Toliau pateikiame keletą faktų apie organizaciją, sukurtą Šaltojo karo metais ir vėl sustiprėjusią Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą akivaizdoje.

Nuo 12 iki 32 narių

1949 metais 12 šalių įkūrė Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, Jungtinėms Valstijoms, Kanadai ir didžiajai Vakarų Europos daliai susivienijus siekiant pasipriešinti buvusios Antrojo pasaulinio karo sąjungininkės Sovietų Sąjungos grėsmei.

Pirmasis NATO generalinis sekretorius Hastingsas Ismay'us (Heistingsas Izmėjus) yra pasakęs, kad Aljansu siekiama laikyti rusus išorėje, amerikiečius – viduje, o vokiečius – apačioje.

1952 metais prie NATO prisijungė Turkija kartu su kaimynine Graikija, o po trejų metų nare tapo Vakarų Vokietija.

Pasibaigus Šaltajam karui, NATO patyrė kelias plėtros į rytus bangas, per kurias jos siena su Rusija išsiplėtė prisijungus Lenkijai ir Baltijos šalims.

2022 metais Maskvai įsiveržus į Ukrainą, Švedija ir Suomija atsisakė dešimtmečius trukusio karinio neprisijungimo ir tapo 31-ąja ir 32-ąja narėmis.

Iš viso NATO šalyse gyvena beveik milijardas žmonių ir sukuriama apie 50 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP).

Jų kariuomenėse tarnauja 3,2 mln. vyrų ir moterų.

Islandija yra vienintelė narė, neturinti savo kariuomenės.

Kolektyvinės gynybos principas

Po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių prieš Jungtines Valstijas NATO tik kartą panaudojo savo 5-ojo straipsnio kolektyvinės gynybos principą, pagal kurį vienos Aljanso narės užpuolimas laikomas visų jų užpuolimu.

Šiuo sprendimu buvo parodyta parama pagrindinei Aljanso karinei galiai ir jis gerokai skyrėsi nuo grėsmės Europoje, kurią iš pradžių numatė aljanso įkūrėjai.

Po Rugsėjo 11-osios įvykių NATO įsitraukė į Afganistaną, kur liko iki 2021 metų, kai pasitraukus JAV pajėgoms į valdžią sugrįžo Talibanas.

2 proc. BVP

Reaguodamos į 2014 metais Maskvos įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, NATO sąjungininkės susitarė siekti išlaidas gynybai padidinti iki 2 proc. BVP.

Ši pozicija buvo sugriežtinta po to, kai 2022-aisiais Maskva pradėjo plataus masto invaziją į kaimyninę šalį, nustatant gynybos biudžeto „grindis“ – mažiausiai 2 proc. BVP.

Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) anksčiau šiais metais sukritikavo JAV sąjungininkes dėl nepakankamų išlaidų gynybai, pareiškęs, kad skatintų Rusiją pulti finansinių įsipareigojimų neįvykdžiusias NATO nares.

Tikimasi, kad 2024 metais 20 NATO narių pasieks 2 proc. BVP išlaidų gynybai tikslą.

Misija Balkanuose

2024-ųjų birželį sukanka 25 metai, kai 1999-aisiais NATO dislokavo savo karius Kosove ir užbaigė Serbijos pajėgų išvedimą po 77 dienas trukusios oro kampanijos.

Ši karinė intervencija buvo tik antroji NATO istorijoje po Bosnijos 10-o dešimtmečio viduryje.

Praėjus ketvirčiui amžiaus, NATO taikos palaikymo pajėgos KFOR vis dar dislokuotos Balkanuose – tai ilgiausiai trunkanti Aljanso misija.

Praėjusiais metais padidėjus įtampai ir kilus riaušėms, per kurias buvo sužeisti 93 NATO kariai, sąjungininkai susitarė į KFOR nusiųsti dar 1 tūkst. karių, kad iš viso jų skaičius siektų apie puspenkto tūkstančio.

Be Balkanų, kitos svarbios NATO misijos užsienyje apima beveik du dešimtmečius trukusį dislokavimą Afganistane ir 2011-ųjų bombardavimo kampaniją Libijoje.

Santykiai su Prancūzija

Nė viena valstybė nėra išstojusi iš NATO nuo jos įkūrimo, tačiau Prancūzija beveik 43 metus nedalyvavo karinio vadovavimo struktūroje. 1966 metais tuometinis prezidentas Charlesas de Gaulle (Šarlis de Golis) pasitraukė iš jos, skųsdamasis JAV dominavimu.

Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) 2009 metais atšaukė šį sprendimą, be kita ko lėmusį, kad NATO būstinė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį.

Vis dėlto Prancūzijos santykiai su NATO kartais būna įtempti. 2019 metais Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) pareiškė, kad Aljansą ištiko „smegenų mirtis“.

Vėliau E. Macronas 2022 metais rusų pradėtą puolimą prieš Ukrainą pavadino „elektros šoku“ Aljansui.

2022 metais pradėta Kremliaus invazija į Ukrainą sutelkė ir naujai iškėlė NATO svarbą, organizacijai susidūrus su vienu rimčiausių iššūkių nuo savo susikūrimo, kai iškilo iš Antrojo pasaulinio karo pelenų, kad pasipriešintų Sovietų Sąjungai.

Aljansas sustiprino savo pajėgas visoje Rytų Europoje, o prisijungus Suomijai ir Švedijai išaugo iki 32 narių.

Tačiau nors karas Ukrainoje sutelkė NATO dėmesį į seną priešininkę Maskvą, sąjungininkus neramina ir kita grėsmė, kylanti iš itin svarbų vaidmenį pasaulinėje saugumo architektūroje užimančių Jungtinių Valstijų.

Į Baltuosius rūmus gali sugrįžti D. Trumpas, kuris privertė NATO sąjungininkes suabejoti dėl kolektyvinės gynybos garantijų, sakydamas, kad paskatins Rusiją pulti visas nares, kurios neskiria pakankamai lėšų gynybai.

„Netikiu vien Amerika, kaip ir netikiu vien Europa. Tikiu Amerika ir Europa kartu NATO, nes kartu esame stipresni ir saugesni“, – sakė J. Stoltenbergas per ceremoniją NATO būstinėje Briuselyje.

Siekdamas atremti D. Trumpo kritiką, Aljansas pasidžiaugė padidėjusiomis Europos sąjungininkių išlaidomis – 20 narių šiemet ketina įgyvendinti tikslą gynybai skirti bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

„Šiaurės Amerikai taip pat reikia Europos, – sakė J. Stoltenbergas po to, kai Belgijos karinis orkestras sugrojo NATO himną. – Per NATO Jungtinės Valstijos turi daugiau draugų ir sąjungininkų nei bet kuri kita didžioji galybė.“

Ukraina prašo oro gynybos sistemų

Kol D. Trumpas temdo galingiausio Vakarų karinio aljanso ateitį, NATO šalys susiduria su svarbesniu iššūkiu – užtikrinti, kad Ukraina atsilaikytų prieš Rusijos invazinių pajėgų spaudimą.

Tuo pačiu metu, kai mes švenčiame (...) Ukraina išgyvena sunkų laikotarpį.

Aljanso narės parėmė prie jo prisijungti siekiantį Kyjivą, siųsdamos Ukrainai ginklų už dešimtis milijardų dolerių (eurų). Tačiau šios atsargos sparčiai mažėja, maža to, dėl politinių ginčų vis dar stabdomas itin svarbus JAV pagalbos paketas.

Fronto linijoje Ukrainos pajėgos, kurias rusai tiek ginkluotės, tiek karių skaičiumi gerokai lenkia, buvo nustumtos į besitraukiančiųjų pozicijas.

Atsižvelgdamas į intensyvėjančias Rusijos raketų atakas prieš šalies infrastruktūrą, Kyjivas prašo Vakarų rėmėjų atsiųsti kuo daugiau „Patriot“ oro gynybos sistemų.

„Tuo pačiu metu, kai mes švenčiame (...) Ukraina išgyvena sunkų laikotarpį“, – sakė Estijos užsienio reikalų ministras Margusas Tsahkna (Margusas Cahkna). – Turime skubiai paremti Ukrainą. [Teikti] karinę paramą, amuniciją, taip pat oro gynybą.“

Savo ruožtu J. Stoltenbergas, siekdamas užtikrinti ilgalaikę paramą Kyjivui, pasiūlė įsteigti 100 mlrd. eurų vertės penkerių metų trukmės fondą Ukrainai.

Jis taip pat siekia, kad NATO, kaip organizacija, labiau įsitrauktų į pagalbos tiekimo koordinavimą, nors iki šiol Aljansas atsisakydavo tai daryti, baimindamasis, kad tai gali priartinti prie tiesioginio konflikto su Rusija.

Pareigūnų teigimu, šis planas gana skubus, nes taip siekiama apsaugoti paramą Ukrainai nuo galimo D. Trumpo sugrįžimo grėsmės.

Tačiau vis dar lieka daug klausimų dėl to, kaip būtų vykdomas bet koks finansavimas, ir sąjungininkės sieks išsiaiškinti detales iki liepą Vašingtone įvyksiančio NATO viršūnių susitikimo.

Šiauliuose minint šią sukaktį pasikeis ir NATO oro policijos misijos Lietuvoje kontingentai. Simbolinį Baltijos oro erdvės raktą Belgijos ir Prancūzijos oro pajėgų kontingentų vadai perduos Ispanijos ir Portugalijos oro pajėgų kontingentų vadams, pranešė kariuomenė.

Pirmoji oro policijos misija pradėta vykdyti tuo pačiu metu, kai Lietuva tapo pilnateise NATO nare. 2004-ųjų kovo 29-ąją, 16.47 val. vakaro, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų aviacijos bazėje nusileido pirmieji Belgijos karališkųjų karinių oro pajėgų naikintuvai „F-16“.

Dabartinė Belgijos ir Prancūzijos kontingentų Šiauliuose vykdoma misija yra 64-oji nuo jos vykdymo pradžios. Iki šiol šioje misijoje Baltijos šalyse dalyvavo 17 valstybių.

Renginyje Šiauliuose dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiosios vadavietės štabo viršininkas admirolas Joachimas Ruhle (Joachimas Riulė), Jungtinių pajėgų Briunsiume vado pavaduotojas generolas leitenantas Luisas Lancharesas.

Į ceremoniją taip pat atvyks Belgijos karinių oro pajėgų karininkas generolas majoras Haroldas Van Pee (Haroldas Van Pė), prieš 20 metų buvęs pirmosios NATO oro policijos misijos Lietuvoje vadu. Šiuo metu jis eina Jungtinio oro operacijų centro, iš kurio vadovaujama NATO oro policijai Baltijos šalyse, vado pareigas.

Dėl Rusijos karo Ukrainoje Baltijos šalims kurį laiką raginant NATO sustiprinti oro policijos misiją, Aljansas pernai birželį sutarė dėl rotacinės oro gynybos modelio.

Kovo pradžioje tuometis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pranešė, kad rotacinė oro gynyba pradės veikti dar šiemet, Lietuvoje bus dislokuotos ir oro erdvės gynybos sistemos „Patriot“. Vis tik ministras neįvardino nei konkrečių šalių, nei terminų.

Seimas narystės NATO metines minės iškilmingame posėdyje.

Jame kalbės Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, 1999−2003 metais NATO generalinio sekretoriaus pareigas ėjęs George'as Robertsonas (Džordžas Robertsonas), NATO pajėgų integravimo vieneto Lietuvoje vadas pulkininkas Peteris Nielsenas, Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmasis vicepirmininkas Oleksandras Kornijenka.

Kovo 29-ąją sukanka 20 metų, kai Lietuva tapo visateise NATO nare.

1994 metų sausio 4 dieną Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas nusiuntė NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Worneriui (Manfredui Verneriui) laišką su Lietuvos pageidavimu tapti NATO nare.

2004 metų kovo 29 dieną tuometis Lietuvos premjeras A. M. Brazauskas, lankydamasis Vašingtone, kartu su Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Slovakijos ir Slovėnijos premjerais įteikė JAV valstybės sekretoriui Colin Powellui (Kolinui Pauelui) Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus. Šią dieną Lietuva tapo visateise NATO nare.

Neapsiribojusi Donecko, Luhansko liaudies respublikų įsteigimu ir Krymo aneksija, 2022-ųjų vasario 24 dieną Rusija, užpuolė Ukrainą. Praėjus kelioms dienoms po rusų invazijos viso pasaulio ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštuose suskambo kovų varpai. Praėjus dvejiems metams, pastarieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio bokšte ir vėl prabilo ukrainiečių tautai svarbiomis melodijomis. Koncerte „Varpų muzika Ukrainai“ karilionierė  Austėja Staniunaitytė-Proietta atliko „Plyve Kacha“, „Боже Великий Єдиний!“, „Маріґольдс“, „Obijmy“, ir kiti ukrainiečių tautos kūrinius.

Buvau čia 2022-aisiais. Klausiau muzikos ir verkiau. Prabėgo dveji metai, tačiau skauda taip pat.

„Buvau čia 2022-aisiais. Klausiau muzikos ir verkiau. Prabėgo dveji metai, tačiau skauda taip pat“, – sūnaus ranką savo delne spaudė kaunietė Viktorija. Nors berniukui tik septyneri, jis žino, kas yra karas, todėl jau antrus metus per savo gimimo dieną pūsdamas žvakutes ant torto prašo ne tik naujų žaislų, bet ir taikos pasauliui. 

„Mūsų aplinkoje yra ne vienas panašaus amžiaus ukrainietis. Nežinau, kaip sūnus susikalba, kaip bendrauja, bet, panašu, kad užsimezgė graži draugystė ir tas noras, kad jie būtų laimingi yra toks tyras“, – Viktorija tokio pat jausmo linkėjo ir suaugusiems, kurie vis dažniau skundžiasi pavargę nuo karo.  

Kitaip nei dauguma susirinkusiųjų skambančius varpus klausė ukrainietė Kateryna su draugu Kasparu. Beveik dvejus metus Lietuvoje gyvenanti moteris neslėpė, kad čia jai gera, nes šalia mama ir mylimasis, tačiau širdis Ukrainoje, gimtajame Kijeve. Ten liko ir jos tėtis, dirbantis tame pačiame teatre kaip ir dirigentė Oksana Madaraš, kurią šiuo metu galima sutikti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.  

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Aš taip pat dirbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Studijuoju. Šiemet baigsiu magistro studijas. Viskas po truputį, bet labai noriu namo“, – gan sklandžia lietuvių kalba šnekėjo jauna moteris.

Į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį atėjusi su lyg vidudieniu, Kateryna pasigedo žmonių. Pradžioje jų buvo vos keli, tik kiek vėliau pasirodė kelios dešimtys miestiečių su Lietuvos trispalvėmis ir Ukrainos vėliavomis. Jas prie krūtinės glaudė ir Katerynos draugas.

„Kai prasidėjo karas, visiems buvo šokas, nes žmonės jo nėra matę nuo 1945 metų, kai baigėsi Antrasis Pasaulinis karas. Dabar žmonės apsiprato su situacija, o dažno lūpose pasigirsta, esą pavargo nuo karo. Nesuprantu tokio pasiteisinimo. Ne mes, o Ukrainos žmonės gina Tėvynę savo kūnais ir širdimis. Žinant priešą ir jo pajėgumus, tai, ką daro ukrainiečiai, yra kažkas nepaprasto. Ne kiekvienas tai galėtų, todėl mes turime palaikyti. Negalime nustoti aukoti!“ – kalbėjo kaunietis Kasparas.

Seimas ketvirtadienį vienbalsiai 112 balsų priėmė tokią rezoliuciją dėl 1949 metų vasario 16 dieną Lietuvos partizanų Minaičiuose Radviliškio rajone pasirašytos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos, kuri laikoma vienu esminių Lietuvos valstybės dokumentų.

„Seimas ragina iki 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos 80-ųjų metinių (2029 metais) siekti surasti kiekvieno Lietuvos partizano palaikus, juos garbingai perlaidoti ir įamžinti jų atminimą“, – rašoma dokumente.

Bendruomenės ir savivaldybės taip pat kviečiamos, esant galimybei, viešąsias erdves, gatves pavadinti iškilių XX amžiaus antisovietinio pasipriešinimo kovotojų, partizanų vardais.

Taip pat raginama išsiaiškinti kiekvieną istorinės atminties ar laisvės kovos, ar laisvės kovotojo niekinimą ar nusikaltimą, spartinti dekomunizavimo procesą savivaldybėse.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją 1949 metų vasario 16 dieną pasirašė aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį.

Šis tekstas, greta 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 kovo 11-osios aktų, įvardijamas vienu iš trijų atraminių modernios Lietuvos valstybės dokumentų.

Savanorių pajėgų pasveikinti atvyks ir užsienio partneriai – Estijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Sakartvelo ir Ukrainos kariuomenių atstovai.

„Savanorių pajėgos savo amžiaus kraitelėje turėdamos 33 gyvavimo metus atsimena kiekvienų metų prasmę, kur telpa ir įvykusios reformos, struktūriniai ir užduočių pokyčiai, viltys, iššūkiai, džiaugsmai, nusivylimai, praradimai ir atradimai. Apibendrinus, visi tie nugyventi metai mūsų pajėgoms suteikė savitą filosofiją, išvaizdą, stuburą, išmintį, brandą, suformavo savitą karinę kultūrą“, – pranešime sakė Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas Darius Vaicikauskas.

Jo teigimu, net ir blogiausi metai savanorių pajėgoms pasitarnavo kaip „institucinis užsigrūdinimas“ arba kaip papildomas atsparumas negandoms.

Trečiadienį tylos minute bus pagerbtas amžinybėn išėjusių karių atminimas, bus padėtos gėlės prie Sausio 13-osios atminimo memorialo, paminklinio akmens savanorio Artūro Sakalausko žuvimo vietoje ir Nežinomo kareivio kapo.

Iš istorinės KASP patrankos bus šaunamos trys salvės skirtos Lietuvai, Lietuvos kariuomenei ir Krašto apsaugos savanorių pajėgoms.

Renginio metu krašto apsaugos ministras apdovanos geriausios kuopos – jau ne pirmus metus ja tampančios – Prisikėlimo apygardos Telšių kuopos karius ir įteiks jiems atkurtą istorinį XIV amžiaus kalaviją bei atminimo dovaną.

Išrinktiems 2023 metų geriausiems karių savanorių darbdaviams bus įteikti kariuomenės vado apdovanojimai.

Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba įkurta 1991 metų sausio 17 dieną po Sovietų Sąjungos bandymo ginkluota jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Jos pirminis tikslas buvo saugoti valstybei svarbius strateginius objektus.

Šiuo metu KASP rengia karius savanorius Lietuvos sausumos teritorijos ginkluotai gynybai, teikia priimančiosios šalies paramą, dalyvauja tarptautinėse operacijose, teikia pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, vykdo kitas funkcijas.

Pajėgose tarnauja daugiau nei 5500 karių savanorių – pagal kario savanorio sutartį savanoriškai įsipareigojusių karo prievolininkų, atliekančių nenuolatinę karo tarnybą. Kovinio rengimo pratybos kariams savanoriams vyksta apie 30 dienų per metus.

Po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto priimtame tekste šalys pirmą kartą susitarė visuotinai ginti pamatines visų žmonių teises ir laisves.

„Pasaulinio karo pelenuose jis atnešė viltį ir žadėjo teisingumą, kad niekada nepasikartotų vis nauji kraujo praliejimo ciklai“, – sakė JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras Volkeris Turkas.

„Jame numatytas kelias į taiką“, – sakė jis susirinkusiesiems, minintiems 1948 metų gruodžio 10 dieną Paryžiuje priimto novatoriško traktato 75-ąsias metines.

V. Turkas sakė, kad jo mintys krypsta „į milijonus žmonių, patiriančių nepakeliamas kančias okupuotoje Palestinos teritorijoje, ypač Gazoje, Izraelyje, Sudane, Ukrainoje, Mianmare ir daugybėje kitų vietų“.

Pasaulinio karo pelenuose jis atnešė viltį ir žadėjo teisingumą, kad niekada nepasikartotų vis nauji kraujo praliejimo ciklai.

„Badas. Priespaudą ir neapykantą kurstanti diskriminacija. Represijos ir persekiojimas. Grėsmė, kurią žmogaus teisėms kelia klimato kaitos, taršos ir biologinės įvairovės nykimas. Tai gilūs ir tarpusavyje susiję iššūkiai, kylantys dėl negebėjimo užtikrinti žmogaus teisių“, – sakė V. Turkas pirmadienį JT Europos būstinėje Ženevoje vykusiame renginyje.

Per renginį, kuris prasidėjo tylos minute žmogaus teisių pažeidimų aukoms, V. Turkas sakė, kad deklaracija yra „gairės“, kaip spręsti didžiulius iššūkius, su kuriais susiduriame šiandien.

Jis sakė, kad deklaracija „rezonuoja su senovės išmintimi, kuri jungia visus žmones“.

Deklaracija sėmėsi įkvėpimo iš viso pasaulio, įskaitant Apšvietos filosofiją, islamo akcentuojamą žmogaus orumą ir užuojautos kupiną dalijimąsi, taip pat Haičio revoliucijos reikalavimus nutraukti pavergimą ir rasistinę priespaudą.

Nors deklaracija nėra teisiškai privaloma, joje pabrėžiama asmens teisių viršenybė prieš valstybių teises.

„Atmintis nepadės sugrąžinti ano gyvenimo, pilno energijos, vitališkumo, svajonių, idealų, tačiau ji gali padaryti šį gyvenimą jautresniu, prasmingesniu ir teisingesniu. Todėl prisiminkime, kad niekada nepasikartotų“ – per minėjimą ketvirtadienį sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Kalbėdama apie Vilniaus geto likvidavimą ji priminė ir kitą datą – šiemet minimas Vilniaus įkūrimo 700-ąsias metines, ir teigė, kad jos abi susijusios, kaip istorijos pradžia ir pabaiga.

„1323 metais Lietuvos valdovas Gediminas laišku kreipėsi į nagingus Vakarų Europos žmones – amatininkus, žemdirbius, prekiautojus. Siūlė palankias sąlygas, kvietė atvykti, prisidėti prie šalies gerovės. Neabejotinai gandas apie tolerantišką kraštą pasiekė ir Europos žydų bendruomenes – taip Gedimino laiškas, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius, tapo realia prielaida prasidėti žydų istorijai Lietuvoje“, – teigė Seimo pirmininkė.

Ji pažymėjo, kad kiek daugiau nei po pusšimčio metų Vytauto ir jo įpėdinių suteiktos privilegijos įtvirtino žydų autonomiją, užtikrino teisinę valstybės apsaugą, nustatė palankias galimybes dalyvauti ekonominiame gyvenime, tad žydų bendruomenių skaičius augo, jos stiprėjo.

Seimo pirmininkė prisiminė Eliją ben Saliamoną Zalmaną, pasaulyje žinomą Vilniaus Gaono vardu, kuris tapo judaizmo lietuviškosios arba litvakiškos krypties pradininku, didino žydų vaidmenį politikoje ir visuomeniniame gyvenime 1918 metais Lietuvai atkūrus valstybingumą.

Pasak jos, naciams įžengus į Lietuvą tai buvo „skaudi, be galo tragiška įspūdingos istorijos, po kruopelytę kurtos kone septynis amžius, pabaiga“.

„Tai pabaiga be pabaigos, tarsi pakibusi klausimu, kaip gi vis dėlto galėjo nutikti, kad per tokį istoriškai nereikšmingą laikotarpį, vos porą metų, buvo nubrauktos beveik trisdešimties kartų pastangos. Tai pabaiga, davusi pradžią naujai – atminties – istorijai, kuri reikalauja susikaupimo ir pagarbos, empatijos ir supratimo“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

1941 metų rugsėjo 6 dieną įkurtas žydų getas buvo sunaikintas 1943 metų rugsėjo 23 dieną. Iš 57 tūkst. Vilniaus žydų, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, gyvi liko apie du tūkstančiai.

Rugsėjo 23-ioji yra paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukas.

Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir jų vietos kolaborantai nužudė maždaug 94 proc. iš daugiau kaip 200 tūkstančių žydų tautybės Lietuvos piliečių.

22 metų Irano kurdė M. Amini mirė praėjusių metų rugsėjo 16 dieną po to, kai buvo suimta Teherane už tai, kad tariamai pažeidė griežtą šalies moterų aprangos kodą.

Jos mirtis sukėlė kelis mėnesius trukusius protestus, per kuriuos žuvo šimtai žmonių, įskaitant dešimtis saugumo darbuotojų. Teheranas demonstracijas pavadino užsienio vyriausybių ir priešiškos žiniasklaidos kurstomomis riaušėmis.

„Šeštadienio vakarą dviem nežinomiems užpuolikams „aklai šaudant“ į „Basij“ sargybinius Nurabado mieste, pietinėje Farso provincijoje, vienas žmogus žuvo ir trys buvo sužeisti“, – nurodė Irano valstybinė naujienų agentūra IRNA.

Naujienų agentūra iš karto nenurodė užpuolikų tapatybės ar šaudymo priežasčių.

Pranešime teigiama, kad šalies žvalgybos, saugumo ir teisėsaugos tarnybos šiuo metu bando sulaikyti iš įvykio vietos pabėgusius užpuolikus.

Po 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų Aliaksandrui Lukašenkai – ištikimam Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininkui – paskelbus, kad jis buvo išrinktas šeštai kadencijai iš eilės, Baltarusijoje kilo beprecedenčiai protestai, o valdžia pradėjo didelio masto represijas prieš kitaminčius, žurnalistus ir aktyvistus.

Su A. Lukašenka rinkimuose konkuravusi S. Cichanouskaja savo politinę veiklą tęsia iš Vilniaus.

Opozicija ir Vakarų šalys šių rinkimų nepripažįsta laisvais bei teisingais.

„Ši diena galėjo tapti naujos Baltarusijos pradžia“, – sakė S. Cichanouskaja kreipimesi į tautą.

Ši diena galėjo tapti naujos Baltarusijos pradžia.

„Baltarusijos, kuri niekada neturės politinių kalinių ir kitaminčių persekiojimų. Baltarusijos, kur kalbėjimas gimtąja kalba yra ne smurto, o susižavėjimo priežastis. Baltarusijos, kur norisi patekti, o ne iš kurios skubama išvykti“, – tęsė ji.

„2020 metais supratome, kad metame iššūkį dešimtmečius gyvavusiai sistemai, režimui, kuris valdžią iškėlė aukščiau žmonių. Tačiau vis tiek judėjome į priekį. Nes buvome tikri, kad tiesa yra mūsų pusėje“, – pabrėžė S. Cichanouskaja.

„Praėjo treji metai. Per tą laiką jie bandė atimti iš mūsų svajones. Atimti artimuosius, laisvą valią, tėvynę, atimti nepriklausomybę“, – sakė ji.

Ji pridūrė, kad su kiekvienu nauju iššūkiu išlaikyti pasitikėjimą vis sunkiau.

„Bet tai tik mūsų pasirinkimas. Nuvertinti tai, kas nuveikta per trejus metus, nusivilti savimi ir savo tauta – arba išsaugoti atmintyje visas svarbias akimirkas, išsaugoti savo širdyse tuos, kuriuos netekome šiame kelyje. Ir toliau judėti į priekį. Su meile tiems, kurie eina su mumis, ir su tikėjimu tais, kurie ateis po mūsų“, – kreipimesi kalbėjo baltarusių opozicijos lyderė.

Per beveik tris dešimtmečius trunkantį autoritarinio prezidento A. Lukašenkos valdymą Baltarusijoje negailestingai slopinami opozicijos balsai ir nepriklausoma žiniasklaida.

Baltarusijos valdžia į opozicijos demonstracijas taip pat reagavo itin griežtomis priemonėmis: milicija sulaikė per 35 tūkst. žmonių, tūkstančiai protestuotojų teigė patyrę jėgos struktūrų pareigūnų smurtą. Svarbiausi opozicijos veikėjai buvo įkalinti arba priversti palikti šalį, nepriklausomų žiniasklaidos priemonių redakcijos apieškotos, o jų žurnalistai – areštuoti.

Antradienį Europos Sąjunga pavadino A. Lukašenkos režimą grėsme regiono ir tarptautiniam saugumui bei išreiškė susirūpinimą dėl neseniai Baltarusijoje dislokuotų Rusijos privačios karinės bendrovės „Wagner“ samdinių.

Rusija su Baltarusija yra sudariusi „sąjunginės valstybės“ susitarimą, kuriame numatyti glaudūs politiniai, ekonominiai ir kariniai ryšiai, o praėjusiais metais A. Lukašenka leido Rusijai pasinaudoti Baltarusijos teritorija Ukrainai pulti.

Be to, Rusija neseniai pradėjo gabenti taktinius branduolinius ginklus į Baltarusiją.

Taip pat Baltarusijos Raudonojo Kryžiaus vadovas Dzmitryjus Šaucovas yra sakęs, jog jo organizacija aktyviai dalyvauja vežant ukrainiečių vaikus į Baltarusiją, esą gerinti sveikatos.

Ir Ukraina, ir Baltarusijos opozicija tokius perkėlimus vadina neteisėtomis deportacijomis.