Indekso reikšmė, palyginti su trečiuoju 2022-ųjų ketvirčiu, smuko 7 punktais, o su 2021-ųjų ketvirtuoju ketvirčiu – 6 punktais.

Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) sudariusi indeksą pagal statistinius ekonomikos duomenis ir įmonių vadovų apklausos rezultatus, pranešė, kad žemesnė nei 50 indekso reikšmė liudija, jog įsivyravo neigiamos ir neužtikrintos nuotaikos, jaučiamas nuosaikus kritimas.

„Pirmojo šių metų ketvirčio pabaiga ir antrojo ketvirčio pradžia įneš daugiau aiškumo, ko galime tikėtis šiemet. Viena aišku – 2023 metai bus labai svarbūs tiek Lietuvos, tiek visos Europos bendrovėms ir ES ekonomikai“, – sako LPK prezidentas Vidmantas Janulevičius. 

Konfederacija pastebi, kad pramonės lūkesčių indeksas krito nepaisant aukšto apdirbamosios pramonės indekso, kuris trečiąjį 2022 metų ketvirtį buvo vienas didžiausių ES ir siekė 154,7 (ES – 110,9). LPK duomenimis, ši pramonė Lietuvoje pernai sukūrė apie 19 proc. šalies bendrosios pridėtinės vertės.

Mažėjantį pramonės įmonių tikrumą dėl ateities rodo ir LPK fiksuojami jų lūkesčiai – anksčiau įmonės buvo užsitikrinusios užsakymus trims mėnesiams į priekį, o šiuo metu – mėnesiui-dviems. 

Indekso sudarytojų apklausti įmonių vadovai teigė, kad jų artimiausios ateities nuotaikas ir lūkesčius gerokai pagerintų du dalykai – energijos kainų stabilizavimas ir naujų rinkų plėtra.

Anot V. Janulevičiaus, nors pasaulio energijos krizės pikas, panašu, jau praeityje, tačiau ilgalaikio apsirūpinimo tvariais energijos ištekliais problema neišspręsta nei Lietuvoje, nei Europos Sąjungoje (ES). Todėl tai, anot jo, dar kurį laiką bus vienu pagrindinių pramonės plėtrą ribojančių veiksnių.

„Vis daugiau verslo įmonių supranta, kad nuosavas elektros generacijos šaltinis gali prisidėti prie tvaraus, ilgalaikio vystymosi, užfiksuojant visus arba dalį energijos kaštų – mažiausiai dvidešimčiai metų į priekį“, – pranešime sakė V. Janulevičius.

LPK prezidento teigimu, lengvatinės paskolos čia būtų labai svarbus žingsnis į priekį. Esminis klausimas, anot jo, – kokia dalis ES paramos, skirtos žaliosios energetikos pramonei, bus numatyta Lietuvai.

Lietuviškos kilmės prekių eksportas per 2022 metus augo rekordiškai – 33 proc., tačiau paskutiniaisiais mėnesiais augimas kiek mažėjo. Tai, pasak V. Janulevičiaus, rodo artėjantį tarptautinės prekybos ir pasaulio ekonomikos augimo lėtėjimą ar net nuosmukį.

Apklausoje dalyvavę įmonių vadovai, teigė, kad svarbiausias uždavinys bus paklausos problema – jie ketina plėsti vietinę ir eksporto rinkas, išlaikyti pardavimų apimtis. Retas jų kalbėjo apie naujus produktus ir visiškai naujas eksporto rinkas, tačiau yra įmonių, kurios ketina žengti į naujas rinkas su naujais produktais.

Naujausia Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) užsakymu atlikta reprezentatyvi gyventojų nuomonės apklausa atskleidė, kad, atsižvelgiant į „Sodros“ galimybes, daugelio gyventojų lūkesčiai dėl pajamų senatvėje yra pernelyg optimistiški.

Penktadalis, arba 21 proc., respondentų apklausos metu sakė, kad išėję į pensiją jaustųsi oriai, jei pensija siektų 100 proc. dabartinių pajamų. Dažniau tokios senatvės pensijos norėtų žemesnio išsimokslinimo ir rajono centrų bei kaimo vietovių gyventojai, kurių pajamos, tikėtina, yra nedidelės. 23 proc. apklaustųjų sakė, kad pensija turėtų siekti 80-90 proc. turėtų pajamų, o 27 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad pensiją turėtų siekti 70-80 proc. turėtų pajamų, kad senatvėje nereiktų iš esmės apriboti savo poreikių.

Tuo tarpu statistikos duomenys atskleidžia, kad senatvės pensija praėjusių metų pabaigoje sudarė vos 39 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“. Vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija praėjusių metų paskutinį ketvirtį Lietuvoje buvo 412,9 Eur, o vidutinis atlyginimas „į rankas“ sudarė 1058,6 Eur.

„Gaunančiųjų mažas pajamas pensija nuo jų dabartinių pajamų smarkiai nesiskirs, todėl ir nusivilti jiems teks mažiau, tačiau uždirbantieji vidutinį ir didesnį atlyginimą gaus kur kas mažesnę senatvės pensiją, nei tikisi. Jau dabar su skurdo rizika susiduria daugiau nei trečdalis į pensiją išėjusių Lietuvos gyventojų, o po penkiolikos-dvidešimties metų prognozuojama demografinė duobė. Todėl, siekiant oresnės senatvės, būtina kiek įmanoma stengtis patiems ir išnaudoti visas galimybes kaupti papildomai, juo labiau kad tai skatina daryti ir valstybė. Kaupiant per gyvybės draudimą ir III pakopos pensijų fondus galima pasinaudoti gyventojų pajamų mokesčio lengvata ir susigrąžinti iki 300 Eur nuo per metus sumokėtų įmokų“, – komentavo LGDĮA prezidentas Artūras Bakšinskas.

Kiek anksčiau, praėjusių metų rudenį, atliktos apklausos metu 63 proc. Lietuvos gyventojų, dažniau 36-55 metų respondentai, sakė neturį lūkesčių, kad valstybė bus pajėgi mokėti deramą pensiją. Kai kurie vyresni žmonės stengiasi darbo rinkoje likti ilgiau, nei norėtų, nes baiminasi, kad senatvės pensijos pragyventi nepakaks. Tuomet apklausa atskleidė, kad Lietuvoje per dvejus metus pastebimai padaugėjo gyventojų, kurie investuoja į savo sveikatą ir išsilavinimą, nes ketina ir išėję į pensiją likti darbo rinkoje – prieš dvejus metus tokių buvo 4 proc., tuo tarpu šiemet jau 8 proc.

Tyrimo metu apklausti 1015 respondentų nuo 18 iki 75 metų amžiaus visoje šalies teritorijoje. Apklausą 2022 m. vasario 17–25 dienomis Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos užsakymu atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“.

„Naujuosius metus gyventojai pasitiko su geriausiais lūkesčiais nuo pat 2014-ųjų. Kaip rodo tyrimas, optimistų skaičius yra ūgtelėjęs, o pesimistų skaičius pastaraisiais metais išlieka toks pat. Pagrindo tikėtis pagerėjimo žmonės turi: pernai sparčiai augo atlyginimai, šiais metais ūgtels vadinamųjų vaiko pinigų suma, didės neapmokestinamasis pinigų dydis, augs minimali mėnesio alga“, – komentuoja „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Tyrimo rezultatai parodė, kad didelio savo finansinės situacijos pagerėjimo tikisi 4 proc., šiokio tokio pagerėjimo – 28 proc. žmonių. 15 proc. laukia pablogėjimo, o 2 proc. numato, kad gyvens žymiai blogiau. Likusi dalis, tai yra maždaug pusė šalies gyventojų, planuoja, jog jų finansinė situacija nesikeis ir išliks tokia pati.

Gerai gyvenančiųjų − daugėja

Remiantis tyrimo rezultatais, didžioji gyventojų dalis – 56 proc. – savo finansinę situaciją vertina patenkinamai. Tai reiškia, kad jie nepatiria didelių finansinių problemų, nors ir neturi atliekamų pinigų. Pastebima tendencija, kad tokių gyventojų dalis kiekvienais metais išlieka didžiausia ir pokyčiai šioje gyventojų grupėje yra labai nežymūs.

Remiantis tyrimo rezultatais, didžioji gyventojų dalis – 56 proc. – savo finansinę situaciją vertina patenkinamai.

„Ryškiausiai kinta kitos dalys. Per septynerius metus, kiek laiko yra atliekamas šis tyrimas, susitraukė dalis tų žmonių, kurių finansinė padėtis yra bloga arba labai bloga: nuo 23 proc. 2012-aisiais iki 15 proc. 2018 metais. Tų, kurie su savo finansais tvarkosi gerai arba labai gerai, dalis išaugo nuo 18 proc. prieš septynerius metus iki 26 proc. pernai“, – augantį pagerėjimą pabrėžia J. Cvilikienė.

Tyrimas parodė, kad labiausiai finansinį pagerėjimą pajuto jaunimas (25-34 m. amžiaus) ir senjorai (65-74 m.). Beveik pusė abiejų šių grupių atstovų įvertino, kad jų finansinė situacija pernai buvo geresnė nei 2017-aisiais. Labiausiai gerėjusią finansinę situaciją taip pat juto ir gaunantieji didesnes pajamas (daugiau nei 600 Eur/mėn. vienam šeimos ūkio nariui).

Kinta sėkmingo gyvenimo apibrėžimas

Pasak J. Cvilikienės, pastebima tendencija, kad gyventojai, pasiekę tam tikros finansinės gerovės, sėkmę gyvenime vis mažiau linkę sieti su gaunamu uždarbiu. Jei prieš trejus metus daugiau nei pusė – 51 proc. – šalies gyventojų sutiko, kad geriausiai sėkmę galima įvertinti pinigais, pernai jų dalis sumažėjo iki 43 procentų.

„Keičiantis ekonominei situacijai, vykstant įvairiems technologiniams ir kitiems pokyčiams kinta ir vertybės. Tirdami gyventojų nuostatas matome kelias kryptis: mažėja žmonių, matuojančių sėkmę pinigais, taip pat mažėja norinčiųjų pasiekti savo karjeros viršūnę, tačiau šiek tiek auga norinčiųjų kurti savo verslą. Be to, labai stipriai išaugo dalis žmonių, per ateinančius porą metų keliančių sau tikslą rūpintis sveikata ir keliauti“, − komentuoja finansų ekspertė.

Kad lūkesčiai taptų tikrove

Remiantis tyrimo rezultatais, nors beveik pusė apklaustųjų mano mokantys labai gerai tvarkytis su savo finansais, tačiau net 57 proc. jų neturi reguliariai atnaujinamo šeimos biudžeto.

„Finansų planavimas kol kas žmonėms dažniausiai siejasi tik su tam tikros dalies pajamų atidėjimu į tam tikrą sąskaitą arba investavimu į nekilnojamąjį turtą. Iš tiesų tai – tik labai maža dalis priemonių, kurių galima imtis, kad finansinė padėtis gerėtų ir toliau“, – sako J. Cvilikienė.

Ji pataria 2019-uosius pradėti finansiniu planavimu ir įvairių būdų, kaip užsitikrinti sotesnę senatvę, finansiškai saugesnę vaikų ateitį, įvertinimu. Tai padės valdyti savo pajamas taip, kad gaunamos lėšos kurtų kuo didesnę vertę.

Be to, kaip pernai pastebėjo vienas pastabus komentatorius, ką gi aš galiu kalbėti apie santykius, jei esu dar -aitė? Žmogaus supratimu, vienintelė priežastis nė karto neištekėti iki 24-erių (!) – žiauriai nesiseka su vyrais. Ką gi, gal ir realu, kad, jei tik būtų gyva, aštuonerias vestuves šventusi legendinė Elizabeth Taylor išminties šia tema pabertų kur kas daugiau. Vis dėlto iš savo kuklokos patirties bei ašarų, kurias ant manojo peties liejo kiti, apie žmonių santykius tvirtai žinau vieną dalyką.

Tai štai, ta magiškoji tiesa, tas universalusis patarimas kiekvienam, sukančiam galvą dėl konkretaus vyro ar moters, tas svarbiausias klausimas, kurį reikėtų sau užduoti prieš imantis veiksmų, iš esmės labai paprastas. Nors reikšmingų detalių bendraujant daug, svarbiausia jų prasideda raide L – tai lūkesčiai. Jei jie vienas kito atžvilgiu skiriasi kardinaliai, labai realu, kad tarsi cheminėje reakcijoje paveiks ir kitus du aspektus iš tos pačios raidės. Ir galiausiai baigsis iššvaistytu Laiku bei ir vėl nuplaukusia Laime.

Viena pažįstama jau trečius metus tamposi su vaikinu. Šis vos susipažinus pareiškė rimtų santykių nenorįs, bet ji nepasiduoda – laukia su vakarienėmis, atsisako kitų kelyje atsirandančių kandidatų bei neabejoja, kad šis anksčiau ar vėliau įsipareigojimų užsimanys. O gal kokį kartelį net ateis nešinas ne tik šampanu, bet ir sužadėtuvių žiedu? Tik žiedo kaip nėra, taip nėra, pokyčių princo nuostatose – taipogi, užtat yra nesibaigiančių klausimų draugėms, kaip elgtis. Tik primenu, kad per tokį patį laiką minėtoji Liz Taylor sugebėjo susituokti, išsiskirti ir dar kartą susituokti jau su kitu. O čia – tie patys klausimai, tie patys vargai. Žinoma, nepaveikiami pasiūlymo keisti arba lūkesčius, arba lūkesčių objektą. Kitas vaikinukas, išgirdęs merginos "gal skirkimės", pusmetį šventai tikėjo, kad tai tėra pertrauka. Atrodo, suvokti, kad santykiai išties baigti, padėjo tik žinia, jog ji apsigyveno su kitu.

Jei viena įsivaizduoja save užkietėjusia karjeriste, o kitas ją piešia iš namų neišlendančia daugiavaike Bree Van de Kamp – duš lėkštės.

Įsimylėję dažnai esam linkę į jausmų objekto galvą prikišti minčių, kurių iš tikrųjų ten nė nebuvę. Interpretuojame iš pažiūros aiškiai jo ar jos pasakomus žodžius taip, kaip mums to norisi, o netenkinančiam elgesiui surandame tūkstančius pateisinimų. Prigalvojame įvairiausių keistenybių. Nuo švento tikėjimo, kad vien mūsų meilės užteks suaugusiam žmogui perauklėti iki saviapgaulės, kad didelio mūsų noro būti drauge pakaks abiem. O kai realybė akis badyti pradeda tiek, kad ignoruoti jos tampa nebeįmanoma, atsiranda nusivylimų, kaltinimų, užgimsta konfliktai, verkiama ir einama bėdoti.

Levas Tolstojus yra rašęs, jog visos laimingos šeimos viena į kitą panašos, o kiekviena nelaiminga yra nelaiminga savaip. Tiesos čia nemažai. Ir nors galima būti labai nelaimingiems žaidžiant stereotipinį – mama, tėtis, namas užmiestyje, du nuostabūs vaikai – gyvenimą bei turėti euforiją keliančius, neįpareigojančius santykius, esmė kitkas. Faktiškai visas laimingas poras bei šeimas jungia tie patys lūkesčiai – jie iš santykių nori to paties ar bent kažko labai panašaus. Nes jei vienam norisi kelias naktis per savaitę pasivolioti kartu lovoje, o kitam tuoktis ir drauge statytis kotedžą – lauk barnių su fejerverkais. Jei viena įsivaizduoja save užkietėjusia karjeriste, o kitas ją piešia iš namų neišlendančia daugiavaike Bree Van de Kamp – duš lėkštės.

Gera žinia – jei tik yra noro būti sąžiningam su kitu žmogumi, o taip pat ir pačiam su savimi, lūkesčių darnos klausimas išsprendžiamas žaibiškai. Tereikia kalbėtis, išgirsti ir daryti išvadas. Nes antraip rizikuojame tapti panašūs į herojų iš anekdoto, kur į sūnaus klausimą, kokios lyties vaikučio norėjo, tėvas atsako: "Žinai, sūneli, šiaip jau aš tenorėjau smagiai praleisti laiką..."

Neseniai perskaičiau labai šaunią Donato Paulausko knygą "F* – žodis, kurio negalima minėti". Be joje aprašytų intriguojančių istorinių etapų, tokių kaip moterų kova už teisę balsuoti ar mokytis, informacijos apie tai, kiek procentų brangiau prekės moterims kainuoja už analogiškas vyriškas (šis reiškinys, beje, net turi pavadinimą – "rožinis mokestis"), įsiminė ir skirtingo berniukų bei mergaičių auklėjimo apžvalga. Autorius priminė dažnai nė nesureikšminamą vaikų aprangos kodo koloritą (berniukai – mėlynai, mergaitės – rožine spalva), absurdiškus draudimus mergaitėms (nesikarstyti kaip bernui po medžius) ir visiškai skirtingus reikalavimus ugdant tą jauną žmogutį. Nors iš esmės biologiškai nedaug kuo ir skiriamės, iš berniuko tikimasi, kad šis bus drąsus ir tvirtas, o iš mergaitės – kuklumo ir rūpestingumo.

Tik ar toji tikra, visus kriterijus stebuklingai atitinkanti moteris egzistuoja? Vargu. O jei kur nors tokia ir yra, tai greičiausiai pretenduoja ir į nelaimingiausios moters titulą.

Bet visa tai – tik trumpa įžanga į tolesnį gyvenimą. Sunku suprasti, juokingai ar graudžiai skamba šalia vienas kito sudėti kai kurie lūkesčiai tai tikrajai moteriai. Ji privalo ir nebūti svorio apsėsta etatinė dietininkė, ir prisižiūrėti. Gerbti ir vertinti save, bet neprarasti kantrybės ir nepasiųsti velniop tų, kurie ją menkina (damos juk nesikeikia, pamenate?). Turėti blizgančiai iššvarintus namus, bet nebūti vien neįdomia, namuose tupinčia vyro išlaikytine. Miegamajame nebūti lenta, tačiau ir patirties nekaupti per praktiką. Mokėti ruošti gurmaniškus patiekalus, bet turėti ir svarbesnių interesų. Sugebėti aplinkinius paguosti per sekundę, it mostelėjus burtų lazdele, o pačiai niekuomet neprarasti kontrolės. Turėti savo nuomonę, tik ne per tvirtą ir ne per nepatogią. Net 50-ies palaikyti formą, bet nebūti pernelyg raumeninga, nes tai jau nemoteriška. Pasitikėti savimi, bet mergaitiškai rausti išgirdus komplimentą, nes tikra moteris – drovi.

Ir dar daugybė šitokių oksimoronų, kuriais net ir protingos,  nuostabios moterys kažkodėl vis dar matuoja savo vertę. Kad ir kokios žavios, ypatingos būtų, dažnai jaučiasi nepasiekusios tos "tikros moters" kartelės. Tik ar toji tikra, visus kriterijus stebuklingai atitinkanti moteris egzistuoja? Vargu. O jei kur nors tokia ir yra, tai greičiausiai pretenduoja ir į nelaimingiausios moters titulą. Nes kai nesiliauji vaikytis to, ko iš tavęs tikisi kiti ar laikytis primestų ar nežinia kodėl susigalvotų elgesio taisyklių, rizikuoji labai greitai pati užmiršti, kas esi iš tikrųjų.

Žinote, kas mano manymu, yra tikros moterys? Aš. Jūs. Mamos, močiutės. Bevaikės. Namų šeimininkės. Karjeristės. Boksininkės. Šokėjos ir statybininkės. Apkūnios. Modeliai. Kultūristės. Išpuoselėtais nagais. Ir rankomis, niekada nemačiusiomis manikiūro. Kepančios skaniausius tortus. Nė kiaušinienės nemokančios iškepti. Kodėl? Nes visos jos – vienodai tikros. Iš tikrųjų. Ne projekcija visuomenės, vyrų ar savo pačių sugalvotų idealų. Jos – gyvi, egzistuojantys ir realūs žmonės. Tikros, tikriausios moterys. Labai viliuosi, su kiekviena diena vis rečiau pagalvosiančios, kad orchidėja žydi ne taip gražiai, nes prie vazono pabiro žemių. Ir moteriškumo nematuosiančios žodžiu "privalau".

Dabartinė situacija.

Šiuo metu Lietuvoje tarnauja apie pusantro tūkstančio sąjungininkų karių, oro policijos misiją vykdo dešimt naikintuvų.

NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje dislokuota apie 1 tūkst. karių iš Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos, Prancūzijos, Belgijos ir Islandijos. Papildomai liepos mėnesį planuoja prisidėti Čekijos kariai.

Nuo gegužės keturių mėnesių pratybų laikotarpiui Lietuvoje dislokuota 140 Portugalijos rotacinių pajėgų karių.

Baltijos oro policijos misijai vadovaujanti Portugalija Šiaulių Aviacijos bazėje dislokavusi keturis naikintuvus „F-16“, o misiją sustiprinusi Ispanija – šešis naikintuvus „Eurofighter Typhoon“. Papildomai NATO oro policijos misiją sustiprino patruliuoti virš jūros skirtas Portugalijos KOP orlaivis P-3C. Portugalijos pamainą sudaro apie 110, Ispanijos – apie 140 karių.

NATO pajėgų integravimo vienete Lietuvoje tarnauja 19 Lietuvos karių ir 22 sąjungininkių šalių kariai.

NATO Energetinio saugumo kompetencijos centre Lietuvoje šiuo metu pareigas vykdo 28 asmuo, iš jų – 16 Lietuvos ir 12 sąjungininkų šalių karių bei civilių.

Lietuvoje dislokuoti 35 JAV kariuomenės logistinės paramos kariai.

Lietuvos Karinių oro pajėgų Oro erdvės ir kontrolės centre, kur įkurtas trijų Baltijos valstybių Bendras valdymo ir pranešimų centras BVPC (Control and Reporting Centre, CRC), dislokuoti 25 sąjungininkų kariai.

Lietuvos lūkesčiai.

Lietuvos didžiausias rūpestis – oro gynybos spragos. Lietuva turi trumpo nuotolio raketų ir perka vidutinio nuotolio sistemas, bet negali įpirkti ilgojo nuotolio raketų, tokių kaip „Patriot“, galinčių numušti orlaivius ar balistines raketas. Lietuviai tikisi, kad jas atvežtų sąjungininkai. Lietuva taip pat siekia pakeisti oro policijos misijos mandatą, kad ji taptų oro gynybos misija. Efektyviai oro gynybai taip pat svarbūs radarų pajėgumai, susitarimai dėl keitimosi informacija ir gynybos planai, kaip neutralizuoti Karaliaučiaus krašte esančius Rusijos pajėgumus.

Lietuva siekia, kad NATO sąjungininkai atsiųstų daugiau karo laivų į Baltijos jūrą. Lietuva – kol kas nesėkmingai – bando įtikinti JAV nuolatiniam buvimui grąžinti amerikiečių karius. Po kuopą JAV karių nuolat kiekvienoje iš Baltijos šalių buvo nuo 2014 metų Krymo aneksijos iki 2017 metų rudens, bet Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įkūrus po tarptautinį NATO batalioną, amerikiečių kuopos atitrauktos, dabar JAV kariai pratyboms atvyksta iš Lenkijos.

Šiais klausimais konkrečių sprendimų NATO viršūnių susitikime nebus priimta, tačiau diplomatai tikisi, jog Aljanso šalių vadovai pirmą sykį įvardys šias spragas ir įpareigos karinį vadovą pateikti vertinimus bei rekomendacijas.

„Jei Lietuvoje būtų labai gerai, iš jos nebūtų pasitraukę šimtai tūkstančių talentingų žmonių. Manau, pagrindinės to priežastys yra dvi. Viena – materialinė: kiekvienas ieško geresnio gyvenimo. Kita – visuomenės požiūris į mūsų bendrą gyvenimą, žmonių pagarbos vienas kitam trūkumas. Nevertinama to, kas pasiekiama, o tai, kas bloga, iškeliama ir kartojama“, – kalbėjo V. Adamkus.

Į klausimą, ar dabartinė valdžią pateisino žmonių lūkesčius, V. Adamkus atsakė, kad „pavieniais atvejais – galbūt, bet imant visumą dabartiniai valdantieji bent jau kol kas nepateisino mano vilčių“.

„Tikiuosi, ateityje daug kas pakryps į gera. Tačiau šiandien Seimas kartu su Vyriausybe kartais priima sprendimus, kurie yra nepateisinami ir man nesuprantami. Įstatymai priimami, vėl keičiami. Įstatymų leidėjai skiria laiką įvairiems tarpusavio nesusipratimams ar biurokratinėms problemoms spręsti. Jų neliktų, jei būtų kitoks požiūris į tvarkymąsi valstybėje, aiški kryptis, nuo kurios nenukrypstant būtų galima eiti į priekį“, – interviu sakė V. Adamkus.

Iš išeivijos JAV į Lieuvą grįžęs V.Adamkus Lietuvos prezidentu buvo išrinktas dvi kadencijas 1998–2003 ir 2004–2009 metais. Pirmosios jo kadencijos metu Lietuva užbaigė derybas dėl narystės Europos Sąjungos ir buvo pakviesta prisijungti prie NATO.

 Tačiau rizika, nors ir maža, kad verslas gali susilaikyti nuo investicijų ir plėtros, pasak ekonomisto, gali rastis dėl augančių atlyginimų ir mažėjančių pelnų bei neapibrėžtų geopolitinių aplinkybių.

Ekonominių vertinimų rodiklis spalį, palyginti su rugsėjo mėnesiu, sumažėjo dviem procentiniais punktais iki minus 3, pranešė Statistikos departamentas.

Statybos pasitikėjimo rodiklis sumažėjo 7, prekybos – 6, pramonės – 4, paslaugų sektoriaus – 2 procentiniais punktais. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis padidėjo 2 procentiniais punktais.

„Nors spalį, palyginti su rugsėju, visi rodikliai pablogėjo, tačiau lyginant su praėjusiais metais, tas rodiklis – aukštesnis. Jei pašalintume sezono įtaką, rodiklis atrodytų dar geriau. Taigi, nors stebimas nedidelis kritimas, išlieka augimo tendencija, o rodiklis yra beveik aukščiausiame lygyje pokriziniu laikotarpiu.

Optimizmo verslo sektoriuose yra nemažai. Žemiausias pasitikėjimo rodiklis yra statybos sektoriuje ir taip yra  ne be pagrindo – šiais metais statybų sektorius traukėsi labiausiai iš visų. Tačiau bendros tendencijos yra geros ir šio rodiklio sumažėjimo net netraktuočiau kaip kritimo“, – teigia R. Grajauskas.

Riziką didina augantys atlyginimai ir tarptautinė aplinka

R. Grajauskas aiškina, kad kiek sumažėjęs rodiklis atskleidžia verslo lūkesčius, parodo, kaip situaciją vertina skirtingi verslo sektoriai.

„Tai labai svarbu, nes kuo geresni lūkesčiai, tuo verslas labiau linkęs investuoti į savo veiklą, ją plėsti, skolintis. Skolinimosi rodikliai rodo, kad ne finansinės įmonės savo skolinimąsi šiemet didina daugiau kaip 8 proc. Tai – gera žinia, nes rodo gerus lūkesčius, norą prisiimti riziką“, – kalba R. Grajauskas.

Šio rodiklio mažėjimas reikštų dar didesnį verslo pesimizmą ir, pasak ekonomisto, esama keletas rizikos faktorių, kurie tą mažėjimą galėtų lemti. Vienas jų – augantys atlyginimai.

„Nors atlyginimai auga ir tai yra paskata vidaus vartojimui, tai labai didina įmonių sąnaudas. Vis didesnė sukurtos pridėtinės vertės dalis keliauja atlyginimams, o ne įmonių pelnams. Tai reiškia, kad jų pelno dalis mažėja ir, jei ta tendencija ilgai tęsiasi, įmonės ima stabdyti investicijas.

Taigi matyčiau riziką dėl augančių atlyginimų ir prastėjančios tarptautinės situacijos. Tačiau kol kas tokios tendencijos nematau“, – pažymi ekonomistas.

„Valstybei tikrai reikia permainų ir pramonininkai nuolat apie tai kalba ir siūlo sprendimus. 2012 m. teikėme pasiūlymus vyriausybės programai. Ši, darbą baigianti vyriausybė, nebuvo labai aktyvi tų  sprendimų priėmime. Ypatingai tikimasi permainų srityse, kurios yra išimtinai valstybės kompetencija ir  kad šios sritys bus sutvarkomos geriau, o lėšos paskirstomos efektyviau,“  – pabrėžia LPK prezidentas. Naujoji vyriausybė neišvengiamai turės įgyvendinti šias permainas, nes pasikeitus situacijai 2020 metais valstybei reikės  pademonstruoti stuburą, gebėjimą efektyviai tvarkytis tose srityse, kurios išimtinai priklauso valstybės kompetencijai – švietimas ir sveikatos sistemos, valstybės turto valdymas ir kt.

Pasak R.Dargio, tam tikra dalis visuomenės bijo permainų, todėl ir nori tos stiprios rankos, kad būtų apsaugotas nuo nestabilumo ir netikrumo, kuriuo pasižymi dabartinė situacija. Jis priminė JAV atliktą tyrimą apie valstybės vaidmenį užtikrinant žmogaus poreikius, kuriame kalbama ir apie Lietuvą – net 76 proc. lietuvių mano, kad jais turi pasirūpinti valstybė. Ši tendencija buvo labai akivaizdi per šiuos rinkimus - nostalgija kad kažkas, bet ne tu pats, turi tavimi pasirūpinti: „Mes ne kartą esame kalbėję, kad niekas kitas tik žmogaus talentas, kūrybingumas, jo žinios, profesionalumas ir atkaklumas  gali apsaugoti žmogų nuo netikrumo. Svarbu yra gebėjimas matyti permainas, gebėjimas keistis ir prisitaikyti prie kintančio pasaulio, - kalba LPK prezidentas. – Mes turime investuoti į švietimą, ugdyti jaunimą, kad suprastų, jog ateitis yra tik jų pačių rankose. Reikia investuoti į mokytojus, į technologijas, kurios keičia patį mokymo procesą“.

Kalbėdamas apie verslo bendruomenės lūkesčius, LPK prezidentas pabrėžė, kad kol kas nėra labai didelio aiškumo, pavyzdžiui, dėl dešimties svarbiausių valstybės ateičiai klausimų, kurie būtų formuojamos koalicijos ir jos programos stuburas. Didelė dalis išrinktų naujų Seimo narių turbūt nėra buvę versle ir sunkiai įsivaizduoja verslo problemas. Todėl galvojimas, kad valstybė gali išspręsti visų problemas yra tam tikras grįžimas į praeitį: „Jau ne kartą yra buvę istorijoje, kai valstybė bandė spręsti visų problemas, sutelkus jėgą pačios valstybės rankose ir visi matėme kuo tai baigėsi. Manau, kad turime kalbėti apie išimtinai valstybei svarbias sritis, pavyzdžiui,  konkurencijos priežiūrą. Rinkos ekonomika pirmiausia yra laisvė veikti  pagal taisykles, o valstybės reguliavimas turėtų būti aktyvus ten, kur yra mažai konkurencijos, kitaip tariant, monopolija,“ – pažymi R.Dargis. 

Pasak jo, didelis klausimas ar reikia valstybinti tą sritį, kurios nepavyksta prižiūrėti ir sutvarkyti. Dabar daug kalbama apie  II ir III pakopos pensijų fondų uždarymą ir kad ši kaupimo forma  bus palikta tik tiems rinkos dalyviams, kurie investuos savo pinigus.  Prieš pradedant šią reformą buvo kalbama, kad tokiu būdu siekiama įpratinti žmones pasirūpinti savimi, savo senatve, nes valstybė negalės efektyviai to padaryti. Sakoma, kad čia valstybė investuoja pinigus, bet tai yra neteisingas pasakymas - čia paties  žmogaus uždirbti pinigai, kurių maža dalis skiriama jo ugdymui, kad jis pats galvotų kaip jam susikurti  tvirtesnį pamatą,  kai jo darbingumas bus mažesnis. 

„Kalbėdami apie valstybės ranką mes pradedame pažeisti principus, kurių pamatai buvo pakloti devyniasdešimtaisiais, kada mūsų tauta apsisprendė būti demokratine rinkos ekonomikos valstybe. Manau, kad šiame etape su visuomene turėtų daugiau kalbėtis mūsų elitas – filosofai, politologai ir kt., nes norėdami šitokiu būdu kištis į procesus mes nuvairuosime ten, iš kur grįžti vėl reikės labai daug laiko  ir  prarasime daug lėšų“, - sako LPK prezidentas. 

Kalbama apie apie valstybinius bankus, bet pamirštamas kitas klausimas, kurį nuolat kelia pramonininkai – mažas pinigų, skirtų verslo plėtrai regionuose, pasiekiamumas. Pastaraisiais metais buvo stiprinamos „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) programų galimybės, bet labai svarbu, kad palūkanų kompensavimo pradiniam kapitalui, negrąžinamųjų subsidijų ir kt. klausimai nebūtų palikti tik komerciniams bankams ir kad ūkio ministerija dalyvautų šiuose procesuose. Jau  ketverius metus raginame ūkio ministeriją įkurti  verslo finansavimo politikos departamentą, kuris padėtų investicijoms ateiti į regionus.

Kalbėdamas apie ketinimus stabdyti Darbo kodekso įgyvendinimą iki 2018 metų, R.Dargis pažymėjo, kad dabar pateikiami argumentai yra nerimti. „Dabar kalbama apie profesionalų vaidmenį, bet  būtent profesionalai ir parengė tą darbo kodeksą, o  tik vėliau jį modifikavo politikai. Leiskime naujai priimtam Darbo kodeksui  veikti, kokius metus stebėkime ar yra trūkumų, o tada keiskime. Darydami staigius pakeitimus potencialių investuotojų akyse mes formuosime nepatikimo, dažnai besigręžiojančio atgal partnerio įvaizdį. Mums reikia stabilios verslo aplinkos, kad užtikrintume investicijų pritraukimą ir verslo plėtrą,“ – kalbėjo jis. 

LPK prezidentas R.Dargis palinkėjo naujai formuojamai vyriausybei išminties ir neskubėti priimti nepasvertus sprendimus,  nes yra labai svarbu kurti stiprios, nuosaikios, patikimos  ir augančios valstybės įvaizdį.

Dirbti ir Kaunui

Vidurdienį į Šv.Mato vidurinėje mokykloje esančią Vičiūnų rinkimų apylinkę atvyko Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Tarpduryje sutikti kauniečiai, pažinę miesto vadovą, stabtelėdavo iš nuostabos, kiti sveikinosi kaip su senu bičiuliu.

V.Matijošaitis savo prielankumą vienam ar kitam į Seimą kandidatuojančiam asmeniui išreiškė dar per agitacinį rinkimų laikotarpį. Meras tikino, kad jo nuomonė nepakito ir per antrąjį balsavimo turą. "Iš Kauno išrinktas kandidatas turi dirbti Lietuvai, bet nepamiršti ir Kauno. Praėjusią kadenciją buvo tokių žmonių, kurių aš nemačiau Seime. Nevardysiu pavardėmis, nes gal jie taps praeitimi. Nuvykęs į Seimą vienas miesto vadovas negali apibėgti visų kabinetų, tam ir yra miestuose išrinkti kandidatai", – sakė V.Matijošaitis.

Kauno vadovas ryškiausia politine jėga laiko Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. "Abu vadovus pažįstu asmeniškai. Man buvo keista, kai visi nustebo, kad R.Karbauskis yra kaunietis. Geras verslininkas, žodžio žmogus, o tai labai svarbu, jei pasakė, vadinasi, taip ir padarys. Gal praeis koks pusmetis, kol apsipras su daužymu ir spardymu ir pats pradės kapotis. Čia bus įdomu. Tik sėkmės ir protingai pasirinkti partnerius", – linkėjo Kauno meras.

V.Matijošaitis svarstė, kad Lietuvos žmonėms reikia paprastų dalykų – gerai apmokamų darbo vietų, gerų gatvių ir šaligatvių, mokyklų ir gerai sutvarkytų darželių. "Reikia tų paprastų buitinių ūkinių dalykų ir kad žmonės net nematytų, kas šalį valdo, o galėtų normaliai gyventi", – žmonių vilčių išsipildymo pamatą dėliojo V.Matijošaitis.

Uždegti patriotizmu

Entuziazmo troškimas, suformuotos koalicijos naujai sukelta banga ir trokštamas įkvėpimas – tokius labai reikalingus Lietuvai dalykus minėjo vyskupas Kęstutis Kėvalas. Prieš pat šv.Mišių laikymą atskubėjęs balsuoti vyskupas atviravo.

"Ilgimės tokios vienijančios jėgos, kuri kalbėtų pozityviai, kuri uždegtų patriotizmu. Jeigu bus sutelkti žmonės, jei mes tą nuotaiką kelsime, tai visose srityse bus pakilimas. Į Seimą ateina nauji žmonės, į rinkimų apylinkes plūsta rinkėjai – visa tai rodo, kad žmonės turi lūkesčių naujajam Seimui", – įsitikinęs K.Kėvalas.

Vyskupas neabejoja, kad šie ženklai rodo mūsų kraštą tikint demokratija ir tikint, kad bus rastas susikalbėjimas sprendžiant sunkias šalies problemas. "Didžiausias rūpestis – jaunų žmonių išvykimas, protų nutekėjimas rodo, kad sąlygos Lietuvoje nėra palankios jaunam žmogui. Aš tikiuosi, kad bus atkreiptas dėmesys į tai, ko jaunam žmogui reikia, kad jam čia būtų gera gyventi ir turėtų galimybes įsitvirtinti", – dėmesį atkreipė vyskupas.

Dvasininkas viliasi, kad kandidatų programose minimas rūpestis sumažinti emigraciją ir susigrąžinti išvykusiuosius iš Lietuvos netaps tuščiažodžiavimu.

"Ar ne laikas kalbėti apie galimybių plėtimą. Ko jauni žmonės ieško? Įsitvirtinimo darbo rinkoje. Esame labai išsilavinusi tauta Europoje. Pagal išsilavinusių žmonių skaičių lenkiame Europos vidurkį. Vadinasi, mūsų išsilavinimas neranda lauko, kuriame galima jį įkūnyti. Turime galvoti apie galimybes jauniems žmonėms kurti verslą", – netiesiogiai politikus ragino K.Kėvalas.

Išsilavinimas – ne prabanga

Šiuose rinkimuose beveik visos politinės jėgos skyrė pakankamai dėmesio švietimui, sutarė, kad problemų yra ir jas reikia spręsti, tik kelius dėstė skirtingus. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius Juozas Augutis džiaugėsi, kad visos politinės jėgos sutarė bent tuo klausimu, kad nori turėti konkurencingą aukštąjį mokslą. Tačiau rektorių liūdino skeptiškai vertinamas didelis aukštąjį išsilavinimą turinčių lietuvių skaičius ir mintys apie universitetų skaičiaus mažinimą.

"Ne universitetuose ir švietime glūdi problema. Problema ta, kad Lietuva mažėja. Tų jaunų žmonių, kurie galėtų būti studentais, skaičius du kartus greičiau mažėja nei visos Lietuvos gyventojų skaičius. Mes jau esame praradę daugiau nei pusę jaunimo, kai Lietuvos sumažėjimas yra gal tik 16–17 proc. Šita problema negali neatsiliepti universitetams. Šita problema atsiliepia ir švietimui, ir ekonomikai. Šitą mažėjimo problemą labai sunku išspręsti, todėl visi imasi gvildenti antrinius dalykus – universitetų skaičiaus mažinimą ir kitus. Sumažinus universitetų arba uždarius mokyklas kaimuose, švietimo kokybė automatiškai nepakils", – dėstė rektorius.

J.Augutis mąstė, kad jeigu uždarysime universitetus ar kolegijas, tai žmonės išvažiuos į kitas Europos šalis mokytis. "Labai atsargiai turėtume elgtis, nes greitai neturėsime tokios prabangos sakyti, kad Lietuvoje per daug žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą Po 20 metų sakysime, kad Lietuvoje per maža žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, sunkiai galėsime palaikyti nesenstančiomis gydytojų, mokytojų, kitas sistemas, kuriose reikalingas aukštasis išsilavinimas", – įsitikinęs J.Augutis.

Rektorių papildė toje pačioje rinkimų apylinkėje balsavusi kolegė. "Man labai keista, kad mes kalbame apie kiekį, o ne apie funkcijas. Kaip mes galime pasakyti, kiek mums reikia universitetų, jeigu mes nežinome, kokių jų reikia – ar klasikinių, ar specializuotų, ar regioninių? O jų mums reikia visokių. Pradėti reikėtų nuo to, kad labai aiškiai suvoktume, ko mums reikia, – kokių universitetų, kokių kolegijų, kurios labai mėgsta skelbtis aukštosiomis mokyklomis, o tada galime svarstyti ir kiek. Kad ir kaip būtų, visa tai turi būti bendro sutarimo pagrindu", – aukštąjį mokslą gynė VDU profesorė, Lietuvos mokslo tarybos pirmininko pavaduotoja Rūta Petrauskaitė.

Tikėjimas – varomoji jėga

Kultūros ir meno korta šiuose rinkimuose nebuvo taip plačiai naudojama kaip švietimas. Dažniausiai trečio brolio vietoje liekančių kultūros ir meno srities atstovų toks požiūris neatbaidė atlikti savo pilietinės pareigos rinkimuose. "Tikėjimas naujo ir gero yra pozityvu. Visos žmonijos tikėjimas, kad progresas įmanomas, yra varomoji jėga. Svarbiausia, kad žmonės išmanytų savo darbą ir mokėtų tą darbą atlikti", – nedaugžodžiavo Nacionalinės premijos laureatas, poetas Kęstutis Navakas.

Aktorius Ramūnas Šimukauskas apibendrino, kad kiekvieni rinkimai yra lydimi pačių geriausių lūkesčių – kad Lietuvai būtų geriau. Tačiau pastebėjo tendenciją, kad dažną rinkėją populistiniai pažadai nuveda ne į tą pusę.

"Vis dėl to mes esame tamsoka tauta, linkusi į sąmokslo teorijas, kriminalines kronikas. Jei daugiau skaitytume knygų ir eitume į teatrą, o mažiau – kriminalines kronikas ir žiūrėtume televizorių, tai Lietuva gyventų geriau ir šviesiau, nes išsirinktume geresnę valdžią, kuri daugiau daro nei žada", – dėstė R.Šimukauskas.

Aktorius niekaip nevertino partijų pažadų prieš rinkimus. Dėliosis koalicijos, o joms besidėliojant kis ir pažadai, realybėje tie pažadai tampa visai kitokie. Tačiau aktorių džiugino jo profesinės veiklos nauji iššūkiai. Sėkmingai parodijavęs ne vieną Lietuvos politiką, R.Šimukauskas tiki, kad šis žanras naujame Seime pasipildys naujais veidais: "Yra linksmų personažų. Aš jau mačiau tokių. Spalvingų, sodrių, šizoidinių asmenybių, kurios jau pateko į Seimą. Nežinau, ar man nusišypsos fortūna juos parodijuoti, nes gali fiziniai duomenys neatitikti, tam tikrų panašumų gali nebūti, bet manau, kad "Dviračio" kūrėjams šiame Seime darbo dar tikrai bus."