Kauną pasirinko neplanuotai
Ketverius metus Kaune gyvenantis ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijuojantis Alanas atvirauja, kad pamilo Lietuvą ir jos žmones, o Kaune jaučiasi tarsi namuose.
Vaikinas, dar prieš apsigyvendamas Lietuvoje, buvo išvykęs pagal mainų programą į Vokietiją, kur pirmą kartą susipažino su lietuviais. "Jie mane pakvietė atvykti į Lietuvą, apsilankyti Kaune ir VDU, – pasakojo A.Perezas. – Aš žinojau, kad Lietuva egzistuoja, nes labai mėgstu skaityti ir domiuosi įvairių šalių istorija. Žinojau ir apie Sovietų sąjungą".
Draugai paskatino meksikietį Lietuva susidomėti dar labiau, tačiau po pirmo apsilankymo mūsų šalyje jis netikėjo, kad kada nors čia užsibus ilgesniam laikui. Grįžęs į Meksiką po studijų Vokietijoje, Alanas rezgė mintis, kaip pabėgti iš nuobodžios kasdienybės. "Neįsivaizdavau savęs visada dirbančio biure, todėl nusprendžiau kažko imtis. Taip ir kilo mintis apie studijas Lietuvoje", – pasakojo studentas.
Pasiteiravus, kodėl studijas pasirinko Kaune, vaikinas atviravo, kad pirmiausia parašė prašymą mokytis Vilniaus universitete, tačiau ten jo nepriėmė be reikiamo dokumento. Tuomet jis pagalvojo apie VDU, kuriame jau buvo lankęsis anksčiau. Darbuotojai universitete geranoriškai priėmė ir padėjo užbaigti ilgą ir sunkų procesą. "Ne aš, o Kaunas pasirinko mane. Tikriausiai taip ir turėjo nutikti, nes dabar esu labai laimingas gyvendamas šiame mieste", – džiaugėsi meksikietis.
"Smagu gyventi mieste, kuris kiekvieną dieną vis gražėja ir atsinaujina", – pokyčius Kauno mieste pastebi vaikinas. Jo nuomone, tiek Vilnius, tiek Kaunas yra gražūs miestai, tačiau jo namai – Kaune. "Daug kartų lankiausi Vilniuje, bet niekada nesijaučiau ten taip, kaip būdamas Kaune. Tiesiog save įsivaizduoju tik Kaune", – pripažino A.Perezas.
Lietuviai meksikiečio akimis
"Prisimenu savo atvykimą. Mane pasitiko būrys lietuvių, kurie pasirodė linksmi, pilni energijos ir labai draugiški", – prisiminimais dalijosi studentas.
Pirmas įspūdis buvo geras, o ir dabar, prabėgus ketveriems metams, pasak jo, niekas nepasikeitė. "Lietuvoje einantys gatve žmonės iš pirmo žvilgsnio atrodo labai rimti. Bet jeigu aš nusišypsau praeiviui, visuomet sulaukiu šypsenos ir iš jo", – lietuvių draugiškumą pastebi studentas.
Vis dėlto, pasak A.Perezo, lietuviai mėgsta palaikyti saugų atstumą aplink save. "Čia turiu daugybę draugų, bet visi jie gana uždari. Lietuviai nemėgsta svetimų žmonių prisileisti arti. Mes, meksikiečiai, esame labai ekspresyvūs. Mėgstame fizinį kontaktą: apsikabinimus, bučinius į skruostą, draugiškai pajuokaudami dažnai patapšnojame per petį. Lietuviai ne tokie. Jeigu nelabai pažįstamą žmogų čia pasisveikindamas pabučiuosi, prieisi arčiau ar paduosi ranką, matysi, kaip jis pasijaučia nepatogiai ir susigėsta", – savo patirtis pasakojo vaikinas.
Jis pastebėjo, kad žmonės Lietuvoje yra per daug susirūpinę problemomis. "Mitas, kad lietuviai yra negatyvūs, gaila, bet turi tiesos. Žmonės čia per daug pasinėrę į problemas, kurios nėra tokios baisios, kaip gali atrodyti", – pastebėjo pašnekovas. Nepaisant to, A.Perezas mano, kad Lietuvoje yra daug pozityviai nusiteikusių jaunų žmonių. Anot jo, tereikia į kiekvieną dieną pažvelgti pozityviau, kaip tai daro jo gimtosios šalies žmonės.
Ne aš, o Kaunas pasirinko mane. Tikriausiai taip ir turėjo nutikti, nes dabar esu labai laimingas gyvendamas šiame mieste.
Alanas prisipažino neišvengiantis ir nemalonių situacijų. "Kartais mane sustabdo gatvėje ir ima pravardžiuoti. Bet tai pasitaiko retai. Jei manęs neapima pyktis tuo metu, žmonės tiesiog atsitraukia", – išgyvenimus pasakojo studentas.
Vaikinas pabrėžė, kad taip atsitinka retai – lietuviai su juo viešose vietose elgiasi mandagiai. "Net jei žmonės ir būna blogai nusiteikę, pabendravę jie pakeičia nuomonę apie mane – jau ne kartą pats tuo įsitikinau", – patirtimi dalijosi meksikietis.
Sužavėjo upės ir ežerai
A.Perezas pasakojo, kad Meksikoje gamta yra labai įvairi, bet Lietuva jį nustebino vandens telkinių gausa.
"Myliu Lietuvą ir Kauną todėl, kad čia yra daugybė vandens telkinių. Nuostabu žingsniuoti ir iš abiejų pusių matyti upes, tiesiai prieš tave susiliejančias į vieną", – Nemuno ir Neries santakos peizažą piešė meksikietis.
"O dar kiek daug ežerų Lietuvoje. Didelį įspūdį paliko Trakai. Kai pirmą kartą apsilankiau ten ir pamačiau Galvės ežere stovinčią Trakų pilį, tiesiog netekau žado. Tas vaizdas – kaip iš pasakos, norisi pilį užkariauti ir gyventi kaip karaliui", – svajonėms pasidavė pašnekovas.
Nepamiršo savo šaknų
Alanas sakė tarp Lietuvos ir Meksikos atradęs įdomių sąsajų. "Jūsų pagoniškas tikėjimas man primena meksikiečių tikėjimą, dievus ir deives, kurie globoja vieną ar kitą dalyką, pavyzdžiui ugnį, vandenį, karą", – palygino jis. Net ir lietuvių tradicinė Užgavėnių šventė vaikinui primena, kaip meksikiečiai šokdami aplink laužą bando prišaukti lietų.
"Galbūt aš tik pagyvenęs čia bandau įžvelgti tuos kultūrų panašumus", – juokėsi jis.
Dažnai grįžti į Meksiką Alanui yra prabanga – tam reikia daug laiko ir, be abejo, pinigų. Bet ir gyvendamas toli nuo namų, vaikinas jų nepamiršta, laikosi visų savo tradicijų.
"Visuomet namie pasidarau mažą altorėlį, kurį puošiu gėlėmis, padedu maisto. Jeigu turiu mirusių artimųjų nuotraukų, padedu ir jas", – pasakojo meksikietis, paklaustas, kaip švęs artėjančią Mirusiųjų dieną (Dia de los Muertos).
Anot jo, meksikiečiai tiki, jog pirmosiomis lapkričio dienomis mirusiųjų dvasios sugrįžta į gyvųjų pasaulį, tačiau ne gąsdinti, o susitikti ir švęsti. Todėl tradiciškai pasitikdami mirusiuosius meksikiečiai ruošia namuose maistą, dabina ne tik kapines, bet ir savo namus.
