Tik savivaldybėms, pasiryžusioms iš dalies kompensuoti korepetitorių darbą, ploti neskubama. Kai kas net diagnozuoja valstybinės švietimo sistemos krachą: juk paremdami korepetitorių tinklą iš valstybės, mes tarsi pripažįstame, kad valstybinė švietimo sistema nepajėgi paruošti mokinių. Kiti kaltina valstybę prisidedant prie nekontroliuojamos šešėlinės švietimo sistemos kūrimosi: valstybinio švietimo spragos kamšomos privataus sektoriaus, o kas jame atsakys už korepetitorių darbo kokybę? Jau dabar vieša paslaptis, kad korepetitoriais tampa net ir tokie mokytojai, kurie mokykloje žinomi kaip prasti savo dalyko žinovai.

Šakėmis ant vandens rašytas argumentas, neva toks kompensavimo būdas padės sumažinti mokytojų trūkumo problemą. Akivaizdu, kad tai tik paskatins pedagogų norą pereiti dirbti ten, kur ir pinigų daugiau, ir atsakomybių mažiau (nei tau atsakingų auklėtojo pareigų, nei beprasmio popierizmo, nei įtraukiojo ugdymo etc.). Jau dabar korepetitorių rinka pučiasi kaip helio balionas.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas irgi nepuola dėkoti savivaldybėms pionierėms už korepetitoriams surastas lėšas. Jo nuomone, šiuos savivaldybės išteklius prasmingiau būtų skirti jau dirbantiems savivaldybės mokyklose mokytojams ar pritraukti naujų. Švietimo ekspertė Unė Kaunaitė netgi paskaičiavo: korepetitorių paslaugos savivaldybei gali kainuoti pusę gimnazijų pedagogų atlyginimų, pridėjus šias lėšas, būtų galima reikšmingai padidinti šių pedagogų atlyginimus.

Tad gal teisūs teigiantys, kad korepetitorių visų pirma reikia patiems švietimo strategams. Nes kur toliau? Link privačios švietimo sistemos?

Pavyzdžiui, baigus aštuntą klasę matematikos pamokose – iškart dešimtos klasės dalykai. Maža to – nėra vadovėlių. Švietimo ministras sako, kad jie ir nebūtini. Mokytojai turi patys sugalvoti iš ko mokyti vaikus pagal naują programą. Ministras pripažįsta – pokyčiai netinkami, bet nieko padaryti esą nebegalima.

„Iš kokio medžio jie iškritę, ar iš kokių stebuklingų šaltinių jie parėmė išvadą, kad reikia perdėlioti taip“, – piktinosi vilnietis Liutauras Ulevičius.

Tai dar švelnios pastabos, kurias LNK Žinios išgirdo iš moksleivių tėvų, pasipiktinusių Lietuvos švietimo formuotojais.

„Turiu didelių abejonių dėl jų sveiko proto, sugebėjimo mąstyti“, – sakė L. Ulevičius.

Anot tėvų, dabar, pavyzdžiui, matematikos pamokose po aštuntos klasės iškart tenka mokytis to, kas iki šiol buvo dešimtoje klasėje. „Prašokta“ visa devinta klasė.

Arba su fizika susipažįstantys septintokai pradeda nuo to, kas iki šiol būdavo net dvejais ar trejais metas vėliau.

„Pirmą kartą vaikai susiduria su tuo mokslu, ir jie pradeda nuo bangų teorijos“, – stebėjosi L. Ulevičius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Prieš kameras kalbėti nenorėję tėvai iš kitos mokyklos pasakojo, kad devintokams duodamos spręsti pirmą kartą matomos lygtys. Iki šiol gerai mokęsi vaikai tapo dvejetukininkais. Mokslo metams įpusėjant jau rimtai nerimaujama, kad gali nepavykti pereiti į aukštesnę klasę.

„Kai kuriais atvejais matematikoje jie mokosi tą patį dalyką – septintokas, devintokas ir dešimtokas“, –  tvirtino L. Ulevičius.

Ne tik vaikams stresas. Bet ir tėvams papildomos išlaidos. Samdo korepetitorius.

Iš kokio medžio jie iškritę, ar iš kokių stebuklingų šaltinių jie parėmė išvadą, kad reikia perdėlioti taip.

„Tikrai yra ne tik matematikos dalyke, ir ne tik ties 9 klase, turinys perkeltas iš vienų metų į kitus“, – sakė Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus pavaduotoja Asta Ranonytė.

Švietimo ministras sako, kad priekaištų neteko girdėti.

„Neteko girdėti tokių signalų, kad būtų koks turinys per sunkus. Suprantame, kad atnaujinus programas jos kaip tik suderintos tarpusavyje. Ką turėdavome anksčiau, pavyzdžiui, fizikoje reikia taikyti formules, kurias matematikoje išmoksti vėliau“, – aiškino švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.

Problemą dar gilina, kad švietimą prioritetu paskelbusi Vyriausybė atnaujino mokymo programas, bet neparūpino vadovėlių.

„Kalbant apie matematiką, devintokai jau turi vadovėlį, o vienuoliktokai – ne. Šiandien dienai jis nėra parengtas. Nėra. Vienuoliktokai neturi mokymo priemonių“, – teigė Vilniaus S. Nėries gimnazijos direktorė Jolita Marcinkevičienė.

Mokslo metams įpusėjus, aprūpinimas vadovėliais dar tik įsivažiuoja.

„Šiandien norime pasidžiaugti, kad skirtas finansavimas papildomiems vadovėliams įsigyti ir tie skaičiai, kurie rodo, kiek jau vadovėlių įsigyta, tikrai leidžia kalbėti apie įsivažiuojantį procesą“, – kalbėjo A. Ranonytė.

Ministras sako, kad vadovėliai ir nėra privalomi.

„Vadovėliai nėra privaloma priemonė, kokias priemones pasirenka yra sprendimas pačios mokyklos“, – nurodė G. Jakštas.

Mokyklose dabar įvairiai. Vienose – turinys pagal naują programą, bet vadovėliai – vis dar senieji. Kitose – dar didesnė mišrainė.

„Dalis iš seno kokio vadovėlio, dalis iš „YouTube“ filmuko anglų kalba. Dalis iš neaišku kokios aplikacijos“, – kalbėjo L. Ulevičius.

Dėl darbo sąlygų ir taip streikuojantiems mokytojams nuo šių metų reikia patiems sugalvoti iš ko mokyti vaikus.

„Mokytojams tai tikrai yra labai didelis krūvis. Ypač mokyti trečiokus, tai yra vienuoliktokus“, – tvirtino Vilniaus S. Nėries gimnazijos direktorė Jolita Marcinkevičienė.

Nors streikuose profsąjungos nekėlė priekaištų dėl atnaujintų mokymo programų. „Nuo mokytojo priklauso, ar jis pristato privalumus, kodėl jam geriau mokytis to 9 klasėje, ar piešia truputį dramatį paveikslą“, – sakė A. Ranonytė.

Sprendimas dėl programų atnaujinimo priimtas prieš penkerius metus. Pusę metų dirbantis švietimo ministras sako, kad tai, kaip greitai programos atnaujintos – klaida.

„Toks atnaujinimas nėra tinkamas, kad atnaujinant daug programų vienu metu, per grubiai per vienus metus“, – įsitikinęs ministras.

Bet dabar jau nieko geriau esą padaryti negalima.

„Daugelis mokyklų prie to prisitaikė. Aišku, tai nėra paprasta. Bet minėjau, kad neįmanoma padaryti geriau, su tokiu procesu, kuris buvo suplanuotas dar 2018 metais“, – nurodė G. Jakštas.

Parlamentas šią savaitę po pateikimo pritarė tokiam siūlymui, kurį patiekė konservatorė, buvusi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė. Už balsavo 63, prieš buvo penki ir susilaikė 39 parlamentarai. Toliau svarstyti projektą planuojama gruodžio 5 dieną.

Švietimo įstatymo pataisą pristačiusi J. Šiugždinienė vadino ją technine ir teigė, kad nuo kitų metų sausio dar nebus pasiruošta vykdyti centralizuotą priėmimą.

„Tai daugiau tech­ni­nis pa­kei­ti­mas dėl cen­tra­li­zuo­tos priėmi­mo į prieš­mo­kyk­li­nio, iki­mo­kyk­li­nio, pra­di­nio, pa­grin­di­nio, vi­du­ri­nio ug­dy­mo pro­gra­mas. Prie­žas­tis labai paprasta, 2023 me­tams ne­bu­vo skir­tas fi­nan­sa­vi­mas šiai sis­te­mai pa­reng­ti, to­dėl tam, kad bū­tų tin­ka­mai pa­si­reng­ta, prašoma nukelti įsigaliojimo datą“, – kalbėjo parlamentarė.

Opozicinės Darbo partijos atstovė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė stebėjosi, kad centralizuotą priėmimą vėl norima nukelti, nors jam organizuoti jau sukurta atskira įstaiga. Ji taip pat priminė, kad pagal pirminius planus centralizuotas priėmimas turėjo pradėti veikti dar 2022 metais.

„Va­sa­ros pa­bai­go­je Vy­riau­sy­bė įstei­gė tam įstai­gą, suor­ga­ni­za­vo kon­kur­są, pa­sky­rė va­do­vą, suformavo ko­man­dą. Da­bar jūs vėl siū­lo­te ati­dė­ti. Tik klau­si­mas: per ateinančius dve­jus me­tus ką ta įstai­ga veiks, kaip sakant, ko­kią vie­ną vie­tą krapš­tys ar ką da­rys?“ – sakė „darbietė“.

J. Šiugždinienė atsakė, kad sistemai sukurti nebuvo laiku numatytas finansavimas, bet dabar pinigai jau skirti, nuo sausio įdiegti sistemą nebus pasiruošta, taip pat reikia suderinti ją su jau naudojamomis Vilniaus, Kauno miestų elektroninėmis priėmimo sistemomis ir pan.

Pagal dabartinę Švietimo įstatymo nuostatą, centralizuotas priėmimas į valstybines ir savivaldybių ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo mokyklas turėtų startuoti nuo 2024 metų sausio 1 dienos. Centralizuotas priėmimas kartą jau buvo nukeltas: tuomet planuota jį įdiegti nuo 2022 metų.

J. Šiugždinienė pažymi, kad centralizuotam priėmimui įdiegti reikia apie 3 mln. eurų, 2023 metais tokių lėšų biudžete numatyta nebuvo, tad tam skirtos europinės lėšos iš priemonių plano „Naujos kartos Lietuva“, tik neužteko laiko tinkamai pasirengti ir sukurti sistemą.

Vyriausybė centralizuotam priėmimui į darželius, mokyklas bei neformalųjį švietimą organizuoti nuo 2024 metų sausio steigia viešąją įstaigą „Mokausi Lietuvoje“.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra skelbusi, ši sistema visu pajėgumu galėtų pradėti veikti ne anksčiau kaip nuo 2025–2026 metų.

Priėmimas į mokyklas vyktų automatizuotai elektroniniu būdu per vieningą šios įstaigos administruojamą sistemą, mokiniai, vaikų tėvai prašymus priimti mokytis galėtų teikti per vieną platformą internetu.

Centralizuota ir automatizuota priėmimo sistema aprėptų visas – ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo, neformaliojo vaikų švietimo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo – programas.

Į šią sistemą planuojama integruoti ir bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas bei profesinio mokymo įstaigas informacinės sistemos (BPIS) koordinavimą.

Šiuo metu centralizuotas priėmimas į švietimo įstaigas, kai prašymai registruojami savivaldybėse internetu, nėra privalomas, jį vykdo apie pusė šalies savivaldybių.

Pokalbis su J. Žvirblyte – apie mokslo ir kūrybos dermę, pirmuosius eilėraščius ir įkvėpimus.

– Gimėte ir užaugote Panevėžio rajone, Šilų miestelyje, kaip pati sakote, tarp daržų, šiltnamių, medžių ir paukščių. Vėliau išvykote į Vilnių studijuoti biofizikos ir molekulinės biologijos. Šiuo metu esate biochemijos studijų doktorantė ir jaunesnioji mokslo darbuotoja Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute. Kaip jūsų gyvenime atsirado poezija? Ar atsimenate, kada parašėte pirmąjį savo eilėraštį? Galbūt rašytojų ar poetų yra šeimoje?

– Mano gyvenime poezija atsirado labai anksti. Mama dirbo ir vis dar dirba bibliotekininke, tad, laukdama jos darbo pabaigos, vartydavau ir skaitydavau knygas. Bibliotekoje rasdavau tiek autorinių knygų, tiek įvairių almanachų, pavyzdžiui, „Poezijos pavasario“ rinkinių. Jie man labai patikdavo, nes galėdavau iškart susipažinti su daugybe autorių. Žaisdama su seserimis skaityti išmokau labai anksti. Nemažai skaičiau, o kadangi buvau kūrybingas vaikas, netrukus pradėjau ir pati kurti. Tėvai pasakoja, kad „eilėraščius“ kurdavau dar sėdėdama ant puodo. Tėvų namuose išlikęs ir ketureilis, kurį surimavau būdama gal penkerių ar šešerių ir išdidžiai pasirašiau – „rašytoja“.

Patį pirmąjį tekstą atsimenu taip: būdama antrokė, pamokos metu staiga supratau, kad galima imti ir sukurti kažką iš nieko, ir parašiau pirmąjį eilėraštį. Jame dalyvavo ir Pepė Ilgakojinė, buvo ir kažkas apie kiškius, bet mano atmintyje šis momentas užsifiksavo kaip pirmasis kūrybinio proceso suvokimas. Toliau – bandymai pamėgdžioti. Penktoje šeštoje klasėje, prisiskaičiusi Vytauto Mačernio, rašiau tokius „gilius“, „mačerniškus“ tekstus, kuriuos dabar labai juokinga skaityti. Rašytojų ar poetų šeimoje nėra, tačiau kadangi mama dirbo ne tik bibliotekininke, bet ir kultūros darbuotoja, užaugau su renginiais, scena, dainomis, šokiais, renginių vedimu.

– Kas paskatino dalyvauti konkurse „Pirmoji knyga“? Ar ilgai rašėte eilėraščius, kaip sakoma, į stalčių, kol nusprendėte, kad atėjo laikas knygai?

– Aštuntoje ar devintoje klasėje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima Balčiūnienė pastebėjo mane ir pasiūlė pabandyti dalyvauti Lietuvos jaunųjų filologų konkurse. Jau pirmaisiais metais patekau į respublikinį etapą ir jame dalyvaudavau kasmet, kol pabaigiau gimnaziją, todėl negalėčiau pasakyti, kad rašiau į stalčių. Konkursas lėmė, kad pasirodė pirmosios publikacijos kultūrinėje spaudoje, o 2014 m. tapau „Poezijos pavasario“ moksleivių skaitymų laureate. 2015 m. baigiau mokyklą ir persikėliau į Vilnių, čia pradėjau lankytis literatūriniuose renginiuose, įvairiuose skaitymuose, paskui pasirodė ir publikacijų rimtesnėje, nebemoksleiviškoje, kultūrinėje spaudoje. Dalyvauti konkurse „Pirmoji knyga“ svajojau dar mokykloje, tačiau vis jaučiau, kad knygos nėra, kad dar negaliu dalyvauti. Per pastaruosius kelerius metus sulaukiau nemažai palaikymo ir paraginimų iš pažįstamų rašytojų ir kitų literatūros lauko dalyvių, todėl po poros metų spyriojimosi ir atidėliojimo pagaliau susikaupiau, surinkau tekstus ir dalyvavau konkurse.

Redakcijos nuotr.

– Iki knygos išleidimo savo eilėraščius publikavote žurnale „Literatūra ir menas“. Kaip jums atrodo: ar sudėtinga jaunam poetui prasimušti ir tapti plačiai skaitomam? Atrodo, kad skaitytojai šiandien labiau vertina prozą, o ne poeziją.

– Sunku apsibrėžti, ką šiame kontekste reiškia būti plačiai skaitomam. Reikia turėti omenyje, kad šiuolaikinės poezijos skaitytojų Lietuvoje apskritai nėra tiek jau daug. Tad tikėtis, kad į skaitymus susirinks tūkstantinės minios ar kad žurnalą užsiprenumeruos pusė šalies, būtų naivu. Be to, manau, kad ne skaitančių skaičius autoriui suteikia prasimušimo jausmą. 100 nepažįstamųjų patiktukų, ko gero, neatstos mėgstamo rašytojo, autoriteto įvertinimo. Iš tiesų niekada negalvojau apie poeziją kaip apie būdą tapti populiariam. Mano galvoje poezija ir populiarumas atrodo labiau kaip viena kitai prieštaraujančios, o ne susijusios sąvokos.

– Vis dažniau šnekama, kad žmonės nebemoka skaityti rimtosios literatūros, o poezija esą apskritai praranda populiarumą. Kaip atrodo jums – ar lengvo turinio romanai dar visiškai neužkariavo skaitytojų knygų lentynų? Koks jūsų pačios santykis su poezija – ar daug skaitote kitų poetų kūrybos?

– Negaliu atsakyti, kas šiuo metu dominuoja skaitytojų lentynose, nes tuo nesidomiu. Be to, kad kartais skaitomi lengvi, įtempto mąstymo nereikalaujantys romanai, nematau nieko blogo. Šiuo metu grožinės literatūros skaitau labai mažai, bet poezijos lauką šiek tiek seku, skaitau recenzijas, naujienas. Vis dar mėgstu skaityti poezijos festivalių almanachus – padeda susidaryti tam tikrą įspūdį, kas tuo metu aktualu. Poezijos skaitymui man reikia tam tikros nuotaikos, skaitau pliūpsniais – galiu per kelis vakarus praryti ištisas knygas, almanachus, o paskui kelis mėnesius visai nieko neskaityti.

– Jūsų debiutinės knygos tekstai atsirado stebint mikro- ir makroobjektus. Sakote, kad poezijoje iš tikrųjų galioja tie patys dėsniai, kaip ir gamtoje. Įdomu, kokią įtaką jūsų kūrybai daro tai, kad esate gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovė? Kaip menas ir gamtos, tikslieji mokslai jūsų gyvenime vienas kitą papildo?

– Nuo pat mažumės, nors ir svajojau tapti rašytoja, niekada neturėjau noro būti rašytoja visu etatu, visad traukė gamtos, tikslieji mokslai, – tokį kelią ir pasirinkau. Tekstuose galima sutikti ir terminų, ir temų, tiesiogiai atėjusių iš studijų, mokslinės patirties, todėl manau, kad mano kūryboje ta įtaka akivaizdi. Poezija leidžia pakeisti rakursą kasdieniuose darbuose, neatitrūkti, nepamesti nuostabos, o ir mokslas duoda kūrybai tam tikrų detalių, kurių kitu atveju ten nebūtų. Todėl jokio konflikto tarp meno ir mokslo mano galvoje, bent šiuo metu, nėra – tiek vienas, tiek kitas leidžia neužsnūsti, nepanirti į burbulą, nesustabarėti.

– Prieš kelerius metus atlikote stažuotę NASA. Kas labiausiai įsiminė iš čia praleisto laiko? Galbūt ši patirtis netgi įkvėpė kurti?

– Stažuotė NASA buvo išties neeilinė patirtis, ne tik gerokai pakreipusi mano tolesnius pasirinkimus, bet ir praturtinusi visomis prasmėmis. Labiausiai vertinu stažuotės metu sutiktus žmones, su kuriais turėjau garbės pabendrauti ar kartu dirbti. NASA Ames mokslinių tyrimų centre, kuriame atlikau stažuotę, o paskui sugrįžau dar truputį padirbėti, nuolat verda gyvenimas. Vyksta įvairiausi renginiai: paskaitos, seminarai, susitikimai, neformalūs pasibuvimai. Atmosfera puiki, justi palaikymas, žmonės draugiški ir geranoriški, o beprotiškos mokslinės idėjos ir nuotaika, kas viskas įmanoma, tiesiog tvyro ore. Manau, tokie potyriai, temų laukas vienaip ar kitaip prasibrauna į kūrybą savaime, neforsuojant. Su vadovais ryšį palaikau iki šiol, o vadovė tapo labiau drauge nei vadove – vienintelis visoje knygoje kam nors dedikuotas tekstas yra skirtas būtent jai.

Poezija leidžia pakeisti rakursą kasdieniuose darbuose, neatitrūkti, nepamesti nuostabos, o ir mokslas duoda kūrybai tam tikrų detalių, kurių kitu atveju ten nebūtų.

– Jūsų eilėraščiuose netrūksta humoro, su rimtesniais dalykais maišomo absurdo. Kokios pagrindinės temos atskleidžiamos jūsų knygoje? Ar apskritai esama tam tikrų pagrindinių temų?

– Man labai sunku kalbėti apie savo knygą, tikiu, kad kiekvienas skaitytojas ją perskaitys kitaip, savaip, gal ir temas pamatys kitokias, nei matau aš ar redaktorius. Apskritai galėčiau pasakyti, kad knyga yra apie įvairias sistemas, jų stebėjimą, buvimą jų dalimi. Humoras išnyra kaip neatsiejama tos patirties dalis – pakeitus mastelį, pasidaro akivaizdu, kad ne viskas, kas atrodo svarbu ir rimta, iš tiesų ir yra svarbu ir rimta. Kai kurie tekstai akivaizdžiai siejasi su mano patirtimi, pavyzdžiui, išnyra technologijos, astronauto figūra, ląstelės, bendri gyvybės dėsniai ir kt. Tačiau tai tik detalės.

– Kaip gimsta jūsų kūryba – galbūt dalis eilėraščių gimė dirbant universiteto laboratorijoje?

– Dažniausiai užsirašau į telefoną kelias eilutes, vos tik jos man šauna į galvą, o paskui gan ilgai tekstą redaguoju, taisau, kaip mėgstu sakyti, marinuoju. Knygoje sugulę tekstai parašyti įvairiais gyvenimo laikotarpiais, tikrai ne per metus ar dvejus, apskritai rašau nedaug. Todėl negalėčiau pasakyti, kad kuris nors tekstas gimė laboratorijoje – na, gal kokia eilutė. Vienintelė knygos dalis, iš tiesų gimusi laboratorijoje, yra viršelis.

– Išleista knyga kiek įpareigoja – ar jaučiate jums keliamus aplinkinių lūkesčius aktyviai kurti toliau? Gal dabar ketinate visiškai pasinerti į tiksliuosius mokslus, o kūrybą kiek atidėti į šalį?

– Keista, bet jau ne kartą girdžiu šitą klausimą ir, tiesą sakant, nelabai suprantu – nejaučiu įpareigojimo kitai knygai, nei lūkesčių, nei spaudimo. Pirmoji jau išplaukė, dabar ji pradeda gyventi atskirą gyvenimą, o antroji gal bus, gal ir nebus. Nerašiau ir neplanuoju rašyti su aiškiu tikslu užpildyti knygą, todėl negaliu prognozuoti, kaip bus ateityje. Kūryba mokslams niekaip netrukdo, todėl nei planuoju, nei neplanuoju atidėti jos į šalį, – jei kils idėjų, jas užrašysiu, kaip ir iki šiol.

Lyginant su praėjusiais metais, minimalaus balo nemažina nei viena kolegija. Dvi valstybinės kolegijos didino minimalų balą, tai yra Vilniaus kolegija ir Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija. Lyginant su reikalavimais valstybės finansuojamoms vietoms, aukštosios nusistato valstybės nefinansuojamoms pačios ir neretai nusistato mažesnius. Tad dauguma valstybinių kolegijų, net aštuonios iš dvylikos, stojantiesiems į valstybės nefinansuojamas vietas yra nusistačiusios žemesnius reikalavimus.

– Jūs pats pastebite, kad taip dalis kolegijų elgiasi ne pirmus metus. Kuo kolegijos argumentuoja savo tokį žingsnį iki dugno nuleisti stojimo kartelę?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Manau, kad tai yra tiesiog išgyvenimo klausimas. Pasižiūrėjus į stojimus matome, kad kai kur jų mažėja perpus, kai kur – dar daugiau. Bet žiūrint į programų lygį matome, kad jeigu nenuleidinėtų kartelės, daugelis programų nesurinktų rentabilių grupių ir tos programos nestartuotų. Kai kuriose liktų, pavyzdžiui, viena ar dvi studijų programos su vos surenkamu rentabiliu studentų kiekiu. Jeigu nenuleistų balo, jos tiesiog užsidarytų. Dėl to mes darome pokyčius ir kolegijų tinkle, kad taip nenutiktų ir nereikėtų medžioti kiekvieno studento, kad kolegija galėtų išgyventi. Kolegija turi būti ne dėl to, kad išgyventų, o dėl to, kad ruoštų sėkmingus absolventus.

– Ką jūs galite pasakyti apie tokį studentą? Ar jis būna motyvuotas mokytis? Ar vėliau būna geras specialistas?

Jeigu nenuleistų balo, jos tiesiog užsidarytų.

– Bendra tendencija yra tokia, kad tie, kurie įstoja nepasirengę, prasčiau studijuoja. Didelė dalis nebaigia studijų. Matome, kad didelė dalis baigusiųjų studijas dirba darbą, kur nereikia aukštojo išsilavinimo. Tūkstančiai kasmet po aukštojo atkeliauja į profesinį mokymą. Tada turi iliuziją, kad galės įgyti aukštąjį išsilavinimą, nes aukštoji priima. Tai lyg ir sudaro lūkestį stojančiajam, kad jis yra pasirengęs studijuoti, bet aukštosios neretai priima galvodamos ne apie studentus, bet apie save. Priimdamos tuos studentus ir gauna lėšas ir gali išgyventi. Tai yra stojančiųjų klaidinimas. Aišku, visada yra teigiamų pavyzdžių ir kolegijos tikrai atras tokių, kad įstojo žemais balais ar neišlaikė kažkurių egzaminų, tačiau tapo puikiais specialistais. Bet mes sistemos neturėtume taikyti prie išimčių. Kiek yra tokių atvejų, kur pasiėmė didžiules paskolas, atidavinėjo dar 10 metų po studijų, tačiau išsilavinimo taip ir neįgijo. Galbūt gavo diplomą, bet nebūtinai su juo ir reikalingas žinias.

– Kur tuomet dėtis tokiems studentams, kurių stojimo balas neaukštas, kitaip tariant, jei jiems nepasisekė per abitūros egzaminus?

– Yra keli variantai. Vienas iš jų, sakyčiau, pagrindinis būtų profesinio mokymo įstaigos. Į profesinį mokymą yra investuota pastarąjį dešimtmetį labai daug. Profesinės mokyklos yra pasikeitusios, tai tikrai geras pasirinkimas. Po profesinio mokymo galima ir nesustoti, jeigu norima mokytis toliau. Nuo praėjusių metų studentai aktyviai kviečiami į vadinamas trumpojo ciklo programas kolegijose. Tai yra pusantrų arba dvejų metų studijos, kur įgyjamas jau aukštasis išsilavinimas, bet ne bakalauras, tačiau po to galima dar, jeigu norima, ir į bakalaurą. Be to, dalis dalykų būna paskui užskaitoma, tai kelias po profesinio mokymo į aukštąjį net yra paprastesnis. Tad nereikėtų bijoti, kad su profesiniu mokymu užsibaigs išsilavinimas ir tuo sustosime. Tai nebijočiau rinktis profesinio mokymo. Taip pat yra galimybė, pasidarius tarpinius metus, paieškoti savęs, padirbti įvairius darbus, labiau suprasti, ko norima gyvenime ir tada po metų galima persilaikyti egzaminus, jiems geriau pasiruošti ir stoti. Kadangi kalbame tiesiog apie išlaikymo ribą, tai nereiškia, kad reikės būtinai 12 metų, kad galėtume jiems pasiruošti. Jeigu keletą mėnesių bus dedamos pastangos, manau, tikrai galima pasiruošti išlaikyti bet kurį egzaminą.

– Kaip matote galimybę sutvarkyti šią sritį ir uždrausti nuleidinėti kartelę, jei dalis kolegijų yra privačios mokymo įstaigos?

– Esame pakeitę įstatymą. Nuo kitų metų įsigalioja įstatymo pakeitimai dėl stojančiųjų teisėtų lūkesčių. Tie pakeitimai turėjo įsigalioti ne anksčiau nei po dvejų metų. Tai yra, kad besirenkantieji studijas trečioje gimnazijos klasėje žinotų, kokie bus reikalavimai stojant. Tie reikalavimai įsigalioja nuo kitų metų. Visi stojantieji turės būti išlaikę tris egzaminus: lietuvių kalbos, matematikos ir vieną laisvai pasirinktą. Menų studijoms galios išimtis dėl matematikos egzamino. Nepriklausomai valstybės finansuojama ar nefinansuojama vieta, tie egzaminai turės būti išlaikyti, nepriklausomai valstybinė ar privati būtų aukštojo mokslo institucija.

– Jūsų manymu, sistema bus sutvarkyta ir kolegijos nebegalės nuleidinėti kartelės ir kažkokia riba vis tik bus užbrėžta?

– Taip, tai ta riba nuo kitų metų yra išlaikyti egzaminai. Dabar kolegijos teisiškai nieko nepažeidžia, nes tik valstybės finansuojamoms vietoms ministerija nustato minimalius reikalavimus. Valstybės nefinansuojamoms vietoms institucija nustato pati. Siekiant užtikrinti studijų kokybę, įstatymas yra pakeistas ir minimalūs reikalavimai galios visiems. Jeigu jie būtų pažeidžiami, būtų rizikuojama netekti aukštojo mokslo institucijos vardo ir apskritai gali būti uždrausta vykdyti studijas tokioje institucijoje.

Lietuvoje lankęsis visame pasaulyje gerbiamas verslo inovacijų ekspertas pasidalijo įžvalgomis apie verslo ir mokslo bendradarbiavimo galimybes ir ko reikia, kad Lietuva galėtų tapti inovacijų lydere.

Dirbdamas Berklio inovacijų forume S. Darwinas bendradarbiauja su įvairiomis kompanijomis, pvz., „Nvidia“, „Google“, IBM ir kt., analizuoja rinkos plėtros strategijas, ieško sėkmingų veiklos modelių, sprendžia tvarumo iššūkius.

„Šio mano vizito metu bendraujame ir žiūrime, kaip Berklio universitetas galėtų prisidėti prie Baltijos šalių potencialo kūrimo“, – sako S. Darwinas.

Gali prisidėti

Berklio inovacijų forumo (BIF) veikla vystoma jau daugelį metų. Vis dėlto Silicio slėnyje įsikūręs Berklis, pasak verslo inovacijų eksperto, nėra vienintelis žinių centras.

„Žinios formuojamos ir inovacijos kuriamos ir Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kitose šalyse. Mūsų užduotis yra surasti inovatyvias idėjas, socialiai atsakingus asmenis ir verslus, kurie gali prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo. Kartu ieškome būdų įtraukti jaunas valstybes“, – tikina S. Darwinas.

Profesorius pastebi, kad inovacijos nekyla tik iš pasaulio ekonomikoje jau įsitvirtinusių gigantų – jas dažnai generuoja energingi ir greiti subjektai.

„Tikiu, kad Baltijos šalys turi šias savybes, todėl jos yra puikios kandidatės bendradarbiauti su Berkliu. Bendradarbiavimas galėtų apimti akademinių tinklų plėtrą ir bendrų sprendimų ieškojimą siekiant išsaugoti planetą ir gerinti viso pasaulio žmonių gyvenimo sąlygas“, – teigia S. Darwinas.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakultetas (EVF) su Berkliu bendradarbiauja jau penkerius metus.

„KTU EVF profesorė Asta Pundzienė dalyvauja BIF jau devintą kartą, šiais metais skaitė pranešimą apie tvarias skaitmenines sveikatos technologijas. Tikiu, kad universitetas turi potencialą vystyti panašias veiklas kaip BIF“, – sako Berklio universiteto profesorius.

Turėtume pasinaudoti galimybe bendradarbiauti su Lietuva kaip mažu, bet greitu ir energingu leopardu ir remti jūsų augimą.

Potencialios idėjos

S. Darwinas yra sumanių gyvenviečių judėjimo, žinomo kaip „Smart Village Movement“ pradininkas. Sumanios gyvenvietės – gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimo modelis, kuriuo remiantis pasitelkiami įvairūs skaitmeniniai technologijų sprendimai, žiedinės ekonomikos principai.

Verslo inovacijų ekspertas tikina, kad trumpo apsilankymo Lietuvoje metu išgirdo daugybę gerų idėjų, kaip Lietuvos verslas galėtų prisidėti prie sumanių gyvenviečių judėjimo.

„Pavyzdžiui, susitikau su profesoriumi, kuris sukūrė itin lengvai prieinamą energijos tiekimo sprendimą. Mokslininkai supažindino su dar daugiau įkvepiančių idėjų, tokių kaip skaitmeninės medicinos paslaugos, prieinamos nutolusiems regionams ir pacientams stebėti namuose. Manau, kad įgyvendindami bandomuosius projektus ir pritaikydami idėjas, kurios gali būti naudojamos skirtingose rinkose, kartu galime sukurti didelį potencialą“, – teigia S. Darwinas.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra maža šalis, anot Berklio universiteto profesoriaus, jai reikalinga rinka, kur galėtų realizuoti savo produktus ir paslaugas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Indija, turinti 1,4 mlrd. gyventojų, yra didžiausia vartotojų bazė pasaulyje.

„Jei inovatyvi Lietuvos įmonė galėtų sukurti sprendimą, pritaikytą šiai rinkai, nesunkiai sukurtų vertę ne tik suinteresuotiems asmenims joje, bet ir garantuotų didelę klientų bazę sau, – sako S. Darwinas. – Daugybė įmonių Silicio slėnyje aktyviai ieško naujų inovatyvių sprendimų skirtinguose sektoriuose, o Lietuva turi gebėjimų juos suteikti. Tuo pačiu metu tokios šalys kaip Indija siūlo milžiniškas rinkos galimybes sprendimams realizuoti.“

Tarsi greitas leopardas

Profesorius tikina, kad verslas ir akademinė bendruomenė gali padėti viena kitai klestėti ir augti – reikalingas tik glaudus bendradarbiavimas ir įsitraukimas.

„Akademikai dažnai taip sutelkę dėmesį į savo darbą, kad nekreipia dėmesio į pokyčius rinkoje. Jei ir skiria tam dėmesio, dažnai nepakankamai įvertina verslo modelių svarbą. Verslo modeliai – ypač svarbūs, nes vien technologijų ir inovacijų kūrimas be jų – bevertis. Pastebiu šią kompetenciją bendraudamas su KTU EVF mokslininkais ir potencialą bendradarbiauti.

Žinoma, labai svarbu ir tai, kad šie verslo modeliai nebūtų orientuoti vien į verslui dažnai būdingą godumą. Kartu verslui ir akademinei bendruomenei svarbu kurti ekosistemą, kurioje naudos gautų visi“, – tikina S. Darwinas.

Anot jo, žmonės Lietuvoje nori bendradarbiauti ir kurti, imtis inovatyvių sprendimų kūrimo, nors Baltijos šalys, palyginti su JAV, Jungtinės Karalystės ar kitomis didelėmis ekonomikomis, yra santykinai jaunos, mažos ir silpniau girdimos.

„Atsižvelgiant į šalies jauną amžių, mažesnį pripažinimą ir atvirumą, manau, turėtumėte aktyviai kviesti žmones atvykti, pamatyti, susipažinti, bendradarbiauti. Toks yra ir Berklio inovacijų forumo tikslas. Šis forumas neturi apsiriboti vien tik Silicio slėniu. Jis gali būti ir čia – galime abipusiškai padėti vieni kitiems augti ir tobulėti“, – sako profesorius.

Be to, jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nusiteikimas yra daug palankesnis nei didelėse šalyse.

„Leopardas yra greitas būtent dėl to, kad jis mažas. JAV yra tarsi dramblys – didelis, bet lėtas. Turėtume pasinaudoti galimybe bendradarbiauti su Lietuva kaip mažu, bet greitu ir energingu leopardu ir remti jūsų augimą. Iš to naudos gautume visi“, – įsitikinęs Berklio universiteto profesorius, verslo inovacijų ekspertas S. Darwinas.

„Nemuno saloje kylančiame Mokslo ir inovacijų centre matyti dar daugiau pokyčių! Šiuo metu čia liejamos grindys, baigiamos montuoti lubos bei įrenginėjamos administracinės patalpos. Dar ryškesni tampa ir planetariumo kontūrai. Jis bus 8K rezoliucijos ir pats moderniausias Lietuvoje. Lankytojai planetariume galės leistis ne tik į kosmoso pažinimo keliones, bet ir virtualių projekcijų programas“, – tikino miesto atstovai.

Ryškėja ir pagrindinis „Mokslo salos“ akcentas, išskiriantis pastatą iš kitų objektų.

„Darbai įsibėgėja ir ties pagrindiniu įėjimu, kuriuo lankytojai pateks į vidų per pastato stogą. Jo akcentas – 21 metro skersmens tarsi ore pakibęs diskas, jau tapęs „Mokslo salos“ simboliu“, – pridūrė specialistai.

Planuojama, kad rudenį Kauną pasieks ir nuolatinės ekspozicijos eksponatai. Iš viso numatyta jų įrengti 140. Eksponatai apims įvairias mokslo sritis, kvies pažinti mus supančią aplinką, žmogaus kūną, išmėginti fizikos jėgas ir pan.

„Parodos muziejuje bus suskirstytos į septynias nuolatines temas: žmogaus kūnas ir sveikata, maistas, gamta ir aplinka, atliekos ir tarša, energija, transportas bei komunikacija. Lankytojai galės lavinti savo kūrybiškumą atlikdami bandymus ir tyrimus“, – apie tai, kad „Mokslo salos“ ekspozicijos tikrai žadins smalsumą, kalbėjo miesto atstovai.

Lietuvos pedagogai, daug sykių ir šaltu realybės dušu lieti, ir ministerijos palangių plotį matavę, ir antpirščių, t. y. mokinio krepšelio, žaidimus išmokyti žaisti, sako tokio chaoso dar nematę. Didžiausias šokas – būsimųjų vienuoliktokų mokytojams, kurie ne tik turės mokyti pagal naujas, paknopstomis perprantamas programas, ne tik pagal vadovėlius, kurių dar nematė ir, duokdie, kad pamatytų bent rugpjūčio 31-ąją. Jie per pusmetį turės paruošti mokinius pirmajam dar kartą reformuotų abitūros egzaminų etapui. Savivaldybės kiekvienam vienuoliktokui privalės parūpinti po atitinkamai paruoštą kompiuterį su interneto prieiga. Gimnazijų direktorių galvos skausmas – rasti pamainą mokytojams, kurie savąjį prašymą atleisti iš darbo jau laiko stalčiuje, ar kurie neištemps nė rugsėjo, guls ligos patalan, neatlaikę emocinio, lėtinių ligų arba virusų krūvio. Netikintiems tokia perspektyva verta pasidomėti vidutiniu šalies pedagogo amžiumi ir nedarbingumo mokyklose statistika.

Matant vis labiau putojančias švietimo bendruomenės diskusijas, kyla visokių minčių. Ne tik apie tai, kokioms leidykloms, spaustuvėms naudingas šis spurtas. Labiau – kodėl mūsų švietimo ministrai, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, delegavusios partijos, maniakiškai kartoja evoliucijos eksperimentus: švietimo bendruomenę stumia į rūšių kovos lauką. Dabar jau buvusioji ministrė skubėjimą teisino noru duris į reformuotą rytojų atverti vienais metais anksčiau. Tačiau ar tikrai tas rytojus vertas įtampos, kurios neatlaikę matematikai ir lituanistai mokyklas išmainys į korepetitorių rinką, kur veik jokio streso ir 20 eurų į rankas už vieną akademinę valandą? Ar tikrai per dvejus pandemijos metus emocines ir mokymosi krizes išgyvenę paaugliai turi sumokėti už švietimo strategų norą čia ir dabar užsidėti varnelę savajame atliktų darbų sąraše? Gal geriausias iš darbų, kurį galėtų atlikti švietimo reformatoriai, būtų elgtis išmintingai. Juk mokslo vaisiai saldūs ir vertingi tik laiku nuskinti.

Kaip pranešė organizatoriai, iš viso birželio 1–9 dienomis vyksiančio festivalio metu numatyta per 360 nemokamų renginių, kuriuos padėjo kurti universitetai, kolegijos, aukštųjų technologijų kompanijos.

Vilniui minint 700 metų jubiliejų į festivalio renginius įtraukti istoriniai akcentai: bus galima sužinoti, kur gimė krivių krivaitis Lizdeika, kas prieš kelis šimtmečius išgelbėjo Vilniaus mergaites nuo Bazilisko, pamatyti išnaikintus gyvūnus Vilniaus universiteto Zoologijos muziejuje.

Festivalyje bus galima išbandyti dirbtinio intelekto technologijas: Vilniaus kolegijoje kurti pokalbių robotus (chatbots), mokytis programuoti, apsaugoti savo elektroninę tapatybę, teigia renginio organizatoriai.

Norintys galės konstruoti vėjo jėgaines, bendrauti su superkompiuteriu, chemiko akimis pažvelgti į gėles, Vilniaus universiteto specialistai mokys išvengti technostreso darbe, o neuromokslininkai paaiškins, kas „valgo“ smegenis.

Taip pat vyks matematinis protmūšis, Energetikos ir technikos muziejuje lauks naujausia ekspozicija – Virsmo salė, festivalio renginiuose bus galima sužinoti apie lazerių inžineriją, kokios medžiagos yra bioimitacinės.

Klaipėdoje bus galima dalyvauti orientavimosi žaidime mieste, Klaipėdos universitete vyks kompiuterinio projektavimo, išmaniojo namo apsaugos sistemų programavimo pamokos ir paskaita, atskleidžianti dirbtinio intelekto ištakas biologinėje ląstelių sandaroje.

Panevėžio atviros prieigos STEAM centre bus galima konstruoti marsaeigio modelį, naudojant dirbtinio intelekto algoritmus bei skaitmeninius mikroskopus – tyrinėti fosilijas. Robotikos centre bus konstruojamas dinozauras, kurį naudojant programinę įrangą bus galima mokyti vaikščioti.

Šiauliuose bus galima įsirengti gyvūnų atpažinimo sistemą, naudojant „Lego Spike“ programavimo aplinką sužinoti, kokius žvaigždynus, planetas, Mesje objektus galima stebėti danguje.

Festivalio renginiai taip pat vyks Rokiškyje, Šalčininkuose, Krakiuose, Girionių parke Kauno rajone, Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje Lenkijoje, Salaspilio mieste Latvijoje.

Festivalio uždarymas vyks Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode Kaune – numatytas koncertas, šventinę mokslo eksperimentų programą pademonstruos svečiai iš Varšuvos – Koperniko mokslo centro komanda.

Lėšos iš 2021-2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programos perkeliamos į Europos Komisijos valdomą programą „Europos horizontas“, jos gali būti panaudotos iki 2026 metų vidurio, pranešė Finansų ministerija.

„Norime paskatinti mūsų šalies mokslininkus ir verslą aktyviau kurti ir dalyvauti projektuose, skatinti mokslo ir verslo sinergiją bei ieškoti geriausių sprendimų mūsų šaliai“, – pranešime sakė finansų ministrė Gintarė Skaistė.

Lėšos bus naudojamos tik Lietuvos pareiškėjų labai gerai įvertintiems projektams.

Nors Lietuvos rodikliai tiek pagal dalyvaujančių skaičių, tiek ir finansavimą gaunančių pareiškėjų skaičių gerėja, jie vis dar nėra pakankamai aukšti. Anot ministerijos, tam įtakos turi tai, jog konkursai yra dideli, o jiems skirtos lėšos – ribotos.