Režisierius J. Jurašas: sutikęs tokio talento, intuicijos ir darbštumo aktorių, režisierius gali būti ramus
Mano mylimas aktorius L. Laucevičius ketina žengti septintąjį didelį žingsnį. Atsimenu, kai prieš tris dešimtmečius mudu su Aušra (dramaturgė, rašytoja Aušra Marija Sluckaitė, – red. past.), pabaigusia rašyti „Smėlio klavyrus“, einame pas Eimį Nekrošių pasitarti, kas jo manymu, galėtų Lietuvoje sukurti sudėtingą Donelaičio paveikslą, kuris būtų žemiškas ir drauge poetiškas. Mat buvau ilgokai atitrūkęs nuo lietuviško teatro konteksto ir nematęs kai kurių aktorių scenoje. „Liubomiras Laucevičius“, – ištaria pagalvojęs Eimis.
Pasiūlymas mane sudomino. Kai susitikau su Liubomiru, supratau, kad kaip tik tokio aktoriaus šiam vaidmeniui man ir reikia. Ir šį Klaipėdos lietuvninką atviliojau į Kauną. Dirbant kartu, Liubomiras tapo bendramintis, niekada nesivyruojantis ir nesiblaškantis.
Sutikęs tokio talento, temperamento, intuicijos ir darbštumo aktorių, režisierius gali būti ramus ir tvirtas. Liubomiras dirba ilgai, bet užtikrintai, kiekvieną dieną pasirengęs mėginti, klysti, keltis ir eiti pirmyn. Jis nebijo priimti netikėtų režisieriaus idėjų ir siūlyti savo. Toks aktorius režisieriui yra atrama, ramstis, nešantis mintį ir emociją.
Mielas Liubai, gražus buvo Tavo teatro kelias, bet Tau prieš akis dar daug neišartų teatro, kino dirvonų.
Ačiū, mielas Liubai, kad visuomet, kai reikėjo, buvai šalia. Ta proga noriu Tau palinkėti „Smėlio klavyrų“ žodžiais: „Dar paėjėk, Donelaiti...“
Mielas Liubai, gražus buvo Tavo teatro kelias, bet Tau prieš akis dar daug neišartų teatro, kino dirvonų. Esi atsparus gyvenimo ir teatro užkulisių virusams. Linkiu ir toliau nepasiduoti sunkiems išbandymams, išlikti savimi, tokiu, kokį Tave pamilo žiūrovas, draugai, artimieji.
Man gaila, kad šiais teatro jubiliejaus metais numatytame spektaklyje „Ilgos dienos kelionė į naktį“ neteks mums dar kartą drauge panėšėti bendros kūrybos kryželį... Deja, netikėtai užklupusio „maro“ aplinkybės sujaukė daugelio mūsų planus. Bet viskas praeina, o kūrybos viltinga šviesa išlieka. Tegu ji veda ir stiprina Tave toliau.
Aušra, kita mūsų birželio Dvynė, taip pat sveikina Tave ir linki ilgiausių kūrybingų metų, vadindama Tave tvirtu scenos ąžuolu ir tauriu, visada korektišku džentelmenu. Tikiu, Liubomirai, kad dar susitiksime kokiame nors scenos darbe.
Aktorė J. Onaitytė: imponuoja Liubomiro įsiklausymas į tai, kuo gyvena, mąsto ir ką siūlo režisierius
Asmeniškai su L. Laucevičiumi susipažinau ne Lietuvoje, bet Rygos kino studijos paviljone maždaug 1988 m., kai latvių režisierius Peteris Krylovas pakvietė mus abu dirbti filme „Siužeto posūkis“. Laukdamas filmavimo ar per pertraukas Liubomiras dažniausiai būdavo tylus, nelaidė juokelių, neeikvojo savęs tuštiems plepalams, bet vos tik atėjus laikui filmuoti, lyg profesionalas karys būdavo pasiruošęs, susikaupęs bet kokioms aplinkybėms ir situacijoms.
Praėjus keleriems metams, mes vėl susitikome kaip scenos partneriai jau Kauno dramos teatre, kur Liubomiras buvo pakviestas repetuoti Pošką, Donelaitį J. Jurašo spektaklyje „Smėlio klavyrai“. Vėlgi pamenu Liubomirą susikaupusį prieš repeticijas ir pertraukų metu. Repeticijose negirdėjau, kad jis garsiai ginčytųsi ar ką nors energingai įrodinėtų režisieriui. Man labai patiko ir lig šiolei imponuoja Liubomiro įsiklausymas į tai, kuo gyvena, mąsto ir ką siūlo režisierius. Būtent – įsiklausymas ir noras suprasti, pajusti visa tai savyje.
Repeticijose negirdėjau, kad jis garsiai ginčytųsi ar ką nors energingai įrodinėtų režisieriui.
2004 m. kartu vaidinome puikiame Gintaro Varno spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“ pagal F. Dostojevskio romaną. Buvome pakviesti su šiuo spektakliu į Paryžių. Mano atmintyje liko vienas pokalbis su Liubomiru. Spektaklius Paryžiuje vaidinome kiekvieną vakarą. Ir vieną vakarą pajutau, kad didelė atsakomybė, jaudulys mane išvargino, taigi pritrūkau vidinės energijos ir dėl to vaidindama pridėjau fizinės jėgos. Žodžiu, persistengiau.
Spektaklyje buvo scena, kur aš, Katerina Ivanovna, įtūžyje, neviltyje, siekdama teisingumo baksnoju pirštu Liubomirą, Lužiną, į krūtinę. Po spektaklio Liubomiras man ramiai, užjaučiančiai lyg tėvas, norėdamas gero savo dukrai, pasakė, kad jam neskauda, kai aš jį taip stipriai baksnoju, bet jam gaila mano piršto, nes jis juk gali ir sulūžti. Tai buvo man savotiška pamoka.
Ko linkėčiau? Liubomirai, viename interviu radijo laidoje, paklaustas apie aktoriaus vienatvę, atsakei, kad aktoriaus, menininko gyvenime vienatvė yra esminis dalykas. Vienatvėje, niekam netrukdant, gali laisvai fantazuoti, laisvai apgalvoti tą temą, tą kūrybinę medžiagą, kurią tau paskiria ar pats pasirenki. Kai esi teatre ar filmavimo aikštelėje apsuptas žmonių, kolegų, netenki tos galimybės.
Visa širdimi linkiu Tau, Liubomirai, kuo daugiau įvairios, Tau įdomios ir Tave žavinčios kūrybinės medžiagos, kad galėtum džiaugsmingai, kūrybingai mąstyti ir fantazuoti toje savo vienatvėje.
Režisierius G. Varnas: skiriamoji jo aktorystės žymė yra intelektas
L. Laucevičius dabar yra vienas pagrindinių, ryškiausių Kauno teatro vyresnės kartos aktorių. O gal ir ne tik Kauno. Galvojau, kaip apibūdinti aktorių Liubomirą, teatre visų vadinamą Liubu? Juk pasakyti, kad jis geras aktorius nepakanka. Žinoma, tai jau daug, ypač tarp gausybės vidutiniškų ar net prastų aktorių. Ir vis dėlto, manau, ta skiriamoji jo aktorystės žymė yra intelektas. Jis protingas, puikiai gebantis analizuoti kūrinį ir vaidmenį, jo personažo veiksmų analizė būna puiki, iš jo galėtų mokytis jaunieji kolegos. Liubomiras labai tikslus kiekvienoje replikoje. Tai reta savybė – būti itin tiksliam ir įtaigiam.
Liubomiras labai tikslus kiekvienoje replikoje. Tai reta savybė – būti itin tiksliam ir įtaigiam.
Kitas svarbus gebėjimas – perprasti medžiagą ir būsimo spektaklio stilistiką bei vaidinti toje stilistikoje (ne „pro šalį“). Tai irgi susiję su intelektu, apsiskaitymu, literatūros išmanymu. Ir dar vienas gebėjimas mane visada žavėjo – L. Laucevičius turi prigimtinę sceninio tikrumo, tiesos dovaną, kurią teatre mes vadiname organika. Atrodytų, tai paprasta, bet toli gražu taip nėra, daugybė aktorių net nesupranta, kad jiems toli iki tikrosios organikos: spaudžia, rėkia, būtinai kalba pakeltu balsu ir t. t. O Liubas visada tikras, jo žodis sminga ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Tai gali būti prigimtinis talentas, galbūt tą savybę išlavinti labai padėjo kinas (Liubomiras iki šiol filmuojasi kine daug), bet iš esmės tai irgi susiję su intelektu. Jis žino, supranta, ką ir kodėl daro. Ir tai įtikina.
L. Laucevičius garsus blogiukų kūrėjas. Jį kažkodėl sunku įsivaizduoti vaidinantį lyrišką herojų. Gal tai tradicija (na, teatre būna tokių amplua atšvaitų net ir šiais laikais, nors ta sąvoka jau nebevartojama), gal kažkokios asmenybės spalvos, bet man atrodo, tai irgi susiję su jo skvarbiu ir skeptišku protu. Liubas vaidmenį konstruoja per protą, ne per jausmus. O ta savybė ypač tinka, kai vaidini gudrius, suktus, klastingus antiherojus. Tokie buvo jo asesorius Brakas „Hedoje Gabler“, Lužinas „Nusikaltime ir bausmėje“, Patriarchas „Natane Išmintingajame“. Jis taip pat puikus komiškų vaidmenų bei nedidelių ryškių epizodinių charakterių kūrėjas (Veiskopfas „Gete“, keli personažai „Biografijoje: vaidinime“, „Nusiaubtoje šalyje“ ir kt.).
L. Laucevičius gerbia didžiąją klasikinę literatūrą ir mėgsta vaidinti spektakliuose, kurių pagrindas yra rimta literatūra. Jį labai vertino amžinatilsį Leonidas Donskis, sakydamas, kad Laucevičius – didelis šekspyriško masto aktorius, tik režisieriai kažkodėl to nemato. Gal pamatys... To ir linkiu Liubui gražaus jubiliejaus proga.
Aktorius S. Čiučelis: gera būti tame pačiame laike su šiuo Žmogumi
L. Laucevičius, man yra žmogiškumo, erudicijos, inteligentiškumo, nepakartojamo humoro jausmo ir, žinoma, talento samplaikos pavyzdys. Atmetus profesinius dalykus, kurie yra neabejotinai žavintys ir skatinantys mane, jauną aktorių, mokytis stebint Liubomirą Laucevičių, vis dėlto į pirmą vietą iškelčiau Liubomiro žmogiškumą, galimybę rasti dialogą ne tik kalbant apie profesinius dalykus, bet ir gyvenimiškus reikalus. Mūsų dėstytoja šviesios atminties prof. Algė Savickaitė sakydavo, kad aktorius pirmiausia turi būti Žmogus (asmenybė). Šių žodžių įprasminimą matau ir jaučiu, bendraudamas su Liubomiru Laucevičiumi. Galiu pasakyti, kad gera būti tame pačiame laike su šiuo Žmogumi.
Teatre dirbame drauge nuo 2008 metų. Kartu esame repetavę ir vaidinę daugelyje spektaklių, tad išgyvenimai, patarimai, pokalbiai yra neįkainojama patirtis.
Linkiu, kad išsipildytų tai, ko trokšta jis pats, nes tik jis geriausiai tai žino. Ir dar kartą aplankyti Florenciją, kuri jam labai patinka.
Pamenu labai sunkias vieno spektaklio repeticijas, kai atrodė, kad niekas nesidėlioja, medžiaga sunkiai suvokiama, personažas tolimas ir nesuprantamas, niekaip neužčiuopiu, kur ta jo paslaptis, kabliukas, kurio galėčiau nusigriebti. Akivaizdu, kad tokios situacijos neteikia daug džiaugsmo nei aktoriui, nei režisieriui. Bet L. Laucevičius, stebėdamas šią situaciją, po repeticijų vis pasakydavo po kokį žodį kitą, ir tai nebuvo patarimai, kaip vaidinti, nebuvo net kalba apie konkrečią sceną, bet tiesiog draugiški persimetimai keliomis frazėmis, kurių gal dabar net negalėčiau pakartoti, bet jose buvo kažkas tokio, kas suteikia energijos nenuleisti rankų ir pajusti kolegiškumo, komandos esmę.
Linkiu, kad išsipildytų tai, ko trokšta jis pats, nes tik jis geriausiai tai žino. Ir dar kartą aplankyti Florenciją, kuri jam labai patinka.
Garso režisierius A. Akelaitis: tikrų tikriausias Profesionalas
Visų pirma, Liubomiras yra gilus, mąstantis, neabejingas Žmogus, o apskritai – tikrų tikriausias Profesionalas, Lietuvos elitas. Be daugybės įvairiaspalvių nuostabių kino ir teatro vaidmenų, pirma į galvą šaunanti mintis, galvojant apie Liubomirą Laucevičių, – tai absoliučiai jokios puikybės, kuri yra daugiau ar mažiau visų mūsų palydovė. Gal iš to kyla ir Liubomiro absoliuti pagarba kiekvienam scenos partneriui, bendradarbiui, žiūrovui, apskritai žmogui, profesijai... O gal tai lemia jo, manyčiau, įgimta inteligencija? Neabejoju, kad tai yra duota Liubomirui iš aukščiau, o ne išmokta koučingo kursuose. Dėl visų šių ir dar daugelio neišvardytų savybių Liubomiras yra mylimas žiūrovų ir visų teatro darbuotojų. Jis turi dar vieną išskirtinę savybę – jautrią vidinę klausą partneriams, atmosferai, draminei medžiagai, muzikai. O ji duota tikrai ne kiekvienam. Jeigu reikia pauzės – ji bus. Jeigu reikia išklausyti muzikinę frazę, skambančią spektaklyje, ar muzikos pritilimą, jis būtinai tą padarys.
Nuo kino teatras skiriasi buvimu – čia ir dabar. Todėl teatras ir žavus. Dviejų vienodų spektaklių nebūna. Spektaklio metu dirba gausus kolektyvas, todėl ne paslaptis, kad įvyksta ir techninių nesklandumų, ir žmogiškojo faktoriaus netikėtumų, kurių dažniausiai žiūrovai nepastebi, nesupranta. Tokiais atvejais atsiranda vadinamasis baltas lapas, tai yra stresinėje situacijoje aktoriui „iškrenta“ tekstas. Šiose situacijose Liubomiras neįveikiamas. Aš asmeniškai nemačiau situacijos, kurioje jis pasimestų ir nepasiektų scenos finalinio taško. Kartais savo žodžiais, kartais net eiliuotai, bet visada nepametant esmės–prasmės, autoriaus ir režisieriaus užmanymo. Tai tik dar kartą įrodo maestro Liubomiro meistrystę.
Liubomirui visų pirma norėčiau palinkėti sveikatos. Visa kita jis turi. Ir jam pačiam įdomių vaidmenų. Dar palinkėčiau, kad Liubomiras Laucevičius pagaliau būtų įvertintas nacionaliniu lygiu.
Generalinis teatro direktorius, aktorius E. Stancikas: jo intuityvios įžvalgos vaidmenis padaro labai pranašiškus
L. Laucevičius ir mano kartos aktoriai: Arūnas Stanionis, Dainius Svobonas, Eugenija Bendoriūtė į teatrą atėjom tais pačiais metais. Jis – iš Klaipėdos dramos teatro, o mes, 1990 m. vasario 1 d., – iš tuometės Akademijos. Susitikome Jono Jurašo „Smėlio klavyruose“. Turbūt dėl to pasąmonėje išliko jausmas, kad su Liubomiru esame ne tik naujos nepriklausomybės, naujos eros aktoriai, bet ir kurso draugai, – kas, kad kartu nestudijuota, bet kartu ateita į teatrą.
Liubomiras yra jaunatviškas, energingas, pilnas idėjų eruditas. Tai atsinešta su genais. Gimęs Vilniuje, aplinkoje, kuri jį prijaukino prie knygos, yra ypač intelektualus aktorius, išsiskiriantis aštriu analitišku kritiniu mąstymu ir vis dar originaliu mąstymu. Kūrybos išskirtinumas ir yra menininko sugebėjimas unikaliau prisiliesti prie temos ir analizuojamos problematikos. Liubomiro intuityvios įžvalgos vaidmenis padaro labai pranašiškus, o tai – didžio menininko savybės. Visi jo vaidmenys yra suradę šiuolaikinę problematiką atspindinčius kampus: „čia ir dabar“, o jo kūryba sulaukia atliepimo tarp žiūrovų.
Kokį Liubomirą pažįstu kaip žmogų? Jį supa ramaus, išlaikyto nuoseklaus protu ir logika besivadovaujančio žmogaus įvaizdis. Bet jis yra menininkas, kūrėjas, jo viduje slepiasi vaikas, paauglys; protestuojantis, konfliktuojantis, padaužiškas, žaismingas. Jis gali būti teisingai tiesus, nesislepiantis už diplomatijos vingrybių, bet pasakantis tiesą. Liubomiras – daugiabriaunis aštrus ir nenugludintas deimantas.
Televizijos filme „Gyvenimas po klevu“, kuriame Liubomiras atliko pagrindinį vaidmenį, aš, dar studentas, buvau pakviestas suvaidinti jo personažą jaunystėje, nes režisierius ir dailininkas įžvelgė mudviejų vizualų panašumą. Man tai buvo įvertinimas ir noras stiebtis link jo. Paskui susitikome „Smėlio klavyruose“, ne sykį buvome dubleriai scenoje. Jis yra puikus dubleris. Dubliuojantis, ne paslaptis, yra konkuravimo, įtampos, o Liubomiras sugeba šiuos santykius paversti kūrybą inspiruojančiais, o ne diktuojančiais įsitempimą.
Kartu vaidinome Jono Vaitkaus režisuotoje T. Manno pjesėje „Fjorenca“. Antro veiksmo scena – mudviejų personažų – brolio Džerolamo, kurį vaidinau, ir Lorenco Mediči (Liubomiro) susitikimas.
Teksto daug, jis sudėtingas, todėl rinkdavomės šią sceną pasikartoti teatre. Nepamirštamos jo paprastos, bet labai taiklios teksto gelmę ir plotį atveriančios pastabos. Nebuvo nė vieno spektaklio be šio pasikartojimo ar susistygavimo. Tada pajutau jo išskirtinį dorą santykį į tai, kas vyksta scenoje.
Liubomiras taip pat yra labai talentingas kino aktorius, dirbęs su garsiais režisieriais. Jis turi sukaupęs patirtį, kaip dirbti su kamera, kaip materializuoti mintį, yra įvaldęs visas kino paslaptis. Labai norėtųsi, kad ir kinas Liubomirui atneštų jo žmogiškąją ir sceninę patirtį visiškai išnaudojančių vaidmenų.
Linkėčiau Liubomirui išlikti jaunatviškam, sveikam ir pilnam kūrybinės ugnies, kuria jis pripildo savo kuriamus charakterius, dar ilgus metus. Linkiu, kad jis išliktų ta kūrybine konstanta mūsų teatre, šalia kurios vyktų bendras kūrybinis skambėjimas ir augimas scenoje.
Aktoriaus L. Laucevičiaus teatrinė kelionė prasidėjo nuo Juozo Miltinio studijos Panevėžio dramos teatre (1966). 1968–1975 m. jis kūrė Panevėžio dramos teatre, 1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą (kurso vadovas Povilas Gaidys). 1975–1990 metais dirbo Klaipėdos dramos teatre. Nuo 1990 metų įsiliejo į Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę.
Svarbūs aktoriaus vaidmenys: Sirano de Beržerakas E. Rostando „Sirano de Beržerake“ (rež. P. Gaidys, 1983), Skirgaila V. Krėvės „Skirgailoje“ (rež. A. Ragauskaitė, 1989), Brakas H. Ibseno „Hedoje Gabler“ (rež. G. Varnas, 1998), Šamrajevas A. Čechovo „Žuvėdroje“ (rež. J. Vaitkus, 2001), Šailokas Shakespeare’ֹo „Venecijos pirklyje“ (rež. J. Vaitkus, 2003), Lužinas F. Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ (rež. G. Varnas, 2004), Raginas A. Čechovo „Palatoje“ (rež. R. Kazlas, 2009), Kreontas A. M. Sluckaitės „Antigonėje Sibire“ (rež. J. Jurašas, 2010), Daktaras Ignas „Baltoje drobulėje“ (rež. J. Jurašas, insc. aut. A. M. Sluckaitė, 2012), Jonas vyresnysis Janis Balodis „Miškinyje“ (rež. V. Silis, 2015), Polonijus W. Shakespeare’o „Hamlete“ (rež. V. Bareikis, 2015), Lorencas de Medičis T. Manno „Fjorencoje“ (rež. Jonas Vaitkus, 2016), Jeruzalės patriarchas G. E. Lessingo „Natane Išmintingajame“ (rež. G. Varnas, 2017), Veiskophas J. Sobolio „Gete“ (rež. G. Varnas, 2018), Ilis F. Durrenmatto „Senos damos vizite“ (rež. A. Giniotis, 2019).
Aktoriui 2000 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, 2011 m. jis pagerbtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. L. Laucevičius du kartus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ (2004 ir 2016): už pagrindinį Šeiloko vaidmenį W. Shakespeare’o „Venecijos pirklyje“ (rež. J. Vaitkus) ir už nepagrindinius vaidmenis spektakliuose „Miškinis“ (rež. V. Silis) ir „Hamletas“ (V. Bareikis). Taip pat aktoriaus kūrybiniai darbai ne sykį įvertinti Fortūnų apdovanojimais.
