„Nelabai kitų alternatyvų konservatoriams liko, pamatyta, kad visokioms perkrovimo iniciatyvoms palaikymo nėra ir jo nėra ne tik tarp koalicijos partnerių, ne tik parlamentinėje frakcijoje“, – BNS penktadienį sakė Vytauto Didžiojo universiteto politologas Ignas Kalpokas.

Jis atkreipė dėmesį, kad pranešus apie pirmalaikius Seimo rinkimus ir galimą Vyriausybės atsistatydinimą prasidėjo gana reikšmingas bruzdėjimas partijos skyriuose.

„Matėme gana realų pavojų, kad visa šita situacija, jeigu eskaluosis, jeigu nebus nusileista, ko gero, galėjo baigtis ir bandymu nuversti partijos pirmininką, tiesiog pasimatė, kad dabartinis partijos valdantysis elitas neturi kontrolės partijoje ir neturi to autoriteto, kad galėtų nubrėžti aiškią politinę kryptį partijoje. Ir tada priimtas vienintelis likęs sprendimas – atsitraukti ir apsimesti, kad čia nieko nenutiko“, – BNS teigė politologas.

„Jeigu reikėtų iliustracijos posakiui „daug triukšmo dėl nieko“, čia mes ir turėtume pilną jo iliustraciją – po ištisų savaičių dramų, diskusiją, nervų tampymo rėmėjams, koalicijos partneriams ir visiems kitiems, mes staiga grįžome į pradinį tašką“, – sakė jis.

Panašu, kad mes nebegalime pasitikėti, kai konservatorių Vyriausybė kalba apie atsistatydinimus.

I. Kalpoko teigimu, TS-LKD prezidiumo sprendimo formuluotės rodo bandymą grįžti į pradinį tašką visais įmanomais aspektais.

„Tarsi simboliškai bandant nuimti ir atsakomybę nuo Gabrieliaus Landsbergio, ir Ingridos Šimonytės, sakant, kad ir G. Landsbergiu mes labai pasitikime ir jis čia buvo nukautas nelygioje kovoje už skaidrinimą politikos, ir I. Šimonyte pasitikime, ir labai prašom, kad ji užtikrintų tęstinumą, nepaisant to, kad tas pats prezidiumas savo sprendimu ir buvo tą tęstinumą padėjęs po klaustuku. Iš tikrųjų tai labai įdomi situacija, kur, atrodo, bandoma apsimeti, tarsi nieko neatsitiko“, – svarstė politologas.

Anot jo, konservatorių veiksmai turės įtakos jų rinkėjams, net galimas dalies jų praradimas, nes „bet koks mėtymasis ir neužtikrintumas neišvengiamai verčia bent dalį rinkėjų permąstyti savo pasirinkimus“.

I. Kalpokas mano, kad būtų keista, jei ši situacija įtikintų ir nuramintų rinkėjus, net ir kalbant apie tikslinį konservatorių elektoratą. Pasak politologo, liberalesnių pažiūrų TS-LKD rinkėjai gali rinktis Liberalų sąjūdį, konservatyvesni – Nacionalinį susivienijimą.

Jo manymu, Vyriausybės krizė užsienio politikai didelės reikšmės neturėtų padaryti.

Politologo Mažvydo Jastramskio teigimu, TS-LKD prezidiumas pasirinktas kelias yra mažiausiai rizikingas.

„Tai tam tikra prasme jie neturi išeities, (...) manau, kad jie dabar skaičiuoja, jog mažiausiai jiems neigiamų pasekmių bus, kad jeigu vis dėlto išreikš pasitikėjimą premjere. Žinote, ne pirmas kartas, kai kalbėta apie atsistatydinimus, ir ministrai kalbėjo apie atsistatydinimus, ir tai neįvyko“, – BNS sakė politologas.

„Panašu, kad mes nebegalime pasitikėti, kai konservatorių Vyriausybė kalba apie atsistatydinimus“, – teigė jis.

Pasak jo, faktas, kad šiuo atveju žodžio nesilaikyta, nes premjerės buvo aiškiai pasakiusi, kad jeigu nebus pirmalaikių rinkimų, ji atsistatydins,  bet vėliau atsitraukė nuo šio pažado.

„Iš pradžių premjerė kalbėjo kaip asmuo, sakykime, o po to jau kalbėta apie tai, kad ji partijos yra deleguota, tai šitoj vietoj, net ir principas pasikeitė“, – atkreipė dėmesį M. Jastramskis.

„Bet šiaip aš manyčiau, kad tas pirmas drąsus konservatorių išėjimas dėl pirmalaikių rinkimų buvo, na, spėčiau, tokių labai trumpalaikių ad hoc emocijų padiktuotas. Tam tikra prasme jie įsivarė save į kampą, ir po to žiūrėjo, ką viešoji erdvė kalba“, – teigė politologas.

Anot jo, kai pirmalaikių Seimo rinkimų nepalaikė koalicijos partneriai liberalai ir „laisviečiai“, konservatoriai nutarė, kad nenori atrodyti kaip Vyriausybės griovėjai, juoba, kad maždaug trečdalis frakcijos narių balsavo prieš pirmalaikius rinkimus.

M. Jastramskis mano, kad pastarieji įvykiai turės įtakos rinkėjų požiūriui į Vyriausybę ir TS-LKD.

„Vyriausybės vertinimui, manau, gali atsiliepti. Aišku, pasitikėjimas ja ir taip nėra didelis, bet erdvės yra. Vyriausybe gali pradėti nepasitikėti, pavyzdžiui, liberalų rėmėjai – vien dėl tos priežasties, kad jie gali pradėti tapatinti Vyriausybę su konservatorių viražais tokiais, reitinguose gali atsilieti“, – tvirtino politologas.

Valdančiosios TS-LKD prezidiumas penktadienį nusprendė, kad nepaisant nepavykusio bandymo surengti pirmalaikius Seimo rinkimus, I. Šimonytės Vyriausybė ir valdančioji koalicija turi dirbti toliau.

Šis posėdis sukviestas po to, kai Seimas atmetė ankstesnį jo siūlymą surengti šalyje pirmalaikius parlamento rinkimus, siekiant perkrauti visą politinę sistemą dėl neskaidrių išmokų savivaldoje.

Gegužės viduryje konservatorių vadovybė buvo nutarusi, kad jei pirmalaikiai rinkimai nebūtų surengti, jie svarstys Vyriausybės pasitraukimą. Mat kai kurie ministrai, anksčiau dirbę savivaldoje, buvo priversti aiškintis dėl išmokų panaudojimo pagrįstumo.

I. Šimonytė tuomet teigė, kad jei nebus priimtas sprendimas paleisti Seimą, ji po NATO viršūnių susitikimo trauksis iš pareigų, tačiau šią savaitę poziciją sušvelnino. Vyriausybės vadovė teigė, kadangi į šias pareigas ją delegavo partija, ši ir turi spręsti, ar jai atsistatydinti, ar dirbti toliau.

Valdančiosios koalicijos partneriai – Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis – yra pareiškę, jog centro dešinės koalicija turėtų likti dirbti.

Kaip pranešė RESC, indeksas sukonstruotas remiantis rugsėjo–spalio mėnesį centro užsakymu tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvia Lietuvos gyventojų apklausa apie demokratines Lietuvos gyventojų nuostatas ir atsparumą Rusijos ir Kinijos propagandai.

Centro teigimu, Demokratijos tvarumo indeksas įvertina Lietuvos gyventojų paramą liberalios demokratijos principams, pasirengimą ginti demokratiją nuo galimų suvaržymų ir faktinę demokratijos būklę šalyje bei pasitikėjimą valstybės institucijomis. 

Pasak pranešimo, pirmojo indekso vertę mažina nepasitikėjimas politinėmis institucijomis ir daugeliui gyventojų būdingas nepasitenkinimas tuo, kaip demokratija veikia praktiškai.

Daugiau pasitikima institucijomis ten, kur žmonės labiau pasitiki vieni kitais arba mano, kad valdžia dirba gerai.

Pažymima, kad kaip būtiniausius demokratijos bruožus Lietuvos gyventojai vertina įsitikinimų ir žodžio laisvę, laisvus rinkimus bei lygias moterų ir vyrų teises: visų jų vidurkiai yra po 8,8 balo iš 10, o kaip būtinus bruožus juos pasirinko apie 57–60 proc. respondentų. 

„Kalbant apie indeksus ir jų sudėtines dalis, įdomu pasirodė tai, kad dviejų ir daugiau partijų konkurencija rinkimuose, kaip visiškai būtinas demokratijos bruožas, yra nurodomas rečiau, nei kiti elementai – teisės viršenybė, laisvi rinkimai, žodžio laisvė“, – sako tyrimo autorius Mažvydas Jastramskis. 

Kaip teigia M. Jastramskis, politinio pasitikėjimo didinimas valstybinėms institucijoms išlieka vienu didžiausių valstybės iššūkių. Tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma gyventojų skeptiškai vertina skirtingų Lietuvos demokratinių institucijų veiklą ir jų atliepumą visuomenei. 

„Bendrai politinis pasitikėjimas turi du paaiškinimus – kultūrinį ir valdžios veiksmingumo. Daugiau pasitikima institucijomis ten, kur žmonės labiau pasitiki vieni kitais arba mano, kad valdžia dirba gerai. Taigi, viena vertus, mūsų politinis pasitikėjimas būtų didesnis, jeigu kaip visuomenė vieni kitais daugiau pasitikėtume. Kita vertus, iš tyrimo gana akivaizdu, kad lietuviai prastai vertina institucijų veikimą, jų atliepumą visuomenei“, – pažymi M. Jastramskis. 

Paramą demokratijai vertinama kaip nuolat vykstanti kova tarp skirtingų pasaulėžiūrų – demokratinių Vakarų ir autoritarinių Rytų. Demokratijos tvarumo barometras rodo, kad Lietuvos gyventojai mažiausiai atsparūs yra ekonominiams propagandos naratyvams, kuriais Rusijos ir Kinijos autoritariniai režimai akcentuoja bendradarbiavimo su jais naudą. 

Pasak M. Jastramskio, tikėtina, kad mažesnis atsparumas ekonominiams naratyvams yra susijęs su dalies gyventojų manymu, jog kažkaip įmanoma subalansuoti saugumą ir ekonominius Lietuvos interesus.

Tyrimą planuojama pristatyti antradienį vyksiančios RESC 8-osios užsienio politikos konferencijos, skirtos „Diplomatijos šefui“ Stasiui Lozoraičiui atminti metu.

„Tai yra vieno žmogaus partija. Kitas dalykas, V. Uspaskichas yra kaip signalas tam tikroms rinkėjų grupėms labai aiškus ir kai jo nebus, klausimas, ar jie išsirinks tokią asmenybę, kuri panašiai apeliuos“, – BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Mažvydas Jastramskis.

Jis priminė 2016 metų Seimo rinkimus, kuriuose Darbo partija taip pat dalyvavo be V. Uspaskicho ir daugiamandatėje apygardoje negavo nė vieno mandato.

„Aš matyčiau galimybę, kad jie toliau važiuoja, nyksta ir tampa užparlamentine partija kituose rinkimuose be V. Uspaskicho“, – sakė politologas.

Mykolo Romerio Vadybos ir politikos mokslų instituto lektorė Rima Urbonaitė pastebėjo, kad Darbo partija paskutiniu metu ir taip negalėjo pasidžiaugti aukštais reitingais, o lyderio pasitraukimas situaciją gali dar labiau pabloginti.

„Partija ir šiaip yra prie dugno reitingų prasme, tai be V. Uspaskicho ji nuo to dugno taip aukščiau ir nepakils“, – prognozavo ji.

Partija ir šiaip yra prie dugno reitingų prasme, tai be V. Uspaskicho ji nuo to dugno taip aukščiau ir nepakils.

Gegužės 28 dieną „Lietuvos ryto“ skelbtais „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, Darbo partiją rėmė 3,7 proc. respondentų. Žemesnis buvo tik valdančiosios Laisvės partijos reitingas.

Neatmeta galimo sugrįžimo

Apie pasitraukimą pranešęs V. Uspaskichas teigė norintis „suteikti partijai naują impulsą, naujų idėjų, jaunatviškumą“, tačiau V. Urbonaitė pastebėjo, kad jokios asmenybės, kuri galėtų duoti tokį teigiamą impulsą, partijoje nėra.

Vis dėlto politologai atkreipė dėmesį, kad V. Uspaskichas iš pareigų pasitraukia ne pirmą kartą, todėl neatmetė galimybės, jog ateityje gali nuomonę pakeisti ir vėl sugrįžti į politinę areną.

„Nežinia, gal čia bus ir paskutinis kartas, bet iš ankstesnio elgesio gali tikėtis, kad čia dar nėra visiškai atsisveikinimo koncertas“, – pastebėjo M. Jastramskis.

V.Uspaskichas įkūrė Darbo partiją 2003 metais ir iki 2013 metų buvo jos pirmininkas, 2015 metais tapo garbės pirmininku.

Tų pačių metų gruodį jis pranešė partiją paliekantis. Tuo metu V. Uspaskichas buvo įtariamasis vadinamojoje Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje. Vėliau teismas jį pripažino kaltu ir skyrė 6,8 tūkst. eurų baudą.

2018 metais V. Uspaskichas vėl tapo „darbiečių“ pirmininku ir buvo perrinktas juo pernai spalį.

Abejotina politinė nauda

M. Jastramskis taip pat neatmetė galimybės, jog pirmininko pasitraukimas yra bandymas pelnyti partijai dėmesio, nes ji, Seime tęsiantis valdančiųjų ir opozicijos konfliktui, yra mažiau matoma.

„Šitame kontekste poros metų ir paskutinių savaičių, tame opozicijos boikote, Darbo partija išnyksta, jos visiškai nesimato viešojoje erdvėje“, – sakė jis.

R. Urbonaitė teigė, jog likus dar gana daug laiko iki rinkimų, dėmesys partijai nėra toks reikalingas, be to, besitęsianti įtampa parlamente žinią apie V. Uspaskicho pasitraukimą ganėtinai užgožė.

Ji teigė, kad neigiamos pasekmės partijai bus žymiai didesnės nei bet kokia galima tokio veiksmo nauda. Tai, pasak politologės, verčia svarstyti, jog V. Uspaskicho sprendimas iš tiesų gali būti padiktuotas asmeninių aplinkybių, o ne politinių išskaičiavimų.

Opozicinė Darbo partija Seime turi devynių narių frakciją, partija turi apie 10 tūkst. narių.

Laikinuoju partijos pirmininku antradienio vakarą patvirtintas jos frakcijos Seime seniūnas Viktoras Fiodorovas.

– Iš visų minčių apie demokratiją bene dažniausiai kartojama priklauso XX a. vidurio Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Winstonui Churchilliui: „Yra sakoma, kad demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas, kurios jau buvo išbandytos.“ Ar XXI a. mokslas sutiktų su šia mintimi?

– Leiskite atsakyti rinkimų tyrėjų Nico Cheesemano ir Briano Klaaso, kuriuos labai gerbiu, suformuluotu klausimu. Įsivaizduokite, kad galite  gimti bet kokioje valstybėje su bet kokia valdymo forma. Ar rinksitės demokratiją, ar autoritarinį režimą? Ar rizikuosite, kad patektumėte į gerai valdomą, bet ne visai demokratišką šalį, pavyzdžiui, Singapūrą? Nemanau. Kiekvienam Singapūrui pasaulyje yra po Venesuelą ir Zimbabvę.

Demokratija reikalinga visų pirma todėl, kad žmogus, deja, netobulas. Atleiskite už šią klišę, tačiau ji būtina tam, kad suvoktume demokratijos pranašumą. Dėl žmogaus, kartu ir politikų, netobulumo reikia mechanizmo, kad galėtume rinkimais išspirti blogą valdžią lauk. Dar daugiau – demokratija mums suteikia startinį paketą pilietinių ir politinių teisių, kurių nėra kitur. Manau, geras sandoris.

– Teigiate, kad demokratijos yra turtingesnės. Kaip manote, kodėl taip yra? Pavyzdžių ieškoti toli nereikia – atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva pasirinko liberalios demokratijos kelią ir juo eina jau daugiau nei 30 metų. Per tą laiką pasiektas mūsų šalies ekonominis progresas yra laikomas didžiule sėkmės istorija.

Lietuvos gyventojai vertina galimybę balsuoti, žodžio laisvę ir kitas politines teises. Bet akivaizdu ir tai, kad visuomenėje pasigendama skaidrumo, geresnio visų lygybės prieš įstatymą įgyvendinimo.

– Taip, tikrosios demokratijos vidutiniškai yra ekonomiškai daugiau pažengusios. Reikėtų pastebėti, kad priežastinė seka čia nėra paprasta. Klasikiniuose politikos tyrimuose, pavyzdžiui, Ronaldo Ingleharto, rasime argumentų, kad ekonomika pati lemia demokratizaciją, o geresnis gyvenimas veda prie liberalesnių ir laisvesnių žmonių nuostatų. Tačiau apibendrindamas visumą sakyčiau, kad ryšys yra abipusis ir palaikantis. Ne vien tokie palyginimai kaip Baltarusijos ir Lietuvos, bet ir pavyzdžiai kituose regionuose, tokiuose kaip Afrika, akivaizdžiai yra demokratijos naudai.

Panagrinėję giliau matome, kad laisvi rinkimai spaudžia valdžią bent kažkiek investuoti į švietimą. Be to, ilgametė, įsitvirtinusi demokratija yra palanki aukštos kvalifikacijos darbo vietoms kurti ir išsilavinusiems piliečiams. Natūraliai jie vėliau tampa aktyvia visuomenės dalimi ir svarbiu politinių partijų elektoratu. Demokratija neatskiriama nuo mišrios rinkos ekonomikos ir stiprios vidurinės klasės, todėl šis ryšys primena simbiozę.

– Kaip manote, ar Lietuvos gyventojai yra patenkinti demokratija šalyje? Koks yra mūsų visuomenės santykis su ja?

– Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti, nes pasitenkinimas demokratija yra sudėtinga sąvoka. Taip, galima tiesiog žmonių paklausti, ar jie yra patenkinti, – taip daro politikos sociologai ir kiti tyrėjai. Tačiau ne visai aišku, ką respondentai, atsakydami į tokį klausimą, tiksliai turi galvoje. Pastarosiose rinkimų studijose patenkintų ir nepatenkintų demokratija žmonių skaičius Lietuvoje buvo panašus.

Iš to, ką žinau ir su kuo esu susipažinęs giliau, apibendrinčiau, kad Lietuvos gyventojai vertina galimybę balsuoti, žodžio laisvę ir kitas politines teises. Bet akivaizdu ir tai, kad visuomenėje pasigendama skaidrumo, geresnio visų lygybės prieš įstatymą įgyvendinimo. Dalis piliečių iš demokratijos norėtų ir daugiau ekonominės pažangos, socialinio teisingumo, kad sukurta gerovė pasiektų kuo daugiau gyventojų.

– Esate sakęs, kad demokratijoms labiau rūpi aplinkosauga. Kodėl taip yra?

– Demokratinės šalys žaliosios politikos indeksuose vidutiniškai iš tiesų atrodo šiek tiek geriau. Pavyzdžiui, pirmaujančios valstybės šiuo požiūriu būtų kokybiškos demokratijos: Danija, Švedija, Norvegija. Visų pirma, taip yra todėl, kad tikrose demokratijose žmogaus gyvenimas ir jo kokybė yra didesnė vertybė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai nėra stiprus ryšys ir dėsniu to nevadinčiau. Ir tarp demokratijų yra valstybių, kurių pastangos aplinkosaugos srityje, deja, dar labai mažos. Tačiau jei viltis dėl pasaulio ateities egzistuoja, tai ją pastebėsime demokratiškose, atvirose, savo piliečiais besirūpinančiose šalyse.

„Agresyvių, kraštutinių, anti-liberalių judėjimų legitimavimas niekada nieko gero demokratijai nežada. Suprantu Prezidentūros siekį ieškoti aljansų ir Gitano Nausėdos norą būti perrinktam. Kaip ir matau, kad čia nuosekli linija su ankstesniais norais išbalansuoti, suderinti tai, kas ne visai suderinama“, – savo feisbuko paskyroje rašo M. Jastramskis.

Politologas mano, kad prezidentas, atsiuntęs savo atstovą pasikalbėti su protestuotojais, praleido progą nubrėžti liniją.

Prezidentūra rimtai nežiūri į Šeimų maršą ir nemato jame pavojaus demokratijai ir konstitucinei santvarkai. Visgi tokie žaidimėliai gali išslysti iš kontrolės.

„Visgi. Kai vieną dieną Švedijoje kalbi apie žmogaus teises, o kitą patarėjo lūpomis sveikini protestuotojus, kurie nori išvaikyti parlamentą ir dar vakar rėkavo apie kartuves Seimo nariui, – tai yra pavojingai praleista proga nubrėžti liniją“, – sakė jis.

M. Jastramskis svarsto, kad Prezidentūros sprendimą galima paaiškinti per galios kovas ir politinės patirties trūkumą. Vis tik, jo teigimu, šie Prezidentūros žaidimai kelia tam tikras rizikas.

„Daug ką galima paaiškinti per galios kovas ir politinės patirties trūkumą. Manau, kad Prezidentūra rimtai nežiūri į Šeimų maršą ir nemato jame pavojaus demokratijai ir konstitucinei santvarkai. Visgi tokie žaidimėliai gali išslysti iš kontrolės“, – sakė jis.

ELTA primena, kad „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ protestuotojai trečiąją protestų dieną nuvyko prie Prezidentūros. Savo ruožtu protestuotojus pasitikęs prezidento G. Nausėdos vyriausiasis patarėjas P. Mačiulis susirinkusiesiems perdavė šalies vadovo linkėjimus ir dėkojo renginio dalyviams už aktyvumą.

 Anot jo, opozicijos atstovai, nors ir stipriai kritikuoja „valstiečių“ iniciatyvą, bet artėjant rinkimams jie taip pat supranta, kad jų didžiausią elektorato dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės, kuriems ir bus skiriamos 200 eurų išmokas.

„Objektyvumo dėlei. 200 vienkartinių eurų pensininkams inicijavo valstiečiai, bet Seime per projekto pateikimą „prieš“ balsavo tik Aušrinė Armonaitė iš Laisvės partijos. Taip, balsavimas „už“ šioje stadijoje nereiškia, kad Seimo nariai jau pritaria visam projektui su visomis detalėmis. Pritarusios frakcijos, politikai gali teikti pataisas - pavyzdžiui, išmokos birželį, ne rugpjūtį. Tačiau niekas pritarimo stadijoje neturėtų balsuoti „už“, jeigu neremia esminio projekto pasiūlymo – tiesioginių išmokų. Susilaikę – atskira kalba, čia iš serijos „kaip ir esu prieš, bet norisi išsaugoti veidą“, – savo fesibuko paskyroje teigia M. Jastramskis.

Politologas pateikė ir antradienį Seime vykusio balsavimo po pateikimo rezultatus.

Bet pažiūrėkime paprasčiau. Į partijų elektorato struktūrą pagal amžių. Ir daugmaž viskas tampa aišku.

„Iš dalyvavusių Seimo posėdyje statistika tokia. Valdančioji koalicija balsavo, kaip ir turėtų. Lenkai: 6 už. Socdarbiečiai: 11 už. Valstiečiai: 46 už. Bet ir opozicijoje vaizdelis į vieną pusę. Liberalai: 5 už, 4 susilaikė. Konservatoriai: 26 už, 3 susilaikė. Socialdemokratai: 4 susilaikė. Mišrioje grupėje (ten de facto dauguma valdantieji, buvę tvarkiečiai) 10 už, 1 prieš (Aušrinė), 1 susilaikė“, – pateikė balsavimo rezultatus M. Jastramskis.

„Kodėl tokie rezultatai, nepaisant nemažo kipišo viešoje erdvėje? Galėtume kalbėti apie tai, kad ideologinė poliarizacija, nepaisant didelių deklaracijų ir emocijų, realybėje tarp Lietuvos partijų nėra tokia ir didelė. Dar galima kalbėti apie tai, kad dėl balsavimo už naujas partijas kartais perskyra vyriausybė-opozicija tampa mažiau svarbi ir interesai visai sutampa. Bet pažiūrėkime paprasčiau. Į partijų elektorato struktūrą pagal amžių. Ir daugmaž viskas tampa aišku“, – teigė M. Jastamskis.

Politologas taip pat pateikė grafiką, kuris rodo, kiek, kokio amžiaus žmonių buvo tarp partijos rinkėjų 2019 Europos Parlamento rinkimuose.

Rinkėjai, kuriems yra daugiau nei 60 metų, sudarė 63 proc. visų „socialdarbiečių“ elektorato. 56 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos. 47 proc. tokie rinkėjai sudarė ir Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos elektoratą. 42 proc. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. 41 proc. Lietuvos socialdemokratų partijos bei 18 proc. Lietuvos liberalų sąjūdžio elektorato.

"Jei situacija nesikeis, ilgalaikėje perspektyvoje studentai nukentės nuo to, kad dėstytojai pervargę ir negauna adekvačių atlyginimų už savo darbą", – "Vilniaus dienai" sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, dr. Mažvydas Jastramskis.

Ruošiasi protestams

Vilniaus universiteto (VU) rektorius Artūras Žukauskas pasidalijo apklausos rezultatais, rodančiais, kad 96 proc. apklausoje dalyvavusių universiteto bendruomenės narių pritaria protestui.

"Tarpiniai VU darbuotojų profsąjungų inicijuotos apklausos rezultatai dėl paramos masiniam protestui, kad šių metų LR valstybės biudžete būtų numatytos lėšos mokslininkų, dėstytojų ir neakademinio personalo atlyginimų didinimui: 96 proc. respondentų pritaria protestui, 76,5 proc. jame dalyvautų. Jau virš 360 pasiūlymų protesto formoms", – socialiniame tinkle paskelbė VU rektorius A.Žukauskas.

Surengta buvo ir VU besimokančių studentų apklausa. Anot rektoriaus, šioje apklausoje skaičiai panašūs.

A.Žukauskas pakvietė ir Lietuvos universitetų rektorių konferenciją atlikti panašias apklausas.

"Daug neprašome. Tik pildyti savo įsipareigojimus, pažadus ir vadovautis sveika logika – investuoti į mokslą, kuris generuotų didesnę grąžą valstybei ateityje ir didintų tą mažą BVP pyragą, dėl kurio čia visi plėšosi. Nors protingą visuomenę turėti gal ir nepatogu", – teigė didžiausio šalies universiteto vadovas.

Universiteto išplatintoje apklausoje nurodoma, jog kitų metų valstybės biudžete nenumatyta lėšų dėstytojų ir mokslininkų bei neakademinių darbuotojų atlyginimams didinti. Teigiama, kad neketinama didinti ir BVP dalies, skirtos mokslo tyrimų ir eksperimentinei plėtrai, nesiūloma peržiūrėti skatinamųjų stipendijų dydžio studentams.

"Dėstė" telefonas

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, dr. M.Jastramskis prieš kelias savaites dėl valdžios sulaužyto pažado akademinei bendruomenei paskelbė simbolinę protesto akciją "Dėstytoją pakeis mobilusis telefonas".

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

"Pavasarį vyriausybės atstovai žadėjo, kad bus rasta lėšų tam, jog galima būtų padidinti universitetų darbuotojų atlyginimus bent 10 proc. Bet dabar paaiškėjo: biudžete tai nenumatyta. BVP dalis, kurią sudaro išlaidos švietimui, vis mažėja. Panašu, kad šioje šalyje apskritai mažėja vietos mokslui ir aukštajam išsilavinimui. Vyriausybei tikriausiai atrodo, kad dėstytojus pakeis mobilieji telefonai. Išsilavinimas suprantamas kaip prekė, naujausias modelis, kurį graibstys parduotuvėse. Lengva mus ignoruoti šalyje, kurioje švietimą problema laiko vos keli procentai žmonių. Akademinė bendruomenė svarsto, ką daryti, kaip atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį. Asmeniškai nemanau, kad visuotinis streikas būtų geras pasirinkimas – studentai neturi nukentėti. Bet kažką daryti reikia. Todėl skelbiu kol kas vieno žmogaus simbolinę protesto akciją "Dėstytoją pakeis mobilusis telefonas". Kitą savaitę mano paskaitose ir seminaruose pirmas 4,5 minutės "dėstys" mobilusis telefonas. Keturios su puse minutės yra 10 procentų akademinės valandos. Dešimt pažadėtų ir neištesėtų", – apie savo akciją pranešė M.Jastramskis.

Panašu, kad šioje šalyje apskritai mažėja vietos mokslui ir aukštajam išsilavinimui.

Jis kvietė visus dėstytojus, mokslininkus, universitetų darbuotojus, jų profesines sąjungas prisidėti prie akcijos, ir tokių atsirado nemažai.

Negalima streikuoti be galo

– Praėjusią savaitę akciją "Dėstytoją pakeis mobilusis telefonas" baigėte. O kas toliau? – "Vilniaus diena" teiravosi dr. M.Jastramskio.

– Visų pirma simbolinės akcijos ir kitų veiksmų ėmiausi tam, kad problema būtų, liktų, ryškėtų viešojoje erdvėje. Kad darbotvarkė jos neišmestų, kaip įvyksta su dažna aktualija.

Simbolinę akciją simboliškai įvykdžiau ir baigiau. Dabar jau, manau, pakanka simbolinių akcijų – reikia platesnių veiksmų, ir labai tikiuosi, kad jie bus. Vilniaus universitetas imasi iniciatyvos, jau svarsto apie visuotinę protesto akciją, yra kitų iniciatyvų. Tikiuosi, kad jos bus ir kad reikalas nebus paleistas. Jeigu studentai, profesinės sąjungos, universitetai susitars – streikuosime.

– Tačiau pradėjęs simbolinę akciją į visuotinio streiko idėją žiūrėjote šiek tiek skeptiškai?

– Ne. Skeptiškai aš žiūriu į tokio visuotinio streiko idėją, kuris neturėtų galutinės datos. Pavyzdžiui, mėnesį nedirbti – tai geras ketvirtadalis semestro. Tai gali pakenkti pačiam tikslui, kurio siekiama, – aukštajam mokslui, jo prestižui ir kokybei. Bet niekada nesakiau, kad esu prieš streiką ar protestus. Priešingai, manau, kad jų reikia ir, pavyzdžiui, toks dalinis streikas, kur kokią savaitę dalis paskaitų vyktų, dalis – ne, manau, kaip tik būtų pageidautinas siekiant atkreipti valdžios dėmesį.

– Vis dėlto studentai, jūsų manymu, nukentėti neturi?

– Jei situacija nesikeis, ilgalaikėje perspektyvoje studentai nukentės nuo to, kad dėstytojai pervargę ir negauna adekvačių atlyginimų už savo darbą. Kita vertus, nenorėčiau tokios situacijos, kad universitete mėnesį nevyktų paskaitos. Streikas yra toks dalykas – jis vyksta, jei reikalavimai nėra patenkinami, gali užsitęsti. Studentai neturi nukentėti, bet valdžios dėmesį kažkaip atkreipti reikia.

Tai nereiškia, kad streiko negali būti. Formų gali būti įvairiausių. Tai nereiškia, kad negali būti masinių protestų. Jų kaip tik reikia. Mobilusis telefonas buvo tik viena simbolinė priemonė.

Faktas, kad, vyriausybei toliau sėkmingai ignoruojant dėstytojų balsus, vis daugiau jų gali pradėti galvoti, kad gal ir visuotinis streikas neišvengiamas.

Todėl, apskritai paėmus, palaikau visas taikias iniciatyvas, kurios prisidės prie spaudimo vyriausybei.

– Prie jūsų simbolinės 4,5 minutės akcijos prisijungė ir kolegos?

– Taip, ne vienas prisijungė, aš dėkingas jiems. Manau, kad tai, ko siekiau, pavyko – mes apie tai vis dar kalbame, ši problema nedingsta iš viešosios erdvės, diskutuojama toliau, kaip kas reaguoja į tą akciją, atsiranda siūlančių ir kitokias protesto formas. Tad, manau, mano akcija pavyko.

– Teko girdėti, kad kai kurie dėstytojai po paskaitų dar dirba, pavyzdžiui, pavežėjais ir taip mėgina užsidirbti pragyvenimui. Ar tikrai situacija tokia prasta?

– Nesu ekspertas, kad galėčiau pakomentuoti individualius atvejus. Tačiau tikriausiai taip gali būti, ypač jeigu kalbame apie jaunesnius dėstytojus ar tuos, kurie ką tik po disertacijos gynimo, kai nebėra stipendijos, o tas jauno dėstytojo atlyginimas – mažesnis už šalies atlyginimo vidurkį. Jiems galbūt tenka griebtis ir tokių priemonių, kad pragyventų.

Aš manau, kad pagrindinė problema – valstybės požiūris į aukštąjį mokslą. Žmonėms, kurie dėsto, kurie dirba su studentais, kurie turi atlikti mokslinius tyrimus, ypač jauniesiems mokslininkams, finansavimas tikrai yra nepakankamas. Situacija tikrai nėra gera.

Politikai veidmainiauja

– Ar atlyginimo dėstytojams padidinimas išspręs problemą šalyje, kurioje, kaip pats teigėte, "švietimą problema laiko vos keli procentai žmonių"?

– Pritariu – visų problemų neišspręs. Tačiau atlyginimai – viena iš esminių problemų. Priminsiu labai banalų dalyką – švietimo sistemoje dirba žmonės, ir jų darbas yra konkretus kontaktinis darbas su studentais, jeigu kalbame apie paskaitas. Ir mokslinius tyrimus taip pat atlieka žmonės. Pagal A.Maslow piramidę, žmogaus elgsena susijusi su poreikių, kuriuos žmogus siekia patenkinti, suvokimu. Tad žmogus, kuris turi galvoti apie išgyvenimą, kokių nors labai kokybiškų dalykų nesukurs.

Kuo visuomenėje daugiau žmonių, įgijusių kokybišką aukštąjį išsilavinimą, tuo geriau suvokiamos švietimo problemos. Nereikia tikėtis iš visuomenės, kurioje švietimui nėra skiriamas reikiamas dėmesys, kad ji supras, kam reikalingas tas kokybiškas švietimas.

– Dėstote Politinės elgsenos ir institucijų tyrimų katedroje. Kaip, būdamas šios srities specialistas, vertinate tokią Vyriausybės "politinę elgseną" pažadėti ir netesėti?

– Terminas "politinė elgsena" labiau taikytinas visuomenei. Šiuo atveju kalbame apie valdžios institucijų veiksmus viešosios politikos srityje. Derybose su interesų grupėmis, šiuo atveju – universitetų atstovais, buvo pažadėta ir vėliau tas pažadas buvo sulaužytas. Iš vienos pusės, čia matome gana neatsakingą valstybės lėšų planavimą, labai konkrečių pažadų netesėjimą, iš kitos pusės – nepagarbą interesų grupėms, su kuriomis vyko derybos. Vyriausybe, kuri leidžia sau taip elgtis, yra sunku pasitikėti.

Galbūt politikams atrodo, kad galima ignoruoti tokią nedidelę visuomenės grupę kaip dėstytojai – mūsų tikrai nėra daug, palyginus su kitais viešojo sektoriaus darbuotojais. Tačiau toks Vyriausybės elgesys siunčia labai didelę žinią – ja pasitikėti yra sudėtinga. Manau, politikams reikėtų pasvarstyti – jeigu jie galvoja, kad gali nekreipti dėmesio į dėstytojus, ar jie nepasiunčia žinios, kad apskritai yra nepatikimi. Juk jei negalima pasitikėti mažuose dalykuose, tai juo labiau abejotina, ar galima pasitikėti dideliuose.

„Man būtų keista, jei jis viršytų šią ribą, įvertinus tai, kad yra nutolęs nuo Lietuvos realijų, o Socialdemokratų partija išgyvena ne pačius geriausius laikus“, – BNS penktadienį sakė M. Jastramskis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas teigė, kad eurokomisaro V. Andriukaičio dalyvavimas rinkimuose neturėtų iš esmės pakeistų kitų kandidatų pozicijų.

„Socialdemokratų partijos elektoratas atitinka vidutinę Lietuvą, užgriebia įvairių sluoksnių žmones“, – kalbėjo M. Jastramskis.

„Nebus taip, kad jam atsiradus, smarkiai smuks kurio nors kandidato procentai. Galbūt jis gaus paramą iš tų, kurie nežino, už ką balsuoti, gal po truputį iš kitų kandidatų. Nemanau, kad jis bus labai naudingas ar žalingas konkrečiam kandidatui“, – pridūrė jis.

Prezidento rinkimai vyks gegužę.

– Pone Jastramski, ar tas pareiškimas jums neskamba kaip valdžios atsisakymas?

– Galima įžvelgti ir to, bet aš vis tiek siūlyčiau žvelgti šiek tiek plačiau. Į demokratijos sprendimų priėmimus galima žiūrėti iš mažoritarinės pusės, kieno dauguma, tas viską ir priima. Tačiau galima žiūrėti ir iš konsensuso perspektyvos, kad įtrauktume kuo daugiau grupių, kuo daugiau organizacijų interesų ir t.t. Tai, ką daro vyriausybė, nėra precedento neturintis dalykas. Trišalės tarybos skirtingose valstybėse turi skirtingos įtakos. Kraštutinis atvejis būtų Austrija, kur pokaryje jokie rimtesni sprendimai ekonomikoje nebuvo priimami be darbdavių ir profsąjungų susitarimo, o parlamentas šaliai buvo antroje vietoje.

– Išskyrus Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (SRDK) naujuosius pasiūlymus, jau seniai konsensusas buvo rastas tarp darbdavių ir valdžios. O dabar iš principo sprendimas buvo deleguotas profesinėms sąjungoms, sutinkate su tuo?

M. Jastramskis: Čia reikėtų klausti Trišalėje taryboje dirbančių žmonių, kaip ir kas ten priima sprendimus. Bet vienas esminių demokratijos konsensuso bruožų yra tai, kad svarbiausios grupės turi tam tikrą veto galią. Tai sutikčiau, kad profsąjungos turi tam tikrą vetavimo galią.

– Jūs nepritariate tam, ką sako prezidentė, kad piliečiai balsavo už valdžią, ne už Trišalę tarybą, todėl valdžia turi priiminėti sprendimus?

M. Jastramskis: Aš būčiau už tai, kad mes suvoktume, pirma, kad sprendimų priėmimas demokratinėse valstybėse gali eiti skirtingu keliu, nėra vieno ir geriausio kelio. Antra, jei pasirenkamas aiškus kelias, reikia labai aiškia iškomunikuoti ir juo eiti, nesimėtyti.

– Pone Kukuraiti, jūs tik ką iš Trišalės tarybos, kai kam taryba pritarė, kai kam ne. Kas toliau?

– Reikia pasidžiaugti tuo Trišalės darbu, kuris šiandien įvyko. Taryba diskutavo 4 valandas, dėl 8 punktų. Dėl tų punktų, kuriems pritarta, tai bus Seimui teikiami nauji pakeitimai tam projektui, kuris dabar yra Seime. Tame pačiame projekte yra siūloma nesvarstyti tų SRDK pasiūlymų, kuriems nepritarė Trišalė taryba. Taip ir siūlysime daryti.

– Pone Sinkevičiau, Seimas nėra priedas prie Trišalės tarybos. Jei tikėtume tuo, ką sako jūsų frakcijos ir partijos lyderis, tai Seimas čia atliks tokį formalų vaidmenį, tiesiog pritars tam, kam pritarė Trišalė taryba. Normalus toks parlamento vaidmuo?

– Pirmiausia, LVŽS eidama į rinkimus pabrėžė, kad įgalins profsąjungas ir stiprins jų derybines galias. Man yra keista, kad Lietuvoje stebimasi socialiniu dialogu. Pagaliau jis vyksta, pagaliau turime premjerą, kuris tęsi savo duotą žodį, kad tai, kas bus suderėta, tai ir bus įgyvendinta. Tai yra labai svarbu.

– Stebimasi ne socialiniu dialogu, o sprendimo priėmimo delegavimu. Dialogas gali vykti tam tikrą laiką, bet galiausiai turi būti priimti sprendimai.

V. Sinkevičius: Taip, ir sprendimai bus priimti dėl tų punktų, dėl kurių buvo susiderėta. Mes duodami Trišalei tarybai pusmetį derėtis, pakviesdami darbdavius, profsąjungas, po pusmečio sakome, kad nesvarbu, ką susiderėjote, mes žinome geriau ir viską išbraukom, pakeičiam. Ne, taip neturi būti. Tos tradicijos turi keistis. Mes sakėme, kad nuleisime sprendimų priėmimą į žemiausią lygį. Kaip profsąjungos sugebės pastovėti už žmones, jei jos nedalyvauja derybose, jei viskas deleguojama Seimui ar tai pačiai vyriausybei, kuri išlaužo rankas ir keičia sprendimus. Manau, tai yra labai svarbus žingsnis į priekį, parodant, kad Trišalė taryba šioje valstybėje yra svarbi ir būtent profsąjungų įgalinimas ir atstovavimas žmonėms yra labai svarbu.

– Profesinės sąjungos Lietuvoje atstovauja mažiau nei 10 proc., kitus lyg ir turėtų atstovauti valdžia. O šiuo atveju sprendimo priėmimą darbuotojus taip menkai atstovaujančiai institucijai? Čia viskas gerai, ministre?

– Trišalėje dalyvauja ir profesinių sąjungų, ir darbdavių, ir vyriausybės atstovai. Mes neatiduodame profsąjungoms spręsti. Jei mes nevertiname trišalio dialogo, jos eina į Seimą, per komitetą, Seimo narius, teikia papildomus pasiūlymus ir tada visiškai nebeaišku, kaip baigsis svarstymai dėl Darbo kodekso. Didžiausia įtampa Seime praėjusiose kadencijoje užkilo dėl to, kad tos grupės bandė per Seimo narius įtakoti sprendimus. Dabar mes dedame ant stalo ir tariamės. Kai yra sutariama, įtampa kur kas mažesnė. Aišku, kad reikia didinti dalyvaujančių profsąjungose skaičių, reikia padėti profsąjungoms tai atlikti. Tą vyriausybė taip pat yra suplanavusi. Tačiau, jei mes nepradedame nuo Trišalės tarybos, kaip mes galime tikėtis trišalio dialogo šakinėse sutartyse, savivaldybių lygmenyje ir t.t. Vyriausybė šiuo atveju liudija labai aiškų įsipareigojimą socialiniam dialogui nacionaliniame lygmenyje.

V. Sinkevičius: Profsąjungos turi stiprėti Lietuvoje, jei norime, kad būtų nuoseklios derybos dėl algų didinimo. Vienas iš dalykų, ką mes numatome, tai 1 proc. GPM skirti ne politinėms partijoms, o toms pačioms profsąjungoms.

– Jūsų nuomone profsąjungos geriau atstovauja žmones, nei politinės partijos?

V. Sinkevičius: Su naujuoju Darbo kodeksu yra labai svarbios darbo tarybos, kur vieną vietą turės profsąjungos. Tai bus labai svarbus jų kasdienis darbas su žmonėmis atstovaujant juos. Profsąjungos privalo stiprėti ir privalo išmokti derėtis. Kiekvienas į derybas ateina su savo nusistatymais, norėdamas gauti viską. Bet jei kažkas gauna viską, kažkas praranda.

– Pone Jastramski, ar tas sprendimo delegavimas nėra tiesiog gana gudrus viešųjų ryšių triukas, žinant, kad didelė visuomenės dalis nepritaria tam kodeksui net neįsigilinę, kas jame parašyta?

– Dauguma dalykų, kuriuos daro politikai, net ir priiminėdami sprendimus daro vienus ar kitus viešųjų ryšių triukus. Rezultatas galbūt gali gautis, kaip profsąjungų stiprinimas, nors aš tuo abejočiau. Paskutinis rodiklis Europos Sąjungoje, kad tik 8 proc. dirbančiųjų priklauso profsąjungoms. Toje pačioje Austrijoje minėtas pavyzdys labai stiprios, įtakingos Trišalės tarybos, socialinės partnerystės pavyzdys, kur 28 proc. yra dirbantieji. Mes padarę nacionalinę rinkiminę studiją įdėjome klausimą apie kodeksą. Tai galvojančiųjų, kad naujas kodeksas yra naudingas Lietuvos žmonėms buvo tik apie 10 proc. visų Lietuvos gyventojų. Nepritaria arba pritaria apie 67 proc.

– Bet kuri valdžia priėmusi kodeksą ir prisiėmusi už jį atsakomybę, patirs neigiamas pasekmes.

M. Jastramskis: Sakykime, kad taip. Dar vienas dalykas, nežiūrint į tai, kad LVŽS turėjo labai gerus reitingus iš karto po rinkimų, jų realus mandatas, kiek už juos balsavo žmonių pirmame vienmandačių ture ir kiek daugiamandatėje. Jei sudėti šitą vyriausybę, tai ji turi silpniausią mandatą nuo LDDP 1992 metų. Dėl to, kad pirmame ture už socialdemokratų ir valstiečių kandidatus iš viso balsavo tik 34,4 proc., daugiamandatėje 36 proc. Šita valdžia sprendimų buldozeriu daryti negali, todėl jei jie dabar kažkurioje vietoje bando nusimesti atsakomybę ar ją deleguoti kitoms institucijoms, tai komunikaciniu požiūriu aš tai visiškai suprantu.

– Įsigalios kodeksas, kažkam jis nepatiks. Tada LVŽS sakys, mielos profsąjungos, su jumis buvo tartasi.

L. Kukuraitis: Ir toliau Darbo kodeksas bus svarstomas toje pačioje Trišalėje taryboje. Šitą dialogą mes tęsime. Šiandien sutarėme dėl viso paketo dėl laikinojo įdarbinimo įmonių. Taip pat sutarta, kad Darbo kodekse eis kalba ne apie licenciją, bet apie vyriausybės nustatomą tvarką šitoms įmonėms, tai toks sušvelninimas. Sutarta dėl netesybų dydžio, kai darbdavys pavėluoja sumokėti atleistam darbuotojui darbo užmokestį. Sutarta, kad uždelstų mėnesių skaičius neviršys 6, o komitetas siūlė neribotą laiką. Taip pat dėl laikotarpių tarp siuntimų dirbti iki penkių darbo dienų iš eilės neapmokėjimo. Dar dėl Trišalės tarybos sudėties, nes buvo 15 narių, dabar sutarė, kad bus 21 narys nuo liepos 1 d. Tai irgi yra svarbus sutariamas, nes bendrai dėl sudėties buvo rimtos diskusijos. Galiausiai sutarta ir dėl darbuotojų laiko, kurie dirba kenksmingomis sąlygomis.

– Ministre, tai kodeksas liepos 1 d. įsigalios?

L. Kukuraitis: Aš tikiu, kad įsigalios.

V. Sinkevičius: Tikrai įsigalios. Šiam momentui nėra jokių prielaidų, kad jis neįsigaliotų.

– O jei kils diskusijos dėl SRDK siūlymų?

V. Sinkevičius: Mes koalicijoje renkamės kiekvieną savaitę, diskutuojame įvairiais klausimais ir aš manau, kad visi siekiame tų pačių tikslų, naudos valstybei. Koalicijoje rasime konsensusą.