„Labai smagu prieš Kalėdas pajusti kolegų dėmesį, tikrai graži prieššventinė dovana. (...) Smagu, jog Vilniaus parodos kontekste minint Vilniaus 700-ąjį gimtadienį tokie sutapimai“, – pirmadienį BNS sakė G. Jankevičiūtė.

Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje šiuo metu eksponuojama jos su lenkų kolega parengta paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948 Vienas miestas – daug pasakojimų“.

G. Jankevičūtė pirmadienį vėl darbavosi Nacionalinėje galerijoje, įrenginėjo naują, vadinamą mažąją parodą, taip pat skirtą Vilniui – „Vilniaus dailė muziejuose. 1939–1944“.

Aukščiausią šalies kultūros apdovanojimą dailės istorikė ir kritikė, parodų kuratorė gavo „už visuomenės kritinės atminties formavimą tarptautinio kalibro knygomis ir parodomis“.

Ji tvirtino visiškai sutinkanti su tokiu savo darbų apibūdinimu.

„Manau, kad buvo atkreiptas dėmesys į mano rengtų parodų serijas, sakyčiau, pradedant nuo sovietų okupacijos 1940–1941 metais, paskui mes su kolege Laima Laučkaite surengėme parodą, pristatančią Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metų propagandinius plakatus. Tai buvo kaip tik tais metais, kai Rusija užpuolė Krymą, jau tada buvo kontekstinė paroda, dabar išvis daug kalbame apie propagandą ir propagandai naudojamas priemones, šitie dalykai aktualūs“, – BNS sakė G. Jankevičiūtė.

Ji pripažino, kad kritikai, parodų kuratoriai anksčiau retai sulaukdavo nacionalinių premijų, bet pastaraisiais metais situacija pasikeitė.

„Tikiuosi, kad tai naujas mūsų visuomenės būvis, kada kritinė refleksija tampa iš tikrųjų reikšminga ir tais dalykais domisi vis daugiau žmonių“, – BNS sakė laureatė.

G. Jankevičiūtė tyrinėja XIX amžiaus antros pusės – XX amžiaus dailės istoriją, yra paskelbusi straipsnių Lietuvos bei užsienio spaudoje, parengusi dailės katalogų, albumų ir kitų leidinių, kuruoja parodas Lietuvos muziejuose ir užsienio šalyse (Italijoje, Vokietijoje), yra surengusi mokslo konferencijų.

Ji yra išleidusi monografijas „Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“, „Lietuvos grafika / Graphic Art in Lithuania. 1918–1940“, studiją „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941“ (2011) ir kt.

2014 metais G. Jankevičiūtė apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Sumanymas nupirkti radarų kilo Rusijos paleistoms raketoms be paliovos krentant ant Ukrainos miestų, naikinant gyvenamuosius namus, civilinius ir strateginės reikšmės objektus. „Vienas radaras – tūkstančiai išgelbėtų gyvybių, saugi infrastruktūra... Maniau, kad mums, gyvenantiems po taikiu dangumi ir negirdintiems oro pavojaus sirenų, gali būti sunku suprasti, ką visa tai reiškia, bet lietuviai tikrai suprato. Didžiuojuosi, kad gyvenu tarp tokių žmonių! Lietuva – žiauriai rimta šalis!“ – pasibaigus akcijai, sakė vienas jos organizatorių, nevyriausybinės organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas.

„Lietuvoje mes žinome ir prisimename, ką reiškia gyventi rusiškoje santvarkoje, todėl nenorime ten sugrįžti. Manau, visi esame labai dėkingi Ukrainai, kad jie gina ne tik savo ir mūsų laisvę, bet ir visos Europos demokratines vertybes. Mūsų pareiga yra padėti kovotojams, kaip tik galime“, – emocijų neslėpė šiuo metu Ukrainos fronte esantis J. Ohmanas, kurio vadovaujama „Blue/Yellow“ teikia paramą Ukrainos kariams jau nuo 2014 m.

Šiuo metu pirmasis – mokomasis – radaras jau yra pristatytas į Lietuvą. Akcijos organizatoriai informuoja, kad nuo kovo 4 iki 12 d., kuomet prasidės Ukrainos gynėjų apmokymai, radarą visiems bus galima apžiūrėti Nacionalinės dailės galerijos patalpose Vilniuje, adresu Konstitucijos pr. 22. Radaras eksponuojamas galerijos vestibiulyje (įėjimas nemokamas) visomis savaitės dienomis nuo 11 val. (ketvirtadieniais – nuo 12 val.) iki 19 val. (ketvirtadieniais – iki 20 val., sekmadieniais – iki 17 val.).

Vasario 18–19 dienomis Nacionalinė dailės galerija (NDG) kviečia pasinaudoti paskutine proga pamatyti D. Žiūros parodą „Portretai“. Parodoje pristatomi keturi unikalūs per pastaruosius du dešimtmečius autoriaus sukurti darbai, kviečiantys permąstyti portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada akivaizdų, ryšį su istorija ir geopolitika. Tai nuo 2001 metų tęsiama serija „Gustoniai“, nuo 2005 metų plėtojama serija „Portretai“, 2015 metais sukurta ir autobiografinėmis detalėmis paremta instaliacija „Monumentas utopijai“ bei nuo 2018 metų atnaujinama interaktyvi instaliacija „Videostudija“, kurioje kiekvienas parodos lankytojas gali nusifilmuoti videoportrete.

Artėjant parodos uždarymui, NDG parengė specialią svetingojo savaitgalio renginių programą:

1) Vasario 18–19 dienomis bilietas į NDG kainuos tik vieną eurą;

2) Vasario 18 dieną, šeštadienį, ir vasario 19 dieną, sekmadienį, 12 val. vyks ekskursijos po parodą su NDG gidais;

3) Vasario 19 dieną, sekmadienį, 13 val. – dokumentinio filmo „Gustoniai Gustoniuose“ seansas su filmo autoriaus įžanga, o po jo – ekskursija po parodą su pačiu menininku.

2019 metais sukurtame filme „Gustoniai Gustoniuose“ dokumentuojamas 2018 metais vykęs festivalis „Gustonių meno dienos“ – pirmasis kultūros festivalis Gustoniuose, kurį organizavo D. Žiūra. Pagrindiniu šio renginio akcentu tapo videoportretų serijos „Gustoniai“ pristatymas šio kaimo gyventojams – videoportretų projekto dalyviams.

Gustoniai – tai Pasvalio rajone ant dešiniojo Mūšos kranto įsikūręs kaimas, kuriame filmo režisierius praleido vaikystę. Pagal šį kaimą pavadinta ir D. Žiūros nuo 2001 metų kuriama kaimo gyventojų videoportretų serija. Kas trejus metus menininkas sukuria visų tuo metu kaime gyvenančių žmonių individualius 60 sekundžių trukmės videoportretus. Šiais metais pristatyta jau aštunta šios serijos dalis. Jas visas galima pamatyti šioje parodoje.

Ekskursijos  ir filmo  seansas – nemokami, be registracijos. Ekskursijos vyks lietuvių kalba. Filmas bus rodomas NDG auditorijoje. Trukmė – 1.16 val.

Paroda NDG veikia iki vasario 19 dienos.

Pasak parodos kuratoriaus Anderso Kreugerio (Švedija / Lietuva), joje pristatomi keturi išskirtiniai, pastaruosius du dešimtmečius plėtoti autoriaus kūriniai, siūlantys permąstyti portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada akivaizdų ryšį su istorija ir geopolitika.

Nuo 2001 m. tęsiamą seriją „Gustoniai“ D. Žiūra kas trejus metus papildo nauja dalimi, kurią sudaro visų tais metais Pasvalio rajone Gustonių kaime gyvenusių žmonių nebylūs 60 sekundžių trukmės portretai. 2001–2022 m. sukurti portretai parodoje rodomi įspūdingoje 8 ekranų projekcijoje. Joje atsispindi laiko tėkmė Lietuvos kaime ir tai, kaip vaizdo dokumentavimo technikos tobulėjimas veikia portretavimą.

Nuo 2005 m. tęsiamoje „Portretų“ serijoje užfiksuota pirmoji Lietuvos gyventojų karta, gimusi po nepriklausomybės atkūrimo. 2005 m. D. Žiūra keliavo po Lietuvą ir nufotografavo bei nufilmavo 428 vaikus, daugiausia mergaites, kuriems tuo metu buvo nuo trejų iki penkiolikos metų. Pandemija atidėjo menininko sumanymą pratęsti šį projektą tiksliai po penkiolikos metų, tačiau 2021–2022 m. jam pavyko iš naujo aplankyti 220 buvusių modelių, dabar gyvenančių aštuoniose skirtingose šalyse.

2015 m. sukurtoje ir autobiografinėmis detalėmis paremtoje instaliacijoje „Monumentas utopijai“ apmąstoma trijų jaunuolių, susitikusių 1988–1990 m. karinės tarnybos Sovietų Sąjungos Tolimuosiuose Rytuose metu ir svajojusių tapti dailininkais, draugystė bei likimai.

Nuo 2018 m. tęsiamoje interaktyvioje instaliacijoje „Videostudija“ kviečiama prisiminti giminingą Andy’io Warholo projektą. Tai vizualinis elgsenos testas ir nuolat kuriama laiko kapsulė, kurioje susijungia dalyvių ir žiūrovų statusas bei vaidmenys. Susipažinę su kūrinio taisyklėmis, lankytojai čia galės nusifilmuoti penkiolikos sekundžių trukmės video autoportretui ir pamatyti jį čia pat rodomoje vaizdo projekcijoje.

Parodą Nacionalinėje dailės galerijoje lydės viešų renginių programa, kurioje numatyta dokumentinio filmo „Gustoniai Gustonyse“ (2019) peržiūra bei edukatorių parengtos kūrybinės dirbtuvės įvairaus amžiaus grupėms.        

Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

Vizualusis menas ir architektūra, vidus ir laukas, – 2022 m. liepos 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos dvi vasaros sezono parodos, kviesiančios pagauti laisvalaikio vaizdų bangą ir pasimatuoti erdvės mastelį. „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje“ ir „Erdviškumai“ vasarotojams pristatys istorinius dailės kūrinius ir naujas šiuolaikinio meno instaliacijas.

Menininkų kūriniuose – pastarojo šimtmečio poilsis ir sveikatinimasis

Ką įsivaizduojame išgirdę žodį „laisvalaikis“? Ar galvose iškilę vaizdiniai – mūsų patirčių prisiminimai, o gal jie matyti dailėje, kine ar reklamoje? Siekdamos apžvelgti šį reiškinį, kuratorės Goda Aksamitauskaitė, Eglė Juocevičiūtė ir Austėja Tavoraitė laisvalaikio ieškojo modernios Lietuvos vizualiosios kultūros artefaktuose: tapyboje, grafikoje, skulptūroje, fotografijoje, taikomojoje dailėje, šiuolaikiniame mene, reklamoje, meniniame ir dokumentiniame kine, mėgėjų mene.

Daugiau nei 100 kūrėjų darbai ir archyvinė medžiaga parodoje „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje“ leidžia stebėti, kaip per pastarąjį šimtmetį mūsų krašte mainėsi būdai palaikyti psichinę ir fizinę sveikatą, kokios veiklos išliko nepakitusios, kurie motyvai, nepaisant politinių ir ideologinių virsmų, nesiliovė dominę meninink(i)ų. Greta jau pažįstamų ar rečiau matomų kūrinių iš muziejų ir privačių kolekcijų lankytojai ras ir specialiai parodai sukurtus šiuolaikinio meno kūrinius. Architektūriniu parodos išpildymu rūpinosi Povilas Marozas ir Vladas Suncovas. Nuo saulės palydėjimo ant Palangos tilto ir darbo prie automobilio garaže iki pasjanso dėliojimo – panoraminis parodos žvilgsnis atskleis iš pažiūros vien teigiamas emocijas turinčias kelti fizines ir psichines veiklas, o kartu atkreips dėmesį į kūriniuose ar aplink juos tvyrančias asmenines ir kolektyvines įtampas.

Organizatorių nuotr.

Naujos architektų instaliacijos lauko erdvei

Paroda „Erdviškumai“ – pirmasis NDG lauko ekspozicijų serijos „Mažoji architektūra“ renginys, skirtas architektūrinės raiškos plėtotei. Menotyrininko Giedriaus Gulbino ir architekto Mindaugo Reklaičio inicijuotas projektas ragina tiek pačius architektus, tiek visuomenę įdėmiau pažvelgti į architektūrą, jos vidinę dinamiką, tikslus bei reikšmę visuomenei ir kultūrai.

Pirmoji serijos paroda įgyvendinta bendradarbiaujant su Gintaru Kuginiu, vienu iš NDG pastato rekonstrukcijos ir Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje „EXPO-2000“ autorių, bei Gabriele ir Antanu Šarkauskais („ŠA atelier“) – pastatus, interjerus ir viešąsias erdves projektuojančiais, edukacines-kūrybines dirbtuves vaikams organizuojančiais architektais. Specialiai šiai parodai sukurtose instaliacijose „Aukso pjūvis“ ir „057 siena“ autoriai, susitelkdami į atskirus kūrybinius architektūros elementus – plokštumą bei mastelį, – siūlo permąstyti erdvės sampratą ir į ją pažvelgti kaip į daugialypį bei daugiaplanį reiškinį.

Prie centrinio galerijos įėjimo įrengta „ŠA atelier“ instaliacija „057 siena“ vizualiai ir simboliškai atskirs dalį lauko erdvės ir tokiu būdu išryškins plokštumą kaip vieną esminių architektūrinės raiškos ir erdvės struktūravimo elementų. G. Kuginio instaliacija – „Aukso pjūvis“ – simboliškai įsiterpdama į naujai suformuotą erdvę primins apie proporcijų santykio, kaip erdvės struktūravimo principo, svarbą meninei architektūros raiškai.

Nuo balandžio 8 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia tarptautinė fotografijos paroda „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“. Parodoje pasakojama apie Rytų Vokietijoje iki Berlyno sienos griūties vykusį pogrindinį meno, mados ir laisvos sielos žmonių gyvenimą. Ekspozicijoje siūloma į paskutinįjį šio ilgo ir dar menkai pažįstamo istorijos puslapio dešimtmetį pažvelgti per kūno prizmę. Jos tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualybės neigimu, fiziniais suvaržymais, sekimu ir normatyvumu, fotografija tapo priemone, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo ypatingą gyvenimą bei santykį su kūnu ir tuo pačiu atskleisti galingą vidinės laisvės pojūtį.

Parodoje eksponuojama per 180 šešiolikos fotografų darbų: Tinos Baros, Sibylles Bergeman, Kurto Buchwaldo, Lutzo Dammbecko, Yorko der Knoefelio, Christianeʼos Eisler, Thomo Florschuetzo, Evos Mahn, Barbaros Metselaar Berthold, Utes Mahler, Paulo Manfredo, Sveno Marquardto, Rudolfo Schäferio, Gundulos Schulze Eldowy, Gabrielės Stötzer ir Ulricho Wüsto.

Parodos uždarymo renginių programa

Birželio 17 d. 17.30 val. ir birželio 18 d. 14 val.:

Nemokamos ekskursijos po parodą „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“ su NDG gidu.

Birželio 18 d. 16 val.:

Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje bus rodomi filmai „Kontravaizdai“ (vok. „Gegenbilder“). Programą sudarė ir pristatys archyvo įkūrėjas, kuratorius, muzikantas, kino kūrėjas ir kritikas Clausas Löseris. Programoje bus rodomi Gino Hahnemanno, Cornelijos Schleime, Volkerio Lewandowsky, C. Löserio ir Thomo Wernerio filmai.

Paskutinįjį VDR gyvavimo dešimtmetį kaip ir literatūroje, vaizduojamajame mene subrendo pogrindinė kino scena, nepriklausoma nuo oficialiosios kino pramonės ir valstybės kontroliuojamos mėgėjiškų filmų sklaidos. Šių naujų meno formų iniciatoriai buvo jaunoji karta, išaugusi grūdinama politinės „praktinio socializmo“ tikrovės. Daugelis šių filmų buvo kuriami paprasta kino įranga, dažniausiai „Super 8“ kino kamera, jie buvo labai skirtingos kokybės, tačiau visus juos siejo neįprastas požiūris į gyvenimą VDR. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kino kalba kaip priemone, leidžiančia išplėsti menines raiškos galimybes, pirmiausia susidomėjo dailininkai. Pradininkais buvo A. R. Penckas, Lutzas Dammbeckas, C. Schleime, Christine Schlegel, vėliau scenografijos fakulteto studentų grupė „Autoperforationsartisten“. Dėl labai ribotų techninių galimybių (filmai buvo begarsiai, naudota skaidrių juosta, kurti epizodai truko vos trisdešimties sekundžių) jie išlavino turtingą vaizduotę. Menininkai piešė, braižė ir karpė juostą, derino dokumentinius vaizdus su fikciniais, filmavo savo pačių inscenizuotus veiksmus. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje vis daugiau į pasakojimą orientuotų kino kūrėjų – G. Hahnemannas, T. Werneris, C. Löseris ir kt. – išbandė savo jėgas šioje medijoje. Tai labai erzino valdžios institucijas, kurios buvo pasiryžusios kontroliuoti ir visomis išgalėmis riboti šią savavališką saviraišką. Abejonių nebuvo, kad šie filmai suras savo žiūrovą. Visgi valstybinė priežiūra procesus stebėjo įtariai, kartais pasitelkdama slaptąją policiją, o gauti leidimą viešai rodyti filmus buvo neįsivaizduojama. Šiaip ar taip, daugeliui menininkų emigravus į Vakarus, judėjimas iširo taip ir nespėjęs susiformuoti į srovę.

Lapkričio 19 d. 11 val. galerijos auditorijoje vyks spaudos konferencija, kurioje dalyvaus J. Meko fondo vadovas, menininko sūnus Sebastianas Mekas, parodos kuratoriai Inesa Brašiškė ir Lukas Brašiškis, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas ir Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.

Paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ atveria itin platų pasaulinio garso kino kūrėjo J. Meko (1922–2019) kūrybinės veiklos spektrą, aprėpdama ne tik jo filmus, bet ir intelektinį bei organizacinį darbą, puoselėjant naują požiūrį į kiną – kaip savarankišką meno rūšį. Pagrindinis dėmesys skiriamas pirmiesiems trims J. Meko veiklos Niujorke dešimtmečiams – nuo 1949 m. iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos.

Ekspozicijoje bus galima pamatyti pagrindinius J. Meko filmus, tarp jų ir žymiuosius filmus-dienoraščius, kuriuose sutelktos visą gyvenimą fiksuotos kasdienybės akimirkos: tiek asmeninės, paženklintos egzilio, ilgesio, šeimos ir draugystės, tiek epochos socialiniai ir politiniai įvykiai. Lietuvoje geriau žinomas kaip poetas ir kino menininkas J. Mekas, dar prieš sukurdamas pirmąjį filmą, kartu su broliu Adolfu Meku 1955 m. pradėjo leisti žurnalą „Film Culture“, dirbo kino kritiku laikraštyje „Village Voice“, skleisdamas idėjas apie kiną, kaip asmenišką raišką, bei agituodamas už cenzūros bei esamos filmų kūrimo ir platinimo sistemos nevaržomą kiną.     

Po Antrojo pasaulinio karo Niujorke augo alternatyvaus meno judėjimas: būrėsi nepriklausomos menininkų grupės, kūrėsi jų valdomos erdvės ir kooperatyvai. J. Mekas buvo svarbus šio vyksmo dalyvis: kartu su bendraminčiais įkūrė Naujojo Amerikos kino grupę, įsteigė Kino kūrėjų kooperatyvą, Kino kūrėjų sinemateką ir Antologijos filmų archyvą. Ši J. Meko veikla parodoje pristatoma atrinktais kritikos tekstais, nuotraukomis, žurnalais, dokumentais ir kita archyvine medžiaga.

Siekiant atskleisti J. Meko organizacinių darbų bei jo kūrybos kontekstą, parodoje rodomi jo bendraminčių, žymių Amerikos avangardinio kino kūrėjų Stano Brakhageʼo, Shirley Clark, Mayaʼos Deren, Marie Menken, Andy Warholo ir kitų filmai.

Pasak parodos kuratorių, akcentuojančių J. Meko archyvuotojo aistrą, „visą gyvenimą J. Meko rinkti ir kataloguoti vaizdai, garsai ir tekstai šiandien suteikia galimybę įdėmiau pažvelgti į pokario Niujorko avangardinio kino istoriją“.

Parodos proga kuratoriai parengė ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kartu su Žydų muziejumi Niujorke išleido knygą anglų kalba „Jonas Mekas: kamera visada veikė“ (Jonas Mekas: The Camera Was Always Running).

Spaudos konferencija vyks lapkričio 12 d., penktadienį, 16 val. Dalyvaus projekto „Kažkoks keistas menas“ dalyviai ir parodos „O kur žmonės?“ rengėjai: Ona Akelė, Roberta Alksnytė, Aneta Beginskaitė, Lijana Chmilkevičiūtė, Rovena Karvelytė, Emilija Lanevskaja, Elzė Stanulionytė, Marijonas Verbel ir NDG vadovė Lolita Jablonskienė.

„Tikimės, jog šis projektas paskatins parodos kūrėjus toliau imtis neišbandytų dalykų, mėgautis naujomis patirtimis, diskutuoti apie tai, kas rūpi, ir nepamiršti, kiek daug galima pasakyti, pasitelkiant meną“, – sako Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.

Patys dalyviai tikina, kad tai – labai vertinga patirtis, neįgaunama niekur kitur – nei mokykloje, nei būreliuose. Čia teko tiesiogiai susidurti su iškylančiomis problemomis, suprasti, kaip jas efektyviai spręsti, komunikuoti tarpusavyje, lavinti atsakomybę ir bendradarbiavimo įgūdžius. „Tokių dalykų neišmoksti vadovėliuose“, – sako projekto sumanytoja NDG edukatorė Eglė Nedzinskaitė.

„Nuo karantininių pokalbių internetu iki kūrybinių dirbtuvių ir diskusijų akis į akį – visą laiką ruošėmės šiai parodai, – pasakoja architektė Emilija, – ir visa, ką jūs matysite, padarėme mes – dizainą, architektūrą, kūrinių aprašymus bei tekstus socialinėms medijoms“.

„Mūsų paroda yra apie žmonių vidinį ir išorinį pasaulį. Tai dalykai, apie kuriuos kasdien turbūt pagalvoja kiekvienas, tačiau retai apie tai kalba. Norime, kad lankytojai parodoje neskubėtų, užsibūtų ilgiau ir susimąstytų apie tai, ką dažnai yra baisu apmąstyti. Ypač kviečiame jaunimą, nes manome, kad jie čia pasijus suprasti“, – aiškina parodos kuratorė Ona.

Vienas iš dalyvių tikslų buvo sukurti tokią parodą, kuri būtų įdomi ir aktuali bendraamžiams, kadangi vyrauja nuomonė, jog jaunam žmogui menas yra nesuprantamas ar paprasčiausiai neįdomus. Rinkodaros komanda žiūrėjo į parodos kūrimo eigą, kaip į produkto kūrimo procesą, ir ėmėsi tyrinėti rinką bei formuoti unikalų parodos pasiūlymą. Taip parodoje atsirado muzika ir projekto muzikinė ambasadorė Gabrielė Vilkickytė. Jos dainos buvo suporuotos su meno kūriniais ir tam tikrais parodos skyriais. Dalyviai tikisi, jog tai padės lankytojams savaip suprasti parodą, atrasti naujų reikšmių.

Auditorijos tyrimai rodė, jog parodose trūksta juslinio patyrimo, todėl jis yra skatinamas šioje parodoje: čia yra įvairiais būdais liečiamų paviršių, yra į ką pasižiūrėti ir ko pasiklausyti, o svarbiausia – parodą lydės specialūs renginiai kartą per mėnesį, kurių metu patys parodos kūrėjai mokys pamatyti ir naujai „perskaityti“ meno kūrinį.

Išvysti, kaip visa tai funkcionuos parodoje, kokius meno kūrinius atrinko, kaip suvaldė erdvę bei kokį langą kitaip žvelgti į meno pasaulį atvėrė jaunimas, – galėsite jau nuo lapkričio 13 iki vasario 6 d.

Parodos dalyviai: Žygimantas Augustinas, Irma Balakauskaitė, Alvīne Bautra, Violeta Bubelytė, Vitalijus Butyrinas, Ramūnas Danisevičius, Alfonsas Dargis, Kristina Inčiūraitė, Vytautas Jurkūnas, Linas Jusionis, Gudrun Krebitz, Andrius Kviliūnas, Vitas Luckus, Aurelija Maknytė, Antanas Martinaitis, Rūtenė Merk, Henrikas Natalevičius, Tymonas Niesiolovskis, Damir Očko, Vygantas Paukštė, Audronė Petrašiūnaitė, Marija Teresė Rožanskaitė, Edmundas Saladžius, Dominykas Sidorovas, Eglė Vertelkaitė, Ugnė Žilytė.

Edukacinė programa – neatsiejama parodos dalis

Menotyrininkės, kuratorės Ugnės Makauskaitės sudaryta programa „Kas aš esu?“ greičiausiai nebūtų atsiradusi be dr. Margaritos Matulytės NDG kuruojamos parodos „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Jane, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“. Tautinės reprezentacijos, tapatybės konstravimo, savęs suvokimo klausimai šiandien vis dar gajos klišės, atsispindinčios didmiesčių ir mažesnių miestelių gyventojų kasdienybėje, yra pagrindiniai abiem rūpimi klausimai.

Parodoje juos mėginama nagrinėti sutelkus per šimtą autentiškų eksponatų, amžiumi siekiančių ir carinį laikotarpį: pačių žmonių rankomis austų audeklų, drožinėtų prieverpsčių, Užgavėnių kaukių, buities objektų, etnografinių ekspedicijų metu tyrėtų padarytų fotografijų, įrašytų garsinių pasakojimų (liaudies pasakų, dainų). Svarbu tai, jog dauguma šių objektų yra originali, tikroji tapatybės išraiška – kurti sau ir dėl savęs bendruomeninių ūkio veiklų metu, ne „dėl akių“ išoriniam stebinčiajam. Būtent čia – kaimiečių kūryboje – glūdi šiandien neretai paviršutiniškai, selektyviai taikoma ir vartojama „lietuviškoji“ kultūra.

Ekspozicijoje išskleidžiama trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panorama, o edukacinė programa yra orientuota į dabartį, šiandien regionuose susibūrusias ir gyvuojančias bendruomenes. U. Makauskaitei, bendradarbiaujant su Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga, pavyko pasiekti tolimiausių regionų gyventojus – prie projekto prisidėjo 14 vietos bendruomenių iš visos Lietuvos.

G. Grigėnaitės nuotr.

Tinkamos komandos subūrimas

U. Makauskaitė pasakoja, jog tokio tipo edukacija Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, kuriam priklauso NDG, vykdoma bene pirmą kartą, tad buvo be galo svarbu suburti profesionalią komandą, kuri turėtų reikiamų kompetencijų šiam projektui įgyvendinti. Atrodė prasminga ir logiška pirmiausia įtraukti NDG Edukacijos centrą – Austėjos Tavoraitės, aktyviai dirbančios su bendruomenių įtraukties projektais, vedamas teminis polilogas yra skirtas inspiruoti į NDG atvykstančių bendruomenių (savi)reprezentaciją. Remiantis gerąja bendruomeninių meno projektų praktika, parodoje konstruojamą etninį kraštovaizdį papildo pokalbis apie tai, kas aš, kas mes esame, ir kolektyvinė parodos temos refleksija.

Drauge į komandą buvo pakviestas teatro režisierius, „Teatrono“ vadovas bei įvairių kultūrinių iniciatyvų kuratorius Gildas Aleksa. Jo interesų lauke – įvairių bendruomenių įtraukimas į kultūrinius procesus, sąlygų sudarymas kultūros darbuotojams ir vartotojamsų įgalinimas, socialinės problemos ir jų „minkštieji“ sprendimai. Bendruomenių susitikimo su G. Aleksa metu ne tik bendrai aptariami pagrindiniai parodos akcentai, bet ir remiantis įvairiais pratimais dalyviai kviečiami papasakoti savo asmenines ir kolektyvines istorijas.

Tikros istorijos iš fikcijos perkeliamos į dabartį

U. Makauskaitė pabrėžia, jog procesas nėra skirtas iš dalyvių edukacinių veiklų muziejui įgyti ką nors apčiuopiamo. Svarbiausias šios programos tikslas – susitikti, susipažinti su regionų gyventojais meno institucijoje ir jaukiame, galbūt jiems atpažįstamame parodos kontekste pasvarstyti apie bendruomenės reikšmę, jos įtaką formuojantis identitetui, kūrybinę išraišką jų gyvenimuose.

G. Grigėnaitės nuotr.

Organizuojant projektą pradžioje būta nerimo – ar žmonėms įdomu, ar jie norės važiuoti dešimtis ar net šimtus kilometrų iki Vilniaus, ar ryšis atvirai pasikalbėti, pasidalyti savo patirtimis. Ne kiekvienas yra pratęs ar apskritai mėgsta lankytis muziejuose, vis dėlto jau po kelių pirmųjų susitikimų ėmė ryškėti, jog nerimauti nėra ko. A. Tavoraitė pasakoja, jog svarbus asmeninis dėmesys – bendruomenės dėkingos, kad galerija sukūrė progą susitikti, pasikvietė į svečius. Ji cituoja kai kuriuos atsiliepimus: „edukacija iš pradžių kiek gąsdino, nežinojome, ką reikės daryti, bet paskui praradom laiko nuovoką – kaip buvo linksma“, „patys niekaip nebūtume susiorganizavę, o kai pakvietėt – ir atvažiavom“, „labai gera pabūti bendrystėje, kartu pabūti parodoje, toks pabėgimas nuo kasdienybės“. Paroda išties leido dalyviams prisiminti ankstyvas patirtis, įvertinti dabartinę savo buitį: „Paroda – kaip senas močiutės albumas“, „lyg grįžimas į vaikystę, eksponatai taip gerai apgalvoti“, „mes matome ir žinome, kiek kaime darbo, o miestiečiai nelabai tai supranta“, „parodoje nėra šviesu, bet užėjus į dūminę pirkią daug šviesos ten ir nerasi“. Dalis šių grupių nebūtų atvykusiosios be Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pagalbos ir palaikymo.

G. Aleksa patirtį NDG gali sugretinti su darbu teatre ir pasakoja, jog po spektaklio ar parodos dažnas žmogus savo nuomonę nutyli, kol neišgirsta, kad ji sutampa su daugumos nuomone. Jis pabrėžia pokalbio, grupinio aptarimo, žodinės refleksijos svorį: „Tam tikriems stereotipams dekonstruoti pasitelktos istorijos ir pasakojimai (angl. storytelling) yra labai tikslingas įrankis – būtent kalboje slypi dažniausiai vartojami stereotipai. Būtent kalbėdami mes dažnai pirma pasakome, o tuomet pagalvojame. Būtent stereotipus ir konstruktus galime atpažinti tuomet, kai pasakome ir net nepagalvojame.“ Toks edukacijos formatas apsilankius kokiose nors parodose leidžia padaryti dar vieną G. Aleksos dažnai pasigendamą dalyką – po apmąstymų sugrįžti pasitikrinti tam tikras mintis. Šios edukacinės programos dalyviai pirmiausiai apžiūri parodos „Čiabuvių pasakojimai“ eksponatus, susipažįsta su autentiškais jos herojų iš praėjusio amžiaus pasakojimais, gali laisvai pasivaikščioti, o vėliau turi rasti ką nors sau artimo. „Šis momentas tarsi suaudžia parodą, išgirstas ir papasakotas istorijas ir tai, ką žmones vadina „aš“, – pasakoja G. Aleksa.

G. Grigėnaitės nuotr.

Jo nuomone, darbas su realiomis bendruomenėmis ne tik svarbus, bet ir etiškai būtinas šios parodos kontekste. Kuratorė siekia dekonstruoti sudarytą nuomonę ir pristato realius žmones, realias istorijas iš pirmų lūpų apie Lietuvos kaimo gyventojus, o dabartiniais laikais kaime gyvenantys žmonės privalo ateiti, reflektuoti ir net legitimuoti. „Juk tai jų namai, kaimynai, seneliai pavaizduoti visų lankytojų teismui. Ir iš tiesų išgirdau labai nemažai – „taigi čia mūsų takas / namas / obelis /“, – prisimena režisierius. –.Susidarė įspūdis, kad iki šių tikrų istorijų – paprastų, bet tokių tikrų, nesuinterpretuotų ir neromantizuotų – reikia kastis, irtis. Tarsi jos slepiamos. Visuomet pajuntu, kai edukacija suveikia – istorija pradedama savintis, savais pasakojimais parodą iš fikcijos grąžinanti į mūsų dienas ir apsvarstymus, kas mes esame.“

Atsižvelgiant į pozityvius atvykstančių bendruomenių komentarus, jų raginimą būtina dažniau megzti kaskart autentišką asmeninį santykį, meno įstaigų atstovams bendrauti tiesiogiai. U. Makauskaitė atskleidžia sulaukusi pasiūlymų tęsti tokio tipo edukacinę programą kitose Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodose, dalintis gerąja praktika su kitomis kultūros institucijomis.

Ypač dėkojame projekto dalyvėms ir dalyviams: Gižų kaimo bendruomenei, Mindaugių kaimo bendruomenei, Stupurų kaimo bendruomenei, Klausučių mokyklos bendruomenės centrui, Kaišiadorių rajono vietos veiklos grupei, Plikiškių kaimo bendruomenei „Šaltinis“, Sargelių bendruomenės centrui, Kaimų bendruomenei „Steponkaimis“, Ukmergės krašto bendruomenių sąjungai, Veliuonos krašto bendruomenei ir Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjungai.

Paroda „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“ veikia iki rugsėjo 26 d.

Vasarą ir ankstyvą rudenį NDG lankytojus kvietė aplankyti parodą „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“, kuri uždaroma jau šį savaitgalį. Parodoje išskleidžiama trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panorama. Čiabuvių pasakojimai, jų sukurti artefaktai, fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinkti liudijimais atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.

Rugsėjo 25–26 d. NDG kviečia pasinaudoti paskutine proga pamatyti šią parodą, dalyvauti ekskursijose ir pasiimti nemokamą parodos katalogą. Rugsėjo 25 d. 14 val. vyks ekskursija su parodos kuratore dr. Margarita Matulyte. Rugsėjo 26 d. 12 val. – ekskursija po parodą su NDG gide. Ekskursijos nemokamos, tačiau būtina registracija el. paštu edukacija@ndg.lt, dalyvavimas renginiuose su galimybių pasu arba jį atitinkančiu dokumentu.