Menininkas dalijasi mintimis apie tai, kaip suvokia paslaptingąją būtį, muzikos reikšmę ir santykį su teatru.

– Filosofas Leonidas Donskis yra sakęs, kad šiais laikais gyvename tarsi maratono bėgikai. Nuolat kur nors skubame, daug nerimaujame, dažnai paskęstame rutinoje. Įdomu, kaip jūs su tuo kovojate? Kas padeda sustoti, nusiraminti ir neprarasti savęs šiame chaose?

– L. Donskis teisus, aš tik kukliai leisiu sau papildyti gerbiamą filosofą. Šiuolaikinis žmogus jau nebe maratono bėgikas, bet sprinteris. Įdomu, kad sprinteris gyvenimo trasą stengiasi įveikti greičiau net ir žinodamas, kas jo laukia finiše. Paradoksalu – žmonės, norėdami gyventi ilgiau, stengiasi greičiau nueiti jiems skirtą kelią.

Aš nekovoju su tokiu gyvenimo tempu. Tiesiog keliauju savo keliais ir klystkeliais, jei galima taip pasakyti. Kartais greičiau, kartais lėčiau. Juk upės tėkmės greitis irgi keičiasi priklausomai nuo metų laikų ir mėnulio fazių. Įdomu stebėti savo potvynius ir atoslūgius. Visi mes pasieksime finišą, o kai kuriuos pasieks finišas...

– Kaip keitėsi jūsų, kaip tapytojo, identitetas per pastaruosius kelerius metus?

– Viskas keičiasi kas dieną. Globaliai – ne tik mano, bet ir visų žmonių, jaučiančių planetos pulsą, gyvenimai labai pasikeitė. Negaliu pasakyti, kad mano, kaip tapytojo, identitetas radikaliai keitėsi. Tiesiog pasiduodu kūrybos procesui. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Noriu pasakyti, kad daugėja klausimų. Kūryba keičiasi kartu su laiku, su patirtimi.

Organizatorių nuotr.

– Sukūrėte keletą darbų bendradarbiaudamas su muzikantų Glebo Pyšniko ir Dalios Dėdinskaitės ansambliu „Duetissimo“. Šie paveikslai veikia kaip koncertų scenografija ir lydėjo menininkų duetą į skirtingas pasaulio šalis. Ką jums reiškia muzika? Kaip kilo mintis bendradarbiauti su šiuo ansambliu?

– Kiek save pamenu sąmoningą, muzika visada buvo reikšminga mano gyvenimo dalis. Ne tik kaip fonas. Dar mokykloje grojau grupėje, mokiausi skambinti gitara. Vėliau dalyvavau įvairiuose muzikiniuose projektuose, išbandžiau skirtingų muzikos instrumentų skambesį. Nesu profesionalas, man tiesiog tai būtina dėl sveikatos – pajusti stygų tamprumą ar klavišų jėgą ir subtilumą.

Su „Duetissimo“ – D. Dėdinskaite (smuikas) ir G. Pyšniaku (violončelė) – susipažinome tikriausiai 2019–2020 m. Tai fantastiškas kūrėjų duetas, kurio klausydamas pajutau harmoniją ir jautrumą. Klausantis jų atliekamos muzikos, pasirinkto repertuaro, kompozitorių, kilo mintis tam tikru būdu materializuoti muzikos neapčiuopiamumą. Ne iliustruoti, bet leisti vaizduotei kurti savas istorijas. Taip atsirado tapybos darbų ciklas „Duetissimo“, kuris keliauja kartu su muzikantais po įvairius koncertus atlikdamas scenografijos vaidmenį.

– Jei vienu sakiniu reikėtų apibūdinti savo kūrybos filosofiją, koks jis būtų?

– Dzen.

– Nacionaliniame Kauno dramos teatre eksponuojama trečioji jūsų darbų paroda „Žaidimai“. Kaip jūs pats žaidžiate gyvenimą? O gal gyvenimas žaidžia jumis?

– „Žaidimai“ – užkoduotas pavadinimas, o kodą kiekvienas stebėtojas gali rasti pats... Aš pats niekada negalvojau, kad gyvenimas yra žaidimas ar kad aš žaidžiu gyvenimą. Greičiau kieno nors sapne esu žaidėjas ar personažas, atliekantis tam tikrą funkciją ir man skirtas užduotis. Įdomu, kad stebėdamas savo buvimą patiri keistų dalykų. Žaidimas atrodo labai keistas, taisyklės nuolat keičiasi. Pasirodo, kad žaisdamas šachmatais gali atsidurti krepšinio aikštelėje.

Organizatorių nuotr.

– Įdomu daugiau sužinoti ir apie ankstesnes parodas teatre, pvz., skirtą spektakliui „Dorianas“. Įvykus parodai, atrodė, kad dalyvavote kūrybos procese, nors iš tikrųjų repeticijų nematėte. Kas padėjo sukurti veikėjų įvaizdžius? Tekstas? Gal pokalbiai su aktoriais?

– „Doriano Grėjaus portretas“ – knyga, kuri tam tikru gyvenimo etapu man padarė didelę įtaką. Paliko neišdildomą emocinį įspaudą ir vis dar yra mano širdies ir smegenų bibliotekoje.

Taip susiklostė, kad Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisierius Robertas Wilsonas statė spektaklį „Dorianas“. Likimo dovana – draugas aktorius Dainius Svobonas, kuris tame spektaklyje kūrė Doriano vaidmenį. Mudviejų su Dainiumi tradicija – gerti rytinę kavą mano studijoje ir šnekučiuotis įvairiomis temomis. Žinoma, dažniausiai apie kultūrą, meną. Pastaruoju metu – apie karą...

Vieno tokio pokalbio metu ir gimė idėja sukurti tapybos darbų ciklą, įkvėptą būtent „Doriano“. Man tai pasirodė neįtikėtinai daugiaplaniška: teatras teatre, personažų portretai, susimaišę su realiomis gyvenimo kaukėmis ir tikraisiais veidais. Proceso metu teko garbė susipažinti ir su kitu Dorianą įkūnijusiu aktoriumi – Mantu Zemlecku, kurio portretus nutapiau įkvėptas tiek personažo, tiek realaus, jautraus, talentingo menininko asmenybės.

S. Baturos nuotr.

– Kas yra teatras jūsų gyvenime? Inspiracija? Klausimai? Gal atsakymai?

– Viskas taip ir yra. Teatras man ir inspiracija, ir klausimas, ir atsakymas. Žinoma, daugiausia kyla klausimų. Jau vien pats gyvenimas yra didelis spektaklis. Spektaklis, kuriame kiekvienas atliekame savo vaidmenį, tik svarbu atsidurti tau skirtoje pjesėje. Taigi, gyvenimas – tai teatras teatre, daugiasluoksnis mūsų buvimas šiame lekiančiame rutulyje...

Tamsias freskas primenantys paveikslai

Jeigu M. Juodžio (g. 1970) kūrybą reikėtų apibūdinti keliais raktažodžiais, tai neabejotinai būtų – tamsa, gylis, laikas ir paslaptis. Tiesa, galbūt ir banalūs žodžiai, tačiau pamačius Kauno meno bendruomenei priklausančio dailininko paveikslus akivaizdu, kad šie epitetai netenka klišinio paviršutiniškumo.

Nors visam menui, net ir nevaizduojančiam mūsų, būdingos žmogiškos būties studijos, M. Juodis tai daro itin taikliai ir atmosferiškai. Sublimuodamas asmenines bei kolektyvines patirtis, autorius kiekvieną paveikslą paverčia kažkur giliai atmintyje įstrigusiu blankiu sapno fragmentu. Šie siurrealumu dvelkiantys žmonių, karvių, daiktų fragmentai atrodo tarsi būtų įvilkti į estetiškai metų naštos paliestos, sueižėjusios ir trupėti pradėjusios freskos rūbą.

Nepaisant to, kad savo sendintomis faktūromis bei daugiaprasme nuotaika šie paveikslai primena tradiciškai sakralinėms ar privilegijuotoms erdvėms kurtus sienų piešinius – tai tėra technologinė iliuzija, išvystyta per daugelio metų tapybinius eksperimentus. Savotiškas paradoksas glūdi ir M. Juodžio paveikslų turinyje, dvelkiančiame transcendencine laiko, nerimo bei geismo įkrova. Tad jei ir norėtųsi lyginti išsiskiriančia stilistika kuriantį Juodį su pasaulinio meno pavyzdžiais, tai daugiau būtų tokios asmenybės, kaip Francis Bacon, Egon Schiele, Lucian Freud. Provokatyvūs, skausmingi ir idealizmą atmetę modernizmo epochos „pankai“, anaiptol neužsiiminėję vieša didaktine savicenzūra, tačiau drąsiai bei autentiškai skleidę gyvenimo daugiabriauniškumą.

Tačiau „Samsaros“ parodoje apsilankę žiūrovai netruks pastebėti, kad šios tapybinių kalbų implikacijos, žinoma, yra netiesioginės. Daugiausiai aktų ir portretų žanruose dirbantis Juodis dažnuoju atveju provokuoja subtiliai. Jautriu žvilgsniu pridengdamas išfragmentuotus kūnus, per neverbalinę jų kalbą brutalumą jungia su elegancija, ironišką žaismę ir svajingumą su skausmu ar melancholišku nuovargiu.

Šias emocijas pabrėžia ir paveikslų koloritas, kuriame dominuoja tamsios, prigesintos, neretai senas fotografijas primenančios spalvos. Kaip kompozitorius dėlioja muzikos užuomazgas, pauzes ir įtampas, taip ir dailininko sukomponuotos rudos, raudonos, ochrinės, pilkos, juodos ir mėlynos spalvos pirmiausia įtraukia paslaptingumu, o vėliau užplūsta atskleidžiama centrine minorine emocija.

Galerijos nuotr.

Daugiaplanis menininkas ir daugiaplanis pasaulio matymas

M. Juodžio tapybos sugretinimas su muzika nėra atsitiktinis. Tai labai įvairiapusis menininkas, į kultūrinį gyvenimą įsitraukęs nuo 1996 m. Kūrybinį kelią pradėjęs autodidaktinėmis meno studijomis, vėliau žinias tobulinęs pas įvairius Vokietijos juvelyrikos meistrus, tokius kaip Michaelis Maueris, Hansas Klinkhameris – Juodis laviruodavo tarp muzikinių, performatyvių projektų, juvelyrikos ir tapybos parodų Lietuvoje, Danijoje, Suomijoje, Graikijoje, Indijoje. Būtent tapyba daugiau nei dešimt metų užima pagrindinį menininko laiką, tačiau autorius ryškių takoskyrų tarp jį dominančių meno krypčių nebrėžia.

„Bandant suprasti pasaulį žmogui norisi kažkokios išraiškos. Kūryba man yra kaip savotiška atradimų lenta. Kurdamas sau tarsi užsirašai, ką tau teko pažinti, suprasti. Galbūt, jei būčiau gimęs tam tikrose Rytų šalyse man nereikėtų materializuoti savo pažinimo. Tačiau Vakaruose ta išraiška natūrali ir reikalinga. Kūryba man nėra tikslas. Tai daugiau aplinkybės. Būdas pažinti pasaulį koks jis yra – sąsajas, ryšius, pasikartojimus“, – pasakojo dailininkas.

Sapniška nesvarumo būsena, apnuogintų kūnų judesiai, simboliški vintažiniai daiktai, laiką įkūnijantis paviršių eižėjimas, paveiksle kuriama muzika tarsi nebyliai rodo, kad pasaulį Juodis tyrinėja intuityviai, per žmonėse užslėptas, bet vienaip ar kitaip mus demaskuojančias emocijas. Tarsi išugdęs intuityvią klausą neverbalinei žmonių kalbai, Juodis neapčiuopiamame erdvėlaikyje fiksuoja gyvenimų kadrus. Gyvenimų, o ne gyvenimo, nes patirtys, nepaisant kintančių epochų ir žmonių individualumo, kartojasi ir yra universalios.

Užupio parodoje nematomi ryšiai ir likimų pasikartojimai

„AP galerijoje“ atidaromoje M. Juodžio parodoje „Samsara“ pristatomi naujausi, 2022 m. kurti paveikslai. Nors pavadinimas siejasi su tolimųjų rytų filosofijomis, grįstomis reinkarnacijos idėja ir karminiais dėsniais, vis tik paties dailininko teigimu kuriant naujos parodos paveikslus jį domino ne tai. Samsarą, pasakojo menininkas, suvokiu kaip besisukantį priežasčių ir pasekmių ratą.

Žmogaus esatis veikiama ne tik pasikartojimų gamtoje, kasdienybėje, bet ir tarpasmeniniuose santykiuose. Naujai atėjusių ir seniai išėjusių vardų, su kuriais kadaise užmegzti ryšiai net ir išoriškai nutrūkę – visam laikui klojasi į atminties, priežasčių bei pasekmių, veikiančių tolimesnę gyvenimo eigą, pynę.

„Su laiku ir patirtimi pastebi tam tikrus dėsningumus. Kad yra labai daug sąsajų buitiniame, transendenciniame lygmenyje. Pradedi matyti, kad egzistuoja tarsi neapčiuopiamos gijos, vienis, priklausomybė vieniems nuo kitų. Tarsi mus jungtų keista pasikartojimų pynė. Kita vertus įdomu ir tai, kad savo fiziniame gyvenime niekada negali pakeisti tam tikrų įvykių. Tai jau įvyko ir nebepakeičiama. O kūryboje yra priešingai. Gali užtepti, nutrinti, transformuoti. Santykiai su žmogumi neišėjo – negali to ištrinti, o kūryboje gali tai padaryti. Tai savito alternatyvaus pasaulio kūrimas, netiesiogiai reflektuojant savo ir kitų patirtis. Kurdamas šiuos kūrinius apie reinkarnaciją negalvojau. Visaip gali būti – gal tai yra vienintelis gyvenimas tokioje formoje, kokioje yra. Tačiau kas buvo ar bus toliau tėra spekuliacijos ir interpretacijos. Šiuose paveiksluose yra daug plotmių, tačiau mano nuomonė nėra svarbi. Nuomonė irgi yra tam tikra koncepcija. Visos koncepcijos tėra koncepcijos. Iki galo mes nieko nežinome, tačiau ta nežinia traukia, ją norisi tyrinėti“, – apie savo tapybos parodą „AP galerijoje“ pasakojo M. Juodis.

Šventinis parodos „Samsara“ atidarymas balandžio 14 d. 19 val. „AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius). Ekspozicija veiks iki gegužės 8 d. Taip pat žiūrovai kviečiami į naktinę ekskursiją su dailininku, įvyksiančią paskutinę parodos savaitę, gegužės 2 d. 21 val.

Pernykščio festivalio šaukinys buvo rausva spalva. Mintis apie ją atėjo iš Šiaulių „Laiptų“ galerijoje veikusios Raimundo Sližio parodos „Spalvos disidentas: ružava“. Ir nors rausva nebūdinga Mindaugo kūriniams, rausvumas vis dėlto rado vietą jusliniuose jo paveikslų vaizdiniuose.

Pavadinti Mindaugą dailininku iš Monmartro perkeltine prasme taip pat nebūtų nusikaltimas. Kalvos šlaitais vingiuojančios siauros paryžietiškojo Monmartro gatvelės, regisi, tebemena XX a. pradžios meno reformatorių – Camille‘o Pissarro, Auguste‘o Renoiro, Vincento van Gogho, Henri de Toulouse-Lautreco, Pablo Picasso ir daugelio kitų, metusių iššūkį akademiniam mokyklos oficiozui, – žingsnių aidą. Todėl ir pats Monmartras neretai asocijuojamas su reikšmingais visos Vakarų dailės pokyčiais, nebūtinai vykusiais minimoje Paryžiaus lokacijoje.

Nors su Paryžiumi tiesiogine to žodžio prasme Mindaugas neturi nieko bendro, tačiau su garsiaisiais dailininkais jį vis dėlto galima lyginti.

Nors su Paryžiumi tiesiogine to žodžio prasme Mindaugas neturi nieko bendro, tačiau su garsiaisiais dailininkais jį vis dėlto galima lyginti. Toks lyginimas, aišku, neturi (o kalbant apie meną apskritai ir negali turėti) vertinamojo matmens. Tačiau paralelių, verčiančių atkreipti dėmesį į Mindaugo kūrybą, vis dėlto esama.

Dar romantizmo filosofai, iškėlę laisvės idealą, kuris, įsikūręs nevaržomoje menininko sieloje, pasiekia būties absoliutą, drauge iškėlė klausimą apie tai, ar meno apskritai galima išmokyti. Spontaninės įkvėpimo raiškos gynimas, galintis apeiti sielos impulsą varžančią mokyklą, galiausiai sunokino savitus vaisus. Akademijų nepabaigę, kai kurie tik šiek tiek privačiai pasimokę arba įkvėpti jau įsitvirtinusių menininkų bendrijos kūrėjai tapo visateisiais dailės pasaulio nariais. Negana to, jau XX a. pradžioje anuometinių akademinių standartų neatitinkantys jų kūriniai tapo į naujoves linkusių profesionalų susižavėjimo objektais, atskleidusiems, o sykiu ir pasiūliusiems pripažintiems menininkams naujų išraiškos ir temų galimybių.

Rožiniai akiniai. / Muziejaus nuotr.

Tarp jų minėtini tokie pasaulinę šlovę pelnę dailininkai kaip Henri Rousseau, Vincentas van Goghas ar meksikietė Frida Kahlo. Kad menininkas būtų įvertintas ir pripažintas, be abejo, reikalingas laikas. Tačiau jo nereikia priskiriant Mindaugą prie tų kūrėjų, kurio pašaukimas ir interesas pačiam, be profesionalaus vadovavimo, spręsti kaskart iš naujo jo paties atrandamas meno problemas, yra stipresnis už formalių meno studijų poreikį. Galima manyti, kad pasąmoniniu lygmeniu Mindaugo pašaukimas ir siekis kada nors atsidurti bendraminčių aplinkoje buvo labai gilus, nes pasirašydamas savo paaugliškus piešinius, prie savo vardo jis pridėdavo susigalvotą prierašą – dailininko sūnus. Ilgainiui tokių bendraminčių, tapusių Mindaugo bičiuliais, iš tikrųjų atsirado. Bendravimas su Leonu Strioga, Gintaru Patacku, Stasiu Žirguliu, įvairių stilių muzikantais Mindaugui atliepė meninių diskusijų, įvedančių į meno lauką, reikmes.

Iš duslaus fono išnyrančios pėdos ar plaštakos yra komponuojamos tokiais rakursais, kuriuos žiūrinčiojo žvilgsnis suvokia kaip kreipinį, prašymą, nuorodą ar paslaptingai rodomą ženklą.

Išbandęs juvelyriką, pareikalavusią ne vien meninės nuojautos, bet ir amato žinių bei įgūdžio įvaldymo, Kaune įsteigęs galeriją „MJ Studija“, Mindaugas vis dažniau gręžėsi į tapybą. Šioji dar 2010 m. Klaipėdoje surengtoje personalinėje parodoje „Fragmentai – Jazz“ labiau panėšėjo į spalvotą grafiką, pasižyminčią iš juvelyrikos atėjusiu linijos prioritetu prieš kitus kompozicinius elementus, todėl abai menkai tepriminė tai, ką Mindaugas tapo pastaraisiais metais. Tiesa, jau anuomet Mindaugo paveiksluose ryškėjo polinkis varijuoti antropomorfines formas. Nūnai jos ėmė dominuoti, virsdamos minkštomis, jusliomis paveikslų veikėjomis. Žmogaus, dažnai – moters, figūros nedetalizuotame fone, iš duslaus fono išnyrančios pėdos ar plaštakos yra komponuojamos tokiais rakursais, kuriuos žiūrinčiojo žvilgsnis suvokia kaip kreipinį, prašymą, nuorodą ar paslaptingai rodomą ženklą.

Kadangi paveiksluose nėra vaizduojamo objekto vietą arba laiką charekterizuojančių detalių, rankos, kojos, veidai, moterys, retsykiais paveiksluose vaizduojami vyrai ar pavieniai daiktai suvokiami kaip nelaikiniai, universalūs žmogaus būties liudytojai. Šie elementai komponuojami pirmame paveikslų plane, tad visi vaizduojami objektai atsiduria arti žiūrovų. Turint omenyje tai, kad dažniausiai Mindaugas naudoja spalvinį kontrastą, derindamas šaltą mėlį su ochrine šiluma, kompozicijos neišvengiamai tampa emocionaliai įtaigaujančios, nepaisant, kad spalvų tonai yra neskaistūs, beveik užgesę, į dažą įdėjus tamsios pilkos ar juodos spalvų, kurios, susimaišiusios su kitais pigmentais, suformuoja neryškų, blausų ir kartu paslaptingą tirpių figūrų vaizdą, ne visada turintį aiškias linijas ir ribas.

Dėl taip naudojamos spalvos fiziškai arti žiūrinčiojo esančios figūros suvokiamos kaip tolimi, archajiški, laiko paveikti pavidalai. Kaip ir bet koks dvilypumas, taip ir ši Mindaugo paveiksluose įvaizdinta artumo ir nepasiekiamumo būklė yra masinanti, suteikianti net ir tam tikrą amžinatvės pojūtį. Mat paveikslų formos yra modeliuojamos nerodant jas formuojančio šviesos šaltinio – jį galima tik nujausti kaip laikui nepavaldžią šviesą, neleidžiančią žmogaus figūroms ar jų dalims galutinai išnykti nebūties tamsoje. Visa tai byloja apie pozityvią, humanistinę dailininko kūrybinę nuostatą, kuri, užbėgant įvykiams už akių, suteikia galimybę manyti, kad Mindaugo kūriniams, panašiai kaip ir Monmartro kūrybinei dvasiai, lemta išlikti. Ne tik fiziškai, bet išliekant ir kultūros bei meno lauko atmintyje. Žiūrėsim.

Šis darbų ciklas, tai tarsi odė moteriai ,pripildyta nostalgijos, prisiminimų, emocijų ir tylos. Tai kelionė moters pažinimo link, kuomet autorius trokšta pažinti įvairialypę moters esybę – jautrią, vitališką, mąslią, žaismingą, stiprią ir tuo pačiu – trapią, pasiklydusią apmąstymuose tarp instinktyvaus žinojimo ir išorinių abejonių.

Tai moters būsenų portretai, kaip sustabdyti kadrai iš ką tik rodyto kino, kur kiekviena akimirka turi savo priešistorę. Spalvos ir faktūros pagalba autorius atveria sudėtingą ir dualų moters pasaulį, kuriame suvokėjas, kaip transliuojamos emocijos laidininkas, santykyje su kūriniu taip pat tampa kūrinio dalimi. Kvestionuodamas šabloninį moters įvaizdį, autorius iššaukia  dvilypes emocijas -  iš vienos pusės, juntamas artumas, emocijos grynumas ir intymus santykis, tačiau tuo pačiu metu atrodo, jog menininko moteris, tai tik efemeriškai prabėgusio kadro atspindys, kurio nepastovumas intriguoja ieškoti, sekti, gaudyti ir vis dėl to iki galo nepažinti.

Tai mistinis sapnų pasaulis, kur tarp senų pageltusių nuotraukų susipina tikrovė ir iliuzija. Tai pasaulis, kur menininko transliuojamų būsenų jausmai tampa itin intensyvūs ir tikroviški, tačiau objektai išlieka neapčiuopiami.

Paroda veiks iki vasario 27 d.

Jau nebe pirmą kartą kartu dirbantys menininkai A. Gražys ir M. Juodis pristato naują parodą, pavadintą „Cool‘TAS“.

Žodžių kalambūrus mėgstantis Mindaugas Juodis sako, kad tai paroda apie kultą – religinį, seksualinį, vaizdinį, juslinį.

„Kultas, kad ir koks  jis būtų – niekada nepriveda prie gero,“ - teigė autoriai.

Taip pat, tai paroda ir apie buvimą „cool“ – kietu, nuostabiu, nepakartojamu – vėlgi, jaučiama užaštrinta visuomenės kritika.

Parodoje „Cool‘TAS“ bus eksponuojami A. Gražio ir M. Juodžio tapybos darbai bei skulptūriniai objektai.  Pirmą kartą šią parodą autoriai sugalvojo surengti netradicinėje erdvėje – buvusioje batų parduotuvėje „Tauras“ Kaune.  Erdvėje, nepritaikytoje parodinėms ekspozicijoms, menininkai pabandė ne tik išsitekti kartu, pristatant daugiau nei trisdešimt kūrinių, bet ir prabilo meninėmis priemonėmis apie kulto įtaką kiekvienam iš mūsų.

2017 m. birželio 8-11 d. dalis šios ekspozicijos  buvo pristatyta tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius‘17“, kur susilaukė didžiulio žiūrovų dėmesio.

O birželio 22 d. , ketvirtadienį, „Cool‘TAS“ , pasipildęs naujais dailininkų darbais, atkeliaus į Klaipėdą, Baroti galeriją, kur bandys drąsiai,originaliai, įtaigiai ir intriguojančiai sujudinti  „apsnūdusias“ pajūrio žiūrovo sielas.

Paroda veiks iki liepos 18 d.

Tai, kad Mindaugas Juodis yra tapytojas-filosofas, pasidarė aišku jau tada, kai pirmą kartą rašiau apie jo kūrybą. Kūrėjas savo darbuose mąsto apie laiką ir jo sąvoką, jo reikšmę. Darbuose tas laiko sąvokos ir laiko padarinių pasirodymas itin aiškus. Kūriniai atrodo taip, lyg patys būtų paliesti laiko – tarsi alsuoja senu surūdijusiu laiku.

Toks puikiai perteiktas laikas – taip, kaip M.Juodis jį įsivaizduoja, reikalauja ir autorinės jo kūrybos technikos, kurios, tiesą sakant, Lietuvoje dar neteko matyti.

Kartais neturėti mokytojų, kai kūryba ir mintys kyla iš vidaus,  yra geriausia mokykla. M.Juodis yra gražiai pasakęs, kad jam aistra yra kūryba ir kūryba jam yra aistra; aistra gimsta iš kūrybos, o kūryba – iš aistros. Viskas susipynę tarpusavyje, taigi taip pat yra neatsiejama.

Paklaustas, kiek yra nutapęs darbų, M.Juodis kuklinasi: "Nedaug..." – esą kiek daugiau nei du šimtus. Pačiuose naujausiuose kūriniuose ima vyrauti architektūriniai motyvai – panašūs į Romos koliziejų, seno apleisto pastato interjerą. Net vaizduojamoji architektūra M.Juodžio kūryboje itin sena, paženklinta laiko. Anot kūrėjo, būtent tokiu būdu geriausia laiką mes ir pažįstame – santykyje su kažkuo, šiuo atveju santykyje su architektūra, kuri dabar savo griuvėsiais tik primena, kad kažkada seniai kažkas buvo. Tokia yra ir M.Juodžio tapyba – priminimas žmonėms apie laiką ir jo įtaką.

– Kalbamės po personalinės parodos "Lai kas tas". Teko girdėti, esą visus menininkus po jų kūrinių parodos atidarymo aplanko keistas jausmas, dažnai net sustabdantis tolesnius kūrybinius užmojus. Ar tai tiesa?

– Parodos atidarymą galima palyginti su gimdymu. Ilgai kažką nešioji savyje, brandini, ir staiga – atiduodi. Atiduodi su džiaugsmu ir nerimu. Akimirka, ir tavyje nebelieka nieko. Visas kūrybinis procesas kartu su rezultatais išėjo į pasaulį. Vienatvė ir tuštuma – tai trunka akimirką, kuri tęsiasi amžinai, kaip amžinai tęsiasi ir kūrybinis procesas.

– Vienas naujausių jūsų kūrinių vadinasi "Kelionė laiku". Tačiau jame labai akivaizdūs Paskutinės vakarienės motyvai.

– Archetipiniai simboliai, tokie kaip kūrinys "Paskutinė vakarienė", grąžina mus laiku atgal ir priverčia susimąstyti apie tai, kodėl mes, žmonės, pasukome tam tikru keliu.

– Pačiuose naujausiuose, šiemet sukurtuose darbuose pasirodo architektūriniai motyvai. Kodėl toks sprendimas? Vaizduojamoji architektūra pakeičia dažną jūsų kūrybos motyvą – žmonių figūras.

– Architektūra yra laiko simbolis. Ji parodo laikinumą – viskas byra, kinta, yra griaunama, statoma, keičiama. Per architektūrą kaip simbolį ryškiai matomas ir paties žmogaus laikinumas.

– Kaip reikia žiūrėti į jūsų paveikslus?

– Įvairiai. Pirmiausia galima pradėti nuo didesnio atstumo. Į viską žvelgiant iš toliau atrodo, kad esame spalvinių dėmių pasaulyje. Priėjus arčiau visos tos dėmės santykyje su kažkuo ima jungtis ir sukuria vaizdus. O dar iš arčiau žvelgiant viskas nuskaidrėja ir pamatai tai, ką ir turi pamatyti. Ir atvirkščiai.

– Kokia jūsų tapymo technika?

– Savita tapymo technika atsiranda dirbant. Pieštuką visi žmonės laiko panašiai, bet kartu ir skirtingai. Taip, kaip patogiau. Galima sakyti, gamta padiktuoja, kaip elgtis su išraiškos priemonėmis.

– Todėl ir patys kūriniai atrodo tarsi byrantys?

– Taip, nes viskas keičiasi kiekvieną akimirką. Gimsta ir miršta. Viskas kuriama prasmingai, bet kokia prasmė – niekas nežino. Tai absurdas, bet tai gali būti tiesa.

– Tuomet kokia yra kūrybos esmė?

– Būti šią akimirką. Čia ir dabar. Tačiau tas "čia ir dabar" tęsiasi juk labai ilgai. Viskas juk yra čia ir viskas juk yra dabar. Ir kai tą suvoki, pasidaro labai lengva ir gera. Mums ši diena gali tęstis amžinai, o gali – ir akimirką.

– Jūsų kūryboje jaučiamas filosofinis prasmės gylis. Turite mėgstamiausią filosofą?

– Nežinau, kas yra tas filosofinis gylis. Yra gyvenimas – taip mes vadiname savo buvimą tam tikroje erdvėje. Žmonės, kuriems rūpi, kodėl mes čia, man įdomūs ir visus aš juos mėgstu. Dažniausiai jie vadinami filosofais?

Greičiausiai kūryba yra asmeninės patirties vizuali išraiška. Taigi temų gyvenime yra begalė. Gali būti, kad viena svarbesnių – egzistencija.

Mindaugas Juodis savo parodoje "Kontaktas" eksponuoja tik devynis paveikslus, kurie, būdami didelio formato, puikiai užpildo galerijos erdvę. Vis dėlto formatų dydis – ne vienintelis aspektas, kuris susieja parodoje eksponuojamus menininko kūrinius. Darbus vienija ir specifinė autoriaus technika.

Trimatės erdvės įspūdis

Paveikslai tapyti ant drobės, naudojant akrilinius dažus. Regis, įprasta, kuo puikiausiai žinoma tapymo maniera, tačiau šį įprastumą M.Juodis pagyvina figūrų įbrėžimais į dažo sluoksnį. Tapybos darbas ima priminti grafikos kūrinį – dažų sluoksnyje pilna įvairiausių įgilintų linijų, kurios sudaro figūras. Taip menininkas sukuria ir didesnį medžiagiškumo įspūdį ir kitokį poelgį su nusistovėjusia tradicija.

Šiuo figūrų įgilinimų, išraižymu linijomis M.Juodis sukuria trimatiškumo aspektą nenaudodamas perspektyvos. Figūros atrodo iškilusios ant drobės, o visas fonas – kažkur toliau už jų nugarų. Šalia perspektyvos menininkas sukuria ir judėjimo įspūdį – figūros tarsi artėja stebinčiojo link.

Atminties labirintuose

Vienintelis darbas ekspozicijoje išsiskiria iš kitų kūrinių savo ganėtinai šiurkščia tapymo maniera ir tuo, kad jame nėra vaizduojamos figūros, kurios aptinkamos kituose šios parodos drobėse.

Kūrinys "Labirintas" atrodo kaip tapytas ant medienos lakšto, su keliais dažų sluoksniais, kurie ne iki galo atgremžti. Tarsi seno buto sienos, kurios vis prašosi naujai uždažomos, tačiau byrant dar vienam senų dažų sluoksniui vis atveria ankstesnį dažą.

Lygiai taip pat atsiveria ir žmogiškoji atmintis – seni prisiminimai užglaistomi naujais. Norint grįžti į itin seniai vykusią praeitį tenka atlupti ant jos sudėliotus vėlesnės praeities įvykius.

Žiūrint į kūrinį pajuntamas šaltumas, netgi drėgmė. Dešiniajame kūrinio šone drobė primena metalo lakštą, visą aprūdijusį – regis, galima užuosti geležies kvapą. Šaltis, net atgrasumas gali aplankyti ir narpliojant savo atsiminimus – ypač tuos, kuriuos geriausia yra nugramzdinti ten, kur jie kaip metalas galiausiai surūdys ir išnyks.

Elgesio filosofija

Kitas kūrinys – jau priešingai "Labirintui" – kuria kiek šiltesnę nuotaiką. Darbas "Archetipai" – begalė figūrų, kurių lyties tiksliai neįvardysi, o kai kurios figūros verčia abejoti ir žmogaus vaizdavimu šioje drobėje.

Pavadindamas kūrinį "Archetipas" M.Juodis kvestionuoja archetipo sąvoką. Archetipas – pačia paprasčiausia prasme yra universalus simbolis. Kaip teigiama, jis pasireiškia ir per religinius pasakojimus, mitus, folklorą, stereotipus, literatūrą, kalbą, sapnus.

Moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvas Carlas Gustavas Jungas išplėtė archetipo sąvoką. Jis teigė, kad dažniausiai sutinkami archetipai yra: vaikas, didvyris, dieviškoji motina, senas išminčius, apgavikas, velnias, baidyklė. Anot C.G.Jungo, archetipai svarbūs suvokiant ne tik žmogaus elgesį, bet ir religiją, mitologiją, folklorą. Už šių bendražmogiškų darinių slypi archetipiniai žmogaus elgesio pirmavaizdžiai.

M.Juodžio drobėje iš vaizduojamųjų figūrų būtų galima nustatyti žmogaus elgesio modelius, kitaip tariant, pirmavaizdžius – galime įžiūrėti ir vaikiško sudėjimo figūras, ir dieviškosios motinos figūros apraiškų. Menininkas neišskiria nė vienos figūros, visos jos vienodai svarbios, komunikuoja tiek su savimi, tiek tarpusavyje – įvairūs rankų gestai, figūrų povyzos simbolizuoja jų bendravimą.

Kūrinyje "Pabudimas" menininkas kalba apie kasdienybės ritualus. Drobėje vaizduojama nuogos moters figūra, kuri abiem rankomis tarsi rišasi plaukus. Pažvelgus galima pamatyti ir už galvos sudėtų rankų pozą, kuri simbolizuoja ir areštavimą – paklusimą.

Ši moters figūra pasikartoja drobėje dar šešis kartus. Taigi septynios moters figūros, beveik identiškos viena kitai, simbolizuoja ir septynias savaitės dienas, kuriose ryto / dienos / vakaro kasdieniai ritualai yra atliekami vis iš naujo.

Renkantis antrąjį moters figūros interpretavimą – už galvos sudėtas rankas – areštavimo – paklusimo – simboliką, išryškėja ir kitoks kūrinio suvokimas. Nuoga besikartojančios moters figūra (atstumai tarp moters figūrų vis siaurėja) yra nužiūrinėjamas objektas – žinoma, dažniausiai žvilgsnio savininkas bus vyras.

Kūrinį drąsiai galima interpretuoti ir per feministinės dailės prizmę – moteris nužiūrima, tampa vojeristiniu objektu, yra pasyvi, o vyras, nužvelgiantis moterį, yra aktyvus.

Apnuoginti konfliktai

Drobėje "Fragmentai" vaizduojamos mažytės figūros. Čia, priešingai, nei kūrinyje "Archetipai", figūros susiskirsčiusios į grupes. Figūrų grupes dekonstruoja, išardo rūdžių spalvos dėmės, rodančios, kad žmonių santykiai kaip ir metalo lakštai, dirbiniai, laikui bėgant rūdija, sensta ir galiausiai subyra. Kitos figūros ir pačios sudarkytos – aiškiai įžiūrimus kontūrus baigia dažų dėmės – figūros išblunka, išsikvepia. Išblunka ir žmonių kontaktai, tiek vienų su kitais, tiek su pačiais savimi.

M.Juodžio paroda "Kontaktas" kalba apie žmonių santykius. Vis dėlto menininkas nesiima saldaus gražbyliavimo apie saldų tarpusavio bendravimą. Paveikslai alsuoja jau seniai išsikvėpusiu konfliktiškumu (nuolat lydintis žmonių santykių palydovas), kuris atskleidžiamas per rūdis primenančias spalvų dėmes.
Kai kurie darbai taip gyvai perteikia spalvų gyvumą, kad jais netgi galima pajusti ir šaltį, ir drėgmę.

Kad menininkas naudoja dideles drobes, pasiteisina. Tai leidžia jam visiškai įgyvendinti savo sumanymus, drobėse neatrodo per daug nei dažų, nei vaizduojamų objektų, nei idėjų.

Kaunietis juvelyras Mindaugas Juodis su nerimu laukia vasario 9-osios, kai bus paskelbta „Kauno dienos“ organizuojamo konkurso „Metų kaunietė“ nugalėtoja. Ji bus apdovanota menininko sukurta sege.

Iššūkis kūrėjui

„Metų kaunietės“ titulas, pasak menininko, yra miesto identiteto, grožio siekiamybės, vertybių etalono simbolis. „Tad kurti papuošalą tokio konkurso nugalėtojai visų pirma yra iššūkis sau pačiam. Neįsivaizduoju kūrybos be jaudulio, aistros, emocijos. O moteris ir yra pati didžiausia vyro aistra. Todėl man ir patinka kurti moterims“, – sakė juvelyras.

„Kauno dienos“ ir portalo kaunodiena.lt skaitytojų renkamai metų kaunietei kurti būtent segę jis teigė pasirinkęs dėl kelių priežasčių.

„Pirmiausia – tai labai patogus papuošalas: jį galima dėvėti kaip puošnią kostiumo detalę arba kaip ištaigingą drabužių tvirtinimo elementą. Be to, tai – ir savotiškas elegancijos atributas. Juk nesegsi tokios puošmenos į aptysusio megztinio atvartą. Gaila, kad segės šiandien yra nepelnytai primirštos. Norėdamas reabilituoti šio puikaus papuošalo vardą, metų kaunietei sukursiu išskirtinę segę. Kaip kiekviena moteris turi savo paslapčių, taip ir mano segė turės tam tikrą mažą paslaptį, kurios kol kas neišduosiu“, – pasakojo M.Juodis.

Puoštis – moters prigimtyje

Darbo juvelyras ėmėsi su ypatingu užsidegimu. Kaip ir visų kitų savo sumanymų. „Visos moterys yra mylimos. Bent jau turėtų taip būti. Ir visos jos turi puoštis. Tokia yra moters prigimtis“, – kalbėjo M.Juodis.

Segei jis parinko augalo motyvą, kad derėtų su konkurso simboliu – ramune. Vis dėlto M.Juodžio dėmesį patraukęs augalas nėra toks trapus ir nekaltas kaip baltažiedė ramunė. „Tas augalas – truputį mistinis ir įvairialypis, kaip ir visos moterys. Vienur jis laikomas šventu, kitur požiūris į jį nėra toks teigiamas“, – paslapties šydą praskleidė juvelyras, savo darbams naudojantis tauriuosius metalus.

Įvairialypis ne tik augalas – daugiabriaunė ir paties juvelyro kūryba. Per 20 savo kūrybos metų kaunietis save išbandė skirtingais amplua. Dalyvavo įvairiuose performansuose, muzikiniuose projektuose, išbandė jėgas mažojoje plastikoje, tačiau galiausiai nusprendė atsidėti juvelyrikai ir tapybai.

Moters pasaulio atspindys

Kokius savo darbus labiausiai vertina? „Apie tai visai negalvoju. Yra darbų, kuriais galėčiau patenkintas. Taip savo darbus vertinu ne dėl kuklumo, o dėl savo filosofinio požiūrio. Mes patys esame kūriniai. Tad mūsų kūryba yra ne vien mūsų nuopelnas, o mūsų kūrėjo atspindys“, – kalbėjo menininkas.

M.Juodis linkęs žvelgti į ateitį ir kurti naujas idėjas, o ne gręžiotis į praeitį ir grožėtis sukurtais šedevrais. „Net nežinau, kas labiau veikia moterį: pats papuošalas ar dėmesys, kad kažkas apie ją galvoja. Papuošalas, gaminamas pagal užsakymą, yra tam tikras moters atvaizdas, jos nuotaikų ir būdo veidrodis – kartais ji kunkuliuoja kaip šaltinio vanduo, kartais rami kaip dangus vasarą, kartais ekstravagantiška, įžūli ar romantiška. Jei nori suprasti moterį ar bent jau prie to priartėti, tai pažvelk į jos papuošalus, nes jie yra savotiški lakmuso popierėliai“, – teigė M.Juodis.

Jis juokėsi pasakodamas, kad moterys savo pageidavimus dažniausiai išreiškia taip: nežinome, ko norime, norime kažko labai ypatingo. „Tada tenka ją kvosti apie pomėgius, būdą, pasaulėžiūrą“, – pasakojo juvelyras.

Lemiama akimirka – jau čia pat

Vykstant konkursui sulaukėme daugybės skaitytojų skambučių, elektroninių ir klasikinių laiškų. Dėkojame už juos, už jūsų nuomonę ir už konkurso dalyvių palaikymą. Finale jūs dalyvaujate dar aktyviau. Tad visi su nekantrumu laukiame dienos, kai paaiškės, kuri moteris, jūsų nuomone, yra verta „Metų kaunietės“ titulo.

Nugalėtoja bus paskelbta vasario 9 d. finaliniame renginyje, kuris vyks „Žalgirio“ arenos amfiteatre. Renginį tiesiogiai bus galima stebėti portale kaunodiena.lt.

Konkurso baigiamojoje šventėje dalyvaus visos šešios finalininkės: Jolanta Šmidtienė, Lina Radzevičienė, Liukrecija Navickienė, Meilė Minkauskienė,Rūta Meilutytė ir Violeta Bakutienė. Moteris sveikins specialiosios komisijos nariai ir daugybė kitų garbių svečių. Šventės dalyvių ir žiūrovų laukia įspūdinga programa.

Atiduoti savo balsą už jus sužavėjusią kandidatę dar galite iki vasario 7 d. 18 val. Tai galite padaryti specialiame konkurso puslapyje www.kaunodiena.lt/mk arba paprastuoju paštu atsiuntę užpildytą anketą. Ją rasite „Kauno dienos“ laikraštyje. Siųsti reikia adresu Kęstučio g. 86, 44296 Kaunas („Metų kaunietės“ konkursui).