėlis prisimena „auksinius“ laikus. Tuo metu jau kitą savaitę komentatorius ir vėl sės prie mikrofono, nes rugsėjo 21 dieną komentuos vienam vakarui į aikštelę sugrįžtančios „Auksinės“ rinktinės parodomąsias rungtynes prieš Lietuvos U20 rinktinę.
Kitą ketvirtadienį didžiausioje sostinės arenoje aikštėje išvysime net 10 iš 12 Švedijos sostinėje Europos žemyno auksą iškovojusių krepšininkų: Arvydą Macijauską, Ramūną Šiškauską, Saulių Štombergą, Mindaugą Žukauską, Eurelijų Žukauską, Donatą Slaniną, Virginijų Praškevičių, Dainių Šalengą, Giedrių Gustą ir Kšištofą Lavrinovičių. Komandai vadovaus Antanas Sireika, o jam talkins Valdemaras Chomičius.
Interviu su Linu Kunigėliu.
– Kas jums pačiam labiausiai įsirėžė į atmintį apie 2003 metų Europos čempionatą ir tą laikotarpį Lietuvos krepšinyje?
– Manau, kad tai buvo neeiliniai metai visomis prasmėmis. Tiek laimėjimu, kuris buvo po 64-erių metų pertraukos; tiek pirmą kartą atsiradusia banga sirgimo už Lietuvos rinktinę. Kelis čempionatus prieš tai susirinkdavo keli tūkstančiai „Žalgirio“ fanų, bet 2003 metais palaikymas pasiekė visiškai kitą lygį. Aišku, negalima pamiršti ir simbolinio Valdo Adamkaus atvažiavimo, kuris savo akimis matė iki tol buvusį paskutinį titulą, kam 1939 metais net pabėgo iš pamokų. Na, ir pats krepšinis, kuris, mano nuomone, tuo metu buvo gražiausias Europoje.
– Kokia buvo 2003-ųjų metų rinktinės paslaptis?
– Tai buvo visiškai komandinė komanda. Mes po to netgi svarstėm su kolegomis žurnalistais, jog kandidatų į MVP apdovanojimą buvo tikrai ne vienas. Aišku, Šaras tais metais buvo dievas, verkė visi. Bet kiti tikrai neatsiliko – lygiai tas pats Macijauskas, Šiškauskas ar Štombergas – jie buvo tikrai stiprūs kandidatai vadintis MVP. Gal ne viso čempionato metu, gal tam tikrose rungtynėse, bet būtent jie buvo tie žmonės, kurie sužaisdavo super ir ištraukdavo komandą. Bet šiaip, tai buvo visiškai komandinis žaidimas.
– Ilgus metus dirbote su Lietuvos krepšinio federacija. Kokius didžiausius skirtumus Lietuvos krepšinyje pastebite per 20 metų?
– Skirtumų yra visada, nes keičiasi žaidėjai. Man atrodo, kad nėra buvę dvejų vienodų Lietuvos rinktinių. Turiu omeny, kad į du turnyrus atvažiuotų tokios pačios sudėties. Tai kažkas negali, kažkas gauna traumą. Vienuoliktą ar dvyliktą žaidėją gali pakeisti kažkuo kitu, bet jeigu trūksta kurio nors ryškesnio žaidėjo, tuomet tu nežaisi pagal nusimatytą schemą, o žaisi pagal tai, kokius žaidėjus turi. Bet, aišku, tai nėra esminiai pakeitimai tokie, kad keistųsi stilius rinktinės. Kalbant apie stilių, jis buvo toks pats visą laiką: neturim super talentų. Na, išskyrus tų 2003 metų čempionatą, kur idealiai sukrito kortos. O šiaip tai rinktinė tokia, kaip yra sakęs Mantas Kalnietis: „Esam kaimietukai ir galim tik komandiniu žaidimu išgraužti dantimis parketą bei aplošti geresnes komandas“.
– O ką manote apie šių metų rinktinę, kuri Pasaulio čempionate finišavo šešti?
– Manau, kad šių metų rinktinė taip pat turėjo labai didelę komandinę dvasią. Bet kuris, kas stebėjo tas rungtynes, tą turėjo pamatyti. Manau, kad tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl mes dabar turime tokį rezultatą. Aš asmeniškai šiai komandai didelių lūkesčių nekėliau, kontrolinės rungtynės dideliems lūkesčiams pagrindo nedavė. Bet tada aplošėm vieną, antrą, trečią ir tas kelias finalo link pradėjo atrodyti ne toks neįveikiamas ir sunkus. Gaila, kad taip neatsitiko. Aišku, ir apetitas kilo bevalgant, turbūt tikrai ne man vienam buvo atėjęs jausmas, kad medaliai yra ranka pasiekiami.
– Komentuosite rugsėjo 21 dieną vyksiantį Lietuvos 2003 m. rinktinės dvidešimtmečio mačą. Ar pasiilgstate komentavimo ir kuo šiuo metu užsiimate?
– Nesakau, kad jau padėjau tašką, nes nemėgstu kategoriškų pareiškimų, bet esu nusprendęs, kad komentavimo etapas jau praeitas. Todėl komentuoju labai retai, tik proginius įvykius, kaip šis. Šiame renginyje man pačiam bus įdomu susitikti su žmonėmis, kurių seniai nemačiau. Pasibūti, pabendrauti ir prisiminti tuos laikus, kas ir yra šio renginio esmė. O komentavimo etapas praeityje dar ir todėl, kad turiu visiškai kitą veiklą, kuria užsiimu. Dabar esu laisvai samdomas FIBA tarptautinių transliacijų prodiuseris, o taip pat darbuojuosi Jono Valančiūno paramos fonde. Kai gauni renginį ir turi užtikrinti aukščiausią transliacijų kokybę į 6-7 valstybes, tie iššūkiai yra labai įdomūs. Lygiai taip pat smagu dirbti ir su Jono globojamais paaugliais – žiūriu, kaip jie auga, kaip tvarkosi, padedu, kaip galiu.
