Ši paroda buvo atidaryta Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM). Atidaryme dalyvavo šio muziejaus direktorius Jonas Genys, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Asta Grušelionienė, Lenkijos dailininkų sąjungos Poznanės skyriaus pirmininkas Markas Maksimovichius ir Lenkijos instituto Vilniuje projektų kuratorius Andrzejus Kierulis.

Pradedu galvoti, kad mūsų visuomenėje žmonės pradeda jautriai žiūrėti į pačią temą.

„Nėra dienos, kad negalvotume, o kada gi tai baigsis? Tai patirtis, kuri kiekvieną dieną priverčia klausytis, kiek neteko gyvybių žmonės, kurie galėjo kurti, gyventi prasmingą, įdomų gyvenimą, dalintis juo su kitais, kurti didžius dalykus“, – parodos atidarymo pradžioje sakė A. Grušelionienė.

MLIM direktorius J. Genys padėkojo visiems susirinkusiesiems ir pažymėjo, kad į parodą atėjo ne itin daug žmonių veikiausiai dėl tam tikrų priežasčių.

„Pradedu galvoti, kad mūsų visuomenėje žmonės pradeda jautriai žiūrėti į pačią temą. Matyt, dauguma jau norėtų, kad viskas pasibaigtų, kad nereikėtų dailininkams užsiimti tokia tapyba. Gerai per „Oskarų“ įteikimą pasakė režisierius iš Ukrainos – kad labai norėtų, jog šito filmo nebūtų buvę. Matyt, visa visuomenė tiesiog šiek tiek įelektrinta, įsitempusi ir galbūt dėl to dabar visi bando slėptis nuo šios temos, bet apie tai reikia kalbėti“, – priminė J. Genys.

Jonas Genys. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

A. Kierulis džiaugėsi, jog tai – jau antroji su Ukraina susijusi paroda, eksponuojama šiame muziejuje.

M. Maksimovichius papasakojo, kad parodoje eksponuojami ukrainiečių, baltarusių, kurie kuria Poznanėje, darbai. Į Klaipėdą atgabenti ne visi darbai, kai kurie jų buvę per didelio formato.

„Šios parodos sumanymas kilo, kai buvo minimos pirmosios Rusijos agresijos į Ukrainą metinės. Daugiausia ši paroda kalba apie karą Ukrainoje, bet plačiąja prasme ji kalba apie karą ir konfliktus visame pasaulyje. Mūsų, menininkų, pareiga – kalbėti šia tema, kad karai ir konfliktai sustotų“, – tikino M. Maksimovichius.

Paveikslai – parduodami, o surinktos lėšos skiriamos Ukrainai. Anot M. Maksimovichiaus, Poznanėje jau buvo parduoti keli darbai.

Ši paroda MLIM bus eksponuojama iki gegužės 31 d., po to ji bus vežama į Šilalę, o dar vėliau – į Palangą.

Parodoje eksponuojama dizaino studijos „Kukutis“ (mokyt. Renata Sondaitė-Bunevičienė) ir keramikos studijos „Vingutis“ (mokyt. Julija Baranova) auklėtinių kūryba.

Dizaino studija „Kukutis“ gyvuoja jau 23 metus. Užsiėmimus lanko apie šešiasdešimt 5–14 metų amžiaus vaikų, kurie tapo ant audinio, stiklo ir įvairių daiktų, konstruoja erdvinius paveikslus, velia, siuva, lipdo.

Kiekvienais metais surengiama apie 5–10 parodų, dalyvaujama įvairiuose projektuose, miesto bei respublikos ir tarptautiniuose konkursuose.

Vaikų darbai yra patekę į UNESCO ir Lietuvos Seimo kalendorius.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje tai jau 6-oji dizaino studijos „Kukutis“ paroda, kurioje eksponuojama vaikų tapyba ant drobės bei grotažo technika atlikti darbai.

Keramikos studija „Vingutis“ įsikūrė vos prieš kelerius metus – 2021-ųjų metų lapkritį, bet jau susibūrė į patikimą smalsių lipdytojų draugiją.

Dalyvių amžius – nuo 5 metų. Studijos pavadinimas gimė pagal senųjų puodžių pomėgį puošti molio dirbinius vingiuotomis juostelėmis.

Daugiausia čia susibėga kaimynystėje įsikūrusios Simono Dacho progimnazijos vaikų, bet prisijungia ir lipdytojai iš kitų Klaipėdos mokyklų.

Visi jie nori išbandyti molio galimybes, nusilipdyti širdžiai mielą darbelį ar dovaną artimiesiems.

Susipažinę su Mažosios Lietuvos regiono šimtaraštėmis juostomis ir jų simbolika, jaunieji dailininkai piešiniuose pavaizdavo savo menines juostų motyvų interpretacijas.

Paroda veiks iki balandžio 6 d.

Ne itin populiarus motyvas

Rytų Prūsijos dailės paveldas remiasi dviem svarbiausiais regiono kultūrinės erdvės reiškiniais – Karaliaučiaus dailės akademija ir Nidos dailininkų kolonija. Teigiama, kad Kuršių nerijos rūstų žavesį XIX a. pr. pirmieji atrado keliautojai ir rašytojai, o 1845 m. įkurtos Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriai ir jų studentai lygiai taip pat vieni pirmųjų atrado nepakartojamą Nidos, skurdaus žvejų kaimelio, genius loci ir XIX a. pab. tapo legendinės dailininkų kolonijos įkūrėjais (veikė iki 1945 m.).

Nidos dailininkų kolonijos dalyvių temų arealas buvo aiškus ir konkretus. Jį lėmė unikali Kuršių nerijos gamta. Gausi nerijos miškų ir vandenų gyvūnija, net patys žmonės ir jų kasdienė veikla buvo to išskirtinio, mitinio kraštovaizdžio dalys, jam visiškai pavaldžios.

Švyturio motyvas Nidos dailininkų kūriniuose nebuvo itin populiarus. XIX a. pab. kolonistų kūriniuose jis beveik nesutinkamas. Viena iš priežasčių galėjo būti švyturio, nuolat tobulinamo navigacinio įrenginio, sąsajos su pramonės epocha, nuo kurios ir siekė atsiriboti to amžiaus dailininkai, ieškoję tolimų nepaliestos gamtos kampelių.

Domino to meto visuomenę

Kita vertus, būtent švyturys, laivybai ir žvejybai svarbus techninis objektas, domino plačiąją to meto visuomenę. XIX a. leidiniuose, periodinėje spaudoje dažnai buvo reprodukuojami grafikos darbai ir piešiniai su švyturių atvaizdais.

Tai primins parodoje eksponuojama Heinricho Wilhelmo Teichgräberio litografija „Klaipėdos vaizdas su švyturiu“ (1838 m.), pagal Otto Brausewetterio eskizą išraižyta „Sargyba Piliavos švyturyje“ (maždaug 1870 m.), garsaus to meto raižytojo Adolfo Klosso pagal W. Welnerio piešinį sukurtas medžio raižinys „Švyturys ties Nida Kuršių nerijoje“ (maždaug 1888 m.).

XX a. pr. reklaminiuose leidiniuose dažnai buvo spausdinamos švyturių – kaip kurortinių vietovių simbolių – nuotraukos. Populiarias Baltojo švyturio, stovėjusio ant šiaurinio molo, fotografijas primins Wilhelmo Thiele’o 1924 m. sukurta litografija „Švyturys prie Klaipėdos“.

Ekspresionistai pakeitė situaciją

XX a. pr. pasikeitė situacija ir dailininkų kolonijoje. 1909 m. į Nidą pirmą kartą atvyko ekspresionistas Maxas Pechsteinas. Nidoje sukurtuose jo darbuose aplinkinius stebino ryškios spalvos, drąsūs juodi kontūrai, detalių ignoravimas. Dinamiška kompozicija, apibendrintos formos, ekspresyvi raiška būdinga ir parodoje eksponuojamai M. Pechsteino litografijai „Nidos švyturys“ (1917 m.). Švyturio motyvas domino ir kitus ekspresionistinės pakraipos kolonijos dailininkus – Ernstą Mollenhauerį, Karlą Eulensteiną, Eduardą Bischoffą. Parodoje rodomas E. Bischoffo paveikslas „Žvejų laivai Piliavoje“ (1937 m.), kuriame dekoratyviai ir ekspresyviai, pasitelkiant ryškias, atviras spalvas, sujungti Piliavos švyturio ir burinių laivų motyvai.

Įdėmiai pasižvalgius, parodoje bus galima pamatyti dar vieną švyturį. Nedidelėje Karlo Röttgerio akvarelėje „Kurėnai Sembos pakrantėje“ ant aukšto kyšulio dangaus tolybėse beveik ištirpsta garsiojo Bruzdavos švyturio kontūrai. Jo šviesos signalai kartu su Klaipėdos ir Nidos švyturių šviesomis saugiai vedė laivus Baltijos jūroje.

Parodos kuratorės – dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė ir meno kolekcininkė J. Kosinova.

Paroda Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki kovo 16 d.

Etnografinėje parodoje eksponuojama daugiau kaip 100 Mažosios Lietuvos eksponatų, susijusių su lietuvininkų apranga, tautiniais simboliais, gyvenimo būdu. Joje pristatomos išskirtinės kilnojamosios kultūros vertybės iš įvairių Lietuvos institucijų ir šišioniškių šeimų. Pirmą kartą į Klaipėdą atvežta visa delmonų kolekcija iš Lietuvos nacionalinio muziejaus (33 vnt.). Taip pat čia galima apžiūrėti ir kitų Lietuvos muziejų vertingiausius Mažosios Lietuvos eksponatus: išskirtinę XIX a. lietuvininkės puošmeną – baltą drobulę su perdrobulyje išsiuvinėtais unikaliais ženklais ir simboliais, originaliai nušlifuotus XIX a. 2-osios pusės gintaro karolius (70 cm ilgio, suverti iš 45 karoliukų) iš Rytprūsių, lietuvininkių juostas, kuriose – ne tik saviti simboliai, bet ir žodiniai tekstai, gausią pirštinių kolekciją, XIX a. – XX a. pr. Tilžės lietuvininkių prijuostes ir kt.

MLIM archyvo nuotr.

Parodoje lankytojai turi progą pamatyti, kaip tradicinių drabužių komplekte buvo derinamos spalvos, sužinoti, kokie kostiumo elementai siūti iš pirktinių, o kokie – iš namuose austų medžiagų, kuo skiriasi tautinis ir istorinis kostiumas.

Parodos uždarymo programoje – trys vaizdinės prezentacijos ir diskusijos: 12 val. – „Pelkininkų apranga ir gyvenimo būdas“, dalyvaujant Laimai Virginijai Mačėnienei ir vabališkiams; 13 val. – „100 vertingiausių kilnojamųjų kultūros vertybių iš parodos „Prikelta atmintis: šimtmečio eksponatai“, kurias pristatys Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Kavaliauskienė; 14 val. – „Kiek siuvinėjimo kryželiu būdų mokėjo lietuvininkės?“ – apie siuvinėjimo kryželiu technikas ir delmonų siuvinėjimo paslaptis pasakos rankdarbių meistrė Irena Šukytė-Ungaro.

MLIM archyvo nuotr.

Kiekvienas susitikimas ir teminis pokalbis bus užbaigiamas kafijos puodeliu.

Dalyvavimas – nemokamas, įėjimas – laisvas, registruotis į renginį nereikia.

Paroda muziejuje veiks iki vasario 7 d.

Reikšmingi eksponatai

Rengiantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) šimtmečio paminėjimui, įstaiga atnaujino savo ekspoziciją ir papildė ją itin vertingais eksponatais.

Pasak muziejaus istorikės Zitos Genienės, labai džiaugiamasi, kad pavyko įsigyti legendinę P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“ (Petri de Dusburg, Ordinis Teutonici Sacerdotis, Chronicon Prussiae, in quo Ordinis Teutonici Origo, Freancofurti et Lipsiae, MDCLXXIV), išspausdintą 1679 m.

Šis XIII–XIV a. kronikininkas buvo Vokiečių ordino brolis, kunigas, vėliau magistro kapelionas, apie 40 metų gyvenęs Prūsijoje.

Šią oficialią Ordino kroniką, kurioje aprašytas Vokiečių ordino įsikūrimas ir įsitvirtinimas Pavyslyje, kovos su prūsais, jotvingiais, lietuviais, P. Dusburgietis pabaigė 1326 m.

Sumos, už kurias įsigijome šitas knygas, palyginti su jų istorine verte ir reikšme mūsų kraštui, yra nedidelės.

Autentiškumu neabejoja

Anot istorikų, kronikos originalas – XIV a. rankraštis – neišliko.

Pagal Karaliaučiaus ir Torūnės rankraščius šitą kroniką jau XVII a. spaudai parengė Prūsijos istorikas C. Hartknochas, kurio knygą (Alt- und Neues Preussen, oder Preussischer Historien zwey Theile, 1679) muziejus taip pat įsigijo.

C. Hartknochas tuo metu dirbo Karaliaučiaus universitete, jo studentai rašė kursinius darbus, kurie anuomet būdavo vadinami disertacijomis, paskui tas jų disertacijas istorikas sėkmingai panaudojo šiame leidinyje.

„C. Hartknocho knyga – tarsi biblija tiems, kurie tyrinėja Prūsijos istoriją. Jo leidinyje yra 83 iliustracijos, kurių kopijas panaudojome rengdami ekspoziciją. Šią knygą įsigijome Kauno antikvariate, jos autentiškumu neabejojame. Šitų knygų dar galima rasti Vokietijos archyvuose. Tai labai vertinga medžiaga, pasakojanti apie XIII a. įvykius šiame krašte, nes geresnių iliustracijų tam nėra“, – kalbėjo Z. Genienė.

Zita Genienė. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Atsinaujina prieš šimtmetį

O P. Dusburgiečio rašyta kronika buvo įsigyta iš gerai klaipėdiečiams žinomo profesoriaus Helmuto Arnašiaus (jo senelis Jurgis Arnašius buvo Tilžės akto signataras) asmeninės bibliotekos rinkinių.

Abi šios XVII a. išleistos knygos muziejui kainavo maždaug po 6 tūkst. eurų, sumokėta buvo iš už bilietus ir edukacijas gautas lėšas.

„Iš tikrųjų tai yra originalūs leidiniai, labai džiaugiamės juos įsigiję. Sumos, už kurias įsigijome šitas knygas, palyginti su jų istorine verte ir reikšme mūsų kraštui, yra nedidelės, juolab artėjant mūsų muziejaus šimtmečiui, labai svarbu atsinaujinti“, – kalbėjo muziejaus istorikė.

Abi knygas lankytojai gali pamatyti muziejaus ekspozicijoje.

Prisimins iškilias moteris

Lapkričio 29 d. nuo 10 val. Klaipėdos pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2) mokslininkai, muziejininkai, bibliotekininkai perskaitys devynis pranešimus.

Bus prisimintos Mažosios Lietuvos tautinio identiteto kūrimui ir puoselėjimui nusipelniusios moterys, kūrusios, dėvėjusios ir populiarinusios tautinį kostiumą. Tai Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus vyriausioji dukra Elzė Jankutė, iš Ragainės apskrities Balandžių kaimo kilusi veikli lietuvininkė Lidija Bajoraitė, kuri nesigėdijo savo lietuviškos kilmės, buvo aktyvi 1923 m. sukilėlių pagalbininkė, ir garsios Banaičių giminės palikuonė Eva Banaitytė-Koch.

Tautinio kostiumo išsaugojimui ypač nusipelnė vokiečių kilmės Šilokarčemos dvaro savininkas dr. Hugo Šojus, surinkęs unikalią aprangos kolekciją. Jis domėjosi lietuvininkų kalba, kultūra, papročiais, rinko tautosaką, buvo pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas.

Archeologė dr. R. Banytė-Rowell su klaipėdietiška Martos Druskus skarele. S. C. Rowell nuotr.

Apžvelgs tekstilės rinkinius

Visiems, kurie domisi tautinio kostiumo atkūrimu, reikšmingas informacijos lobynas atsiskleis pranešime apie Klaipėdos miesto ir krašto gyventojų aprangą bei puošnias detales memelenderių archyve.

Taip pat bus pristatyta etninė tradicija Kuršių nerijoje, kuršininkų kalbos ir kultūrų sąveikos atspindžiai Klaipėdos krašto kalbiniame pavelde, apžvelgti etnografinės tekstilės rinkiniai ne tik iš Lietuvos muziejų, bet ir iš Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus Marselyje (MuCEM, Prancūzija).

Konferencijos programą Pilies muziejuje prasmingai užbaigs Liubov Svarnyk su ilgamečių tyrimų rezultatais apie ukrainiečių moterų marškinių siuvinėjimo tradiciją. Viešnios pranešimas bus perskaitytas iš Lvivo Klimentijaus Šeptickio architektūros ir buities muziejaus, transliuojamas „Zoom“ platformoje. Iš ukrainiečių kalbos jį išvers Julija Baranova.

Lietuvininkių pirštinės su įrašais „Klaipėdos atsiminimui“, „Sveikiname Prezedentą“. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas. Organizatorių nuotr.

Atgis šeimų istorijos

Lapkričio 30-oji Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) skiriama pažinčiai su vietinių gyventojų šišioniškių kasdiene ir išeigine apranga. Pradžia – 10 val. Bus perskaityti aštuoni pranešimai, atsakyta į klausimą, ką vadiname pelkininkais, prisimintos Vabalų kaimo senbuvių Gerulių bei Sherkusų šeimų istorijos. Gausiai iliustruotuose pristatymuose pranešėjai aptars ypatingą pelkininkų pomėgį ir sugebėjimą puoštis. Jautrias stygas užgaus Rusnės žvejo etnografinės sodybos-muziejaus buvusios šeimininkės Martos Druskus gyvenimo istorija. Jos šeimoje vyravo vokiečių kalba, tačiau ji niekada nesigėdijo lietuvininkiškos tarmės.

Konferencijos dalyviai turės galimybę palyginti ir suprasti, kuo skiriasi Klaipėdos krašto tradiciniai išeiginiai drabužiai nuo kultūrinėse draugijose dalyvavusių lietuvininkių aprangos. O ketinantiems pasisiūti, išsiausti ir išsisiuvinėti Mažosios Lietuvos tautinį kostiumą verta išgirsti apie moterų kedelių (sijonų) spalvas, ypatingu būdu išgaunamus jų atspalvius, delmonų siuvinėjimo kryželiu variacijas.

Pakalnės k. merginos su rankdarbiais per Pirmąjį pasaulinį karą. R. Banytės-Rovell archyvo nuotr.

Pranešimus dviejų dienų konferencijoje skaitys doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, Liudvika Burzdžiuvienė, Zita Genienė, Asta Bartkevičiūtė, dr. Miglė Lebednykaitė, Roza Šikšnienė, Viktorija Karalienė, dr. Dalia Kiseliūnaitė, Erika Nenartavičiūtė, Laima Virginija Mačėnienė, dr. Rasa Banytė-Rowell, doc. dr. Silva Pocytė, dr. Inga Nėnienė, Irena Šukytė-Ungaro, Ramunė Našlėnienė, dr. Aušra Kavaliauskienė.

„Alka“ kvies kartu padainuoti

Patirtinėje sesijoje muziejaus restauratorė atskleis tik jai žinomas paslaptis, kaip atpažinti gyvūno odą, iš kurios pasiūti ilgaauliai žvejo batai. Taip pat bus gyvai pristatomi audimo muziejiniu nytiniu skieteliu technologija išausti dainų ir giesmių tekstai, laiškai mylimiesiems. Juostelėse išaustas dainas kvies kartu padainuoti Klaipėdos etnokultūros centro ansamblis „Alka“ (vad. E. Šalkauskienė, J. Kavaliauskas).

Delmonas iš Priekulės r. Saugų ap. Petrelių k., siuvinėtas dvipusiu kryželiu. 1894 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas. Organizatorių nuotr.

Konferenciją papildančioje parodoje „Prikelta atmintis: šimtmečio eksponatai“ pirmą kartą bus galima pamatyti beveik pusšimtį delmonų vienoje vietoje, lietuvininkių megztas pirštines su įrašais ir kitus retus eksponatus iš įvairių Lietuvos muziejų.

Dalyvauti nemokamoje konferencijoje gali visi pageidaujantys, o bendrojo ir neformalaus ugdymo istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros, dailės, technologijų, muzikos mokytojai kviečiami registruotis www.semiplius.lt.

Detali konferencijos programa skelbiama Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus internetinėje svetainėje www.mlimuziejus.lt.

Renginio metu lankytojai galės apžiūrėti keturis kostiumus, kuriuos sudaro daugiau nei 60 rekonstruotų aprangos dalių – nuo batų iki ginklų ir kepurių. Dauguma rekonstrukcijų pagaminta pagal to meto technologijas, tam reikėjo itin kruopštaus meistrų rankų darbo ir amato išmanymo.

Projekto autoriai taip pat supažindins su leidiniu „Kernavės didikai“, kuriame aptarta šių istorinių kostiumų rekonstrukcijos koncepcija, pristatyti jų kūrėjai ir pateiktas detalus pagamintų rekonstrukcijų katalogas su aprašymais. Tokio turinio leidinys, skirtas XIII–XIV a. istorinio kostiumo rekonstrukcijai, Lietuvoje publikuotas pirmą kartą.

„Viduramžių Europoje vyravo mados ir tęsėsi tradicijos diduomenės kostiumuose. Nei dabar, nei tuomet valstybės elitas nevaikščiojo vienodais apdarais. Tad to paties istorinio laikotarpio didikų kostiumų gali būti daug skirtingų ir teisingų rekonstrukcinių pasirinkimų. Istorinių kostiumų rekonstrukcija yra sudėtingas ir ilgas procesas, kuriame reikia daug laiko skirti istorinių šaltinių ir archeologinių radinių analizei. Archeologinių radinių nepakanka, norint atkurti visą istorinį kostiumą „nuo kepurės iki batų“. Tuomet kūrėjui svarbu paaiškinti, pagrįsti žiniomis savo pasirinkimus, komplektuojant kostiumą, ypač tas aprangos dalis, kurioms reikėjo ieškoti analogų, remtis ikonografijomis. Tad istorinių kostiumų rekonstrukciją lydintis ir ją paaiškinantis leidinys kuria reikšmingą vertę visam šiam projektui“, – įžvalgomis dalijosi projekto autoriai Edita Gilė ir Martynas Švedas.

Istorinius kostiumus kūrė Evaldas Babenskas, Juozas Tarailė, M. Švedas, E. Gilė, Audronė Salatkaitė, Marius Balčiūnas, Dalia Grigonienė, Justė Bliujūtė, Svetlana Savarauskienė.

Leidinį parengė E. Gilė, Nijolė Vailionytė, Andrius Janionis, Ieva Sargevičienė, Saulius Mikalauskas, Ilona Petrovė, Marius Zavadskis.

Įėjimas į renginį – laisvas.

Mažojoje Lietuvoje raudonarmiečių vykdyti karo nusikaltimai sulaukė įvertinimo nepriklausomoje Lietuvoje.

2006 m. Seimo nutarimu spalio 16 d. įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų Sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo labai smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija.

Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, per Antrąjį pasaulinį karą apie 130 tūkst. lietuvių kilmės civilių krašto gyventojų buvo žvėriškai išžudyta.

Tragiškas likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie mėgino ištrūkti, pabėgti.

1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti. Skandinami buvo laivai su pabėgėliais.

Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmas Gustloffas“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (kur kas daugiau, nei nuskendus „Titanikui“).

„Šiandienos geopolitinių įvykių kontekste žodis „genocidas“ įgauna dar ir kitą prasmę, nes, pasirodo, pasaulyje kai kurie baisūs dalykai nesikeičia. Mūsų muziejui yra būtina proga pagerbti Klaipėdos krašto gyventojų atminimą. O kas gi kitas, jei ne mes? Jei istorikai tą padaryti gali savo publikacijomis, knygomis, paskaitomis, tai mūsų muziejus stengiasi vienyti lietuvininkų bendruomenę, kurie yra senosios Prūsijos tiesioginiai tam tikrų įsipareigojimų perėmėjai“, – renginyje kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

Čia ši Lietuvos, teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta kilnojamoji ekspozicija svečiavosi nuo liepos 14 d., o toliau ji savo kelionę pratęs iškeliaudama į Šilutės Hugo Šojaus muziejų ir Dovilų etninės kultūros centrą.

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirtos parodos pagrindas – Lietuvių folkloro teatro spektaklis „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, kurio režisierius – Povilas Mataitis (libretas, pastatymas), dailininkė – Dalia Mataitienė (scenografija, kostiumai). Jo premjera įvyko 1989 m. liepos 15 d., minint Žalgirio mūšio 579-ąsias metines.

Parodos „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ fragmentai Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. / A. Grušelionienės nuotr.

Renginio metu skambės Mažosios Lietuvos dainos ir instrumentinė muzika, atliekama Klaipėdos etnokultūros centro vaikų folkloro ansamblio „Kuršiukai“ (vad. Gabija Kochanskaitė, Alvydas Vozgirdas). O projekto vadovė Janina Armonaitė ne tik atsakys į visus susirinkusiųjų klausimus apie parodą, bet ir pakvies į šeimoms skirtą paskutinį edukacinį (nemokamą) susitikimą uostamiestyje spalio 7 d. 12 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.