Pusfinalyje įveikusios Vilniaus „Eglę“, finale garliaviškės Kauno „Žalgirio“ komandą sutriuškino rezultatu 36: 24 ir džiaugėsi dar vienu trofėjumi. Įvarčius pelnė: Karolina Sparnauskaitė ir Kamilė Bušaitė po 7, po 6 įmetė Mantė Voskresenskaja ir Maryna Ustilaitė, po 3 pelnė Martyna Vaitkutė ir Greta Burkaitė, 2 – Emilė Aglinskaitė, po 1 įvartį įmetė Nida Jakubauskaitė ir Džoana Šiaučiūnaitė.

Ritos Urnikienės treniruojamas komanda šį sezoną neišvengė traumų, tačiau sugebėjo iškovoti supertaurę, o Lietuvos čempionate laimėjo visas dešimt rungtynių.

Šventė be žiūrovų

Lemiamas Baltijos moterų rankinio lygos (BMRL) čempionato turas vyko garliaviškių arenoje, tačiau jų pergalingo šokio sirgaliai neišvydo –  dėl koronaviruso protrūkio visi mačai vyko už uždarų durų.

"Cascada-Garliava SM" surinko 8 taškus – tiek pat, kiek ir Kauno "ACME-Žalgiris". Trečią vietą Kauno rajono komandai garantavo geresni tarpusavio akistatų rezultatai (39:32 ir 30:32).

Per paskutinį BMRL mačą R.Urnikienės auklėtinės 34:30 (15:17) nugalėjo Gardino "Gorodničanka" rankininkes. Garliavos komandai net 11 įvarčių pelnė Karolina Sparnauskaitė, 9 pridėjo Kamilė Bušaitė.

"ACME-Žalgirio" viltis kovoti dėl trečios vietos sužlugdė pralaimėjimas 28:38 (17:17) Minsko "BNTU-Belaz" klubui. Kauno ekipai 8 įvarčius pelnė Klaudija Šidlauskytė, o Audinga Kniubaitė ir Neringa Gudaitytė pridėjo po 4.

Konkuravome ne vien su stipriausiomis mūsų šalies komandomis, bet ir su pajėgiais Ukrainos, Baltarusijos klubais.

Dominavo ukrainietės

Žalgirietes įveikusi Minsko komanda turėjo šansų pačiupti ir auksą, tačiau per lemiamą akistatą 30:34 nusileido čempione tapusiai Lvovo "Galyčankai" (Ukraina).

Penktą vietą užėmė Vilniaus "Eglė", nors anksčiau realiai pretendavo ir į medalius. Galimybių užkopti ant prizininkių pakylos vilnietės neteko 23:29 (9:12) nusileidusios "Galyčankai", tačiau kitą dieną 36:32 (20:15) atsigriebė per mačą su "Gorodničanka".

Geriausia dešiniojo krašto žaidėja buvo išrinkta Mantė Voskresenskaja ("Garliava SM-Cascada"), linijos žaidėja – Audinga Kniubaitė ("ACME-Žalgiris"), gynėja – Grėta Burkaitė ("ACME-Žalgiris").

Rezultatyviausia lygos žaidėja, pelniusi net 105 įvarčius, tapo Aušra Šponė ("Eglė"), o naudingiausia čempionato rankininke išrinkta Mariana Markevič ("Galyčanka").

Kitas BMRL sezonas turėtų prasidėti rugpjūtį. Visi lygos klubai nutarė, kad neatsisakys šių varžybų.

Treniruosis savarankiškai

BMRL rezultatus apibendrinusi Garliavos ekipos vairininkė R.Urnikienė patenkinta savo auklėtinių pasirodymu.

Rita Urnikienė

"Užimti prizinę vietą nebuvo lengva. Juolab kad konkuravome ne vien su stipriausiomis mūsų šalies komandomis, bet ir su pajėgiais Ukrainos, Baltarusijos klubais. Ukrainietės  triumfavo pelnytai, o mes gavome vertingų tarptautinio rankinio pamokų. Vis dėlto viena yra galynėtis tarpusavyje su puikiai pažįstamomis varžovėmis ir visai kas kita – susikauti su kitokios rankinio mokyklos ir aukštesnio meistriškumo oponentėmis", – komentavo trenerė.

Pasak R.Urnikienės, dėl šalyje įvesto karantino Kauno rajono rankininkės išeina priverstinių atostogų ir lauks atsinaujinančio Lietuvos čempionato.

"Visos sporto salės uždarytos, kartu treniruotis negalime, bet merginos rūpinsis savo sportine forma ir dirbs individualiai. O dėl šalies pirmenybių lauksime žinių iš federacijos", – kalbėjo trenerė.

Pirmą kartą geriausia Lietuvos rankininke pripažinta 18-metė Ozo gimnazijos abiturientė nukonkuravo 2018-ųjų laureatę Kauno "ACME-Žalgiris" komandos žaidėją Audingą Kniubaitę, savo komandos draugę Daivą Aleksandravičiūtę bei Vokietijoje žaidžiančias legionieres Gretą Kavaliauskaitę, Gretą Rinkevičiūtę ir Brigitą Ivanauskaitę.

Įdomu, kad rankinio sirgaliai daugiausia balsų skyrė D.Aleksandravičiūtei, o specialistų komisija palankiausia buvo G.Kavaliauskaitei, tačiau bendroje įskaitoje daugiausia balsų surinko A.Šponė.

A.Šponei rinkimuose antrą vietą skyrė tiek specialistų komisija, tiek rankinio sirgaliai, o susumavus rezultatus būtent ši Vilniaus "Eglės" žaidėja tapo nugalėtoja. Visgi pati rankininkė santūriai reagavo į tokį pripažinimą.

"Atvirai pasakius, nesidomėjau, kas ir kaip ten balsavo. Pasidalinau su savo šeima, kad vyksta tokie rinkimai, ir tiek. Nelabai tikėjausi laimėti, nes rinkimuose dalyvavo ir užsienyje žaidžiančios Lietuvos rankininkės. Galvojau, kad realiausia pretendentė yra Vokietijoje rungtyniaujanti B.Ivanauskaitė, kuri geriausia šalies rankininke buvo renkama 2015 ir 2017 m. Aišku, smagu, kad sulaukiau tokio įvertinimo, bet džiaugtis titulu gali tik vieną dieną, o po to reikia toliau dirbti, kad tą titulą išsaugotum. Nosies tikrai į viršų nekeliu, nes puikiai suprantu, kiek daug man dar reikia treniruotis, kad galėčiau žaisti aukštesnio lygio čempionate, siekti profesinių aukštumų užsienyje", – "Vilniaus dienai" sakė A.Šponė.

– Aušra, kokie jums buvo praėję metai?

– Sunkūs, bet ir įsimintini. Pirmą kartą su Vilniaus "Eglės" komanda laimėjome Lietuvos rankinio federacijos taurę, įrodėme, kad Lietuvoje ne tik Kauno "ACME-Žalgirio" rankininkės, bet ir mes galime kažką laimėti. Tiek man, tiek ir visai komandai tai buvo labai svarbus, reikšmingas pasiekimas. Rudenį debiutavau Lietuvos nacionalinėje moterų rinktinėje. Labai laukiau tokios galimybės ir tikrai ją rimtai vertinu. Turėjau puikią progą pasisemti patirties iš vyresnių, aukštesnio lygio užsienyje žaidžiančių rankininkių. Tikrai nesu pagrindinė rinktinės žaidėja, bet net ir ant suolo rinktinėje pasėdėti yra kažkas neįtikėtino.

Tačiau buvo ir ne tokių smagių epizodų. Pernai labai vargino nuolatinės traumos. Skaudėdavo tai nugarą, tai koją. Štai ir dabar dar nesu visiškai atsigavusi po čiurnos raiščių traumos, daktarai sako, kad reikėtų bent kelias savaites pailsėti, pasigydyti, bet komandos laukia Lietuvos čempionato ir Baltijos moterų rankinio lygos turai, tad reikia pamiršti skausmus ir eiti žaisti.

– Pernai su Lietuvos merginų rinktine Europos jaunimo (iki 18 metų) čempionato B divizione užėmėte ketvirtą vietą. Kaip vertinate šį pasiekimą?

– Kadangi prieš kelerius metus su merginomis buvome antros, dabar ketvirta vieta yra žingsnis atgal. Bet pernai mus tiesiog fatališkai kamavo traumos, beveik visos pagrindinės žaidėjos turėjo vienokių ar kitokių sveikatos problemų, dėl to ir pasirengimas čempionatui nebuvo toks sklandus, ir žaidimas strigo. Liūdna, kad mes negalėjome parodyti ir padaryti visko, ką iš tiesų galime. Ir aš pati turėjau problemų, dėl traumos praleidau paskutines čempionato rungtynes dėl trečios vietos. Tad šioks toks kartėlis ir nusivylimas liko, nes būdamos sveikos tikrai galėjome pasirodyti geriau.

Nosies tikrai į viršų nekeliu, nes puikiai suprantu, kiek daug man dar reikia treniruotis, kad galėčiau žaisti aukštesnio lygio čempionate.

– Koks buvo jūsų kelias į rankinį? Vis dėlto ši sporto šaka Lietuvoje nėra labai populiari. Tad kas jus čia atviliojo?

– Iš tiesų, kai pasakau žmonėms, kad žaidžiu rankinį, dažnai išgirstu klausimą, ar čia tas sportas, kur merginos žaidžia ant smėlio ir mušinėja kamuolį per tinklą? Mane tai iki šiol nuoširdžiai stebina. Bet aš visą gyvenimą žaidžiu rankinį ir šios sporto šakos nekeisčiau į jokią kitą. Kai mokiausi pirmoje klasėje, pas mus į mokyklą atėjo treneris Karolis Kaladinskas ir pakvietė išbandyti jėgas rankinio treniruotėje. Pabandžiau, patiko ir pasilikau. Dar prieš tai šiek tiek žaidžiau futbolą, bet kai sesė išvyko iš Lietuvos, ir mano futbolas baigėsi.

– O kuo jus sužavėjo rankinis?

– Aš nemoku pralaimėti, todėl man labai patinka, kad rankinis yra azartiškas, emocingas žaidimas. Taip pat jaučiu, kad žaisdama rankinį galiu kažkuo nustebinti varžoves, žiūrovus. Gražiais metimais, klaidinančiais judesiais. Bet svarbiausia, kad aš pati labai gerai jaučiuosi žaisdama rankinį. Aikštėje išlieju visas emocijas, pyktį, nusivylimą. Ir po rungtynių jaučiuosi daug geriau. Žinau, kad žiūrovams patinka įvarčiai, man jie irgi patinka, bet aš džiaugiuosi, kai pavyksta gerai sužaisti ir gynyboje, blokuoti varžovių metimus. Tada apima labai geras jausmas. Apskritai, man patinka komandinis darbas, patinka varžytis, jausti sukylantį adrenaliną, emocijas. Labai noriu laimėti, padėti komandai. Tai padeda užmiršti skausmą, traumas, rūpesčius.

– Kokie iššūkiai laukia šiais metais?

– Metai ypatingi, nes vasarą laukia brandos egzaminai. Kadangi labai daug laiko skiriu sportui, kiekvieną dieną turime po dvi treniruotes, o savaitgaliais būna rungtynės, laiko mokslams lieka ne tiek ir daug. Todėl net šiek tiek ir neramu, kaip ten viskas bus. Bet tikiuosi, kad viskas bus gerai. Vasarą po egzaminų labai norėčiau kur nors išvykti į užsienį, padirbėti, pailsėti nuo mokslo ir sporto. Dar labai norėčiau išsigydyti visas traumas, skaudulius. Tada būtų galima galvoti ir apie tolesnes rankininkės karjeros perspektyvas. Jau esu apie tai kalbėjusi su treneriu, žinau, kad norint tobulėti reikia išvykti į užsienį, nes Lietuvoje sąlygų profesionaliai žaisti rankinį nėra. Bet jei matysiu, kad mane tenkinančių rimtų pasiūlymų nėra, tada rinksiuosi studijas Lietuvoje.

– Kurioje šalyje norėtumėte žaisti?

– Po Europos merginų čempionato sulaukiau pasiūlymo iš Vokietijos rankinio komandos, bet nusprendžiau iš pradžių užbaigti mokslus Lietuvoje. Be to, nenoriu važiuoti bet kur ir bet kaip. Reikia ir pačiai gerai pasiruošti, ir išsiaiškinti, kur važiuoji. Kadangi Vokietijoje žaidžia nemažai lietuvių, teko girdėti įvairių atsiliepimų – vieniems ten patinka, kitiems – nelabai. Man asmeniškai nėra skirtumo, kokioje šalyje žaisti. Tik norėčiau, kad išvykusi į užsienį būčiau pajėgi konkuruoti dėl vietos pagrindinėje sudėtyje. O patekusi į Lietuvos moterų rinktinę supratau, kad man dar reikia labai daug ir sunkiai dirbti, treniruotis, kad galėčiau kovoti su vyresnėmis ir stipresnėmis varžovėmis. Lietuvoje atrodo, kad jau viską moki ir gali, tačiau rinktinėje pamačiau, kad nesu nei aukščiausia, nei stipriausia, kad man dar labai daug ko trūksta. Ir ne tik žaidžiant, bet ir perprantant žaidimą. Šiuo metu aš turiu tik rankinio pradmenis, tad aukštesnio lygio komandoje man būtų labai sunku.

– Šį sezoną "Eglė" rungtyniauja ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos moterų lygoje, kur tenka susitikti su Baltarusijos ir Ukrainos komandomis. Ar jaučiate skirtumą tarp Lietuvos ir kitų šalių komandų?

– Lietuvos moterų čempionate dalyvauja tik keturios komandos, nuolat tenka žaisti su tomis pačiomis varžovėmis. Mes vienos apie kitas jau viską žinome, tad kažkuo nustebinti sudėtinga. Baltijos lygoje žaisti šiek tiek įdomiau, nes ten bent jau yra naujos varžovės, būna kažkokių netikėtumų. Ir žaidimas būna kitoks, ir puolimas, gynyba skiriasi. Labai norėčiau, kad Lietuvoje moterų rankinis sulauktų didesnio dėmesio, būtų daugiau komandų. Dabar mes verdame savose sultyse, kursuojame tarp Vilniaus ir Kauno. Iš tiesų, man atrodo, kad moterų rankinis yra nepelnytai užmirštas. Tai tikrai įdomus, emocingas, azartiškas žaidimas. Merginos taip pat moka kurti gražius epizodus, pelnyti efektingus įvarčius. Manau, kad žiūrovai tikrai nenusiviltų. Bet mūsų sportui trūksta reklamos, viešinimo, pateikimo. Tikriausiai daugelis tiesiog nežino, kad vyksta tokios varžybos, kur ir kada jos vyksta.

– Pernai "Eglė" pateikė staigmeną – iškovojo Lietuvos rankinio federacijos taurę. Kokie šio sezono siekiai ir tikslai?

– Mūsų treneris prieš sezoną pasakė, kad turime būti visur pirmos, apie kitas vietas nėra prasmės net ir galvoti. Manau, kad tai teisingas požiūris, nes visi norime laimėti ir turime žaisti tik dėl pergalių. Be abejo, to nori ir mūsų varžovės. Suprantu, kad nugalėti Kauno komandas čempionate ar taurės varžybose bus labai sunku, bet nėra neįmanoma. Būtent to mes ir turime siekti, nes tik įveikusios pajėgiausias varžoves būsime pirmos.

Lietuvaitės mažajame finale 23:30 (11:19) nusileido bendraamžėms iš Turkijos.

Lietuvos merginų rinktinei jau susitikimo pradžioje nesisekė tvarkytis su varžovių atakomis Turkijos devyniolikmečių rinktinė ėmė tolti. Prastai pirmąjį kėlinį užbaigę Lietuvos rankininkės varžovėms leido susikurti solidų 8 įvarčių pranašumą dar iki pertraukos (19:11).

Antrajame kėlinyje Lietuvos rinktinei keliskart buvo pavykę sumažinti atsilikimą iki 6 įvarčių, tačiau priartėti arčiau sutrukdydavo per didelis klaidų skaičius. Turkijos rinktinė antroje rungtynių pusėje lietuvaitėms intrigos grąžinti nebeleido ir šventė pergalę rezultatu 30:23.

Po rungtynių vyriausiasis komandos treneris Karolis Kaladinskas teigė, jog komandai koją čempionato metu pakišo ir traumos: „Čempionato eigoje turėjome labai daug problemų su žaidėjų sveikata. Šiandien jau žaidėme ir be Aušros Šponės. Dažnai situacija versdavo imtis net ir avantiūriškų sprendimų, kurių esant kitai situacijai nebūtų prireikę. Šiandien varžovės tikrai buvo stipresnės ir kovoti dėl pergalės buvo per sunku. Bet kokiu atveju tai viena perspektyviausių kartų ir jau ir artimiausiu metu dalis šios rinktinės žaidėjų gali vaidinti svarbų vaidmenį ir nacionalinėje moterų rinktinėje.“

Rezultatyviausiai šiose rungtynėse Lietuvos rinktinės gretose žaidė Inga Sadauskaitė, pelniusi 8 įvarčius, 7 pridėjo Rusnė Markinaitė, 4 pelnė septynių metrų baudinius metusi Aušra Šponė, po kartą pasižymėjo Samanta Dunkulytė, Dalia Katiliavaitė, Ugnė Kavalenkaitė ir Akvilė Tolvaišaitė.

Didžiajame finale susitinka Šveicarijos ir Čekijos rinktinės.

Pusfinalio rungtynės tarp Lietuvos ir Čekijos rinktinių prasidėjo lygia kova ir nors čekės pirmavo nuo pirmų susitikimo minučių, tačiau Lietuvos merginų rinktinė varžovių per daug toli nepaleido. Likus dešimt minučių iki pirmojo kėlinio pabaigos, lietuvės atsiliko vos dviem įvarčiais (10:12), tačiau tuomet pralaimėjo atkarpą 1:7 ir prieš antrąjį rungtynių kėlinį turėjo aštuonių įvarčių deficitą (11:19).

Antrąjį kėlinį Lietuvos merginos pradėjo solidžiai ir priartėjo iki penkių įvarčių (17:22), tačiau tuomet varžovės vėl atsakė rezultatyviu žaidimu ir susigrąžino turėtą pranašumą (25:17). Į šį varžovių spurtą lietuvės jau atsakyti neįstengė ir Čekija užtikrintai baigė rungtynes. Lyderes paskutinėmis susitikimo minutėmis ilsinusi Lietuvos rinktinė pralaimėjo 22:37.

Lietuvos rinktinei 5 įvarčius pelnė Austėja Rimkutė, 4 – Beatričė Ruseckaitė, po 3 – Aušra Šponė, Inga Sadauskaitė ir Ugnė Kavalenkaitė, po 2 – Karolina Čekuolytė ir Rusnė Markinaitė.

Sekmadienį 15 val. Lietuvos rinktinės laukia kova dėl trečiosios vietos. Mūsų šalies komandos varžove bus Turkijos ir Šveicarijos poros pralaimėtoja.

Šį sezoną čempionate varžysis 8 komandos: Alytaus „SRC-Margiris“, Kauno „Acme-Žalgiris“, Kauno rajono „SM-Garliava“, Klaipėdos „Dragūnas-Viesulas“, Utenos DSC bei dvi Šiaulių ekipos – „SM Dubysa“ ir Šiaulių sporto gimnazija-SM „Dubysa“.

Klaipėdos „Dragūno-Viesulo“ trenerė Daiva Pakulienė artėjant sezono pradžiai sakė, kad komanda yra nusiteikusi siekti aukščiausios prabos medalių.

„Dragūnas-Viesulas“ išlaikė patyrusias žaidėjas Jovitą Mikalauskienę, Deimantę Briedytę, į klubą sugrįžo pertrauką rankinyje padariusios buvusios žaidėjos Aušra Stroputė, Fausta Abrutytė, Skirmantė Pociūtė.

„Į komandą įsiliejo buvusios mūsų klubo žaidėjos, turinčios daug patirties. Jos komandai bus didelė parama, nes ankstesniuose sezonuose jos buvo vienos komandos lyderių. Jos dabar taip pat neblogai atrodo aikštelėje. Be to, sustiprėjo ir mūsų jaunosios rankininkės, dalis jų žaidžia jaunimo rinktinėje. Ką tik pradėjome jaunimo čempionatą, ten labai gerai pasirodė mūsų žaidėjos Austėja Rimkutė, Ugnė Kavalenkaitė, sesės Inesa ir Vanesa Grišmanauskaitės. Žaidimas, kokį matome, suteikia labai daug vilčių“, – pasakojo D. Pakulienė.

Komandai trenerių kolektyvas kelia aukščiausius tikslus – bus siekiama iškovoti pirmosios lygos aukso medalius. Pagal galiojančias Lietuvos moterų rankinio lygos taisykles, pirmosios lygos nugalėtojų vardas suteiktų komandai galimybę kovoti ir dėl aukščiausios moterų rankinio lygos bronzos.

„Mūsų tikslai yra aukščiausi, sieksime pirmosios vietos. Pernai buvome labai netoli šio tikslo, bet lemiamose rungtynėse negalėjo dalyvauti mūsų pagrindinė vartininkė Jovita Mikalauskienė ir tas rungtynes pralaimėjome. Tada tegalėjome kovoti tik dėl trečiosios vietos. Labai tikimės, kad šis sezonas bus sėkmingesnis ir tikslus pasieksime“, – vylėsi D. Pakulienė.

Šiemet čempionate „Dragūnas-Viesulas“ kovos ir su aukščiausiąją moterų rankinio lygą palikusia Šiaulių komanda „SM Dubysa“. Su šią ekipa klaipėdietėms kurį laiką neteko susidurti aikštelėje, tad ji vienintelė bus nepažįstama. Vis dėlto D. Pakulienė sako, kad neįveikiamų komandų čempionate nėra.

„Galbūt ir kitos komandos pasipildė, sustiprėjo. Neabejoju, kad visos jos sieks aukščiausių tikslų. Manau, kad kovoti reikės kiekvienose rungtynėse, tačiau tikiu, kad sutelkusios visas jėgas galėsime parodyti, ką sugebame. Esame nusiteikusios kovoti. Nusiteikimas ir didžiulis noras nugalėti yra labai svarbu. Tikimės, kad šį sezoną sėkmė mus lydės“, – kalbėjo „Dragūno-Viesulo“ trenerė.

Pirmąsias sezono rungtynes „Dragūnas-Viesulas“ žais sekmadienį, spalio 14 d. 12 val. Garliavoje su „SM-Garliava“. Pirmosios rungtynės savoje aikštelėje Taikos pr. 61A vyks spalio 21 d. 14 val. su Alytaus komanda.

Europos čempionato atranką Lietuvos moterų rinktinė pradėjo įspūdingomis lygiosiomis Vokietijoje (26:26) ir nors vėliau namuose sekė pralaimėjimas ispanėms (17:24), lietuvaitės šiuo metu yra geroje padėtyje kaunantis dėl patekimo į Europos čempionatą. Būsimos mūsų varžovės turkės atranką pradėjo dviem triuškinamais pralaimėjimais (16:35 pralaimėta ispanėms ir 16:30 nusileista vokietėms). Po nesėkmingos ciklo pradžios Turkija pakeitė vyriausiąjį trenerį, vietoje Serdero Erelo ekipai dabar vadovauja Birolas Unsalas.

2017-ais metais Lietuvos moterų rinktinė du kartus stovyklavo Turkijoje ir su šios šalies nacionaline moterų rinktine sužaidė tris draugiškas rungtynes. Pirmosios stovyklos metu dar kovo mėnesį buvo patirti du pralaimėjimai, tačiau tuomet į Turkiją vyko ne pagrindinė mūsų šalies rinktinės sudėtis. Tuo tarpu birželio mėnesį, kuomet Turkijoje viešėjo jau stipriausios mūsų žaidėjos, buvo pasiekta pergalė rezultatu 27:26.

Prieš artėjančias svarbias rungtynes su Turkija Lietuvos rinktinės treneris Bo Miltonas Andersenas teigė, jog reikia lūžio žaidėjų galvose - jos turi išsiugdyti nugalėtojų mentalitetą.

- Treneri, Lietuvos moterų rinktinė į stovyklą renkasi po beveik pusės metų pertraukos. Ar užteks laiko surasti žaidimui, kurį rinktinė demonstravo spalį?, - rankinis.lt paklausė trenerio.

- Tikiuosi, jog ta pertrauka neišmušė žaidėjų iš vėžių ir iš klubų jos atvyksta, visų pirma, geros sportinės formos. Mes jau žinome savo žaidimo braižą ir stilių, todėl jį reikės tik pritaikyti būsimoms varžovėms turkėms. Koncentruosimės į savo žaidimą, jo tobulinimą, kadangi labai sunku pasakyti, kaip po pokyčių atrodys Turkija. Varžovai pakeitė trenerį ir sunku pasakyti, kiek turės įtakos jų žaidimui.

- Kokie pagrindiniai pokyčiai bus mūsų rinktinėje lyginant su rudenį vykusiomis rungtynėmis?

- Deja, kaip visuomet traumų išvengti nepavyksta ir tai šiek tiek keičia mūsų žaidimą, tačiau nereikia pamiršti, jog rudenį neturėjome taipogi kelių svarbių savo žaidėjų. Tuomet turėjome daug problemų linijoje, dabar šioje pozicijoje jau esame ne tokie pažeidžiami. Nemanau, kad šiuo metu esam silpnesni nei buvome per pirmas dvejas rungtynes.

- Kovo 19 dieną jau renkatės į stovyklą Alytuje. Kas bus akcentuojama jos metu?

- Pagrindinis tikslas, be abejo, bus atnaujinti komandinius žaidėjų tarpusavio ryšius, sustatyti žaidimo rėmus, tačiau didelį dėmesį skirsime ir komandos psichologijai. Norint būti tarp geriausių, turi patikėti, jog esi to vertas. Žaidėjos turi patikėti, jog mes esame nugalėtojų komanda.

- Praėjusiais metais žaidėme tris draugiškus mačus su Turkija. Kokį įspūdį yra palikusi ši komanda ir ką davė tos draugiškos rungtynės?

- Pirmųjų dviejų rungtynių metu į rezultatą mes nežiūrėjome. Tai buvo testas jaunoms žaidėjoms, norėjome patikrinti jų individualų meistriškumą ir galimybes, todėl tie pralaimėjimai galbūt daug ką galėjo ir išgąsdinti. Vis tik, kuomet jau vykome pagrindinės sudėties užduotys buvo kitos. Dirbome ties komandinio žaidimo šlifavimu ir ta iškovota pergalė psichologiškai taip pat buvo reikalinga. Reikia išmokti nugalėti ir tos rungtynės tam buvo itin naudingos. Į Turkių žaidimą tuomet per daug nesikoncentravome, stengėmės visų pirmą dirbti su savimi.

- Kiek taškų per dvejas rungtynes su Turkija tenkintų?

- Norime dviejų pergalių. Kaunantis dėl patekimo į Europos čempionatą esame neblogoje padėtyje ir tokių progų švaistyti negalime.

Kviečiamų į Lietuvos rinktinė žaidėjų sąrašas:

Amanda Vareikienė („Polatli Belediyesi“, Turkija), Kristina Kvedarienė (Kauno „Acme-Žalgiris“), Evelina Stukaitė („Acme-Žalgiris“), Simona Kazlauskaitė („Acme-Žalgiris“), Greta Kavaliauskaitė („IBV“, Islandija), Brigita Ivanauskaitė („Rodertahl“, Vokietija), Roberta Ivanauskaitė („Fredericia“, Danija), Marija Gedroit („Bayer“, Vokietija), Laima Bernatavičiūtė („Garliavos SM-Cascada“), Živilė Jurgutytė („Bayer“, Vokietija), Inesa Verbovik („Acme-Žalgiris“), Klaudija Šidlauskytė („ACME - Žalgiris”), Audinga Kniubaitė („Acme-Žalgiris“), Dovilė Ilčiukaitė („Acme-Žalgiris“), Jūratė Žilinskaitė („Hapoel“, Izraelis), Ugnė Slavėnaitė („Garliavos SM-Cascada“), Auksė Sviderskienė (Vilniaus „Eglė-Šviesa“), Rita Repečkaitė („Eglė-Šviesa“).

Kaunietės, 2012 metais pradėjusios dalyvavimą Europos taurės varžybose, susitiko su Europos iššūkio taurės laimėtojomis Čekijos DHK „BANIK Most“ komanda ir natūralu, jog galingosios čekės lietuvaitėms debiutą apkartino.

Kitais kartais daugkartinės šalies čempionės būdavo kur kas arčiau pergalių, tačiau prasibrauti į kitą etapą taip ir nepavykdavo. Praėjusiais 2016-aisiais metais abejos rungtynės buvo žaidžiamos Turkijoje ir nedaug trūko, kad turkės „Belediyesi“ būtų įveiktos.

Kol kas naujajame sezone Kauno „ACME – Žalgiris“ atrodo banguotai: laimėta LRF supertaurė, tačiau Lietuvos moterų rankinio lygos rungtynėse nusileista pagrindinėms varžovėms iš Garliavos. Baltijos lygoje per jau sužaistas tris rungtynes kaunietės laimėjo du kartus ir nusileido tik galingai Lvovo ekipai.

Prieš artėjantį susitikimą pakalbinome vieną iš ekipos lyderių Klaudiją Šidlauskytę, kuri jau yra spėjusi apšilti kojas ir Lietuvos moterų rinktinės sudėtyje, o vienas sėkmingiausių savo rungtynių ji sužaidė dar šį rudenį prieš nacionalinę Ispanijos rinktinę Alytuje.

- Praėjusieji metai jums kaip komandai nebuvo patys sėkmingiausi. Ar įvyko kažkokie pokyčiai klube nuo praeito sezono?

- Pokyčių įvyko, palyginus su praeitais metais: pasikeitimai komandos sudėtyje, atėjo naujų žaidėjų, kurios sėkmingai įsiliejo į komandą. Netekome vienos iš vartininkių, kuri išvyko rungtyniauti į užsienį, turime jaunų perspektyvių žaidėjų, kurios itin sparčiai tobulėja. Bandome nesižvalgyti atgal ir judėti į priekį.

- Artėja bene svarbiausios sezono rungtynės su „Great Danes“ klubu. Ar vyksta specialus pasirengimas būtent šiam mačui?

- Taip, analizuojame jų žaidimą, dėliojame ir savo žaidimo kontūrus, kokią gynybą ir puolimą taikyti rungtynėse. Puikiai suprantame šių rungtynių svarbą klubui, todėl pasiruošimas yra itin atsakingas.

- Kokie tikslai komandai keliami vietiniame ir tarptautiniame fronte?

- Komandos tikslai nesikeičia eilę metų: vietiniame fronte – laimėti Lietuvos čempionatą, LRF taurę ir supertaurę, kurią jau turime savo sąskaitoje. O kas liečia tarptautines varžybas, tai tikrai stengsimės pasiekti kuo geresnius rezultatus ir kuo toliau nukeliauti į kitus etapus.

- Kokios yra šių metų ,,ACME – Žalgirio“ stiprybės?

- Manyčiau, kad geras, jaunas ir kovingas kolektyvas, pailgėjęs žaidėjų suolelis, be abejo ir profesionalus trenerių štabas bei mūsų pačių sunkus darbas treniruotėse. Reikia tikėtis, jog visa tai duos ir norimą rezultatą.

- Pastaruoju metu daug kalbama apie pokyčius moterų rinktinėje bei pagerėjusį jos žaidimą. Kokie pačios įspūdžiai iš rinktinės stovyklų?

- Rinktinėje, kaip ir klubuose, kiekvienas treneris turi savo strategiją ir filosofiją, kurią privalome vykdyti tinkamai. Rinktinės stovyklose daug dirbame fiziškai, daug dėmesio skiriama ir taktiniam pasiruošimui. Labai didelis dėmesys rinktinėje skiriamas mažoms detalėms ir jų išpildymui.

- Kiek netikėtai buvai sugrąžinta į rinktinės sudėtį rungtynėms su Ispanija ir sužaidei išties puikias rungtynes. Nebuvo sunku psichologiškai?

- Visada sau keliu aukščiausius tikslus kiekvienose rungtynėse, įspūdžiai tikrai teigiami, todėl tikėjau ir laukiau savo šanso. Gavau gan daug žaisti, o dėl to labai džiaugiuosi.

Manau, tikrai, jog tądien nusipelnėme kiek kitokio rezultato. Psichologiškai sunku buvo iki pirmo kamuolio prilietimo, o po to viskas stojo į savas vėžes, žinojau savo vaidmenį komandoje.

- Ar įžvelgi pokyčius Lietuvos moterų rankinyje per pastaruosius kelis metus?

- Pokyčiai vyksta gal ne taip greitai, kaip vyrų rankinyje, tačiau jie tikrai vyksta. Visų pirma, gerėja žaidimas, mikroklimatas, žaidimo greitis. Manau, jog sustiprėjome ir psichologiškai – pradedame tikėti, kad galim stoti į kovą ir prieš stipriausias komandas ir būti ne ką prastesnės už jas.

Vietiniame čempionate gal yra trūkumas komandų, bet lygis be abejo kyla ir tikiuosi, kad susidomėjimas rankiniu tik augs. Tokiose rungtynėse kaip šeštadienį turime jau ne žodžiais įrodyti tą augantį rankinio lygį Lietuvoje.

Nuosekliai žaidusios „Dragūno-Viesulo“ rankininkės lengvai pelnė įvarčius ir didino persvarą. Rungtynių metu uostamiesčio komanda pirmavo ir 10-12 įvarčių: 19:9, 28:17, 32:20. Antrojo kėlinio antroje pusėje atjaunėjusi „Dragūno-Viesulo“ ekipa sulėtino tempą ir uteniškės atotrūkį sumažino. Vis dėlto pasivyti aikštelės šeimininkių Utenos rankininkės nesugebėjo.

Klaipėdos komandoje rezultatyviausiai žaidė 9 įvarčius (3 iš 7 m) pelniusi Austėja Rimkutė, 6 įmetė Ugnė Kavalenkaitė, 4 pridėjo Dovilė Kasparavičiūtė.

Utenos ekipos lydere buvo net 15 įvarčių (2 iš 7 m) įmetusi Karolina Čekuolytė, 7 pelnė Eimantė Zenkovaitė.

„Dragūno-Viesulo“ vyr. trenerė Daiva Pakulienė sakė, kad pastaruosius du sezonus aukščiausios Lietuvos moterų rankinio lygos bronzos medalius iškovojusiai komandai šį sezoną teks rungtyniauti žemesnėje, pirmoje lygoje.

„Pasikeitė apie 70 procentų komandos žaidėjų, į užsienį išvyko komandos lyderės sesės Brigita ir Roberta Ivanauskaitės. Esame iš esmės atsinaujinusi ir gerokai pajaunėjusi komanda. Po praėjusio sezono komandoje liko tik šešios merginos, kitos žaidėjos – jaunosios „Viesulo“ sporto centro auklėtinės. Kolektyvas dar bando susižaisti, įsijausti. Pirmosiose rungtynėse, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo ir gerų, ir blogų momentų, senoji karta bando susižaisti su naująja“, – komentavo D. Pakulienė.

2017-2018 m. sezoną Klaipėdos „Dragūnas-Viesulas“ dėl nugalėtojų vardo ir galimybės pereiti į aukščiausią šalies lygą konkuruos su šešiomis ekipomis: šiandien įveikta Utenos DSC, Alytaus „SRC-Margiris“, Kauno „ACME-Žalgiris-2“, Kauno r. „SM-Garliava“, Šiaulių sporto gimnazijos „SM-Dubysa“ ir Molėtų SC/SK.

„Bandysime savo jėgas. Pirmą vietą pirmoje lygoje užėmusi komanda kitą sezoną galės pretenduoti į vietą aukščiausioje lygoje. Iš viso yra septynios komandos, kol kas teko susipažinti tik su varžovių komandų sudėtimis, todėl negaliu pasakyti, kaip su jomis seksis žaisti. Varžovės įvairios – pradedant solidesnio amžiaus žaidėjomis, baigiant itin jaunomis, gimusiomis 2005 metais. Mūsų šio sezono tikslas yra kuo labiau patobulėti ir užimti pirmąją vietą. Turime tokią galimybę ir norime ja pasinaudoti“, – pabrėžė D. Pakulienė.

Pasak jos, anksčiau žaidimo ašis buvo sesės Ivanauskaitės, dabar žaidimo taktika bus dėliojama remiantis senbuvėmis: Austėja Rimkute, Akvile Tolvaišaite, Ugne Kavalenkaite, Deimante Briedyte, Dovile Kasparavičiūte. Dar viena senbuvė – vartininkė Jovita Mikalauskienė.

Jauniausios komandos žaidėjos – keturiolikmetė Meda Budrytė, penkiolikmetės Raminta Ramanauskaitė, Rūta Švanytė, Donata Paulina Moorhaj, Paulina Griučkaitytė. Tai perspektyvios sportininkės, kurios jau dabar yra Lietuvos U17 rinktinės narės.

Lyderių našta ant užsienyje žaidžiančių lietuvaičių

Artėjančių susitikimų metu turbūt daugiausiai vilčių dedama į užsienyje žaidžiančias pajėgiausias šalies rankininkes. Praėjusiais metais Vengrijoje „Kišvarda“ klube žaidusi Marija Gedroit prisijungė prie Živilės Jurgutytės iš Leverkuzeno „Bayer“ klubo. Jau praėjusioje atrankoje būtent šios dvi rankininkės kėlė daugiausiai problemų varžovėms, o žaidimas drauge viename klube jų ryšius aikštėje turėtų tik dar labiau sustiprinti. „Bayer“ Vokietijos pirmenybių starte žaidžia užtikrintai – 2 pergalės per trejas rungtynes, o prie to stipriai prisideda ir gerai rungtyniaujančios lietuvaitės.

Vis daugiau tikimąsi ir iš sesių Ivanauskaičių, kurios šiais metais pradėjo legionierių karjeras. Roberta Ivanauskaitė prisijungė prie antroje pagal pajėgumą Danijos lygoje žaidžiančios „Fredericia“ komandos, o Brigita papildė pajėgiausios Norvegijos lygos klubo gretas. Nuo šio sezono ji rungtyniauja „Fredrikstad“ ekipoje, kuri yra viena lygos lyderių.

Dar dvi rankininkės prie ekipos prisijungė iš Islandijos aukščiausios lygos. Tiek Dianai Šatkauskaitei, tiek Gretai Kavaliauskaitei ši šalis ir jos pirmenybės jau puikiai pažįstamos, todėl jų rezultatai ten kasmet gerėja. Priešpaskutiniame ture abi Lietuvos rankininkės susitiko tarpusavyje ir abi jos pelnė po 6 įvarčius. Taigi, šių dviejų žaidėjų svaraus indėlio galima tikėtis.

Iš Lietuvoje rungtyniaujančių rankininkių, be abejo, daugiausiai rinktinėje yra „ACME – Žalgirio“ ir „Garliavos SM – CASCADOS“ merginų. Dauguma jų jau žino, ką reiškia vilkėti nacionalinės rinktinės marškinėliais. Laimos Bernatavičiūtės bei Audingos Kniubaitės sukaupta patirtis, Gretos Rinkevičiūtės ir Simonos Kazlauskaitės jaunatviška energija turėtų tapti stipria paspirtimi mūsų nacionalinei moterų rinktinei.

B. Andersenas: gera gynyba gali būti raktu į pergales

Šio atrankos ciklo metu prie trenerių štabo prisijungė dar vienas strategas iš Danijos. Mikkelis Staffensenas, anot B. Anderseno, daugiausiai dirbs taktinio pasirengimo rungtynėms ir varžovių analizės kryptimi. Šis treneris prisijungė prie vyriausiojo stratego B. Anderseno ir Larso Pederseno.

Prieš artėjančius susitikimus B.M.Andersenas džiaugėsi, jog treniruočių metu jau matosi prieš tai buvusių stovyklų įdirbis: „Džiugu, jog nereikia visko pradėti iš naujo. Tas darbas, kurį padarėme iki šiol niekur nedingo ir merginos per treniruotes atrodė tikrai pasirengusios. Be abejo, laukia labai sunkios dvejos rungtynės, tačiau turime ieškoti savų ginklų. Visų pirma turime išnaudoti savo privalumus gynyboje, o jeigu sugebėsime apsiginti prieš vokietes, tuomet puolime bus tikrai lengviau. Vokietės besigindamos pozicijose atrodo labai stipriai ir tos dvikovos viena prieš viena mums gali būti labai sunkios, todėl, esant galimybei, turime išnaudoti greitą puolimą.“

Paklaustas apie tikslus artėjantiems susitikimams, B. Andersenas neslėpė, jog favoritėmis yra varžovės, tačiau abejose rungtynėse bus siekiama taškų: „Mes dar esame kūrybos procese, tačiau, nepaisant nieko, sieksime taškų. Jeigu mums pavyks iškovoti taškus per šiuos du mačus – būtų labai gerai. Tačiau visų pirma mes turime žaisti taip, kad būtumėm tų taškų verti. Mums nereikia vienadienio rezultato – norime stabilaus ir kryptingo rinktinės augimo.“

Marija Gedroit: nuoširdus darbas treniruotėse turi duoti vaisių

Klubą tarpsezoniu pakeitusi ir į vieną stipriausių lygų Europoje persikėlusi rinktinės kapitonė Marija Gedroit kalbėdama apie žaidimą Vokietijoje išliko kukli: „Pradžioje visada būna sunkumų, reikia peržengti kalbos barjerus, apsiprasti naujoje vietoje. Dabar prabėgus dviems mėnesiams jau pradedu po truputėlį atrasti save naujame klube.“

Paklausta apie galimas Lietuvos komandos stiprybes šių artėjančių rungtynių metu, Marija neslėpė to, jog varžovės laukia itin galingos, tačiau anot jos nuotaikos komandoje išlieka kovingos: „Merginos tikrai nuoširdžiai dirba treniruotėse ir kažkada tai turi duoti vaisių. Laukia dvejos tikrai nelengvos rungtynės su itin pajėgiomis rinktinėmis, tačiau mūsų tikslas sužaisti taip, kaip galime, o tada jau galvosime apie kažkokį tai rezultatą.“