„Manyčiau, tas solidarumo principą veikia į abi puses. Kalbant apie šią konkrečią situaciją, turint galvoje, kad į Lietuvą atvažiavo dešimtys tūkstančių žmonių – karo pabėgėliai iš Ukrainos, demokratiniai pabėgėliai iš Baltarusijos – manau, kad 150 žmonių, priimtų pagal solidarumo susitarimą, tikrai iš esmės Lietuvos neapsunkintų. Man net neaišku, kodėl kyla klausimai – ar dėl to, kad jų veido spalva kitokia? Ši dalis taip pat labai neskaniai skamba“, – trečiadienį „Žinių radijui“ sakė V. Čmilytė-Nielsen.

„Bet pajėgumų šalies mastu tai niekaip ypatingai neapsunkintų. Ir čia būtent akcentuočiau solidarumą, kurio Lietuva tikisi savo atžvilgiu ir turi pagrindo tikėtis. Mes nuolat kalbame apie tai, kad norime solidarumo su Ukraina, ir raginame savo Europos Sąjungos kaimynus ir tolimesnius kaimynus nuolat tą daryti. Bet tai reiškia, kad ir patys turime būti solidarūs“, – ragino ji.

Aš esu prieš nereikalingų baimių auginimą.

Pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda žurnalistams teigė manąs, jog Lietuva turėtų rinktis finansinį solidarumą ir taip prisidėti prie europinės migracijos politikos įgyvendinimo. Šalies vadovas pastebėjo, jog pastaraisiais metais Lietuvoje išaugo užsieniečių skaičius, todėl maždaug 3 mln. eurų siekiantis kasmetinis įnašas į paramos fondą, jo akimis, būtų priimtinesnis sprendimas.

Visgi, savo ruožtu V. Čmilytė-Nielsen priminė, jog Lietuva pagrįstai tikėjosi kitų Europos Sąjungos (ES) solidarumo, kai patyrė hibridinę ataką ir neteisėtai valstybės sieną kertančių migrantų antplūdį iš Baltarusijos. Todėl, tęsė ji, šiuo atveju solidarumą turi rodyti pati Lietuva.

„Aš esu prieš nereikalingų baimių auginimą. Šioje vietoje manau, kad priėmus nedidelį, labai konkretų skaičių (užsieniečių – ELTA) ir rodant, kad esame pasirengę priimti nedidelį skaičių žmonių, mes tikrai tęsiame tą gerą bendradarbiavimą su Europos Sąjungos šalimis, kuris yra ir mūsų saugios ateities pagrindas“, – apibendrino ji.

ELTA primena, kad Europos Parlamentas (EP) praėjusią savaitę patvirtino griežtesnes migracijos ir prieglobsčio Europos Sąjungoje (ES) taisykles. Teisės akto pagrindas – privaloma solidarumo sistema, pagal kurią visos ES valstybės narės turi prisiimti tam tikrą atsakomybę už prieglobsčio prašymų svarstymą. Jei ES valstybė narė nenori priimti prieglobsčio prašytojų, ji privalo suteikti alternatyvią pagalbą, pavyzdžiui, mokėti finansinius įnašus į paramos fondą.

Šiam sutarimui įsigaliojus, Lietuvai per metus reikėtų priimti 158 atvykėlius, arba kasmet mokėti apie 3 mln. eurų.

Reforma apima greitesnį nelegalių atvykėlių patikrinimą, sulaikymo centrų kūrimą pasienyje, paspartintą prieglobsčio prašytojų, kurių prašymai buvo atmesti, deportavimą ir solidarumo mechanizmą, skirtą sumažinti spaudimą didžiulių migrantų srautų sulaukiančioms pietinėms šalims.

„Migracijos skaičiaus didėjimas tikrai nėra Lietuvos siekiamybė ypač dabartiniam laikotarpiui, todėl prezidentui labiau priimtinas finansinis sprendimas“, – antradienį Žinių radijui sakė prezidento vyriausioji patarėja ekonomikos ir socialinės politikos klausimais Irena Segalovičienė.

Europos Parlamentas (EP) praėjusią savaitę patvirtino migracijos reformą, pagal kurią Lietuva kasmet turėtų priimti apie 158 migrantus arba sumokėti 3,16 mln. eurų. Tokius skaičius praėjusį trečiadienį įvardijo vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

Anot I. Segalovičienės, Lietuva jau susiduria su migracijos iššūkiais priėmusi į šalį ukrainiečių, baltarusių, rusų migrantus.

„Šiandien migracijos skaičiaus didėjimas tikrai nėra mūsų siekiamybė. Būtent tas finansinis sprendimas būtų optimaliausias, naudingiausias Lietuvai“, – sakė I. Segalovičienė.

Pasak jos, nors 158 migrantai ir nėra daug, tačiau šių asmenų išlaikymas valstybei vis vien kainuotų, reiktų rūpintis jų apgyvendinimu, integracija, gerove.

Prezidento patarėjos teigimu, ir nepriimdama migrantų, tačiau sumokėdama lėšas, Lietuva vis tiek prisidėtų prie ES migracijos politikos.

„Kadangi solidarumo išraiškos yra kelios, jos yra validžios“, – kalbėjo I. Segalovičienė.

Priėmus ES migracijos paketą ir atsirastų privalomo solidarumo mechanizmas, pagal kurį Bendrijos narėms būtų privaloma pasidalinti migrantų našta su valstybėmis, tampančiomis pirmąja atvykėlių į ES stotele. Pakete taip pat numatyta, kad šalis galėtų prisidėti ir techninėmis priemonėmis – tai būtų užskaitoma kaip tam tikra solidarumo dalis.

A. Bilotaitė anksčiau teigė, kad sprendimą dėl Lietuvos veiksmų turėtų priimti iš skirtingų ministerijų atstovų sudaryta komisija.

ES migracijos paktą turės patvirtinti ES taryba.

Lietuvai tai – geros žinios, mat pabėgėlius vertinti bus galima ilgiau – dienas keis mėnesiai. Tikimasi, kad bus paprasčiau žiūrima ir į fizinius barjerus, tačiau į Lietuvą patekusiems gyvenimo sąlygos gerės, tam bus įkurta speciali Migracijos apgyvendinimo agentūra. Visgi, svarbiausio atsakymo, ką rinksis Lietuva – mokėti pinigus ar priimti pabėgėlius, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė kol kas neatskleidžia.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

„Bus sudaryta komisija, kurioje bus skirtingų ministerijų atstovai ir jie priims sprendimą. Man dabar sunku pasakyti, koks bus sprendimas, bet alternatyvos yra labai aiškios – 158 asmenys, kurie būtų perkelti arba finansinė išraiška, kuri yra virš 3 mln. eurų. Komisija, apsvarsčiusi visus argumentus, priims sprendimą, kuris tuo metu atrodys tinkamiausias. Esame išmokę visas pamokas.

2021 metai mums davė didžiulį postūmį, kas susiję su mūsų prieglobsčio ir migracijos sistema. Susistiprinome infrastruktūrą, skyrėme daug dėmesio tam, kad būtų padaryti pokyčiai, atsirado teisės aktų pokyčiai, o šiuo metu Seime svarstomas agentūros klausimas – tai yra migrantų apgyvendinimo agentūra, kuri turėtų, vienu ar kitu atveju, jeigu ištiktų dalykai, kurie yra susiję su srautų padidėjimais, užtikrinti būtent apgyvendinimo klausimą ir jo sprendimą“, – kalbėjo A. Bilotaitė.

Stojant į ES, Lietuvoje buvo 3 mln. 377 tūkst., o šių metų pradžioje – jau tik 2 mln. 843 tūkst. nuolatinių gyventojų. Daugiau nei pusės milijono gyventojų tokio dydžio valstybei yra didelis praradimas. Kokios buvo šio reiškinio priežastys?

Visų pirma, klaidingai manoma, kad visas gyventojų skaičiaus mažėjimas įvyko tik dėl emigracijos. Išnykus barjerams laisvai keliauti ir dirbti ES, nemažai lietuvių tokia galimybe pasinaudojo – ypač po pasaulinės finansų krizės, kuomet nedarbo lygis Lietuvoje pasiekė 18 procentų. Dėl migracijos Lietuvoje gyvenančių lietuvių skaičius per šiuos du dešimtmečius sumažėjo 350 tūkstančių. Kitaip sakant, du trečdaliai gyventojų praradimų buvo dėl migracijos, o trečdalis dėl natūralios kaitos – mirtingumo ir nepakankamo gimstamumo.

Per du dešimtmečius užsienyje dirbantys lietuviai čia likusiems artimiesiems pervedė net 21 milijardą eurų. Palyginimui, ši suma prilygsta visai paramai, kurią Lietuva iš ES gavo per du dešimtmečius.

 

Didelė emigracija, ypač jaunų ir kvalifikuotų specialistų, slopina ilgalaikį ekonomikos augimo potencialą ir nėra pageidautinas reiškinys. Vis tik migracijos nereikėtų vertinti kaip vienareikšmiškai neigiamo reiškinio. Emigracija dažnai yra tik laikina, o trumpuoju laikotarpiu padeda spręsti kai kurias šalies ekonomines ir socialines problemas – darbo susirasti negalintys gyventojai galimybių ieškojo kitose šalyse, o Lietuvoje likusiems artimiesiems padėjo finansinėmis perlaidomis. Per du dešimtmečius užsienyje dirbantys lietuviai čia likusiems artimiesiems pervedė net 21 milijardą eurų. Palyginimui, ši suma prilygsta visai paramai, kurią Lietuva iš ES gavo per du dešimtmečius.

Be to, matome, kad jau nuo šio dešimtmečio pradžios grynoji migracija buvo teigiama – į tėvynę grįžusių lietuvių buvo 20 tūkst. daugiau nei iš jos išvykstančių. Gerėjanti gyvenimo kokybė padeda pritraukti imigrantų ir iš vakarų valstybių. Ilgą laiką jos beveik nebuvo, tačiau pastarąjį penkmetį iš Vakarų valstybių – Ispanijos, Vokietijos, JK, JAV – imigruoja 7–8 tūkst. žmonių per metus. Ir kol kas nėra priežasčių, dėl kurių ši teigiama tendencija galėtų baigtis.

Mažesnis Lietuvos teritorijoje gyvenantis žmonių skaičius nėra savaime problema. Didelis demografinis pokytis reikalauja adaptuoti viešųjų paslaugų institucijų tinklą, socialinės apsaugos ir mokesčių sistemas, bet nereiškia, kad gyvenimo kokybė dėl to blogės. Pavyzdžiui, visų rūšių nusikalstamumas sumažėjo neįtikėtinais tempais. Žmogžudysčių skaičius, tenkantis šimtui tūkstančių gyventojų, yra penkis kartus mažesnis nei buvo prieš du dešimtmečius, o savižudybių skaičius sumažėjo perpus (bet, deja, išlieka gerokai per didelis).

„Eurobarometro“ duomenimis, 2004 metais kas antras lietuvis manė, kad nusikalstamumas yra viena iš dviejų didžiausių Lietuvos problemų. Šiuo metu taip manančių lietuvių – tik 2 procentai, mažiau nei Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ar daugelyje kitų Vakarų valstybių.

Žinoma, turtingesnė, laisva ir saugi valstybė ne tik vilioja sugrįžti emigrantus, atvykti talentingus imigrantus, bet sudomina ir mažiau išsilavinusius bei nebūtinai gerų ketinimų turinčius asmenis. Todėl du dešimtmečius liūdėjus dėl emigracijos, skubiai reikia keisti plokštelę – kurti efektyvios, skaidrios ir neskylėtos imigracijos taisykles.

Du dešimtmečius liūdėjus dėl emigracijos, skubiai reikia keisti plokštelę – kurti efektyvios, skaidrios ir neskylėtos imigracijos taisykles.

 

Ilguoju laikotarpiu svarbesnis turbūt ne gyventojų skaičius, o jų išsilavinimas. Lietuva jau pralenkė daugelį Vakarų valstybių pagal tai, kokia jaunų žmonių dalis turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą. Tiesa, pagal moksleivių gebėjimus pastaruosius 20 metus beveik nėra jokio progreso, o pasiguosti galima tik tuo, kad pagal šį rodiklį neatsiliekame nuo kaimyninių šalių ir EBPO vidurkio. Pasiguodus vertėtų ir paklausti savęs, kodėl pagal moksleivių gebėjimus Estija, o ne Lietuva pastarąjį dešimtmetį yra tarp penkių pažangiausių valstybių pasaulyje.

Jau visi turbūt girdėjome, kad šiemet Jungtinių Tautų (JT) laimės indekse Lietuva pateko tarp 20 laimingiausių valstybių pasaulyje, o jaunuoliai iki 30 metų jaučiasi laimingiausi pasaulyje. Tai nebuvo atsitiktinumas – Lietuva prieš dešimtmetį buvo tik 71 vietoje pasaulyje, o kiekvienais metais pamažu artėjome link dvidešimtuko. Tam įtakos turėjo visi JT vertinami kriterijai – pajamos, socialinė sanglauda, laisvė kontroliuoti savo gyvenimą, sveiko gyvenimo trukmė, korupcijos suvokimas ir dosnumas.

Beje, tai, kad vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau laimingi rodo, kad ne visos problemos yra išspręstos – dažnai jų kelyje link laimės atsiranda ne tik finansiniai barjerai. Pavyzdžiui, per du dešimtmečius lietuvių sveiko gyvenimo trukmė padidėjo maždaug penkeriais metais. Puiku, tačiau Lietuvoje vyrų sveiko gyvenimo trukmė siekia tik 55 metus, moterų – 60 metų. Tai yra, atitinkamai, 15 ir 10 metų mažiau nei Švedijoje ar Norvegijoje. Kodėl?

Prieš dvidešimt metų maždaug kas antras lietuvis teigė, kad yra patenkintas savo gyvenimu, dabar tokių yra beveik 4 iš 5.

 

Reguliariai sportuojančių vyresnio amžiaus žmonių skaičius per pastarąjį dešimtmetį patrigubėjo, bet išlieka kelis kartus mažesnis nei Šiaurės šalyse. Progresas kitose amžiaus grupėse taip pat akivaizdus, bet iki Šiaurės šalių gyventojų fizinio aktyvumo dar labai toli. Didesnės investicijos į ligų prevenciją ir sporto infrastruktūrą (čia turimas omenyje ne nacionalinis stadionas), leistų sparčiau didinti sveiko gyvenimo trukmę.

Korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje nuolat mažėja, tačiau lėtai ir išlieka gerokai didesnis nei Šiaurės šalyse. Beje, tas pats JT laimės tyrimas rodo, kad lietuviai itin jautriai reaguoja į įvairias korupcijos apraiškas. Vis tik pastarojo dešimtmečio smulkesnių ir stambesnių korupcinio pobūdžio nusikaltimų identifikavimas, pasibaigiantis bent specialiųjų tarnybų tyrimais, o kai kuriais atvejais ir baudžiamąja atsakomybe, rodo ne didėjančią korupcija, o skaidrėjimą ir apsivalymą.

Mes mėgstame paburbėti, kad kažkurias mūsų pasirinkimo laisves (pavyzdžiui, teršti aplinką ar nustatyti mokesčius) suvaržė ES direktyvos, bet daugeliu atveju šios direktyvos, gairės ir rekomendacijos padėjo nenuvažiuoti šunkeliais. „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvių teigiamai vertina ir ES institucijas, ir Lietuvos narystę joje.

Prieš dvidešimt metų maždaug kas antras lietuvis teigė, kad yra patenkintas savo gyvenimu, dabar tokių yra beveik 4 iš 5. Ko trūksta, kad laimingi būtų 9 iš 10? Ar galima tikėtis tokio ekonominio ir socialinio progreso ir ateityje? Ar gali Lietuva pagal pajamas pralenkti ES vidurkį? Apie tai – trečioje dalyje.

„Yra piktnaudžiavimo galimybė, kad jie (trečiųjų šalių piliečiai – BNS) apskundžia Migracijos departamento sprendimus panaikinti leidimą gyventi teismui. Ir kol teismas išnagrinės departamento sprendimo teisėtumą, jie gali likti ir toliau dirbti Lietuvoje, nes leidimas gyventi faktiškai dar nėra panaikinamas“, – antradienį LRT radijui sakė E. Gudzinskaitė.

„Tokiu būdu jie šešis mėnesius sau prasitęsia galimybę čia uždarbiauti. Pastebime, kad šitas piktnaudžiavimas vis labiau plinta“, – kalbėjo ji.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Migracijos skyriaus vadovas Audrius Šantaras LRT radijui sakė, kad VSAT nuo sausio 1 dienos kartu su policija ir Migracijos departamento pareigūnais visoje Lietuvoje patikrino 44 užsieniečius ir nustatė 19 asmenų, gyvenančių Lietuvoje be leidimo.

Šiems trečiųjų šalių piliečiams nurodoma per 30 dienų išvykti iš Lietuvos.

Yra problema, kad dalis žmonių bando gudrauti, bando pasilikti maksimaliai per tą išvykimo laiką. Tada jų reikia vėl ieškoti ir surašyti prievartinio išsiuntimo sprendimus.

„Yra problema, kad dalis žmonių bando gudrauti, bando pasilikti maksimaliai per tą išvykimo laiką. Tada jų reikia vėl ieškoti ir surašyti prievartinio išsiuntimo sprendimus. Arba neretai jie išvyksta į kitas valstybes“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Jos teigimu, 2023 metais apie 17 tūkst. užsieniečių Lietuvoje įsidarbino vienoje įmonėje, tačiau iš tikrųjų dirbo kitoje. Anot departamento vadovės, leidimą gyventi Lietuvoje pagal darbo sutartį gavę migrantai dažnai veikia pagal individualios veiklos pažymą, dirba, pavyzdžiui, pavežėjais.

Anot departamento vadovės, institucija po pernai atlikto 500 pavežėjų tyrimo nustatė, jog iš jų piktnaudžiauja apie 13 proc.

E. Gudzinskaitė, be to, pranešė, kad Lietuvoje yra įmonių, kurios kviečia darbuotojus iš užsienio dirbti, pavyzdžiui, statybos ar transporto įmonėse ir nesant užsakymų išleidžia juos neapmokamų atostogų, per kurias jie dirba kitus darbus. Tokioms bendrovėms gali būti atimta teisė įdarbinti užsieniečius.

Pasak E. Gudzinskaitės, Migracijos departamentas pernai išdavė 83 tūkst. leidimų laikinai gyventi.

Konservatorių ministras pirmininkas Rishi Sunakas (Rišis Sunakas) vienu iš prioritetų prieš šiais metais vyksiančius visuotinius rinkimus yra numatęs tai, kad būtų užkirstas kelias migrantams valtimis kirsti Lamanšo sąsiaurį iš Prancūzijos.

Penktadienį pasirašytame susitarime numatyta, kad „Frontex“ ir JK sienų apsaugos pajėgos keisis žvalgybine informacija, kad padėtų išardyti žmonių kontrabandininkų gaujas, sakoma britų Vidaus reikalų ministerijos pranešime.

Taip pat susitarta bendradarbiauti plėtojant naujas technologijas, pavyzdžiui, sienų apsaugai naudojant dronus.

JK sienų apsaugos pajėgų generalinis direktorius Philas Douglasas (Filas Daglasas) ir „Frontex“ vykdomasis direktorius Hansas Leijtensas susitarimą pasirašė Londone, dalyvaujant JK vidaus reikalų sekretoriui Jamesui Cleverly (Džeimsui Kleverliui) ir už vidaus reikalus atsakingai eurokomisarei Ylvai Johansson (Ilvai Johanson).

„Organizuotas imigracijos nusikalstamumas ir neteisėtas žmonių gabenimas yra pasauliniai iššūkiai, kuriems reikia bendrų sprendimų ir užmojų, – sakė J. Cleverly. – Mūsų reikšmingas JK ir „Frontex“ darbo susitarimas yra dar vienas svarbus žingsnis kovojant su nelegalia migracija, saugant mūsų sienas ir stabdant valtis.“

JK vyriausybė teigia, kad praėjusiais metais į Anglijos pietinę pakrantę paprasčiausiomis valtimis atplaukusių migrantų skaičius sumažėjo trečdaliu, palyginti su 2022 metais pasiektu rekordu – 45 tūkst. migrantų.

JK vyriausybė šį susitarimą pavadino „naujausiu žingsniu“ savo „kovos su nelegalia migracija ir nusikalstamomis grupuotėmis plane“, o šis klausimas bus svarbus visuotinių rinkimų kampanijos metu.

Automobilį vairavęs Pakistano pilietis keliskart nesėkmingai mėgino išvengti  pareigūnų patikros. Jis neturėjo galiojančių kelionės dokumentų, o šio užsieniečio vairuotojo pažymėjimas yra, įtariama, padirbtas. Iš sustojusio automobilio laukais nulėkusį jaunąjį keleivį pasieniečiai greitai sučiupo. Pilnametystės nesulaukęs vaikinas tikino esąs Indijos pilietis.

Penktadienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnai, kontroliuodami neteisėtos užsieniečių migracijos procesus, tarnybiniu automobiliu patruliavo tarp Senosios Radiškės ir Sangrūdos kaimų Kalvarijos savivaldybėje.

Kaip pranešė VSAT, ties pirmąja vietove pasieniečiai prasilenkė su Lenkijos link važiavusiu automobiliu „BMW 730D“ lenkiškais registracijos numeriais. Visi jo šoniniai stiklai buvo tamsinti. VSAT pareigūnai nusprendė įtartiną automobilį sustabdyti ir patikrinti.

Įjungę tarnybinio automobilio šviesos ir garso signalus, pasieniečiai prisivijo „BMW 730D“. Jo vairuotojas didino greitį, mėgindamas atitrūkti, tačiau slidi kelio danga to padaryti neleido ir jis sustojo.

Vienam Kalvarijos pasieniečiui einant sustabdyto BMW link, staiga atsidarė galinės jo durys ir pro jas iššokęs jaunas vaikinas leidosi apsnigtu lauku. Jį nusivijęs pasienietis netrukus bėglį sučiupo ir surakintą antrankiais atvedė prie BMW. Jų prireikė ir vairuotojui, netikėtai vėl užvedusiam automobilį. Po trumpų grumtynių VSAT pareigūnai ir jam užsegė antrankius.

Išaiškėjo, kad automobilį BMW vairavo 52-erių Pakistano piliečiu prisistatęs vyras, kuris galiojančių kelionės dokumentų neturėjo. Atlikę jo daiktų apžiūrą, pasieniečiai piniginėje rado ukrainietišką vairuotojo pažymėjimą. Kai kurie jo požymiai leidžia įtarti, kad šis dokumentas – netikras.

Sustabdytu automobiliu kartu vykęs vyras – 53-ejų Pakistano pilietis. Pas jį rasti galiojantys lenkiškas vairuotojo pažymėjimas bei leidimas laikinai gyventi Lenkijoje.

Nuo pasieniečių nesėkmingai bėgęs jaunuolis prisistatė esantis 15-os Indijos piliečiu, tačiau tai patvirtinančių kelionės dokumentų neturėjo.

VSAT Varėnos pasienio rinktinėje dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną bei dėl disponavimo suklastotu dokumentu pradėti ikiteisminiai tyrimai, kuriems vadovauja Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras.

Už pirmąją nusikalstamą veiką įstatyme numatyta bauda, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, už antrąją – areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.

Pakistano piliečiams skirtos kardomosios priemonės – suėmimas trims mėnesiams. Indijos piliečiu prisistatęs vaikinas apgyvendintas Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje. Automobilis  saugomas Kalvarijos pasienio užkardoje.

Egzistuoja glaudus ryšys tarp represyvių hegemoninių patriarchato ir homofobijos struktūrų, daugelis religijų riboja moterų seksualumą, smerkia biseksualumą ir homoseksualumą. Vis dėlto klausimas, kiek religijos vis dar daro įtaką seksualumo sampratai ir praktikoms šiuolaikinėje visuomenėje, išlieka.

Kasmet sudaromo Europos vaivorykštės žemėlapio ir indekso duomenimis, LGBTIQ+ asmenų padėtis skiriasi net ir tokiose valstybėse, kurių visuomenes sudaro katalikiškoji dauguma. Pavyzdžiui, 2023 m. Europos vaivorykštės indekso duomenimis, geriausia LGBTIQ+ asmenų padėtis katalikiškos daugumos valstybėse yra Maltoje (89 proc.), Ispanijoje (74 proc.) ir Airijoje (54 proc.). Šie minėto indekso duomenys minėtas valstybes LGBTIQ+ asmenų padėties atžvilgiu priartina prie Šiaurės valstybių, kurios dažnai apibūdinamos kaip protestantiškos, ir taip pat neleidžia atlikti platesnių apibendrinimų, ar ir kiek vienai ar kitai religinei tradicijai save priskirianti visuomenės dauguma lemia pažeidžiamų socialinių grupių padėtį. Europos padalijimas į Šiaurės ir Pietų ieškant paaiškinimo dėl LGBTIQ+ asmenų padėties skirtumų taip pat nedaug ką keičia, nors Italija ir kitos Pietų Europos valstybės nepasižymi gera minėtų asmenų padėtimi.

JAV Pew tyrimų centro duomenimis, europiečių požiūrio į tos pačios lyties partnerystes ar santuokas klausimu Europą galima dalyti į Vakarus ir Rytus, kai Rytams priskiriamos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išsivadavusios iš komunistinio jungo, pasižyminčios gana aukštais visuomenės nepritarimo šiems klausimams skaičiais. Rytų ir Vidurio Europos valstybės pasižymi ir kitu šiam klausimui svarbiu aspektu, nes jose itin dažnai susiejamas nacionalinis ir religinis tapatumas, gyventojai save priskiria vyraujančiai religinei organizacijai, tačiau religingumu nepasižymi – neišmano tikėjimo tiesų, nepraktikuoja tikėjimo individualiai ir su bendruomene. Be to, daugelis šių Europos valstybių – tautos kūrimo proceso, kuriame svarbų vaidmenį vaidino ir nacionalinės, dažniausiai krikščioniškos, religinės organizacijos, produktai. Religija daugelyje šių visuomenėse dažnai tampa viena iš marginalizacijos priemonių, brėžiančių ribą tarp visuomenės daugumos ir mažumų grupių.

Religija daugelyje šių visuomenėse dažnai tampa viena iš marginalizacijos priemonių, brėžiančių ribą tarp visuomenės daugumos ir mažumų grupių.

LGBTIQ+ asmenų teisių užtikrinimas yra viena iš sričių, kurioje religinės organizacijos tarpusavyje konkuruoja, kuri labiau atsiribos nuo šios pažeidžiamos visuomenės grupės. Religinių organizacijų konstruojama socialinė tikrovė, kurioje nėra vietos LGBTIQ+ asmenims, sustiprinama religinio ir politinio elito susisaistymu, tautos išlikimo poreikio naratyvu ir pažadinant iš užmaršties homoseksualumo kriminalizavimo ir medikalizacijos šmėklas, kurių pagrindu suformuojamas toksiškas viešasis diskursas ir jo pagrindu kuriama politika, kurio kontekste LGBTI asmenims tenka ieškoti išlikimo strategijų, o viena jų – migracija arba vadinamasis balsavimas kojomis, kai piliečiai susiduria su nelygybe ir socialine atskirtimi.

Mokslinėje literatūroje aptinkame keturis LGBTIQ+ migracijos tipus. Anot Gorman-Murray, egzistuoja coming-out migracija, kai homoseksualūs žmonės persikelia, kad galėtų atsiskleisti kaip neheteroseksualūs asmenys. Gravitacinė grupinė migracija, anot, Gorman-Murray, apibūdina migraciją, kai persikeliama gyventi į gėjų ir lesbiečių kaimynystę. Santykių migracija, anot Gorman-Murray, žymi procesą, kai asmenys persikelia kartu su partneriu, kad sutvirtintų tos pačios lyties santykius, arba, atvirkščiai, išvyksta iširus santykiams.

2018 m. atliktas tyrimas Lietuvoje parodė, kad LGBTIQ+ asmenys migruoja iš mažesnių gyvenviečių ir miestelių į didmiesčius, kur randa LBGTIQ+ bendruomenes, gali atsiskleisti kaip homoseksualūs. Tarp priežasčių, kodėl LGBTIQ+ asmenims nepavyksta oriai gyventi Lietuvos regionuose, vardijamas valstybės ir Katalikų bažnyčios požiūris į juos, visuomenės nepakantumas. Galima stebėti, kad gyvenimas atsiskleidus ir su savo bendruomene nėra galutinis LGBTIQ+ asmenų tikslas, anot Richardo Mole’ės, egzistuoja ir dar vienas šių asmenų migracijos tipas – persikėlimas į kitą šalį siekiant pasinaudoti platesniu seksualinės pilietybės teisių spektru, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santuokomis ar antidiskriminaciniais teisės aktais. Iš Lietuvos išvykusių LGBTIQ+ asmenų pasakojimuose taip pat pastebimas oraus gyvenimo kitose valstybėse leimotyvas, valstybėse, kur užtikrinamos LGBTIQ+ asmenų žmogaus teisės į asmeninį gyvenimą, galimybę kurti šeimą susituokiant, auginti vaikus.

Valstybės valia užtikrinti LGBTIQ+ asmenų teises dažnai susiduria su sociokultūrinėmis normomis ir socialiniu spaudimu ir iš religinių organizacijų. Gana dažnai religijos ir homoseksualumo tyrimuose galime stebėti besiformuojantį dichotominį mąstymą tarp religingo heteroseksualumo ir nereligingo homoseksualumo. Iš 2018 m. Lietuvoje atlikto tyrimo dalyvių LGBTIQ+ asmenų kas trečias teigė esąs tikintis, kas penktas – praktikuojantis. Kai kuriose užsienio valstybėse veikiančios Vaivorykštės krikščionių organizacijos siekia LGBTIQ+ lygiateisiškumo ir priėmimo Katalikų bažnyčioje, tačiau Lietuvoje iki šiol matėme vos vieną panašią iniciatyvą, vyrauja įsitikinimas, kad LGBTIQ+ asmenys yra netikintys. Anot Dorotos Hall, LGBTIQ+ krikščionys turi rinktis tarp priklausymo savo religinei bendruomenei ir bandymo ją keisti iš vidaus, bendruomenės palikimo, o kartais ir tikėjimo atsisakymo, arba perėjimo į kitą bendruomenę, kurios yra įtraukios LGBTIQ + tikintiesiems.

Asmeninė patirtis

„Pradėsiu nuo asmeninės perspektyvos. Esu iš salos Viduržemio jūroje, puikiai žinau, ką tai reiškia, kai mes sakome, kad pagaliau priėmėme Migracijos ir prieglobsčio paktą“, – vos priėmus susitarimą spaudos konferencijoje kalbėjo R. Metsola.

„Nuo 2019 m. rinkimų migracija yra labiausiai rūpimas klausimas piliečiams visoje ES. Tai vis dar išlieka labiausiai susirūpinimą keliančia tema daugybei žmonių. Tai susitarimas, kuriam priimti prireikė dešimtmečio. Kai prieš dešimt metų pirmą kartą atėjau į EP, tai buvo pirmoji problema, apie kurią kalbėjau, – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mums prireiks dešimties metų šiam susitarimui priimti“, – prisipažįsta EP pirmininkė.

Jos teigimu, EP į derybas su ES šalimis narėmis ėjo su labai pragmatišku nusiteikimu: sukurti tvirtą teisinę sistemą, kuri būtų vienodai taikoma visose ES valstybėse, kuri funkcionuotų ir apsaugotų, atspindėtų humanišką ir teisingą požiūrį į tuos, kurie siekia apsaugos.

Naujosios prieglobsčio ir migracijos taisyklės numato privalomą solidarumo mechanizmą su ES šalimis, į kurias plūsta migrantai. Tai reiškia, kad pagal gyventojų skaičių ir bendrąjį vidaus produktą (BVP) kasmet bus apskaičiuojamas kiekvienos šalies narės įnašas – tam tikras perkeliamų pabėgėlių skaičius arba pinigų suma, kuri keliaus į bendrą bloko fondą.

Pertvarkymas, grindžiamas prieš trejus metus pateiktu pasiūlymu, nepakeis dabartinio principo, kad pirmoji ES šalis, į kurią patenka prieglobsčio prašytojas, yra atsakinga už jo atvejį.

Sienų apsaugos dilemos

Europarlamentaras Petras Auštrevičius antrina EP pirmininkei R. Metsolai. Jo teigimu, šis susitarimas iš tiesų yra vienas svarbiausių pastarųjų metų sprendimų, kuris buvo pasiektas, derybos truko labai ilgai ir buvo sudėtingos. „Padaryta tai, kas buvo seniai žadėta, reikalinga neišvengiamai, bet ar sulauks visų galutinio institucinio pritarimo, žinant, ką, pavyzdžiui, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas iš karto pasakė, pažadėjęs vetuoti šį susitarimą, nesu toks optimistas“, – atvirauja frakcijos „Atnaujinkime Europą“ atstovas.

Nemanau, kad šis susitarimas bus ilgalaikis, nes reikės, matyt, koreguoti. Kaip minėjau, ne visos valstybės narės labai optimistiškai nusiteikusios.

„Tačiau, mano vertinimu, tai yra indikacija, kur link turėtų vystytis ES imigracijos politika kaip atsakas į imigracinį spaudimą“, – priduria P. Auštrevičius.

Jis mano, kad galutinė pakto versija dar gali atrodyti kitaip, gali atsirasti tam tikrų pataisų ir išlygų.

EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto narė europarlamentarė Rasa Juknevičienė sako atidžiai stebėjusi su migracijos ir prieglobsčio taisyklėmis susijusias diskusijas.

„Mes turime atskirti du dalykus: tą migraciją, kuri yra kontroliuojama ir kurios, pavyzdžiui, net ir mums Lietuvoje reikia, kai kalbame apie vairuotojų, darbo jėgos trūkumą, ir yra kita – nelegali migracija. Mane labiausiai domina nelegali migracija ir mūsų išorės sienų apsauga“, – teigia R. Juknevičienė.

Nuomonės ir požiūriai tiek EP, tiek ir visoje ES labai išsiskiria, daug lemia politinės nuostatos. „Politinė kairė lieka fundamentalistinėse pozicijose, kad žmogaus teisės yra pagrindų pagrindas, ir jie išorines sienas bando apsaugoti nuo bet kokių pokyčių, kad ES liktų praktiškai kiauromis sienomis, kad kiekvienas, nesvarbu, kaip atvykęs į ES šalį, galėtų būti įleistas, ir tik tada būtų sprendžiamas klausimas, ar jis gali pasilikti, ar ne“, – pasakoja Europos liaudies partijos atstovė

„Mano politinei grupei ir man pačiai tai atrodo labai klaidingas požiūris, kadangi yra ir kita fundamentali teisė, kurią nustatė tarptautinė teisė, – tai saugumas, gynyba. Akivaizdžiai matome, kaip migracija yra naudojama kaip įrankis, kaip ginklas prieš visą ES ir konkrečias valstybes. Tai patyrėme jau anksčiau, mūsų vyriausybė labai gerai susitvarkė, nors sulaukė kritikos iš tų, kurie laikosi fundamentalistinių kairiųjų nuostatų, kad turi būti įleisti visi. Jie pasisako prieš sienos statybą, prieš migrantų neįleidimą į šalį. Kita EP dalis orientuojasi į taisyklių griežtinimą“, – dar prieš priimant naująjį paktą kalbėjo R. Juknevičienė.

Politinė kairė lieka fundamentalistinėse pozicijose, kad žmogaus teisės yra pagrindų pagrindas, ir jie išorines sienas bando apsaugoti nuo bet kokių pokyčių.

Ji akcentuoja Lietuvai išskirtinai svarbų klausimą – išorinių ES sienų apsaugą nuo nevaldomos migracijos. „Tačiau šalims, kurios neturi išorinių sienų, kaip Vokietija, svarbiausias klausimas yra pasidalijimas prieglobsčio prašytojais, kvotos ir leidimas prireikus pagal tam tikras numatytas taisykles uždaryti savo sienas“, – teigia R. Juknevičienė.

Lietuvos pozicija

Pasak vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičiaus, Migracijos ir prieglobsčio paktą sudaro daug atskirų reglamentų ir direktyvų, tačiau pats paktas iš esmės turi du pagrindinius ramsčius: tai solidarumo mechanizmas ir atsakomybė, susijusi su valstybių sienų apsauga.

Derybose ES Taryboje Lietuva akcentavo būtent atsakomybę ir sienų apsaugą. „Mums tai svarbiausia, kadangi gyvename prie priešiško režimo, prie rytinės ES sienos, kur kariauja šalys agresorės – tiek Rusija, tiek Baltarusija kaip agresorės sąjungininkė“, – pabrėžia A. Abramavičius.

Parlamentas siekė didesnio liberalumo, Taryboje buvo atstovaujama ES šalių narių pozicijai, kuri, pasak A. Abramavičiaus, vis dėlto yra griežtesnė. „Lietuvai taip pat labai svarbus dar vienas – krizių ir instrumentalizavimo – reglamentas. Mūsų regione tai labai svarbu, nes juo numatomos sąlygos, kaip turėtume elgtis hibridinės atakos atveju. Numatytos tam tikros procedūrų išimtys“, – teigia viceministras.

Naujose taisyklėse kalbama apie situacijas, kai trečiosios šalys arba priešiški nevalstybiniai veikėjai siekia išnaudoti migrantus kaip priemonę destabilizuoti ES, todėl jose numatomi laikini nukrypimai nuo įprastinės prieglobsčio suteikimo tvarkos, pavyzdžiui, migrantų apgyvendinimas supaprastintomis sąlygomis ir jų judėjimo ribojimas. Iš esmės, tokiu atveju procedūros būtų panašios į tas, kurias Lietuva taikė per 2021-ųjų migrantų iš Baltarusijos pusės antplūdį.

Žvelgiant giliau, pagal naujas patikros taisykles asmenys, neatitinkantys sąlygų patekti į ES, bus papildomai tikrinami prieš juos įsileidžiant, – numatoma asmens tapatybės patikra, biometrinių duomenų rinkimas, sveikatos ir saugumo patikrinimai. Tokios patikros gali tęstis iki septynių dienų. EP kovojo, kad vaikams būtų taikomos atskiros taisyklės ir kiekvienoje šalyje veiktų nepriklausomas priežiūros mechanizmas žmogaus teisėms užtikrinti.

Pasitelkus EURODAC duomenų bazę, atvykėliai į ES bus greičiau identifikuojami, tam bus naudojami ne tik pirštų atspaudai, bet ir veido atvaizdai, įskaitant vaikų nuo šešerių metų. Šalių valdžios institucijos galės greičiau nustatyti grėsmę saugumui keliančius asmenis, ypač jei jie yra agresyvūs arba turi nelegalių ginklų.

Nepasitenkinimo balsai

A. Abramavičius pastebi, kad daugėja ES šalių narių, kurios yra nepatenkintos, kad skiriama per mažai dėmesio sienų apsaugai ir vadinamajai instrumentalizacijai. „Tačiau, iš kitos pusės, yra nepatenkintų, kad per mažai dėmesio skiriama solidarumui. Kai kurios šalys apskritai ieško kitų būdų, pavyzdžiui, Italija rado dvišalį sprendimą su Albanija, kad prieglobsčio prašytojus, gal net nespėjusius pasiekti Italijos kranto, būtų galima perkelti į Albaniją, jai mokėti pinigus ir ten vykdyti procedūras. Dar gali gimti įvairių minčių“, – sako viceministras.

P. Auštrevičius mano, kad ir solidarumo, didesnio pasidalijimo prieglobsčio prašytojais siekianti pusė, ir sienų apsaugą labiau akcentuojančios valstybės kartu su naujuoju susitarimu gavo bent dalį elementų, kurių siekė. „Tiek viena, tiek kita yra svarbu. Gal ne visada kai kurios valstybės, kurios nesusiduria su spaudimu ties išorinėmis sienomis, vienodai supranta problemą. – sako jis. – Tačiau manau, kad vadinamasis migrantų atstūmimas neišvengiamai išliks, ypač turint omenyje mūsų sieną su Baltarusija, nes viena yra turėti sieną jūroje, o kita – turėti tokią kaimynystę kaip Aliaksandro Lukašenkos režimas, kur vienu metu vyksta daug pavojingesni procesai.“

„Nemanau, kad šis susitarimas bus ilgalaikis, nes reikės, matyt, koreguoti. Kaip minėjau, ne visos valstybės narės labai optimistiškai nusiteikusios“, – teigia P. Auštrevičius.

Vis dėlto A. Abramavičius pastebi, kad visoje ES veikiausiai garsesni solidarumo reikalaujantys balsai. „Situacija iš esmės negerėja, šiais metais, palyginti su praėjusiais, daugmaž 18 proc. yra padidėjęs nelegalių migrantų srautas. Atvykstančių skaičius prie mūsų sienų yra minimalus, mes savo sienas saugome, o pietinių sienų saugojimo sprendimų nėra“, – pripažįsta A. Abramavičius.

„Pietų šalys, kaip Italija, Graikija, Ispanija, sako, kad sulaukia daug migrantų, todėl turi būti europinė sistema jais pasidalyti. Mes sakome: saugokime sieną ir nereikės per daug dalytis. Tačiau jų situacija yra šiek tiek sudėtingesnė, mes savo namų darbus esame padarę – sienos infrastruktūrą sutvarkėme, yra barjeras, kameros ir visa kita. Pietų šalyse yra sudėtingiau, nes pagal taisykles jos turi vykdyti gelbėjimo operacijas jūroje, traukti laivuose esančius žmones“, – aiškina viceministras.

Tačiau jis išskiria, kad net ir pietinės ES valstybės dažniausiai nėra nelegalių migrantų tikslo šalys. „Imigrantai nori pasiekti Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, kur yra didesnė jų diaspora, daugiau giminių. Netgi mūsų atveju dalis iš Baltarusijos atvykusių nelegalių migrantų buvo grąžinta į Iraką, apie 1 000 žmonių, o kiti pasitraukė į kitas ES šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Šios šalys dabar irgi reiškia nepasitenkinimą, Vokietija nori užimti griežtesnę poziciją, Austrija irgi nusiteikusi prieš, netgi daugeliu atveju būtent dėl migracijos ji blokuoja Bulgarijos, Rumunijos priėmimą į Šengeno erdvę“, – pasakoja A. Abramavičius.

Priėmus Migracijos ir prieglobsčio paktą ir nustačius solidarumo mechanizmo taisykles, pagal dabartinius skaičiavimus, Lietuvai kasmet reikės priimti 158 asmenis arba į ES fondą sumokėti 3,16 mln. eurų per metus. Lietuvos Vyriausybė turės priimti sprendimą, kurį variantą valstybė pasirinks.

Susitarimo tekstas taip pat numato naujus kriterijus, pagal kuriuos valstybės atsako už tarptautinės pagalbos prašymų nagrinėjimą. Prieglobsčio prašymai bus nagrinėjami greičiau, iki šešių mėnesių, kol bus priimtas pirmas sprendimas. Akivaizdžiai nepagrįsti prašymai bus greičiau nagrinėjami ir tai vyks prie ES sienų. Dėl šios procedūros reikės įsteigti sulaikymo centrų prie bloko sienų.

Kaip nurodo ES prieglobsčio agentūra, šiemet prieglobsčio prašytojų skaičius gali viršyti 1 mln.

Valstybės sekretorius Antony Blinkenas (Entonis Blinkenas) surengė neįprastą šventinės savaitės vizitą į Meksiką, Respublikonų partijai spaudžiant J. Bideną imtis su migracijos stabdymu susijusių priemonių mainais į Kongreso pritarimą vienam iš pagrindinių jo prioritetų – paramai Ukrainai.

Apie šią vienos dienos kelionę buvo netikėtai paskelbta praėjusią savaitę po to, kai J. Bidenas telefonu kalbėjosi su Meksikos prezidentu Andresu Manueliu Lopezu Obradoru (Andresu Manueliu Lopesu Obradoru), kuris trečiadienį daugiau kaip dvi valandas bendravo su A. Blinkenu ir kitais aukščiausio rango JAV pareigūnais, įskaitant vidaus saugumo sekretorių Alejandro Mayorkasą (Alechandrą Majorkasą).

Vėliau A. M. Lopezas Obradoras socialiniame tinkle „X“ parašė, kad „buvo pasiekti svarbūs susitarimai, naudingi mūsų žmonėms ir tautoms“, tačiau nepateikė išsamesnės informacijos.

Aukšto rango J. Bideno administracijos pareigūnas sakė, kad Meksikos vadovai JAV delegacijai papasakojo apie naujas priemones, kurių jie imasi, įskaitant kovą su kontrabandininkais, įsodinančiais migrantus į autobusus ar traukinius, vykstančius į pasienį.

„Kai kurie nauji veiksmai, kurių ėmėsi Meksika, mums padarė didelį įspūdį, ir pastarosiomis dienomis pastebėjome, kad sienos kirtimų skaičius gerokai sumažėjo“, – laikydamasis įprastos anonimiškumo sąlygos A. Blinkeno lėktuve grįždamas į Vašingtoną žurnalistams sakė pareigūnas.

Tačiau jis teigė, kad Jungtinės Valstijos žino, jog niekada negalima daryti išvadų remiantis kasdieniniais migrantų skaičiaus svyravimais, ir sakė, kad šalys palaikys glaudžius ryšius 2024-aisiais – rinkimų metais abiejose šalyse.

Šį mėnesį į Jungtines Valstijas be leidimo atvykstančių asmenų skaičius išaugo iki maždaug 10 tūkst. per dieną – beveik dvigubai daugiau nei prieš pandemiją.

Palyginti nedaug migrantų yra meksikiečiai, dauguma pastaraisiais metais bėga iš Centrinės Amerikos, kurią niokoja didžiulis skurdas, nežabotas smurtas ir dėl klimato kaitos blogėjantis derlius.

Turėdami visą pasaulio auksą ir pinigus, jie negali sustabdyti žmonių, ieškančių geresnių gyvenimo sąlygų.

Taip pat padaugėjo migrantų, vykstančių per Meksiką iš Haičio, kurį nusiaubė gaujų smurtas ir nefunkcionuojanti vyriausybė, ir Venesuelos, kurioje dėl kelerius metus trunkančio ekonominio chaoso trūksta pagrindinių prekių.

„Sprendimas – darbo vietų kūrimas“

Prieš susitikimą A. M. Lopezas Obradoras sakė, kad Meksika daug padeda sprendžiant migracijos problemą, tačiau sprendimas, anot jo, yra darbo vietų kūrimas.

„Žmonės palieka savo miestus iš būtinybės, o pasaulyje yra daug ekonominių ir socialinių krizių“, – sakė kairiųjų lyderis.

Nuo praėjusio savaitgalio sienos su JAV link pėsčiomis keliauja naujas šimtų ar net tūkstančių žmonių karavanas.

„Niekas nesiruošia sustabdyti migracijos“, – sakė aktyvistas ir karavano organizatorius Luisas Garcia Villagranas (Luisas Garsija Vijagranas), skųsdamasis, kad JAV ir Meksikos vyriausybės su migrantais elgiasi kaip su valiuta.

„Šiuo metu tariamasi dėl milijardų dolerių biudžeto migracijai sušvelninti. Turėdami visą pasaulio auksą ir pinigus, jie negali sustabdyti žmonių, ieškančių geresnių gyvenimo sąlygų“, – sakė jis žurnalistams Meksikos pietuose.

Nori trumpalaikio sprendimo

JAV pasienio tarnybos yra taip perpildytos, kad sustabdė kelių legalių sienos kirtimo punktų darbą ir sutelkė dėmesį į tvarkymąsi su dokumentų neturinčiais migrantais.

Meksikos užsienio reikalų sekretorė Alicia Barcena (Alisija Barsena) po derybų, kurias pavadino puikiomis, žurnalistams sakė, kad, atsižvelgiant į glaudžius abiejų šalių prekybos ryšius, šių perėjų atidarymas yra prioritetinis tikslas.

Meksika pagal susitarimus tiek su J. Bidenu, tiek su jo pirmtaku respublikonu Donaldu Trumpu (Donaldu Trampu) sutiko bent jau laikinai priimti migrantus, norinčius patekti į Jungtines Valstijas.

Pagal J. Bideno Kongresui pasiūlytą paketą taip pat būtų finansuojama 1,3 tūkst. papildomų pasienio patrulių, kurie padėtų spręsti migracijos problemą.

Baltųjų rūmų administracija yra įspėjusi, kad nepasiekus susitarimo Ukrainai netrukus pritrūks ginklų, reikalingų beveik dvejus metus trunkančiai Rusijos invazijai atremti, ir trečiadienį paskelbė apie paskutinį ginklų paketą pagal galiojančius leidimus.

Griežtojo sparno respublikonai kol kas nerodo jokių kompromiso ženklų.

D. Trumpas, kuris yra favoritas tapti respublikonų kandidatu mesti iššūkį J. Bidenui kitų metų lapkritį vyksiančiuose rinkimuose, savo kampaniją vėl grindžia griežtai antiimigracine retorika, kaltindamas užsieniečius, kad jie „nuodija mūsų šalies kraują“. Jo kritikai atkreipė dėmesį, kad tai primena Adolfo Hitlerio retoriką.

Vašingtono Wilsono (Vilsono) centro Meksikos instituto direktorius Andrew Rudmanas (Endrius Rudmanas) teigė, kad viso pasaulio politikai nori trumpalaikio sprendimo ilgalaikiam migracijos klausimui spręsti.

„Bideno administracija dėl savo vidaus politikos priežasčių nori parodyti, kad daro viską, ką gali, – sakė jis. – Nėra jokios burtų lazdelės.“