Rusnės užgrūdintas charakteris

Gyvenimas Rusnėje formuoja stiprų žmogaus charakterį, tiki M.Capas. „Jeigu paklausi rusniškių, jie atsakys, kad nieko čia nuostabaus – įbrendam į eketę, sušlampam, peršąlame, vienas kitas nuskęstame. Ten gyvenant – nieko nuostabaus. Bet kai didžiąją gyvenimo dalį jau nugyvenau Vilniuje, galiu pasakyti, jog reikia būti šiek tiek bepročiu, kad gyventum Rusnėje“, – šypsosi aktorius.

„Tas gyvenimas ne tik egzotikos, bet ir charakterio priduoda. Kai augau, kai dar nebuvo tilto, Rusnėje buvo labai graži bendruomenė – ar ištikdavo nelaimė, ar kas nors nuskęsdavo, visi vieni kitiems padėdavo. Toks gyvenimo būdas ir gamta vertė burtis į bendruomenę. Gal iš tikrųjų ten buvo vokiškos kultūros, nes juk ir po karo nemažai ten anksčiau gyvenusių vokiečių liko. Gyvenimas ten išmokė ir tvarkos, ir disciplinos“, – tęsia jis.

O likimų buvo visokių, prisimena M.Capas. „Prasidėdavo ledonešis, mes, vaikai, šokdavome ant ledo lyčių, rungtyniaudavome, kas toliau nuplauks. Kai dabar apie tai pagalvoju – šiurpas nukrečia. Drąsos mums irgi netrūko. Kaip mano mama bijojo, kad aš nenuskęsčiau. Ji man net spyną buvo prie kojos kartą pritvirtinusi, nes galvojo, kad man bus gėda prieš kitus vaikus ir aš neisiu su jais į gamtą ar prie Nemuno. Kartais mes net mariose atsirasdavome, pasiklysdavome miškuose – teko ir Kaliningrado srityje atsidurti. Bet manęs ta spyna negąsdino, vaizduotė suveikė: pasiėmiau sesers kelnes su guma, paslėpiau po jomis spyną ir bėgau su vaikais žaisti prie Nemuno“, – apie vaikystę kalba aktorius.

Jis prisimena ir savo pirmą prisilietimą prie teatro Kaune. „Tačiau savo pirmo spektaklio neprisimenu – kažkas iš liaudies pjesių. Jei su draugais važiuojame gastrolių į Kauno dramos teatrą, visada sakau, kad čia pusę dienos vaikystėje prastovėjau… Mama nupirko man naujus batus, kadangi į teatrą važiavome. Iš Rusnės atvažiavome į Kauną, dar pasivaikščiojome, lyg ir Velnių muziejuje buvome, važiavome ir prie Nemuno. Iki vakaro, kai ėjome žiūrėti spektaklio, nauji batai man buvo taip nuspaudę kojas, kad aš ir likau stovėti“, – prisimena M.Capas.

Tarsi jūrinį erelį pagavęs

Aktorius Rusnėje gyveno iki šeštos klasės, vėliau su šeima persikėlė į Radviliškį, bet greitai išvažiavo mokytis į Rokiškio kultūros mokyklą, kur įgijo režisieriaus specialybę.

„Kadangi augau Rusnėje, visada galvojau, kad mokysiuosi kur nors Klaipėdoje, gal jūreivių mokykloje. O gyvenimas va taip pakrypo – važiavau su draugais, nežinojau ką pasirinkti, ir galiausiai pasirinkau teatrą. Pabaigęs Rokiškio kultūros mokyklą gavau diplomą ir išvažiavau mokytis į Vilnių, 1978 m. įstojau į konservatoriją“, – prisimena kelią į sceną.

Dirbdamas įvairiuose teatruose M.Capas sukūrė per 40 vaidmenų. Aktorius prisimena ir tarybinius laikus, kai vaidino spektakliuose, kurie buvo filmuojami, įrašomi ir rodomi per televiziją. „Daugybėje tokių spektaklių vaidinau. Vienas iš tų, kurie man padarė didelį įspūdį, buvo labai gražus Irenos Bučienės spektaklis „Kasa Mare“, kuriame mes vaidinome su Egle Gabrėnaite. Bet labiausiai norisi kalbėti apie paskutiniuosius spektaklius, kuriuose vaidinau“, – sako scenos meistras.

„Dievas manęs iš tikrųjų nenuskriaudė. Prieš penkiolika metų negalvojau, kad mano aktorystės kely bus tokie spektakliai, kaip režisieriaus Rimo Tumino „Belaukiant Godo“ Poco vaidmuo, spektaklyje „Maskaradas“ Kazarino vaidmuo, kurį anksčiau vaidino aktorius Regimantas Adomaitis, spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ Geišės vaidmuo, o „Revizoriuje“ – Gorodnyčiaus. Džiaugiuosi, kad vos kelios dienos prieš spektaklį iš Maskvos grįžęs R.Tuminas pasibaigus vaidinimui man pasakė: „Šaunuolis“. Tai naujas mano vaidmuo ir tikrai jaučiu, kad jis yra mano“, – svarbiausius vaidmenis revizuoja aktorius.

Dabar M.Capas ruošiasi gastrolėms Kinijoje. Šanchajuje „Revizorių“ teks suvaidinti tris kartus. „Dar labiau sutvirtėsiu su šiuo vaidmeniu. „Revizorius“ man yra dramaturgijos šedevras – tokia pjesė su tokia medžiaga. Man tai tikra Dievo dovana, tik nežinau, už ką man taip. Vienas iš geriausių spektaklių, kuriuose vaidinau. Su visais vaidmenimis, kuriuos čia ką tik vardinau, jaučiuosi ne žvirblį, o jūrinį erelį pagavęs“, – šypsosi jis.

Aktoriui teko vaidinti JAV, Kanadoje, Kolumbijoje, visoje Europoje, tačiau ryškiausios patirtys buvo Kinijoje. „Ten žiūrovų reakcijos kitokios, nei mums įprasta. Kitoks mentalitetas – žmonės tiesiog geria teatrą, labai atidžiai žiūri į kiekvieną detalę. Toks susidomėjimas, jog žiūrint į žiūrovus pirmoje eilėje atrodo, kad jų akys išlips iš kaktos. Jiems teatriniai ženklai turi visai kitas reikšmes. Kinijoje esame vaidinę spektaklius „Dėdės ir dėdienės“, „Trys seserys“, „Maskaradas“ ir daugybę kitų“, – dalijasi patirtimi.

Svajoja pabėgti nuo kasdienybės

M.Capo gyvenime buvo daug šviesos ir laimės, tačiau netrūko ir skaudžių stotelių. „Įstojimas į aktorystės studijas buvo šio pasaulio pažinimo pradžia. Po to sekė kitas labai svarbus įvykis – sūnaus gimimas 1984 metais. Jau buvau pradėjęs dirbti ir mane pašaukė į tarybinę armiją. Bebūnant joje ir gimė sūnus, o tas laikotarpis buvo vienas iš sunkiausių mano gyvenime. O toliau… Visas gyvenimas kaip Rusnėje – nuo potvynio iki potvynio. Jų būta visokių“, – atvirauja aktorius.

Negi žiūrėdamas į uždirbtą eurų krūvą ar gyvendamas rūpesčiais, kaip stogą savo namui uždengti, būsi iš tikrųjų laimingas?

Šiandien M.Capo sūnus su šeima gyvena Anglijoje. „Tai irgi mano širdies skausmas, nes jie gyvena toli, kiekvieną dieną jų nematau. Kartais galvoju, kodėl gyvenime taip atsitiko, nes mūsų ryšys su sūnumi visada buvo labai geras. Ačiū Dievui, sūnaus šeima graži, jie ten gražiai gyvena, kuriasi, ir mes, žinoma, susitinkame, keliaujame vieni pas kitus“, – pasakoja jis.

M.Capas prisipažįsta, kad šiomis dienomis svajoja trumpam pabėgti nuo kasdienybės šurmulio ir ritmo. „Pamiršti viską, įsisodinti brolį ir sūnų į automobilį ir nuvažiuoti į Rusnę. Pasižiūrėti, sustoti ant tilto, pabūti, pasivaikščioti. Va čia man būtų jubiliejus“, – juokiasi aktorius.

Gyvenimo ritmas visada buvo labai intensyvus. „Senų spektaklių atnaujinimas, nauji spektakliai, tekstai, tekstai, tekstai… Be to, yra ta gyvenimo dalis, kai reikia truputėlį pinigėlių užsidirbti. Jei nori teatre dirbti, reikia užsidirbti – nėra kada apie kultūrą valdžiai galvoti. Yra serialai, kiti teatrai, vienas kitas laisvas vakaras. Tam išeikvojame daug energijos, keliuosi 5-6 valandą ryte, 11 valandą turiu būti repeticijoje, o vakare – spektaklis, dažni išvažiavimai. Iš tolimesnių miestų grįžti tik naktį“, – atskleidžia intensyvų gyvenimo ritmą.

„Jei kokia nors diena būna laisva, pirmąją jos pusę galvoji: „Kaip gerai, kaip gerai“. O kitą pusę klausi: „Palauk, tai aš jau nebereikalingas šiandien?“. Mes visi truputį bepročiai, kaip kokiame laive uždaryti. Priplaukiam prie tam tikrų krantų, pasidžiaugiame ir vėl į savo laivą. Tik kažkodėl neišlipame į krantą. Nors kiti išlipa, kiti pabėga“, – samprotauja aktorius.

Jo žmona Aleksandra – taip pat meno pasaulio žmogus, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro smuikininkė. „Ji serga muzika, daug dirba, yra atsidavusi, grįžta naktimis. Ir aš grįžtu naktimis. Mes vienas kitą suprantame ir į nepriteklių, jei taip būna, nelabai kreipiame dėmesį. Jei atsiranda kažkas – tai atsiranda. Jei gražiau gyvenam – ir puiku, o jei ne – tikrai mokame išgyventi“, – paprastomis tiesomis dalijasi M.Capas.

Teatro reikia kaip oro

Aktorius neįsivaizduoja pasaulio be teatro. „Neįmanoma, kad pasaulyje nebeliktų teatro. Pasidarytų nuobodu. Prisimenu, kai mes buvome Kinijoje, vienas iš prodiuserių mums surengė prabangų priėmimą. Jo metu jis pasakė, kad Kinija paskutinius kelis dešimtmečius visą dėmesį sukoncentravo į pramonę, o po to sustojo ir suprato, kad be batų, maisto ir varžtų yra kitas gyvenimas, kurio reikia ir Kinijos žmonėms. Šiandien jie labai daug investuoja į kultūrą, kviečia ir džiaugiasi. Atrodo, kad po ilgos, dvidešimt metų trukusios, žiemos atėjo pavasaris. Pasirodo, žmogui reikia teatro“, – įsitikinęs M.Capas.

Jis nuoširdžiai džiaugiasi, kad Lietuvoje turime ir mažų, ir kamerinių, ir didžiųjų teatrų. „Kuo daugiau teatrų, tuo daugiau žmonės turi vaizduotės. Mes vis galvojame, kaip sudominti žmones, kaip su jais kalbėtis... Negali būti net minties, kad neliktų teatro. Kaip be Lietuvos, taip ir be teatro negalima. Griežtai draudžiu!“ – žaismingai pagrūmoja.

Į klausimą, kas yra didžiausias gyvenimo variklis, jis atsakė nė nesvarstęs – meilė. „Reikia kuo daugiau mylėti, bendrauti, tartis, juoktis. Materialiniai dalykai – nesvarbu. Kaip aktoriai burba, burba, kol išeina į sceną, taip ir su gyvenimu – atrodo, visko jame yra, bet jei jame nėra tavęs… Negi žiūrėdamas į uždirbtą eurų krūvą ar gyvendamas rūpesčiais, kaip stogą savo namui uždengti, būsi iš tikrųjų laimingas?“ – retoriškai klausia M.Capas.