Pirmadienį, apie 10.51 val., į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi 56 metų vyras.

Jis pareiškė, kad nuo kovo 9 dienos iš Technikos gatvėje esančios bendrovės teritorijos pavogtos metalo konstrukcijos su įvairiais metalais.

Dėl nusikaltimo padarytas nuostolis siekia 60 tūkst. eurų, dėl didelės vertės svetimo turto vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariamiesiems gresia laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.

„Verslas nepanikuoja, ruošiasi, bet turi tam tikrų lūkesčių, pradedant nuo to, kad valstybė neateis su naujais mokesčiais ir jų pakėlimu, ir jei mes jau atsijungiam nuo Rusijos ekonomiškai, kad valstybė padėtų tą atsijungimą daryti“, – po susitikimo su premjere Ingrida Šimonyte BNS sakė Verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis.

„Nekalbu apie finansinę paramą ar subsidijas, bet apie pavyzdžius, kad jei negalime vežti žaliavų iš Rusijos ir verslai patys savanoriškai atsisako, tai valstybė užtikrins, kad nesugalvotų kitos šalys tas žaliavas pas mus per atgalines duris vežti. Arba kad Rusijos ir Baltarusijos įmonės nebedalyvautų viešųjų pirkimų procese ir iš valstybės nepirktų“, – pridūrė jis.

Investuotojų forumo valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas taip pat pabrėžė, jog neradus būdų apsaugoti vietos gamintojų, tai gali turėti neigiamų pasekmių darbuotojams.

„Turime ieškoti teisėtų būdų, kaip maksimaliai medienos kiekį palikti Lietuvoje, nes priešingu atveju, jei nėra medienos, tai gamykla stovi tiesiog“, – BNS sakė R. Valiūnas.

Jis taip pat kalbėjo, jog didelė dalis metalo buvo tiekiama iš Ukrainos, o tiekimui sustojus jie galėtų būti perkami, pavyzdžiui, iš Švedijos, tačiau apie 30 proc. brangiau ir lėčiau, todėl valstybė galėtų pagalvoti, kaip būtų galima tai bent kažkiek centralizuoti.

Pasak A. Romanovskio, susitikime taip pat kalbėta apie tai, kad valstybė efektyviau dirbtų su verslu ir paaiškintų, koks verslo vaidmuo būtų karinės, kritinės situacijos atveju.

„Dabar daugeliui įmonių nėra aišku, kokie lūkesčiai, sektoriai, kurie svarbūs, ar tai kalba apie kibernetinį saugumą, informacinį saugumą, ar apie atsargas, vaistus. Dabar yra momentas tą klausimą susitvarkyti, įtraukti verslą, su juo kalbėtis ir suderinti, kad būtų planai. Nes dabar akivaizdžiai matėme ir ką įmonės sako, kad nevertino fizinės grėsmės klausimo ir visi žiūrėjo tik per krašto apsaugos prizmę“, – teigė A. Romanovskis.

R. Valiūnas užsiminė, kad susitikime domėtasi, ką valdžia daro užtikrinant kibernetinį saugumą ir internetinį ryšį.

„Akivaizdu, kad šita vieta gali būti lengvai sutrikdyta netgi iš užsienio ir turėtume esmines pasekmes ekonomikos veikimui, dėl to mums buvo įdomu žinoti, ką vadžia daro užtikrinant kibernetinį saugumą, ar turime pakankamai specialistų ir kaip užtikrinama šita sritis“, – sakė R. Valiūnas.

Anot jo, aptartas ir grūdų klausimas, kadangi ne tik kyla jų kainos, bet ir jų parduodama gerokai mažiau.

„Galimai kitos valstybės perka į rezervus, bet tokioje karštoje atmosferoje, natūralu, ir pardavėjai grūdų neskuba pardavinėti. Vyriausybei reikėtų pagalvoti, ką šitoje vietoje galėtų padaryti, nes jei grūdų nepavyks nupirkti, tai jų kainos dar labiau augs ir tai atsilieps maisto produktų kainoms“, – sakė jis.

„Galimybė yra skolinti iš valstybės rezervo iki rudens tam tikrą kiekį ir atgauti tokį kiekį rudenį, nes akivaizdu, kad po derliaus bus galima grąžinti“, – kalbėjo jis.

Be to, pasak R. Valiūno, bankai dabartinėmis aplinkybėmis gali būti atsargesni skolinant, todėl jis sako, kad reikėtų pagalvoti, kaip padėti įmonėms, kurios pradėjusios įvairius projektus, pavyzdžiui, per valstybės garantijas arba Europos atsigavimo fondo RRF lėšas.

Jis taip pat pabrėžė, kad dabar ypač svarbu supaprastinti poveikio aplinkai vertinimo procedūras tiek saulės, tiek vėjo jėgainėms, kad būtų galima paprasčiau apsirūpinti energetikos ištekliais.

R. Valiūno teigimu, susitikime taip pat kalbėta apie atvykusių iš Ukrainos žmonių įdarbinimą, mobilumo paketo peržiūrėjimą, didesnį saugumo užtikrinimą prie Suvalkų koridoriaus.

A. Romanovskis taip pat sakė, kad būtina parodyti investuotojams, jog Lietuva yra patraukli investicijoms šalis. 

Susitikime su premjere taip pat dalyvavo Lietuvos bankų asociacija, tačiau jos atstovai susitikimo nekomentavo.

Karas sukrėtė ir grūdų rinkas – nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios kviečių kainos išaugo 30 proc., sako šio verslo atstovas. Lietuvos grūdų perdirbėjai ir prekybininkai su Rusija iki šiol prekiavo minimaliai. 

Į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje tarptautinė bendruomenė reagavo itin griežtai ir pritaikė griežčiausias iki šiol ekonominio poveikio priemones, tarp jų – ir dalies bankų atjungimą nuo tarptautinės tarpbankinių atsiskaitymų sistemos (SWIFT).

Metalų rinkoje – kainų augimas

Didmeninės metalo prekybos bendrovės „Lukomas“, kuri žaliavą perka tiesiogiai iš pardavėjų Rusijoje, vadovas Sergejus Šurpikas sako, kad pirkimus teko stabdyti savo iniciatyva, nes metalas staiga pabrango.

„Pardavimai Rusijoje kaip ir vyksta, bet mes patys pirkimą sustabdėme, nes pastarosiomis dienomis smarkiai išaugo kainos. Sunku kažką komentuoti, kol kas nežinome, ką daryti, daug neaiškumo, šokas. Reikia šiek tiek laiko“, – BNS kalbėjo bendrovės direktorius.

Bendrovės „Juodieji metalai“ direktorė Oksana Matulėnienė sako, kad pastebimai juntamas kainų augimas, poveikio neišvengia net ir tos įmonės, kurios tiesiogiai su Rusijos rinka nedirba.

„Kol kas kainų šuolis, per savaitę metalas pabrango 15 proc., o gal ir daugiau. Nors mes iš Rusijos nevežame jau seniai, bet įtakos sektoriuje  išvengti neįmanoma. Visos įmonės, kurios prekiauja juodaisiais metalais, daugiau ar mažiau tarpusavyje susijusios su Rusija, Ukraina, Baltarusija. Lietuvoje nėra tokios, kuri neturėtų ryšio, tiesiogiai ar ne. Visi susiję – ir kurie perka, ir parduoda“, – BNS sakė O. Matulėnienė

Jos manymu, padėtis visos Europos rinkose gali dar labiau keistis į blogesnę pusę.

„Karas niekada prie gero nepriveda, kainos kyla, tvyro nežinomybė dėl tiekimo, bendrovėms prireiks laiko susirasti naujus partnerius“, – sakė O. Matulėnienė.

Statistikos departamento duomenimis, juodųjų metalų iš Rusijos pernai į Lietuvą importuota už 249 mln. eurų, pagal vertę ši produkcija užima antrąją vietą po energetikos išteklių.

Didmeninė prekyba mediena sustojo

Mediena tarp į Lietuvą iš Rusijos importuojamų prekių pernai pagal vertę buvo trečia, jos įvežta už 166 mln. eurų.

Tiesiogiai su Rusijos rinka dirbančios bendrovės „Baltic Timber Company“ direktorius Renvidas Raudys sako, kad verslas kilus karui atsidūrė aklavietėje, nes neįmanoma atsivežti medienos ir už ją tiekėjui atsiskaityti.

„Mes vežame Sibiro maumedžio medieną, per 20 metų sukūrėme puikiai veikiančią schemą, o pirmadienį, šiandien (antradienį – BNS) viskas sustojo. Kroviniai pakrauti, reikėtų atlikti mokėjimus, bet nežinome, kaip pinigai judės. Bet tai ne pagrindinė problema, blogiausia, kad negalime pasiimti medienos, nėra transporto“, – BNS sakė verslininkas.

Anot jo, Rusijoje esančio medienos krovinio neįmanoma atsivežti nes vietiniai vežėjai atsisako tai daryti, o Lietuvos ir kitų šalių transportas negali patekti, be to, pervežimo kainos smarkiai šoktelėjo aukštyn.

Verslininko teigimu, pastaruoju metu brango ir pati žaliava Rusijoje.

„Ten kažkoks chaosas buvo jaučiamas jau kurį laiką, mediena brango. Matyt, dabartinėje situacijoje ir jie ten kažką jaučia“, – sakė R. Raudys.

Prasidėjus karui, verslininko teigimu, tapo labai sunku vykdyti įsipareigojimus, nes medienos, net ir labai pabrangusios, įsigyti neįmanoma net Lietuvoje.

„Norėdamas įvykdyti savo įsipareigojimus klientams bandžiau pirkti iš kitų bendrovių Lietuvoje, kainos padidėjusios 25-35 proc., o kai kur – ir 40 proc., vis tiek neparduoda, matyt laukia didesnio pabrangimo. Turime krovinių, turime užsakymų, bet viskas stovi, ir vieną, ir kitą pusę reikia raminti. Belieka melstis, kad viskas pasikeis į gera“, – BNS sakė R. Raudys.

Medienos prekybos asociacijos vadovas Egidijus Kontrimavičius teigia, kad aiškesnis karo poveikis sektoriui bus jaučiamas kitą savaitę, galimas kainų didėjimas.

„Kol kas niekas nieko nežino. Šokas, karo niekas nesitikėjo. Jeigu iš Rusijos bus uždrausta išvežti daug rūšių medienos, kainos turėtų kilti, manau, kad kitą savaitę bus aiškiau“, – BNS sakė jis.

Kviečių kainos išaugo 30 proc.

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas Karolis Šimas BNS sakė, jog karas sukrėtė rinkas, nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios kviečių kainos išaugo 30 proc. Tai, anot jo, lėmė pasunkėjusi logistika, pakilusios kuro ir energijos kainos.

„Kalbant apie žaliavos kiekius Lietuvoje, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos įmonės su Rusija ir Ukraina turėjo minimalius prekybinius santykius, iš Ukrainos importuodavome tik apie keliasdešimt tūkstančių tonų kukurūzų“, – BNS sakė K. Šimas.

Anot jo, asociacijos narės perdirba apie trečdalį visų Lietuvoje užauginamų grūdų, jų dabar daugiau negu pakankamai.

„Jeigu kurios nors, ne mūsų asociacijos narės jaučia žaliavos trūkumą, kviečiame kreiptis į mus. Turime nuraminti Lietuvos žmones, grūdų ir jų produkcijos Lietuvos rinka nepritrūks. Šiandien mūsų įmonės konsoliduojasi su viso pasaulio įmonėmis, kurios padeda Ukrainai ir nuolatos stebi šios šalies prašymus, į kuriuos reaguojame labai operatyviai“, – teigė K. Šimas.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos atstovė teigia, kad grūdų importas iš Rusijos nevyksta jau kurį laiką, spėjama, jog tokio sprendimo priežastis galėjo lemti iš anksto suplanuotas pasiruošimas karinei invazijai.

„Rusija, kaip žaidėjas, grūdų sektoriuje yra, bet nuo praėjusių metų vasario eksporte iš esmės nedalyvauja, buvo uždėti didžiuliai eksporto muitai. Dabar, žinant visus įvykius, tikėtina, kad buvo kaupiamos atsargos, nes grūdai prilygsta valiutai, tai abai geras būdas eksportuotojui gauti valiutos. Rusijoje šiuo metu turėtų būti sukauptas pusantro sezono kiekis“, – BNS sakė asociacijos administracijos direktorė Ieva Bastienė.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad javų importas iš Rusijos pastaruosius dvejus metus pakito nedaug: pernai jų importuota už 13,2 mln. eurų, o 2020 metais – už 14,3 mln. eurų.

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Rusiją per penkerius metus išliko stabilus ir pernai siekė 512 mln. eurų. Didžiąją jo dalį sudarė gėrimai (254,2 mln. eurų), taip pat vežta augalų, miltinių, konditerijos gaminių ir riebalų. Nuo 2018 metų labai išaugo iš Rusijos importuojamų riebalų ir aliejaus apimtys (73,5 mln. eurų), skelbia ŽŪM.

Tuo metu žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Ukrainą pernai siekė 65,5 mln. eurų: daugiausiai vežti paruošti maisto produktai – sūriai ir varškė, gėrimai bei actas, tabakas ir perdirbti pakaitalai (38,3 mln. eurų – 55,1 proc. daugiau nei 2020 metais). Importas iš Ukrainos siekė 146,4 mln. eurų, daugiausiai įsivežta etilo alkoholio, kitų denatūruotų spiritų.

Pritaikius sankcijas prekių mažėja

Europos Sąjunga (ES), Jungtinės Valstijos, ES, Jungtinė Karalystė ir Kanada jau sutarė dėl kai kurių Rusijos bankų  atjungimo nuo SWIFT, dėl kitų griežtų sankcijų užsienio šalių prekybiniai santykiai su Rusija tampa sudėtingi arba visiškai neįmanomi.

Lietuvos Muitinės departamentas BNS informavo, kad nuo sankcijų įvedimo stebimas prekių Rusijos ir Baltarusijos kryptimis sumažėjimas, Klaipėdos uosto postuose nestovi nė vienas Rusijos laivas, į kurį būtų kraunami ar iškraunami kroviniai, nors sandėliuose dar yra prekių, kurių siuntėjas bei gavėjai yra šių šalių įmonės.

Pirmadienį prekės iš Rusijos ar į ją dar vyko geležinkelio ir kelių transportu, tačiau ir jų gabenimas, pavyzdžiui, geležinkeliais į Kaliningrado sritį vasarį sumažėjo 30 proc., palyginti su sausiu, o iš srities traukinių srautas sumažėjo iki 11 procentų.

Lietuvoje veikia apie 3 tūkst. Rusijos ir Baltarusijos įmonių

Per 1,6 tūkst. įmonių Lietuvoje valdo Rusijos piliečiai arba Rusijoje registruotos įmonės, dar beveik 1,2 tūkst. įmonių akcininkai yra Baltarusijos įmonės bei piliečiai, skelbia atvirų duomenų platforma „Okredo“.

Jos duomenimis, nors baltarusiškų įmonių Lietuvoje yra mažiau, tačiau jose dirba daugiau darbuotojų, jos 2020 metais pasiekė didesnę apyvartą nei rusiškos įmonės.

„Okredo“ skelbia, kad su Baltarusija susijusių įmonių apyvarta 2020 metais siekė per 452 mln. eurų, jos uždirbo 2 mln. eurų pelno, jose dirba apie 1,3 tūkst. darbuotojų. Su Rusija susijusių įmonių apyvarta užpernai siekė 170 mln. eurų, jos uždirbo 9,6 mln. eurų pelno, jose dirba 1,1 tūkst. darbuotojų.

Vagystė pastebėta penktadienį, 10 val. Iš Manufaktūrų gatvės pavogta 13 gatvės apšvietimo metalinių atramų. Nuostolis – 2 600 eurų.

Dėl vagystės, kaip praneša Vilniaus apskrities policija, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Padeda atsipalaiduoti

„Man tai atsipalaidavimas, laiko praleidimas. Atsijungiu nuo aplinkos, streso, greito lėkimo. O kartais nudžiugina koks nors siurprizas už tai, kad šiukšles surenki. Randi auksinį ar sidabrinį auskariuką. Jei papuošalas graviruotas, kartais pavyksta identifikuoti ir savininką“, – teigė Metalo ieškiklių naudotojų klubo vadovas Emilijus Petukauskas.

Jis pats pajūryje nedažnai apsilanko, tačiau ne kartą ėjo prasiblaškyti prie kitų vandens telkinių.

„Aš pats asmeniškai ieškau vandens telkiniuose ir prie jų, kai nebėra kur daugiau, o stogą rauna ir norisi atsipalaiduoti. Tada lendu į hidrokostiumą ir brendu į vandenį. Tokių siurprizų ištraukiu, kad šiurpas ima. Švino, žvejų kabliukų. Esu radęs ir skutimosi peiliukų, peilių, šakučių“, – atviravo E.Petukauskas.

Vandens telkiniuose ir prie jų metalo detektorius dažniausiai reaguoja į kamštelius ir monetas.

Pajūrio smėlynai taip pat slepia ne itin vertingus daiktus.

Pramoga: pajūryje metalo ieškiklių entuziastai ieško bižuterijos, tačiau dažniausiai randa šiukšlių. (Skaitytojo nuotr.)

„Kadangi žmonės poilsiauja, tai pameta bižuterijos, juvelyrinių dirbinių. Ir labai daug šiukšlių palieka. Kamštelių, skardinių, vaikų žaislų“, – vardijo E.Petukauskas.

Rastų šiukšlių detektorių naudotojai stengiasi nepalikti.

„Pas mus klube yra taisyklė – visas šiukšles susirenkame. Jei numesi į šoną, eidamas antrą kartą vėl kelsi tą pačią šiukšlę. Be to, lieka švaresnė aplinka“, – paaiškino E.Petukauskas.

Grąžina savininkams

Klubo nariai nemokamai pagelbsti brangius daiktus pametusiems žmonėms.

„Yra tekę važiuoti į pagalbą vandens telkiniuose pametusiems auskarus, žiedus, grandinėles. Būna, kad pameta mašinos raktelius“, – pasakojo E.Petukauskas.

Jei nelaimėlis pamena apytikslę vietą, problemų rasti daiktą nekyla. Tačiau jei paieškos plotas neribotas, tikimybė – gerokai mažesnė. Nors pasitaiko ir neįtikėtinų istorijų.

„Kartą bevaikščiodamas įsišnekėjau su žveju. Jis papasakojo, kad jo dukra pametė ežere auskarą. Sakau, atsiųsk nuotrauką, pasižiūrėsiu. Pasirodo, kad aš tą auskariuką jau radęs. Kai jį atsiėmė merginos artimieji, jie buvo labai nustebę. Žiūrėjo ir negalėjo patikėti. Jų žvilgsniai tiesiog sakė – ar tai tikrai įmanoma?“ – prisiminė Metalo ieškiklių naudotojų klubo vadovas.

Sparčiai populiarėja

Metalo detektorių naudojimas pramogai paskutiniu metu sparčiai populiarėja ir Lietuvoje.

„Žmonės jų gana daug prisipirkę. Yra įsikūrę įvairūs klubai, kurie bendradarbiauja su archeologais. Pavyzdžiui, kai buvo organizuota Medvėgalio gyvenvietės paieška, ten talkino kelios dešimtys metalo detektorių entuziastų“, – patikino Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas.

Archeologai ne kartą yra apgailestavę, kad juodaisiais archeologais praminti metalo ieškiklių naudotojai kasinėdami sugadina istorinę vertę turinčias vietas. Kai kurie išsikastus archeologinius radinius parduoda internete.

Metalo ieškiklių naudotojų klubo vadovas pripažįsta, kad dėl nežinojimo gali pasitaikyti pažeidėjų. Tačiau jų klube taisyklės griežtos – prie kultūros paveldo objektų su detektoriumi nevaikštoma.

Saugomose ar kultūros vertybių teritorijose vaikščioti su detektoriumi draudžia ir įstatymai.

„Atsivertę kultūros vertybių registrą, pamatysite, kad yra apibrėžtos teritorijos – senkapio, piliakalnio, dvaro ar kito objekto. Jei tokioje vietoje sulaikyčiau pilietį su metalo detektoriumi, turėčiau teisę kviesti policiją, daryti kratą kišenėse ir automobilyje. Jei kažko rastume, galbūt vyktume ir į namus“, – paaiškino L.Kavaliauskas.

Tačiau paplūdimiuose, laukuose ar miškuose, pasak departamento specialisto, naudoti metalo detektorių įstatymai nedraudžia.

Gitaristas Andre Antunesas nusprendė pridėti svorio K. Copelando maldai ir pridėjo sunkų metalinį muzikos foną.  Vaizdo įrašas greitai išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose. Kas žino, gal jų bendros pastangos kam nors iš tiesų pagelbės?

Nesigaili pasirinkimo

Ar galite įsivaizduoti sudėtingą mechanizmą be veržlių, varžtų, movų ar kitų detalių? Greičiausiai ne. Juk bet kurioje mašinoje ar kitame įrenginyje yra daugybė skirtingų dalių, užtikrinančių sklandų jų veikimą ir saugumą. Tarkim, netiksliai užfiksuotas sriegis neleis patikimai užsukti vožtuvo ant dujotiekio. Padariniai gali būti labai skaudūs ir negrįžtami. Taigi tekintojo darbas, nors ir nematomas, yra labai reikalingas, o profesija, deja, bet nykstanti.

Meluočiau sakydama, kad apie tekintojo darbą 80 metų jubiliejų atšventęs A.Vinciūnas galėtų kalbėti ištisas valandas. Mieliau, nei maltų liežuviu, jis mosuotų tekinimo peiliu prie staklių. Šalia pastarųjų įmonėje "Hidraulinės sistemos" trečiadienio popietę mes ir sutikome žilagalvį linksmuolį. Šioje įmonėje jis dirba dešimt metų, o tekintojo profesijai atstovauja kone šešiskart tiek – 1961-aisiais, po studijų profesinėje mokykloje Kaune, Algirdas gavo paskyrimą į vieną staklių gamyklą ir taip pradėjo metalo tekintojo kelią. Tiesa, apie anuos laikus vyras nebuvo linkęs daug kalbėti. Nepuolė pasakoti ir apie garbės lentas, kuriose ne kartą kabėjo jo, šeštą – aukščiausią kategoriją turinčio specialisto nuotraukos.

"Tada buvo kur kas daugiau darbo. Kiek mūsų staklių per Maskvą į Vokietiją iškeliavo! Buvo ir daugiau kontrolės. Prieš visokias demonstracijas ir paradus atsakingas asmuo stakles su balta medžiagos skiaute braukdavo. Lieka juodas dryžis – ir vėl valai", – A.Vinciūnas tikino, kad į anuos laikus grįžti nebenorėtų.

Nekeistų ir specialybės, jei kas nors atsuktų laiką atgal. Santuokoje Algirdas vadovaujasi taisykle, kad sugedusius daiktus reikia taisyti, neišmesti. Tą patį jis galvoja ir apie darbą, todėl sunkiai suvokia, kaip teisininkė po nakties tampa manikiūro meistre, o ekonomistas – sporto treneriu.

Jaunystėje svajojęs apie laivininkystę, galiausiai A.Vinciūnas suprato, kad jo vieta prie metalo tekinimo staklių.

Darbe – pedantas

Kai susitikome su Algirdu, jo diena jau buvo įpusėjusi. Tradiciškai pabudęs maždaug 6 val. ryto, susitepęs sotų sumuštinį, išsiviręs puodelį stiprios, juodos kavos ir pasiruošęs termosą su karštu maistu pietums, prie bendrovės durų vyras trypčiojo šiek tiek po 7 val. Toks scenarijus kartojasi kiekvieną dieną – nuo pirmadienio iki penktadienio.

"Bet juk darbas nuo 8 val., Algirdai. Ko gi toks ankstyvas?" – paklausiau nustebusi.

Čia išlindo senosios mokyklos pamokos, kurių Algirdas nepamiršo. Į darbą, anot jo, visuomet reikia ateiti likus geram pusvalandžiui, persirengti, patikrinti kaip veikia staklės, peržiūrėti brėžinius ir trumpai šnektelėti su kolegomis.

"Jaunimas kitoks. Ateina minutės tikslumu ir nuolatos pamiršta susitvarkyti darbo vietą. Pripratę, kad mamos eina iš paskos ir viską renka", – apie kartų skirtumus kalbėjo įmonės "Hidraulinės sistemos" savininkas Juozas Klimkevičius.

Metalo tekintojui Algirdui jokių priminimų nereikia. Jis pats žino, kad, prieš užveriant duris, darbo vieta turi atrodyti nepriekaištingai. Lygiai taip pat, kaip ir prie staklių stovinti metalinė spintelė, primenanti chirurginių įrankių dėžutę. Kiekvienoje jos lentynoje meistras preciziškai išdėliojęs metalo apdirbimo peilius ir kitus įrankius. Tokia tvarka – ne dėl svetimų akių, o tik dėl paties savęs.

"Jei daiktą pasidėsi į vietą, joje ir rasi. Jei numesi bet kur, nežinia, kiek laiko sugaiši ieškodamas", – aštuoniasdešimtmečio tekintojo lūpomis kalbėjo ilgametė patirtis.

Ištikimas klasikai

Nors vairuoja apynaujį džipą, Algirdas – konservatorius. Labiau nei išmaniuoju mobiliuoju, jis pasitiki savo mygtukiniu telefonu. Namuose neturi kompiuterio, todėl nesitikrina elektroninio pašto. Jau daugiau nei 50 metų gyvena su ta pačia žmona ir dirba su istorinėmis metalo tekinimo staklėmis. 1980-ųjų gamybos įrenginys, su kuriuo vyras praleidžia kone tiek pat laiko kaip ir su savo gyvenimo moterimi, pažymėtas sovietiniu kokybės ženklu. Dabar tokių staklių, anot Algirdo, niekas nebegamina. Siūlymas pereiti prie naujų, kompiuterizuotų, patyrusio tekintojo nesuviliojo – jis liko ištikimas senosioms, kurias įjungtų net ir užsimerkęs.

"Čia stovas, suklys, stalas. Šone pritvirtinta lentelė, žyminti visus greičius, bet į ją niekada nežiūriu. Juk ir taip viskas aišku", – akims žybsint kaip įkaitintam metalui, A.Vinciūnas paneigė mitą, kad ši medžiaga yra atstumiančiai šalta.

Papuolęs į tekintojo rankas metalas taip įkaista, kad į šalis skrieja mėlynomis drožlėmis. Prieš kelias dešimtis metų viena tokia kliudė meistro akį, laimė, nestipriai. Yra tekę Algirdui ir pirštus nudegti. Tiesa, juos ne į šaltą vandenį merkė, o staklių tepalu trynė.

"Per nuolatinį skubėjimą daugiausia traumų patiria jauni žmonės, o štai senbuviai, patyrę vilkai, tokie kaip Algirdas, yra labai atidūs, kruopštūs ir atsargūs", – įmonės vadovas J.Klimkevičius negailėjo gerų žodžių garbaus amžiaus ir auksinių rankų pavaldiniui.

Tada buvo kur kas daugiau darbo. Kiek mūsų staklių per Maskvą į Vokietiją iškeliavo!

Galvoja apie poilsį

Kai nebūna prie darbinių staklių, Algirdas laiką leidžia prie... naminių! Metalo tekintojas pasakojo, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmiausia jis įsigijo nedidelį garažą Kaune, o tada į jas partempė nuosavas stakles. Neretai prie jų atsivesdavo savo anūką. Šis žiūrėdavo ir smalsiai varvindavo seilę, tuo metu senelis iš laimės sukdavo ūsus. Anūkas užaugo, o Algirdas į savo garažą užsuka kur kas rečiau. Užtai dabar jį galima sutikti meistraujantį namų kieme arba medituojantį prie Neries su meškere rankose.

"Nelaikau savęs kažkokiu užkietėjusiu žveju, tiesiog patinka pats procesas, – paklaustas, ar moka virti žuvienę, A.Vinciūnas truktelėjo pečiais iš nuostabos. – O ko čia nemokėti? Įpili vandens į puodą, sumeti žuvį, įberi prieskonių, ir viskas."

Metalo tekintojas juokavo, kad išėjus užtarnauto poilsio, apie kurį pastaruoju metu vis dažniau pagalvoja, žvejybai turės dar daugiau laiko. Tada žmona Anelė valgiaraštį galės papildyti naujais patiekalais – lydeka drebučiuose, lynu žarijose ar svogūnais ir morkomis įdarytu karpiu. Kur dės per ilgus darbo metus sukauptas žinias? Algirdas jomis mielai pasidalytų su smalsiais jaunuoliais, tiesiog netiki, kad metalo tekintojo darbas šiais laikais jiems įdomus.

"Jaunimas dabar nori dirbti švariai, su kompiuteriais", – prie pastarųjų A.Vinciūnas savęs neįsivaizdavo, tačiau neabejojo, jei labai reikėtų – išmoktų barškinti klavišais.

„In Flames“ yra švedų sunkiojo metalo grupė, kurią 1990 m. Geteborgo miesto įkūrė gitaristas Jesperas Strombladas. Muzikantas jau kurį laiką norėjo kurti ir groti labiau melodingą muziką nei tuometinė jo grupė „Ceremonial Oath“, todėl sukūrė naująjį projektą. Šiandien „In Flames“, kartu su „At the Gates“, „Dark Tranquillity“ ir „Soilwork“ įvardijama kaip pagrindinė grupė, dėl kurios susiformavo švedų death metal ir melodingasis death metal muzikos žanrai. 

Per ilgą savo karjerą „In Flames“ išleido trylika studijinių albumų, kuriuos melomanai išpirko daugiamilijoniniais tiražais. Naujausias rokerių darbas „I, The Mask“ buvo išleistas 2019 m. Grupė yra laimėjusi keturis „The Grammis Awards“ apdovanojimus, kurie yra švediškas „Grammy“ apdovanojimų atitikmuo. „In Flames“ tapo pirmąja metalo muzikos grupe, kuriai buvo įteiktas „Swedish Export“ apdovanojimas. Apie grupę tuometinis Švedijos ekonomikos ministras Thomas Ostrosas pasakė: „Švedija, „In Flames“ dėka, pagaliau turi savo grupę metalo muzikos pasaulio elite“. 

1993 m. „In Flames“ nusiuntė kompanijai „Wrong Again Records“ demonstracinį įrašą, kuris sužavėjo muzikos įmonės savininką, pasirašiusį su grupe pirmąjį kontraktą. Po metų buvo išleistas debiutinis rokerių albumas „Lunar Strain“, nors grupė vis dar neturėjo nuolatinio dainininko – jo vietą užimdavo įvairūs sesijiniai vokalistai. Nepaisant to, „In Flames“ buvo pakviesta įrašyti naują „Metallica“ kūrinio „Eye of the Beholder“ versiją, kuri buvo įtraukta į garsiosios metalo grupės pagerbimui skirtą rinkinį „Metal Militia – A Tribute to Metallica“. Tai padėjo atkreipti vienos didžiausių pasaulyje sunkiosios muzikos įrašų kompanijos „Nuclear Blast“ dėmesį, kuri netrukus su „In Flames“ pasirašė kontraktą.

1995 m. „In Flames“ paskelbė, kad nuolatiniu grupės vokalistu tapo Andersas Fridenas, o būgnininko vietą užėmė Bjornas Gelotte. Netrukus naujos sudėties grupė įrašė antrą studijinį albumą „The Jester Race“, kuris buvo išleistas 1996 m. Norėdami išpopuliarinti šį įrašą, rokeriai surengė pirmas koncertines gastroles, kurių metu grojo su „Samael“, „Grip Inc.“ ir „Kreator“.

Trečiasis albumas „Whoracle“ pasirodė 1997 m. Baigus naujų dainų įrašus, grupėje įvyko muzikantų kaita, tačiau tai nesutrukdė metus užbaigti grandioziniu koncertų turu, kuriame „In Flames“ koncertavo kartu su „Dimmu Borgir“. Vėliau grupė surengė gastroles daugelyje Europos šalių ir pirmąkart koncertavo Japonijoje. 

1999 m. nedidelę muzikantų sudėties pasikeitimą išgyvenusi grupė išleido ketvirtąjį studijinį albumą „Colony“. Tai buvo pirmasis „In Flames“ darbas, kuris sudomino melomanus anapus Atlanto – „In Flames“ pirmą kartą koncertavo JAV, kur grojo muzikos festivalyje „Milwaukee Metal Fest“. Netrukus po to, rokerius groti kartu pradėjo kviestis didžiausios sunkiosios muzikos žvaigždės „Dream Theater“, „Slipknot“, „Testament“, „Slayer“, „Soulfly“, „Mudvayne“ ir kitos.

Didžiosios sėkmės „In Flames“ sulaukė 2003 m., kai išleido septintąjį albumą „Soundtrack to Your Escape“, kuris vien Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išpirktas didesniu nei 100 tūkst. tiražu. Tai buvo pirmasis albumas, kurį grupė reklamavo išleisdama singlus – tokiu būdu didelės sėkmės sulaukė „In Flames“ hitas „The Quiet Place“. Siekdami kuo plačiau išpopuliarinti naują albumą, rokeriai surengė pirmas pasaulines gastroles, kurių metu grojo su „Judas Priest“, „Motley Crue“ ir „Motorhead“. Netrukus „In Flames“ pirmą kartą koncertavo Australijos žemyne.

2005 m. „In Flames“ pasirašė sutartį su kompanija „Ferret Music“, kuri rūpinosi rokerių reikalais Amerikoje. Tais pačiais metais grupė buvo pakviesta groti sunkiosios muzikos festivalyje „Ozzfest“. 2006 m. grupė įrašė vieną sėkmingiausių savo albumų „Come Clarity“, kuris pasiekė perkamiausių įrašų topo viršūnę Švedijoje. Kviečiama vis dažnau koncertuoti, „In Flames“ surengė gastroles su „Sepultura“, „Lacuna Coil“, prisijungė prie sunkiosios muzikos karavano „The Unholy Alliance Tour“, tapo vienomis pagrindinių žvaigždžių festivalyje „The Sounds of the Underground“ bei pasirodė pagrindinėse scenose „Download“ ir „Bloodstock Open Air“ festivaliuose.

Išleidus devintąjį albumą „A Sense of Purpose“, grupė kiek netikėtai paskelbė, kad „In Flames“ palieka pagrindinis įkūrėjas ir gitaristas J. Strombladas. Išsiskyrimas buvo taikus – muzikantas paliko aktyvią sceną ir visas jėgas skyrė sveikatai ir reabilitacijai. 2011 m. pasirodė ilgokai lauktas „In Flames“ albumas „Sounds of a Playground Fading“, kurį rokeriai pristatė koncertuose ir didžiuosiuose muzikos festivaliuose „Sonisphere“, „Mayhem“, „Hellfest“ ir „Nova Rock“, kuriuose grojo kartu su „Megadeth“, „Trivium“, „Machine Head“, „Godsmack“ ir „Disturbed“. Netrukus atskiru singlu pasirodė didžiausiu „In Flames“ hitu tapęs kūrinys „Where the Dead Ships Dwell“.

Gegužės 31 d. menų fabrike „Loftas“ vyksiančiame vieninteliame koncerte mūsų šalyje grupė „In Flames“ atliks populiariausius savo kūrinius ir naujas dainas.

1. Tai – XX amžiaus metalas

Išgryninti titano rūdą labai sunku, tam reikia aukšto slėgio ir didžiulio karščio. Pirmą kartą sukurti 99,9 % grynumo titano mėginį pavyko tik 1910 metais. Tai pasiekė Matthew A. Hunteris, kurio vardu ir pavadintas sudėtingas procesas. Už laboratorijos ribų titanas pirmą kartą panaudotas 1932 metais. 1950-1960 metais sovietai išmoko titaną panaudoti povandeninių laivų gamybai. Tai yra sudėtingas pasiekimas, nes titano virinimui reikia inertinių dujų aplinkos. Tuomet amerikiečiai ėmė naudoti titaną kariniuose orlaiviuose.

2. Nuo juvelyrikos iki medicininių implantų

Titanas nėra ypatingai išvaizdus metalas, nors jį galima anoduoti. Tačiau jis vis tiek naudojamas gaminti laikrodžiams, auskarams, apyrankėms ir kitiems papuošalams. Titanas dažnai naudojamas ir medicinoje, nes yra labai tvirtas, lengvas ir netoksiškas – kūnas jo neatmeta. Gerai ir tai, kad jis yra paramagnetikas – žmonės su titano implantais gali būti tiriami magnetinio rezonanso aparatais.

commons.wikimedia.org nuotr.

Žinoma, titanas iki šiol naudojamas ir ginklų kūrimui, įrankiams, branduolinių atliekų saugojimui. Titanas atsparus korozijai, o kietumo ir svorio santykiu lenkia visus kitus metalus. Štai „Airbus A380“ lėktuve beveik visos hidraulinės linijos pagamintos iš titano. Iš viso šiame lėktuve panaudota net 70 tonų titano.

3. Titanas gali užsidegti

Nors titanas vis dar brangus, jo įsigyti nesunku. Taigi, nemažai žmonių bando namų sąlygomis jį apdirbti. Tam tinka įrankiai, naudojami nerūdijančiam plienui, tačiau titanas gali užsidegti. Tai dažnai įvyksta CNC staklėse – mažos ir karštos titano dulkės ima žiežidrbuoti ir degti. Blogiausia tai, kad titano ugnies negalima užgesinti įprastais gesintuvais ar vandeniu. Titanas taip pat gali užsidegti nuo kontakto su skystu deguonimi ar chloru.

4. Balti dažai

Tik maždaug 5 % iškasamos titano rūdos perdirbama į gryną metalą. Didelė dalis perdirbama į titano dioksidą, kuris naudojamas baltų dažų gamybai. Titano dioskidas netoksiškas ir labai tvirtas, todėl tokie dažai ilgai tarnauja.

commons.wikimedia.org nuotr.

5. Titanas nėra retas

Pagal dažnumą Žemėje titanas yra devintas elementas ir septintas dažniausiai aptinkamas metalas Žemės plutoje. Daugiausiai titano rūdos išgaunama Australijoje, Pietų Afrikoje, Kanadoje, Indijoje. Daugiausiai titano kempinės pagaminama Kinijoje, Japonijoje, Rusijoje, JAV ir Kazachstane. Titanas įprastai aptinkamas vulkaninės kilmės uolienose, tačiau niekada nėra grynas.

6. Titanas yra gana brangus

Kadangi išgauti sunku, titanas nėra pigus. Pirmos rūšies titano kilogramas kainuoja apie 22 eurus. Palyginimui, nerūdijančio plieno kilogramas kainuoja apie 4 eurus. Žinoma, kaina rinkoje stipriai svyruoja, taip pat priklauso nuo perkamo kiekio ir kokybės.

7. Titaninis Jurijus Gagarinas

J. Gagarinui skirtas paminklas Maskvoje yra pagamintas iš titano. 42,5 metrų aukščio skulptūra gražiai žėri saulėje, tačiau metalas buvo pasirinktas ir dėl simbolinių priežasčių. Titanas iki šiol yra naudojamas kosminių tyrimų įrangai kurti.

commons.wikimedia.org nuotr.

Titano lakštais padengtas ir ne vienas pastatas. Štai Gugenheimo muziejus Bilbao iš toli traukia akį. Teigiama, kad šis pastatas visą dieną atrodo vis kitaip, nes skirtingai atspindi Saulės šviesą.