Nuo 2003 metų Kuršių nerijoje kasmet atnaujinama nendrinių skulptūrų ekspozicija ant vandens tapo neatsiejama Gintaro įlankos Juodkrantėje dalimi.

Tradicinis Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos organizuojamas renginys prasideda pavasarį, kai į Gintaro įlanką susirenka menininkai kurti skulptūrų iš vietinės medžiagos – nendrių. Skulptūros eksponuojamos ant vandens, jas pastatyti naudojama ypač sudėtinga įtvirtinimo vandenyje technologija.

Kūriniai įlanką puošia visą vasarą ir per astronominį rudenį – Rudens lygiadienį bei Baltų vienybės dieną – yra sudeginami.

Kaip pranešė Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP), nendrinių skulptūrų simpoziume pavasarį dalyvavo trys meistrai iš skirtingų Lietuvos kampelių – Kazys Venclovas, Arvydas Ališanka ir Tautvilas Povilionis.

A. Jasiukevičiūtės nuotr. 

Jiems teko meniškai surišti nendres ir įtvirtinti dumblėtame Juodkrantės Gintaro įlankos dugne.

Šiųmečio lygiadienio šventės tema: „Pūsk, vėjau, pūsk!”. Muzikinę kompoziciją degant nendrinėms skulptūroms atliks Linas Švirinas, Vilija ir Gytis Šimelionis.

Vilniuje lygiadienis bus pasitinkamas Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto vyksiančiu renginiu „Vilkas“.

Kasmet rudens lygiadienio šventę organizuojantis Vilniaus etninės kultūros centras šiemet pakvies į ugnies ir šviesų reginį, lydimą muzikos bei tekstų.

Anot organizatorių, minint Vilniaus 700 metų sukaktį, lygiadienio šventei šiemet sukurta vilką simbolizuojanti šiaudinė skulptūra. Dėkojant Žemei už subrandintą derlių ji taip pat bus sudeginta.

Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia.

Rudens lygiadienis švenčiamas, kuomet visame pasaulyje (išskyrus užpoliarę) diena susilygina su naktimi. Po jo naktys ilgėja. Nuo seno šis lūžio taškas laikomas astronomine rudens pradžia ir buvo lydimas daugybės tradicijų ir ritualų. Tai perėjimas iš šiltojo sezono į šaltąjį. Iš šviesos – į tamsą. Iš judesio – į ramybę. Tai metas, kuriam reikia tinkamai pasirengti.

„Per muziką stengiamės išreikšti du svarbius dalykus: žiema ir tamsa nėra priešas, ramybės ir susikaupimo laikas žmogui reikalingas kaip ir gamtai. Tamsusis sezonas Lietuvoje – ilgas ir psichologiškai nelengvas. Jį išgyventi be didelio liūdesio ir apatijos padeda tinkamas nusiteikimas, kurį senovės žmonės susikurdavo tradicijomis, dainomis ir atsigręždami į savo vidinį pasaulį ir jo poreikius. Ateikite, pasisemkite jėgų pergyventi tamsą“, – sako „Skylės“ lyderis Rokas Radzevičius.

Senovės lietuviai rudens lygiadieniui ruošdavosi nuo kalnų ir piliakalnių namo parsigabendami ugnį. Gyvybės ir saugumo simbolis namų židinyje rusens, bus apgaubtas ir globojamas iki pavasario lygės – šiltojo metų laiko. Vasarą gaudę ragai užleidžia vietą kanklėms, žmogus atsigręžia į savo vidinį pasaulį, protėvių išmintį, kviečiasi draugiškas dvasias.

R. Kuprio nuotr.

„Skylės“ rudens lygiadienio koncertai pilni išskirtinės auros. Ją kuria ne tik kruopščiai dėliojama muzika ir tekstai, pasirodymą lydintis specialus apšvietimas bei ypač kokybiškas garsas, bet ir su grupe grojantis styginių kvartetas, kuris tapo neatsiejama koncerto, kurį beveik galima vadinti spektakliu, dalimi. Ypatingo grožio unikalioje Šv. Kotrynos bažnyčios erdvėje su jos nuostabiomis akustinėmis galimybėmis renginys įgauna iki širdies gelmių jaudinančio grožio pavidalą.

Rudens lygiadienio koncerto dalyviai: Grupė „Skylė“ (Aistė Smilgevičiūtė (vokalas), Rokas Radzevičius (vokalas, akustinė gitara), Mantvydas Kodis (akordeonas, klavišiniai), Enrikas Slavinskis (elektrinė gitara), Gediminas Žilys (bosine gitara), Kęstutis Drazdauskas (fleita), Eglė Jačauskienė (pritariantis vokalas)), styginių kvartetas (Vytautas Mikeliūnas (smuikas), Jurgita Gaubytė (smuikas), Tomas Savickas (altas), Onutė Švabauskaitė (violončelė)).

Prie marių temstant visų laukė vartai ir ritualas – sudeginti ugnyje saują gintaro dulkių bei mintyse sugalvojant slaptą norą.

Ant kranto, piliakalnį ar mistinį žvėrį primenančios medinės skulptūros fone, savo ugnis įžiebė jaunuoliai iš brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“.

Mistika alsuojantis ugnies spektaklis vertė aikčioti iš siaubo ir nuostabos. Meilė, karštis, kova, aistra – tokios mintys sukosi žiūrovų mintyse stebint įspūdingą pasirodymą, už kurio temo dangus, jame geso raudoni saulės gaisai, žiebėsi Juodkrantės žiburiai.

Sutemas krante pakeitė liepsnos, apėmusios didžiąją medžios skulptūrą. Nuo šiol dienos bus trumpesnės už naktis, saulė palieka mūsų kraštą užleisdama vietą tamsai.

Po ugnies šėlsmo marių krante didžiulis žmonių būrys patraukė į Drevernos kultūros centrą, kur laukta svečių iš Latvijos pasirodymo. Dieną jie koncertavo Klaipėdoje, laikrodžių muziejaus kiemelyje. Dainos, vėliau šokiai truko iki vėlaus vakaro.

Anksčiau, dar prieš apeigas prie marių, į šventę atvykę žmonės stebėjo Usėnų etnografinio teatro spektaklį, dainavo lietuviškas ir latviškas dainas.

Broliškos tautos, kaimynai ir giminės vis dažniau švenčia rudens Lygiadienį kartu.

Šeštadienį Drevernoje tikėtasi gražios lygiadienio šventės. Jaunieji amatininkų klubo "Krikraga" nariai tradiciškai visą savaitę kūrė medžio ir meldų skulptūras.

Suplanuoti pasidainavimai, ožio aukojimas, naujų kūrybai skirtų erdvių atidarymas, bendravimas su senųjų kuršių gyvenseną ir karybą rekonstruojančiais "Pilsots" klubo nariais įvyko, bet baigėsi kur kas greičiau, nei tikėtasi.

"Gamta sutrumpino visų įvykių eigą. Šeštadienį marių pakrantėje neradome maždaug pusės skulptūrų, vėjas viską sumaitojo. Turėjome baimės, kad jis nepasisuktų ir liepsnos nenuneštų ant pamario nendrių. Galiausiai viskas baigėsi laimingai. Ir dainų užteko, ir likusios skulptūros sudegė, palikdamos visų atvykusių atmintyje neišdildomą įspūdį", – pasakojo Drevernos kultūros centro vadovė Virgina Asnauskienė.

Šiemet šventė sutraukė mažiau smalsuolių, bet tai galima suprasti. Didžiulės minios tuo metu norėjo pamatyti popiežių, kiti pasirinko lygiadienį švęsti Juodkrantėje, Vilkyčiuose ar Lankupiuose.

"Juk šventė yra ne tam, kad kuo daugiau žmonių sutrauktume, o kad išlaikytume tradiciją, kad patys švęstume. Tai ir jauniesiems draugams kalbėjau", – aiškino V.Asnauskienė.

Taip ir buvo, tamsą nušvietė liepsnojančios figūros, viena jų simbolizavo aukojamą ožį. Toli sklido dainos, ugniagesiai budriai stebėjo apeigas, kurios tąkart neužtruko.

Šviesioji paros dalis  jau įveiks nakties tamsą. Kitados saulės teka Avino žvaigždyne sutapdavo su pirmąja pievų žaluma. Tada ir prasidėdavo ganiava. O kur tai būdavo? Gal labai tolimų mūsų protėvių indoeuropiečių protėvynėje kažkur Kaukazo priekalnėse...

Senovės lietuviai pavasarį sutikdavo taip pat pasidairydami į dangaus reiškinius ir atlikdami tam tikras apeigas. Apie tai žinome tik tiek, kiek užrašyta istoriniuose šaltiniuose. Istorikas Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus trečiam tais metais jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus dainomis tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų – sveikatos ir derliaus. Vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose pažymėjo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė. Laimėtojai ilgai didžiuodavosi šia pergale. Tos raitelių varžytuvės primena karingų genčių prosenoviškus papročius. Beje, šios dienos vakaras –  tretysis trečiojo jauno mėnulio.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO kvietimu pavasario astronominė pradžia pažymima kaip Žemės diena. Įsigali tradicija prie įvairių šalių parlamento rūmų tądien pakelti Žemės vėliavą, kurioje pavaizduota mūsų planeta – kaip ji atrodo iš kosmoso – įsisiautusi į baltą debesų šydą. Kasmet ekvinokcijos tašką Žemė pasiekia kiek kitu laiku, įvairuojančiu maždaug paros tarpsnyje. Žinia,  Žemės  greitis vis toks pats,  nekinta; tai mūsų  kalendorius tiksliai neatitinka gamtos reiškinio. Senovėje lygiadienio data būdavo susekama Saulės laikrodžiu. Šešėlio viršūnė per skalę tądien brėžia  tiesut  tiesutėlę liniją, o ne parabolę, kaip kitomis dienomis. Lygiadienio saulė pateka tiksliai rytuose ir vakaruose leidžiasi. Po šios dienos šviesusis paros laikas vis ilgės kasdien maždaug po 4 minutes.

Nuo lygiadienio kokį mėnesį reiktų skirti aplinkai tvarkyti. Pats laikas gydyti gamtos žaizdas, padarytas žiemos šalčių ir žmonių nevalyvumo. Labai svarbu, kad pavasario talkose dalyvautų vaikai, nes pagarba gamtai ir joje pulsuojančiai gyvybei perauga į harmoningus santykius su žmonėmis: be pykčio, be patyčių, be keiksmų. Tebūna pavasaris kartu ir dvasios ekologija! O meilė tėvynei juk išauga per gerus darbelius  gamtai...

Senovės lietuviai kitados turėjo savuosius mitinius Žemės globėjus. Jų melsdavo, kad žemė būtų derlinga, dosni. Pirmiausia tai Žemyna, kurią maldoje vadindavo malonybiniu Žiedkelėlės, Žiedeklės  vardu. Jos prašydavo: „Žemynėle, Žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Šios žemės deivės vardas sutinkamas ir Liudviko Rėzos užrašytų dainų tekstuose, ir net užkalbėjimuose nuo gyvatės kirčio. Po Lietuvos krikšto Žemynos kultas žmonių sąmonėje perėjo Švč. Dievo Motinai.

Martyno Mažvydo „Katekizme“, pirmojoje lietuviškoje knygoje, taip kreipiamasi į skaitytojus: „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskit, visas velniuvas deives apleiskit“. O istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 m. parašytoje „Kronikoje“ sakoma, kad „Žemininkas buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms“. Matome, kad senojoje baltų religijoje būta žemės dievų  poros  – Žemynos ir Žemėpačio, globojusios visą sodybos erdvę – namus, dirvas, gyvulių ūkį. Jų garbinimo apeigos vadintos žemyneliavimu ir būdavo atliekamos per visas svarbesnes agrarines bei  šeimos šventes.

Kai kuriuose mitologijos šaltiniuose sodybos dievybė įvardijama senoviniu žodžiu „apydėmė“. Tačiau labiau tikėtina, kad tai – žmonių užgyventos vietos pavadinimas. Štai eini pavasario laukais, ir matai  plotelį juodos žemės, –  tai čia kitados būta sodybos, o gal ir ne vieną šimtą metų gyventa žmonių ... Tai ta vieta ir vadinta apydėme.

Žemdirbystė mūsų krašte – pragyvenimo šaltinis nuo senų senovės, ėmęs rastis neolite, II tūkstantmečio prieš Kr.g. viduryje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje eksponuojamas rankinis arklas, kuriam 3500 metų, – ar ne tretysis pagal senumą Europoje. Baltiškąją (aisčių genčių) žemdirbystę geru žodžiu paminėjo savo raštuose 98 m. po Kr. garsusis romėnų rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas.

Žemdirbystei tampant pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, keitėsi ir prigimtinės religijos pobūdis. Imta tikėti, kad pasėlius globojančios protėvių dvasios, – juk rugio grūdas darbu susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, simboliškai pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Žemdirbystė atnešė ir naujus mitinius vaizdinius, – indoeuropietiškų tautų šeimai būdingą pagrindinių dievų trejybę. Tai  buvo pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Tokią sistemą sąlygojo ankstyvosios visuomenės socialinės struktūros pakopos: aukščiausioji – vadai ir žyniai, tada genties gynėjai kariai ir žemdirbiai bei gyvulių augintojai. Baltų bendrumo laikais neabejotinai tikėta ir į Žemynos bei Žemėpačio porą, suteikiančią žemei derlumą. Priėmus krikštą, senieji ritualai palaipsniui neteko sakralumo, tačiau savaip išliko tautos atmintyje, virtę tradicinės kultūros  papročiais bei liaudiškais tikėjimais.

Lietuva nuo seno agrarinės kultūros kraštas; žemė – vienintelis ir didžiausias jos turtas.  Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis  paveldima ne tik kultūriškai, bet kažkiek netgi genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia...  Patarlės, priežodžiai sako: „ Juodoj žemėj balta duona auga“, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau“, „Nearsi nesėsi – duonos neėsi“, „Įsikibk į žemę – žemė į tave penkis kartus labiau įkibs“, „Ką blogoji žemė atneš, to nė geroji giminė neįduos“, „Žemė už viską yra riebesnė“, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė“...  Tokių posakių yra iš kur rinktis – Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė“ paskirti net dvidešimt devyni puslapiai. Tad pasveikinkime vieni kitus su Žemės diena!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

„Tai bus jaukus pašnekesys apie kūrybą, gyvenimą, Palangą, rudenį, – žadėjo Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė. – Miglė gimė grafikės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės ir skulptoriaus Juozo Ruzgo šeimoje. Meninė aplinka supo ją nuo pat kūdikystės. Vartysime šeimos nuotraukų albumą, jos tėvo ir mamos dailės albumus, gersime svarainių arbatą...“

Palangoje gimusi ir užaugusi menininkė M.Ruzgaitė-Jonaitienė iki šiol niekada nebuvo palikusi savo mylimo „galudienių“ miesto. Iškrito tik viena nedidelė atkarpa – studijos Vilniaus universitete. Sostinėje Miglė studijavo ne menus, o pasirinko knygų mokslą –bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas. Profesionalių dailės studijų jai net nereikėjo – jos visada buvo pasiekiamos namuose. Mama, grafikė G.Oškinytė, yra jos tikroji ir pati svarbiausia dailės mokytoja. To užteko, kad Miglės kūrybiškumas, nors ir pamažu, bet imtų skleistis.

Pirmieji sėkmingi grafikos bandymai – knygų žymekliai, kuriais iliustruota Palangos viešosios bibliotekos 2013 m. išleista knyga „Takai per kopas: Palangos literatų kūrybos rinktinė“. Tai paskatino Miglę drąsesniam žingsniui – didesnių formatų darbams. Taip atsirado minimalistinės „Miglės dėlionės“ – kartono raižymo technika sukurtų darbų serija.

Du dešimtmečius M.Jonaitienė dirbo Palangos viešojoje bibliotekoje, šiuo metu vyriausiąja edukatore dirba Palangos gintaro muziejuje.

Šią savaitę vis tik sulauksime į Lietuvą atkeliaujant pavasario. Mat ketvirtadienį šviesusis paros metas prilygs tamsiajam. Diena pasivys naktį. Saulė Lietuvos viduryje, geografiniame jos centre, tekės 6 val. ir 33 min., leisis 18 val ir 33 min. Bet tai dar ne lygiadienis!

Čia tik optinis fizikos reiškinys – šviesos spinduliai užlinksta Žemės atmosferoje ir truputį prailgina mums šviesųjį metą. Lygiadienio tašką Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasieks ankstų sekmadienio rytą, beveik tekos metu, 6 val. ir 31 min. Priminsiu, kad tas lygiadienio taškas yra dangaus pusiaujo ir ekliptikos – Saulės kelio –  sankirta. Astronomų traktatuose jis žymimas Avino žvaigždyno simboliu – riestais ragais. Tada būtų pats laikas pakelti Žemės vėliavą; taip daroma vienu metu daugelyje šalių prie jų parlamentų. Taip sureikšminama tarptautinė Žemės diena, įvesta UNESCO organizacijos raginimu, primenant, kad žmonijos gyvybės lopšį būtina saugoti nuo taršos, o Žemės resursus – nuo beatodairiško naudojimo.

Pavasarį gamtai padarytos žaizdos yra ypač ryškios; vėliau suvešėjusi žaluma jas kiek pridengia. Pasirūpinkime savąja gamtine aplinka; mūsų kraštas bus dar mielesnis... O žemės vėliavą galima iškelti ir vėliau, kad ir išėjus į aplinkos tvarkymo talką.

Apie lygiadienio datą vidutinė paros temperatūra paprastai viršija 0 laipsnių Celsijaus. Tada nuo Pajūrio maždaug 15–20 km per parą greičiu atrieda pavasario požymių banga: brinksta pumpurai, skleidžiasi pirmieji žiedai, sugrįžta viena po kitos paukščiai rūšys. Džiugus tas gamtos atbudimo metas...

Lygiadienis – astronominė pavasario pradžia, kažkada tai buvo ir visų kalendorinių metų laiko skaičiavimo pradžia. Betgi senovėje neturėta nei tikslių laikrodžių, nei astronominių prietaisų. Tik iš paprastų stebėjimų, sulaukus saulės tekos tiksliai rytuose, o laidos – tiksliai vakaruose, būdavo skelbiama žinia, kad pavasaris atėjo. O prosenoviškų  pavasario sutikimo apeigų  atminties kažkiek yra užsilikę kovo 19-osios, tradiciniame kalendoriuje pažymėtos kaip Pempės dienos, papročiuose bei tikėjimuose.

Iš laukų, pabalių juk ataidi pempės, dar ir knyve vadinamo paukštelio balsas, po žiemos sveikinantis žemdirbius – „gyvi, gyvi!“. Sakoma,  kad nuo  šios dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.  Jei graži būtų diena, tikėta, kad bus pieningi metai. Merginos tądien tvarkydavo gėlių darželius, grėbstydavo pernykščius stagarus, purendavo žemę, keisdavosi sėklomis. Iki Pempinių joms privalu  nemažai prisiverpti, prisiausti – viskas turi sugulti į kraičio skrynią.

Ir štai dar viena iš tų senoviškųjų papročių įdomybių. Bažnytiniame kalendoriuje kovo 19-oji įrašyta  kaip šv. Juozapo, šventosios šeimynos globėjo diena. Todėl būta tokios išimties iš griežtų gavėnios taisyklių: leidžiama kelti vestuves, tačiau tik tą vieną dieną ir, šiukštu, be muzikantų. Vaišėms galima netgi mėsos patiekti, bet su tokia nelengvai išpildoma sąlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Tada tai nebus nusižengimas pasninko draudimams. Nežinau, gal tos valandos senovėje būdavo ilgesnės?

Papročių visuma rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai. Ir aišku, kad kitados šios šventės mitinė globėja buvo linų dievybė. Apie jos vardą galima tik spėlioti, gal  jis pridengtas Gavėno pamėkle. Mitologai mano, kad senojoje baltų religijoje būta augmenijos dievybės, kasmet mirštančios ir vėl atgyjančios. Taip būdavo paaiškinama gamtos sezonų kaitos priežastis. Gavėnas globodavęs darbus su pluoštiniais augalais – linais  ir kanapėmis.  Tikėtina, kad dievybės pagerbimo rituale būta gaidžio aukojimo. Tačiau pasikeitė laikai, pasisuko istorijos ratas; ir kitados sakraliniai dalykai paliko tik papročiais arba išvirto juokais bei išdaigomis.

O štai artimiausias sekmadienis – tai jau Verbinės, kuriomis prasideda velykinė Didžioji savaitė. Ypač graži ši šventė sostinėje Vilniuje. Kas gi nežino garsiųjų Vilniaus verbų? Kokių tik jų nėra: plokščių, figūrinių, šakotų, pūstašonių, net žmogaus ūgio. Kitados pintos pagrindinai iš katpėdėlių ir šlamučių, kasmet nustebina išmone ir įvairove. Malonu verbas rinktis, derinti vieną su kita, eiti su jų glėbiu pavasarėjančiu senamiesčiu. Ką žinome apie jų kilmę, juk niekur kitur, tik sostinėje, galime jomis grožėtis?

Vilnietiškųjų verbų radimosi pradžios reiktų ieškoti būtent miesto tradicijose. Iškilmingų velykinių procesijų dalyviai nešdavosi vadinamąsias „palmas“ – žalumynų puokštes, kurios primintų Atpirkėjo įžengimą Jeruzalėn. Per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo procesijas būdavo nešamos popierinės lelijos – karalaičio skaistybės ir pamaldumo simbolis. Ilgainiui procesijų palmas ir lelijas imta gražinti karpinių kaspinėliais. Valstiečiai iš artimesnių kaimų Verbų sekmadienį į Vilniaus bažnyčias atsiveždavo šventinti savąsias verbas – žilvičio ar gluosnio rykštelę su kačiukais, kadagio, susprogusių pumpurų beržo šakelę. Kaimo žmogui verba – atgimstančios augalijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Įsižiūrėkime į Kanuto Rusecko 1847 m. tapytą paveikslą, vaizduojantį lietuvaitę su glėbiu verbų Vilniaus bažnyčios prieangyje. Jos verbos – tai rykštelės, aptaisytos žibuoklėmis, šakelės su rausvomis  raugerškio uogytėmis. Gėlės ten dar nesudėstytos į kokį nors ornamentą, o ir pati verba dar neturi dabartinio pavidalo. Taigi kaimo verbos Vilniaus bažnyčių šventoriuose „susitikdavo“ su miesto popierinėmis. Viena rūšis veikė kitą,  mainėsi forma ir spalvomis.

Kaimiškosios verbos, surištos iš lauko  ir miško augalų, labai patiko Vilniaus dailės mokyklos auklėtiniams ir jų dėstytojams. Girdavo įpynus gėlių, ragindavo kitąmet daugiau tokių atvežti. Išaugus paklausai, sausus žiedus imta dažyti vilnonių siūlų dažais, dėlioti juos į ornamentus. Čia, beje, buvo panaudoti tradiciniai raštai, paimti iš kaimiškų audinių. O spalvos ryškios gal todėl, kad akis jų taip pasiilgusi po įkyrėjusios žiemos. Verbų pynimas tapo netgi amatu, kuriuo nuo seno verčiamasi šiaurės vakarinio Vilniaus pakraščio kaimuose. Ledynmečio suformuotos vaizdingos jų apylinkių kalvelės – labai įvairių ir net retų žolynų augimvietės. Tai pastebėjo dar XIX a. pradžioje garsusis senojo universiteto botanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Etnografai  yra suskaičiavę per 40 rūšių verboms naudojamų augalų.

Šiandien verbas riša ne tik kaimo žmonės, bet ir tautodailininkai, meno mokyklų jaunimas. Todėl nuolat atsiranda naujų formų, netikėtų darinių;  tai bene dinamiškiausias mūsų tautodailės reiškinys. Dabar verbos dažniau rišamos iš motiejukų, sausažiedžių, javų varpų, dagių. Įpinama ir eglių bei pušų kankorėžių; panaudojami šiaudų ir linų pinikai. Žinią apie nuostabią Vilniaus šventę būtina skleisti kuo plačiau...

Rugsėjo 19 d. (šeštadienį) 20 val. jau vienuoliktą kartą Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto užsidegs rudens lygiadienį pasitinkantys ugnies ženklai, menantys mūsų istoriją ir mitologiją. Šių metų renginyje prisiminsime lietuvių mitologijos  miško deivę Žvėrūną-Medeiną –http://etno.lt/Dokumentai/Zveruna-Medeina.pdf

Šį renginį, vadovaujami savo mokytojų, dėstytojų, kasmet kuria Vilniaus miesto moksleiviai ir studentai (400-500 jaunuolių). Šiemet jie Neries krantinėse iš žvakių sukomponuos dailininkės Julijos Ikamaitės sukurtus baltiškuosius ženklus, skirtus baltų mitologijos deivei Žvėrūnai-Medeinai.

Renginio muzikinę kompoziciją kuria kompozitoriai Gediminas Žilys ir Dominykas Digimas.

Daugiau informacijos www.etno.lt

Rugsėjo 23-sios dienos ankstų rytą, saulei dar netekėjus, 5 val. ir 30 min. Žemė, skriedama aplink Saulę, savo orbitoje pasiekė rudens ekvinokcijos tašką. Tai – dangaus pusiaujo sankirta su ekliptika. Astronomų traktatuose tas taškas nuo seno žymimas Svarstyklėmis; sakoma, Saulė įrieda į šio žvaigždyno ženklą.

Kasmet vis kiek kitu laiku. Tai lygiadienis, astronominė vasaros pabaiga ir rudens pradžia. Tik Saulės spindulių užlinkimas Žemės atmosferoje, kurį fizikai vadina refrakcija, dar truputį prailgina šviesųjį paros metą, dovanoja mums papildomai šviesos. Naktis trimis minutėmis pralenks dieną penktadienį, rugsėjo 26 d.

O gamtoje dar nelabai daug rudens požymių, miškai tebėra sukaupę vasaros šilumą – iki šiol nesijautė to būdingo rudeniui drėgnų samanų kvapo. Bet be grybų iš miško negrįžta nė vienas... Tik miške kaskart vis tyliau: paukšteliai patraukė savo keliais. Medžių lapai – jei parudavę, susisukę – daugiau nuo sausros. Betgi vienas kitas pakelės klevelis jau nuraudo, pasidavė rudeniškai nuotaikai, o mieste nusispalvino ant mūrų išsidraikę vinvyčiai. Šios savaitės lietūs neabejotinai pridės tų požymių daugiau...

Tradiciniame mūsų etninės kultūros kalendoriuje kitados būta iškilios lygiadienio šventės, nes tai svarbus virsmas gamtoje. Mūsų laikais ją pakeitė miestelių ir kaimo bendruomenių rengiamos derliaus šventės. O XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius aprašė įdomią apeigą, kuria būdavo pasitinkamas ruduo. Apie tą laiką, kai ištinka pirmosios gilios šalnos, nubalinančios šerkšnu žolę, kaimo žmonės susirinkdavo į Alutinį. Tai iš tų metų derliaus pagaminto alaus ragautuvės. Prieš sėdant už stalo vaišintis, namų šeimininkas apeidavo su ąsočiu visas keturias namų kertes, nukrėsdavo ten kiek putos, taip pagerbdamas gerąsias namų dvasias. Užtėkšdavo alaus ir ant trobos durų, kiekvieno lango. Tarsi pasakant, kad nuo šiol pagrindiniai ūkio darbai jau vyks po stogu. O blogio galioms, piktosioms jėgoms, nebeleidžiančioms saulutei aukštėliau pakilti, dažniau mus pamaloninti šiltaisiais spinduliais, reikia užkirsti kelią į namų vidų. Juk ten, už lango šiaurys jau greit nuplėšys medžių lapus, o gruodas sukaustys žemę. Tebūna namų židinys ir kaitrus, ir jaukus...

Šiai apeigai alus būdavo daromas ne paprastas, o sambarinis, į jo salyklą pridedant po saujelę visų ūkininko auginamų javų. Geriamas jis po gurkšnelį iš trijų kaušelių, kurie eidavo ratu devynis kartus pasauliui aplink stalą. Trys devynerių dienų savaitės – tiek parų mėnulis danguje! Taigi apeiga atkartodavo laiko ritmą senoviniame mėnulio kalendoriuje. Išdilo iš tautos atminties ta įdomioji Alutinio šventė; gal todėl, kad vyrai alų ėmė gerti kone kasdien...

Kiti šventės papročiai galėjo pabirti į gretimas reikšmingesnes kalendorines datas. Nes dėl įvairiausių istorinių aplinkybių naudojamas kalendoriaus stilius buvo kaitaliojamas. Štai apaštalo Mato Evangelisto vardadienis, rugsėjo 21-oji. Kaime to laiko rudens požymiai gražiai įvardijami pamokomais priežodžiais. Pavyzdžiui, sakoma „Nuo Mataušo ir vanduo ataušo“, mat nuo šios dienos nebegalima maudytis ežere ar upėje, ir net vėžius gaudyti. Pavojinga sveikatai! Kitas priežodis – „Po švento Mataušo – kepeliušas už pečiaus“. Taigi šiaudinę skrybėlę reikia paslėpti iki kitos vasaros, o galvai ieškoti kokio nors šiltesnio apdangalo. Dar ir taip sakydavo: „Nuo Mataušo visiems barščiai ataušo“ – lauko darbus reikia skubinti, o po jų jau norisi karštesnio viralo. Tokie liaudiški pastebėjimai dar kartą patvirtina, kad gamtos nuotaikos būdavo kuo atidžiausiai stebimos, įtvirtinamos papročiais. Būdingiausias lietuvių etnokultūros bruožas – glaudus ryšys su tėviškės gamta. Argi šiandien tai nebėra svarbu, ar bent malonu?

Kuo dar pasitinka mus ruduo? Nakties dangaus grožiu! Tik rudenį jis toks tamsus, ir toks gilus... O dabar – dar ir pati mėnulio jaunatis. Iš žvaigždėto dangaus gelmių vakarais išgirsime ilgesingus išskrendančių gervių ir žąsų balsus. Skrenda paukščiai ten, į kur driekiasi vakaro sutemose ryškėjanti balzgana juosta – Paukščių Takas. Tik lietuviai taip vadina mūsų galaktikos projekciją. Nagi todėl, kad mūsų krašte rugsėjo vakarais Tako kryptis – į pietvakarius.

Per lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Jos tekos ar laidos azimutai horizonte kasdien sparčiai kinta. Todėl lygiadienio datą senovėje nesunku būdavo nustatyti net ir labai primityviomis priemonėmis: pasižymint saulės zuikučio vietą ant palangės, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje. Lietuvoje esama didelių akmenų, išdėstytų išilgai rytų ir vakarų krypties. Tad saulė virš jų pateka ar per juos leidžiasi būtent per lygiadienį. Pavyzdžiui, dvidešimt šešių akmenų virtinė stūkso paslaptingoje Stabinės kalvoje, Tauragės rajone. Netoli Merkinės, Jonionių kaime prie Nemuno taip pat esama astronomiškai orientuotų akmenų. Ir prie Purmalių piliakalnio Pajūryje. Ar nebuvo jie kitados skirti Rudens šventės apeigoms? Neabejotinai baltų gentims nuo seno buvo svarbu metus skirstyti ketvirčiais ir žinoti jų pradžios tikslias datas; tai žemdirbiškojo kalendoriaus pagrindas.

O pats seniausias laiko matavimo prietaisas žmonijos istorijoje yra saulės laikrodis. Per lygiadienius jo šešėlis per skalę brėžia tiesut tiesutėlę liniją, ne parabolę, kaip kitomis dienomis.   

Saulė per lygiadienį pateka Mergelės žvaigždyne ir ištirpdo ten spindinčią ryškiąją Spiką. Lotyniškai šios žvaigždės vardas reiškia javų pėdelį. Senoviniuose žvaigždėlapiuose Mergelė vaizduojama rankose laikanti pjautuvą ir tą pėdelį – džiaugiasi derliumi. Tačiau astronomai rudens lygiadienį žymi Svarstyklių ženklu. Kaip čia yra iš tikrųjų? Šį neatitikimą lėmė nuolatinis Žemės ašies polinkio sukimasis, vadinamoji precesija. Nuo tada, kai buvo įvardyti dvylika Zodiako žvaigždynų, prabėgo pora tūkstančių metų. Per tą laiką Saulės tekos vieta pasislinko į gretimą žvaigždyną. Ką liko daryti astronomams – tik savo traktatuose išlaikyti buvusio žvaigždyno simbolį – Svarstyklių svirtelę. Todėl ir sakoma, kad astronominė rudens pradžia – kai saulė įžengia ne į Svarstyklių žvaigždyną, bet į jo ženklą. Pavadinimas buvo parinktas tikriausiai iš to, kad nuo lygiadienio naktis trukme pasiveja, o netrukus ir pralenkia dieną. Be to, mūsų eros pirmojo tūkstantmečio pradžioje formavosi prekybos keliai, susieję tolimas Euroazijos šalis. Žmonija visuotinai pripažino prekybos naudą, nors keliauti su prekėmis ar žaliavomis buvo ir sunku, ir pavojinga. Archeologai pagal pirklių kapus ir juose randamas kelionines svarstyklėles atseka garsiuosius Gintaro, Šilko, Vikingų ir kitus kelius. Įdomią istorinę atmintį saugo dangaus skliauto šviesulių pavadinimai...