Mozaika vaizduoja tris didelius laivus, per bangas plaukiančius pakrantės miesto link, matyti jo sienos su mažais bokšteliais ir portikais. Ši scena leidžia manyti, kad daugiau nei 2000 metų senumo namo savininkas laimėjo mūšį.

Kultūros ministro Gennaro Sangiuliano pranešime sakoma, kad pastatas, datuojamas nuo II a. prieš Kristų antrosios pusės iki I a. prieš Kristų pabaigos, yra „autentiškas lobis“.

Apie ši namą, išsidėsčiusį per kelis aukštus, tapo žinoma 2018 m., kai archeologai aptiko virtinę sienų. Kol kas atkastos tik kai kurios patalpos, kasinėjimai tęsis ir 2024 metais. Pagrindinis namo kambarys aplink atriumą yra pokylių salė, suformuota kaip grota ir naudota vasaros mėnesiais, pranešė ministerija.

Kilmingas savininkas, greičiausiai senatorius, tikriausiai linksmino svečius „įspūdingais vandens žaidimais“, tai rodo švino vamzdžiai, įrengti tarp dekoruotų sienų, sakoma pranešime. „Atradimas yra išskirtinis“ dėl nuostabios sienos, padengtos vadinamojo kaimiško stiliaus mozaika, vaizduojančia sudėtingas scenas.

Trimitai, karo laivai, trišakiai

Pasak ministerijos, „sudėtinga scenų seka“ vaizduojama naudojant „skirtingų tipų kriaukles, mėlynas Egipto plyteles, brangų stiklą, smulkius balto marmuro ar kitų rūšių akmenų gabaliukus“.

Tarp vynmedžių ir lotoso lapų guli krūvos ginklų ir keltų tipo trimitai, karo laivai ir trišakiai, taip „turbūt užsimenama apie dvigubą savininko triumfą – sausumoje ir jūroje“.

Įspūdingai pavaizduotas kraštovaizdis su pakrantės miestu ir uola, padaryta iš travertino, atgręžta į „jūrą, kurią skrodžia trys dideli laivai, vienas jų su iškeltomis burėmis“. „Pavaizduotas pajūrio miestas gali reikšti namo savininko, tikriausiai senatoriaus rango aristokrato, pergalingą užkariavimą“, – sakoma ministerijos pranešime.

Gretimame priėmimo kambaryje archeologai taip pat aptiko „aukščiausios kokybės“ baltus gipsinius lipdinius.

Koliziejaus archeologinis parkas pažadėjo, kad ši vieta, viena įspūdingiausių senovės Romoje, kuo greičiau taptų prieinama visuomenei.

Atradimas taip pat patvirtina istorinius šaltinius, aprašiusius didžiųjų Romos senatorių šeimų rezidencijas Palatino, vienos iš septynių Romos kalvų, šiaurės vakarinėje dalyje.

– Jei reikėtų sudėlioti savo gyvenimo mozaiką, kokios formos, spalvų ji būtų?

– Turbūt piramidės formos. Pradžia labai siaura, nes iš pradžių ir pati buvau labai užsidariusi, vos egzistavau. Galima sakyti, tik palaikiau gyvybę. Paskui po truputį mano piramidė platėjo. Nuo vaikystės, kiek save pamenu, nebuvau laiminga. Tėčio sveikata šlubavo, tad mama labai daug dirbo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Nesu vienturtė, turiu vyresnių brolių, sesių. Galbūt buvau jautresnis vaikas, o gal vyresnėliams buvo lengviau, nes jų vaikystė prabėgo dar vienkiemyje. Man gimus, tėvai persikėlė į kolūkio kaimą, nes vienkiemius naikino, melioravo žemes. Naujoje vietoje mama greitai išėjo į darbą, o aš likau viena... Daug kas tada pasikeitė mano gyvenime. Buvau vos dvejų, kai išsikraustėme iš vienkiemio. Mažai, jautriai, vienišai būtybei reikėjo apsaugos ir stabilumo, o vietoj to gavau... darželį, kuris man buvo dar labiau svetimas. Kaip bendrauti, ką veikti su kitais vaikais, man buvo mįslė. Todėl žiūrėdavau į juos, linksmai šėlstančius, ir nežinojau, kaip prie jų prieiti, ką jiems pasakyti.

– Kada pagaliau jūsų gyvenimo mozaikos trikampis pradeda platėti, o jūsų vidinė būsena – gerėti?

– Nors nuo vaikystės iki paauglystės tik egzistavau, bet niekada manęs neapleido ta vidinė ramybė, kad galiausiai viskas bus gerai. Mano mama, tėtis buvo tikintys žmonės, katalikai. Tad ir aš kažkur giliai viduje jaučiau Dievo apsaugą. Būdavo, kad sunkiais momentais jausdavau skausmą, sumaištį, kitas neigiamas emocijas, bet kažkur giliai tvirtai žinojau – nepražūsiu.

– Kada įvyko tas didysis persilaužimo momentas?

– Kai atradau asmeninį ir gyvą ryšį su Dievu. Tada mano kasdienybės piramidė pradėjo platėti ir skleistis. Esu kilusi iš Kretingos. Prasidėjus Atgimimui, Kretingoje buvo labai aktyvūs broliai pranciškonai, ir dabar tebėra. Į savo veiklą jie įtraukdavo jaunimą. Lankiau jų organizuojamas maldos grupeles, dalyvavau jų rengiamose misijose. Važinėjome po visą Lietuvą, kalbėjomės su žmonėmis apie Dievą. Vasarą vienuoliai rengdavo piligriminius žygius, tarkim, nuo Kryžių kalno iki Žemaičių Kalvarijos. Eidavome pėstute kokius 200 km, o nakvodavome kas kur – atėję į kokį miestelį ar kaimą belsdavomės pas žmones į namus ir prašydavome jų sušelpti mus maistu ir nakvyne. Žmonės mielai atverdavo duris, priimdavo iš visos širdies – niekada nepalikdavo nakvoti lauke (šypsosi).

Laimingi: Kristinos vaikai Linas ir Marija kol kas dar nesidomi mamos hobiu, bet labai džiaugiasi gyvenimu kaime.

– Kaip atsidūrėte Prancūzijoje?

– Prancūzų kalbos pradėjau mokytis dar mokykloje. Į Prancūziją patekau po ilgų apmąstymų, ką baigusi mokslus norėčiau gražaus ir prasmingo gyvenime veikti. Dar neplanavau eiti dirbti ar kurti šeimą. Man norėjosi kažko kito, tik nežinojau, ko... Tuomet nusprendžiau save išbandyti „Arkos“ bendruomenėje. Ten savanoriai gyvena drauge su protinę negalią turinčiais žmonėmis, jais rūpinasi. Šio judėjimo pradininkas – prancūzas Jeanas Vanier. Namus, remdamasis Nojaus Arkos istorija, jis pavadino „Arka“. „Arkos“ tikslas – žmonėms, turintiems protinę negalią, ir asistentams kartu susikurti namus, priimti vienas kitą kaip dovaną. Tokių bendruomenių šiuo metu yra visame pasaulyje, jas vienija bendra filosofija.

Mozaikoje turi matytis, kas yra tavyje. Kai leidžiamės vedami to vidinio jausmo, rezultatas dažnai nustebina.

– Keletą mėnesių padirbėjusi „Arkos“ bendruomenėje supratote, kad dar ir čia ne jūsų vieta...

– Supratau, kad norėdamas padėti kitam žmogui tu ir pats turi būti pakankamai stiprus. Kad galėtum duoti kitam, turi turėti kažką pats. Todėl nesilioviau ieškojusi ir vieną dieną gavau ženklą, kad turiu vykti į Prancūziją, kad Dievas mane ten globos, nepaliks vienos. Taigi į Prancūziją išvykau visiškai viena, su kelionine kuprine ant pečių, jau gerokai primiršusi prancūzų kalbą. Tiesiog sėdau į autobusą ir išvažiavau. Nusigavusi iki tos pačios „Arkos“ bendruomenės, gavau pasiūlymą vykti į Bretanijos regioną pas žmones, kurie jautė pašaukimą padėti kitiems.

– Ar ten ir susipažinote su savo vyru?

– Jis gyveno netoliese ir atvažiuodavo padėti tai šeimai, pabūti su jos globojamais žmonėmis. Taip ir susipažinome. Nusprendėme sukurti savo šeimą. Kai gimė mūsų pirmagimis Linas (dabar jam dvylika), vyras mane įkalbėjo grįžti į Lietuvą. Jam atrodė, kad mūsų krašte žmonių tarpusavio santykiai kur kas paprastesni, draugiškesni, mažiau materializmo. Grįžome į Lietuvą, įsigijome sodybą Raseinių rajone, netoli Girkalnio. Bandėme ūkininkauti, norėjome kurti ekologinį ūkį, deja, aplinkui laukus purkšdavo chemija. Mačiau, kaip vienas ūkininkas, su kurio laukais ribojosi mūsiškiai, nupurškė raundapu avižas ir kitą dieną jas nukūlęs nuvežė priduoti į gamyklą. Nuo to laiko nebenoriu pirkti jų avižų... Juk visa chemija pasiliko grūduose. Mes su vyru norėjome tvaresnės žemdirbystės, ekologiškesnio, natūralesnio gyvenimo būdo. Nenorėjome nei patys nuodytis, nei savo vaikų nuodyti. Nusprendėme bėgti iš ten ir keltis į vienkiemį Zarasų rajone.

– Pamažu prieiname prie jūsų gyvenimo mozaikos juodžiausio gabalėlio, kai pandemija pasiglemžė jūsų vyrą...

– Kai vyras mirė, nebegalėjau likti vienkiemyje: buvo nejauku, nesaugu. Pastatai prašėsi remonto, be to, buvo per daug žemės man vienai. Nusprendžiau keltis arčiau žmonių, bet nenorėjau važiuoti į miestą, į Zarasus. Nusprendžiau, kad vaikai tegul lieka toje pačioje Antazavės Juozo Gruodžio pagrindinėje mokykloje, kurioje jiems labai patiko, buvo susiradę draugų. Dar vienas svarbus kriterijus – netoliese, Baltriškių kaime, įsikūrusi Tiberiados bendruomenė. Skaudžiausiu momentu jie man atstojo šeimą. Taigi, vienkiemį iškeičiau į kaimą. Norėjau turėti savo nedidelį daržą, keletą vištų.

– Kada ėmėte kurti mozaikas?

– Likusi viena visą laiką jutau vyro palaikymą ir tą vidinį paskatinimą, kad nebijočiau gyventi, judėti į priekį. Jis tarsi kvietė mane nepasilikti savigailoje, eiti toliau, džiaugtis gyvenimu. Kadangi iš pradžių nežinojau, ko griebtis, pagelbėjo draugė. Pamačiusi mano namuose mozaikos technika dekoruotus padėklus, ėmė įkalbinėti mane grįžti prie šio amato, mokyti jo kitus, rengti edukacijas. Kur išmokau mozaikos meno? Dar gyvendama Prancūzijoje. Toje Bretanijos regiono bendruomenėje buvo keletas veiklų, kurias siūlydavome žmonėms, patiriantiems psichologinių sunkumų. Juk darbas gydo. Viena iš tų veiklų buvo kurti mozaikas. Per darbą jie save išreikšdavo, išliedavo susikaupusias emocijas, galų gale, patikėdavo, kad ir jie kažką gali, sugeba.

– Draugės įkalbėta ėmėte daužyti lėkštes ir gaminti mozaikas?

– Oi ne, indų daužyti tikrai nereikėjo. Kadangi draugė turi svečių namus, keramikos duženų gavau iš jos. Taip po truputį pradėjau dėlioti mozaikas. Ar žmonės jomis domisi? Taip, bet yra viena problema: joms reikia šiek tiek laiko. Mozaikos nepadarysi per valandą ar dvi, o žmonės šiais laikais įpratę viską gauti greitai.

– Dabar madingas žodis „terapija“. Štai ir jūs sakote, kad dėlioti paveikslą iš smulkių dalelių yra tikrų tikriausia terapija...

– Kurti mozaikas – tikrai gera terapija, sugrįžimas į save, prisikėlimas naujam gyvenimui. Galiu paliudyti iš savo patirties, kad po vyro mirties jos man padėjo atsistoti ant kojų, išreikšti save. Jas kurdama išsakau viską, kas yra mano širdyje, apsiraminu. Tą patį liudija ir kiti žmonės po mano rengiamų edukacijų. Mozaikos kūrimą jie prilygina meditacijai. Išnyksta viskas, kas aplinkui. Esi tik tu ir tai, kas guli tau ant širdies. Mokau žmones negalvoti. Mozaikoje turi matytis, kas yra tavyje. Kai leidžiamės vedami to vidinio jausmo, rezultatas dažnai nustebina.

Atgimimas: Kristinai patinka suteikti daiktams antrą šansą. Mozaika dekoruotas senas stalas vėl atgimė.

– Jūsų mozaikose vyrauja religinė tematika?

– Be tikėjimo, manau, manęs jau nebebūtų šiame pasaulyje, todėl vis labiau mano širdis linksta kurti su tikėjimu susijusias mozaikas. Šiuo metu, artėjant Kalėdoms, kuriu prakartėles iš mozaikos detalių. Dažnai iš anksto nė negalvoju, ką turėčiau kurti, kokias spalvas ar medžiagas naudoti. Viskas gimsta labai natūraliai. Kas tuo metu iš širdies plaukia – tą ir darau.

– Mozaikoms naudojate keramikos plytelių, indų, automobilių stiklų duženas. Ką darote, jei pritrūkstate žaliavos?

– Bandau kurti iš to, ką turiu. Sykį dalyvavau Kamariškių dvaro plenere, kur dariau vienuolių jėzuitų simbolį. Tada man natūraliai gimė idėja panaudoti senas vinis, kryžių įspaudžiau iš sausų pagaliukų, o apvalioms detalėms panaudojau lubinų sėklas.

– Jei norėtume pasigaminti pačią paprasčiausią mozaiką, ar atskleistumėte paslaptį, nuo ko pradėti, kokių priemonių pasiruošti?

– Žinoma. Tuo mozaikos menas ir patrauklus, kad jis prieinamas visiems žmonėms. Susiraskite kietą pagrindą – medinę lentelę ar USB plokštės gabalėlį. Iš pradžių siūlyčiau išbandyti jėgas ant lygaus paviršiaus, o tik paskui imtis vazonų ir sudėtingesnių formų. Tuomet įsigykite universalių „Lipalo“ klijų. Jei gaminate stalviršį, padėklą, duženos turėtų būti panašaus storio. Jei kuriate paveikslą – tiks ir skirtingo storumo. Didesnes plyteles iš pradžių susmulkinu kūju (prieš tai uždengusi jas audinio gabalu), o paskui naudoju paprasčiausias reples, kuriomis atgnybiu reikiamo dydžio plytelės gabalėlius. Lentelės paviršių padengę „Lipalo“ klijais, dėlioti mozaikos piešinį pradėkite nuo kraštų. Tarp plytelių gabaliukų palikite maždaug 1–2 mm tarpelius, kuriuos vėliau užpildysite glaistu. Klijuojant reikia žiūrėti, kad klijai neliptų per viršų ir išdžiūvę nebūtų aukščiau už pačias plyteles – netilps glaistas. Sudėlioję piešinį ar mozaikos raštą turime palaukti, kol klijai išdžius ir tuomet dėti patį paprasčiausią plytelių glaistą. Jis gali būti baltas arba spalvotas. Mentelės nenaudoju – dirbu pirštais. Jais labiausiai jaučiu, kur reikia paspausti, kad neliktų oro tarpų. Kai darbas šiek tiek pradžiūsta, glaisto perteklių nuvalau sausu ar vos drėgnu skudurėliu. Viskas. Tiesa, baigusi darbą mozaikos paviršių dar sykį perbraukiu šluoste, suvilgyta acto tirpalu. Su švitriniu popieriumi pašlifuoju pagrindo šonus.

– Šiais pertekliaus laikais vertinama viskas, kas originalu, tad kur namuose galima panaudoti mozaikos dekorą?

– Oi, visur. Esu dariusi ir dušo kabiną su mozaikos raštu. Galima atnaujinti senus veidrodžius arba kurti naujus, veidrodžio stiklą priklijavus ant plokštės, o jos kraštus dekoravus mozaika. Galima daryti žvakides, žibintus, padėklus, stalviršius.

Originalu: puikiai atrodo plytelių gabalėliais puošti laiptai.

– Netrukus prasidės adventas. Kaip jį pasitiksite?

– Tikrai neturėsime to šokoladinio advento kalendoriaus, kurio dureles dažnai vaikai atveria ir šokoladukus suvalgo per vieną dieną (juokiasi). Turime savo kalendorių, kurį kasmet naudojame, su gražiomis, prasmingomis šventųjų mintimis. Mums adventas – ne kalėdinių blizgučių metas, bet pasiruošimas Kristaus gimimui. Su vaikais gaminame ir advento vainiką, degame kas sekmadienį po vieną žvakelę ir, žinoma, stengiamės būti pozityvūs. Juk žmonės labai veikia vieni kitus. Jei pakeliui sutinki surūgėlį bambeklį, tai nejučia ir pats užsikreti jo nuotaika. Jei matai besišypsantį, savimi užtikrintą žmogų, ir pats imi šypsotis, nors ir labai širdyje būtų sunku. Noriu perduoti žmonėms tą šviesą, tikėjimą per savo elgesį, žodžius, galiausiai – per pačias mozaikas. Kad tam, kam sunku, kam skauda – prisikeltų, kaip mano mozaikos iš smulkiausių duženų prisikelia naujam gyvenimui.

Mozaiką sukūrė ispanų menininkas Josepas Renau, panaudojęs beveik 11 tūkst. plytelių, ji yra 35 metrų aukščio ir septynių metrų pločio. Užbaigta 1974 m., ji dengia gyvenamojo namo fasadą.

Mozaika buvo vienas iš pirmųjų tokio pobūdžio didelių projektų Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), sakė Wüstenroto fondo, padedančio išsaugoti istorinius paminklus, atstovė. Fondas ją apibūdino kaip „VDR kultūros paveldo“ dalį.

Pasak atstovės, kiekvienam naujame Halės-Noištato mieste esančiam gyvenamajam kompleksui buvo sukurta politinė-ideologinė idėja, kuri turėjo būti išreikšta menine forma. 1968 m. Rytų Vokietija užsakė J. Renau sukurti du kūrinius: „Žmonijos įvaldytos gamtos ir technologijų galios“ ir „Darbininkų klasės vienybė ir VDR įkūrimas“. Pirmasis atkurtas 2005 m., antrasis šiuo metu apgadintas ir turi būti atkurtas.

Fondo teigimu, J. Renau (1907–1982 m.) sienų darbai vieni reikšmingiausių Rytų Vokietijos epochos meno kūrinių. Vokietijoje jie išliko tik Halėje ir Erfurte.

Šiaulių apskrities policijos duomenimis, į nenaudojamą pastatą buvo įsibrauta per užkaltą rūsio langą laikotarpiu nuo penktadienio popietės iki pirmadienio pietų.

Tai BNS patvirtino ir Gyvulininkystės instituto direktorė Violeta Juškienė. Pasak jos, vagystę pastebėjo pastatą tvarkantys darbuotojai.

„Penktadienį dirbo žmonės, viskas gerai buvo ir pirmadienį ateina, toliau krausto ir žiūrim visa ta siena nulupta. Kreipėmės į policiją, tai vis tiek yra meno dirbiniai“, – antradienį sakė ji.

Anot jos, pastate yra daug puošybos elementų, pavogta buvo viena iš trečiojo aukšto koridoriaus sienų puošusi panelė.

„Didžioji panelė yra iš kartotinių fragmentų, kuriuos gali dėlioti visaip, net ir dalį pavogęs tik. Yra kareivėliai, raitelis ant žirgo. Centre yra, gal ne Vytis, bet kažkas tikrai panašaus. Ir čia yra sovietmečio gaminiai tie, bet raitelio skydo centre yra įrėžti Gedimino stulpai“, – pasakojo instituto vadovė.

V. Juškienės teigimu, anksčiau buvę pagrindiniai instituto rūmai jau daug metų stovėjo nenaudojami, į juos ne kartą buvo įsilaužę vandalai, bet šįkart ji sakė nemananti, kad tai tiesiog paprastų įsilaužėlių darbas.

„Maiše, pastato viduje, darbuotojai rado dalį tos sienos fragmentų. Tvarkingai suvynioti, nesudaužyti, reiškia, kažkieno užsakymas buvo. Nes tiems vandalams tikrai meniniai dirbiniai nerūpi, būtų išdaužę tiesiog. O čia, kažkas turėjo žinoti ir užsakė“, – teigė instituto direktorė.

„Buvo paveiksliukai, vieno paveiksliuko nėra, tik rėmelis. Reiškia, išsilupo, apsilankė meno žinovai“, – pridūrė V. Juškienė pasakodama apie dar vieną iš antrojo pastato aukšto dingusį meno dirbinį.

Įstaigos vadovė teigė, kad nors pavogti dirbiniai buhalterinės vertės ir neturėjo, nes buvo integruoti į pastato sienas, tačiau kaip meno kūriniai yra neįkainojami.

Dar 2018-ųjų spalio mėnesį prasidėjusiose baltojo molio dirbtuvėse Eigulių mikrorajono gyventojai turėjo galimybę ne tik daugiau sužinoti apie šios medžiagos savybes, bet ir patys išbandyti savo pirštų miklumą, gaminant atskiras molio detales būsimam meno kūriniui. Rankomis lipdyti atskiri fragmentai galiausiai buvo perkelti ant pastato sienos ir harmoningai apjungti į vientisą Eigulių bendruomenės molio mozaiką.

Pasak Raimondos Šiudeikytės, „Kaunas 2022“ bendruomenių laboratorijos „Fluxus Labas!“ atstovės Eiguliuose, daugeliui dalyvių šios dirbtuvės tapo saviraiškos ritualu, į kurį gyventojai atvykdavo ne tik kurti, bet ir pabūti kartu. Raimonda džiaugiasi, jog daugelis dalyvių į kitą užsiėmimą sugrįždavo nebe vieni, o lydimi vaikų, anūkų ar draugų. Prie bendruomenės prisijungęs naujakurys Mantas patvirtina, jog šios dirbtuvės buvo itin malonus atradimas, tapęs tikra molio terapija visai šeimai.

S. Verpauskienės nuotr.

Gyventojai „prakalbino“ molį

Du kartus per mėnesį eiguliškiai rinkdavosi į susitikimus, kuriuose leisdavosi į improvizuotus molio lipdymus, vadovaudamiesi bendrai sutartais raktiniais dienos žodžiais, tokiais kaip: „draugystė“, „laimė“ ar „Eiguliai“. Užgimę saviti ir unikalūs fragmentai užfiksavo ne tik išorinius gyventojų pastebėjimus ir potyrius, bet ir jų vidines emocijas.

Kaip pastebi šios iniciatyvos kuratorė, menininkė Giedrė Baltakytė, molis „prakalbino“ netgi pačius tyliausius ir nedrąsiausius dalyvius, kurie molio gabalėliuose išreiškė ir paliko dalelę savęs: „Galima teigti, jog ši ratu įsisukusi mozaika atspindi ne tik esamą ir jaučiamą, bet ir įsivaizduojamą Eigulių mikrorajoną su visomis jo nuotaikomis ir ateities vizijomis.“

A. Butrimės nuotr.

„Kūrinys yra ir didelis, ir apjungtas. Tačiau priėjus prie jo, pradeda ryškėti atskiros sudedamosios dalys, detalės, – apie mozaiką pasakoja keramikė G. Baltakytė. – Šis kūrinys yra lyg daugiabutis: iš toli žiūrint – masyvus objektas, tačiau prisiartinus pamatai laiptines, o jose – savitus ir vis kitokius namo gyventojus. Dėl to, labai svarbu prie mozaikos priartėti ir skirti bent keletą akimirksnių molio fragmentuose įkūnytų žaismingų istorijų „perskaitymui“.

Ryškiaspalvė mozaika įsikūrė gana netikėtoje vietoje: ant bibliotekos pastato sienos, kurios pašonėje ir šurmuliuojantis turgus, ir pabirusios mažos parduotuvėlės. Tęstinio projekto organizatorės sutaria, jog ši judri vieta yra viena svarbiausių socialinių arterijų Eiguliuose, į kurios buitinę plotmę nuo šiol bandys įsipinti ir naujai užgimusi meninė erdvė. Dar viena reikšminga priežastis yra ta, jog būtent čia veikiančioje bibliotekoje beveik metus – tiek tamsiais žiemos vakarais, tiek vasarą – į savas kūrybines odisėjas rinkdavosi molio dirbtuvių dalyviai.

S. Verpauskienės nuotr.

Mozaika subūrė bendruomenę

Pasak R. Šiudeikytės, šiuo projektu buvo siekiama suteikti galimybę kiekvienam vietos gyventojui pasijausti bendruomenės dalimi ir paskatinti drąsiau prisidėti prie bendros gerovės kūrimo savame rajone. Todėl visai neatsitiktinai ši bendruomeninė mozaika ant sienos iškilo kaip visa apjungiantis socialinis ratas.

„Rato simbolika mums labai svarbi kaip bendruomenės susibūrimo ir susijungimo išraiška. Jį tikslingai palikome neužbaigtą, neuždarytą, nes esame atvira bendruomenė, prie kurios prisijungti gali visi norintys. Mozaikos vidus, tuo tarpu, paliktas tuščias – tai laisva, įsivaizduojama erdvė, kurioje bendruomenė gali kūrybiškai veikti ir augti“, – apie kūrinio simbolinę prasmę entuziastingai pasakojo keramikė G. Baltakytė.

Eigulių projekto iniciatorės, kurios padėjo perkelti atskirų žmonių istorijas į bendrą mozaiką ant bibliotekos sienos ir atverti vietą naujam dialogui, sutartinai pabrėžia, jog svarbiausia – ne rezultatas, o pats procesas ir bendrystės paieškos: „Tikslas – ateiti, susipažinti, būti kartu! Labai norėjome, kad žmonės geriau pažintų ir atpažintų vienas kitą, o susitikę gatvėje bent jau pasisveikintų.“

Projekto dalyviai ir iniciatorės džiaugiasi, jog naujai užgimęs meno kūrinys sėkmingai patraukia smalsius praeivių bei prekeivių žvilgsnius ir tikisi, jog tai įkvėps ir kitus bendruomenės narius drąsiau jungtis prie ateityje vyksiančių Eigulių bendruomenės iniciatyvų.

Liepos 12 d. 17 val. visi susidomėjusieji yra kviečiami atvykti į Eigulių iniciatyvų festivalį, adresu P. Lukšio g. 60, ir išgirsti šios mozaikos atsiradimo istoriją iš pačių Eigulių bendruomenės narių lūpų.

"Pagrindinė jos varomoji jėga – tikėjimas, kad kiekvienas žmogus gali kurti, o kūryba jungia žmones", – įsitikinusi "Fluxus Labas!" agentė Eiguliuose Raimonda Šiudeikytė.

"Lietuvoje bendruomeniniai judėjimai yra vis dar nauja sritis, tad tyrinėjame ir mėgaujamės naujomis patirtimis", – apie tiek sau, tiek kitiems Eigulių gyventojams visai naują kūrybos gūsį pasakoja R.Šiudeikytė.

Pradėjusi aktyviau dirbti su vietos bendruomene, ji netruko įsitikinti, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji mėgsta kurti, eksperimentuoti, žaisti ir tikrai nebijo rizikuoti, jei tik sukuriama tam palanki terpė. Taigi naujo meno kūrinio – sieninės molio mozaikos, kurios kiekviena plokštelė būtų pagaminta bendruomenės nario rankomis, idėja kilo diskutuojant.

R.Šiudeikytė džiaugiasi, kad kiekviena dirbtuvių metu gimstanti detalė – unikali, tačiau ją įmanoma sujungti su kitomis.

Kad būtų lengviau judėti tikslo link, Eigulių bendruomenė į pagalbą pasikvietė menininkę Giedrę Baltakytę. "Mozaikos lipdymas suteikia galimybę gyventojams įsitikinti, kad menas gali būti prieinamas visiems ir jį galima sukurti pačių rankomis. Kiekvienas gyventojas kuria savitą detalę, išreiškia asmenines idėjas. Mozaika – tai mes"‘, – pasakoja "Fluxus Labas!" agentė.

R.Šiudeikytė džiaugiasi, kad kiekviena dirbtuvių metu gimstanti detalė – unikali, tačiau ją įmanoma sujungti su kitomis. Juk molis – demokratiška medžiaga, su ja nesunku dirbti, jį pasitelkus išpildyti savo mintis, galų gale molį perminkyti ir pradėti iš naujo: "Taip skatiname nebijoti klysti – juk kuo daugiau bandymų, tuo geresni rezultatai."

Dirbtuvėse dalyvaujantys žmonės – tiek užsukę pirmąkart, tiek grįžtantys – paprastai stebisi darbų įvairove, vienas kito fantazija.

Eigulių bendruomenės atstovų, dalyvaujančių periodiškai vykstančiose atvirose molio dirbtuvėse, skaičius kinta – tai priklauso ir nuo oro už lango, ir nuo asmeninių įsipareigojimų ar kalendorinių švenčių.

"Labai džiugu, kad atsirado gyventojų, kurie pamėgo šią veiklą ir ateina į kiekvieną užsiėmimą, pasikviečia draugų. Esant galimybei visada kviečiu žmones į dirbtuves, tikiu, kad ir kiti aktyviai įsitraukę žmonės tai daro", – sako R.Šiudeikytė ir išduoda, kad eiguliečiai į dirbtuves ateina ir paskatinti netikėtai užsimezgusio pokalbio troleibuse. Akivaizdu: netikėtumai spalvina gyvenimą.

Nuo mažų, kupinų smulkmenų, iki didesnių minimalistinių – gausybė eiguliečių rankomis sukurtų mozaikos detalių dar šią liepą susijungs į bendrą kūrinį. To bendruomenė nekantriai laukia.

"Esame nusižiūrėję kelias namo sienas prie Čėčėnijos aikštės. Kitas žingsnis – kalbėti su namo gyventojais ir gauti jų sutikimus bendruomeniniam kūriniui ant jų namo", – sako R.Šiudeikytė. Ji ragina prisijungti iki šiol savęs šioje srityje neatradusius, bet išbandyti darbą su moliu norinčius kauniečius. Vasario 19 d. dirbtuvės vyks Parko bibliotekoje (P.Lukšio g. 60). Susitikimo pradžia – 16 val.

Į mokymus efektyvaus bendravimo tema susirinkę mokytojai iš Anglijos, Danijos ir Ispanijos visą savaitę, kartu su Kultūros kiemo projekto "Mozaikos tiltas" iniciatoriais kūrė bendrą mozaiką sveikatingumo tema, kuri buvo padovanota mokyklos bendruomenei. Su mokymų organizatore Rita Stoškiene kalbėjomės apie mokymų eigą, bendravimo iššūkius su kuriais mokytojai susiduria kasdieniame savo darbe ir alternatyvas jiems spręsti.

– "Erasmus+" programos finansuojami mokytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai, kuriuos organizuojate, šiais metais pirmą kartą vyksta ir Lietuvoje. Koks buvo šios iniciatyvos kelias iki Lietuvos?

– Pati 30 metų dirbau mokytoja. Iš patirties žinau, kad darbas mokykloje, nesidomint jokiais naujais dalykais, tampa nuobodus ir neįdomus. Todėl visada domėjausi mokytojams skirtomis kvalifikacijos tobulinimo programomis, tačiau nerasdavau to, ko išties norėjau. Galiausiai pati pradėjau organizuoti mokymus, kurių man trūko. Paaiškėjo, kad labai didelė dalis mokytojų norėjo to paties.

Šiais metais pirmą kartą Lietuvoje vyksiančiuose mokytojų kvalifikacijos tobulinimo kursuose tyrinėjame efektyvios komunikacijos tematiką, į pagalbą pasitelkdami mozaikos meną. Mokymų, kuriuos pavadinome "Bendravimo mozaika", savaitės metu, juose dalyvaujantys mokytojai iš Danijos, Ispanijos ir Anglijos, diskutavo apie tai, kaip jie supranta efektyvų bendravimą, tarpkultūrinę komunikaciją ir ko reikia, kad ši vyktų. Taip pat aptarėme su kokiais barjerais ir sunkumais susiduriame komunikuodami ir dalijomės patirtimi, kaip visus tuos sunkumus įveikti. Mokinomės organizuoti tarptautinius projektus. Visa tai darėme kartu kurdami mozaiką.

– Kodėl atspirties tašku mokymams tapo būtent bendros mozaikos kūrimas. Juk tai gana sudėtinga technika, reikalaujanti nemenko įdirbio...

– Mozaika – savotiška metafora. Jos gabalėliai – atskiri įgūdžiai, kuriuos mums reikia įvaldyti norint išgauti didelį vientisą vaizdinį, panašiai kaip ir efektyviai bendraujant. Tačiau mozaika sudėtinga atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Kuriant mozaiką, atvirkščiai nei, tarkim, tapant paveikslą, meniniai gabumai nėra būtini. Čia svarbesnė technika. Tereikia sudaužyti plyteles ir jų gabalėlius suklijuoti pagal tam tikras nubrėžtas linijas. Negana to, dirbome kartu su grafiku ir mozaikos meistru Konstantinu Algimantu Klimavičium, kuris padėjo parinkti spalvas ir sukurti bendrą piešinį, suskaidytą į tiek dalių, kiek kursuose dalyvavo mokytojų. Taip kiekvienam iš mūsų teko dirbti su sava mozaikos dalimi, bet, atsižvelgiant į tai, kad ji tik viena viso vaizdinio dalis. Toks darbo pobūdis vertė mokytojus bendrauti su šalia dirbančiais kolegomis, tarpusavyje derinti spalvas ir formas. Tai vienas tų atvejų, kai bendravimas tapo neišvengiamas, visai kaip šeimoje ar darbe. Be bendravimo nebūtų įvykęs ir kūrybinis procesas.

– Su kokiomis bendravimo problemomis susiduria šiuolaikiniai mokytojai? Ar skirtingose šalyse – skirtingos ir problemos? Ar vis dėlto kursuose dalyvavę mokytojai atrado ir panašumų?

Kiekvieną mokymų savaitės rytą pradėdavome diskusija tam tikra bendravimo tema. Kiekvienas mokytojas papasakodavo, kaip jam ar jai savo mokykloje pavyko įgyvendinti vieną ar kitą metodiką. Atradome ir bendrumų, ir skirtumų. Svarbiausia, kad diskusijų metu atradome dalykų, kurių galime vieni iš kitų pasimokyti. Pavyzdžiui, Anglijos mokyklose jau kelerius metus diegiami pozityvaus mąstymo ir kalbos principai, kada mokytojai vengia vaikus drausminti liepdami ko nors jiems nedaryti. Kiekvienąkart mokiniams elgiantis nederamai mokytojai atsisako tokių žodžių, kaip "nedaryk", "nespardyk", ar "nedaužyk" ir vietoj to, kad neklaužadas bartų, giria teisingai besielgiančius mokinius. Kitaip tariant, geram elgesiui skiriama daugiau dėmesio. Tokiu būdu vengiama negatyvumo ir vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, labai į tai reaguoja.

Kartais reikia mokėti į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis, tam, kad suprastume jų sprendimus.

Daug dėmesio skyrėme ir paauglių problemoms spręsti. Jie dažnai nenori eiti į mokyklą, todėl mes mąstėme, kaip būtų galima sužadinti jų motyvaciją mokytis. Tikime, kad kiekvienoje veikloje jie gali atrasti kažką, kas jiems įdomu. Nebūtinai tai turi būti visa pamoka, išvyka ar projektas. Užtektų ir vienos nedidelės dalelės, kuri kiekvienam iš jų būtų įdomi. O kas geriau, nei patys vaikai, gali žinoti, kas jiems įdomu? Svarstėme, kad galbūt būtent patiems vaikams derėtų suteikti galimybę susirasti tą juos dominančią dalelę ir ją pristatyti bendraklasiams.

– Kaip bendros mozaikos kūrimo procesas padėjo perprasti bendravimo subtilybes? Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir ko išmokote dirbdami kartu?

– Supratome, kad daug įtakos procesui neretai gali turėti asmeninis kiekvieno žmogaus charakteris. Be to, kiekvienas turi savo darbo tempą. Vieni dirba greičiau, kiti – lėčiau. Taip buvo ir kuriant mozaiką. Tokiais atvejais neišvengiamai atsiranda lyginimasis su kitu, mąstymas, kad jei šalia esantis padarė daugiau, reikia jį vytis. O juk išties tai visai nereikalinga. Juk pabaigę savo darbus galime padėti kitiems.

Taip pat susidūrėme ir su nesusišnekėjimo problemomis. Viena iš mokymų dalyvių, kurdama mozaiką, nusprendė jos šonuose naudoti ištisas, neskaldytas plyteles. Mūsų mozaikos vadovas užginčijo, kad taip mozaika panašės į vonios kambarį. Vėliau paaiškėjo, kad idėjos autorė tokio sprendimo ėmėsi, nes norėjo pabrėžti kontrastą tarp mažų plytelių gabalėlių ir ištisos plytelės, o tai jau visiems pasirodė įdomus variantas. Kartais reikia mokėti į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis tam, kad suprastume jų sprendimus. Išmokome būti atviresni, priimti kitų žmonių nuomonę ir sprendimus. O tam, kad vieni kitus gerai suprastume, pasirodo, tereikėjo atidžiau įsiklausyti.

– Jūsų sukurtos mozaikos tema "Sveikas maistas – sveika gyvensena". Kodėl pasirinkote būtent tokią temą?

– Norėdami atsidėkoti Kauno Nemuno mokyklai-daugiafunkciam centrui už mūsų mokymams suteiktas patalpas ir šiltą priėmimą, dar prieš pradedant darbą nusprendėme mozaiką padovanoti mokyklai. Todėl ir mozaikos temą pasirinkome atsižvelgdami į mokyklos puoselėjamas vertybes – sveiką gyvenseną, mitybą ir sportą. Mokykla stengiasi užtikrinti mokinių sveikatingumo skatinimui tinkamas sąlygas tiek mokykloje, tiek už jos ribų, todėl daug dėmesio skiria bendravimui su mokinių tėvais, skatina vaikų ir visos mokyklos bendruomenės įsitraukimą į užklasines veiklas tam, kad vaikai būtų užimti, globojami ir mylimi.

Mozaikos pavadinimui pasirinkome lietuvišką žodį "Sveikas", nes jis turi net tris reikšmes. Visų pirma, šis žodis nusako gerą sveikatą. Antra, jį galima vartoti ir kaip pasisveikinimą. Juk dažnai susitikę sakome vieni kitiems "sveikas" ar "sveika" tarsi norėdami pasakyti: "Aš tave matau ir man džiugu tave matyti." Trečia, daugelyje šalių prie stalo priimta vieni kitiems linkėti sveikatos tariant: "Būk sveikas!" Toks nevienareikšmis žodis labai artimas ir mūsų mokymų metu gvildentai bendravimo temai.

– Kokia, jūsų akimis, turėtų būti XXI a. mokykla?

– XXI a. mokykla turėtų atliepti mokinių poreikius. Mokiniams reikia žinių ir sugebėjimų tas žinias susirasti. Kodėl, pavyzdžiui, mes grupuojame vaikus į klases pagal amžių? Kiekvienas vaikas turi skirtingus pomėgius. Kodėl negalėtume jų grupuoti būtent pagal tai? Aš jau daug metų vykdau įvairius tarptautinius projektus ir pastebiu, kad vaikams visai nesvarbu, ar jų bendramoksliai to paties amžiaus kaip jie. Šešerių ir dvylikos metų vaikai kuo puikiausiai sugeba dirbti kartu. Esu dirbusi net ir su tokiomis grupėmis, kuriose susirinkę nuo trejų iki penkiolikos metų mokiniai. Jie be vargo sugebėjo dainuoti ir šokti kartu ir net kurti bendrą dailės darbą. Tokios grupės daug efektyvesnės nei tos, kuriose susitinka to paties amžiaus, bet skirtingų interesų vaikai.

Esu buvus ir vienoje Islandijos mokykloje, kurios pastatą suprojektavo pats mokyklos direktorius. Erdvės joje yra visiškai atviros, nėra klasių. Mokytojai turi stalus ant ratukų, kuriuos prireikus gali pervežti, kur jiems reikia, tad ir pamokos yra organizuojamos būtent tokiu principu. Man tai padarė labai didelį įspūdį. Vaikams, kurie labiau linkę į individualų darbą, mokykloje sukurti nedideli kambarėliai stiklinėmis sienomis, kuriuose jie gali dirbti savarankiškai, bet prižiūrimu suaugusiųjų. Alternatyvų yra tikrai nemažai. Tradicinis organizavimas, koks Europoje yra dabar, mano nuomone, tikrai nėra pats tinkamiausias.

Aukščiausio lygio pamokos

"Minėtas centras jau 20-ąjį kartą surengė kamerinės muzikos styginiams kursus "Xenia". Juose dalyvavo jaunieji muzikantai iš įvairių pasaulio šalių. Dešimt dienų šiuose kursuose, kupinuose muzikos, bendravimo, bičiulystės, prabėgo nepastebimai. Šių metų "Xenia" kursus rengė trys muzikės iš Italijos miesto Turino ir Pinerolo miesto vicemerė. Tobula kursų struktūra, rūpestingai parinkti dėstytojai ir studentai lėmė "Xenia" sėkmę", – sakė I.Klusaitė.

Šiemet kursų specialusis svečias buvo garsaus "Orlando" kvareto narys, violončelininkas Stefanas Metzas su žmona Izabele (Prancūzija, Nyderlandai). I.Klusaitė buvo viena iš devynių Europos profesorių, vedusių "Xenia" . Šiam darbui ji buvo pakviesta jau trečią kartą.

"Man šie kursai – tiesog atgaiva. Čia per dešimt dienų išgirdau daug nuostabios kamerinės muzikos. Man  labai buvo įdomu stebėti mano patyrusių kolegų darbo ir bendravimo su vaikais kultūrą, džiaugtis labai draugiškais kursų dalyvių tarpusavio santykiais. Esu nepaprastai laiminga, kad galėjau groti ansambliuose su tokiais gerais muzikantais kaip Giacomo Agazzini ir jo žmona Claudia Ravetto (Italija), Prunella Pacey (Nyderlandai), Andre Swanepoelas (Airija, Pietų Afrika)", – vardijo I.Klusaitė.

Judantys koncertai

Kiekvienais metais kursų programoje numatomi trys studentų ir du dėstytojų koncertai, kurie vyksta didžiausio Vakarų Europoje Fenestrelės forto bažnyčioje, senovinio Fenestrelės miestelio gatvėse, kalnų prieglobstyje – italai labai mėgsta judančius koncertus.

"Muzikinis pasivaikščiojimas po mišką" – vienas iš tradicinių renginių kursų metu. Skirtingose miško aikštelėse įkurdinome ansamblius. Žiūrovai, išklausę vieną kūrinį, pereidavo  į kitą vietą ir taip apeidavo ratu nemažą teritoriją gamtoje, skambant muzikai", – įspūdžiais dalijosi I.Klusaitė.

Jos vadovaujamas kvartetas "Mozaika" jau antrąsyk atstovavo  "Xenia" kursams, surengdamas koncertą Turino miesto Tesorieros parke, į kurį susirinko šimtai klausytojų. Beje, italų publikai ypač patiko mūsų kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus Lietuvių liaudies dainos styginių kvartetui. Kursų metu viename iš nacionalinės muzikos vakarų pristatytas minėtas G.Kuprevičiaus kūrinys buvo labai šiltai sutiktas.

Po šio pasirodymo "Mozaika" pakvietė kursų dalyvius sušokti porą lietuvių tautinių šokių, kurie tiesiog sužavėjo kursų dalyvius, smagiai straksėjus pagal "Griečenikės" ir "Gransveros" melodijas.

Nauda ir padėka

M.Raisanen ne kartą kursuose praturtinto savo muzikinę patirtį. Tai padėjo jai nurungti kelis šimtus smuikininkų iš kitų šalių ir šiemet tapti J.Sibelijaus akademijos Helsinkyje studente. O štai J.Laukaitytė, griežianti kvartete antruoju smuiku, pastebėjo, kad minėti kursai dar labiau padidino jos motyvaciją smuikuoti ir mylėti kamerinę muziką.

Už galimybę propaguoti lietuvių nacionalinę kultūrą ir patiems tobulėti "Xenia" kursuose "Mozaika" dėkinga rėmėjams, kuriuos, o sykiu ir visus kauniečius – kviečia rugsėjo 16 d. 13.30 val. prie "Miesto sodo" pasiklausyti bendro su svečiais iš Italijos muzikavimo.

Nuo teorijos iki praktikos

Įvairūs muziejai, kultūros įstaigos vis aktyviau įtraukia įvairias visuomenės grupes į kūrybinę veiklą. Ilgainiui jau susiformavo dvi kūrybinės edukacijos kryptys, nulemtos tuo metu gyvavusių meno krypčių – modernizmo ir postmodernizmo.

Modernistinė edukacijos kryptis labai paprasta – muziejų, galerijų lankytojai, padedami edukatoriaus, atkreipia dėmesį į kūrinio išorę, technines savybes. Tokia edukacija dažniausiai remiasi pasakojimu, o jos dalyviai tėra tik pasyvūs stebėtojai.

Postmodernistinė edukacija nuo pasakojimo pereina prie veiksmo, o tokių edukacijų dalyviai skatinami nuo pasyvaus stebėjimo pasukti naujų reikšmių kūrimo link. Kūrinys pristatomas kaip nevienareikšmis, turintis daugybę prasmių, kurių konstruktai yra socialinė, politinė, ekonominė, kultūrinė aplinka. Meno kūrinys čia suvokiamas kaip dabartinio gyvenimo atspindys, o pačios kultūros ribos yra itin išplečiamos tam, kad ji būtų pasiekiama kiekvienam.

Įvairios edukacinės programos, tokios kaip ekskursijos, simpoziumai, filmai, kūrybinės dirbtuvės, padeda jų dalyviams susipažinti su meno istorija ar konkrečia meno šaka ir, svarbiausia, suteikia jiems galimybę išlaisvinti savo kūrybinius gebėjimus. Toks išlaisvinimas labiausiai pasireiškia kūrybinėse dirbtuvėse. Būtent jose edukacijų dalyviai gali tiesiogiai, per praktines užduotis, susipažinti su konkrečioms meno šakoms būdingomis technologijomis ir jas naudoti saviraiškai.

Tokios edukacijos, nukreiptos į vaikų, suaugusiųjų, senjorų, o ypač – į mišrias grupes, suteikia galimybę jų dalyviams suvokti savo kūrybinį potencialą ir, kas ne mažiau svarbu, to individualaus kūrybinio potencialo vaidmenį bendruomenėje.

Šiuo metu įvairios kultūros organizacijos vis dažniau lankytojams pateikia edukacijos programas, kurias sudaro praktinė ir kūrybinė veikla. Tokią kūrybinės edukacijos programą pasitelkė ir "Kultūros kiemas".

Vienas pagrindinių projekto "Mozaikos tiltas" tikslų buvo sudaryti sąlygas visoms visuomenės grupėms pažadinti poreikį kurti ir išmokyti įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus pasitelkiant mozaikos techniką. Šis projektas sujungė vietos bendruomenes iš keturių savivaldybių ir keturių skirtingų institucijų.

Prisiliesti prie senojo meno

Mozaika, kaip meno šaka, turi solidžią istoriją – pirmosios mozaikos kurtos dar Egipto ir Meksikos civilizacijose.

Laikui bėgant, krikščioniškos Bizantijos imperijos egzistavimo metais (apie 500 m. po Kr. ir vėliau), išsivystė naujas, Rytų įkvėptas, mozaikų dizainas. Mozaikos menas dažnai sietinas su prabanga, tereikia tik pamatyti įvairių didikų rezidencijas arba sakralinius pastatus.

Nereikia pamiršti, kad mozaika greta estetinės turėjo (ir tebeturi) ir utilitarinę paskirtį – mozaika buvo klojamos (ir tebeklojamos) grindys ir sienos praktiniais sumetimais. XX a. Antoni Gaudi bei Josepas Maria Jujolas savo kūriniuose ėmė naudoti trencadis techniką, kuomeai mozaika kuriama iš keramikos duženų: skaldytų sienų ar grindų plytelių, indų ir kitokių šukių.

Vis dėlto mozaikos menas Lietuvoje nėra itin paplitęs, todėl ir įvairių kūrybinių dirbtuvių metu dažniausiai išbandoma tapyba, skulptūra, fotografija. "Mozaikos tilto" projekto dalyviai turėjo galimybę savo rankomis prisiliesti prie šios istorijos tolesnio kūrimo.

Visumos dalis

Šioje kūrybinėje iniciatyvoje dalyvavo Kauno Rokų gimnazijos, Jurbarko Vinco Grybo memorialinio muziejaus, Palangos Šventosios pagrindinės mokyklos ir Utenos švietimo centro bendruomenių nariai. Edukacijos dalyviams įsisavinti mozaikos technikos subtilybes padėjo šių kūrybinių dirbtuvių vadovas grafikos dizaineris ir iliustratorius Konstantinas Klimavičius.

Suburti į grupes po 10–12 žmonių projekto dalyviai, kurdami trencadis technika, dekoravo 3D objektus – statybinius blokelius.

Visų edukacijos dalyvių užduotis buvo viena: sukurti bendrą kūrinį – tiltą, kuris simboliškai sujungtų visą Lietuvą. Kiekvienas dalyvis dirbo ties savo tilto gabalėliu. Taigi, tai buvo tiek individuali, tiek ir kolektyvinė kūryba – kiekvienas edukacijos dalyvio kuriamas tilto gabalėlis turėjo derėti su kito dalyvio kūriniu.

"Dirbome muziejaus dailės dirbtuvėse-studijoje. Į šią vietą susirenkantys žmonės yra ne tik susipažinę, tačiau ir pramokę įvairių dailės sričių ir technikų, bet mozaiką čiupinėjo pirmą kartą. Apie tokius užsiėmimus svajojome jau seniai ir staiga tarsi dovana nukrito šis Daivos Klimavičienės pasiūlymas", – sakė viena projekto dalyvių, vitražo dailininkė Rasa Grybaitė, Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja.

Po trijų dienų intensyvaus darbo sukurti darbai buvo pristatomi vietos bendruomenėms, išleistas darbų katalogas ir surengta virtuali paroda "Mozaikos tiltas per Lietuvą".

Nauda ir poveikis

Šiame kontekste kyla klausimas: ar kiekvienas gali tapti menininku ir ko reikia, kad kiekvienas žmogus vėl, kaip vaikystėje, norėtų kurti? Tokių projektų rengimas edukacinių programų dalyviams padeda iš naujo savyje pažadinti kūrėją.

Dažnai tokių kūrybinių dirbtuvių, kūrybinių edukacijų metu galima girdėti dalyvių nuogąstavimų, esą jie nemoka, nežino, kaip reikia kurti, tačiau šioms iniciatyvoms baigiantis tie patys žmonės neretai pradeda kurti savarankiškai.

"Mozaikos tilto" kūrybinėse dirbtuvėse buvo panaudoti patys svarbiausi edukacinių užsiėmimų akcentai – susipažinę su teorija dalyviai ėmėsi praktinių užduočių. Buvo naudojama tiek žodinė, tiek vaizdinė, tiek praktinė mokomoji medžiaga, todėl dalyviai kur kas stipriau galėjo susipažinti su atliekama veikla.

Šiame projekte, be to, kad susipažino su mozaikos kūrimo technika, dalyviai buvo skatinami kurti tiek individualiai, tiek kolektyviai. Tai leido išlaisvinti kiekvieno dirbtuvių dalyvio asmeninius kūrybinius gebėjimus ir tuo pat metu paskatino pajusti savo indėlio į bendrą darbą svarbą, padėjo dalyviams užmegzti stipresnius santykius su savo bendruomene, pajusti tam tikrą atsakomybę ir malonumą.