Su "Santakos" skaitytojais M.Žaltauskaitė-Grašienė (M.Ž-G.) ir P.Kunevičiūtė (P.K.) dalijosi mintimis apie menininko kelią, įkvepiančias ir palaikančias mokytojas, tekstilę, jos kaitą ir suartinusią – atminties – temą.

– Ar kūryba nuo vaikystės buvo jūsų saviraiškos forma? Koks buvo jūsų kelias link tekstilės meno? Kuo ši taikomojo meno šaka išsiskyrė iš kitų?

P.K.: Kelias į menus buvo netikėtas. Į Kauno dailės gimnaziją mokytis stojau sekdama paskui savo geriausią draugę. Mano šeima tam nepritarė, jie buvo įsitikinę, kad neįstosiu. Bet įstojau. Taip prasidėjo mano kelias. Dešimtoje klasėje, kai gimnazijoje reikėjo rinktis specialybės kryptį, dvejojau tarp tapybos ir tekstilės. Į tekstilę nuėjau dėl jos taktiliškumo, o susipažinusi su technikomis, supratau, kad noriu plačiau, giliau pažinti šią specialybę.

M.Ž.-G.: Mano kelias labai panašus į Paulinos. Šeimoje menininkų nebuvo. Viena jos dalis buvo medikai, kita – dėstytojai. Mano pasirinkimu šeimos nariai taip pat dvejojo. Vis dėlto buvau tvirtai apsiprendusi. Labiausiai mane paskatino  prof. Laima Oržekauskienė, su kuria susipažinau dar mokykloje. Ši menininkė padarė didelė įspūdį kaip asmenybė: jos intelektas, gyvenimo būdas, aprangos stilius. Būtent L.Oržekauskienė paskatino rinktis tekstilės specialybę. Kai stojau į VDA KF, tuo metu vekė taikomosios tekstilės katedra, joje buvo labai stipri pramoninės tekstilės kryptis, tačiau aš siekiau būti menininke, įprasminti save, gyventi su kūryba.

– Ar jau studijų metu identifikavote save kaip menininkes?

P.K.: Negalėčiau ir dabar pasakyti, kad esu menininkė. Šis įvardijimas man labai svarus ir daug reiškiantis. Menininkas man asocijuojasi su visuomenėje gerbiamu, inteligentišku, mąstančiu žmogumi. Manau, esu dar per jauna laikyti save menininke.

M.Ž.-G.: Kai baigiau studijas, menininko profesija buvo prestižinis dalykas. Galbūt toks mąstymas atėjęs nuo mūsų tėvų laikų. Menininkas – tai Dievo palytėtas, pažymėtas žmogus, nes jis prisiliečia prie esminių žmogaus gyvenimo prasmės klausimų. Tačiau dabar jaučiamas susiniveliavimas, menininko profesija tapo tokia pat kaip ir visos kitos. Ir įdomu, kaip šiuolaikinis jaunimas vertina menininko statusą, nes, kiek pastebiu, dabar būti menininku nebereiškia būti išskirtiniam, kitokiam. Todėl nedaug jaunų žmonių šią profesiją pasirenka, nes visiems akivaizdu, kad menininkui užsidirbti duonai yra sunkiau, todėl jį renkasi tik motyvuoti arba jaučiantieji savyje gilų norą išreikšti pasaulį tokia forma žmonės.

– Kada judvi susitikote?

M.Ž.-G.: Paulinai pirmame kurse vedžiau audinių dizaino kūrimo ir audimo paskaitas, kurių metu kūrėme skonio, kvapo audinius. Paulina kaip inspiraciją buvo pasirinkusi Indijos civilizaciją ir sukūrė įdomią, gražią, Indijos įkvėptą audinių kolekciją. Vėliau susitikome trečiame kurse, kuriame ji atsiskleidė kaip individualiai ir inovatyviai mąstanti asmenybė.

P.K.: Tačiau visada, kai reikėdavo pagalbos, kreipdavausi į Moniką. Visos jausdavome jos palaikymą tiek studijų, tiek peržiūrų metu. Monika visad paskatindavo, nuramindavo, suteikdavo papildomos motyvacijos.

M.Ž.-G.: Studijuodama magistrantūroje Paulina pasirinko nagrinėti atminties temą, kurioje nuostabiai supynė (tarsi audinyje) individualias ir kolektyvines atmintis. Ši tema mus suartino, susiejo, nes ir aš ją nagrinėju savo kūryboje.

– Paulina, ką jums reiškia dėstytojos buvimas šalia, patarimai? Apskritai, kuo bręstančiam jaunam menininkui svarbus žvilgsnis į jo kūrybą iš šalies?

P.K.: Dėstytojo, mokytojo buvimas šalia reiškia labai daug. Studijuodama kiekvieną dieną galvodavau apie savo darbus, norėjau pasitarti, išgirsti kito nuomonę. Dėstytojos komentarai suteikė galimybę pamatyti papildomus savo darbų aspektus.

Visada, kai reikėdavo pagalbos, kreipdavausi į Moniką. Monika visad paskatindavo, nuramindavo, suteikdavo papildomos motyvacijos.

– O ką reiškia būti mokytoju? Ar tai didelė atsakomybė?

M.Ž.-G.: Studijuodamas jaunas žmogus turi daug laisvės, jaučiasi kūrėju, kupinu ambicijų ir tikslų, o išėjęs į gyvenimą susiduria su kitokia realybe. VDA KF Tekstilės katedros misija yra išauginti kūrybiškai ir plačiai mąstančias, savarankiškas, kuriančias asmenybes. Aukštoji mokykla negali užtikrinti ją baigusiajam visų galimybių, tačiau gali paskatinti jauną žmogų mąstyti kūrybiškai, pasitikėti savo protu, gebėjimu fantazuoti ir kurti unikalius dalykus. Šiuo metu Lietuvos tekstilės pramonė stabilizavosi, įmonės, kurios ištvėrė krizę, sėkmingai plečiasi, todėl į Tekstilės katedrą kreipiasi nemažai partnerių iš pramonės įmonių, norinčių bendradarbiauti, nes jiems reikia intelektualinių, kūrybinių produktų, todėl ir skatiname savo studentes susitelkti į kūrybą, kuri ir yra stiprioji mūsų pusė. VDA KF studijuojančių ir baigiančių studentų skaičius nėra didelis, tačiau tie intelektualiniai produktai, kuriuos gebame sukurti, yra autentiški, unikalūs. Plačiajam pasauliui, kuris šiuo technologijų laikmečiu tapo labai mažas, mes galime pasiūlyti ne gerai pagamintus daiktus, o mąstymo produktus, intelektualinius dalykus.

– Ar, pasirinkus būti tekstilės menininkėmis, niekada nekilo abejonių, noro išbandyti save kitur?

P.K.: Dėl tekstilės abejonių neturėjau. Nors dabar esu pasinėrus į apmąstymus, tačiau noriu sugrįžti į tą kūrybinį ritmą, kurio laikiausi studijų metu. Juolab kad turiu galimybę ateiti į katedrą ir pasinaudoti jos technine baze įgyvendindama savo idėjas.

M.Ž.-G.: Žinoma, laikui bėgant tai tampa gyvenimo būdu, ir dabar, kai manęs paklausia, ar nenorėčiau išbandyti kitos technikos nei žakardas (kuri yra sudėtingiausia audimo technologija), atsakau, kad dar yra neatrastų žemių šioje srityje. Kai surandi savo kryptį, pradėjęs gilintis suvoki, kad ribų nėra, randasi daugybė eksperimentavimo galimybių. Nors technika – tik viena kūrybinio kelio pusė.

– Kaip jūsų kūrybinėje trajektorijoje keitėsi paties tekstilės meno suvokimas? Ką naujo atrandate tekstilės mene?

M.Ž.-G.: Tekstilės medija yra labai plati, apimanti daug sričių: nuo pačios materijos iki mąstymo. Akademijoje studentes mokome įvairių technikų, kurias jos gali realiai panaudoti gyvenime, pavyzdžiui, pasidaryti šilkografijos tinklą, atspausti šilkografiją ant audinio, išausti audinį, pagaminti autorinį aksesuarą ir kt. Tai nėra tik žinios iš vadovėlių. Tačiau magistrantūros studijų metu daug laiko skiriame koncepcijos vystymui, tarpdiscipliniškumui. Tekstilė yra medija, kuri turi labai įvairias formas: nuo skaitmeninių dalykų iki tekstilinio mąstymo. Paulina magistro baigiamajame darbe plėtojo atminties temą, padarė tyrimą ir sukūrė instaliaciją, kuri vizualiai su tekstile nebuvo susieta, tačiau koncepcijos prasme gilinosi į atminties tinklą. Tai gražiai susisiejo ir atsiskleidė diplominiame darbe.

– Paulina, kaip keitėsi jūsų požiūris, suvokimas, temos, kurias renkatės analizuoti kūryboje (studijuodama ir baigusi studijas)?

P.K.: Atminties tema aktuali pasidarė tik magistro studijų laikotarpiu. Studijuodama bakalaurą gilinausi į tekstilės kaip medžiagos, audinio taktilines savybes, tekstilės pritaikymą aprangai, interjerui. Bakalauro studijos buvo skirtos tam, kad išmoktume technikų, žinotume, kaip jas panaudoti, pateikti ir taikyti, o studijuodami magistrantūroje gilinome žinias, suvokimą apie tekstilės mediją. Tai suteikė laisvės vystant temą ir galvojant apie jos pateikimą, įtaigumą, išmokė neprisirišti prie tekstilės, nes galbūt ji nėra koncepcijai geriausiai tinkanti materija, tačiau tekstilė visada lieka pagrindu, nes viskas prasideda būtent nuo jos.

– Kas jus inspiruoja kurti?

P.K.: Inspiracijos kyla iš įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, iš sesės piešinių. Nėra vieno konkretaus dalyko, kuris įkvėptų.

M.Ž.-G.: Visada yra kažkoks santykis su savimi ir kažkuo kitu, bei kažkuo, kas yra tik jausmas, intuicija. Mažiausia atsitiktinai pastebėta smulkmena, ar per žinias išgirsta naujiena, perskaityta antraštė įkvepia.

Aukštoji mokykla negali užtikrinti ją baigusiajam visų galimybių, tačiau gali paskatinti jauną žmogų mąstyti kūrybiškai, pasitikėti savo protu, gebėjimu fantazuoti.

– Kuo tekstilės menas aktualus šiandien? Ar būti tekstilės menininku perspektyvu?

M.Ž.-G.: Tekstilės pramonė atsigauna, todėl jaučiamas intelektinės kūrybos stygius. Įmonės ieško jaunų kūrėjų, kadangi vienas dizaineris, esantis įmonėje, negali aptarnauti kelių klientų, nes jų poreikiai skirtingi. Todėl reikia išplėstinės bazės, kad atsirastų kitoks braižas, nauja stilistika. Kiekviena įmonė turi specifinį segmentą, todėl gilinamės į jų poreikius, kalbame, diskutuojame, kokia nauda iš to studentui, akademijai, siekiame, kad bendradarbiavimas būtų lygiavertis. Reikia nusistatyti ribas, kad jis toks būtų. Tokia patirtis studentui yra svarbi, nes leidžia susidurti su gyvenimiška praktika, realiais užsakymais ir jų atlikimu. Studentės gauna naudos – išmoksta pristatyti savo darbų aplankus, susipažįsta su audinių kūrimo technologijomis ir pramoninės gamybos specifiškumu.

P.K.: Tačiau tikrosios kūrybos nebelieka. Kol esi studentas, gali kurti, o kai pradedi dirbti, nepaisant to, kad tavo darbas yra susijęs su specialybe, kurią baigei, turi derintis prie užsakovo poreikių.

M.Ž.-G.: Kalbant apie menininko kelią, yra galimybė dirbti dvigubą ar trigubą darbą – vieni dėsto, moko ir paraleliai vysto kūrybinę veiklą. Paulina sakė, kad išėjo iš visų savo galimų darbų ir dabar yra laikas pagalvoti, kur pasukti, ką daryti.

Dabar yra laikas, kai reikia apsispręsti, ar tikrai be kūrybos negali. Ir jei viduje kirba mintis, kurią jauti, kad turi įgyvendinti, reikėtų jos nepaleisti, nes tai galbūt ir yra atsakymas. Gal dabar atrodo, kad ta idėja niekam nebus įdomi, bet jei ją įgyvendinsi – ir pati pasidžiaugsi, ir galbūt dar kažkas pasidžiaugs, o tai suteiks stimulą judėti toliau. Juk menininkams yra galimybių: rašyti projektus, dalyvauti įvairiose programose, rezidencijose, yra galimybių gauti stipendijas, rengti personalines parodas. Tad, jei tik viduje justi tas vidinis kirbėjimas, galimybės pačios atsiranda.

Viskas šiam pasauliui yra reikalinga. Jei egzistuoja tuštuma, tai ir ji yra reikšminga. Manau, kiekvienas mūsų absolventas suranda nišą, kurioje reiškiasi.

*Povaizdis – tai kurį laiką akyse išliekantis regėto daikto antrinis vaizdas ar, per vaizdą iš apačios persišviečiantis kitas vaizdas. Interpretuojant šį apibrėžimą – dialogo tarp dviejų žmonių metu taip pat susiformuoja povaizdis vystomos temos atžvilgiu. Kiekvieno dialogo dalyvio požiūrio perspektyva pratęsia viena kitą, sukurdama ryšį tarp besikalbančiųjų.

Instaliacija susideda iš dviejų dalių: „Atminties audeklo“ ir garso takelio. „Atminties audeklo“ motyvas yra paimtas iš 2017 metų birželio 14-ąją upės slėnyje darytos fotografijos. Joje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių žydėjimo metu. Audeklą lydinčiame garso takelyje įrašyti skaitomi ištremtų vyrų rašyti laiškai moterims, mylimosioms.

Projekto kryptį, anot autorės, paskatino dvejus metus jos vykdomas tyrimas ir medžiagos rinkimas apie tremtinių meilės istorijas. Asmeninės istorijos, papasakotos per širdies prizmę, paskui - per prizmę istorijos, leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą.

Projektą Kauno geležinkelio stotyje pristatys menotyrininkė, projekto „Kaunas-Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Instaliacija „Atminties uždanga“ čia bus eksponuojama iki rugpjūčio 15-osios. Vėliau kūrinys pradės kelionę traukiniais ir persikels į kitas Lietuvos geležinkelio stotis, iš kurių kažkada dundėjo ešelonai, gabendami taikius žmones į tolimą tremtį, iš kurios daugeliui nebuvo lemta grįžti.

Menininkė įsitikinusi, kad skaudus tremtį menantis Lietuvos istorijos tarpsnis, nėra pakankamai gerai žinomas, tad dalijantis nedidelėmis asmeninėmis tremtinių istorijomis, galima pristatyti visos tautos istoriją. Su ilgą laiką tremtinių istorijos motyvus tyrinėjusia menininke šnekėjomės apie netrukus dienos šviesą išvysiančią interaktyvią jos instaliaciją bei istorijos ir jausminės patirties ryšius.

– Birželio 14 d. Kauno geležinkelio stotyje pirmą kartą atversite "Atminties uždangą" slepiančią sovietmečio lietuvių tremtinių meilės istorijas. Papasakokite šiek tiek daugiau apie šį savo projektą.

– Atminties temą plėtoju jau daugelį metų. Pavyzdžiui, 2015 m., Kauno bienalėje instaliavau "Eleonoros kabinetą", skirtą moters atminimui. Ši "Atminties uždanga" seniai kirbėjo mano galvoje. Istoriją suvokiu kaip teatrą, kuriame yra siužetas, atlikėjai, vaidyba, virstanti realybe, o uždanga simbolizuoja mūsų sąmonėje saugomas paslaptis. Jausmas, emocija, intuicija man yra labai svarbūs.

Instaliacija susideda iš dviejų dalių – "Atminties audeklo" ir garso takelio. "Atminties audeklo" motyvas yra paimtas iš 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje darytos fotografijos. Joje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių žydėjimo metu. Aš išaudžiau šią pievą, paverčiau ją audeklu, kurio gijos atstoja moterišką motyvą, mat tradiciškai tekstilė asocijuojasi su moteriškumu, šiluma, jaukumu ir jausmu.

Audeklą lydinčiame garso takelyje bus įgarsinti ištremtų vyrų moterims, mylimosioms, rašyti laiškai. Jie leidžia nujausti ir tai, ką šiems rašė moterys. Įraše bus galima išgirsti ir vieną trumpą motinos perskaitytą atviruką savo sūnui. Tai, tarsi, simbolizuoja savotišką visa ko pradžią.

Asmeniškumas labai svarbus, per vieno žmogaus istoriją galima papasakoti visą tautos istoriją. Tai tarsi žaidimas, primenantis dėlionę, kurią sudėjus galima pamatyti bendrą vaizdą.

Dėl šių dviejų instaliacijos dalių sinergijos gimsta nauja istorinė energija, kuri mūsų galvose atmintį paverčia jausmine patirtimi. Išgyventi istoriją, mano nuomone, yra daug reikšmingiau, nei ją mokėti.

– Kaip užgimė mintis tyrinėti asmenines tremtinių meilės istorijas? Nuo ko šis tyrimas prasidėjo?

– Netikėtumas pagimdo įdomius dalykus, reikia tik nebijoti jo įsileisti. Kiekvienais metais važiuoju aplankyti savo tetos, kuriai šiemet sukaks 93 metai. Ji beveik visai nepaeina, tačiau yra tokio skaidraus proto, kad man, šiuolaikiniam žmogui, reikėtų iš jos pasimokyti. Kartą taisiau jos pagalvę ir po ja pamačiau krūvelę senų laiškų, pradėjome apie juos kalbėti... Tai buvo dėdės Vlado laiškai iš kalėjimo Omske. Teta kas vakarą juos skaito ir laiko po pagalve! Ji papasakojo visą savo bei dėdės tremties ir meilės istoriją. Ji nebuvo ištremta, tačiau pasiryžo pati išvykti į Sibirą paskui mylimąjį. Teta pasakojo, kad jai padėjo tikėjimas Dievą, likimu, savimi, mylimuoju.

Sujaudinta tokios istorijos ir pasiaukojimo ėmiausi šio projekto. Teko perskaityti daug tremtinių laiškų. Daugelis jų buvo gana buitiški, pasakojantys apie kasdienybę, vargą, šaltį. Sąmoningai jų atsisakiau, pasirinkdama romantišką, meilės naratyvą. Vėliau nusprendžiau, kad garso įraše bus įgarsinti tik vyrų rašyti laiškai. Norėjau sukurti savotišką atsaką austam, paprastai moterų kuriamam, audeklui.

Bendradarbiaudama su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru atskleidžiau daug įdomių detalių ir tolesniam projekto vykdymui.

– Kodėl šiandieną aktualu gvildenti sovietmečiu vykdytų trėmimų istoriją?

– Manau tai ne tik aktualu, bet ir būtina. Pirmiausia, gyvų tremtį išgyvenusių žmonių greitai nebeliks, todėl bendrauti su jais ir perduoti atmintį jaunajai kartai labai svarbu. Buvo įvykdytas baisus mūsų ir daugelio kitų tautų genocidas, apie kurį žino ne visi. Papasakosiu vieną pavyzdį. Mano kalbintas 24 metų britas puikiai žinojo apie Hitlerio vykdytą genocidą, tačiau kai paklausiau jo apie Stalino režimą, jis beveik nieko negalėjo apie tai pasakyti. Vis dėlto 340 tūkst. Lietuvos žmonių kalėjo, buvo ištremti į Sibirą, Mongolijos taigas... Mūsų tautai reikia plačiau skleisti šią žinią pasauliui, nes jis mažai ką žino apie šią tragediją.

– Kodėl apie šį skaudų Lietuvai laikotarpį pasirinkote kalbėti pasakodama asmenines tremtinių istorijas?

– Asmeniškumas labai svarbus, per vieno žmogaus istoriją galima papasakoti visą tautos istoriją. Tai tarsi žaidimas, primenantis dėlionę, kurią sudėjus galima pamatyti bendrą vaizdą. Kiekvienas jos gabalėlis labai svarbus. Tiesa, labai sunku asmeniškumą paversti universumu, nenukrypti nuo pagrindinės minties, išlaikyti idėjos balansą. Daug visokiausių pasakojimų išgirdau tirdama šią temą. Asmeniniai dalykai, kaip ir minėjau, virsta universaliais, pavyzdžiui, Meilė Motinai virsta Meile Moteriai, Meilė Moteriai – Meile Tėvynei, Meilė Tėvynei – Meile Dievui...

– Savo kelionę jūsų sukurta "Atminties uždanga" pradės simbolinėje vietoje – Kauno geležinkelio stotyje, iš kurios ir buvo vykdomi trėmimai. Kur ji keliaus vėliau? Koks šios kelionės tikslas?

– Kauno geležinkelio stotyje šis projektas parsideda neatsitiktinai. Būtent iš čia ir buvo ištremtas mano dėdė. Negana to, Kaunas – mano gimtasis miestas. Visų pirma ši kelionė tęsis mūsų prote ir jausmuose. Vėliau šį projektą planuoju perveži į Vilniaus geležinkelio stotį, kur "Atminties uždanga" bus atidaroma rugpjūčio 23 d., nes tądien Europoje minimos stalinizmo ir nacizmo aukos. Planuoju su instaliacija aplankyti kuo daugiau stočių Lietuvoje, iš kurių sovietmečiu buvo tremiami žmonės. Nuo šio genocido nukentėjo ir daugelis mūsų kaimynių tautų, todėl norėčiau instaliaciją perkelti ir į Latviją, Estiją, Lenkiją.

– Kokį pėdsaką tikitės palikti "Atminties uždangą" atversiančių instaliacijos lankytojų sąmonėje?

– Meilės, ilgesio ir tvirtybės jausmą. Emocijas, bylojančias apie tai, kas dažnai lieka neišsakyta. Idėją apie kelionę mintimis, kurios pasiekia artimą žmogų, net ir be žodžių. Jei šis projektas paskatintų žmones būti atviresnius, papasakoti vieni kitiems savo istorijas, suteiktų tvirtybės ir tikėjimo, tai ir būtų tas pėdsakas.

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės personalinėje parodoje "Besišypsanti", vykusioje "Meno parko" galerijoje, Marija – skaidri, šviesi, pakylėta.

Žengti toliau

Žvelgiant į tekstilininkės darbuose pavaizduotą Marijos kūną, pastarieji keturi epitetai nuskamba dviprasmiškai: M.Žaltauskaitės-Grašienės Marija – sudegusi, suskilusi, beveik juoda, tačiau ši dviprasmybė atveria erdvę, kurioje telkiasi jėgos, skirtos gyvenimui.

"Žmogus sudega, jį užgauna, paniekina, tačiau jis prisidengia kita kauke, kitu kūnu ir šypsodamasis eina per gyvenimo negandas", – sako menininkė.

Kiekvieno iš mūsų kelyje kartojasi sunkūs momentai: vis kitais pavidalais, vis kitose kelionės atkarpose, vis sudėtingesnėmis sąlygomis – jie suveši ir pasiglemžia mūsų jėgas savo augimui, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar juos tręšime, ar ramiai išlauksime, kol jie nuvys ir, su jais atsisveikinę, žengsime toliau.

Marija simbolizuoja gebėjimą oriai priimti tai, kas Dievo paskirta, ir su kiekvienu jo siųstu išbandymu įgyti daugiau žmogiškumo, empatijos, meilės.

Įprasmintas šventumas

Prieš penkerius metus medinė liaudies architektūros formų Kulautuvos Švč.Mergelės Marijos Vardo bažnyčia suliepsnojo. Išdegė bažnyčios vidus ir jame buvę unikalūs, iš medžio drožinėti paveikslai. Išliko tik Marijos ir Kristaus skulptūros.

Žmogus sudega, jį užgauna, paniekina, tačiau jis prisidengia kita kauke, kitu kūnu ir šypsodamasis eina per gyvenimo negandas.

"Marija pavirto anglimi, tačiau bendruomenė pastatė jai koplytėlę ir dabar ji yra saugoma lygiai toje pačioje vietoje, kur stovėjo prieš gaisrą", – pasakoja tekstilininkė. Gaisro vieta, jos atmosfera M.Žaltauskaitei-Grašienei pasirodė įdomi, todėl ją nufotografavo.

"Po kurio laiko žiūrėdama archyvines nuotraukas pastebėjau, kad Marija šypsosi. Nuo bažnyčią nuniokojusios liepsnos atsirado įtrūkimų medinės skulptūros veide, dėl kurių atrodo, kad Marijos veide – šypsnis. Apanglėjusi Marija – nutolusi nuo tradicinio ikonografiško įvaizdžio ir jos grožis yra ne išorėje, o kad ji apskritai išliko. Pastatydami ją koplytėlėje, bendruomenės nariai įprasmino jos šventumą dar kartą", – džiaugiasi menininkė.

Sakralios skirtybės

M.Žaltauskaitę-Grašienę kūryboje domina materijos paviršių skirtingumas, kurį visų pirma pajunta akys. Palietusi ne tik skulptūros išorinį būvį, bet ir jos vidų menininkė sukūrė kūrinių ciklą, kurį papildo darbai, kuriuose vaizduojamos skulptūros detalės.

"Detalės man yra svarbios. Ištraukiu, padidinu jas. Taip atsiranda erdvė žiūrėjimui į paviršių, kurio žmogus jau nebeatpažįsta. Įprasminu jas priartindama vaizdą, leisdama jam ir žmogui suartėti", – sako tekstilininkė.

Pirmą kartą šioje parodoje M.Žaltauskaitė-Grašienė pristatė instaliaciją – iš anglių sudėliotą kvadrato formos "Anglių kilimą", kuris yra užuomina į maldos kilimą, istorijos kilimą.

Kūrinių ciklą "Besišypsanti" pratęsia ir darbas "Juodoji Marija". "Esu skaičiusi, kad Meksikoje yra vienintelė pasaulyje juodaodės Marijos skulptūra. Tai mane inspiravo sukurti "Juodąją Mariją". Veido spalva yra nesvarbi, svarbi, esminga yra sakralumo raiška Mergelės įvaizdyje. Šių dviejų dėmenų suderinimas mane sužavėjo", – pasakoja M.Žaltauskaitė-Grašienė.

"Marijos simbolis sieja daugybę religijų, o jos motiniškumas, moteriškumas skatina mane susitapatinti su jos išreiškiamomis vertybėmis. Išausdama ją ir padidindama iki realaus žmogaus dydžio, suteikiau Marijai gyvybę", – džiaugiasi tekstilininkė.

Po gaisro išlikę parodos eksponatai ir žymios Lietuvos tekstilininkės kūriniai pristato medinio sakralinio paveldo problematiką. Parodos atidarymo renginyje apie Lietuvos medinę architektūrą, jos trapumą ir išsaugojimą kalbės menotyrininkė dr. Dalia Vasiliūnienė, Ceikinių klebonas kun. Marijonas Savickas, Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius. Renginys nemokamas. 

Ceikiniai – apie 200 gyventojų turintis miestelis Ignalinos rajone. 2016 m. balandžio 5 d. sudegė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, puikiai atspindėjusi XVIII a. medinės sakralinės architektūros tendencijas. Bažnyčios erdvę puošė vertingi to laikotarpio altoriai ir paveikslai, vėlesni liaudies meistrų kūriniai, liturginiai reikmenys. Po gaisro išliko tik nedidelė vertybių dalis: Bažnytinio paveldo muziejuje saugomi liturginės tekstilės pavyzdžiai, keletas indų ir procesijų reikmenų, iš bažnyčios perkelti ar išgelbėti daiktai (tarp jų – įspūdinga, didelę meninę ir istorinę vertę turinti XVIII a. sidabrinė monstrancija, eksponuojama parodoje).

Ceikinių bažnyčios gaisras primena daugybę panašių gaisrų, suniokojusių ne vieno kaimo ar miestelio maldos namus. Medinio kultūros paveldo saugojimo ir neišsaugojimo tema nuolat sulaukia atgarsio Lietuvos visuomenėje, ji atsispindi ir šiuolaikinio meno kūrėjų darbuose. Kartu su vertybėmis, išlikusiomis po Ceikinių bažnyčios gaisro, parodoje eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros vedėjos Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūriniai. Kompiuterinio žakardo technika išaustame cikle „Besišypsanti“ (2016 m.) užfiksuota Švč. Mergelės Marijos skulptūra, išlikusi per gaisrą Kulautuvos bažnyčioje. Skulptūros ir jos fragmentų atvaizdai šiuolaikine meno kalba byloja, kad naikinančios liepsnos perkeistas paveldas gali sukelti stiprias emocijas, nurodyti gyvą ryšį su praeitimi. Būtent tokį ryšį atspindi siekis parodyti anglimi virtusios Švč. Mergelės Marijos skulptūros šypseną, audeklo klosčių grožį ar dar kartą prikelti iš pelenų savo bendruomenės maldos namus.

Paroda veiks iki 2017 m. rugsėjo 2 d.

"Man kūryba – tai tolerancija, per ją aš išreiškiu savo nuomonę apie pasaulį, žmogų", – sako tekstilininkė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Anot menininkės, šiuolaikiniame mene svarbiausia santykiai tarp žiūrovo ir kūrėjo – kūryba be atsako neturi prasmės.

Įvairiaspalvės gijos, susipinančios ramiai ir kantriai audžiant daugiasluoksnį audinį. Tykus mintijimas ir ritmiškas pirštų judėjimas. Meilė, šiluma, jautrumas, susipinantys su audinio raštais, suteikiant minkštumo ir žadinant norą liesti, jaukiai įsisupti ar tiesiog gėrėtis. Tekstilės menas yra arčiausiai mūsų: jis mus šildo, puošia, suteikia jaukumo namams. Tekstilės aplink tiek daug ir ji tokia įvairi, kad kartais praeiname pro ją nė nepastebėdami.

Susitikimas su tekstilės menininke M.Žaltauskaite-Grašiene įvyko vieną tų žiemos popiečių, kai dienos pilkuma buvo pasiekusi savo ribą ir rodėsi, kad šalčiau ir niūriau būti nebegali, kai nesinorėjo net džiaugtis artėjančiomis Kalėdomis. Apsilankymas menininkės dirbtuvėje dienai suteikė ryškių spalvų pliūpsnį.

M.Žaltauskaitės-Grašienės kūriniams būdingas konceptualus požiūris į tekstilę, atsiskleidžiantis per tradicinių raiškos priemonių ir šiuolaikinių atlikimo technologijų jungtį. Jos kūriniai estetiški, pasižymintys aukšta atlikimo kokybe, paremti atidžiu ir jautriu žmogaus bei jo gyvenimo procesų stebėjimu.

"Kiekvienas turime konstitucinę teisę į kūrybą. Man kūryba – tai tolerancija, per ją aš išreiškiu savo nuomonę apie pasaulį, žmogų. Šiuolaikiniame mene, mano nuomone, svarbiausia yra santykiai tarp žiūrovo ir kūrėjo, nėra prasmės kurti, jei neturi santykio", – sako M.Ž.Grašienė.

Menininkės darbuose kiekvienas žiūrovas atranda ryšį su autorės perteikiamu vaizdu. Juk ji kalba apie mus pačius: gimstančius, besikeičiančius, kažką atrandančius ar prarandančius, žmones, tobulais savo netobulumais, vienądien išeinančius palikus didesnį ar mažesnį pėdsaką. Kūriniai kalba patys už save, užgaudami jautriausias stygas ir kurdami skirtingus garsų sąskambius kiekvieno iš mūsų širdyse.

– Ar jūsų, kaip kūrėjos, asmenybė formavosi nuo mažų dienų? Kas inspiravo, paskatino pasirinkti menų studijas?

– Nesakyčiau, kad nuo mažų dienų žinojau, jog būsiu menininkė. Maža būdama norėjau išbandyti įvairiausias profesijas: žaisdavau ir konduktorę, ir virėją. Domėjausi begale dalykų, bet jau paauglystėje supratau, kad norėčiau piešti ir net austi. Mokykloje per darbų pamokas labai patiko užsiimti rankdarbiais. Tad pradėjau domėtis lietuvių liaudies meno autentinka: juostomis, audiniais, drabužiais. Prisimenu, kartą teko lankytis mugėje, kurioje akis užkliuvo už dryžuoto audinio. Jį įsigijusi pasisiuvau sau sijoną. Tai buvo pradžia, kuri paskatino mane susidomėti tekstile. Pradėjau piešti, baigiau keturmetę A.Martinaičio dailės mokyklą, taip pat mokiausi tapybos.

– Ar tekstilės studijų pasirinkimas buvo apgalvotas, kryptingas žingsnis?

– Būdama dvyliktoje klasėje susipažinau su prof. Laima Oržekauskiene. Tai buvo asmenybė, kuri man labai imponavo, nulėmė pasirinkti tekstilės studijas. Niekada nesiblaškiau, negalvojau rinktis kitos specialybės. Man tekstilės menas buvo labai gražus, labai artimas. Manau, kad nėra gerų ar blogų specialybių, jei širdimi jauti, kad turi daryti vienus ar kitus dalykus – turi į juos pasinerti ir stengtis padaryti geriausiai. Laikui bėgant, randasi įvairiausių perspektyvų ir galimybių įgyvendinti savo siekius. Kūrėjo kelias nėra lengvas, jis gana sudėtingas, tačiau tame sudėtingume ir yra visas žavesys.

– Baigėte bakalauro, magistro studijas, įgijote meno licenciato laipsnį. Kuris studijų etapas jūsų kūrybos trajektorijoje yra reikšmingiausias?

– Studijuodama doktorantūroje pradėjau gilintis į tai, kaip menininkus veikia fotografinio vaizdo transformacija į kompiuterizuotą sistemą. Tyriau, kaip ir kiek kūrėjams, jų kūrybai įtaką daro šiuolaikinės technologijos ir kokį poveikį patys menininkai daro joms. Nuėjusi į pramoninės gamybos fabriką, kuriame audiniai yra audžiami pagal tam tikras sistemas, pastebėjau, kad naujovių šioje srityje neieškoma. Kai "Audėjo" fabrike pradėjau austi savo pirmąjį kūrinį "Kartos" (2005), pramonininkai negalėjo patikėti, kad per visą staklių raportą (visą staklių plotį) aš išaudžiau kiekvieną portretą, tiksliai atkartodama sudėtingą fotografinį vaizdą. Praėjus keleriems metams, pramonininkai iki tol buvusius pieštinius audinių raštus papildė fotografijų motyvais. Tai įrodo, kad menininkas savo kūrybiniais eksperimentais gali daryti įtaką technologijų eigai.

– Stažavotės Paryžiuje, Norvegijoje, dėstėte Tartu meno kolegijoje, Estijoje. Esate dalyvavusi konferencijose apie tekstilės meną Italijoje, Turkijoje. Kokioje egzotiškiausioje šalyje teko pabuvoti gilinantis į tekstilės meno paslaptis? Ką joje atradote?

– Prieš kurį laiką visą mėnesį teko praleisti Delyje vykusioje menininkų rezidencijoje "Sanskriti Kendra Foundation". Pasijutau patekusi į tekstilės šalį: ten viskas austa, siuvinėta, marginta. Nusivežiau naują austų kūrinių kolekciją, kurioje vaizdavau Kauną, nufotografuotą "Google Maps" programa, juodame ir baltame kolorite. Audžiau Kauno vaizdus iš dviejų kilometrų, kilometro ir penkių šimtų metrų aukščio. Buvimas Indijoje, vaikščiojimas Delio gatvėmis man paliko neišdildomą įspūdį ir aš ant atsivežtų kūrinių, juodu siūlu pradėjau siuvinėti linijinius piešinius, kuriuose atsispindėjo paprasta, bet žavi miesto, jame gyvenančių žmonių kasdienybė.

Yra toks įdomus Bengalijos regiono siuvinėjimo būdas, kuris vadinasi kanta. Žmogus, siuvinėjantis šiuo būdu, pasakoja savo istoriją. Sumaniau, kad šiuos savo darbus su Kauno vaizdais galėčiau patikėti siuvinėti patiems indams, tad trims mėnesiams palikau savo kūrinius Vakarų Bengalijos kaime, kad vietiniai juos siuvinėtų. Palikau visišką interpretacijos ir kūrybos laisvę. Laukia jaudinantis rezultatas, kurio net nenumanau.

– Vienas pagrindinių jūsų kūrybos objektų yra žmogus, tačiaus jūs gilinatės ne į jo psichologiją ar emocinę būseną. Jums svarbūs žmogaus fiziologiniai aspektai. Kūrinyje "Odos paveikslai" (2007) išryškinami ir išdidinami labiausiai raukšlėti žmogaus kūno linkiai, kurie kasdienybėje dažnam atrodo nepatrauklūs, atgrasūs. Jūs siekiate, kad žiūrovas, klaidžiodamas slapčiausiais odos vingiais, pajustų estetinį pasitenkinimą. Kuo jus patraukė žmogaus fiziologinių aspektų tyrinėjimas? Kaip pasirenkate tokius netikėtus motyvus, kaip juos atrandate?

Kai įgyvendinau darbą "Kartos", pradėjau domėtis genetikos tyrimais. Mane sudomino, kokius fizinius dalykus žmogus paveldi iš savo tėvų. Tyrinėdama šias fiziologines savybes aš susidomėjau žmogaus oda ir ant jos augančiais plaukeliais, kurie yra mūsų pojūčių sensoriai. Per odos plaukus mes juntame šaltį ar karštį, drėgmę ir t.t. Šis aspektas man labai susisiejo su tekstile: drabužis yra mūsų šildytojas arba kaip tik vėsintojas, o žmogaus oda – tarsi antrasis drabužis, siunčiantis informaciją, kaip mes turime elgtis pajutę vienokius ar kitokius pojūčius. Padarius šią išvadą, gimė visi "Odos paveikslai" (2007).

Tekstilė nuo kitų meno rūšių skiriasi tuo, kad yra labai taktiliška. Tapyboje ar skulptūroje žmogus kūrinį geba liesti tik akimis, o tekstilėje gali iš tiesų prisiliesti prie darbo.

– 2010-aisiais drauge su Kauno akušerijos ir ginekologijos klinika sukūrėtė projektus "Kvėpavimas", "Saugumas", kuriuose įamžinote pirmąjį mažo, tik gimusio, žmogučio oro gurkšnį. Kaip gimė šis jautrus projektas?

– Besilaukiant vaikelio nemažai laiko praleidau ligoninėje. Buvo toks kūrybinis etapas, kai sau pasakiau, jog nebenoriu galerijose eksponuoti savo darbų, noriu kad jie būtų matomi viešai. Norėjosi per meną suteikti žmonėms šilumos, siekiau, kad jie galėtų jį vartoti, kad gyventų su menu. Dažnai galerijose kūrinius pamato tik saujelė meno gerbėjų, ir tuo meno darbo komunikacija su žiūrovais pasibaigia.

Sugalvojusi, kad noriu austi naujagimių atvaizdus, kreipiausi į Kauno akušerijos ir ginekologijos klinikų vadovę, kur manęs paklausė: "Koks tai bus vaizdas? Klinikoje mes turime tiek daug skausmo, kad rodyti jo dar daugiau savo koridoriuose neleisime." Sugalvotus projektus reikėjo derinti su vadovais, jie žiūrėjo mano nuotraukas, nuaustus kūrinius ir tik tuomet gavau leidimą klinikose rengti parodą. Darbas su viešąja erdve nėra lengvas, jis reikalauja jautrumo aplinkai.

Šešios šeimos sutiko dalyvauti šiame projekte. Viskas taip simboliškai susisiejo, kad mano išausti naujagimių portretai įamžino šešis pojūčius: regą, klausą, lytėjimą ir kt. Beveik tris savaites buvau tarsi paparacas, visur su savimi besivežiojantis fotoaparatą. Vos paskambinus gydytojams, aš lėkdavau į klinikas ir fiksuodavau gimdymo akimirkas. Nufotografavusi kūdikius atsirinkdavau tik vieną nuotrauką, o likusias įteikdavau šeimai.

– Vaikystės prisiminimų sklidinas darbas-instaliacija "Skladukas" (2009), kurį 2009 m. pristatėte Tarptautinėje Kauno meno bienalėje. Instaliacijos sienas uždengėte žakardiniu audimu atliktų trijų skirtingų "skladukų" vaizdais: paveldėto iš tėčio, savo mamos ir asmeninio. "Skladuke" palikote siūlų ir pasiūlėte žiūrovams prisiminti skaniausią vaikystės uogienę bei išsiuvinėti jos pavadinimą ant nuausto stiklainio. Kokią žinutę šiuo savo kūriniu siuntėte žiūrovams? Kiek jums svarbus meno kūrinio interaktyvumas?

– Žiūrovams labai svarbu dalyvauti kūrinio pažinimo procese. Dažnas parodos lankytojas klausė: "Ar iš tikrųjų galima ant jūsų kūrinio siuvinėti? Ar jums negaila?"

Visuomenėje gaji nuomonė, kad menas turi būti eksponuojamas už stiklo, tarsi sakrali vertybė. Pasiūlius žmonėms imti į rankas adatas su siūlais ir siuvinėti, jie reagavo labai entuziastingai ir palankiai, jiems buvo įdomu. Sužavėjo idėja, kad galima būti taip arti kūrinio, prie jo prisiliesti, tapti jo dalimi. Kiek vėliau "Skladuką" išsiunčiau į Gdanską, kur žmonės taip pat siuvinėjo savo mėgstamų uogienių pavadinimus, ir mano kūrinys grįžo praturtėjęs įvairiais lenkiškais pavadinimais.

Tai vienas reikšmingiausių mano kurtų darbų, paremtas tiek istoriškai, tiek asmeniškai jautria tema. Tuo metu, kai buvo blokada ir visiems trūko būtiniausių dalykų, tarp jų, žinoma, ir maisto, mes eidavome ir rinkdavome uogas, grybus, juos konservuodavome. Tai, kad "skladuke" būdavo konservuotų gėrybių, garantavo saugumo jausmą. Šeimos, saugojimo, tradicijų dermė atsispindi šiame kūrinyje.

Kiekvienas žmogus palieka savo žymę audinyje, ir man tai labai įdomu. Žmogus jaukiai jaučiasi siuvinėdamas, jam nelieka baimių prisiliesti prie tekstilinio paviršiaus. Ši gera emocija tekstilei labai tinka. Aš nesisavinu kūrinio, žmogus nesisavina jo taip pat.

– Savo kūrinių idėjas įgyvendinate pasirinkdama sudėtingą kompiuterizuotą žakardinio audimo techniką. Turite aukščiausią šio kompiuterizuoto meninio audimo kvalifikaciją.

– Baigusi magistrantūros studijas, audimu pradėjau domėtis daugiau ir plačiau. Jis visada buvo man artimiausia tekstilės technologija, žavinti neaprėpiamomis savo galimybėmis.

Glaustai apžvelgiant audimo istoriją, jis radosi kinų šilko dirbtuvėse, kuriose būdavo staklės, kurių viršuje sėdėdavo berniukai, vadinamieji siūlų pakėlėjai, ir rankomis iškilnodavo audžiamo audinio raštų dalis. Keldavo po vieną siūlelį, vadovaudamiesi nupiešta schema. Dėl įdėto kruopštaus rankų darbo Renesanso, Baroko audiniai, kurti šia Damasto technika, kuria audėjai galėdavo išausti prabangiausius gėlių, augalų motyvus, buvo be galo brangūs, įperkami tik karaliams ir kitiems aukščiausių luomų asmenims. XIX a. įvykusi pramonės revoliucija padarė perversmą ir audimo staklių gamyboje. Josephas Marie Jacquardas sukūrė stakles, paremtas kortų sistema. Kiekviena korta turėjo skylutę, į kurią buvo įveriamas ir parišamas siūlas. Šias kortas sukdavo žakardo aparatas, kuris jau nebereikalavo kruopštaus žmogaus rankų darbo. Žakardo staklėmis išausti audiniai buvo tiražuojami ir tapo prieinami plačiajai visuomenei. XXa. viduryje žakardo aparatą pakeitė elektroninė sistema.

Technologai drauge su menininkais sugalvojo kompiuterinę programą, kuria buvo galima užprogramuoti norimą audinio vaizdą. Tuomet buvo sukurtos staklės, kurias buvo galima sujungti su šia kompiuterine programa ir austi. Pvz., norėdamas išausti portretą, turimą nuotrauką turi koreguoti specialia kompiuterine programa, sumažinti nuotraukoje esančių spalvų skaičių, kadangi kiekvienai spalvai audinyje reikia sugalvoti ir paskirą pynimo raštą. Pynimo sistemų yra tūkstančių tūkstančiai ir galimų jų tarpusavio variacijų – tiek pat. Nuo pasirinkto pynimo rašto priklauso ir audinio paviršius: ar jis bus rupesnis, ar lygesnis. Priklauso ir spalvų šviesumas bei tamsumas. Aš kartais šį procesą vadinu tapyba siūlais ar netgi architektūra siūlais, nes ausdamas menininkas turi sugalvoti, kaip sukonstruoti siūlus, t.y. kaip jie audžiant sudedami vienas ant kito sluoksnis po sluoksnio, taip pat jis turi sugalvoti spalvinį vaizdą, kuris ryškėja pinant siūlus.

Tai tokia sistema, kai norint išausti įsivaizduojamą atvaizdą reikia atlikti daugybę eksperimentų, per kuriuos taikant skirtingus siūlų pynimo raštus, jų derinius, ieškoma spalvų. Kiekvieną kartą kurdama naują kūrinį aš susiduriu su iššūkiais: ieškau, eksperimentuoju, kol galiausiai atrandu.

Daugelis mano darbų yra kurti "Audėjo" fabrike, su kuriuo draugauju jau bene dešimt metų. Jie turi elektronines stakles, kurias aš programuoju ir darau pavyzdžius savo kūriniams. Audinio audimo procesas nėra labai ilgas, nes audžia kompiuterizuotos staklės, bet surasti tikslų siūlų susikirtimą ir norimo piešinio atkartojimą gali užtrukti iki pusės metų ar net ilgiau.

– Ar kūrinio idėja ir jo atlikimo technika yra lygiaverčiai dalykai? Ar kažkuriam iš jų skiriate pirmenybę?

– Mano darbuose viskas prasideda nuo minties, idėjos. Eskizuoju, fotografuoju, ieškau motyvų kūriniams. Galiu papasakoti, kaip gimė kūrinys "Penelopės drapanos" (2013). Teherane muziejuje aš pamačiau antikinę Penelopės skulptūrą, kuri neturėjo galvos. Tai buvo tiesiog drabužis – marmure iškalta draperija. Nufotografavusi šią skulptūrą kaip muziejaus eksponatą, aš visiškai neturėjau minčių, kad vėliau šis skulptoriaus darbas inspiruos mane kūrybiniams ieškojimams. Grįžusi po kelionės, žiūrėdama fotografijas, pastebėjau, koks įdomus Penelopės skulptūros rakursas, užfiksuotas nuotraukoje. Skulptorius draperiją pavaizdavo kaip statišką vaizdą, o man kilo noras šią draperiją vėl paversti audeklu, tačiau kitokiu: transformuotu, išdidintu, nesusijusiu su skulptūra. Siekiau įkvėpti jam gyvybės, statiškame audinio vaizde norėjau išgauti susidrapiravusio audinio atvaizdą. Įkvėpta Penelopės, šeimos sergėtojos, pradėjau ieškoti sąsajų su savo gyvenimu, ką man reiškia draperija, kaip aš ją interpretuoju.

Taip gimsta kūrinio idėja ir kai ją subrandini – pereini prie technikos. Technika man yra tiesiog priemonė, leidžianti materializuoti idėją.

Dar vieną kūrinį "Pikselių kilimas" įkvėpė Teherane aplankytas kilimų muziejus. Lankydamasi šiame muziejuje pamačiau rištus kilimus. Labiausiai suintrigavo 40 m ilgio kilimas, kurio kvadratiniame centimetre buvo šimtas mazgų. Aš buvau sužavėta ir priblokšta, kad jo net nenufotografavau, bet tuo metu įsijungiau kamerą. Lėtai, laikydama kamerą rankose, ėjau kilimo link, norėdama įamžinti mane sužavėjusį objektą.

Prisiminusi žakardą, jog tai taip pat yra taškelių susikirtimas, peržiūrėjau savo filmuotą medžiagą ir supratau, kad čia ir bus mano raktas: kai tu esi toli, tu nematai jokio vaizdo, kai tu artėji – pamatai motyvą, o kai esi visai visai arti – motyvas vėl pranyksta, susilieja. Ta distancija, kada motyvas prasideda ir kada jis baigiasi, man buvo labai įdomi. Sustabdžius videofilmo kadrą, kuriame iš toli įamžintas kilimas, aiškaus motyvo nebeliko. Tą sustabdytą vaizdą aš paverčiau pikselių sistema, kurioje begalė spalvotų pikseliukų kūrė abstrakčią mano pasirinkto motyvo transformaciją. Taip per laiko distanciją susiformavo kūrinys.

– Būdama aukšto lygio menininkė, atrandate laiko savo patirtimi pasidalyti su studentais – dėstote Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete. Ko semiatės iš šios patirties?

– Buvimas su jaunais žmonėmis suteikia man daug energijos. Jaunimas visada yra žingsniu priekyje. Gera stebėti aplink esančius besiskleidžiančius kūrybiškus, jaunus žmones. Apima džiaugsmas, kad aš galiu jiems kažką duoti. Tekstilės katedroje mes gyvename kaip šeimoje. Kuriame bendrus projektus, rūpinamės vieni kitais, guodžiame, pabarame vienas kitą, kai to reikia, ir netgi drauge verdame sriubas.