Savo talentus, neslepia Inga, ji semia iš vieno šaltinio, jų neskirsto ir priima kaip didžiulę dovaną. Viena stipriausių jos paskatų kurti – įdomumo troškimas.

„Aš talentą suprantu kaip jėgą, kuri privalo būti įdarbinta. Priešingu atveju ta jėga pradeda tave griauti. Tokių istorijų – labai daug“, – sako Inga.

Žinoma moteris tiki, kad talentas nėra tai, ko nori tu, o tai, ko nori iš tavęs. Tačiau ir pati sau dar nėra atsakiusi į visus kylančius klausimus. Muzika Ingai visgi yra pirmoje vietoje, tačiau koncertuose jai prireikia ir laidos vedėjos patirties, ir aktorinių bei režisūrinių gebėjimų. Ir, žinoma, poezijos. Moteris pastebi, kad jos koncertai turi savotišką psichoterapinį poveikį ir tai jai yra labai svarbu.

Tikriausiai ne vienam laidos žiūrovui galėtų kilti klausimas, kaip ši talentinga moteris viską spėja – juk ji ne tik pati vaidina ir dainuoja, teisėjauja projekte, bet dar yra ir mama. Tačiau savo receptu, kaip viską spėti, Inga pasidalins su gerbėjais.

Karantinas, itin skaudžiai smogęs meno žmonėms, Ingai buvo ir naudingas. Jei ne jis, poezijos knygos išleidimą ji būtų atidėliojusi dar nežinia kiek. O visas detales apie tai, kaip gimė ši knyga, jos gerbėjai išgirs laidoje „Pasaulis pagal moteris“.

Kaip išmatuoti talentą?

Inga atvira – nėra lengva „rūšiuoti“ vaikus pagal jų talentą. Tačiau toks yra jos, kaip teisėjos „Lietuvos talentų“ projekte, vaidmuo.

„Kartais matai, kad tam vaikui dar per anksti. Bet širdis apsipila krauju, nes sakyti vaikams „ne“ yra truputį prieš gamtą. Turbūt tai ir yra projekto unikalumas, kad ten yra visko“, – atviraus Inga.

Su laidos žiūrovais ji pasidalins įžvalgomis ir apie sėkmę. Anot jos, nepakanka jos pagauti – būtina aiškiai žinoti, ką su ja daryti. Ji taip pat papasakos ir apie tai, ar Lietuvoje yra neatrastų talentų bei kur jie slepiasi. Šiek tiek kritikos teks ir kai kurioms vaikus į projektą „Lietuvos talentai“ atlydėjusioms mamoms.

Kristina Rimienė ir Inga Jankauskaitė. TV3 nuotr.

Raktas į moteriškumą

Jeigu reikėtų rinkti moteriškiausią Lietuvos moterį, Inga neabejotinai būtų tarp favoričių. O laidos vedėja Kristina Rimienė jos pasiteiraus, kokiai savybės jai pačiai yra moteriškiausios.

„Man moteriška savybė yra paslaptingumas ta prasme, kad tu turi turėti vidinį stuburą ir niekam nieko nesiaiškinti. Man tai yra moteriška savybė“, – netrukus atsakys ji.

Artėjančios Moters dienos proga ji duos žiūrovėms ir kelis be galo vertingus patarimus, į kuriuos išties verta įsiklausyti.

„Ko pirmiausia linkiu, tai „atsiknisti“ nuo savęs ir baigti save ėsti, graužti, ieškoti trūkumų, kurių net nėra. Baigti gainiotis paskui geresnės savęs idėją – šio sakinio išvis nesuprantu. Man atrodo, kad tai yra toks kalėjimas, kai tu besigainiodama prarandi vienintelę galimybę būti čia ir dabar. Tai yra vienintelė sąlyga jaustis ir būti laiminga moterimi. Tiesiog palikite save ramybėje, labai prašau. Pagerės ir santykiai šeimoje, ir su savimi“, – įsitikinusi ji.

Šis procesas, anot Ingos, reikalauja pastangų, tačiau lygiai taip pat duoda ir puikių rezultatų.

Norintys sužinoti, ką „Lietuvos talentų“ finale norėtų matyti Inga ir kokie koncertai laukia jos gerbėjų, kviečiami nepraleisti šio sekmadienio „Pasaulis pagal moteris“ laidos.

Pavasariu alsuojanti puokštė – moterims

Artėjančios Kovo 8-osios proga, laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėja K. Rimienė rubrikoje „Floristinis desertas“ sukurs instaliaciją gėlių tematika. Tai bus netradicinė, pavasariu kvepianti puokštė, skirta kiekvienai moteriai.

Originaliame karkase savo vietą ras švelniaspalvės tulpės, veronikos, šiurpiniai gvazdikai, įdomios spalvos gvazdikai, vaškagėlė ir žaluma čiužutė. Tokia gaivi ir švelni bei originali puokštė pradžiugintų bet kurią moterį.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais, 10 val., per TV3.

– Praėjusią vasarą iš varžytinių pardavinėjote savo butą, tad nuotaika turėjo būti prasta. Gal ši vasara atnešė linksmesnių patirčių?

– Ši vasara kitokia. Praleidau ją Lietuvoje. Vedu pamokas gausiam mokinių būriui ir laukiu visų tų pandemijos nesąmonių pabaigos, kad galėčiau normaliai gyventi ir judėti tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės. Neseniai su fotografu Raimundu Adžgausku surengėme gražią mano fotosesiją gamtoje, tad šiandien norėčiau išsakyti savo nuomonę Lietuvoje vyraujančio grožio kulto, moters įvaizdžio tema. O dėl kitų asmeniškumų – kas aš, su kuo aš ir kur aš – niekada teisybės nesužinosite (juokiasi). Nei kas tie mano vyrai, nei kur tie mano meilužiai.

– Esate labai paslaptinga moteris?

– Gal labiau ne paslaptinga, bet protinga. Viešinti savo asmeninį gyvenimą, manau, yra neprotinga. Žmonės juk vis tiek netikės tuo, ką jiems sakysi. Jie norės viską iškraipyti savaip ir mano gyvenimą matyti savo subjektyviomis akimis. Todėl nematau tikslo atvirauti apie save.

– Tai apie ką atvirausite? Gal apie savo naujausią fotosesiją, kurioje esate be galo spalvinga, ryški. Gal ryškumas tėra viena iš jūsų viešumos kaukių?

– Tas mano ryškumas tikrai nedirbtinis. Tiesiog tokia jau esu. Tokia mano prigimtis. Savo gerbėjams atrodau kaip didžiulis energijos užtaisas, kurio užtektų visai Lietuvai. Nors gyvenime esu ir mėtyta, ir vėtyta, ir gerų patirčių, ir didelių nelaimių patyrusi, vis tiek stengiuosi deklaruoti pozityvumą, harmoniją ir kitus teigiamus dalykus. Šiuo metu vedu gyvas ir nuotolines pamokas gausiam būriui savo mokinių. Tarp jų – įvairių kvalifikacijų, įvairių šeimų, įvairių gyvenimiškų patirčių ir profesijų žmonės. Pastebiu viena – grožio standartų tema Lietuvoje yra pagrindinė. Sakykite, ar tai normalu, jei aštuonerių metų mergaitė, kurią mokau dainavimo, nupiešusi savo dainavimo mokytoją, ištaria: "Bet, Daina, tavo lūpos atrodo kaip pripūstos." Tuomet man iškart kyla klausimas, kodėl tokio amžiaus mergytė jau žino tokius dalykus? Kiek pamenu save aštuonmetę, žaidžiau su lėlėmis ir panašių klausimų tikrai nekėliau.

Pripažinimas: jau ne pirmus metus drabužių modeliavimu užsiimanti D.Bilevičiūtė džiaugiasi, kad jos skoniu žavisi ir kitos apkūnesnės moterys. Raimundo Adžgausko nuotr.

– Tai tvirtinate, kad jumyse viskas natūralu ir niekada nebuvo kilęs noras nieko savyje patobulinti – pridėti ar atimti?

– Sykį, dar labai senais laikais, norėjau pasikoreguoti nosį. Maniau, kad kuprelė kenkia jos grožiui (juokiasi). Laimei, vienas protingas plastikos chirurgas praplovė man smegenis. Nuo to karto aš esu už ekologišką moters išvaizdą, kaip ir už natūralų gyvenimo būdą. O dar esu už neiškreiptą mąstymą moters galvoje. Nes kai kokia dama, tesverdama 50 kg, man ima aiškinti, kad ji labai stora, tuomet sudėtinga su ja diskutuoti. Man keista, kodėl šiais laikais svoris ir storis yra pagrindinė moteriškų diskusijų tema. Vyrai, meilės, laimės – viskas, galų gale, į tai susiveda.

– Praėjusią vasarą apkūnių formų moterims pristatėte specialią drabužių liniją. Ar jus galima vadinti ir dizainere?

– Kodėl gi ne? Nuotraukose pozuoju su savo kūrybos drabužiais, kuriuos pasiuvo mano konstruktorės-siuvėjos. Kaip matote, būdama išskirtinių formų moteris, aš nevengiu apsirengti ir peršviečiamų, ir gana apgulančių mano figūrą, ir, kaip moterys pasakytų, mane storinančių, raukiniuotų drabužių. Nevengiu skaisčių, ryškių spalvų, kaip kad ir klasika tapusios juodos, tinkančios tiek lieknoms, tiek ir apkūnioms. Kodėl tos nuotraukos atrodo gražios? Todėl, kad jose dera viskas – mano kūnas, mano drabužis, mano filosofija. Tai mato ir kitos stambesnio sudėjimo moterys, su kuriomis aš bendrauju ir kurioms esu savotiška kelrodė žvaigždė. Manau, jos jaučia tą mano gyvenimo laisvumą ir nori būti tokios pačios. Nori būti laisvos – neguldamos po chirurgo skalpeliu, nesisiurbdamos riebalų, nesipūsdamos lūpų ir netobulindamos kitų Dievo duotų savo kūno dalių.

Man keista, kodėl šiais laikais svoris ir storis yra pagrindinė moteriškų diskusijų tema. Vyrai, meilės, laimės – viskas, galų gale, į tai susiveda.

– Betgi yra ir kita barikadų pusė, kurioje – jaunos moterys, turinčios savo tinklaraščius, instagramo paskyras ir rodančios tūkstantinėms sekėjų minioms savo gyvenimo filmus: ką kur nuėmė, pridėjo, pamažino, padidino…

– Žinau, bet nė už ką nenorėčiau būti jų vietoje. Visu dabartiniu savo gyvenimo būdu esu už ekologiją, pradedant balsu, išvaizda ir baigiant savo kuriamų ir nešiojamų drabužių medžiagomis. Negaliu pakęsti, kad Lietuvoje pagrindinis klausimas moteriškuose susibėgimuose – kiek tu sveri? Net sveikai atrodančios moterys pradeda išsigalvoti visokių nesąmonių, ko pas jas per daug, ar per mažai. Tuomet man natūraliai kyla kitas klausimas: ar dėl to, kad žmogus save kažkaip pasigražino, pasididino ar pasimažino, jis tapo laimingesnis?

– Ar jau turite atsakymą į šį klausimą?

– Kiek matau ir skaitau, visi vyrai ir moterys, kurie tokias procedūras darosi ir viešai apie tai kalba, sako, kad po jų jaučiasi laimingesni. Nežinau, ar galima jais tikėti. Turiu omeny, kad nežinau, ar tie, kurie yra kažką pašalinę, ką Dievulis nuo gimimo jiems davė, gali mąstyti adekvačiai. Kita vertus, kasdien matau tiek gražių, patrauklių, žavių moterų, kurios ir nieko savyje nepakeitusios yra laimingos. Tokia esu ir aš.

Įsivaizdavimas: "Nors vyrai tarpusavy šneka apie laibaliemenes stirnaites, jų smegenyse – sultingos, rubensiškų formų moterys", – įsitikinusi Daina. Raimundo Adžgausko nuotr.

– Jūsų žodžiais tariant, esate laimės kūdikis tik dėl to, kad gyvenime vadovaujatės Kūrėjo ir gamtos principais?

– Ir dar todėl, kad esu išskirtinė. Tiek savo proporcijomis, tiek ir gyvenimo filosofija. Stebiuosi, ar iš tiesų moterims reikia taip labai save žaloti tomis visomis operacijomis ir grožio procedūromis (neturiu omeny tų, kurios daromos dėl geresnės sveikatos), jei vyrai – į mus žiūrėdami – kartais mąsto labai įdomiai. Tarkim, šiai fotosesijai ruošiausi, puošiausi, dažiausi, garbiniavausi plaukus pusę dienos, o mano širdies draugas, matydamas mano pastangas, tik leptelėjo: "O tu man vis tiek gražiausia, kai lipi ryte iš lovos – be makiažo, visa susitaršiusi, natūrali." Jis neįvertino mano triūso. Ir tai ne pirmas žmogus, kuris kalba, kad natūralumas yra kur kas gražiau už dirbtinumą. Gal išties verta susimąstyti?

– Ar bandote pasakyti, kad net ir kosmetikos priemonės, kurioms mes, moterys, išleidžiame krūvas pinigų, vyrų akimis žiūrint, mums nereikalingos?

– Šitaip neteigčiau, mat dar nuo Kleopatros laikų moters grožio kultas, palaikomas visomis įmanomomis priemonėmis, yra gajus. Tik bandau pasakyti, kad moterys jau savaime yra gražios, įdomios būtybės su visais savo kontrastais ir netobulumais, o ne tomis vienodmis formomis. Sykį juokais padariau eksperimentą ir iš žurnalo išsikirpau keletą mūsų garsenybių fotografijų. Jos visos atrodė kaip viena! Kodėl ir Lietuvoje negali būti taip, kaip Holivudo aktorių pasaulyje, – kuo tu įdomesnis, keistesnis, labiau kitoks, tuo turi daugiau šansų prasimušti. O dabar mes savanoriškai siekiame būti tarsi kokie vienodai pilki grindinio akmenys.

– Kiekvienas žmogus yra unikalus. Ar apie tai šnekate ir socialiniuose tinkluose?

Nors gyvenime esu ir mėtyta, ir vėtyta, ir gerų patirčių, ir didelių nelaimių patyrusi, vis tiek stengiuosi deklaruoti pozityvumą, harmoniją ir kitus teigiamus dalykus.

– Būtent. Mudvi su Madam Tutu, kuri yra tortų ir delikatesų meistrė, dažnai darome tokius juokus "TikTok" socialinėje platformoje. Su gera humoro doze mudvi aiškiname moterims, kas yra tikra dieta ar tikras sportas. Tais savo juokais norime pasakyti: moterys, nepamirškite, kad gimėte moterimis! Todėl skaudžiausia, kai kokia nors moteris, prisisiuvusi viską, ką tik įmanoma prisisiūti, ir turinti n sekėjų skaičių, skelbia savo paskyroje, kad propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Atleiskite, kokį sveiką?!

– O kaip žiūrite į sportą?

– Gerai. Nesu jauniklė, tad užsiimu sakraline osteoporozine architektūrine kūno laikysena. Sakralinė – tai pirmoji žodžio "kryžkaulis" reikšmė. Tai yra teisinga moters stuburo laikysena, nuo kurios didžiąja dalimi priklauso visi kiti teigiami dalykai tavo organizme. Kadangi jau esu viena koja įlipusi į šeštą dešimtį, tai šokinėti kaip arkliukas nebegaliu. Turiu rasti kitų būdų, kaip savo kūną tobulinti, išlaikyti sveikesnį. Ir man tai puikiai pavyksta: būdama 57-erių, nevartoju jokių vaistų, kraujospūdis ne per aukštas. Žodžiu, jaučiuosi puikiai.

– Smagu girdėti, nes šiais laikais net perpus už jus jaunesni žmonės atvirai kalba apie stresą, dėl to kylančią nemigą. O kaip miega Daina – patyrusi įvairių gyvenimo sukrėtimų dėl nenusisekusio verslo, skolų?

– Mano, kaip vokalo pedagogės, specialybė susieta su giliu kvėpavimu. Ir tai, matyt, mane gelbsti. Jei turiu galimybę, būtinai dieną einu numigti grožio miegelio. Ir lūžtu tiesiog vietoj. Kaip kūdikėlis. O stresą per tiek metų jau išmoksti valdyti. Nesakau, kad pradžioje nebuvo sunku… Buvo. Bet išmokau gauti jėgų iš gamtos. Joje (o ne grožio insdustrijoje!) yra tikroji bioenergija, kurios kiekvienas gali pasisemti nemokamai. Deja, mūsų jaunoji karta jau nebetiki stebuklinga gamtos galia. Pamenu, vieną sykį kūrybinėje stovykloje visus savo mokinius išvedžiau į rasotą žolę basus ir prašiau po ją ridentis, voliotis, žodžiu, sugerti į savo kūną visus tuos rytinės rasos lašelius. Kad jūs būtumėte matę, kokie visi buvo nelaimingi, kaip jie skundėsi tėvams, kad sušalo, sušlapo. Ką tai rodo? Tik tai, kad šiuolaikiniai jauni žmonės yra visiškai nutolę nuo gamtos.

– Ar visą laiką buvote apkūni? Jei pavartytume jūsų nuotraukų albumą…

– Nepatikėsite. Vienam žurnalui buvau davusi savo jaunos nuotrauką (pažiūrėti, kokio kaulėtumo buvau), o šalia manęs stovėjo draugė, kuri tuomet po gimdymo atrodė kaip pampuška. Kai atsiverčiau tą savo interviu ir pamačiau komentarą po nuotrauką – vos neapsiverkiau iš juoko. Ten buvo parašyta, kad toji pampuška yra Daina Bilevičiūtė, o toji nepampuška – jos vaikystės draugė. Matyt, žurnalistai taip ir nepatikėjo, kad jaunystėje atrodžiau kaip dviratukas. Sustorėjau po gimdymo: pradėjau augti, augti ir užaugau iki dabartinės Dainos (juokiasi). Išmokau mylėti save kitokią, nors visko iš pradžių buvo. Teko įprasti, kad vis po 10–20 cm nebeužsisegu. Plūduriavau tarsi kosmose, kol supratau, kokius drabužius dabar turiu pirkti. Neapsiėjau ir be visokių linksmų istorijų apie savo apkūnumą.

Drąsiai: atvirai apie nereikalingas grožio procedūras kalbanti Daina vadina save išskirtine tiek savo proporcijomis, tiek ir gyvenimo filosofija. Raimundo Adžgausko nuotr.

– Ar jos jūsų neskaudino?

– Matote, jei istorija iš tiesų dvelkia humoru, žiūriu į tai sveikai – tiesiog smagiai iš viso to pasijuokiu. Tarkim, vieną dieną ateinu į vadinamąjį moterų kambarį, kur randu močiutę su anūkėle. Senoji su manimi maloniai pasisveikina ir ima pasakoti anūkėlei, kad čia tokia teta, kuri labai gražiai dainuoja. O baigia pasakojimą, kad maždaug, kai tu užaugsi, irgi galėsi būti tokia pat gera dainininkė kaip Daina Bilevičiūtė. Tuomet ta mergytė ir sako švepluodama: "Il aš būšiu tokia stola kaip ji?" Senoji sutrinka ir ima manęs atsiprašinėti. Negi dėl to įsižeisi? Tenka ją nuraminti ir smagiai iš anūkės žodžių pasijuokti.

– Pastaruoju metu blaškotės tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Galbūt Anglijoje į moteris pampuškas žiūrima atlaidžiau? Neskaičiuojami jų kilogramai, nesiūloma imtis drastiškų dietų?

– Anglijoje moteris yra kaip desertas, o ten visi desertai sveriami porcijomis. O Lietuvoje, kaip žinote, tortai sveriami kilogramais. Jei lyginsime angles ir lietuves moteris – visokių jų yra. Gal Anglijoje mažiau akcentuojama, kaip žmogus atrodo. O jei Lietuvoje nuolat kalama apie tavo kūno svorį ir storį, tai labai veikia psichologiškai. Sykį prieš renginį turėjau susitikti su vienu vargonininku. Girdžiu, kaip jis klausia kažkieno: "Ar jūs nepasakysite, kur čia yra ta stora Daina?" Aš atsisuku ir sakau jam: "Tai aš esu ta stora Daina." Nepriėmiau to kaip įžeidimo. Vėliau netgi tapome gerais draugais. Gyvenime buvo labai nedaug atvejų, kai mano apkūnumas buvo kažkaip nekorektiškai pabrėžiamas. O sykį viena mano mokinukė, kuriai tebuvo treji, grįžusi namo mamai pareiškė: "Aš noriu būti tokia pampuška kaip Daina!" Matote, ji suprato, kad aš kitokia (juokiasi).

– O vyrai, sakote, irgi supranta?

– Su vyrais yra taip: dauguma jų deklaruoja, kad jų idealas – ilgakojė laibaliemenė stirnaitė, o iš tikrųjų daugelis smegenyse mato normalią, apkūnią, sultingą, rubensiškų formų moterį, kuri juos svaigina, jaudina ir visaip kaip vilioja. Štai taip.

Todėl kalbėdami apie „moteriškumą“ ir moteriškos pasaulėjautos formavimąsi ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu turime būti tikri, jog kalbame apie tas savybes, kurios išties vertos būti vadinamos moteriškomis. Nors mergaitės polinkis prie gražių drabužėlių paprastai laikomas „moterišku“ (visai gali būti, jog taip ir yra), savaime tai nėra moteriškumo įrodymas. Tiek devynerių, tiek dvidešimt devynerių, tiek ir trejų metų mergaitei tos moteriškos puošmenos gali būti tik priedanga, maskuojanti jos vyrišką pasaulėjautą – it automatinis ginklas žavioje rankinėje. Todėl apie moterišką pasaulėjautą turėtume spręsti iš svaresnių įrodymų.

Knygoje „Stebuklingi metai“ garsi vaikų psichoanalizės specialistė Selma H. Fraiberg su begaline šiluma ir empatija pasakoja apie ankstyvojoje vaiko raidoje kylančias problemas, nuo jų auklėjimo, nepaklusnaus elgesio ir emocijų valdymo iki gilesnių vaiko pasaulio pažinimo ir tapatybės formavimosi etapų. Vienas iš jų – mergaičių mokymas(is) būti „mergaitiška“ („moteriška“) arba berniukų – „berniukišku“ („vyrišku“). Mažam vaikui pasaulis yra jaudinanti, tačiau kartais bauginanti ir nepastovi vieta. Todėl labai svarbu suprasti, kad formuojantis vaikų savivokai bei savivertei, mažiesiems nėra jokių savaime suprantamų ar įgimtų „moteriškų“ ar „vyriškų“ elgesio modelių. Taigi realūs santykiai, ypač tėvų ir vaikų bendravimas šeimoje, tampa pastarųjų formavimosi ašimi.

Moteriškumas nėra įgimtas

Mokykliniame amžiuje tarp mamos ir dukros nusistovėjusi harmonija yra teigiamas ženklas, bylojantis apie pozityvų mergaitės požiūrį į moteriškumą, kitaip sakant, pozityvūs jausmai mamai kaip moteriškumo atstovei paprastai rodo gerą mergaitės santykį ir su savo pačios moteriškumu. Didesnės konkurencijos su berniukais, į berniukus arba vyrus nukreiptos agresijos nebuvimas yra teigiamas mokyklinio amžiaus mergaičių moteriškumo indikatorius. Malonumas, patiriamas iš mergaitiškų užsiėmimų ir ryšio su kitomis mergaitėmis, taip pat yra geras ženklas, patvirtinantis savo moteriškumo pripažinimą. Mažos mergaitės svajonės ir siekiai mums parodo ir tai, kiek ji pripažįsta savo moteriškumą.

Mergaitei, kuri palieka savo lėles ir eina su berniukais pažaisti indėnus, nebūtinai gresia pavojus išsižadėti moteriškumo.

Tačiau mes suprantame, kad moteriškumas (arba vyriškumas) nėra gryna savybė. Ir moteriškumas nėra staiga pripažįstamas raidos etapo pabaigoje. Asmenybė daro daug kompromisų tarp vyriškųjų ir moteriškųjų tikslų; tie kompromisai nebūtinai baigiasi neuroze ir nebūtinai sukuria konfliktą. Mergaitei, kuri palieka savo lėles ir eina su berniukais pažaisti indėnus, nebūtinai gresia pavojus išsižadėti moteriškumo. (Jau vien prisiminę savo vaikystės drauges pamatysime, kiek nutrūktgalvių vėliau tapo nuostabiomis žmonomis ir motinomis.) Tik tada, kai mergaitės asmenybėje ima dominuoti vyriškieji polinkiai, o moteriškumas atmetamas, turėtume susirūpinti tolimesne jos raida.

Konkurencija šeimoje: kodėl mergaitės ima elgtis berniukiškai?

Ar jums neteko pažinoti mergaitės, kuri nekentė visko, kas susiję su mergaitėmis ir moterimis, ir visai atvirai niekino moteriškumą? Ji varžėsi su savo jaunesniuoju broliuku ir kaimynų berniukais, stengdavosi įveikti juos žaisdama jų žaidimus. Ji negalėjo pakęsti suknelių, kaspinų, mergaitiškų žaidimų ir prieštaravo bet kokioms mamos pastangoms paversti ją „panele“. Pavydas berniukams ir savo lyties nuvertinimas prasidėjo tada, kai gimė mažasis broliukas. Tačiau tai nebuvo lemiamas veiksnys. Daugybei mažų mergaičių gimsta broliukai, bet jos dėl to nebūtinai atsižada savo moteriškumo.

Kas gi nutiko šiuo atveju? Mergaitė jautė visai normalų pavydą šeimą papildžiusiam mažajam broliukui. Kitos mergaitės taip pat pavydi. Jai atrodė, kad tėvams labiau patinka brolis, nes jis – berniukas. Gal taip ir nebuvo, tačiau mažylė taip manė. Todėl ji bandė tapti kuo panašesnė į berniuką, kad tėvai mylėtų ją labiau nei mažąjį jos broliuką. Tai irgi visai tipiška mergaitės reakcija į brolio gimimą. Tačiau dauguma mergaičių įveikia nusivylimą ir pavydą, o ši mergaitė neįveikė. Tad pagrindinis veiksnys buvo ne pats brolio gimimas, tačiau jos negebėjimas tenkintis buvimu mergaite. Atrodo, ji netikėjo galinti būti mylima kaip mergaitė.

Vieną konflikto aspektą – konkurenciją su naujagimiu broliu – jos tėvai matė gana aiškiai ir padarė viską, ką daro supratingi tėvai, norėdami palengvinti vaiko skausmą. Tačiau jie nepastebėjo (tai pastebėti dažnai gana sunku), kad pavydas labai sutrikdė jos buvimo mergaite jausmą ir moteriškumo paniekinimas ne slūgo, o darėsi vis stipresnis. Konfliktai su mama, su darželio auklėtojomis ir visu moterų pasauliu ilgainiui vis stiprėjo. Ji atstūmė jas, kaip atstūmė ir savo pačios moteriškumą. Tuo tarpu tėčiui ir kitiems šeimos vyrams ji atrodė patraukli nutrūktgalvė, kviečianti žaisti ir pati žaidžianti žaidimus, kokius vyrai paprastai žaidžia su berniukais: įsivaizduojamas imtynes, fechtavimąsi, kumštynes. Todėl tėvai, sąmoningai arba nesąmoningai jaučiantis nusivylimą, jog turi dukrą, gali bandyti ją paversti sūnumi, patys to nesuprasdami, o tai tikrai apsunkins mergaitės raidą, ji supras, kad, norėdama sulaukti tikros tėčio meilės, turi elgtis kaip sūnus.

Taigi iš pateikto pavyzdžio matome, jog mergaitė siūlė save kaip berniuką su viltimi, kad kaip berniukas ji bus labiau vertinama gyvenime. Iš tėvų jai reikėjo didesnės pagalbos, kai su tokiu piktu pavydu reagavo į mažojo broliuko gimimą. Nepakako vien nuraminti, kad ji yra mylima ir kad mažasis broliukas neatims iš jos meilės. Be to, jai reikėjo žinoti, jog ji mylima kaip mergaitė. Labiau nei žodžių mažylei reikėjo jausmo, kad tėvai džiaugiasi, jog ji yra mergaitė, jog jiems patinka jos moteriškumas. Jai reikėjo žinoti, kad elgdamasi kaip berniukas nebus patrauklesnė savo tėčiui, nes yra mylima tokia, kokia yra, mylima dėl savo moteriškų savybių. Mergaitei reikėjo, kad mama padėtų jai pajusti pasitenkinimą savo moteriškumu, atrasti ypatingą malonumą būti moterimi.

Kai norima priversti „tapti panele“

Tėvai lengvai leidžiasi įtraukiami į vaiko konfliktus, taip nutiko ir šįkart. Visiškai suprantama, jog mama ima irzti dėl mažosios padaužos nevalyvumo, nesutvarkytų plaukučių, džinsų ir kaubojiško „darkymosi“, jos siekis iš dukters „padaryti panelę“ toks stiprus, kad nuolat sukelia konfliktus dėl aprangos, elgesio ir šimtų kasdieninių smulkmenų. Tačiau moterimi netampama palaužus pasipriešinimą moteriškumui. O tėčiui nesunku pasiduoti padaužiškiems išdykavimams ir šiurkštiems žaidimams, kurie priartina jį prie jo paties vaikystės labiau, nei nesuprantami mergaitiški dukters žaidimai. Žinoma, tėčiui nelengva suvokti, ką slepia šitoks dukters elgesys, jis nesąmoningai prisijungs prie savo mažosios mergaitės, žaidžiančios berniuką. O toji mergaitė, pastebėjusi, kad kaubojiški kvailiojimai išties priartina ją prie tėčio, turės dar mažiau motyvacijos jų atsikratyti dėl moteriškų pomėgių.

Akivaizdu, kad mažosios padaužos mama negali priversti „tapti panele“, o pati mergaitė neatsisakys vaidmens, kuris jai teikia pasitenkinimą. Todėl mes turime stiprinti ir puoselėti jos moteriškąją pusę, sumažinti pasitenkinimą, kurį ji gauna vaidindama berniuką, ir ji veikiausiai atsisakys berniukiškos pozos be konfliktų dėl džinsų, šukuosenos ir prastų manierų, nes būti mergaite jai bus didesnis malonumas.

Alternatyvos dirbtiniam moteriškumo ugdymui

Mama, be abejo, yra svarbiausia figūra mergaitės moteriškumo raidoje. Tai iš jos mergaitė perima moteriško elgesio standartus, per meilę mamai ir tapatinimąsi su ja mergaitė ima teigiamai tapatintis su savo lytimi. Tai nereiškia, kad mama turi visas savo jėgas skirti santykiams su dukterimi. Visai nebūtina mamai su dukrele rengti ypatingų išvykų į restoraną, parduotuves, teatrą ar panašias vietas. Retkarčiais galima ir taip papramogauti (jeigu tai išties teikia malonumo mamai ir dukrai), tačiau tokios suplanuotos pramogos pačios savaime nekuria santykių ir nepadeda susitapatinti. Tapatinimasis pasiekiamas per meilę ir norą mėgdžioti mylimą asmenį. Vadinasi, susitapatinimas įvyks ir be sąmoningų pastangų, neplanuojant, bus toks pat natūralus kaip meilė, kurios yra sklidinas kasdienis šeimos gyvenimas. Mes skatiname ir puoselėjame šį procesą, lydime vaikus link susitapatinimo, tačiau tai nėra formalus veiksmas.

Šiuolaikinėje visuomenėje griebiamasi įvairių dirbtinių metodų mokyti mergaites moteriškumo. Namų ruoša, kūdikio priežiūra, „šeimos santykiai“, higienos įgūdžiai ir net lytinis švietimas yra pašalinti iš mamos ir dukros santykių orbitos ir perkelti į mokomuosius dalykus pradinėje mokykloje arba virsta ženkleliais už nuopelnus mažosioms skautėms. Toks formalizuotas mokymas tariamo meno būti moterimi veikiausiai menkai veikia mergaitės požiūrį į moteriškumą, tačiau šių moteriškumo mokymo formų nutolimas nuo šeimos ir nuo esminio žmogaus mergaitės moteriškumo raidoje – mamos, šiuos moteriškumo aspektus padaro sausus, kuria moteriškumo simbolius, kurie praranda gyvybinį ryšį su meile, intymumu ir gilesniais motyvais, skatinančiais moteriškąjį tapatumą.

Mergaitė gali išmokti ruošti maistą, maudyti kūdikį, pasidažyti ir susitvarkyti plaukus, moksliškai išmanyti apie seksą, vis dėlto tos žinios moteriškumo jai nepridės.

Mergaitė gali išmokti ruošti maistą, maudyti kūdikį, pasidažyti ir susitvarkyti plaukus, moksliškai išmanyti apie seksą, vis dėlto tos žinios moteriškumo jai nepridės. Nesunku įgyti išorinių moteriškumo požymių. Bet tik tada, kai šie ženklai sujungiami su nuoširdžia moteriška nuostata, stebime tikrą moteriškumo raidą. Tokio moteriškumo neišmokysime mokykloje ir nesuteiksime drauge su ženkleliu už nuopelnus. Tai mamos pasiekimai.

Todėl turbūt pats didžiausias malonumas mergaitei būti mergaite – nes ji gali būti „visai kaip mamytė“. Mama, kuriai pačiai malonu būti moterimi, žinoma, tai perduos savo dukteriai be žodžių. Tėtis patenkintas, kad turi dukrelę, vertinančią moteriškumą, irgi gerokai pastiprins savo mažosios mergaitės moteriškąją tapatybę jau vien tuo, kad mylės savo dukterį ir vertins jos moteriškumą.

Moteriškumas ant dviračio

Šventės metu buvo galima praktiškai įsitikinti, kad dviračiu važinėti galima ir pasipuošus, netgi dėvint suknelę. „Tokį renginį nusižiūrėjau nuo savo draugės rumunės. Daug kartų esu buvusi Rumunijoje, gyvenusi ten. Pačiai tenykščiame renginyje dalyvauti neteko, bet iš nuotraukų, atsiliepimų jis man paliko didelį įspūdį“, – portalui kauno.diena.lt pasakojo festivalio iniciatorė ir "Kaunas 2022" bendruomenių platformos "Fluxus Labas!" narė Edita Noreikaitė-Štreimikienė, pridūrusi, kad norisi skatinti naudotis dviračiu ne vien tik kaip sporto, bet ir kaip susisiekimo, elegantiško laisvalaikio priemone.

Rumunijoje taip pavadintą paradą prieš aštuonerius metus pradėjo organizuoti keturių merginų komanda, kai visuomenėje dviratis buvo priimamas kaip sporto priemonė. Lietuvoje taip pat dar gaji nuomonė, kad minti pedalus į darbą yra tarsi žygdarbis, o ne patogus pasirinkimas. „Ypač – elegantiškai apsirengusioms moterims“, – pastebėjo E.Noreikaitė-Štreimikienė.

Moteris pasakojo turinti asmeninį dviratį, jai patinka ir miesto dviračiai, bet savęs nepriskirtų prie dviratininkų. „Festivalio idėja man patinka dėl paties moteriškumo, pasipuošimo idėjos“, – kalbėjo kaunietė. Ją žavi tai, kad moteriška galima būti ir ant dviračio, kuris suteikia progą pajudėti, tačiau kartu ir daugiau laisvės nei automobilis.

„Norisi parodyti, kad dviratis ir moteriškumas tarpusavyje vis tik labai dera. Miesto gatvės gražėja, daugiau dviračių takų, nebereikia neštis dviračio, stumti jo. Galima gražiai važinėtis. Tą palengvina ir miesto dviračių nuomos paslauga, kuria lengva ir patogu pasinaudoti‘,– atkreipė dėmesį E.Noreikaitė-Štreimikienė.

Tapo lankomu

Į šventę susirinkę gyventojai džiaugėsi, kad Dainavoje atsiranda vis daugiau iniciatyvų ir elegancijos. „Kai sutvarkyta aplinka, savaime norisi daugiau laiko leisti lauke, o daugiau judant gerėja nuotaika ir savijauta“, – dėstė užkalbintas vyras, į renginį atvykęs su anūkais.

Vaikai tikrai neatrodė nuobodžiaujantys. Nuolat zujo aplink, o suaugusieji greitai rado bendrų pokalbio temų ir įdomių šventės organizatorių pasiūlytų veiklų.

Be dviračių parado Dainavos parke vyko salsos, makiažo pamokėlės, kitokios gražinimosi procedūros, polėkį sustiprino pasirodę šokėjai, kartu su susirinkusiųjų kuriamais planais ir svaįonėmis į dangų kilo muilo burbulai.

Kalbėta apie smurto prevencijos priemones, kaip susijusi apranga ir laimė, aptartas spalvų poveikis ir iš kur gauti daugiau pozityvumo.

„Ar dėl savo mažumo, ar dėl to, kad yra atokiau, Dainavos parkas buvo nelabai žinomas. Bet dabar, kai jį sutvarkė, kai jame taip gera, jauku, jame ištisai daug žmonių. Jame duodasi vaikai su dviratukais, ant suoliukų šnekučiuojasi vyresnio amžiaus žmonės. Gyventojams tereikėjo aplinkos, kur jie galėtų rinktis“, – įsitikinusi E.Noreikaitė-Štreimikienė.

Gal tereikia susipažinti?

Ko dar truktų Dainavoje? „Raginame, kad gyventojai teiktų siūlymus, ko dar jie pasigenda. Pamatysim, kokių pageidavimų sulauksim, ko jiems reikia.  Skirtingo amžiaus skirtingi poreikiai ir požiūris“, - kalbėjo E.Noreikaitė-Štreimikienė.

Per Kaimynų dienos renginį ji su bendraminčiais prie vieno ilgo stalo buvo sukvietusi susėsti aplinkinių namų gyventojus. „Įsitikinau, kad yra labai daug pensinio amžiaus žmonių, kuriems trūksta bendravimo, veiklos. Daug kas jų gyvena po vieną ir jaučiasi vieniši“, - pasakojo E.Noreikaitė-Štreimikienė. Bendrystę didina atsiradę daugiau progų išeiti iš namų, veiklos, į kurias jie galėtų įsitraukti, pavyzdžiui, kaimynų „Bingo“ turnyras.

E.Noreikaitė-Štreimikienė tiki, kad suvienijusios jėgas moterys gali įgyvendinti ne vieną iniciatyvą, kuri pagerintų Dainavos bendruomenės gyvenimą. Gal tereikia susipažinti?

Vos neprarado vilties

– Kada supratote, kad sportas – jūsų aistra, kuria norite užkrėsti ir kitus?

– Nuo mažų dienų mėgau sportą, be to, mano šeimoje yra pedagogų. Senelis – kūno kultūros mokytojas, mama – istorikė. Augau toje aplinkoje, tad nenuostabu, kad ir aš pamilau sportą, bendravimą su mokiniais. Baigdama dvyliktą klasę supratau, kaip sujungti tuos du man patinkančius dalykus – kūno kultūrą ir sporto pedagogiką, bendravimą su žmonėmis. Pasirinkau sau mielą specialybę, kuri ilgainiui virto mano darbu. Įstojusi į Klaipėdos universitetą visai atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad ieškoma trenerė. Tada buvau pirmakursė, patirties šioje srityje neturėjau, tik savo pačios malonumui lankiau grupines treniruotes. Darbo pokalbis praėjo sėkmingai, tačiau manęs laukė kiti išbandymai. Startas buvo gana sunkus, treneriai mane drąsino, ragino mokytis iš jų, nepasiduoti.

– O ką pati tuo metu jautėte?

– Jei atvirai, buvo tokių akimirkų, kai vos nenuleidau rankų, į galvą lindo įvairios mintys, kad tai – ne man, surinkti didelių grupių nesisekė, menko pasitikėjimas savimi. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Praėjo mėnuo kitas, galiausiai pusmetis, kai mano komanda gerokai pagausėjo, sulaukiau pasiūlymų dirbti ne viename sporto klube. Moterys ėmė klausinėti, kaip man pavyksta padėti kitoms tobulėti, atsikratyti papildomų kilogramų, pasiekti gerų lankstumo rezultatų. Iki šios dienos mano motyvacija tik auga matant puikius moterų rezultatus.

– Ką šiuo metu laikote didžiausiu savo pasiekimu?

– "Thai Bo Women" komandą, kuri visada su manimi – kartu ne tik treniruojamės, susitinkame laisvalaikiu, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, kuriame projektus, vaizdo klipus, fotosesijas. Tai – mūsų moteriška bendruomenė. Artimiausiu metu norėčiau atidaryti ir "Thai Bo Women" sporto salę.

Stebuklais netiki

– Kokios moterys sudaro jūsų komandą? Ar egzistuoja koks nors amžiaus, svorio cenzas?

– Moterų amžius ir apimtys labai įvairios, matyt, man labai pasisekė, nes visos jos kuo nors įdomios ir žavingos. Laukiu šių treniruočių su džiaugsmu, pirmiausia pasikalbame apie dienos vargus, buities reikalus ir tik tada einame sportuoti. Tai laikas, kai pamirštame visus kamuojančius rūpesčius. Prisipažinsiu, ne viena mokinė jau spėjo aplenkti mane daugybę kartų. Džiugu, nes dėl gerų jų rezultatų aš ir dirbu.

– Pati sau esate tik antrame plane?

– Bent jau šiuo metu save dažnai pamirštu. Bet nesisieloju dėl to, įdirbis sugrįš su kaupu. Kiekvieną treniruotę stengiuosi vesti taip, tarsi ji būtų ne devinta, o pirma.

– Kokie moterų rezultatai jus stebina labiausiai?

– Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Greitų rezultatų nebūna, stebuklų – irgi. Dažniau žmonės nuleidžia rankas nei pasiryžta siekti savo tikslo, nes tai reikalauja juodo darbo, disciplinos ir tvirtos nuomonės. Treneris visada šalia nestovės, yra ir šeima, ir vakarėliai. Tenka daug kam pasakyti "ne", nustoti dažnai sau nuolaidžiauti. Atsikračiusioms nereikalingų kilogramų moterims kardinaliai pasikeičia ne tik kūno linijos, bet ir visas gyvenimas – išvaizda, savijauta. Daug dirbame su lankstumu, kai kurios ateina po įvairių traumų, nugaros, kirkšnies išvaržų. Šią savaitę girdėjau iš moterų, kad jos nebejaučia skausmų, gali normaliai judėti, jaučiasi energingesnės. Visada stengiuosi pagirti žmogų, įžvelgti jame geriausius dalykus ir taip jį motyvuoti.

Grikiais gyvas nebūsi

– Tai kam gi liepiate tarti "ne"?

– Nesveikam maistui, kurį sau leidžiame tik kartais, piktnaudžiavimui alkoholiu. Nė vienas mūsų nesame šventas, per šventes ar tam tikromis progomis taurę vyno galima pakelti. Kad ir kaip būtų, pagrindinis dalykas yra mityba, kuri sudaro 70 proc. rezultato. Sportas – tik 30 proc. Liek prakaitą neliejęs, jeigu vakarais suvalgysi bulvių lėkštę, svoris nemažės. Sportas tik priedas prie didžiojo darbo, kuris vyksta virtuvėje. Dar sakau griežtą "ne" visoms dietoms. Iškrovos dienos reikalingos, bet valgyti vien grikius nepatariu.

– Ką dar rekomenduotumėte tiems žmonėms, kurie nori numesti svorio?

– Planuoti savo mitybą, į valgiaraštį įtraukti skanių ir sykiu sveikų receptų. Šiais laikais daug svarbios informacijos yra internete, tik reikia atsirinkti, kuri yra naudinga, o kurią verčiau aplenkti. Nes ne kiekvienas sportininkas gali būti treneriu. Reikia tinkamai paaiškinti žmogui, kas naudinga būtent jam ir ko jis pasieks darydamas vienokius ar kitokius veiksmus. Publikuojami įvairūs vaizdai ar sporto programos, keliaujančios iš rankų į rankas, saldžių vaisių, deja, neatneša.

Vyrams reikia apvalumų

– O kokių "nuodėmių" turite jūs?

– Labai mėgstu saldumynus, tad kartais tenka pakovoti su šiuo potraukiu. Bet aš laikausi tokio požiūrio – jeigu jau suvalgei gabalėlį torto, nesielvartauk. Į gera tai neišeis. Jei nepavyksta numesti tų penkių kilogramų, nesivargink. Pusę metų verkti ir dejuoti, kad tau neišeina, – ne išeitis. Vis tiek patiksi vyrams.

– Būna ir taip, kad dėl tariamo antsvorio verkia ir labai plonos merginos. Kaip manote, ar liekno kūno kultas nėra iškreiptas?

– Jaunos panelės lygiuojasi į moteris, kurios stipriai reiškiasi viešojoje erdvėje. Grožis joms asocijuojasi su lieknumu. Bet vyrams patinka ir moteriški apvalumai. Reikėtų balansuoti tarp moteriškumo ir sportiškumo. Ne tik galvoti apie save, bet ir suspėti atlikti tam tikrus darbus. Būtent su tokiomis moterimis aš ir susiduriu – jos yra mamos, žmonos, darbininkės, verslininkės, laiko visus namų kampus ir dar sugeba gerai atrodyti. Tikrai yra ko pavydėti.

– Esate iniciatorė moterų kalendoriaus "Thai Bo Women", skirto sportui ir gražiam kūnui išaukštinti.

– Buvo išleisti du – 2016 ir 2017 metų kalendoriai. Kadangi pirmasis "Kings Never Die" sulaukė didelio susidomėjimo, sukūrėme ir antrąjį. Idėja gimė siekiant sujungti gražų, sportišką ir moterišką kūną. Pabrėšiu, kad tai nebūtinai yra lieknas kūnas, nes ir pati esu moteriškų apvalumų. Nematau nieko blogo, jei moteris turi šiek tiek papildomų kilogramų. Mes neprivalome būti kaip visos ar laikytis visuotinių standartų. Į treniruotes renkamės ir tam, kad gerai praleistume laiką, jaustumėmės energingesnės. Kilogramai nėra pagrindinis mūsų tikslas.

– Ar visos pozuotojos mielai sutiko įsiamžinti kalendoriuje?

– Moterys prisibijo fotografuotis, todėl kai kurias teko įkalbinėti. Jas baugino tai, kad nuotraukos bus publikuojamos visoje Lietuvoje, bijojo prastai pasirodyti, neigiamo vertinimo. Bet pamačiusios galutinį rezultatą labai dėkojo ir džiaugėsi, nes sulaukė daug pagyrų iš kolegų, šeimos narių. Dabar mano galvoje kirba kiti projektai, kurie artimiausiu metu išvys dienos šviesą.

Atskleidė, ką valgo

– Ar užtenka laiko asmeniniam gyvenimui?

– Sukuosi kaip bitutė. Klaipėdoje vedu treniruotes trijose vietose, visa tai derinu su savo pagrindine veikla. Keliuosi anksti ryte, pradedu asmenines treniruotes, tada vykstu į pagrindinį darbą, po to vėl laukia grupinės treniruotės ir vakare – asmeninės. Tenka taikytis prie dirbančių klientų, kurie gali sportuoti tik anksti ryte arba vakare. Per savaitę turiu vieną laisvą sekmadienį, kurį skiriu asmeniniams reikalams.

– Mėgstate gaminti?

– Stengiuosi tai pamėgti. Juk kai esi išalkęs, į burną dedi viską, kas papuola po ranka. O jei iš anksto pasiruoši maistą, diena būna švaresnė. Džiaugiuosi susipažinusi su savo drauge Silvija, "Gyvenk sveikiau su manimi" įkūrėja, kuri pati yra atsikračiusi 40 kg. Pakviečiau ją, kad mano komandos moterims papasakotų savo sėkmės istoriją, taip mes ir susipažinome. Mokausi iš Silvijos gaminti greitus, sveikus ir skanius patiekalus. Vartoju tokius produktus, kaip graikiškas jogurtas, alyvuogių aliejus, saldiklis vietoje cukraus. Mano pusryčiai atrodo taip – graikiškas jogurtas, riešutų sviestas, granola, juoda kava. Darbe – mini užkandis, vaisius arba riešutų saujelė, vanduo. Pietums – vištiena, ryžiai, žuvis, daug daržovių, padažai be kalorijų. Vėliau dar vienas užkandis, o po treniruotės – tuno salotos, varškė. Ir skanu, ir sveika. Mūsų organizmui ypač reikalingas sveikos mitybos režimas, kuris ilgainiui turėtų tapti įpročiu.

– Vadinasi, per šventes silkės ar torto gabalėlio jūsų lėkštėje nebus?

– Bus. Šventės yra tam, kad jas švęstume ir aš irgi tai darysiu. Sunkiai dirbau tam, kad leisčiau sau atsipalaiduoti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1994 m. spalio 28 d. Mažeikiuose.

Mokėsi Mažeikių Gabijos gimnazijoje.

Klaipėdos universitete įgijo kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro laipsnį.

"Thai Bo Women" komandos įkūrėja.

Treniruočių "Strong by Zumba" instruktorė.

Kam te­ko at­si­vers­ti ra­šy­to­jos Ug­nės Ba­raus­kai­tės kny­gas, grei­čiau­siai ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti mo­ters drą­sos ir ta­len­to be užuo­lan­kų kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mo vin­gius, stip­riai pa­lie­tu­sius jos šir­dį. Tad ži­no­mos ra­šy­to­jos ir ra­di­jo lai­dų ve­dė­jos iš­drį­so­me pa­klaus­ti iš­ties as­me­niš­kų klau­si­mų, o U. Ba­raus­kai­tė su jai bū­din­gu at­vi­ru­mu bei ties­mu­kiš­ku­mu da­li­jo­si ne tik po­žiū­riu į įvai­rius ap­lin­kos da­ly­kus, bet ir sa­vo pa­čios, kar­tais net ir skau­džiais, iš­gy­ve­ni­mais.

– Ar vis dar eg­zis­tuo­ja žmo­gus, ku­riam steng­tu­mė­tės įtik­ti?

– Pa­me­nu, vie­na­me in­ter­viu esu sa­kiu­si, kad jau ne­be­sis­ten­giu nie­kam įtik­ti. Bet tai ne vi­sai tie­sa. Vi­sų pir­ma, ke­liu sau di­de­lius rei­ka­la­vi­mus ko­ky­bės po­žiū­riu ir sten­giuo­si elg­tis taip, kad žmo­nėms ša­lia ma­nęs bū­tų pa­to­gu gy­ven­ti bei dirb­ti. Ant­ra, la­bai pa­pras­ta ne­si­steng­ti įtik­ti, kai nė­ra kam įtik­ti – bet vos tik at­si­ran­da vy­ras, ku­ris tau rū­pi, vis tiek imi ke­den­ti plunks­nas. Juk tai la­bai mo­te­riš­ka. Gal jau sa­vęs ne­beau­ko­ji kaip anks­čiau (ir nie­kas to ne­pra­šo), bet pa­tik­ti no­ri­si vis tiek ir at­su­ki gra­žes­nį šo­ną vi­so­mis pra­smė­mis.

– Esa­te už­si­mi­nu­si, jog ne­tu­rė­jo­te lai­mės gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi. Ar tai ver­ti­na­te kaip lai­mės da­ly­ką ar la­biau dvie­jų žmo­nių ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­mą?

– Ma­no at­ve­ju – grei­čiau­siai li­ki­mo da­ly­kas. Vis kaž­ko­kie pra­si­len­ki­mai erd­vė­je ir laike… Kai kal­bu apie lai­mę gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi, tu­riu ome­ny­je tą be­ga­li­nę lai­mę ti­kė­ti, kad čia – ta­vo žmo­gus ir ki­to tau ne­rei­kia, ir jis ta­ve my­li. Kaip tik da­bar su drau­ge In­ga kal­ba­mės apie tai, kaip svar­bu mo­te­riai jaus­tis my­li­mai, pa­lais­to­mai dė­me­siu, komp­li­men­tais, rū­pes­čiu. Kad ne­bū­tų po­rei­kio pri­si­gal­vo­ti, kaip aš ra­šiau „Vie­no žmo­gaus bo­he­mo­je“, esą jis GA­LĖ­TŲ lip­ti per bal­ko­ną ar sa­ky­ti „ži­nai, su­si­tuo­ki­me su džin­sais“ – bet iš tik­rų­jų taip ir pa­da­ry­tų. Ir ne ta­da, kai per vė­lu – o tuo­met, kai tu dar at­vi­ra jaus­mams, dar neuž­nuo­dy­ta nu­si­vy­li­mų. Tai bū­tent to­kios lai­mės aš ne­tu­rė­jau. Ne­bent ma­žy­čiais tru­pi­niais.

O ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­ma la­biau bū­din­ga tiems žmo­nėms, ku­rie gau­na to­kią lai­mę, bet ją su­griau­na.

– O ar ne­ma­no­te, kad vy­rai daž­niau­siai per bal­ko­nus li­pa pas tas silp­nas ir tra­pias mo­te­ris, o stip­rių­jų pri­si­bi­jo?

– Vi­sos mo­te­rys pra­džio­je bū­na tru­pu­tį tra­pios. Užg­rū­di­na bū­tent iš­da­vys­tės. Ta­da sto­jie­si ir įro­dai, kad ga­li – ir ta­vo sėk­mė yra sa­vo­tiš­kas kerš­tas. Vie­ną kar­tą, ant­rą, trečią… Ir kuo dau­giau pa­sie­ki, tuo la­biau ta­ve smuk­do, vis ban­do pa­ro­dy­ti tau tik­rą­ją mo­ters vie­tą. Vy­rai daž­nai bū­na emo­ciš­kai žiau­rūs stip­rioms mo­te­rims – nes pa­tys jau­čia­si men­kes­ni. Kuo ma­žes­nis šu­ne­lis, tuo gar­siau lo­ja ir skau­džiau kan­da. Bet tai ne mei­lė, o kon­ku­ren­ci­ja. Vy­rai daž­nai pyks­ta, kad mo­te­rys su jais kon­ku­ruo­ja. Ne­tie­sa. Tai vy­rai kon­ku­ruo­ja su mo­te­ri­mis. Mo­te­rims už­tek­tų, kad pa­pras­čiau­siai jas my­lė­tų ir pa­lai­ky­tų. Ypač – tas stip­rią­sias, nes jos jau so­čiai pri­si­ken­tė­jo. Kas yra stip­ri mo­te­ris? Juk tai mo­te­ris, ku­ri, užuo­t plaz­dė­ju­si šil­ki­nė­mis su­kne­lė­mis, dir­ba ke­liuo­se dar­buo­se, ap­mo­ka są­skai­tas, vel­ka na­mo krep­šius, ve­džio­ja per lie­tų šu­nis, kai rei­kia – šluos­to no­sį ir iš­klau­so, ir vi­sai ne­svar­bu, kad ką tik pa­sli­ka gu­lė­jo sker­sai lo­vos ir sriū­ba­vo. Tu ne­tu­ri tei­sės sriū­bau­ti ir pa­lūž­ti, to­dėl TIE­SIOG EI­NI IR DA­RAI. Tos stip­ry­bės kai­na – di­džiu­lis nuo­var­gis. Vi­sų pir­ma – emo­ci­nis.

– Au­gi­na­te dvi duk­ras. Ar ne­bi­jo­te, jog ir joms teks iš­gy­ven­ti ne­ma­žai jaus­mų dra­mų? Ką joms pa­ta­ria­te šiuo klau­si­mu?

– Ne­bi­jau. Kiek­vie­nam sa­vo. Rū­pi­nuo­si, kad jos užaug­tų my­li­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, ta­čiau sa­vo pro­ble­mas tu­rės iš­spręs­ti pa­čios. Ma­no pa­tir­tis joms ne­ga­lio­ja.

– Ko­kios, jū­sų nuo­mo­ne, yra di­džiau­sios da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės pro­ble­mos?

– Ne­kal­bant apie po­li­ti­ką ir vi­sa kita… Man la­bai pa­ti­ko pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­nes, ku­rie kar­tu pra­gy­ve­no vi­są gy­ve­ni­mą, nes jų lai­kais ne­bu­vo įpro­čio iš­mes­ti su­lau­žy­tą daik­tą – jie jį pa­tai­sy­da­vo. Tai čia ir yra di­džiau­sia mū­sų pro­ble­ma – mes no­ri­me vis­ko nau­jo. Nau­jo te­le­fo­no, kom­piu­te­rio, žmo­nos, ma­ši­nos. Mes nie­ko ne­be­tai­so­me. Ir gal­vo­ja­me, kad idea­lūs san­ty­kiai tu­ri at­si­tik­ti sa­vai­me, be pa­stan­gų, be rū­pes­čio, be dar­bo. O kai neat­si­tin­ka, sa­ko­me, kad šie ne­bu­vo idea­lūs ir ieš­ko­me ki­tų san­ty­kių. O nu­si­vy­li­mas kas­kart vis di­des­nis, vis sun­kiau at­si­ver­ti mei­lei. Ir pa­sau­lis pri­si­pil­do vie­ni­šų, pik­tų ir nu­si­vy­lu­sių žmo­nių.

– Kaip ma­no­te, ko­kiam ne itin reikš­min­gam da­ly­kui ski­ria­me per daug dė­me­sio ir lai­ko?

– Be abe­jo, kū­no for­moms ir raukš­lėms! Kiek­vie­nas bo­biš­kas žur­na­las tau aiš­ki­na, kad pri­va­lai sa­ve my­lė­ti to­kią, ko­kia esi, ir čia pat tau bru­ka re­cep­tus, kaip su­liek­nė­ti, įgau­ti for­mą, įveik­ti pro­ble­mi­nes zo­nas. Tau nuo­lat trans­liuo­ja kaž­ko­kias sa­vęs to­bu­li­ni­mo idė­jas ir mat­ri­cas. Ką val­gy­ti, kaip reng­tis, kaip spor­tuo­ti, kaip po­zuo­ti as­me­nu­kėms, kaip my­lė­ti ir my­lė­tis... Tar­si ta­vo gy­ve­ni­mas bū­tų vie­na iš­ti­si­nė pro­ble­ma. Štai kur bė­da – mes nuo­lat tai­so­me SA­VE. Bet ne san­ty­kį su ki­tu žmo­gu­mi. Taip gy­ve­ni­mas ir ei­na pro ša­lį. Po­zuo­jant as­me­nu­kėms.

– Kaip ma­no­te, kas sun­kiau: bū­ti įskau­din­tam ar neiš­ven­gia­mai įskau­din­ti ki­tą?

– Bū­na žmo­nių, ku­rie skau­di­na ki­tus be jo­kio gai­les­čio. Kar­tais iš leng­va­bū­diš­ku­mo, tik­riau­siai bū­na ir to­kių žmo­nių, – ta­čiau kur kas daž­niau iš be­ga­li­nės bai­mės, kad tik pa­tys ne­bū­tų įskau­din­ti. Tai sa­vi­gy­na. To­kiems įskau­din­ti leng­viau. O ki­ti gy­ve­na ka­muo­ja­mi nuo­la­ti­nio kal­tės jaus­mo ir vis lau­kia pel­ny­tos baus­mės – to­kiems leng­viau bū­ti įskau­din­tiems nei įskau­din­ti ki­tą. Aš ne­no­riu nei skau­din­ti, nei skau­din­tis – la­biau­siai no­riu su­pras­ti. Ir jei­gu man lo­giš­kai aiš­ku, ko­dėl žmo­gus ma­ne įskau­di­no, ta­da ga­liu tai iš­tver­ti. Jei­gu ne­sup­ran­tu – ta­da mir­tis. To­kiems gal­vo­sū­kiams ga­liu pa­skir­ti nors ir de­šimt me­tų! Tai taip pat ga­na sa­vi­žu­diš­ka, bet man pa­tin­ka narp­lio­ti to­kias mįs­les. Toks psi­cho­lo­gi­nis po­mė­gis.

– Eri­chas Ma­ria Re­mar­kas yra ra­šęs, jog žmo­gus be mei­lės – tik ato­sto­gau­jan­tis la­vo­nas. Ką apie tai ma­no­te?

– Kai bai­giau ra­šy­ti „Vie­no žmo­gaus bo­he­mą“, at­ro­dė, kad ga­li­ma gy­ven­ti ir be mei­lės. Aš juk gy­ve­nu, ar ne? Bet, kaip sa­ko ma­no drau­gė In­ga, vi­sa tai – tik pleist­ras ant žaiz­dos. Vi­si tie mū­sų sta­tu­sai ir nuo­pel­nai – tik pleist­ras, ku­riuo mes pri­den­gia­me žaiz­do­tą, ne­pa­to­gią tie­są. Mo­te­ris be mei­lės mirš­ta. Ne­sup­ras­ki­te ne­tei­sin­gai – žmo­gus be mei­lės gy­ve­na. Ir dar kaip kie­tai gy­ve­na! Dar­bai, drau­gys­tės, po­mė­giai, pra­mo­gos, ke­lio­nės! Ne gy­ve­ni­mas, o žai­ža­ruo­jan­tis at­rak­cio­nas ir ka­lei­dos­ko­pas! Bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je – mirš­ta. Ta tra­pi, švel­ni bū­ty­bė su si­jo­nais, apie ku­rią vis kal­ba ezo­te­ri­kai ir t.t. Ta kaž­kie­no ant­ro­ji pu­sė. Ir ta­da pa­ti tam­pi tru­pu­tį vy­ru. Pa­ti sau ant­rą­ja pu­se.

– O kaip ma­no­te, mo­te­riai ge­riau be­są­ly­giš­kai my­lė­ti pa­čiai ar leis­tis bū­ti my­li­mai, le­pi­na­mai ir ap­rū­pin­tai, ta­čiau ne­deg­ti jaus­mu tam žmo­gui?

– Vy­res­nių mo­te­rų iš­min­tis by­lo­ja, kad vi­sa­da ge­riau, kai vy­ras my­li la­biau. Bet tai ne­reiš­kia, kad mo­te­ris vi­sai ne­my­li. My­lė­ti tu­rė­tų abu – nors kaip, nors kiek. Bet my­lė­ti, o ne aist­rin­gai ga­din­ti vie­nas ki­tam gy­ve­ni­mą. Čia yra es­mi­nis skir­tu­mas.

– Esa­te ap­lan­kiu­si ne­ma­žai mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų. Ar jū­sų, kaip ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos mo­ters, ne­žei­dė te­nykš­čių vy­rų po­žiū­ris į mo­te­ris, jų vie­tą vi­suo­me­nė­je? O gal iš tų kraš­tų žmo­nių tu­ri­me ko pa­si­mo­ky­ti, kad tap­tu­me lai­min­ges­ni?

– Ne tiek ir daug. Bu­vau Pa­les­ti­no­je, Si­ri­jo­je ir Tur­ki­jo­je. O ma­no my­li­mas Li­ba­nas – pu­siau krikš­čio­niš­ka, pu­siau mu­sul­mo­niš­ka vals­ty­bė. Tai ne­ga­liu kal­bė­ti apie griež­to is­la­mo ša­lis, nes ne­tu­riu pa­tir­ties. Bet ma­ne la­biau­siai er­zi­na nuo­sta­ta nie­ka­da ne­si­gin­čy­ti su mo­te­ri­mi. Kad ir ką tau sa­ko mo­te­ris – pri­tark ir pa­da­ryk sa­vaip. Net jei vi­siš­kai ne­lo­giš­kai, ta­čiau sa­vaip. Ki­ta ver­tus, tai iš­plau­kia iš ki­tos nuo­sta­tos – pa­da­ry­ti vis­ką, kad ta­vo mo­te­ris bū­tų lai­min­ga ir pa­ten­kin­ta. Kaip tik to­dėl mes, to­kios ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, aki­mirks­niu ap­svaigs­ta­me – nes ten mus le­pi­na ir žars­to komp­li­men­tus. Rei­kia lai­ko ati­tok­ti ir priim­ti tai kaip pa­pras­čiau­sią kul­tū­ri­nį skir­tu­mą. Ki­tas da­ly­kas, ku­ris man ten pa­tin­ka, – dė­me­sys ir pa­gar­ba šei­mai. Ne su­tuok­ti­niams, o bū­tent vi­sai šei­mai. Aš to pa­si­gen­du pas mus. Mes juk in­di­vi­dua­lis­tai, orien­tuo­ja­mės į sa­vo lo­vą ir in­te­re­sus. Dėl to ir pyks­ta­mės per Ka­lė­das, nes prie vie­no sta­lo prie­var­ta su­sė­da vi­siš­kai sve­ti­mi žmo­nės. Na, bent jau taip at­ro­do iš drau­gų pa­sa­ko­ji­mų. O ma­no šei­ma ki­to­kia – vie­nam kas nors nu­tin­ka, ir po mi­nu­tės ži­no jau vi­si, nes tuoj pat skam­bi­na­ma, ta­ria­ma­si, tvar­ko­mi rei­ka­lai, pa­de­da­ma. To­dėl ry­tie­tiš­kas VI­SOS šei­mos ar­tu­mas man la­bai su­pran­ta­mas. Net ma­no duk­ra kaž­ka­da pa­sa­kė: jei­gu ma­mai ir vi­sai šei­mai ne­pa­tik­tų jos vai­ki­nas, bū­tų tra­ge­di­ja. Nes es­mi­nė ver­ty­bė – šei­ma, o ne pa­vie­niai san­ty­kiai, kur svar­bu, kad tik man ge­rai.

– Jei rei­kė­tų sa­ve su­ta­pa­tin­ti su vie­nu li­te­ra­tū­ros per­so­na­žu, kas bū­tu­mė­te?

– Aš vi­sa­da pir­miau­sia pa­gal­vo­ju apie Ge­di­mi­ną Šu­nį iš Ri­čar­do Ga­ve­lio „Vil­niaus po­ke­rio“. Nors tik­riau­siai jau de­rė­tų per­žiū­rė­ti ši­tą įsi­vaiz­da­vi­mą. Ma­to­te, kai aš pra­dė­jau skai­ty­ti, li­te­ra­tū­ro­je be­veik ne­bu­vo mo­te­rų, su ku­rio­mis bū­čiau no­rė­ju­si ta­pa­tin­tis – vi­sos bu­vo ar­ba kan­ki­nės, ar­ba gė­le­lės. To­dėl ta­pa­ti­nau­si su vy­riš­kais per­so­na­žais – jie man ti­ko la­biau. Da­bar jau gal ką nors ras­čiau, per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų at­si­ra­do neį­ti­kė­ti­nai pui­kių kny­gų, ku­rias pa­ra­šė bū­tent mo­te­rys. Ir mo­te­rų pa­vi­da­lai jų raš­tuo­se at­si­sklei­džia ki­taip.

– Jei ga­lė­tu­mė­te, ko­kio sa­vo cha­rak­te­rio bruo­žo no­rė­tu­mė­te at­si­sa­ky­ti?

– Aš la­bai jaus­min­ga ir jaut­ri. Tai ge­ras bruo­žas ra­šy­to­jui, bet ma­ne kaip žmo­gų, ku­ris pri­va­lo gy­ven­ti ir dirb­ti, kar­tais su­var­to ly­gio­je vie­to­je. Bet taip yra to­dėl, kad tie­siog ne­tu­rė­jau pro­gos GY­VEN­TI sa­vo jaus­mais. Aš vi­są lai­ką pri­vers­ta juos gniauž­ti, neig­ti ir nai­kin­ti. To­dėl jie ir pra­trūks­ta ka­muo­liais. Da­bar jau iš­mo­kau tvar­dy­tis, bet ką tai reiš­kia? Kad vėl ne gy­ve­nu jaus­mais, o tvar­dau­si! Tai pa­sa­ka be pa­bai­gos.

– Esa­te ra­šiu­si apie al­ko­ho­lį kaip apie di­džiu­lę pro­ble­mą, nuo­dą, su­ku­rian­tį iliu­zi­ją, kad pa­bė­gi nuo sa­vo pro­ble­mų. Šia te­ma pa­sta­ruo­ju me­tu itin ak­ty­viai kal­ba ir ša­lies val­džia. Kaip, jū­sų ma­ny­mu, rei­kė­tų spręs­ti gir­ta­vi­mo pro­ble­mą Lie­tu­vo­je? O gal tai as­me­ni­nis kiek­vie­no žmo­gaus pa­si­rin­ki­mas?

– Ne­ma­nau, kad stai­gūs spren­di­mai ką nors pa­keis. Juk žmo­nės na­tū­ra­liai prie­ši­na­si vis­kam, ką da­ro val­džia. Bet kuo dau­giau žmo­nių priims as­me­ni­nį spren­di­mą ne­ger­ti ar­ba ra­gau­ti at­sa­kin­gai, tuo grei­čiau pa­si­keis bend­ra vi­suo­me­nės nuo­sta­ta. Ir gal užaugs ki­ta kar­ta, ku­riai ne­beat­ro­dys nor­ma­lu pri­si­tvo­ti.

– Kiek ži­nau, jau ku­rį lai­ką gy­ve­na­te vi­siš­kai blai­viai. Ne­re­tam kū­rė­jui to­kiais at­ve­jais iš­ky­la pro­ble­ma kur­ti. Ne­te­ko su tuo su­si­dur­ti?

– Po dve­jų me­tų per­trau­kos jau lei­džiu sau pa­ska­nau­ti ge­res­nio vy­no ar tik­ro šam­pa­no. O kal­bant apie ra­šy­mą, tik­rai ne pro­ble­ma. Prie­šin­gai – nie­ka­da ne­su sė­du­si ra­šy­ti įkau­šu­si. Nie­ka­da. Tai šven­ta.

– Nau­jau­siam sa­vo ro­ma­nui pa­ra­šy­ti sky­rė­te net de­šimt­me­tį. Ar jū­sų kū­ry­bos ger­bė­jams pa­na­šiai teks lauk­ti kny­gų ir atei­ty­je?

– Tai, kad tas teks­tas ne­pa­si­ro­dė de­šimt me­tų, vi­siš­kai ne­reiš­kia, kad aš jį ra­šiau de­šimt me­tų! Tie­są sa­kant, su­ka­liau per po­rą mė­ne­sių, kai jau tu­rė­jau me­džia­gos ir aiš­kią kryp­tį. O de­šimt me­tų tru­ko, nes rei­kė­jo nau­jos pa­tir­ties, rei­kė­jo tie­siog iš­gy­ven­ti, per­kur­ti sa­ve iš nau­jo – o tik ta­da kaž­ką ra­šy­ti ir juo­lab spaus­din­ti. Sup­ran­ta­te, ra­šy­ti – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das. Bet bū­tent ra­šy­ti, o ne vie­šai spaus­din­ti. Tik ta­da, kai kū­ri­nys aiš­kiai no­ri gy­ven­ti kaip kny­ga – su po­pie­riu­mi, su pus­la­piais ir vir­še­liu, aš jį ati­duo­du lei­dyk­lai.

– Kaip šian­dien at­ro­do jū­sų įpras­tas ry­tas?

– Vi­sų šei­mos na­rių ža­din­tu­vai! Ku­rie 7 val. ry­to pra­de­da skam­bė­ti per vi­są bu­tą. Ir nie­kas ne­si­ke­lia, nes dar tru­pu­tį, dar de­šimt mi­nu­čių... Ir ža­din­tu­vai skam­ba vėl. Aš pa­ti ke­liuo­si 9 val., iš­si­ver­du ka­vu­tės ir sė­du dirb­ti. Iki 11 val. pa­ra­šau teks­tus, iš­siun­čiu į ra­di­ją, kur juos įgar­si­na, o ta­da spor­tuo­ju ir ve­džio­ju šu­nį. Vis­kas, ry­tas bai­gia­si.

– O ar ne­sun­ku, bū­nant jaus­min­gu bei me­niš­ku žmo­gu­mi, kar­tu bū­ti ir ma­ma, mo­te­ri­mi, be­si­rū­pi­nan­čia na­mų bui­ti­mi? Jums ne­sve­ti­mi kas­die­niai dar­bai? Ar tai yra prie­vo­lė, o tik­ra­sis gy­ve­ni­mas vyks­ta ku­riant?

– Oi ne, ko­kia ne­są­mo­nė. Aš ne­skrai­dau pa­de­be­siais. Nie­ko nė­ra svar­biau už pa­pras­tus da­ly­kus. Tik pie­tų kas­dien ne­ga­mi­nu, ne­mėgs­tu. Vai­kai ne­val­gę, ži­no­ma, ne­lie­ka – tam ir bu­vo auk­lė­ja­mi sa­va­ran­kiš­kai, kad sa­vi­mi pa­si­rū­pin­tų.

– Be ko­kių tri­jų da­ly­kų ne­ga­lė­tu­mė­te įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo?

– Trys – tai la­bai ma­žai. Man rei­kia gry­no oro, sau­lės ir lie­taus. Rei­kia miš­ko, pie­vų ir van­dens, ge­riau­sia – jū­ros. Dar bū­ti­nai – ka­tės ir šuns. Ir sa­vo na­mų. Rei­kia drau­gių, po­sė­džių ir juo­ko. Rei­kia ju­dė­ji­mo – šo­kių ir spor­to. Da­bar jau ne­ga­liu gy­ven­ti be au­to­mo­bi­lio  ir ati­tin­ka­mai be ben­zi­no. Be ke­lio­nių – ma­žų ir di­de­lių. Be nuo­sta­bos! Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip gy­ven­čiau, jei nie­kuo ne­si­ste­bė­čiau, jei vis­kas bū­tų nuo­bo­du ir įpras­ta. Ta­da jau bū­tų lai­kas mir­ti.

– Kas šian­dien jums tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo?

– Tur­būt au­to­mo­bi­lis. Lais­vės po­jū­tis.

– Ar vis dar yra da­ly­kų, ku­rie jus gąs­di­na? Jei taip – ko­kie?

– Ka­ras. Re­li­gi­nis pa­mi­ši­mas ir ma­si­nės psi­cho­zės. Žmo­nių bu­ku­mas ir pri­mi­ty­vu­mas. Be­tiks­lė al­ko­ho­li­nė ag­re­si­ja. To­kie da­ly­kai ne­ga­li ne­gąs­din­ti!

Svarbu ir kasdien rasti laiko patylėti gamtoje, mat tai yra geriausia moteriška meditacija. Vilnius, olandės teigimu, – nuostabi vieta moteriškumui stiprinti, kadangi čia daug medžių bei erdvės.

„Moteriai likti vienai, be palaikymo, mūsų pasaulyje nėra gerai. Jis skatina tarpusavio konkurenciją, kuri moters širdį daro šiurkščia. Išeitis – bendrauti su moterimis, kurios siekia harmonijos, o ne vadovavimo ir varžybų. Esu tikra, kad po kelių dešimtmečių pasaulis bus kur kas palankesnis moteriškumui, nes šiuo metu vyksta labai stiprūs pasikeitimai: iš lygmens, kuriame dominuoja nebrandus vyriškumas ir visa, ką tas dominavimas sukuria, mes visi judame į kitą, aukštesnį lygmenį, kuriame bus daugiau meilės, harmonijos, laisvės. Todėl mūsų, moterų, įkūnijančių minėtas vertybes, sąmoningumo didinimas yra nepaprastai svarbus. Laikau savo misija prisidėti prie šių permainų“, – pasakoja A. Koopmans.

Vyras – savo moters veidrodis

Pasak ekspertės, vyras yra savo partnerės veidrodis, ir jei moteriai nepatinka tai, ką jame mato, vertėtų atidžiau pažvelgti į jo rodomą atvaizdą, t. y. į save. Tai nėra lengva, bet labai prasminga. Jos teigimu, didžiausia skaudžios santykių patirties vertė – ilgainiui atėjęs suvokimas, kad meilė nepriklauso nuo kito žmogaus poelgių. Meilė yra tai, kas priklauso tik pačiam žmogui, ir to niekas negali pakeisti.

„Mama manęs šito nemokė. Dauguma mamų nepasakoja apie tai savo dukroms, o tėvai – sūnums. Todėl šeimose daugėja konfliktų. Meilė yra vienybė, kurios trokšdami mes ir sudarome vyriškumo ir moteriškumo sąjungą. Visi esame atėję iš vienio, todėl kai atsiduriame žemėje ir įgauname vyro ar moters pavidalą, pajuntame atskirtį, kuri nėra patogi. Santykiai visuomet yra moteriškumo ir vyriškumo ryšys, net kai jis sieja du vyrus arba dvi moteris. Kiekvienas žingsnis naudingas, jei didina sąmoningumą: tada jis padeda giliau pamatyti kitą pusę ir pagerinti santykių kokybę“, – teigia sąmoningų santykių meistrė.

Švelni kelionė harmonijos link

Mokytoja teigia, kad norėdama harmoningesnių, labiau sąmoningų santykių, moteris turi būti švelni. Jei ji vyrą nuolat ragins, tampys, iš jo reikalaus, nieko gero nebus. Ji turi elgtis ne kaip agresorė, bet kaip moteris – švelniai, su meile, kantriai, leisti jam pamažėle augti paskui ją. Kažkuriuo momentu vyrui pasidarys smalsu, kodėl ji pasikeitė. Vieną dieną jam kils klausimas: „Man patinka tai, kaip ji elgiasi, o kaip kitaip galėčiau elgtis aš?“

„Pasikeitimai ateis. Jei žmonės myli vienas kitą, jie atsiranda. Kadangi aktyviau pokyčių dažnai siekia moteris, svarbu, kad pati aiškiai suvoktų, kas ji yra, kokie dalykai jai, moteriai, išties vertingi. To ją išmokyti turėjo mama, kuriai moterišką išmintį turėjo perduoti šios mama. Bet mūsų laikais šie ryšiai dažnai būna suirę. Todėl rengiu seminarus ir juose atlieku mamų darbą. Taip pat mokomės atkurti ryšius su abiem tėvais, nes tai padeda atkurti mūsų pačių vidinę pusiausvyrą, pagrįstą moteriškumo ir vyriškumo pusiausvyra. Kalbu ne apie išorinį, o apie vidinį darbą, kuris įmanomas net ir tada, kai santykiai su tėvais nėra geri arba jų apskritai nebėra gyvųjų tarpe“, – dėsto sąmoningų santykių meistrė.

Moteriškumo receptas

„Norėdamos sustiprinti savo moteriškumą, pirmiausia, nedarykite nieko, kas nėra gerai jūsų širdžiai ir kūnui. Nekonkuruokite su vyrais ir tarpusavyje. Nesigulkite į lovą su vyru tik dėl sekso, gerbkite savo įsčias, kuriose lieka jo energija, – o jei ji nėra jums tinkama? Raskite laiko bent keliolika minučių patylėti gamtoje – tai moteriška meditacija. Vilniuje taip gražu, tiek medžių, erdvės – nuostabi vieta moteriškumui stiprinti. Palaikykite glaudų ryšį su mama ir seserija“, – kalba A. Koopmans.

Moteriškumo kokybę kuria natūralus patrauklumas. Tačiau mūsų laikais moteriškumo ir vyriškumo turinį bei formą veikia aplinkos lūkesčiai ir tikslai. Moterys, kurios susitelkia į tikslą būti lieknos, neraukšlėtos, populiarios, gražesnės už konkurentes, daug praranda. Jos ne tik neartėja prie esminių vertybių, bet ir nuo jų tolsta. Vertėtų prisiminti, kad gamta pasirūpino, jog moteriškumas galėtų savaime prasiskleisti visu grožiu. Apie tai ir ne tik santykių meistrė kvies pasikalbėti visus norinčius.

Gražiausios metų šventės kartu su brangiausiais mums žmonėmis - tai laikas, kai nuolatiniame bėgime turime stabtelėti. O jeigu mes, moterys, ne tik norime, bet ir esame kone įpareigotos kasdien atrodyti nepriekaištingai, švenčių metu turime tiesiog žėrėti. Todėl norėdama, jog net pelenės šventiniu laikotarpiu virstų princesėmis,“Mary Kay” vizažistė Jelena Liaudinienė siūlo du šventinius makiažus, kuriuos be vargo pasidarysite namie pačios.

„Mano patirtis sako, jog moterims šventinis laikotarpis be galo įtemptas. Darydama makiažą šventėms, dažnai turiu daugiau nei visada maskuoti melsvus paakius ar papildomas raukšleles pavargusiuose veiduose. Todėl, kurdama naujus makiažus šioms šventėms, norėjau, jog moterys atrodytų ne tik gražiai, bet ir spinduliuotų gyvybingumą bei subtilią eleganciją“, - sakė vizažistė J. Liaudinienė.

“Karnavalinis šėlsmas”

Pirmasis makiažas, „Karnavalinis šėlsmas“, skirtas norinčioms tapti stebuklingo Kalėdinio vakaro karalienėmis.

Iš pradžių, nedidelį kiekį makiažo pagrindo bazės su SPF 15 filtru paskirstykite tarp pirštų ir pradėkite dengti veido centrinę zoną – kaktą, nosį ir smakrą, pereikite šonų link. Po to tolygiai padenkite veidą CC kremu su SPF 15 filtru (nuo UV spindulių reikia saugotis visus metus), o kremui tinkamai įsigėrus, odą papudruokite permatoma biria pudra.

Kitas žingsnis - akys. Antakius paryškinkite antakių kontūro pieštuku. Ant piršto galiuko išspauskite nedidelį kiekį vokų šešėlių pagrindo - piršto galiukas turi šiek tiek pabalti - tuomet paskirstykite bazę po visą voką. Tam būtinai naudokite tik 4-tąjį, bevardį pirštą. Visą judantį voką padenkite Spun Silk atspalvio mineraliniais vokų šešėliais, o voko raukšlę paryškinkite skaistalais iš mineralinių skaistalų paletės, pavyzdžiui, „Juicy Guava“, taip išgausite „gaivaus žvilgsnio“ efektą. Akių kontūrą pabrėžkite akių kontūro pieštuku ir lengvai jį retušuokite akių ir antakių kontūro formavimo teptuku. Galiausiai blakstienas švelniai padenkite blakstienų tušu. Odai suteikite persikų atspalvio, panaudodama tuos pačius skaistalus, kuriuos naudojote akių makiaže.

Pagrindinis „Karnavalinio šėlsmo“ akcentas – lūpos. Jų kontūrą pabrėžkite lūpų kontūro pieštuku, o lūpas nudažykite intensyviai drėkinamaisiais lūpų dažais. Tik tiek, ir jūs kalėdinio vakaro pažiba.

„Penkios minutės iki vidurnakčio“

Norinčioms spinduliuoti prabanga ir elegancija naujametinio vakaro metu, vizažistė sukūrė makiažą „Penkios minutės iki vidurnakčio“. Makiažo pagrindo baze su SPF 15 filtru švelniai padenkite veido odą. Po to skysto makiažo pagrindo teptuku užtepkite kreminį makiažo pagrindą ir viską sutvirtinkite permatoma pudra.

Užburiančiam žvilgsniui sukurti antakius pabrėžkite "Brunette" atspalvio antakių kontūro pieštuku, o vokus padenkite vokų šešėlių pagrindu. Akių kontūrą nubrėžkite juodu akių kontūro pieštuku. Visą judančią voko akių dalį modeliavimo teptuko pagalba padenkite Crystalline atspalvio mineraliniais vokų šešėliais. O voko raukšlėje vokų šešėlių retušavimo teptuku išretušuokite mineralinius vokų šešėlius, tam puikiai tiks "Sweet Plum" spalva. Nepamirškite blakstienų padengti blakstienų tušu.

Norėdamos išgauti spinduliuojančios, persiko faktūros odos efektą, veidą išmodeliuokite įdegio pudra, o skruostikaulius padenkite mineraliniais skaistalais. Skruostikaulių viršūnes akcentuokite padengdamos šviesinamąja priemone iš tos pačios paletės.

Išraiškingų lūpų efektui lūpų kontūrą nubrėžkite lūpų kontūro pieštuku, o lūpas padenkite intensyviai drėkinamaisiais pasteliniais, rožinio atspalvio lūpų dažais. Papuoškite savo veidą šypsena - ir jūs pasiruošusi.

„Šventinį vakarą pasipuošusios šiais makiažais – nesuklysite. Tačiau nepersistenkite, nepamirškite paprastų, bet laiko patvirtintų makiažo taisyklių. Svarbu išryškinti kurį nors vieną akcentą - akis arba lūpas, bet ne abu. Naudodamos skaistalus, nesivadovaukite taisykle: per daug, tai ne per mažai. Atvirkščiai, atkreipkite dėmesį, jog perteklinis skaistalų kiekis – sendina. Dengdamos veidą kreminiu makiažo pagrindu, įsitikinkite, kad padengėte visą veido odą, nepalikdamos „aklų“ zonų ties plaukų linija ar šalia ausų, taip pat nepamirškite kaklo srities bei iškirptės zonos, priklausomai nuo to, kokį rūbą ruošiatės dėvėti. Neleiskite smulkioms detalėms gadinti jūsų vakaro“, - patarimais dalijasi vizažistė J. Liaudinienė.