Aktorius kuria vaidmenis kino filmuose: vienas jų – įdomi, žaidybinė mūsų istorijos interpretacija režisieriaus Sauliaus Baradinsko filme „Grąžinti Nepriklausomybę“, kuriame M.Nedzinskas kuria istorinės figūros – Petro Klimo vaidmenį. 2019 m. jį matome Kazimiero vaidmenyje, žiaurias istorines realijas atspindinčiame filme „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius).

Su aktoriumi kalbamės apie aktorinę kūrybą, santykį su režisieriumi, literatūrą ir realybės įtaką teatrui.

– Žvelgiant į jūsų kūrybinę aktorinę biografiją teatre ir kine, skirtinguose teatruose, režisierių darbuose, galima pastebėti, kad nemaža dalis sukurtų vaidmenų atspindi istorines ir socialiai jautrias temas, problemas. Kokią matote teatro funkciją, pagrindinį tikslą, kurio turėtų siekti kūrėjai?

Teatras gali pažadinti ir rodydamas tą iliuziją, parodyti, kokia yra realybė. Padėti atsibusti ir pamatyti, kas iš tikrųjų aplinkui vyksta.

– Iš vienos pusės, teatro niekados neįmanoma, negalima lyginti su tikrove, ypač kai vyksta tokie dalykai kaip dabar. Bet, žinote, žmonės, kurie nesuvokia realybės, nesupranta, kas aplinkui vyksta, ignoruoja tikrovę, gyvena nuolatinėje iliuzijoje. Teatras gali tiesiog pažadinti ir per tą iliuziją parodyti, kokia yra realybė. Padėti atsibusti ir pamatyti, kas iš tikrųjų aplinkui vyksta. Žmonės, kurie tai mato, nuo to nebėga,  dalyvauja, susiduria su savimi, su laiku, kuriame gyvena. Jie vienaip ar kitaip į teatrą žiūri kaip į kažkokią intelektualią pramogą. Labai skirtingi gali būti to paties spektaklio tikslai ir, man atrodo, tai priklauso nuo žiūrovo. Apie kažkokius bendrus teatro tikslus sunku kalbėti, nes tai labai platus dalykas, kuriam turbūt reikia atskiro pokalbio.

– Esate teatro ir kino aktorius. Ką jums duoda (o gal, priešingai, atima) teatro patirtis kine, o kino – teatre?

– Iš tikrųjų apie tai negalvoju. Tiesiog turi patirčių, kurių nereikia kažkaip dirbtinai kurti ar naudoti, bet tiek kinas, tiek teatras yra visiškai skirtingi organizmai, skirtingos kalbos. Nei kinas padeda teatrui, nei teatras kinui. Jie labai skirtingi. Jeigu lygintume su sportu, yra sportas, kuris reikalauja ištvermės, ir yra toks, kuris reikalauja sprogstamosios energijos. Galima taip lyginti: teatras – visada sprogstamoji energija, gyvas buvimas su žiūrovu, nes tam, kad įvyktų  kontaktas su žiūrovu, būtina energija. Čia – kaip gamtos dėsnis: kiek energijos sukursi, tiek jos ir bus, tiek ir sugrįš; ta energija niekur nedingsta, tik keičia pavidalą.

Kinas, galima sakyti, yra tam tikra vaidmens architektūra: kokiu kampu pažiūrėti, kokiu pasisukti; tai netgi labiau komandinis darbas, nes rezultatas priklauso ne nuo tavęs, o nuo režisieriaus, montažo režisieriaus, operatoriaus ir nuo kitų dalykų. Kine esi daug mažesnis sraigtelis. Be to, atmintyje lieka tai, suvaidinai prieš penkiolika metų, – viskas, toks ir esi įrašytas kino juostoje. Tokie esminiai skirtumai, ir man tai labai gražu.

– Kuriate vaidmenis ne tik lietuvių, bet ir užsienio režisierių pastatymuose (Arpado Schillingo, Lukaszo Twarkowskio, T.Janežičiaus). Ar pastebite kažkokių esminių kūrybinio proceso skirtumų, ar tai priklauso tik nuo individualaus režisieriaus?

– Yra režisierių, kurie dirba ne su aktoriais, – turi savo idėją ir siekia tik ją įgyvendinti. Dirbti su aktoriais reiškia sugebėti daugybę dalykų, nes juk aktoriai pirmiausia yra žmonės. To yra vis mažiau ir mažiau, galbūt su jaunaisiais kūrėjais kitaip, bet jiems įdomūs dar kiti dalykai. Nėra čia nei gerai, nei blogai, tiesiog dabar toks laikas. Svarbu susitikti su tais režisieriais, kuriems įdomus žmogus. Pastaruosius kelerius metus dirbu vien tik su užsienio režisieriais, tai nelabai ir galiu palyginti.

– Koks jums, kaip aktoriui, yra idealus santykis su režisieriumi? Kokiomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?

– Režisierius turi būti drąsus, pasitikėti aktoriumi. Jis turi būti kartu su aktoriais, o ne rodyti, kad jis viską vienas daro, viską išspręs. Kai kurie taip daro iš baimės, nes nepasitiki aktoriais arba bijo prarasti save kaip režisierių. Geriausia, kai režisierius dirba komandoje. Žinote, geriausia, kai jautiesi kaip dirbdamas draugų komandoje, kai puikiai žinai, kas yra kas, ir aiški subordinacija.

Kelias: „Gyvenimas dovanoja tuos vaidmenis būtent tada, kai tau jų reikia“, – sako produktyvumu išsiskiriantis aktorius / asm. archyvo nuotr.

– Koks jūsų santykis su teatro kritika? Ar ji turi įtakos jūsų aktorinei kūrybai?

– Manau, teatro kritika yra labai svarbi, nes tik labai maža dalis žiūrovų gali ateiti ir kažką po spektaklio pasakyti. Tam yra žmonės, kurie išmano kontekstą, ir ne tik šiandienį, bet ir teatro istorijos, supranta pasaulinį pastatymų kontekstą, mato, kaip keičiasi vaidyba, pastatymai, ir tai yra įdomu. Atsakant į klausimą – tai būtina ir reikalinga.

– Koks jūsų požiūris į literatūros adaptaciją scenoje – labiau palaikote drąsias interpretacijas ar pasitikėjimą rašytojo tekstu?

– Jeigu spektaklis statomas tik remiantis kažkokiu kūriniu, yra viena. Jeigu kūrinys lieka toks, koks yra, bet pritaikomas šiandienai... Man labiausiai nepatinka, kai perrašomas tekstas. Tekstas yra su savo laiku, su savo laikmečio niuansais, aktualijomis, ir staiga kažkas prirašoma, adaptuojama šiandienai, kad suprastų žiūrovas... Žinoma, viskas priklauso ir nuo konkretaus spektaklio. Juk yra sakoma ir taip: dramaturgas parašė ir ačiū jam už tai, o toliau jau mes galime daryti, ko reikia spektaklyje. Tai priklauso nuo skirtingų dalykų, negalima palikti ir literatūros dėl literatūros. Kiekvienas pastatymas individualus, reikalaujantis ir reikiamo priėjimo tiek prie medžiagos, tiek prie temos.

– Būtų įdomu sužinoti jūsų požiūrį į rusų literatūrą, dramaturgiją (kurios pastatymai sudaro nemažą dalį teatro) dabartiniame kontekste, turiu galvoje, ne tiek į šiuolaikinius autorius, kuriems, tikriausiai sutiksite, svarbu apsibrėžti pozicijas, bet į tuos kūrėjus, kurie jau yra istorijos dalis?

– Dabar daug visokių jausmų. Bet viena, ką galiu pasakyti: tikriausiai Antonas Čechovas, sužinojęs, ką po jo mirties jo šalis išdarinės šitiek metų, galbūt irgi būtų kažkaip reagavęs. Be to, tie ankstesni autoriai gyveno dar kitokiame pasaulyje iki Pirmojo pasaulinio karo. Žmonės pamatė ir patyrė tai, kas jau nebesugrąžinama niekada, tad būtų labai sunku vertinti, nes tie žmonės kaip iš kito pasaulio. Kita vertus, nežinau, kodėl dabar reikia kalbėti apie žmones, kurie gyveno prieš 100 ar 200 metų.

Galimybės: teatras, anot M. Nedzinsko, pajėgus pažadinti iliuzijose gyvenančius žmones ir parodyti jiems realybę / L. Vansevičienės nuotr.

– Ar egzistuoja literatūros kūrinys ar kita medžiaga, kuri, norėtumėte, būtų pastatyta teatre ar kine?

– Ar tai būtų pjesė, ar romanas, gyvenimas visąlaik dovanoja tuos vaidmenis būtent tada, kai tau jų reikia, tik reikia juos pastebėti: ženklus, tendencijas, kurias pats gyvenimas diktuoja.

– Pabaigoje norėtųsi sugrįžti prie klausimo apie karantininį laiką, kuris palietė visus teatro kūrėjus. Ar pastebite kažkokių tendencijų, kūrybinių principų, atkeliavusių iš karantininio laikotarpio, kai teatrui teko ieškoti sau neįprastų komunikacijos su žiūrovu formų?

– Tų visų desperacijų, kurios vyko, kaip teatras „Zoom“ platformoje, nevadinčiau  teatru, geriausiu atveju čia galima kalbėti apie pjesių skaitymą, bet tai niekada nebus teatras. Tai bus nebent šiokia tokia teatro kvaziforma: nei teatras, nei kinas, o tiesiog desperatiškas veiksmas, kuris nesusijęs nei su kūryba, nei su teatru. Teatras turi būti tarp žmonių ir turi būti gyvas.

Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Fantazijus“ (rež. Gabrielė Tuminaitė) – vienas kūrinių, pasirinktų paminėti teatro naujojo sezono pradžią. „Fantazijus“ – žaisminga XIX a. pjesė-pasaka, sukurta prancūzų dramaturgo Alfredo de Musset, o dabar suskambanti šiuolaikiškai – žiūrovų lauks elegantiškame sostinės Chodkevičių rūmų kieme.

Spektaklio stiprybė – ne tik išskirtinis herojus

Aktorius M. Nedzinskas, rugpjūčio 26 d. spektaklyje „Fantazijus“ atliksiantis pagrindinį vaidmenį, sako, kad šio spektaklio herojus – išskirtinis, ypatingas žmogus. „Fantazijus priverčia šalia esančius žmones kitaip pažvelgti į aplink esančią tikrovę. Fantazijus tarsi kviečia jeigu ne apraudoti, tai bent pasijuokti iš to, kur mes patys save įstūmėme“, – pasakoja aktorius.

Paklaustas, ar pastebi Fantazijaus prototipų realybėje, M. Nedzinskas tvirtina, kad tokių atvejų tikrai būna. „Tai ir žmonės, kuriuos laikome šiek tiek neadekvačiais. Tai ir žmonės, kurie leidžia sau kalbėti apie tai, kas laikoma tabu, kurie neriboja savęs, kalba garsiai, nepritampa vadinamajame „normaliame“ pasaulyje. Šie asmenys laikomi keistuoliais, marginalais, bet jie turi savotišką privilegiją – kvailio teisę. Kvailiodami, juokaudami jie leidžia sau pasakyti, kad karalius yra nuogas. Tačiau tokių žmonių inteligencija neabejotina ir jie dažnai demaskuoja tai, kas paslėpta“, – tvirtina M. Nedzinskas.

Aktorius pabrėžia, kad spektaklio „Fantazijus“ stiprybė – ne tik pagrindinis veikėjas, bet ir dėmesį traukianti visuma: „Spektaklio metu groja puiki grupės „Kabloonak“ muzika, vaidina daug gerų aktorių, rodoma tikra šiuolaikinė pasaka, kuri nepaprastai tinka tokiai erdvei kaip rūmų kiemas. Laukia nuostabi istorija apie herojų antiherojaus pavidale.“

Šie asmenys laikomi keistuoliais, marginalais, bet jie turi savotišką privilegiją – kvailio teisę.

M. Nedzinskas neabejoja, kad žiūrovai išsiilgę gyvo kontakto, teatro ir muzikos. „Manau, kad šiuo metu žiūrovų net nereikia įkalbinėti ateiti į spektaklius, koncertus... Patyrėme, ką reiškia, kai visa tai uždrausta, o dabar labai norisi vėl mėgautis“, – sako aktorius.

Bastūnas, romantikas, juokdarys...

Prancūzų dramaturgo Alfredo de Musset pjesė „Fantazijus“ prasideda karalystės juokdario mirtimi ir tuo pačiu metu keliama vestuvių puota, bandant išvengti karo su kita karalyste. Atstumtas ir kreditorių persekiojamas Fantazijus atsitiktinumo dėka tampa karaliaus juokdariu ir taip pakeičia karalystės likimą. „Fantazijaus“ siužetas primena pasaką: princesė turi tekėti už jai paskirto princo, sutinka Fantazijų – žavų, bet neturtingą ir nekilmingą miestietį. Pjesės veikėjai persirenginėja, keičiasi vaidmenimis, nuolat patenka į komiškų nesusipratimų situacijas. Tačiau už šio pasakiško paviršiaus glūdi universalios žmogiškos tiesos, laikui nepavaldi išmintis.

Pagrindinis spektaklio veikėjas Fantazijus – bastūnas, kuris negali ir nenori priklausyti „normai“, kuris visada bus „kitas“: neprisitaikantis, atstumtas, nuvertintas, nesuprastas, kitoks. Fantazijus – juokdarys, iš kurio minčių galima ir juoktis, bet kurios įstringa, „nusėda“ galvose. Fantazijus blaškosi tarp prieštaravimų: meilės ir jos neigimo, cinizmo ir sentimentalumo. Tai nusivylęs žmogus, bet, kaip tikras romantikas, jis ilgisi to, ko niekada nebuvo…

Spektaklyje skamba grupės „Kabloonak“ gyvai atliekama muzika, kurią papildo kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio aranžuotės. Režisierė Gabrielė Tuminaitė kartu su choreografu Raidu Petrausku spektaklį praturtina „Vogue“ šokio stiliaus elementais.

Serialo scenarijų kuria du didelę patirtį scenoje turintys aktoriai – B. Latėnas ir Martynas Nedzinskas. „Sidabrinės gervės“ ir „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus turintis M. Nedzinskas ryžosi pirmą kartą karjeroje rašyti scenarijų.

„Tai pirmasis mano rašomas serialas. Pasiūlymą gavau iš savo bičiulio ir kolegos B. Latėno. Tai prilygsta avantiūrai. Iš pradžių buvo tik idėja, tačiau vieną dieną reikėjo apsispręsti ir sutikti arba ne, todėl daug negalvojęs pasakiau pasiryžau“, – su šypsena veide teigia Martynas.

Stop kadras

Aktorius ne tik rašo scenarijų, bet ir atlieka vieną pagrindinių vaidmenų. Seriale jis įkūnys Ovidijų – vieną iš trijų draugų, dirbančių statybose. „Tiesą sakant, sau rašyti vaidmenį yra labai neįprasta. Vaidinant įdomu gauti tekstą ir jį „įveikti”, atskleisti ir interpretuoti. Kai pats sau pasirašai, viskas yra aišku nuo pradžių, nebelieka paslapties, aktorinės užduoties, kuri man yra įdomi. Todėl prašiau, kad Balys parašytų man scenas“.

Aktorius ne tik įkūnijo savo personažą, bet ir išsikėlė dar vieną labai sudėtingą tikslą – įveikti baimę. Viename iš interviu jis teigė, kad vienintelis tikras jausmas yra baimė. „Seriale skraidysiu su dviviečiu lėktuvu, kurį pilotuos aktorius Sakalas Uždavinys, seriale vaidinantis mano tėvą. Aš nepaprastai bijau aukščio. Pažiūrėsim, kaip man pavyko. Turiu tik pasakyti, kad vaidinti nieko nereikėjo“.

Balys ir Martynas – abu scenarijaus autoriai – jau dešimtmetį yra ne tik kolegos, bet ir geri bičiuliai. Dėl nesutarimų kuriant bendrą produktą, abu laikosi vienos nuomonės. „Jokių pykčių ir nesutarimų tikrai nėra. Ilgus metus kartu improvizuojame scenoje, todėl vienas kitą gerai pažįstame. Per kūrybinius susitikimus viską aptariame, nuomonės sutampa ir kompromiso ieškoti net nereikia“, – M. Nedzinskui antrina B. Latėnas.

Pasižymėkite datas – vasario 11 ir 12 dienomis „Nuostabius dalykus“ Vilniaus mažajame teatre pristato vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“.

„Nuostabūs dalykai“ – tai pjesė - žaidimas, pjesė improvizacija, linksmiausia pjesė apie liūdesį arba pati linksmiausia drama, taip galėčiau apibudinti šią pjesę, sako režisierius K. Glušajevas. O prieš publiką visiškai vienas stos Auksinio scenos kryžiaus laureatas, tikroji šiuolaikinio Lietuvos teatro žvaigždė ir teatrinės improvizacijos virtuozas Martynas Nedzinskas. Kai kurie žiūrovai taps lygiaverčiais jo partneriais ir suvaidins mokytoją, gydytoją, net tėvą.

Įsivaizduok – tau septyneri. Tėtis pasako, kad mama ligoninėje. Ir tada tu sukuri nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašą. Prieš keletą metų parašytoje stulbinančio pasisekimo sulaukusioje pjesėje dramaturgas Duncanas Macmillan‘as (UK) primygtinai rekomenduoja kitų šalių teatro kūrėjams adaptuoti „Nuostabių dalykų“ faktus, specifinius niuansus šalies, kurioje vaidinamas spektaklis, realybei.

Režisierius K.Glušajevas yra įsitikinęs, jog tik tokio masto ir didžiulės talento jėgos kupinas aktorius kaip M.Nedzinskas gali susidoroti su rimta atsakomybe ir menine užduotimi – įtikinti savo vaidinamo herojaus pavyzdžiu, jog verta vieną kartą suskaičiuoti viską, dėl ko verta gyventi. Maža to – aktorius turi meistriškai suvaldyti keletą skirtingiausių teatrinių žanrų – nuo stendapo, improvizacijos teatro iki gilaus, tikro psichologinio teatro. Lietuviškų „Nuostabių dalykų“ kūrėjai tiki, kad tik šioje unikalioje žanrų jungtyje gali gimti maksimaliai žiūrovus įtraukiantis teatras.

K.Glušajevas: „Tik pradėjus skaityti pjesę iškart pasidarė aišku, jog ji privalo būti pastatyta teatre „Kitas kampas“. Mes pagaliau parodysime žiūrovams, kad improvizuoti galima ir apie labai rimtus dalykus. Kaip bebūtų keista net tada galim išlikti geros nuotaikos ir skleisti gerą žinią – gyvenimas kupinas nuostabių dalykų, tereikia į juos įsižiūrėti, įsiklausyti, palytėti.“

VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atlikta visuomenės apklausa  atskleidė, kad Lietuvoje nuolat rūšiuojančiųjų turime tik apie 40 proc. žmonių, ir kasmet šis rodiklis paauga vos keliais procentais. Apklausa taip pat parodė, kad 18-25 m. amžiaus jaunimas išlieka pasyviausiai rūšiuojančia grupe ir ši tendencija pastebima jau ketverius metus iš eilės.

Nepaisant aplinkosauginių iniciatyvų ir skleidžiamos informacijos apie atliekų rūšiavimą, visuomenėje vis dar gajūs įvairūs mitai. Pavyzdžiui, kad visos išrūšiuotos atliekos pilamos į vieną talpą mašinoje ir ten yra sumaišomos arba kad jos keliauja į sąvartynus ir pan.

Kampanijos siekis – keisti vartotojų požiūrį į atliekų rūšiavimą ir tvarkymą, paneigti visuomenėje įsigalėjusius mitus bei paskatinti aktyvesnį žmonių rūšiavimą, o ypač jaunimo. 

„Džiaugiamės galėdami būti šio socialinio projekto dalimi. Tiek man, tiek mano kolegoms rūšiavimas nėra naujas dalykas, tačiau kol pats nepradėjau rūšiuoti pakuočių atliekų, maniau, kad tai yra sudėtinga, laiko ir žinių reikalaujanti veikla bei pripažinsiu, kad ir pats tikėjau visuomenėje sklandančiais, bet, deja, niekuo nepagrįstais mitais“, - teigia vienas iš kampanijos veidų A. Bružas.

Kampanijos metu kas mėnesį bus sukurta ir ištransliuota po naują vaizdo klipą. Kiekviename jų bus nagrinėjama vis nauja su pakuočių atliekų rūšiavimu susijusi tema.

„Kampanija truks iki šių metų pabaigos ir jos metu bus galima laimėti net tris individualius teatro „Kitas kampas“ improvizacinius pasirodymus savo įmonei, įstaigai ar organizacijai bei kitus vertingus prizus. Informaciją apie kampanijos eigą ir skelbiamus žaidimus galima rasti  socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „Rūšiuoji – vadinasi galvoji“, – informuoja kampanijos organizatorių atstovė VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ direktorė Bena Razbadauskienė.

Kampaniją organizuoja VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“. 

„Į vaidmenis reikia mokėti „įkristi“ ir iš jų „išeiti“, taip apsisaugoma nuo emocinių ar kitokių perkrovų“, – sako aktorius.

– Sukiesi teatre it voverė rate, lieka laiko poilsiui?

– Lieka, bet jis yra kiek kitoks. Kaip poilsiauja aktoriai? Nežinau, ką daro kiti, bet aš tinginiauju. Kaip tik kelias dienas per Velykas atsikvėpiau.

– Daugiau laiko prireikia atsigauti emociškai?

Aktorius per gyvenimą sukuria tik kokių porą ar tris, jeigu pasiseka, vaidmenis. Tiesiog kiekvienas vaidmuo yra kito tęsinys.

– Priklauso nuo spektaklio, bet pavargsti ir fiziškai. Prieš „Fantazijaus“ premjerą į repeticijas ateidavome dešimtą ryte ir tik dešimtą ar pusę vienuolikos vakare išeidavome. Pavalgai vieną kartą, jei suspėji. Bet premjera yra premjera. Tai – išskirtinis dalykas. Tuos spektaklius, kuriuos vaidini kasdien, jau turi „raumenyje“, po jų daug ilsėtis nereikia.

Tiesiog reikia mokėti „įkristi“ į vaidmenį ir iš jo „išeiti“, taip apsisaugoma nuo emocinių ar kitokių perkrovų – tai daugiau technikos dalykas.

– Negi kasdienybėje pavyksta laikytis tvarkingos dienotvarkės?

– Na, tai juk irgi dienotvarkė: vakare – premjerinis vakarėlis, kitą rytą pamiegu iki devintos-dešimtos valandos, pabūnu namie iki trečios, atvažiuoju į teatrą, nes penktą valandą spektaklis. Jis truks penkias valandas, grįšiu namo vienuoliktą vakaro, apie vidurnaktį dar pavalgysiu. Kitą dieną turiu teatre būti pirmą valandą, nes spektaklis trečią...

– Chaotišku ritmu gyvendami menininkai neretai „perdega“. Sveikata dar nepaveda?

- Kol kas dar laiko (juokiasi). Kūnas prie daug ko prisitaiko. Buvau pradėjęs sportuoti, bet artėjo premjera, nebeužteko nei laiko, nei valios. Tikiuosi, Paryžiuje vėl pradėsiu tai daryti. O su mityba – visiškai prastai (juokiasi). Kai sportuoji, natūraliai mažiau norisi valgyti arba vartoji lengvesnį maistą. Kai ne, tada trūksta energijos ir imi jos iš bet kur. Prieš spektaklį smūginės energijos pliūpsnį duoda cukrus, kava. Aišku, po to jautiesi atvirkščiai – visiškai išsunktas.

– Jau keleri metai rutiną neišvengiamai paveikė naujos – tėčio – pareigos. Esi sakęs, kad su malonumu įsivaizdavai šį vaidmenį, nors žinojai, kad bus sunku.

– Nenorėčiau nei girtis, nei skųstis. Visų, turinčių vaikų, tie džiaugsmai ir rūpesčiai panašūs, mūsų šeima – niekuo neišskirtinė.

– Tiesa, kad aktorių atžaloms tenka augti teatre?

– Tegu gal dar paauga iki tol, kol galės savarankiškai jame būti (šypteli).

– Šeimos „galva“ namuose bent dažnas svečias ar daugiau matoma mama?

– Tikrai mato ir tėtį! Porą metų neturėjau daug darbo teatre, tad buvo laiko, kurį galėjau skirti šeimai. Taigi matydavo dažnai, išskyrus kai išvykdavau į gastroles.

– Nemaža tavo kūrybinės veiklos dalis – teatro „Kito kampo“ improvizaciniai pasirodymai. Kuris teatras – „rimtasis“ ar „lengvesnio“ žanro – tau artimesnis?

– Yra vaidmenys, kurie gilesni, kalbantys apie žmogaus sielą, prigimtis. Jie yra vienokie, juos atitinkamai priimi ir vertini. Pramoginiai spektakliai suteikia kitokio peno. Tragedija ir komedija viena šalia kitos visada buvo per vieną žingsnį.

– O ką pasakytum tiems, kurie tokius, atrodytų, „užkulisinius“ aktorių pakvailiojimus sunkiai pavadintų teatru?

– Jie turi visą teisę taip galvoti, tačiau pasiūlyčiau plėsti akiratį. Be abejo, tai – pramoginis žanras, bet kodėl tai turėtų būti blogai? Man pačiam improvizacijų šou – tiek pragyvenimo šaltinis, tiek puikus laikas, praleistas su gerais draugais, tiek nuolatinis aktorinis „trenažas“ bei visiška laisvė scenoje.

– Daug keliauji su gastrolėmis. Kuo skiriasi užsienio publika?

– Mentalitetu. Štai Ispanijoje spektaklis prasideda devintą dešimtą valandą vakare. Visi susirenka po siestos, klega, džiaugiasi. Antrą nakties spektakliui pasibaigus prieina, dėkoja, pasveikina, čia pat aistringai aptarinėja. Mūsų žmonės kuklūs, uždari, visgi šiaurės europiečiai esame.

– Kuo tau teatras įdomus kaip žiūrovui?

– Man įdomiausia procesas, kaip atsiranda dialogas ar net suokalbis tarp žiūrovų ir scenos. Kaip tai, kas vyksta scenoje, išjudina, priverčia tave, atokiau sėdintį, permąstyti savo tiesas ar vertybes.

– O kaip tai pajaučia aktorius būdamas scenoje?

– Tiesiog lyg atsiranda bendra sinergija, atrodo, kad tema pakimba erdvėje. Ir visi puikiai supranta, išgyvena tai, apie ką kalbama – piktinasi, abejoja ar sutinka.

– Dažnai šis dialogas įvyksta?

– Matyt, dažniau įvyksta. Bent norėčiau tuo tikėti.

– Išskirtum vaidmenį, kuris tau artimiausias?

– Šiaip sakoma, kad aktorius per gyvenimą sukuria tik kokių porą ar tris, jeigu pasiseka, vaidmenis. Tiesiog kiekvienas vaidmuo yra kito tęsinys. Tai gali būti visiškai skirtingi vaidmenys, bet jie tarsi kuria vienas kitą. Panašiai ir režisierius stato kokius penkis spektaklius iš eilės, o šeštasis „iššauna“ kaip itin geras, ypatingas. Arba dailininkas metų metus tapo tą pačią temą, kol išgrynina iki deimanto. Panašus yra ir aktoriaus kelias.

Linksmasis Jaunimo garantijų autobusiukas drauge su žinomo improvizacijų teatro „Kitas kampas“ aktoriais apkeliavo net 20 Lietuvos miestų ir miestelių, kuriuose sulaukė išskirtinio Lietuvos jaunimo susidomėjimo.

Aktoriaus profesiją pasirinkę Balys Latėnas ir Martynas Nedzinskas,  keliaudami po Lietuvą kvietė jaunimą dalyvauti savanoriškoje veikloje, integruotis į darbo rinką ar dalyvauti kitose veiklose. Vaikinai atvirai pasakojo, kad profesinė šlovė ir sėkmė aplankė juos ne iš karto, iki tol garsiems aktoriams teko padirbėti įvairiausius darbus ir suprasti, kad norint ko nors pasiekti, gyvenime neturi bijoti darbo. „Mokykloj vasarą dirbdavau statybose, plytas kroviau, esu dažęs daržinę... Visko buvo. Esmė ta, kad nėra blogų darbų, tai tik požiūrio klausimas“, – šypsosi aktoriai.

Balys ir Martynas liko sužavėti šiuolaikiniu Lietuvos jaunimu. „Jaunimas yra smalsus, norintis domėtis ir galvojantis apie savo ateitį, savo vietą gyvenime, dėliojantis savo reikalaus ir mąstantis į priekį - tai tas iš tikrųjų džiugina ir nuteikia optimistiškai“, – teigia Balys. Pasak aktoriaus Martyno, jaunuolius vienija bendras entuziazmas. „Bendras noras į šitą pasaulį žiūrėti visiškai šviežiai, visiškai ne naiviai, bet atvirai ir tai tiesiog laba žavu“, – džiaugiasi jis.

Susidomėję improvizacijos teatro „Kitas kampas“ skleidžiama informacija apie Lietuvos darbo biržos įgyvendinamus projektus ir siūlomas paslaugas buvo ir jaunieji miestelėnai.  „Jaunimas aktyviai dalyvavo mūsų viktorinoje apie profesijų pažinimą ir domėjosi, kas gi tas jaunimo darbo centras, jų smalsumas atvedė prie mūsų stendo“, – pažymėjo Virginija Jaruševičiūtė, Utenos teritorinės darbo biržos Jaunimo darbo centro skyriaus vedėja.

Šio šeštadienio BTV laida „Arčiau mūsų” 12 val. kalbės apie jaunimo užimtumą ir Jaunimo garantijų renginių turą po Lietuvą „Sužinok, kad gali!“, kuriame žinomi improvizacijos teatro „Kitas kampas“ aktoriai kvietė jaunuolius diskutuoti apie jų ateities perspektyvas ir motyvavo susirasti darbą ar kitą įdomią veiklą. Laidos kūrybinė grupė lankysis viename šių renginių, vykusiame Anykščiuose, ir pakalbins ten dalyvavusius aktorius bei jaunimą.

Kiekvieną šeštadienį BTV žurnalas „Arčiau mūsų“ apžvelgia ir daugelį kitų, visuomenei aktualių temų, susijusių su žmogaus poreikiais, troškimais ir gyvenimo kokybe, lepina laidos gerbėjus smagiais konkursais ir įdomiomis viktorinomis. „Arčiau mūsų“ laidų ciklas yra rengiamas bendradarbiaujant su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei dalį laidų finansuojant iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų techninės paramos lėšų.

 Geriausiais metų aktoriais, pagrindinių vaidmenų atlikėjais tapo aktoriai Nelė Savičenko ir Martynas Nedzinskas, suvaidinę motinos ir sūnaus vaidmenį Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę „Žuvėdra".

Metų režisierės titulą pelnė Lietuvoje gyvenanti ir kurianti rusų kilmės amerikietė Yana Ross, režisavusi „Mūsų klasę“.

Ketvirtadienio vakarą Panevėžyje, Juozo Miltinio teatre, geriausiems praėjusių metų teatro kūrėjams įteikti Auksiniai scenos kryžiai. Daugiausia šio apdovanojimo nominacijų už geriausius praėjusių metų darbus buvo sulaukę spektaklių „Žuvėdra“, „Mūsų klasė“ ir „Vyšnių sodas“ kūrėjai.

Geriausios metų aktorės vardą N.Savičenko pelnė už Irinos Arkadinos vaidmenį „Žuvėdroje“. Tai jau trečiasis Auksinis scenos kryžius aktorės karjeroje.

Aktorius M.Nedzinskas Auksiniu kryžium už pagrindinį vyro vaidmenį apdovanotas už Trepliovo vaidmenį „Žuvėdroje“.

Apdovanojimo už nepagrindinį moters vaidmenį laureate tapo aktorė Aldona Janušauskaitė (Rachelka – Mariana, „Mūsų klasė“), o antraplanio vaidmens laureatu vyrų kategorijoje tapo aktorius Saulius Čiučelis (Trofimovas, „Vyšnių sodas“).

Už spektakliams kurtą muziką apdovanota Rita Mačiliūnaitė („59‘Online“, „W(o)men“, „Eugenijus Oneginas“), Auksinį kryžių už scenografiją ir šviesų dizainą pelnė Marijus Jacovskis (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, „Mūsų klasė“).

Geriausiu praėjusių metų operos solistu paskelbtas Tadas Girininkas (Karalius Henrikas, „Lohengrinas“; Silva, „Ernani“).

Auksiniu scenos kryžium už choreografiją apdovanoti Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius („Kelionė namo“).

Metų šokėjo vardą pelnė Mantas Stabačinskas („Melancholijos dėžutė“), jaunojo menininko kategorijoje nugalėjo aktorius Dainius Jankauskas.

Kategorijos „Teatras vaikams“ laureatais tapo kūrybinė studija PetPunk ir „Atviras ratas“ už spektaklį „Tėčio pasaka“. 

Kategorijoje „Lėlių ir objektų teatras“ Auksiniį scenos kryžių pelnė režisierė, dailininkė Saulė Degutytė.

Metų scenos meno reiškiniu įvardintas šiuolaikinio šokio spektaklis „Contemporary?“, už lietuvių autoriaus pastatymą apdovanojimą pelnė šiuolaikinė opera „Geros dienos!“.

Režisierius Agnius Jankevičius apdovanotas Boriso Dauguviečio vardo premija -B.Dauguviečio auskaru už novatoriškus ir originalius teatro meno sprendimus.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis taip pat paskelbė padėkos premijos - viso gyvenimo nuopelnų laureatą: juo tapo Klaipėdos kultūros magistras, teatro aktorius režisierius Povilas Gaidys.

Pagal apdovanojimų nuostatus, pretendentus premijoms turėjo teisę siūlyti profesionalūs teatrai, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Valstybės teatrų asociacija, Scenos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Šiuolaikinio šokio asociacija, fiziniai asmenys.

Auksinius scenos kryžius kartu su piniginėmis premijomis Kultūros ministerija skiria labiausiai per metus nusipelniusiems teatro kūrėjams.

Šis apdovanojimas pradėtas teikti 2004-aisiais, jis pakeitė nuo 1995 metų teiktą "Kristoforą".