„Koncerte skambės žinomos baladės, tokios kaip A.Kulikausko „Gintarai“, G.Paškevičiaus „Mano kraštas“, V.Kernagio „Baltas paukštis“, F.Ebbo garsioji „New York, New York" ir daugelis kitų. Tai bus labai graži, lyriška programa, meditacijai ir atsipalaidavimui nuteikianti instrumentinė muzika. Beje, publikai pateiksime siurprizą“, – žadėjo Klaipėdos brass kvinteto meno vadovas Sigitas Petrulis.

Klaipėdos brass kvintetas žinomas kaip atviras įvairiausioms meninėms idėjoms, į savo programas dažnai įtraukiantis vokalą, gitarą, mušamuosius instrumentus, elektroninę muziką. Koncerte muzikuos S.Petrulis (meno vadovas, trimitas), Jonas Katauskas (trimitas), Monika Miliauskienė (valtorna), Arvydas Stakvilevičius (trombonas) ir Vidmantas Liasis (tūba).

Šįkart viena scena kvintetas dalysis su dviem ryškiais Klaipėdos dainininkais.

Klausytojai dažnai gali išvysti solistę B.Ignatavičiūtę, dalyvaujančią Klaipėdos brass kvinteto rengiamose programose. Įvairių konkursų laureatė teatro scenoje jau yra sukūrusi per 20 skirtingų vaidmenų. „Manau, kad kuo dainininkas įvairiapusiškesnis, tuo jis yra spalvingesnis. Mano dainuojami kūriniai yra labai skirtingi tiek žanrų požiūriu, tiek atlikimu“, – sakė solistė.

Baritonas M.Rojus yra sukūręs daugiau nei 30 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, jį atpažįsta ir muzikinių televizijos projektų žiūrovai. Dėl išskirtinių balso galimybių jis yra lyginamas su žymiuoju tenoru-baritonu Placido Domingo.

Koncertas „Vasaros baladės“ 19.30 val. vyks parko estradoje šalia Klaipėdos koncertų salės. Esant lietingam orui, renginys bus perkeltas į Klaipėdos koncertų salės vidų.

Trūksta tik dainavimo

„Keturiasdešimt metų, paskui bus penkiasdešimt... Jau nebesisieloju. Labai sunkiai „išgyvenau“ 39-ąjį gimtadienį. Tada ir susitaikiau, kad 40 irgi ateis (juokiasi). Žemaičiai, kaip mano tėtis, sako, kad 40-metis turi tapti didžiuliu susibūrimu giminėms ir draugams, bet aš esu nuo to apsaugotas. Juk karantinas. Netiesa, kad sulaukus pirmo garbaus jubiliejaus vyrų gyvenime prasideda krizė ir jie nori radikalių permainų. Aš viską turiu: gražuolę žmoną Kamilę, šaunią, smuiku grojančią dukrytę Lėją. Myliu savo veiklą. Ko dar norėti? Tik kad greičiau baigtųsi karantinas ir galėčiau dainuoti“, – sako M. Rojus.

Aš viską turiu: gražuolę žmoną Kamilę, šaunią, smuiku grojančią dukrytę Lėją. Myliu savo veiklą. Ko dar norėti? Tik kad greičiau baigtųsi karantinas ir galėčiau dainuoti.

Solistas pasakoja, kad seniau atlikėjų šeimos, ypač vaikai, nekantriai laukdavo užimtų artimųjų atostogų, tačiau dabar jos tęsiasi kone neribotą laiką. „Ir nežinia, kada tos „atostogos“ baigsis. Dukra laukia, kada galės eiti į darželį, bet dabar karantinas: aš ir žmona dirbame nuotoliniu būdu, tad nereikia darželio paslaugų. Džiaugiamės, kad turime laisvus vakarus ir savaitgalius. Toks puikus oras, sniegas. Lekiam prie jūros ar nuo kalno leidžiamės rogėmis. Kaip smagu! Laimė nepavaldi apribojimams, galime ją patys susikurti“, – akcentuoja solistas.

Pandemijos „užšaldyta“ karjera

M. Rojus sukūrė daugiau nei trisdešimt vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Jis – „LTV World“ muzikinio projekto „Triumfo arka“ pusfinalio dalyvis. Koncertavo Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, Italijoje, Vokietijoje, dalyvavo konkursuose. Su Kretingos meno mokyklos mokytojų kameriniu ansambliu „Lyra“ išleido CD „Kartu“. Jo atliekamų partijų galima išgirsti albume „Triumfo arka. Auksiniai balsai II“. Įdainavo oficialų Šventosios himną „Šventas krantas“. „Buvo laikas, kai buvau labai užimtas ir visur reikalingas. Dažnai važinėdavau į sostinę, stengdavausi suspėti grįžti į repeticijas Muzikiniame teatre. Dabar ramus periodas, kurį reikia pralaukti. Pandemija. Niekur nepaskubėsi“, – sako profesionalas.

Asmeninio archyvo nuotr.

M. Rojus nerimauja tik dėl pandemijos metu suplanuotų koncertų: 2020-ųjų pavasarį suplanuoti koncertai buvo perkelti į rudenį, tačiau ir juos teko atidėti. „Dabar koncertai keliami net į 2021 m. gruodį. Tikimės, kad metų gale jau galėsime koncertuoti. Solistui reikia dainuoti: greitai užsimiršta tekstai, o labiausiai nukenčia balsas, kuriam reikia nuolatinio trenažo, kaip ir sportininkų raumenims. Savaitę rimčiau nepadainuoji ir jau ne tas. Turiu virtualias vokalo pamokas su žinoma soliste ir vokalo pedagoge Asta Krikščiūnaite, tačiau negaliu piktnaudžiauti savo kaimynu kantrybe. Ir, žinoma, labai ilgiuosi savo publikos“, – juokiasi solistas.

M. Rojus – kamerinės muzikos propaguotojas, matantis tame gilią prasmę, ir ryšys su publika jam labai svarbus. „Vykdamas koncertuoti į bendruomenes renkuosi kūrinius, turinčius lietuvišką vertimą, ieškau sprendimų, kad daina taptų publikai kuo artimesnė. Jaučiu publikos šilumą, palaikymą, atsaką į savo dainas. Ir mane tai užkabina. Kartą nuvažiavau padainuoti senjorų bendruomenei Tauragės rajone: renginys neplanuotai prasidėjo ne nuo dainų, o nuo pabendravimo su senjorais, turėjau atsakyti į publikos klausimus. Vienas iš retesnių buvo – ar dažnai aplankau savo mamą. Deja, retai, nes daug dirbu. Buvau sugėdintas, jog turėčiau tai daryti kuo dažniau. Dainavau tik patenkinęs jų smalsumą. Labai šiltas vakaras, atmintyje išliksiantis ilgam“, – prisiminė solistas.

Tenoras ar baritonas?

Pašnekovas apdovanotas ir ypatingo tembro balsu, ir ryškiu aktoriniu talentu, tad sulaukia komplimentų ne tik iš ištikimiausių talento gerbėjų. Garsioji operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Muzikiniame teatre pastačiusi Džakomo Puccini operą „Bohema“, kurioje M. Rojus sužibėjo kaip Marčelo, solisto balso galimybes įvardino kaip „bombą“. 2009 m. už kunigaikščio Ipshaimo Gindelbacho vaidmenį J. Štrauso operetėje „Vienos kraujas“, o 2019 m. – už Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ M. Rojus buvo nominuotas Auksiniams scenos kryžiams. Beje, M. Rojaus vokalas kartais lyginamas su garsiojo Placido Domingo balsu, nes abu solistai yra tenorai-baritonai. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Tenoras ar baritonas? M. Rojui tai amžina dilema, tad jis tiesiog renkasi kaip patogiau. Tarkim, G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Herkaus Manto partija buvo sukurta specialiai tenorui Virgilijui Noreikai.  „G. Kuprevičius yra pasakęs: „M. Rojus sugeba Herkaus Manto partiją padainuoti: skamba tenoru, o jis save baritonu laiko“, – juokiasi solistas. „Neaišku, kas aš toks esu. Ir kolegos sako: balsas – tenoro. Bet kam tą balsą varginti, jeigu galima dainuoti patogesnes partijas, o patogesnės man – baritono.“

Visos svajonės pildosi

Anot iš Darbėnų kilusio solisto, dainuoti jį paskatino muzikos mokytoja Irena Gaškaitė. Netrukus jis pradėjo dainuoti solo, o pirmąja solo daina tapo A. Lemano „Tenai už miško leidos saulė“. Dainuoti sekėsi, tad M. Rojus natūraliai pasirinko studijas Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, vėliau – LMTA Klaipėdos fakultete.

Solisto gyvenimas tarsi patvirtinimas, kad visos svajonės pildosi. „Svajojau, kad labai norėčiau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – dirbu. Norėjau padainuoti Lietuvos operos ir baleto teatre – dainavau. Kaip bus su užsieniais? Nežinau. Ateis laikas – gal ir teks. Gyvenimas pats pasiūlo šansą, ne visada reikia alkūnėmis irtis į priekį“, – tikina solistas.

O. Kasabovos nuotr.

Pašnekovas tikina jau pripratęs, kad žmonės vis dažniau vadina jį tik pavarde – Rojumi ir kartais net nežino jo vardo. „Vardas Rojus taip populiarėja, kad ne visi patiki, jog tai pavardė. Kitiems tiesiog sunku atsiminti“, – juokiasi penkiolika metų Muzikiniame teatre dainuojantis M. Rojus.

Solistas pasakoja, kad baisių nuotykių scenoje jam nėra pasitaikę. „Dažniausiai jie nutinka, kai kažkas iš scenos partnerių nusprendžia pajuokauti. Girdėjau istoriją, kad vienai solistei į dėžutę, kurią ji turi atidaryti dainuodama scenoje, kolegos įdėjo pelę. Išsigando dama, ėmė šaukti. Bet susitvardė ir dainavo toliau. Man panaši istorija nutiko miuzikle „Velnio nuotaka“: scenoje turiu imituoti, jog atvykęs pirštis, kad būtų drąsiau, išgeriu degtinės. Paprastai į butelį įpilama vandens, tačiau kartą, kai drąsiai gurkštelėjau, supratau, jog ten kažkas rūgštaus... Apsimečiau, kad taip ir turėjo būti“, – juokiasi M.Rojus.

Klipą kūrę profesionalai siekė perteikti nostalgiją žadinančią laikmečio atmosferą, bei Boni ir Klaido istorijos tragizmą. Efektingame muzikiniame klipe pasirodo pagrindinių miuziklo vaidmenų atlikėjai Jeronimas Milius, Rokas Spalinskas, Mindaugas Rojus – šmėžuoja gražiosios gangsterių mylimąsias įkūnijančios solistės Judita Butkytė-Komovienė bei Beata Ignatavičiūtė.

Klipas filmuotas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir jo prieigose. Kai kuriems atlikėjams filmavimosi darbai tapo tikru iššūkiu – J. Milius ir J. Butkytė-Komovienė tik filmavimo išvakarėse buvo grįžę iš kelionės JAV, bet nepaisydami laiko juostų skirtumo sąlygojamo nuovargio iki pat išnaktų sukosi filmavimo aikštelėje.

„Mane norėjo nurašyti pusmečiui, gydytojas įspėjo, kad tai – klastinga liga, užtrunka iš jos išsikapstyti,“ - pasakojo M. Rojus. Peršalimo sąlygota liga, anot solisto, kėlė daug nepatogumų, „sutraukė dalį veido, jaučiausi nejaukiai – geriu kavą, o ji bėga pro lūpos kamputį, maudausi, o šampūnas bėga į akį, nes negaliu jos užmerkti. Gydytojai minėjo, kad tai gana dažna liga ir nuramino, kad veido judrumas atsistatys“. Atlikėjas įdėjo daug pastangų, kad kuo greičiau atsistotų ant kojų – akupunktūra, masažai – tai tik dalis gydymo proceso.

Nors reabilitacija užtruko mėnesį vietoj prognozuotų šešių, M. Rojui net ir tas mėnuo prilygo pusmečiui, „būnant namuose laikas prailgsta, ypač, kai esu pratęs prie teatro, veiklos. Bet buvo ir pliusų, jei taip galima sakyti, turėjau progą daugiau laiko skirti šeimai, pabūti kartu“, - juokavo atlikėjas.

Visgi net ir mėnesio atotrūkis nuo darbo solistui reiškia daug, „pirmosios pamokos buvo sunkios – prisiminti vaidmenį, natas išdainuoti, net kvėpavimą sunku kontroliuoti, užtrukau, kol įsivažiavau, bet dabar jau viskas gerai“, - sakė M. Rojus ir pridūrė, kad liga išmokė atsargumo, - „dabar jau niekur neinu be šaliko ir kepurės, anksčiau kur kas aplaidžiau į tai žiūrėjau“.

P. Čaikovskio operoje „Jolanta“ M. Rojus atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų – įkūnija gydytoją Ibn Chakia, kuris tikina galįs išgydyti heroję – uždarame sode nuo vaikystės gyvenančią aklą princesę Jolantą. „Sunkiausia ruošiantis šiam vaidmeniui man buvo aktorinė jo pusė, operoje nėra daug judesio, tad personažo spalvas, jo asmenybę reikia perteikti mimika, gestais – tai pareikalavo nemažai pastangų“, - sakė solistas, - „Ibh Chakia – rytų kraštų personažas, jame turėjo atsispindėti ir kultūriniai niuansai“.

Kartu su talentingais Ukrainos operos solistais statyta opera anot atlikėjo leido jam ir kitiems kolektyvo nariams šiek tiek praplėsti akiratį, „savus pažįstame, esame vieni prie kitų įpratę, naudinga pasikeisti patirtimi, pamatyti kitus, pabendrauti su jais“.

Šį penktadienį apsilankiusieji teatre ne tik turės progą pamatyti M. Rojaus sugrįžimą ant scenos, bet ir išgirs vienu ryškiausių rytų Europos operos balsų vadinamą pagrindinio vaidmens atlikėją, viešnią iš Baltarusijos respublikos nacionalinio didžiojo operos ir baleto teatro Inną Rusinovskają (Inna Rusinovskaya).

„Jolantos“ siužetas pasakoja uždarame sode gyvenančios gražios, bet aklos princesės praregėjimo istoriją. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ši, Lietuvoje vos kelis kartus statyta opera, suskambėjo naujai ir niekuo neprimena prieš tai buvusių pastatymų. Sovietmečiu cenzūros apkarpyta opera pirmą kartą statyta naudojant originalų tekstą, į kurį buvo sugražinti išbraukti ar nutylėti žodžiai. Vienas įspūdingiausių „Jolantos“ aspektų – novatoriška scenografija, audžiama iš sudėtingų vaizdo projekcijų ir galiausiai primenanti 3D šviesų paveikslą.

Operos režisierius Raimundas Banionis, dirigentas Alexandr Khaindrava, vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas, choreografė Vesta Grabštaitė.

Jau šį savaitgalį, rugpjūčio 22, 23 dienomis, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras žiūrovams pristatys bene didžiausią šių metų premjerą – operetę „Misteris X“. Vengrų kompozitoriaus Imrės Kalmano operetėje, daugeliui žinomoje „Cirko princesės“ vardu, pagrindinį vaidmenį atliks operos bei muzikinio teatro mylėtojų liaupsinamas klaipėdietis baritonas Mindaugas Rojus.

Uostamiesčio Muzikinio teatro solistas, TV projekto „Triumfo arka“ pusfinalininkas praėjusį pavasarį debiutavo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Figaro vaidmuo tarptautiniame G. Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ pastatyme solistą viliojo sostinėje užsibūti ir po premjeros. Tačiau, kaip pats sako, širdis šaukė grįžti į Klaipėdą, kur laukė ne tik mylima moteris, bet ir pagrindinis vaidmuo operetėje „Misteris X“.

„Kiekvienas režisierius savitas, todėl ir atrodytų tradicinis žanras gali būti interpretuojamas visiškai netikėtai. Šiuo atveju operetėje „Misteris X“ žiūrovai turėtų nustebti neišvydę operetinių šablonų, - tikina M. Rojus. – Absoliučiai naujas požiūris, man šiek tiek primenantis miuziklo žanrą.“

Naują operetės „Cirko princesės“ versiją melomanams pasiūlys spalvinga kūrybinė grupė su operetės meistru dirigentu Stasiu Domarku bei šio žanro debiutantais – režisiere Rūta Bunikyte ir choreografu Gyčiu Ivanausku – priešakyje. Kūrėjams talkina scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, chormeisteriai Vladimiras Konstantinovas ir Vytautas Valys.

Pasak galingo balso baritono, operetės „Misteris X“ muzikinė medžiaga – labai įvairi. Lengvus subretinius numerius papildo melodingos arijos, šnekamieji intarpai, kurių, pasak M. Rojaus, tik tiek, kiek tikrai reikia.

Tiesa, ruošdamas naują vaidmenį solistas drauge su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru padarė populiariosios Misterio X arijos garso įrašą, o vos prieš savaitę pasirodė ir šio operetės fragmento muzikinis vaizdo klipas.

„Tokį žygdarbį atlikau pirmąkart, - juokdamasis pasakojo solistas. – Neįtikėtina, kiek valandų trunka parengiamieji darbai, pats filmavimas, kai galutinis rezultatas telpa berods į tris minutes.“

Pirmajame M. Rojaus karjeroje muzikiniame klipe nusifilmavo ir jo scenos partnerė Judita Butkytė-Komovienė. Ji šiame I. Kalmano operetės pastatyme drauge su soliste Beata Ignatavičiūte kuria Misterio X mylimosios Fedoros Verdje vaidmenį. Spektaklio premjeroje žiūrovai turės galimybę išgirsti ir dar vieną Misterį X – kviestinį baritoną Romaną Kudriašovą.

„Visi darome maksimumą. Belieka sukaupti jėgas ir tikėtis geriausio rezultato. Visada sakau, kad Klaipėdos muzikinis teatras man pats mieliausias. Ir operetės, kuriose iki šiol vaidinau, tiek „Šikšnosparnis“, tiek „Balius Savojoje“ ar „Vienos kraujas“ – visos jos turi savito klaipėdietiško šarmo“, - tikina Mindaugas Rojus, nuo šiol ir Misteris X.

Imrės Kalmano operetės „Cirko princesė“ premjera Vienos „Theater an der Wien“ teatre įvyko 1926 m. kovą. Nuo tada ji spėjo apkeliauti daugelį Europos teatrų scenų, tačiau Lietuvoje iki šiol rampos šviesą išvydo tik kartą, Kauno muzikiniame teatre. Klaipėdos muzikiniame teatre – tai penktoji vengrų kompozitoriaus I. Kalmano operetė, šįsyk žiūrovams pasiūlysianti kiek pakoreguotą austrų dramaturgų J. Brammerio ir A. Grünwaldo „Cirko princesės“ libreto versiją (aut. Rūta Bunikytė).

Apniukusį šeštadienį amžiną meilę prisiekė dvi žinomos klaipėdiečių poros Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“  šokėjai Audronė Bastytė ir Vilius Ignatavičius bei operas solistas Mindaugas Rojus ir smuikininkė Kamilė Petrutytė.

28-erių A.Bastytė ir 27-erių V.Ignatavičius žiedus sumainė švento Kazimiero bažnyčioje. Įspūdinga suknele ir nuometu pasipuošusią nuotaką prie altoriaus lydėjo tėvas.
Juos giedodamas pasitiko kunigas ir vaikai, kurie nešė po baltą rožę. Pastarieji prie altoriaus apsupo jaunuosius.

A.Bastytės ir V.Ignatavičiaus santuokos liudininkais tapo Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ šokėjas Tadas Rimgaila su žmona Liucina.

Po ceremonijos jaunuosius pasitiko klounai ant kojūkų, kurie pūtė muilo burbulus. Porą pasveikinti atėjo „Žuvėdros“ vadovė Skaistutė Idzelevičienė, treneriai, kiti šokėjai, draugai, artimieji.

A.Bastytė ir V.Ignatavičius susipažino šokių aikštelėje. Ten gimė ir jų meilė. Tačiau šokėjai pora šokių aikštelėje netapo.

33-erių Lietuvos operos dainininkas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas M.Rojus su savo išrinktąja smuikininke K.Petrutyte žiedus sumainė Klaipėdos civilinės metrikacijos ir registracijos skyriuje.

Jaunikis vilkėjo fraką, jaunoji – baltą suknelę. Į ceremoniją juos lydėjo artimieji. Jos metu jaunavedžiai pabrėžė, kad yra tvirtai apsisprendę sukurti šeimą.

K.Petrutytė pasirinko vyro pavardę ir tapo Rojė. Iš santuokos rūmų išėję jaunavedžiai neslėpė džiauygsmo ir buvo apiberti rožių žiedlapiais ir ryžiais. Atėjusieji juos pasveikinti sušoko: „Rojai“.

Su Placido Domingu lyginamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus kuklinasi vadinamas žvaigžde, bet jau kopia ir į sostinės Operos ir baleto teatro sceną. Jau kitą savaitgalį jis dainuos Figaro partiją Gioachino Rossinio operoje "Sevilijos kirpėjas".

Mokykloje nepažinojo natų

– Turite puikią pavardę scenos žmogui, be to, gamta apdovanojo ūgiu, esate nelietuviškai ryškus. Gal giminėje turėjote kitos tautos atstovų?

– Man mano pavardė neatrodo išskirtinė. Kartą Salantuose vienas žmogus rodė knygą apie Rojus, bet jis pats sakė, kad aš jų šakai nepriklausau. Itališko kraujo tikrai neturiu. Kur kas dažniau manęs paklausia, gal kuris iš protėvių buvo žydas. Mano abu tėvai tamsiaplaukiai. Kažkuris giminaitis yra pasakojęs, kad karo metais, kai vokiečiai šaudė žydus, bandė į jų būrį vesti ir mano senelį, bet klebonas išgelbėjo. Iš esmės esu tikras žemaitis.

– Esate kilęs iš Darbėnų. Kaip ir kada pajutote norą dainuoti ir kas padėjo suprasti, kad turite tam gamtos dovaną – balsą?

– Dvyliktos klasės pabaigoje pradėjau sukti galvą, ką man toliau daryti. Iki tol net minties neturėjau apie dainavimą. Tiesa, mokykloje, kai ruošdavomės oficialiems renginiams, dainavau A.Lemano dainas. Kažkas patarė bandyti eiti šia kryptimi. Per stojamąjį egzaminą dviem pirštais kažką pagrojau, tada net natų nepažinojau. Įstojau į S.Šimkaus konservatoriją, mokiausi chorvedybos. Po metų perėjau į dainavimą. Mano mokytoja buvo Valerija Balsytė. Va su ja ir darbavomės ilgiausią laiką.

Europai žemaičių kalbos nereikia

– Ar esate pastebėjęs, kad žmonės jus atpažįsta ne tik scenoje, bet ir gatvėje?

– Galbūt. Kartais jaučiu, kad atpažįsta, bet autografo dar niekas nėra paprašęs. O teatre labai malonu, kai po spektaklio įteikia gėlę, tada suprantu, kad žiūrovams patiko mano darbas. Aš labai džiaugiuosi, kai mane pakviečia kur nors dainuoti, tai yra tikras įvertinimas. Bet tai didžiausias televizijos nuopelnas. Man dėl to nejauku. Yra daugybė puikių aktorių, atrodo, apie juos turėtų kalbėti. Štai ir mūsų Muzikiniame teatre yra nuostabių žmonių, puikiai dainuojančių. Aš pašmėžavau televizijoje ir tapau atpažįstamas. Manau, to negana, kad taptum žvaigžde.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasirodo ir kiti jauni dainininkai, išgarsinti televizijos, – Jeronimas Milius, Tomas Pavilionis. Tiesa, Tomas nebespėjo derinti darbo Klaipėdoje su vaidmenimis Operos ir baleto teatre Vilniuje ir iš uostamiesčio išvažiavo. O J.Milius kol kas tik atvažiuoja į Klaipėdą.

– Ką jums davė televizijos projektai?

– Televizija kiekvienam artistui tai vartai į žinomumą. Būtent tas išgarsinimas yra didžiausia vertybė. Net labai gabus žmogus gali visą gyvenimą dainuoti savo teatre, bet už jo durų taip likti niekam nežinomas. Būtent dėl išgarsinimo žmonės veržiasi į visus projektus, jei nedainuoja, tai šoka, čiuožia, kad tik būtų matomi. Nes visa tai garantuoja ne tik žinomumą, bet ir papildomus koncertus. Bet yra ir kita televizinių projektų pusė. Atvirai pasakius, važinėjimui į Vilnių išleidau visas savo santaupas. Tik dalyvaudamas antrojoje "Triumfo arkoje" gaudavau pinigų kelionei. Važinėdavau kaip studentas, ieškodamas pakeleivių socialiniuose tinkluose. Bet smagu, visokių nuotykių teko patirti. Kiekvieną kartą tekdavo aiškinti, koks mano darbas.

– Teko girdėti, kad ir jūs netrukus dainuosite sostinėje.

– Taip, balandžio 11 dieną numatyta G.Rossinio "Sevilijos kirpėjo" premjera. Aš esu vienas iš trijų Figaro vaidmens atlikėjų. Beje, dainuosime italų kalba. Ir tai nebuvo taip paprasta, iki tol dalyvavau daugybėje perklausų, bet vaidmenų negaudavau. Klaipėdoje jų turiu. Netrukus bus statomas "Misteris Iksas". Televizijos projektų metu buvau tikinamas, kad galiu dainuoti tenoru. Vilniuje mus mokantis italas ragina mane persikvalifikuoti, nors esu baritonas. Jis emocingai įtikinėja ir aiškina, kad aš tiesiog noriu ramaus gyvenimo, o ne dirbti, kad gerai uždirbčiau. Kol kas tik bandau, bet iki tikro tenoro man dar toli.

– O gal ketinate pabandyti savo jėgas Europoje?

– Europoje? Su žemaičių kalba? Moku tik rusų ir truputį italų kalbą. Angliškai kol kas, deja, nekalbu.

Nemėgstamo darbo nenorėtų

– Smalsu sužinoti apie jūsų šeimą.

– Turiu tik mamą. Mano mama dirbo labai sunkų darbą – remontavo geležinkelio bėgius. Tėtis prieš ketverius metus staiga mirė, širdis sustojo. Brolis ir sesė jau gal aštuonerius metus darbuojasi Airijoje. Sesuo viešbutyje kambarine dirba, brolis kažkokį sunkų darbą turi. Jie man kartais pasako: "Minde, varyk čia, dirbsi ir uždirbsi".

Bet aš suvokiu, kad man ten tektų dirbti nemėgstamą darbą. Juk neįmanomas toks variantas, kad nuvažiuočiau ten, užsidirbčiau, o paskui grįžęs su maišeliu pinigų pasiprašyčiau atgal dainuoti. Laikas nelaukia, visada rikiuojasi jaunų žmonių eilė už nugaros. Jau dabar yra visas būrys diplomuotų choristų, kurie aktyviai dalyvauja perklausose.

– Turite sūnų. Papasakokite truputį apie jį.

– Taip, jam netrukus bus treji. Kai palyginu jį su savo vaikystės nuotraukomis, man jis panašus į mane. Matomės, kol kas per teismus vaiko lankymo valandų nustatyti nereikia. Gaila, kad važinėjimas į Vilnių labai daug laiko atima, dėl to ir sūnui mažiau jo lieka. Nenoriu daug pasakoti apie asmeninį gyvenimą. Buvo laikas, kai gyvenau su balerina, kuri tapo mano vaiko mama. Šeima iš to negimė. Dabar mano gyvenimo moteris yra smuikininkė. Vestuvėms trūksta pinigų, bet esame vienas kitam įsipareigoję.

Už magistrinį pinigų nemokės

– O kaip dėl mokslų? Ar tiesa, kad nebaigėte magistro studijų?

– Buvo toks truputį... Mane užmušė ta mokslinių darbų rašliava. Nelankiau paskaitų, o ir mano mokslinio darbo apimtis buvo pernelyg maža. Tai va gavau trejetą. Pats laikausi nuostatos: jei aš nesugebu parašyti, kitiems už pilstymą iš tuščio į kiaurą nemokėsiu. Taip ir atsisveikinome. Nebenoriu. Esu girdėjęs, kad tai tapo savotišku argumentu universiteto dėstytojams. Pasako: "Ir jums bus kaip Rojui". Suprantu, yra programos, dėstytojai turi jas vykdyti, bet aš turiu savų argumentų. Diplomas turbūt yra gerai, bet gyvenimas rodo ką kita. Štai mūsų teatre kai kurie solistai yra baigę ne dainavimą, o chorvedybą, trombono studijas.

Beje, dirbant taip pat tenka gauti pažymių. Pamenu, kai Kęstutis Jakštas statė "Velnio nuotaką", repeticijų metu stengdavausi kaip niekada gyvenime. O jis paskui mestelėdavo, kad man tą dieną gali tik šešis parašyti. Tada gauni dozę adrenalino ir dirbi dar labiau.

– Ar užtenka vien teatro algos?

– Būtų mažoka. Džiaugiuosi, kai esu kviečiamas. Man patinka, kai susiranda kokios nors gyvenvietės bendruomenė. Va neseniai Daukšaičiuose už Veiviržėnų dainavau. Mano gimtieji Darbėnai dar nekvietė, jiems labiau Radžis patinka. Smagu, kad turiu sutartį su Operos ir baleto teatru, bet į Europą nesiveržiu. Pasakysiu nuoširdžiai: man labai gera, ramu Klaipėdoje. Nemėgstu chaoso.

Nuvylė įtakingą gerbėją

– Gal turite savo asmeninių receptų, kaip tausoti balsą?

– Pirmiausias ir geriausias vaistas balsui yra tylėjimas. Dar – arbatos, poilsis. Jei kalbėtume apie žalingus įpročius, tai geriau papildomi šimtas gramų ko stipresnio nei cigaretė. Aš stengiuosi nelikti vakarėliuose, net jei tenka dainuoti užsakomuosiuose renginiuose. Geriau nepradėti, nes paskui labai sunku išeiti.

– Jau buvote nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, esate žinomas ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos žiūrovams. Ar teko pajusti šios šlovės apraiškas?

– Turėjau vieną ypatingą gerbėją kaunietę. Ji sukūrė mano biografiją Vikipedijoje, į "Youtube" sukeldavo visus mano pasirodymus "Triumfo arkoje". Net Kaune išleistoje knygoje "Garsiausi Mindaugai" mano vardas ir pavardė atsirado jos dėka. Žodžiu, ji mane populiarino, bet aš ją labai supykdžiau. Ta moteris man pasiūlė dalyvauti "Eurovizijos" konkurse. Bandžiau jai sakyti, kad tai bus bergždžias reikalas, važinėsiu, gaišiu laiką be reikalo.

Ta moteris atvažiavo į Klaipėdą žiūrėti spektaklio, susitikome, ji tikino, kad visko imasi pati. Po dienos telefonu man pranešė, kad jau sutarė su prodiuseriu, aptarė su kažkuo žodžius ir melodiją. Sutikau, bet labai nenoromis, paskui supratau, jog tikrai nenoriu to daryti, ir kaip ungurys "nusiploviau". Ji labai supyko už tokį mano poelgį, išėmė iš "Youtube" visus mano įrašus. Gal būtume ir toliau bendravę, bet "Eurovizija" pakišo koją.

Vizitinė kortelė

Gimė 1981 m. sausio 24 dieną Darbėnuose Kretingos raj.
Baigė Darbėnų vidurinę mokyklą, Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją.
2001–2002 m. mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamosiose studijose (prof. V.Prudnikovo klasėje).
Nuo 2004 m. studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje.
2006 m. laimėjęs Eugenijaus Onegino vaidmens atrankos konkursą buvo pakviestas dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame iki šiol dirba.
2008 m. tarptautiniame Imre Kalmano vardo operetės konkurse Maskvoje tapo diplomantu ir buvo apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią J.Strausso kūrinio interpretaciją.
2009 m. už kunigaikščio Ipshaimo vaidmenį nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.
2009 m. tapo respublikinio jaunųjų vokalistų konkurso "Vox Rotary" bei J.Augaitytės premijos laimėtoju.