– Kokia situacija dėl rusų šnipų vyrauja?

– Reikia pasveikinti Norvegijos kontržvalgybą – vadinasi, kad dirba ir sugeba iššifruoti. Kiek matau, šnipas yra rimtas, pasiruošęs. Eilinis, nieko neišmanantis žmogus jokios informacijos nesurinktų, tai – jau aukštesnis lygis.

– Ar tai reiškia, kad šnipinėjimas iš Rusijos pusės įgauna didesnį mastą?

– Manau, kad jis yra pastoviai, tik visiškai natūralu, kad dabar suaktyvėjo.

– Kokia informacija yra reikalinga Rusijai?

Eilinis, nieko neišmanantis žmogus jokios informacijos nesurinktų, tai – jau aukštesnis lygis.

– Daug dalykų vyksta dėl Arkties saugumo. Matyt, yra užduotis sužinoti, kokie yra kitų valstybių planai. Jie eina per mokslinę liniją, tai yra dažnai išnaudojama ir pasiekiami gana rimti rezultatai, jeigu šnipų nepagauna. Tačiau šiuo atveju matosi, kad kontržvalgyba dirba labai gerai.

– Ar tai yra tik Rusijos bandymas pasirodyti, kad jie viską žino, renka informaciją, o gal tai yra kur kas giliau, nei tik informacijos rinkimas?

– Jie informaciją renka iš tikrųjų. Jų tinklas yra gana platus, jie pasidaliję funkcijomis. Kaip rusams sekasi verbuoti, esu girdėjęs įvairiai. Tačiau nėra, kuo stebėtis, kad dabar tai suintensyvėjo.

– Ar tai gali reikšti, kad kitų Europos šalių kontržvalgyba nedirba taip gerai, kaip dirba norvegai?

– Galbūt jie dirba irgi gerai, tik mažiau skelbia. Visos kontržvalgybos Vakarų Europoje yra aukšto lygio.

– Koks rusų šnipų aktyvumas galėtų būti Lietuvoje?

– Manau, kad padidėjęs. Yra įvairių tikslų: vienokie jie būna karo metu, kitokie, kai būna ramesnis laikotarpis. Yra pasidalinta, kur yra strateginiai dalykai, kariniai, kur yra technologijos ar kokia yra situacija aplinkui.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokį atkirtį mes galime jiems duoti Lietuvoje? Ar mes dirbame taip pat gerai, kaip norvegai?

– Manau, kad Lietuvos kontržvalgyba dirba gerai, jie situaciją kontroliuoja. Žinoma, viskas priklauso nuo kontaktų su kitomis žvalgybomis, su strateginėmis partnerėmis, ypač su JAV, tai priklauso nuo keitimosi informacija, o tai, manau, vyksta gana sėkmingai. Manau, kad reikia ir Vyriausybės paramos, jeigu reikia lėšų.

– Lenkai, besibaimindami išpuolių iš Rusijos, net planuoja statyti tokią tvorą, kokią pastatė prie Baltarusijos. Gal ir Lietuvai vertėtų apie tai svarstyti?

– Matyt, Lenkijos žvalgyba ir kontržvalgyba turi informacijos, kad gali vėl būti organizuota hibridinė karo dalis, pervežami žmonės iš Azijos šalių, kurių gretose gali patekti ir patenka šnipai, kurių ne visada visi yra iššifruojami. Patikra turi būti gana rimta. Lenkija padarys gerai, jei pasistatys sieną, nes geriau yra organizuoti iš anksto, negu nesuspėti.

– Sprendimas yra labai geras, bet galėjo būti kur kas anksčiau. Metų metus tampė šią temą, valkiojo, galų gale nusprendė.

– Jūs taip pat tada buvote Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariu. Jums niekuomet turbūt nekilo abejonių, kad tuo metu V.Landsbergis buvo valstybės galva?

– Tuo metu niekam nekilo abejonių. Tai buvo vadovas, į kurį buvo viskas sukoncentruota. Aišku, buvo ir kitų žmonių, buvo ir Vyriausybė, prezidiumas, buvo visas Atkuriamasis Seimas. Revoliucijos metu viskas koncentruojasi į vieną asmenį.

– Ar manote, kad diskusijos dėl šio klausimo galiausiai baigsis?

– Manau, jau baigsis. Kažkas buvo pasakęs, kad, jei jie laimės rinkimus, – vėl iš naujo spręs. Manau, viena – pasakyti, kita – padaryti. Tai jau nuspręsta ir, manau, prie šio klausimo niekas nebegrįš. Nebent žiniasklaidoje bus samprotaujančių vienaip ar kitaip.

– Kodėl iš viso buvo tokių diskusijų?

– Nežinau, daug asmeniškumų. Yra teisinių niuansų, kurių negaliu sakyti, kad neegzistuoja, bet nesu subtilybių žinovas, kitose valstybėse priima kaip prezidentą. Įvairių niuansų buvo ne vienas, bet, manau, pati esmė koncentravosi apie vieną asmenį. Kai kuriama nuo nulio, automatiškai koncentruojasi į įstatymo leidžiamąją valdžią ir apie kurios sprendimus praktiškai viskas organizuojasi – ir žmonių nuomonės, susiskirstymas, ginčai, santykiai su kitomis valstybėmis. Tuo metu ir Kazimira Prunskienė daug susitikinėjo, bet sprendimo visi kreipdavosi į V.Landsbergį.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Man įdomu, kodėl V.Landsbergio asmenybė Lietuvoje vertinama prieštaringai?

–Tokioje situacijoje kiekvienas būtų vertinamas prieštaringai. Įvairaus rango politikai patekdavo į skirtingų vertinimų sūkurį. Iki šių dienų taip yra. Nieko naujo. Kai koncentruojasi į vieną asmenį ir tuo metu, kai yra laisva spauda, normalu, ji nėra ditirambų giedotoja valdžiai, ieško klaidų, įvairių niuansų, santykio su žmonėmis, žiniasklaida. Jis buvo pagrindinis labai gerų sprendimų, kurie išgelbėjo Lietuvą nuo situacijos, į kurią dabar pateko Ukraina, priėmėjas.

– V.Lansbergis akcentuoja, kad tai jam nėra svarbu, tai svarbiau Lietuvai. Ar tai tikrai svarbiau Lietuvai?

–Sutinku su šiuo patikslinimu. Tai buvo valstybinio masto sprendimai, o ne grupės subėgusių žmonių. Todėl ir svarbu.

Tačiau kai Riterio kryžius segamas kontroversijomis pagarsėjusiam TV veikėjui, nori nenori kyla klausimas: už ką, kokie čia darbai padaryti Tautai ir Valstybei? Kad nieko blogo nepapasakojo apie konservatorius ir M.Laurinkui pagelbėjo „nuimti“ apsitapšnojusįjį?

O gal čia taip avansu atsidėkojama už atsainų lojalumą, projektuojant naują kadenciją svarbiausioje šalies aikštėje? Juk šiais laikais selektyvi sklaida, pravartūs nutylėjimai bei „piaro“ akcentai eteryje yra ir motina, ir tėvas su visa bobute ant taburetės.

Kai Riterio kryžius segamas kontroversijomis pagarsėjusiam TV veikėjui, nori nenori kyla klausimas: už ką, kokie čia darbai padaryti Tautai ir Valstybei?

Jei jau žmogus gauna valstybinį apdovanojimą, turėtų būti viešai įvardytas konkretus jo indėlis ta proga, ryškiai tikri, o ne sugalvoti laimėjimai šaliai.

Tik šiuo atveju kažin ar realių jų tikrai yra. Nebent nuopelnais laikytume nesibaigiančius teismus su kaimynais, baudas už paslėptą reklamą, VMI patikrinimus, sąsajas su lobistais, į deklaracijas nepatekusius sutuoktinės ryšius ir jos darbą nekritikuojamoje ministerijoje, dosniai žarsčiusioje laimę nešančius užsakymus. Gal tie nuopelnai fokusuojasi dar ir į faktą, kad iš lojalių savivaldybių taip pat byrėjo skaičiukai, kurie vis tiek galop konvertuodavosi į taip mielą nuosavą naudą? Juk viešąją erdvę vis skrodė žinios apie tai litais, tai vėliau eurais įsisavintus milijonus ir net sumokėtą 0,3 mokesčių procentą.

Čia ir kyla klausimas iš esmės: ar apskritai gali žmogus būti žurnalistu, kai jis susijęs su savo paties juridiniais asmenimis, siekiančiais pelno? Juk Visuomenės informavimo etikos kodeksas reikalauja: vykdydami profesinę veiklą žurnalistai neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, o informacijos nevalia laikyti preke.

Nejaugi sunkiai slepiamos politinės antipatijos, antros pusės neišklausymas bei nuolatinis rūpinimasis sava kišene ir yra tie nuopelnai, kurie verti valstybinio apdovanojimo?

Jėzusmarija, nušaukite, bet kažkas čia tikrai ne taip.

Be kolektyvinio aptarimo

124 Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatai 1990 m. kovo 11 d. pasirašė vieną svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Jis skelbė, kad Lietuvoje atkuriamas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Beveik po metų, sausį piką pasiekę Maskvos planai ir vėl pažaboti Lietuvą privertė pagalvoti, kaip išsaugoti Lietuvos laisvą valią liudijantį dokumentą.

"Buvo neaiškios aplinkybės, reikėjo pagalvoti, kas būtų, jeigu nutiktų dar blogiau", – 1991-ųjų sausio nuotaikas prisiminė tuometis Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Mečys Laurinkus.

Iniciatyva saugiai paslėpti Kovo 11-osios aktą kilo teisininkui Kazimierui Motiekai. Jis tuo metu buvo AT prezidiumo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas.

V.Sladkevičiaus namai – vienintelė dokumentui saugi vieta; tikėtasi, kad, jei čia vyktų krata, Vatikanas sukeltų didelį skandalą.

"Vėlokai vakare Seimo pastato koridoriuje K.Motieka pasakė, kad šį bei tą reikia padaryti. Aš net neklausinėjau, ar spręsta kažkokiu lygiu, ar ne. Kolektyvinio aptarimo, sprendimo nebuvo. Pasakiau, kad supratau, ir pirmyn", – M.Laurinkus prisimena dar pasišovęs organizuoti kelionei transportą, žmones, bet K.Motieka nuramino, kad tik jie dviese važiuos jo automobiliu.

Slėptuvė degalų bake

K.Motiekos automobilis stovėjo kieme. "Aš prožektoriumi nešviečiau ir nežiūrėjau, kur ką jis deda. Man pasakė, kad padėta, sėdam, važiuojam", – kalbėdamas apie tuo metu vykdytą misiją šyptelėjo M.Laurinkus.

M.Laurinkus pasakojo, kad iniciatyva Kaune paslėpti Kovo 11-osios aktą kilo K.Motiekai. (T. Lukšio / Fotobanko nuotr.)

Kaip paaiškėjo vėliau, K.Motieka išardė automobilio degalų baką ir įrengė jame dokumento slėptuvę. Apie tai, kad važiuoja pas Kaune gyvenusį kardinolą V.Sladkevičių, M.Laurinkus sužinojo tik kelionės iš Vilniaus metu. Jis neabejoja, kad K.Motieka šį planą buvo aptaręs su V.Landsbergiu, tačiau tą kelionės naktį neklausinėjo, kaip ir vėliau jau po šių įvykių.

Tuo metu gatvėse dar stovėjo telefono automatų būdelės. K.Motieka nuėjo paskambinti. "Ką kalbėjo, aš negirdėjau, tik supratau, kad jis apie tą dalyką santūriai informavo. Ar prieš tai buvo kalbėjęs, neklausinėjau. Taip buvau įpratęs", – pasakojo M.Laurinkus.

"Viskas gerai. Einam", – pasakė K.Motieka M.Laurinkui.

"Aš jo daugiau niekada neperklausiau, mes ypatingai to ir neaptarinėjome, bet spėjau, kad apie Kovo 11-osios aktą nebuvo kalbama telefonu. Buvo kalbama apie norimą vizitą. Manau, kad toks elgesys buvo visiškai teisingas. Telefonai tuo metu buvo lengvai paklausomi, KGB kontroliavo pasiklausymo sistemą – juk telefonai buvo paprasti, laidiniai", – tęsė M.Laurinkus.

Tuometis VSD generalinis direktorius svarstė, kad greičiausiai ir kardinolas labai tiksliai nežinojo, koks vizito tikslas, bei, ko gero, nežinojo, kad K.Motieka bus ne vienas. Tuo labiau tai nebuvo aptariama telefonu.

"Mano juk pareigos tuo metu buvo VSD direktorius. Jei kas būtų klausęs telefoninio pokalbio, iš karto būtų atkreipęs dėmesį", – saugumo sumetimus minėjo M.Laurinkus.

Didžiausias pasitikėjimas

Kardinolo padėjėjas priėmė svečius. V.Sladkevičius tuo metu sirguliavo. M.Laurinkus mena, kad apie tai prasitarė jau vėliau pas vėlyvus svečius atėjęs pats kardinolas.

"Mano vaidmuo buvo linksėti galva. Aš į pokalbį nesikišau. K.Motieka paaiškino, kokios rimtos aplinkybės, koks didelis pasitikėjimas kardinolu ir kad Aktas laikinai saugoti būtų paliktas būtent čia", – nuo to momento dvejus metus Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas buvo saugomas kardinolo V.Sladkevičiaus namuose.

Kodėl būtent kardinolas buvo pasirinktas kaip patikimas dokumento sergėtojas, M.Laurinkus sako tuomet nekėlęs sau šio klausimo. Vis dėlto jis mano, kad tai buvo didžiausias pasitikėjimo žmogumi ženklas. K.Motieka anuomet paaiškino, kad V.Sladkevičiaus namai – vienintelė dokumentui saugi vieta; tikėjosi, kad, jei čia vyktų krata, Vatikanas sukeltų didelį skandalą.

"Patikimesnės, o ir artimesnės vietos nebuvo. Vienas Aktas, kaip žinome, jau buvo išgabentas į Vokietiją. Negi turėjome į Vašingtoną gabenti? Nereikėjo tų visų detektyvų. Daugmaž apsisaugant nuo netikėtumų toks dalykas ir buvo padarytas. Lyg ir jautėsi, kad turėtume atsilaikyti ir, kaip dabar sakoma, viskas turėtų baigtis pergale, bet tuo metu buvo visokių minčių", – sprendimo teisingumu ir šiandien neabejoja M.Laurinkus.

Tik po kelerių metų, 1993-iaisiais, kardinolas V.Sladkevičius Kovo 11-osios aktą perdavė tuomečiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui, o šis jį įteikė saugoti Valstybės archyvui.

Anot buvusių VSD vadovų, žvalgybų darbas yra rinkti slaptą informaciją apie išorines grėsmes, tuo tarpu socialinės problemos, pabrėžia jie, yra ir viešai žinomos, ir jau dabar kitų Vyriausybės institucijų nagrinėjamos.

2010-2015 m. VSD vadovavęs Gediminas Grina Eltai akcentavo, kad Lietuvos žvalgybos institucijos yra atsakingos už išorines grėsmes, o ne vidines. Pasak jo, socialinės problemos yra kitų Vyriausybės institucijų atsakomybė.

„Žvalgybos institucijų paskirtis nėra rūpintis vidinėmis problemomis. Žvalgybos institucijų ir kontržvalgybos paskirtis rūpintis išorėje kylančiomis grėsmėmis. Vidinės grėsmės yra Vyriausybės ir ministerijų reikalas, jeigu jos kyla dėl kažkokių vidinių priežasčių. Niekada žvalgybos institucijos nenagrinės vidinių priežasčių, nes tai ne jų paskirtis“, – Eltai sakė G. Grina.

„Grėsmės, kurios yra viduje, jas turi žinoti ministerijos. Jeigu jūs kalbate apie socialines problemas, pirmiausia, tai ministro atsakomybė. Jis nežino, kokios yra vidinės grėsmės? Juk čia nėra slaptos grėsmės. Žvalgybos institucijos yra slaptos ir jos aiškinasi tuos dalykus, kurių niekas viešai nežino. Tai yra esminis dalykas ir mūsų politikai to niekaip per 30 metų suprasti negali. Todėl ir kyla tokie nesusipratimai, kuomet kairė nežino, ką daro dešinė“, – sakė buvęs VSD vadovas.

Žvalgybos institucijų paskirtis nėra rūpintis vidinėmis problemomis.

G. Grinai pritarė ir pirmasis VSD vadas Mečys Laurinkus.

„Ar tą reikia daryti VSD, manau, kad ne. Tai nėra institucija, kuri tokius papildomus tyrimus turi atlikti, jie neturi specialistų tokioms vidinėms grėsmėms vertinti. Čia reikia specialistų, tokius dalykus atlieka įvairūs institutai. Pasaulyje daug tokių egzistuoja ir valstybės specialiai juos kuria ir juos apmoka. Tuomet yra užsakymai ir jie skelbia šiuos dalykus viešai. Saugumo tarnybos vienos to negali padaryti, nes neturi tam žmonių“, – sakė Eltai M. Laurinkus.

M. Laurinkus taip pat teigia, kad nors jis supranta prezidento norą gilesnės vidinių procesų valstybėje analizės, bet, pasak buvusio VSD vadovo, tam jau yra sukurti institutai.

„Ateityje gal ir būtų gerai tokį nedidelį tinklelį turėti žmonių, kur būtų galima užsakyti tokį tyrimą. Jį skelbti kaip tam tikrą perspėjimą, ar ką nors. Nesvarbu kaip tai pavadinsi, nereikia visko įvardinti grėsmėmis. Iš esmės aš suprantu, ką nori prezidentas pasakyti, kad jis nori gilesnės vidinių įvairių procesų valstybėje analizės“, – teigė M. Laurinkus.

Pasak M. Laurinkaus, nereikėtų socialinių problemų lyginti su išorinėmis grėsmėmis.

„Tai iš tikrųjų yra nelygūs dalykai. Karinė grėsmė yra didesnė už grėsmes, kurias kelia socialinės problemos, (...), bet aš (prezidento – ELTA) mintį suprantu ir ji gana teisinga“, – sakė jis.

VSD: departamento veiklą reglamentuoja Žvalgybos įstatymas

Ar departamentas galėtų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pateikti ataskaitas ne tik apie išorines grėsmes, bet ir apie vidines (socialinė atskirtis, regionų atskirtis ir t.t), VSD pateikė Eltai atsakymą.

„Valstybės saugumo departamento veiklą reglamentuoja Žvalgybos įstatymas. Vienas iš kontržvalgybos uždavinių yra „prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti įtakos visuomeniniams politiniams, ekonominiams procesams, taip pat kuriais gali būti pažeidžiami valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė ir vientisumas, konstitucinė santvarka, valstybės interesai, gynybinė ir ekonominė galia. Valstybės saugumo departamentas, remdamasis Žvalgybos įstatymu, kasmet visuomenei pateikia Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Šiame dokumente vertinami įvykiai, procesai ir tendencijos, darantys didžiausią įtaką Lietuvos nacionalinio saugumo situacijai“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia VSD Strateginės komunikacijos skyrius.

ELTA primena, kad ketvirtadienį prezidentas užsiminė, jog VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) kasmet ruošiamame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime norėtų matyti ir įspėjimus apie šalies vidaus grėsmes.

„Vidinės priežastys yra nė kiek ne mažiau svarbios, nei išorinės. Tai yra vis dar didelė socialinė atskirtis, regionų atskirtis, žmonių nepasitikėjimas teismais, teisėtvarkos sistema (...) Esu įsitikinęs, kad mūsų vidinės grėsmės turi būti atspindėtos ir mūsų nacionalinio saugumo ataskaitose kaip lygiavertės, o kai kuriais atvejais – kaip svarbesnės, palyginti su išorinėmis grėsmėmis“ ketvirtadienį laidai „Delfi Dėmesio centre“ sakė jis.

"20–25 metus viskas vyko tarsi už širmos. Yra ir šešėlinė ekonomika, ir šešėlinė politika. Paskelbta pažyma objektyviai ir atskleidžia tai", – mano buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Mečys Laurinkus.

– Viešinama ir teismui perduotos vadinamosios Eligijaus Masiulio bei "MG Baltic" politinės korupcijos bylos duomenys, ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikta slaptoji pažyma, ir Prezidentės susirašinėjimas su E.Masiuliu. Normalu, kad viskas nuteka?

– Vertinu pozityviai, vis tiek tai yra kažkokia informacija visuomenei, kuri iki šiol mažiau apie buvusius procesus žinojo. Natūralu, visi šie dalykai susiję, susisiekiantys indai. Manau, šie paskelbimai yra sąmoningai susiję. Tai yra informacija, kurią visuomenė nelabai žinojo, nors procesai vyko daug metų.

– Kiek yra daug metų? Jūs pirmąsyk Valstybės saugumo departamentui vadovavote, kai jis tik buvo įkurtas 1990-aisiais. Ar jau ir tada buvo verslo bandymų paveikti politiką?

– Ne, nuo pirmų dienų Valstybės saugumo departamento rūpestis buvo ne ūkinė veikla ir ne tos įtakos ieškojimas. Tuo metu sprendėme kitus saugumo klausimus. Reikėjo rinkti informaciją apie kitas grėsmes, kurios vėliau ir buvo pas mus. Prioritetai buvo kiti. Ir tokių žmonių negalėjo būti pas mus, kurie sugebėtų aprėpti ir ūkinę veiklą, ir žmonių gyvenimą. Tuo metu apskritai kalbos nebuvo apie politikos ir verslo santykius. Net privatizavimas dar nebuvo prasidėjęs.

– O kada tas įtakos darymas prasidėjo?

– Manau, po visų trijų privatizavimo etapų. Tada, kai iškilo žemės nuosavybės atkūrimo klausimai. Tada, kai laisvos ekonomikos sąlygomis susikūrė verslas, kai atsirado privataus verslo asociacijos. Tada pradėjo atsirasti ir interesai.

– Iki šiol verda aistros dėl Seimo priimto vadinamojo žemės perkėlimo įstatymo. Daug paprastų žmonių, turėjusių žemių puikiose vietose, jų neatgavo. Naujaisiais savininkais tapo apsukruoliai. Ar priimant tą įstatymą galėjo kažkas padaryti įtaką politikams, ar taip sugalvojo patys politikai?

– Prisimenu, buvo labai daug diskusijų apie tai. Bet jos buvo viešos, niekas nieko neslėpė. Manau, didžioji visuomenės dalis praktiškai pritarė tam. Nieko slapto nebuvo. Tik gal šis klausimas nebuvo visapusiškai aptartas. Visi žinojo, kad adekvačiai grąžinti žemės neįmanoma. Fiziškai neįmanoma, nes jau buvo visiškai kitos sąlygos nei nacionalizuojant.

Šešėliniai dalykai atsirado ne užvakar, o gerokai seniau. Tik dabar VSD pažymoje tai apibendrinta forma pateikta.

Taip atsitiko visur, kur po socializmo griuvimo buvo grąžinama nuosavybė. Niekas nežinojo, kaip tvarkytis, kaip kompensuoti už tai, kam nebegalima grąžinti nuosavybės. Diskusijos buvo viešos, užtenka pakelti archyvus.

– Bet iki šiol žemės grąžinimas nesibaigęs, atrodo, stengiamasi geriausių vietų išvis neatiduoti. Žmonės supjudyti…

– Taip, negrąžinta. Nes tai ilgas procesas.

– Ar dabartiniame grąžinimo etape nedaromos įtakos, kad nebūtų atiduota žmonėms tai, kas jiems priklauso?

– Visą laiką jos daromos, buvo ir bus. Turto grąžinimas, privatizavimas – patys sudėtingiausi procesai visame pasaulyje. Ne tik Lietuvoje. Ir Latvijoje, ir Estijoje. Ir Lenkijoje, nors ten kiek kitokia sistema buvo, privati nuosavybė žemės ūkyje nebuvo visiškai panaikinta.

Aišku, skirtingi procesai buvo Rytų ir Vidurio Europoje. Bet jie dideli, milžiniški. Ir kas galėjo patarti, kurį modelį geriausiai pasirinkti? Svarbiausia, kad būtų diskusija, kad būtų vieša, žinoma. Ko jau ko, o diskusijų dėl žemės grąžinimo, dėl privatizavimo tais laikais Lietuvoje netrūko. Tačiau, savaime suprantama, daug kas liko ir šešėlyje.

Visi žino, egzistuoja šešėlinė ekonomika. Iki šiol egzistuoja. Oficialiai pripažįstama. Yra ir šešėlinė ekonomika, ir šešėlinė politika. Visais laikais jos abi buvo. Ne visa ekonomika ir ne visa politika yra šešėlinė, bet šešėlio dalis egzistuoja. Paskelbta pažyma objektyviai ir atskleidžia tai.

Šešėliniai dalykai atsirado ne užvakar, o gerokai seniau. Tik dabar VSD pažymoje tai apibendrinta forma pateikta.

– Vadinamoji politinės korupcijos byla, VSD pažyma byloja, kad šešėlinė politika ne tokia jau maža. Praktiškai nebeliko nė vienos švarios politinės partijos. Ir vienos, ir kitos, ir trečios atstovams pateikiami įtarimai, kaltinimai, o kelių politinių organizacijų veikėjai apklausti kaip specialieji liudytojai ir suskaičiuoti nelengva. Kaip vertinate tokią situaciją?

– Reikia vertinti keletą dešimtmečių. 20–25 metus viskas vyko tarsi už širmos. Šiapus širmos buvo viešoji politika – vidaus ir užsienio, matoma, deklaruojama, aptariama. Reali, ne kokia veidmainiška. Ir efektyvi. Bet vyko ir už širmos įvairūs įvykiai, apie kuriuos visuomenė nežinojo. Tik nujautė, nes visuomenė – tokia pati, kaip ir visa valstybė. Tam tikra visuomenės dalis pati dalyvauja šešėlinėje ekonomikoje, šešėliniuose procesuose. Dabar ši širma kiek praskleista, matome, kas realiai vyksta ir ne vienus metus vyko. Bet ar tai reiškia, kad peržengtos raudonos linijos? Ar tai reiškia, kad jau yra teisminiai procesai? Ar tai reiškia, kad yra kažkoks visuotinis pasmerkimas? Ne. Čia yra įvairūs lygiai. Visa tai reikia žinoti ir ateityje išvengti.

– Politikos senbuviai tvirtina, kad gausiai partijai išlaikyti skyrių darbuotojus, vadovybę visoje Lietuvoje būtina per metus turėti visą milijoną eurų. Iš valstybės dotacijų reta kuri gali išlaikyti visą savo struktūrą. Niekam nekyla noro suskaičiuoti, ar jos suduria galą su galu, ar gyvena pagal pajamas. Gal skaidrumo atsirastų vėl grąžinus galimybę politines partijas remti verslui? Visuomenė bent jau žinotų, kiek aukojama oficialiai.

– Taip. Iš ko gyvena Jungtinių Valstijų demokratai, iš ko gyvena respublikonai? Iš ko gyvena Prancūzijos, Vokietijos didžiosios partijos? Iš privačių rėmėjų.

Visi seniai pripažino, kad kito kelio nėra. Ir Lietuvoje tą sistemą reikėjo tobulinti, o visa našta buvo perkelta ant paprastų žmonių pečių – tarnautojų, darbininkų, visų, kad ir kur jie dirbtų. Manau, kad tas draudimas juridiniams asmenims finansuoti partijas paprasčiausiai yra populistinis. Tai noras įtikti visuomenei, nuolat deklaruojant žodžius "švara", "skaidrumas" ir pan. O nuo nebūna skaidriau. Tokioje situacijoje pradedama ieškoti aplinkinių kelių. Ir susidaro ta šešėlinė politika.

– Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateiktoje VSD pažymoje nurodoma, kad tyrimas vyko daugiau nei dešimt metų. Normalu tai? Galbūt reikėjo sustabdyti, užkardyti tuos politikams įtaką darančius procesus, jei buvo peržengiami įstatymai…

– Kiek prisimenu iš savo darbo VSD, buvo nuostata į vidinės konkurencijos, į ekonominius procesus nesikišti. Departamentas žiūri tik į išorės grėsmes, kurios gali kilti valstybei. Žinoma, ir per ekonomiką.

Vienu metu, man jau nebedirbant VSD direktoriumi, buvo panaikinta departamento ekonominio saugumo funkcija, buvo susikoncentruota į žvalgybą ir kontržvalgybą. O vidinių ekonominių procesų analizė, kokia čia vyksta konkurencija tarp atskirų firmų, kokie čia koncernai turi ryšių su Vyriausybe, gali veikti per partijas, liko savotiška pilka zona. Nors, kaip dabar paaiškėjo, nevisiškai tokia liko, vis dėlto informacija buvo renkama. Gal su pertrūkiais, gal kaip. Čia jau atskiras klausimas. Aišku, galima domėtis, ar pagrįstai tai buvo daroma, ar nepagrįstai. Galima išsiaiškinti. Tą pagaliau gali padaryti Seimas, kontroliuojanti institucija.

– Visais laikais politikos užkulisiuose buvo kalbama apie įtakos Vyriausybės nariams, parlamentarams darymą. Negi Valstybės saugumo departamentui buvo paslaptis, kad maždaug 2000-aisiais į vieną fazanyną pajūryje buvo kviečiami ir apdorojami ministrai, kiti politikai? Netrukus po to buvo kitas laikotarpis, kai kelių tiesimo įmonės turėjo itin stiprių ryšių su aukščiausiomis šalies institucijomis. Ar buvo tuo metu kokių nors tyrimų (M.Laurinkus tuo metu antrą kartą buvo VSD direktoriumi – autor. past.)?

– Nieko nežinau. Nieko negaliu pakomentuoti.

– Apskritai, kai 1998–2004 m. antrąkart ėjote VSD direktoriaus pareigas, buvo kokių nors tyrimų, pažymų apie verslo įtakos darymą politikai?

– Kaip įstatymu buvo nustatytos VSD funkcijos, praktiškai tą ir darėme. Tai yra žvalgyba, kontržvalgyba, visuomeniniai procesai, kuriems įtaka gali būti daroma iš išorės. Ir įvairios tendencijos, kurios gali būti viduje, sakykime, susijusios su energetika, kitomis svarbiomis sritimis. Strateginiai klausimai, o ne tokie, kurie susiję su konkrečių firmų veikla.

M.Laurinkaus dosjė

66-erių Mečys Laurinkus yra Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistas, tarybos narys, Sąjūdžio sekretorius. Pagal išsilavinimą – filologas, dirbęs mokytoju, Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto moksliniu bendradarbiu. VSD vadovavo du kartus – 1990–1991 m. ir 1998–2004 m. Labiausiai pagarsėjo, kai 2003 m. Generalinei prokuratūrai įteikė pažymą, kurioje teigiama, kad prezidentas Rolandas Paksas yra priklausomas nuo tarptautinių nusikaltėlių ir kyla grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui (vėliau šis teiginys buvo atmestas Konstitucinio Teismo, tačiau R.Paksas per apkaltą neteko posto). Šiame tyrime daug dėmesio buvo skirta kelių tiesimo verslo ir politikos ryšiams. 2004–2008 m. M.Laurinkus dirbo Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje, 2008 m. buvo paskirtas ambasadoriumi Gruzijoje, o vos po metų Prezidentės Dalios Grybauskaitės atšauktas. Atšaukimo versija – galbūt susijęs su slapto CŽV kalėjimo atsiradimu Lietuvos teritorijoje, kai antrą kartą vadovavo VSD, tačiau tai neįrodyta.

.Apie tai ir daugybę kitų šios situacijos aspektų laidoje „Dėmesio centre“ diskutavo buvę VSD vadovai Gediminas Grina (vadovavo 2010–2015 m. m.) ir Mečys Laurinkus (1998-2004 m. m.).

– Daugiausiai klausimų kelia sekimo laikotarpis – daugiau nei 10 metų nuo 2006 metų iki 2017 metų Ar tokio ilgi tyrimo terminai – normalu?

G. Grina: Jeigu žiūrėtume kaip žvalgybos institucijai, tai bet ką tirti terminų nėra, nes žvalgybiniai objektai neturi terminų. Tai nėra teisėsauga.

– Jei manoma, kad kažkokie procesai kelia pavojų nacionaliniam saugumui, jie stebimi nuolat?

G. Grina: Dar reikia pabrėžti, ne šiaip sau stebimi, bet pagal Valstybės gynimo tarnybos (VGT) duotas užduotis.

– Kitaip tariant, VGT 2006 m. galėjo pavesti vykdyti tam tikrą tyrimą?

G. Grina: Man sunku spręsti pagal 2006 m., bet galbūt nuo 2010 m. VGT spręsdavo dėl užduočių. Dar iki įstatymo, iki man tampant direktoriumi, buvo nuspręsta, kad VSD turi veikti kaip žvalgybos institucija. Ir VGT pradėjo formuoti užduotis VSD.

– P. Laurinkau, didesnis nei 10 metų terminas jums neatrodo įtartinai? Nes renkant tiek laiko duomenis, galima surinkti informacijos apie bet ką.

M. Laurinkus: Ne, 10 metų tikrai nereikia, mūsų sąlygomis, mūsų teritorijoje, mūsų galimybėmis užtenka pusmečio. Tai yra ilgiausiai.

– Jei pusmetį vykdai kažkokio žmogaus ar kažkokios veiklos operatyvinį tyrimą, tu gali nustatyti, ar yra vykdoma kažkokia veikla? Daugiau tirti, sekioti 10 metų tikslo nėra?

M. Laurinkus: Bet kuriuo aspektu – ir specialiu, ir bendresniu – tiek laiko nereikia mūsų sąlygomis, kadangi viskas yra kaip ant delno, daug metų viskas matosi. Lietuva yra toks didžiulis katilas, kurio viename gale tarkšteli, kitame atsiliepia – yra palyginti nedidelė bendruomenė. Kai yra tiriami ilgi, daug valstybių apimantys procesai, o čia viską galima labai greitai ištirti.

– Kaip jūs vertinate tokį ilgą laikotarpį?

M. Laurinkus: Aš nežinau, kodėl taip yra įrašyta, manau, kad realiai taip nebuvo.

– Pokalbiai matosi iš įvairiausių laikotarpių.

M. Laurinkus: Nesvarbu, gali būti didžiulės pertraukos ir tai nieko stebėtino. Žiūrint pagal reikalą, bet tiek laiko nereikia. Parašyta, tai negi pradėsi ginčytis. Ne tame esmė. Esmė tame, kad tai pozityvus dalykas, gerai, kad tai padaryta, gerai, kad paviešinta ir viskas gerai.

– Kodėl jūs tai laikote pozityviu dalyku?

M. Laurinkus: VSD yra vienintelė Lietuvoje institucija, kuri dar gali daryti tokį analitinį, apibendrinantį darbą – apibendrintas tendencijas, kas vyksta šiuo atveju tarp verslo ir politikos. O tai yra problema, kuri yra laužta iš piršto. Tokie egzistuoja ne tik Lietuvoje.

– P. Grina, jūs irgi pozityviai vertinate tai, kad tokia informacija pasirodė viešai?

G. Grina: Vienas dalykas – informacija, kuri yra išslaptinta, tai šiuo atveju – šis dokumentas. Išslaptinti dalykai negali būti slepiami, nes jie nebėra slapti. Jei kalbame apie tas užtušuotas vietas, tai visuomenei parodyta, kad kažkas palikta įslaptinta. Dabar klausimas, ką VSD daryti? Ar išslaptinti tas užtušuotas vietas? Ir čia yra du keliai. Gaunasi, kad VSD yra statomas į dviprasmišką padėtį. Jei jis paklus politikų reikalavimams ir išslaptins tai, kas pajuodinta, natūralu, kad gali prasidėti teisminiai procesai. Jei VSD pilnai vadovausis įstatymais ir neišslaptins tų pajuodintų vietų, tai savotiškas pyktis su politikais.

Labai reikia skirti, kas yra teisėta, ir kas yra teisinga.

M. Laurinkus: Pritariu. Jei man būtų tokia situacija, aš asmeniškai organizuočiau, kad nereikėtų braukyti. Nereikėtų intriguoti visuomenės specialiai. Čia yra neapgalvotas dalykas.

– Sakote, kad VSD turėjo taip suformuluoti, kad nereikėtų nieko braukyti? Gal VSD nežinojo ir nesitikėjo, kad tai taps vieša?

M. Laurinkus: Šiais laikais reikia tikėtis, kad viskas taps vieša. Gal dar prieš 20 metų... O dabar yra išviešinimo galimybės nepaprastai didelės.

– Kokią išeitį jūs matytumėte? VSD, akivaizdu, nenori atskleisti informacijos, kuri yra užtušuota, nes gali kilti teisinių problemų. Tokių problemų buvo, kai Rolando Pakso apkaltos procese figūravo toks pilietis Algirdas Drakšas, kurio pokalbiai buvo paviešinti. Vėliau jam nebuvo suformuluoti jokie kaltinimai ir jis laimėjo dėl pokalbių paviešinimo. Šiuo atveju pokalbiai viešinami. Yra Dariaus Mockaus, kai kurių politikų ir t.t. žinutės. Kai kurie iš jų nėra įtariamieji ir jų pokalbiai yra paviešinti. Einant prie tų užtušuotų vietų, kaip VSD turėtų elgtis?

M. Laurinkus: Manau, kad tęsis, bus įvairių niuansų. Tačiau akcentuočiau kitą dalį, kuri man yra svarbesnė – mes esame toje zonoje, kurioje turime spręsti verslo ir politikos problemą. Ji yra reali, konkreti, bet nesakau, kad ji yra grėsminga. Bet ji yra. Ir nereikėtų žiūrėti pro pirštus, tai yra tas tarpas, kai tą reikia daryti. Iš politologinės pusės – Lietuvos valstybė nėra suradusi tinkamo dialogo su verslu. Tokioj sutelktoj visuomenėj tą santykį reikėjo iškloti, kur nubrėžti ribas. Tai įmanoma padaryti, nėra lengva jas išlaikyti, bet Lietuvoje vyriausybės neieškojo tokio dialogo. Ir su verslu yra vienas pirmųjų signalų, kad jis yra būtinas.

– Iš to, kas čia parašyta, nekyla išvados, kad reikia papildyti Baudžiamąjį kodeksą numatant kažkokius konkrečius dalykus? Gal visgi iš tos pilkos zonos reikia bandyti įstatymų prasme eiti į kažkokias labai aiškiai reglamentuotas situacijas? Nes čia labai sunku dabartinėje teisinėje bazėje apibūdinti, kas čia per veikla.

G. Grina: Įvesčiau dar du dalykus. Labai reikia skirti, kas yra teisėta, ir kas yra teisinga. Kol mes nesurasime bendro vardiklio, kaip suįstatyminti šituos dalykus, kaip rasti bendrą vardiklį tarp verslo ir, tarkim, vykdomosios valdžios. Kuo daugiau įstatyminės reglamentacijos, tuo daugiau aiškumo. Mes turime ilgą raštą ir gali kiekvienam kilti klausimas „kas iš to?“, nes galbūt iš teisingumo pusės vertinu vienaip, o kiti vertina iš teisėtumo pusės.

– Ir iš moralės pusės.

G. Grina: Taip. Dabar klausimas, koks toliau bus etapas. Sakykime, mes morališkai iš teisingumo pusės kažką nusprendėme, bet bus kitas etapas – teismų procesas. Reiškia, iš teisėtumo pusės, kaip tada viskas baigsis?

M. Laurinkus: Yra niuansai. Bet jeigu sakytume, ką reikėtų dar kartą peržiūrėti partijų finansavimo tvarką. Atrodo, kad ji yra griežta. Aš buvau prieš tokią nuostatą (draudimą įmonėms remti partijas – LRT). Jau geriau yra žinoti, kas yra kas, kiek, už ką, kadangi tai realūs procesai – kaip JAV yra konkretūs rėmėjų sąrašai. Čia išgirdau labai protingą pastabą, kad yra tarnautojų elgesio kodeksas, kuris neegzistuoja Lietuvoje. Tada nusibrėžtų, kur yra ta raudona linija. Bet yra daugybė dalykų, niuansų, kur yra nelabai aišku. Yra daug subtilių dalykų, kurie yra ties riba, bet ten nėra peržengta raudona linija.

– Ši pažyma atsirado tada, kai prezidentė atsidūrė viešųjų ryšių krizėje, kai buvo paviešinti jos laiškai su Eligijumi Masiuliu. Jau buvo galima susidaryti įspūdį, kad tie laikai jau po truputį praeina, kurį laiką to nebuvo ir vėl, saugumo informacija paleista į viešą erdvę.

G. Grina: Vertinu labai paprastai. Kai Lietuvoje baigsis laikai, kai VSD yra kraštinis žaidėjas. Jei kalbame apie šią pažymą, tai kas jos prašė? Šį klausimą atsakykite.

– Jos prašė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, vykdantis tyrimą ir taip pat ši pažyma, pagal dabar žinomą informaciją, buvo nusiųsta aukščiausiam valstybės pareigūnui.

G. Grina: Bet čia yra standartas. Bet kitas klausimas, kaip politikai eksploatuoja šią informaciją, nereikėtų į šį žaidimą painioti VSD.

– Jūs sakote, kad šiuo atveju žvalgybos institucija lieka kraštine, nors tai yra politikų tarpusavio santykių reikalai?

M. Laurinkus: Būtent. Aš netgi norėjau kreiptis į valstybės vadovus nustoti tą praktiką daryti, nes ji labai dažnai naudojama. Bet vėlgi galbūt neverta dejuoti, paprasčiausiai reikia žiūrėti taip – dėl to paskelbimo, dėl to susirašinėjimo man kilo klausimas. Jei tai darė E. Masiulis, tai pasielgė labai nedžentelmeniškai, švelniai pasakius. Turi būti kažkokios vertybės. Vis dėlto, kaip suprantu, yra daugiau objektų – tai yra platesnė problema. Tai yra svarbiau ateičiai, ką čia daryti. Manau, kad diskusijų galėtų būti daugiau. Išvis, tarp valstybės ir verslo dialogo.

Apie tai, kad Rusija gali per 24–48 valandas pasiruošti karui prieš Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, pirmadienį Seime po VSD vadovo Dariaus Jauniškio ir kitų specialiųjų tarnybų metinio pranešimo kalbėjo ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

„Signalas yra tas, kad NATO ir Lietuva turi būti pasiruošusios konfliktui per 24–48 valandas, tai signalas tiek NATO planuotojams, tiek mums. Kalbant apie „Zapad“ [Rusijos karinės pratybos, planuojamos Karaliaučiaus srityje šių metų rugsėjį – LRT.lt], reikia pažymėti ir sąjungininkų karių buvimą čia, jų pačių įsipareigojimą, kad jie yra visiškai integruoti į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Lietuvos kariuomenė ir pasiruošę sąjungininkai – jau čia“, – teigė ministras.

Grėsmėmis iš Rusijos gąsdinama nepagrįstai?

Pastaruoju metu beveik kasdien girdima, kad Rusijos grėsmė Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims bei jų kaimynėms vis didėja.

Negana to, neseniai buvo paskelbta, esą buvęs JAV viceprezidentas ir gynybos sekretorius Dickas Cheney, viešėdamas Indijoje, paskelbė žinąs apie kažkokį Rusijos planą prieš Lietuvą, o galbūt ir – kitas Baltijos šalis.

„Aš kelis kartus perskaičiau tą D. Cheney kalbą, pasakytą Indijoje. Joje jis neužsimena apie jokį Rusijos planą prieš Lietuvą, o tik kalbėjo apie grėsmes ir savo matymus. Lietuviai išsivertė tai, kaip kalbas apie „kažkokį planą“. Be to, D. Cheney, būdamas garbingas žmogus, Indijoje pabrėžė, kad jau nebedirba jokiame valdžios poste, neturi su pastarojo meto kariniais konfliktais pasaulyje susijusios slaptos informacijos, todėl pateikia tik savo politologines įžvalgas. O jas siejo su pastebėjimais, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kažkada apgailestavo dėl SSRS žlugimo. Štai ir viskas“, – kalbėjo M. Laurinkus, vertindamas galimų grėsmių Lietuvai prognozes.

Buvęs VSD vadovas taip pat teigė ne kartą pastebėjęs, kad V. Putinas kritiškai vertino SSRS politinę sistemą. Gal net kritiškiau nei kai kurie politikos apžvalgininkai. M. Laurinkus sako manąs, kad Rusijos vadovui labiau imponuoja carinės Rusijos valdymo sistema ir tradicijos.

„Bet ne V. Putino pažiūros mums dabar labiausiai rūpi. Tai, kad karas iš Ukrainos galėtų persimesti pas mus, nematau ženklų ir, žinoma, neturiu informacijos. Jei tokiomis žiniomis disponuoja Krašto apsaugos ministerija arba VSD, tai šios institucijos turėtų nedelsiant apie tai pranešti“, – įsitikinęs M. Laurinkus.

Nuo karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos pradžios jis teigia priskaičiavęs Lietuvos spaudoje daugiau nei du šimtus publikacijų, kuriose kalbėta ir apie grėsmes Lietuvai.

Tačiau, M. Laurinkaus įsitikinimu, didžiausią grėsmę šiuo metu kelia ne karas Ukrainoje, o vis labiau kaistantys santykiai tarp Rusijos ir JAV: „Įtampa didelė, informaciniai ir kibernetiniai karai vyksta. Situacija – tikrai labai rimta.“

Lietuva galėtų pasimokyti iš Izraelio

Buvęs Seimo pirmininkas, generalinis prokuroras bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Artūras Paulauskas atkreipė dėmesį, kad jau tradicinėse savo ataskaitose VSD ir žvalgybos tarnybos įvertina galimas ar esamas grėsmes Lietuvai, tačiau tos ataskaitos nereiškia, jog gali prasidėti karas: „Mes tiesiog esame įspėjami, iš kur – realiausios grėsmės. Kadangi šiuo metu šalia Lietuvos itin didelė Rusijos ginkluotųjų pajėgų koncentracija ir planuojamos plataus masto pratybos, todėl ir paskaičiuota, kad Rusijai pakaktų 24 valandų realiems kariniams veiksmams pasiruošti. Juk Sirijoje Rusijos desantininkai ir aviacija atsirado per kelias valandas.“

Prisimindamas darbą NSGK vadovo pareigose, A. Paulauskas teigė, kad, kaip realiausia grėsmė Lietuvai, visada buvo įvardijama Rusija, tačiau tokios įžvalgos dar nereiškia galimos karo pradžios.

Jis taip pat teigė nemanąs, kad Rusijos prezidentas V. Putinas planuotų karą prieš NATO. Toks sprendimas, A. Paulausko manymu, reikštų tik pralaimėjimą.

„Kažin ar V. Putinas pritartų tokiai avantiūrai. Ukraina juk nėra NATO narė, todėl jis ten – drąsesnis. O mums reikėtų imti pavyzdį iš Izraelio. Karas šioje šalyje vyksta praktiškai nuolatos, bet žmonės dirba, kuria ir gyvena visavertį gyvenimą“, – kalbėjo A. Paulauskas.

Išeitis – gyventi ramiai

Mėgautis ramiu gyvenimu patarė ir buvęs krašto apsaugos ministras, Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas.

„Taip, Karaliaučiaus srityje Rusija sukoncentravo didžiules karines pajėgas. Baltarusija irgi nesnaudžia ir demonstruoja savo, kaip sąjungininkės, ryšius su Rusija. Todėl mums iš tikrųjų reikėtų būti budriems, bet įvardintos galimos grėsmės dar nereiškia, kad prasidės karas“, – tvirtino G. Kirkilas.

Ir jis, ir M. Laurinkus planuojamas Rusijos karines pratybas visai šalia Lietuvos „Zapad“ kol kas vertina kaip  normalų reiškinį, pastebėdami, kad jų metu NATO gali pareikalauti padidinti savo stebėtojų skaičių.

„Nemanau, jog Lietuvos istorijos trajektorija turi pradingti globaliame pasaulyje. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje intelektualai kėlė diskusijas apie Lietuvos vaidmenį tarp savo kaimynių. Vienas iš variantų buvo naujiems laikams pritaikyta tilto tarp Vakarų ir Rytų idėja. Teisinga ar ne, bet tai skatino giliau ir atidžiau tyrinėti savo istoriją. Lietuvai tapus NATO nare, ėmė plisti kitoks savo vaidmens suvokimas, vaizdžiai tariant, vos ne Vakarų Europos pasienio tvirtovė, fortas“, – per iškilmingą minėjimą Seime šeštadienį sakė M.Laurinkus.

Pasak jo, Lietuvos istorijoje būta labai karingų laikotarpių, tačiau Lietuva yra artimesnė dialogo kultūrų tipui, su unikalia tolerancijos nuo viduramžių tradicija.

„Įsivaizduočiau Lietuvą kaip tvirtovę su nuleidžiamais, ne bet kada, dialogo tiltais. Savu būdu atgrasyti gali ir diplomatija, o visų svarbiausia, kad mes patys, o ne kas nors iš šalies, kad ir protingų žmonių kompanija, kurtume savo valstybės ateities variantus“, – kalbėjo signataras.

Jo teigimu, dėl klaidingo savo vietos suvokimo pasaulyje kyla spąstai valstybės kūrimui.

„Vis dar gyvas įsitikinimas, jog narystė Europos Sąjungoje ir NATO yra ir Lietuvos istorijos pabaiga, nebesą ko siekti, išskyrus finansinės ar kitokios ES paramos, tvirtesnių saugumo garantijų ir pasivyti kurią nors Skandinavijos valstybę“, – teigė M.Laurinkus.

Įsivaizduočiau Lietuvą kaip tvirtovę su nuleidžiamais, ne bet kada, dialogo tiltais.

„Kas yra Lietuva, koks jos vaidmuo, kad ir toje pačioje ES, kokia Lietuvos misija, pagaliau, kuo mūsų valstybė, kultūra įdomi, o gal ir naudinga, kitoms kultūroms ir valstybėms – klausimai, kurie, nenorint įžeisti klausėjo, laikomi romantine atgyvena“, – pridūrė jis.

Lietuva šeštadienį švenčia 27-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines.

Vytauto Landsbergio vadovaujama Aukščiausioji Taryba Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą priėmė 1990 metų kovo 11-osios vakarą. Taip Lietuva tapo pirmąja sovietine respublika, atsiskyrusia nuo Maskvos.

Jo kandidatūra partijos rinkimų sąraše įrašyta penktu numeriu. M.Laurinkus kandidatuos Senamiesčio vienmandatėje apygardoje Vilniuje.

Su Žaliųjų partija į Seimą mėgins patekti ir ilgus metus vidaus reikalų sistemoje dirbęs buvęs Vilniaus policijos vadovas Sigitas Mecelica. Jam patikėtas antrasis numeris sąraše bei Utenos vienmandatė apygarda.

Pirmoje kandidatų sąrašo vietoje įrašytas partijos pirmininkas parlamentaras Linas Balsys. Jis dėl Seimo nario mandato varžysis naujai suformuotoje Panerių apygardoje Vilniuje.

Į pirmąjį Lietuvos žaliųjų partijos kandidatų penketuką dar pateko Naujamiesčio apygardoje kandidatuosiantis visuomenininkas Laurynas Okockis, jis šiuo metu dirba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje tarptautinio bendradarbiavimo srityje, bei aplinkosaugos doktorantė Marija Tamkevičiūtė, dirbanti Gamtos tyrimų centre.

Žaliųjų partija iš viso kelia 38 kandidatus.

Seimo rinkimai vyks spalio 9 dieną.