– Kokia darbo Muzikiniame teatre specifika?

– Rekonstruojamame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbame jau apie du metus. Tiek trunka ne pats darbas, o kūrybinis ir paruošiamasis procesas. Mums buvo iškelta neeilinė užduotis – sukurti kažką gražaus, funkcionalaus ir atspindinčio garsą. Žinoma, turėjome ir kitų darbų, kad išgyventume, bet apie šį projektą daug galvojome, ruošėmės.

Kaip dekoratoriai, dirbantys su retai sutinkama medžiaga – molio tinku, nuolat susiduriame su išskirtiniais objektais, bet KVMT didžiosios salės kiauto ir fojė zonų fragmentinis dekoravimas – neeilinis net mums. Dažnai dekoruojame viešos paskirties objektus, bet, pvz., maitinimo įstaigoms, kavinės sienoms garso atspindėjimas visai nesvarbus. Turime pirmą objektą, kuriam stengiamės pritaikyti ne tik estetišką, funkcionalų, bet ir garsui palankų sienų meninį dekorą. Kita vertus, Muzikinis teatras, kaip objektas, mums išskirtinis užsakovas ir dekoruojamo ploto dydžiu – tai net 1200 kvadratinių metrų.

– Pasiruošimas truko net du metus?

– Daug mąstėme apie sienų raštą, derinome su dizaineriais ir akustikais, koks jis turi būti. Buvo svarbus ir rašto faktūrinis gylis. Net teko patiems pasigaminti specialius įrankius, kuriais braukiant per sieną išgautume gamtoje vykstančių procesų vaizdus, pvz., vėjo šuorų ar žolių pėdsakus ant smėlio. Įkvėpimo ir praktikos sėmėmės iš natūralios gamtos. Teko ne kartą su komanda važiuoti į atokesnius Palangos paplūdimius bei praktikai naudoti natūralų pajūrį. Tam ypač tiko bangos ką tik sudrėkintas smėlis. Kai tik banga grįžta į jūrą, jos vietoje likusį šlapią smėlį šukavome savo pasigamintais įrankiais, bandėme būsimus sienų raštus. Tai buvo pigus ir tinkamas metodas, leidęs išvengti sienų gadinimo. Daugybės eksperimentų būdu atradome, kad mums tinka tam tikras plienas, tam tikros mentelės. Kad naudojant tinkamus įrankius mūsų kūrinys pradeda panašėti į didžiosios kūrėjos – gamtos – kūrybą.

– Dabar suprantu, kodėl Muzikinio teatro sienų raštai primena pajūrio kopas.

– Taip, taip. Vėjas puikus menininkas. Net smėlyje augantį žolės stiebelį vėjas geba taip meniškai pakedenti, kad jis lyg plunksna smėlyje išvedžioja įmantriausius raštus. Norėdami tai atkartoti su kolegomis fotografavome kopas ir bandėme tai atkurti ant sienų. Taip ir prabėgo du metai...

Norėdami Muzikiniam teatrui, kaip užsakovui, pristatyti tai, ką sukursime, net spausdinome būsimos salės akustinio kiauto maketą, karpėme iš popieriaus, klijavome, paišėme tušu ir plunksna būsimą raštą. Tai irgi užtruko. Į viską žiūrėjome su meile ir atsidavimu.

KVMT nuotr.

– Esate pasišventę menui?

– Esame patriotai – ne tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, bet ir savo krašto, visos Lietuvos. Naudodami lietuvišką medžiagą kuriame Lietuvai ir pasauliui. Tuo, kas gražaus liks po mūsų, grožėsis ateities kartos. Negali daryti bet kaip.

Akcentuojamės ir į mūsų kūrinio patvarumą, saugumą bei ilgaamžiškumą. Juk akustinio kiauto viršuje yra specialūs akustikos, apšvietimo bei vėdinimo liukai, kurie vizualiai nematomi, bet labai svarbūs, o mums keliantys iššūkių. Darėme specialius bandymus atlikdami realaus dydžio eskizus tiesiai ant paruošto karkaso salės erdvėje, o „Infes“ atstovai įvairiais smūginiais bandymais testavo molio sukibimo stiprumą. Įsitikinome – puikiai, tvirtai laikosi. Molis turi tokią išskirtinę savybę, kad tvirtai prikimba prie pagrindo.

– Prie tokio didžiulio objekto su molio tinku dirba tik trys profesionalai?

– Pradžioje norėjome pasamdyti 10–12 žmonių, tačiau supratome, kad ir tada darbai nebus spartesni, nes jie veikiami aplink vykstančių procesų. Mūsų darbai vyksta etapais, lygiagrečiai su kitais pastato įrengimo darbais, šiame objekte dirba daugybė profesionalų, kiekvienas su sava misija, o mes spėjame viską atlikti su patikima trijų žmonių komanda. Daugiau žmonių ir netilptų.

– Kai naujasis teatro pastatas atvers duris, spėju, būsite vieni iš tų, kurie labiausiai norės išvysti spektaklius naujoje salėje ir pasigrožėti savo darbu?

– Žinoma. Norime būti iš tų laimingųjų, kuriems pavyks patekti į pastato atidarymui skirtą gala koncertą ir kartu su visais pasidžiaugti. Mums tai bus žinutė, kad viskas pavyko...

– Papasakokite apie neeilines medžiagas, kurias naudojate sienų dekorui. Bijau, kad dauguma molį linkę vertinti stereotipiškai skeptiškai – senovinės molio trobelės, drėbtos moliu...

– Kai tik pradėjau dirbti, tikrai nemažai užsakovų nieko nebuvo girdėję apie molio tinką, įsivaizduodavo, kad atvažiuos kaimo bernai, drabstys jų namuose molį... Kildavo daugybė klausimų, o ar jis nenukris, nepradės pelyti? Bet štai atvykdavome mes su paruoštu eskizu, tvarkingu molio tinko maišu, su visai kitokia darbo kultūra. Aštuntus metus dirbame tik su molio tinku, tad su tokiais stereotipais susiduriame vis mažiau.

Molis atleidžia visas klaidas ir atveria žmogui nepažintą pasaulį.

– Kuo jums patiko molis?

– Smagu, kad tai tarsi mūsų tautinis paveldas, o ne iš kitur atgabenta medžiaga. Molio tinkas – seniai nebe tas, naudotas kaime, sukultūrintas, iš jo galima išgauti ploną, įvairių spalvų sluoksnį, net ir baltą. Dirbdami Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre darėme eksperimentus siekdami sukurti jam tūrio. Suderinus su gamintojais buvo sukurtas specialus receptas, leidžiantis iš šio molio tinko modeliuoti kuo didesnį reljefą, kuo mažiau trūkinėjantį, skilinėjantį. Dalyvauti konkurse paragino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero projekto autorius, dizaineris Marius Mateika ir bendrovės „Akustika plius“ akustikos konsultantas Viktoras Mekas, kurie pirmiausia susidomėjo molio tinku, kaip čia ypač akustiškai tinkama medžiaga, galinčia atspindėti garsą, nes molyje esantys akmenukai gali būti labai naudingi teatro salės akustikai.

Molio tinkas nereiškia, kad naudojamas iš žemės iškastas molis. Jis yra specialiai apdirbtas ir praturtintas. Šis molio tinko gaminys sukurtas Lietuvoje, gaminamas Alytaus bendrovės „Mr. Clay“ ir mes juo didžiuojamės. Beje, Raimonda Radvilavičienė, vystanti „Mr. Clay“ prekės ženklą, neseniai verslo apdovanojimuose pelnė nominaciją „Už drąsą rizikuoti“. Ji paėmė į savo rankas seną „Alytaus keramikos“ verslą, sustabdė šią investicijų niekada nemačiusią molio plytų gamyklą, o tada, ėmusis molio tinko mišinių gamybos, ištraukė bendrovę iš bankroto nasrų.

Bendradarbiaudami su šiais molio tinko gamintojais populiariname išskirtinę lietuvišką medžiagą. Prieš molį buvau išbandęs labai daug kitų medžiagų, daugiausia itališkų arba lietuviškų, pagamintų pagal itališką modelį. Tačiau molio tinkas mane sužavėjo savo lietuviškumu, kad tai mūsų gaminys, Lietuvoje sukurtas ir ištobulintas. Tada lemtingai susipažinau su R. Radvilavičiene ir taip viskas įsisuko. Ėmiau eksperimentuoti, ką tuo molio tinku galima padaryti, o jis atveria plačias galimybes. Užsikabinau. Atsimenu, iš pradžių pas užsakovus atvykdavau kaip specialistas, kuris gali sukurti sienos dekorą ir visai netikėtai jį atlikdavau su molio tinku ir gaudavosi daug geriau nei su itališkomis medžiagomis. Visi likdavo nustebę, kad tai pasiekiama su lietuvišku moliu, kad jis gali taip reprezentatyviai atrodyti.

Taip po truputį, užsakovas po užsakovo, dizaineris po dizainerio, architektas po architekto keitėsi suvokimas. Jaučiame nemažą susidomėjimą šia medžiaga iš kolegų Europoje. Tie patys italai, kuriuos sekdavome kaip top meistrus, dabar stebi mus. Atvažiuoja dekoratoriai iš kitų šalių, mes juos pavežiojame po savo objektus. Jie dažnai sako – mums jau bloga nuo visų blizgučių, auksinių, sidabrinių dekorų. O čia – tokia paprasta, matinė, kartu labai elegantiškai atrodanti medžiaga.

KVMT nuotr.

– Ar esanti vieninteliai molio tinko stebukladariai Lietuvoje?

– Ne, mes turime mokinių. Tai, ką patys atradome, sužinojome dirbdami su molio tinku, noriai dalinomės su visais norinčiais, kartu su tinko gamintojais rengėme kursus, populiarinome šias medžiagas, kol tam turėjome laiko...

– Kam jums konkurentai? Profesionalai paprastai slepia tokias subtilybes.

– Žiūriu į tai paprasčiau. Palyginčiau, kad, kai tu valgai pilna burna kažką skanaus, negali paragauti naujų skonių (juokiasi). Mums tas dalinimasis žiniomis tarsi leisdavo atlaisvinti vietos naujoms galimybėms, atlaisvinti minčių talpyklas naujovėms. Natūralu, kai tu išdalini tai, ką turi geriausio, ateina dar geresni dalykai. Mes taip pajutome ir patvirtinome praktikoje.

Savo darbus aktyviai keliame į socialinius tinklus ir jaučiame, kad pasaulis tuo domisi, mus stebi. Sulaukėme susidomėjimo iš Italijos, Belgijos, net Pietų Korėjos. Pastarosios šalies atstovai net nusipirko ne vieną konteinerį molio tinko, o pas mus lankėsi norėdami gyvai išvysti, kaip tai naudoti. Net juokaujame, kad tiek mes, „Barzdoti vabalai“, tiek „Mr. Clay“, labiau žinomi užsienyje nei savoje šalyje.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – pirma, iki šiol vienintelė, koncertinė įstaiga Lietuvoje, kur naudotas molio tinkas. Nežinau analogų ir pasaulyje. Nors molio tinko gamintojų pasaulyje yra, pvz., Jungtinėje Karalystėje, tik nežinia, ar toks natūralus tinkas naudotas viešosioms erdvėms.

– Molis – ekologiška medžiaga?

– Molio tinkas – sveika, ekologiška medžiaga. Man ji primena vaikystę, molį dažnam norisi liesti rankomis. Prisimenu, kaip lakstydavau basas kaime žvyrkeliais, molingais takeliais.

Užsienyje apie molį visų pirma kalbama pabrėžiant jo ekologiškas, sveikatai palankias savybes. Molis užsakovus žavi savo išskirtinėmis savybėmis – dulkių nekaupimu, tamprumu, prilipimu, antipelėsinėmis savybėmis... Kitas statybines medžiagas jis lenkia net trylika punktų. Tai – sveika, kvėpuojanti medžiaga, su kuria ir dirbti malonu, nekenksminga, o tai svarbu šios srities profesionalams.

– Molis jus sužavėjo ir neatrastomis naujomis panaudojimo galimybėmis. Kokios jos?

– Molis atleidžia visas klaidas ir atveria žmogui nepažintą pasaulį. Su juo galima neribotai eksperimentuoti. Tai labai smagu ir įtraukia.

Prie meno – nuo mažens

Vytautė gimė ir augo Ukmergės rajone, nedideliame miestelyje. Aplinkui – pievos, miškai ir kasdieniai kaimo darbai.

„Vaikystėje ne vieną vasarą reikėdavo laukuose vartyti šieną. Laisvalaikį irgi leisdavau ten pat žaisdama su kitais vaikais slėpynių tarp žaginių, žoliaudama ir pan. Jau kuris laikas nebėra senelių, tėvai nebelaiko jokių gyvuliukų, bet dažnai grįžusi į kaimą jaučiu nostalgiją visiems kaimo darbams. Prisimenu vaikystę kaip didelę vertę turinčią patirtį“, – sako mergina.

Ji turi brolį dvynį, tačiau abu labai skirtingi: jis vaikystėje keliavo į sporto mokyklą, Vytautė – į dailės. Nuo mažens tėvai pastebėjo, kad mergaitė meniška, tad leido jai šiuos gebėjimus lavinti. Baigusi mokyklą Vytautė pasirinko praktiškesnę specialybę – studijavo interjero dizainą. Kaip pati sako, abejojo, kad iš meno pavyks išgyventi.

„Studijuoti interjero dizainą man labai patiko, tik šio darbo realybė turėjo mažai bendro su kūryba – daug derinimosi prie klientų, daug darbo prie kompiuterio, – pasakoja mergina. – Po kurio laiko supratau, kad nebenoriu dirbti prie kompiuterio, tad ieškojau kitos meninės veiklos, kad galėčiau realizuoti save. Tada mano kelyje pasitaikė keramika. Galvojau, kad, baigusi keramiką, dirbsiu prie interjerų, bet ne kaip dizainerė, o kaip menininkė – kursiu plyteles, keraminius praustuvus ir pan. Laikui bėgant pamečiau tą mintį, grįžus prie gamtos tapo įdomiau kurti ne didelius interjero objektus, o jaukius ir praktiškus namų daiktus.“

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ilgas ir sudėtingas procesas

Keramika – ne tik vienas seniausių amatų ir meno formų, bet ir raminantis, kūrybiškas ir malonus darbas su moliu. Ši medžiaga savo plastiškumu suteikia galimybę iš beformės masės sukurti įvairių gaminių – nuo kasdieniškų buityje naudojamų daiktų iki meno dirbinių.

Vytautės teigimu, keramika nelabai švarus menas – tenka ir rankas susitepti, ir kiekvieną dieną tvarkyti dirbtuves. Kai kurie žmonės, dirbdami su moliu, bijo susitepti, o ji sako, kad jei bijotų, nebūtų ėmusis tokio meno. Negana to, jei darai tai, kas patinka, tokie dalykai nesvarbūs, kaip ir juodos panagės. Nesvarbu jai ir tai, kad niekada neužsiaugins ilgų nagų, – su tokiais būtų nepatogu dirbti. Visus, kitų akimis žiūrint, nepatogumus atperka malonumas pasiekus norimą rezultatą.

Nuo kūrybos pradžios iki pabaigos gali praeiti ne viena savaitė, nes užtrunka nulipdyti, gerai išdžiovinti ir du kartus išdegti gaminį aukštoje temperatūroje.

„Keramikoje sukurti gaminį – ilgas procesas, kuris ne visada sėkmingas, – sako menininkė. – Nuo kūrybos pradžios iki pabaigos gali praeiti ne viena savaitė, nes užtrunka nulipdyti, gerai išdžiovinti ir du kartus išdegti gaminį aukštoje temperatūroje. Kartais ne iš pirmo karto pavyksta realizuoti tam tikrus sumanymus – tada ir emocijų jūra užlieja, ir motyvacija dingsta. Ji vėl atsiranda, kai supranti klaidas, ir vėl lipdai tą patį. Kai ilgas kūrybos procesas nepavyksta taip, kaip norėjai, atrodo, kad išsitrina tas laikas, praleistas prie darbo. Vis dar mokausi labai neprisirišti prie savo darbų – juk visko gali nutikti keramikos procese. Įgyjant vis daugiau patirties, tų nesėkmių būna rečiau, o jei ir nepasiseka kažkas – iš to mokaisi, žinai, kaip kitą kartą reikės daryti.“

Pašnekovės teigimu, keramikoje savo klaidas labai svarbu stebėti. Daug kas galvoja, kad pradėsiu ir iškart viskas pavyks. Iš tikrųjų tik per patirtį, per klaidas išmoksti. Kol susidraugauji su moliu, perpranti jo konsistenciją, pripranti prie glazūrų – ilgas procesas. Labiausiai jaudinantis momentas – kai nekantriai leki iškrauti krosnies. Kaskart – tarsi Kalėdų rytas. Vytautės manymu, galbūt daugeliui dėl to patinka kurti keraminius dirbinius – nėra monotonijos.

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Atidi gamtos stebėtoja

Kaip gimsta Vytautės kūrinių idėjos? „Turbūt iš gamtoje pamatyto vaizdo, patirto jausmo. Pavyzdžiui, mačiau, kaip mama dančiasnapė plaukė nešina ant nugaros būreliu mažylių. Mane tai įkvėpė ir Motinos dienai sukūriau tokį vienas į kitą susidedančių keraminių indelių komplektą – dančiasnapė ir du jaunikliai, arba trijų kartų mamų idėja. Nufotografavus juos ant vandens, atrodo kaip tikra plaukianti dančiasnapių šeima“, – sako menininkė.

Vytautė prisipažįsta daug laiko praleidžianti gamtoje. Kartą, draugui žvejojant, tyrinėjo, kas po jos kojomis, ir pamatė skruzdėles.

„Pagalvojau, kaip įdomu būtų jas įamžinti keramikoje. Man norėjosi tą mažą, sunkiai matomą gamtos grožį perkelti į keramiką, taip jį padidinant, sureikšminant. Kai jau įsikabinu kokios idėjos, tada kuriu eskizus, kurių reikia jai įgyvendinti“, – pasakoja keramikė.

Kur bus pritaikyta viena ar kita idėja, kas iš jos gims, iškart pasakyti menininkė negali – mintys turi susigulėti. Iš kitos pusės, koks tai bus daiktas, jai nelabai svarbu – malonu įgyvendinti pačią idėją.

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovė sako turinti savo eskizų sąsiuvinį. Jame – nemažai laukiančių darbų, kurių imsis, kai tik bus tam pasiruošusi. Mat vienam dar reikia paieškoti tinkamos spalvos glazūros, antram – kitoniško molio, trečiam – geresnio praktinio sprendimo. Kartais tiesiog svarbesni darbai užima rankas, ir idėjos lieka vėlesniam laikui.

Būdama gamtoje Vytautė ne vien mėgaujasi. Jai patinka plėsti savo žinias – pasiimti knygą apie augalus ir sužinoti supančių augalų pavadinimus arba pro žiūronus tyrinėti paukščius.

„Ir veiklos turi, ir kažko naujo išmoksti. Parsineši tam tikrų žinių, įspūdžių ar fragmentą, tekstūrą iš miško, įdedi tą jausmą į keramikos darbą ir paskui ilgai tuo jausmu džiaugiesi, – sako mergina. – Nežinau, ką daugiau kurčiau be gamtos. Daug kas sako, kad juos įkvepia architektūra arba žmonės, bet aš nežinau, kaip tai pavaizduočiau keramikoje – gal todėl, kad manęs tai neįkvepia?“

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Iššūkiai motyvuoja

Vytautė neslepia – keramikės duona nelengva. Tėvams reikėjo laiko patikėti, kad įmanoma pragyventi iš lipdymo. Nors darbo daug ir dirbti tenka daug daugiau valandų nei įprastame darbe, tas sunkumas ir motyvuoja.

„Esu dirbusi ir tokiuose darbuose, kur viskas stabilu, žinai, kada ir kiek gausi algos, ta pati monotonija. Nežinau... Man atrodo, toks darbas neskatina tobulėti ir augti, – svarsto pašnekovė. – Kai pajutau, kad nebespėju lipdyti užsakymų – o jie man buvo gerokai mielesnis darbas – supratau, kad nebegaliu plėšytis, turiu apsispręsti. Išėjau iš samdomo darbo ir 100, o gal ir 120 proc. dabar atsiduodu keramikai.“

Vytautė nė karto nepasigailėjo dėl šio sprendimo. „Labai gera būti pačiai sau direktore, nors visiems sakau, kad mano direktorė labai bloga: jokių ilgų atostogų, reikia dirbti viršvalandžius ir dar daug savikontrolės. Tenka su tuo susitaikyti“, – šypsosi savo pašaukimą atradusi V. Milinskaitė.

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Praktinės delmonų dirbtuvės

Rugpjūčio–spalio ketvirtadieniais Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) rengiamos delmono kūrimo dirbtuvės „Mano delmonas“.

Užsiėmimai skirti tiems, kurie norėtų susikurti tradicinį rankdarbį – tekstilinį krepšelį, Mažojoje Lietuvoje vadinamą delmonu.

Tradicinės tekstilės siuvinėtoja Irena Ungaro padės pasirinkti siuvinėjimo techniką, pamokys dygsnelių, medžiagos sukirpimo, delmono konstravimo, siuvimo. Užsiėmimai vyks ketvirtadieniais Etnokultūros centro Tradicinės tekstilės galerijoje.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Sukurti delmonui prireiks kelių susitikimų. Kiekvienai pamokai būtina registruotis tel. (8 46) 312 113. Dalyvių skaičius ribotas. Užsiėmimai mokami.

Sodų ir keramikos magija

Rugpjūčio 24–26 dienomis 17 val. Klaipėdos etnokultūros centro keramikos dirbtuvėse vyks sodų pynimo dirbtuvės, kurias ves tradicinių amatų meistrė klaipėdietė Margarita Macijauskienė.

Užsiėmimų dalyvius ji supažindins su šiaudinių sodų tradicija, kuri yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, pamokys pasiruošti žaliavą pynimui bei susikurti po nedidelį sodą savo namams.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Rugpjūčio 24, 31 dienomis Klaipėdos etnokultūros centre įsikurs juodosios keramikos dirbtuvės. 11 val. ir 17 val. vyks lipdymo užsiėmimai, 13.30 val. ir 15 val. – molio žiedimo pamokos.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Užsiėmimai mokami. Dalyvių skaičius ribotas. Būtina registracija tel. 8 (46) 312 113.

Tekstilę margins augalais

Rugpjūčio 27 d. 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre vyks tekstilės marginimo augalais dirbtuvės, kurias ves Kristina Šoriene.

Pasak edukatorės, Lietuvos gamtoje gausu natūralių spalvų ir augalų raštų dovanų, kurias galima išradingai panaudoti ir pritaikyti savo kasdienybėje, buityje ar kūryboje.

Dirbtuvių dalyviai sužinos, kokiomis spalvomis tekstilę nudažo pievų, laukų augalai ir pasidarys augalų antspaudus ant medvilninės medžiagos, iš kurios vėliau bus galima pasiūti maišelį dovanėlei, arbatžolėms laikyti ar takelį savo mylimam arbatos staleliui.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Užsiėmimas mokamas. Dalyvių skaičius ribotas. Būtina išankstinė registracija tel. 8 (46) 312 113.

Tradicinių dainų klube

Antradieniais 18–20 val. Klaipėdos etnokultūros centre laukiami visi norintieji šiltai ir skambiai praleisti vakarą.

Tradicinių dainų klube dainuojamos visų regionų dainos, o jų tematika, žanrai priklauso nuo kalendoriaus, – pamažu sukant metų ratą ir dainuojant tradicinių švenčių bei darbų dainas.

Ateiti kviečiami visi – nėra reikšmingas nei amžius, nei dainavimo patirtis. Prisijungti prie jau susiformavusio dainininkų būrio galima bet kurį antradienį.

Renginys nemokamas.

Sutartinės ir elektronika

Rugpjūčio 27 d. 19 val. Meno kieme vyks jungtinis folkloro grupės „Šalavija“ ir elektroninės muzikos kūrėjo „Girių dvasios“ koncertas. Šis projektas – tai gyvai atliekamų sutartinių ir elektroninės muzikos sintezė.

„Girių dvasios“ – įvairių elektroninės muzikos projektų autorius, kūrėjas Evaldas Azbukauskas. Tarp daugybės įkvėpimo šaltinių svarbią vietą jo kūryboje užima ir baltiškoji kultūra. „Girių dvasios“ išleido ne vieną albumą, kuriame elektroninės muzikos kompozicijos derinamos su tradicinės muzikos atlikėjų įrašais.

Šiame koncerte skambėsiančios gyvai atliekamos sutartinės susipins su E. Azbukausko elektroninės muzikos garsais. Senąsias lietuvių polifonines giesmes, sutartines atliks grupė „Šalavija“ iš Vilniaus.

„Šalavija“ – keturių moterų grupė, kurią šiuo metu sudaro etnomuzikologijos studijas neseniai baigusios ar tebestudijuojančios folkloro aistruolės. Dainininkės domisi ir siekia perteikti kuo autentiškesnę sutartinių atlikimo specifiką, vokalines, dialekto subtilybes. Vengdamos didelių vokalinio atlikimo interpretacijų bei siekdamos kuo tiksliau perteikti senąjį polifoninių giesmių skambesį, jos pateikia savitą požiūrį į tradicinės muzikos bei kitų muzikos žanrų jungtį. Grupėje gieda Eglė Kašėtienė, Greta Andriuškaitė, Greta Gražulytė ir Rūta Vyšniauskienė.

Įėjimas – laisvas.

Kauno rajono Rokų bendruomenė, tapusi "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" projekto "Šiuolaikinė seniūnija" dalimi, ėmėsi ieškoti Rokų tapatybės išraiškų, mokėsi vietos istorijos, pažino molio paslaptis ir galias.

Suvienijo bendruomenę

Pasak Samylų kultūros centro Rokų laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorės Justės Vasilionytės-Stašaitienės, bendruomenės ėmė vienytis, kai pradėta rengti paraiška "Šiuolaikinės seniūnijos" projektui laimėti.

"Paaiškėjus, kad esame tarp septynių seniūnijų nugalėtojų, su bendruomene ėmėme gilintis, kaip galėtume atrasti miestelio tapatybę. Ją išgryninome lengvai, supratome, kad Rokai – tai molis. Todėl nusprendėme šiuo molio keliu ir keliauti, prie mūsų prisijungė ir menininkė Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, papasakojusi apie skirtingas molio rūšis ir ką su juo galima nuveikti", – prisiminė J.Vasilionytė-Stašaitienė.

Rokų gyventojai tyrinėjo vietovę, keliavo Jiesios pakrante, žengė senųjų karjerų keliais. Prie ekskursijų prisijungė ir vyresni kaimynai, papasakoję įdomių miestelio istorijų. Viena šios istorijos dalių – dabar jau nebeveikianti "Rokų keramika", neatsiejama miestelio ir jo tapatybės dalis, kurioje bendruomenė pamatė vienintelę Lietuvoje žiedinę krosnį.

Susipažinę su molio savybėmis, rokiškiai nusprendė pasimokyti, ką būtų galima iš jo nulipdyti. "Šį etapą mes pavadinome "Vieni Rokai – šimtas bliūdų", o visą rugsėjį vyko menininkės Ievos vedamos šešios dirbtuvės – lipdymo užsiėmimai, kuriuose buvo galima sukurti ar svajonių varpelį, ar pasigaminti patį gražiausią indą, iš kurio valgysime šventinės vakarienės metu. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Keramikos ir porceliano katedroje savo pasigamintus indus išdeginsime ir glazūruosime, kad jie būtų tinkami naudoti", – pasakojo organizatorė.

Svarbiausia – bendravimas

Nors Rokų bendruomenės finalinis projekto renginys – bendruomenės vakarienė bus iš tiesų įspūdinga, ant stalo puikuosis 100 pačių gyventojų nulipdytų ir glazūruotų indų, ant svajonių medžio kabės 200 vaikų ir suaugusiųjų nulipdytų varpelių, o šventės dalyvius stebins ugnies šou bei deganti molio skulptūra.

"Man pačiai buvo labai maloni staigmena tada, kai į keramikos dirbtuves atėjo trylika metų viena šalia kitos gyvenusios, bet buvusios nepažįstamos kaimynės. Nors jos gyveno viena šalia kitos daug metų, susipažino tik prie darbo stalo. Tai galėtų būti gražus bendruomeniškumo pavyzdys. Manau, per šį indų lipdymą vyksta bendruomenės susivienijimas. Svarbiausia yra tai, kad prie vieno stalo sėda skirtingi žmonės ir skirtingos kartos", – džiaugėsi J.Vasilionytė-Stašaitienė.

Svarbiausias procesas

"Molio keliu" rokiškius vedė menininkė Ieva Bertašiūtė Grosbaha. Projektas iš tiesų tapo keliaujantis, nes dirbtuvės vyko kiekvieną kartą kitoje gyvenvietėje ar sodyboje.

Man pačiai buvo labai maloni staigmena tada, kai į keramikos dirbtuves atėjo trylika metų viena šalia kitos gyvenusios, bet buvusios nepažįstamos kaimynės.

"Žmonės labai buvo aktyvūs ir domėjosi tiek savo miesteliu, tiek moliu, buvo smagu tą susidomėjimą jausti. Su žmonėmis apkeliavome visas vietas, kuriose tas molis yra. Dirbtuvės keliauja, prisijungia vis kiti žmonės, stengėmės įtraukti žmones ir iš Rokų miesto, ir kaimo dalies", – pasakojo I.Bertašiūtė-Grosbaha.

Pasak menininkės, nors šventinio renginio pavadinimas "Vieni Rokai – šimtas bliūdų", pagamintų indų jau dabar yra daugiau. "Prie 100 jau galėtume prirašyti vieną nulį, nes žmonių aktyvumas yra didžiulis. Nors jie lipdo indus šventiniam renginiui, šis projektas yra ne apie lipdymą. Lipdymo metu anksčiau nebendravę kaimynai atranda vienas kitą, kuriama bendruomenė", – sako menininkė.

Šventinis renginys "Vieni Rokai – šimtas bliūdų" vyks spalio 5 d. 19 val. Rokų laisvalaikio salės kiemelyje (Nemuno g. 14, Rokai). Jo metu vyks bendruomenės pagamintų indų ekspozicija, svajonių varpelių medis, keramikos ir ugnies tramdymo dirbtuvės, ugnies šou., degančios molio skulptūros atidarymas. Šventės režisierė – Eglė Valadkevičiūtė.

Jos rengiamos charizmatiškajame Vilniaus Užupyje, hostelio „Downtown Forest“ terasoje.

„Mõlinių“ dalyviai lipdys, išgirs molio istorijų, pamatys molinių dirbinių degimą lauže greta esančiame „Kūdrų“ parke, pasimėgaus post-folk muzikos koncertu, o galiausiai papuoš „Svajonių medį“ iš visų per dirbtuves sukurtų molinių varpelių.

Renginys nemokamas, skirtas visiems mėgstantiems kurti, improvizuoti, atrasti. Veiklos bus ir vaikams, ir suaugusiems, ir pažengusiems molio virtuozams, ir pradedantiesiems. Mažieji nenuoramos galės pažaisti žaliame ir saugiame kieme.

Iš viso bus šešios teminės molio lipdymo dirbtuvės, kiekviena jų turės savo pagrindinį kūrinį, kurį šaunios ir draugiškos keramikos meistrė mokys lipdyti ir dekoruoti. Bus galima lipdyti gėlės žiedą, varpelį, švilpynę, puodynę, puodelį, pelėdą, papuošalus, o varpelyje įamžinti savo didžiausią svajonę. Po dirbtuvių bus kuriamas molinių dirbinių degimo laužas pagal pačias seniausias keramikos tradicijas, vyks koncertas. O paskutinę „Mõlinių“ dieną iš visų nulipdytų lauže išdegtų varpelių su įamžinta svajone bus pasodintas vienas didelis „Svajonių medis“!

Molio lipdymo dirbtuvės vyks birželio 17, 18, 19, 20 dienomis. Molinių dirbinių degimas lauže ir koncertas vyks birželio 24 dieną. Išdegtų lauže dirbinių atkasimas ir „Svajonių medžio“ sodinimas planuojamas birželio 25 dieną.

Daugiau informacijos www.molines.lt.

Daug kam gerai pažįstamas molis yra ne tik puiki kosmetinių procedūrų priemonė. Juo dar Avicenos laikais gydyti įvairūs negalavimai. Tvirtinama, kad kosmetinio molio aplikacijos itin gali pagelbėti varginant pavasarį paūmėjantiems lėtiniams sąnarių, nugaros skausmams. Jis padeda įveikti ir raumenų, nervų sistemos, ginekologines ligas, įvairias traumas.

Molis vertinamas dėl to, kad iš organizmo puikiai sugeria toksinus, sunkiuosius metalus, sugeba naikinti patogenus. Tačiau naudos atneš tik tinkamai naudojama priemonė, todėl prieš gydymą būtina pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu.

Kaip paruošti molio kompresą?

Molio maišelį reikia sumaišyti su vandeniu (santykiu 1:1). Maišykite stikline ar medine mentele, kol susidarys košelė. Ją ilgai galima laikyti šaldytuve, o naudojant vėliau tik šiek tiek atskiesti vandeniu.

Traumų atvejais du kartus per parą 2–3 valandoms ant pažeistos vietos užsidėkite vėsaus molio kompresą.

Artritui, artrozei, osteochondrozei, podagrai gydyti molio masę pašildykite iki 45 laipsnių ir aptepkite 1,5 cm marlės gabalėlį. Skaudamą vietą patrinkite spiritu ir uždėkite kompresą. Gerai jį pritvirtinkite ir šiltai apvyniokite. Taip pabūkite apie dvi valandas, tada nuplaukite, sausai nušluostykite ir apvyniokite šiltu audiniu.

Molis turi savybę sulaikyti šilumą, taip jis sušildo nesveiką sąnarį, padeda pašalinti patinimą, sureguliuoti kraujotaką.

Kompresas nuo sąnarių patinimo

Reikės: 30 g molio, 1 valgomojo šaukto virinto vandens. Molį praskieskite vandeniu iki tirštos košės. Nenaudokite metalinio indo ir šaukšto. Ranka uždėkite molį ant nesveiko sąnario, uždenkite polietileno gabalėliu, apvyniokite šiltu audiniu. Kompresą palikite 30 min. Po to nuplaukite šiltu vandeniu ir atsargiai aptrinkite sąnarį švariu rankšluosčiu. Procedūrą kartokite kas antrą dieną maždaug savaitę.

Vonelė sąnarių uždegimui mažinti

Ši vonelė padės pašalinti skausmą pažeistuose pirštų sąnariuose, sumažinti pabrinkimą ir uždegimą. Reikės: 100 g molio, 1 stiklinės vandens, 1 arbatinio šaukštelio alavijo sulčių. Alavijo sultis praskieskite vandeniu, o juo – molį. Tuomet panerkite į indą rankas ir laikykite 20 min. Po to nuskalaukite jas šiltu vandeniu, nusausinkite minkštu rankšluosčiu ir vienai valandai užsidėkite šiltas pirštines. Procedūrą reiktų atlikti 2 kartus per dieną, kol visiškai pasveikstama.

Įtrynimai esant juosmens skausmams

Reikės: 60 g molio, 2 stiklinės vandens, 1 valgomojo šaukšto alavijo sulčių, 1 arbatinio šaukštelio citrinos sulčių, vatos. Alavijo ir citrinos sultis sumaišykite su vandeniu, praskieskite jame molį. Iš vatos padarykite didelį tamponą. Jį pamirkę moliniame vandenyje ir įtrinkite juosmenį ir kryžkaulį. Procedūrą kartokite 2–3 kartus per dieną savaitę.

Kokį molį išsirinkti?

Mėlynasis molis turi valomųjų, uždegimą slopinančių savybių, stimuliuoja kraujotaką. Uždegimą slopinančių ir skausmą malšinančių savybių turi ir geltonasis molis.

Žaliasis molis turtingas vario ir geležies oksidų, jis suteikia žvalumo, stabilizuoja širdies ir kraujagyslių sistemos darbą.

Raudonasis naudingas sergant mažakraujyste, gerina kraujo gamybos procesus, šalina alergines reakcijas.

Svarbu

Gydymas moliu – tik pagalbinė priemonė.

Molio kompresų nerekomenduojama dėti ant krūtinės ir skrandžio srities, naudoti sergant onkologinėmis ligomis, tuberkulioze.

Mišiniui išmaišyti nepatariama naudoti geležinių indų ir įrankių.

Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) įgyvendino 2012 m. pradėtą molingų uolienų tyrimo projektą. Atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad šalies molio klodai gali būti panaudojami giluminiams statiniams – požeminėms talpykloms, netgi radioaktyvių medžiagų atliekų saugykloms įrengti.

LGT direktorius Jonas Satkūnas pažymi, kad molis – ne tik statybinė medžiaga. Natūralūs geologiniai molio sluoksniai pasižymi hermetiškumu. Tai vandensparos, per jas praktiškai neprasisunkia požeminis vanduo, jose „užgęsta“ tektoniniai lūžiai. Norint sužinoti, ar mūsų šalyje glūdintys molio klodai tinkami giluminiams statiniams – būtini išsamūs tyrimai, kurių dalis atlikta įgyvendinant projektą.

Geologai sudarė tirtinų savybių, procesų ir įvykių sąrašą giliųjų kasinių įrengimui molingose formacijose, įvertino molingų uolienų fizines, mechanines ir izoliacines savybes, atliko visų nagrinėtų molingų uolienų laboratorinius tyrimus, gavo suardytos sandaros bandinių mikrostruktūros vaizdus šiuolaikine įranga ir standartizuotais metodais. Atlikti molingų formacijų tyrimai rodo, kokie klodai galėtų būti tinkamiausi požeminėms talpykloms įrengti. Pavyzdžiui, jei uolienos kietos, mažai plastiškos – tikėtina, kad radionuklidai „nemigruos“ į požeminius vandenis ir jų neužterš.

Įgyvendinus projektą taip pat parengtas Molingų uolienų katalogas, kuriame savybės, procesai ir reiškiniai sugrupuoti pagal svarbą požeminiams rezervuarams įrengti. Surinkti duomenys gali būti naudojami molingų uolienų tyrimams planuoti.

Šiuo metu Lietuvoje ištirta tik nedidelė dalis molingų uolienų klodų, kuriuose galima būtų įrengti saugius giluminius statinius. Geriausiai ištirti apatinio triaso moliai, esantys 300 m gylyje.

Natūralios gydomosios molio savybės žinomos nuo Antikos laikų. Jau tuomet žmonės žinojo, kad iš molio galima ne tik lipdyti puodus ir ąsočius – jis gali būti naudojamas ir kaip priemonė grožiui ir sveikatai puoselėti. Molis tinkamas tiek vidiniam, tiek išoriniam vartojimui: atsižvelgiant į  pageidaujamą poveikį, molį galima naudoti ne tik kaip kaukę odai, bet ir gerti molio miltelius, valančius organizmą.

Jei jau skubate išsikasti molio kieme, sustokite! Gydymui ar kosmetologijoje naudojamas tik grynas ir švarus, iš 2–3 metrų gylio iškastas molis, kuriame nėra smėlio priemaišų. Būtent gryname ir išvalytame molyje vertingiausių jame esančių medžiagų, organizmui reikalingų mineralų ir mikroelementų (pavyzdžiui, kalio ir magnio) poveikis geriausias. Todėl kosmetiniams ir gydomiesiems molio preparatams naudojamas specialus lioso molis, atsiradęs dar ledynmečio laikais, kai per kalnus Europoje slinko didžiulės ledo masės, susmulkinusios uolienas ir suformavusios itin smulkų dirvožemį – liosą.

Molis – ir iš išorės, ir iš vidaus

Vienas tokių – „Luvos“ molis. Tai visiškai natūralus ir grynas liosas, jame nėra jokių cheminių ar kitų priedų, dažų, kvapų ar konservantų, todėl šis molis pasižymi išskirtinėmis gydomosiomis galiomis. Prieš apdirbant, molis įkaitinamas iki 130˚C temperatūros, kad žūtų jame esančios bakterijos ir mikroorganizmai. Tuomet oro spaudimu (slėgiu) išdžiovinto molio dulkės perkeliamos į sijojimo įrenginius ir išsijojamos skirtingo smulkumo dalelėmis. Tokio molio gamybai taikomi tokie pat reikalavimai kaip vaistams gaminti.

Tiek išoriniam, tiek vidiniam vartojimui skirti produktai gaminami iš to paties molio, skiriasi tik jo smulkumo laipsnis. Išoriniam naudojimui tinka ir stambesnis molis, veikiantis ir kaip šveitiklis. O vidiniam vartojimui būtinos kuo smulkesnės molio dalelės – svarbu, kad juo pasidengtų kuo didesnis organizmo plotas. Taip geriau neutralizuojamos rūgštys ir sugeriamos kenksmingos medžiagos, tad ir poveikis organizmui kur kas didesnis.

Įdomu tai, kad „Luvos“ molis neturi jokio šalutinio poveikio – molis veikia fiziškai, tad jis nedaro tiesioginės įtakos patiems organams. Per 90 metų neužfiksuotas nė vienas skundas dėl šalutinio molio poveikio.

Veiksminga pagalba nuo skrandžio ir žarnyno ligų

Geriamąjį molį galima rasti kapsulėmis arba milteliais, jį rekomenduojama vartoti esant per dideliam cholesterolio kiekiui ir skrandžio rūgštingumui. Šis, pats smulkiausias, molis tinka norint išsivalyti žarnyną, pašalinti iš organizmo šlakus, panaikinti rėmens graužimą, norint paskatinti tulžies darbą ir palengvinti riebalų virškinimą. Taip pat molis puiki pagalbinė priemonė nuo pilvo pūtimo ar viduriavimo.

Turbūt viena svarbiausių ir veiksmingiausių geriamojo molio savybių – blogojo cholesterolio pašalinimas iš organizmo. Molis kaip kempinė sugeria cholesterolį, riebalus ir kenksmingas medžiagas, gaunamas su maistu, ir kartu su jomis pasišalina iš organizmo.

Geriant molį, galima išsivalyti visą virškinamąjį traktą ir atkurti normalią medžiagų apykaitą. Geriamojo molio dalelės itin smulkios, todėl jos gerai į save sugeria šlakus, toksinus ir įvairias kenksmingas medžiagas – tokiu būdu išvalomas organizmas.

Priemonė nuo visų odos problemų

Natūralus lioso molis išoriniam vartojimui dažniausiai pasirenkamas siekiant stipraus valomojo odos poveikio. Pagrindinė molio kaukių paskirtis – odos sutrikimų šalinimas (spuogų, aknės gydymas, išbėrimų, pleiskanų naikinimas), sąnarių ir raumenų skausmų panaikinimas (pavyzdžiui, po įvairių sportinių traumų) bei įvairių vidaus ir išorės uždegimų, netgi vabzdžių įkandimams gydymas.

Panašiai kaip vidiniam vartojimui skirtas molis, kosmetinis molis sugeria odos nešvarumus, negyvas odos ląsteles ir inkštirus, sutraukia riebalus, taip pat suaktyvina kraujo apytaką, tonizuoja ir aprūpina odą deguonimi. Iš odos jis kartu ištraukia drėgmę, tad po grožio procedūrų su moliu būtina odą gausiai drėkinti. Jeigu oda labai sausa, į molio kaukę galima įlašinti pasirinkto aliejaus. Molio kaukes ir kompresus galima naudoti ir kaip pilingą – išdžiūvusį molį ne nuplauti, o nutrinti.

Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) tiria tauriųjų metalų kontrabandos bylą, kurioje alytiškiai įtariami gabenę tauriuosius metalus, kuriuos deklaruodavo kaip molį.

FNTT Kauno apygardos valdybos tyrėjai, bendradarbiaudami su Kauno teritorinės muitinės Alytaus krovinių posto pareigūnais, patikrino transporto priemonę, kurios vairuotojas buvo pateikęs deklaracijas, kad gabenamas šamotinis molis. Apžiūrėjus transporto priemonę, buvo rasta ne mažiau kaip 3 tonos elektronikos prietaisų susmulkintų detalių, kuriose paslėpti maišeliai, kaip įtariama, su auksu ir sidabru padengtomis jungtimis.

Tyrimo duomenimis, Alytaus tauriųjų metalų prekybos bendrovės direktorius ir tos pačios įmonės darbuotojas įtariami elektronikos prietaisų laužo su tauriųjų metalų priemaišomis be apskaitos dokumentų įsigyjamu iš Rusijos ūkio subjektų, į Lietuvą kontrabanda buvo gabenamas dokumentuose nurodant, kad vežamas šamotinis molis. Vėliau kontrabanda atgabentas iš Rusijos elektronikos laužas, suklastojus jo įsigijimo dokumentus, buvo išvežamas į Europos Sąjungos valstybes perdirbti.

Įtariama, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos nebuvo įtraukiamos į Alytuje registruotos bendrovės apskaitą. Tauriųjų metalų kontrabandos organizavimu įtariamas Alytaus bendrovės vadovas ir jo bendrininkas buvo laikinai sulaikyti.

FNTT Kauno apygardos valdyboje tęsiamas ikiteisminis tyrimas dėl tauriųjų metalų kontrabandos, pinigų plovimo ir apgaulingos apskaitos tvarkymo. Įtariamiesiems laikinai apribotos nuosavybės teisės į jų turimą turtą, kurio bendra vertė siekia 700 tūkst. litų. Šiuo metu specialistai tiria, kokia gabento vertingo metalo, tarp kurio, įtariama, yra nemažas kiekis aukso ir sidabro, tiksli vertė.