– Prieš devynerius metus su sese Agota ir vaikystės drauge Živile įkūrėte folkloro grupę "Sen Svaja". Teko skaityti, kad meilę šiam žanrui jums su sese įskiepijo tapytojai tėvai, besidomėję baltų kultūra. Kas šioje muzikoje užburia taip, kad norisi ją atlikti moderniai, prikelti naujam gyvenimui?
– Visa tai atėjo iš aplinkos, tėvų, kurie domėjosi senąja lietuviška kultūra, vasaromis veždavosi mus į stovyklas. Matydavome pavyzdį, kaip žmonės gieda sutartines, prie aukurų ugnelę kursto, prie ąžuolo prisiglaudžia, o vaikai juk labai imlūs, tad tai ir užsifiksavo. Žinoma, paauglystėje viskas buvo tarsi išsitrynę, tai buvo gan maištingas etapas, bet paskui grįžome prie ištakų, jau labai intensyviai. O į sceną muzika persikėlė tiesiog dėl to, kad pajutau tam poreikį, norėjosi saviraiškos. Folkmuzika man apskritai yra ta muzika, kurią noriu dainuoti, bet mes ją atliekame savaip, moderniai – juk ir patys esame modernūs žmonės, tačiau tie, kuriems labi rūpi jų šaknys, prigimtis, protėviai.
– O ar bendraamžiai nežiūrėjo kreivokai dėl tokių netradicinių pomėgių?
– Labai taiklus klausimas! Iš tiesų suvokiau, kad esu truputėlį kitokia, bet mokyklos laikais iš baimės, saugumo poreikio norėjosi neišsiskirti. Juk pernelyg nerodydamas, kad turi kitokią filosofiją, esi saugesnis. O dabar jaučiuosi ganėtinai išlaisvėjusi, man netgi smagu drąsiai skleisti savo mintis, nebejaučiu dėl to jokių kompleksų. Pamenu, anksčiau stengiausi būti kaip mano draugės – pudravausi veidą, savo neklusnius plaukus visokiomis priemonėmis tepdavau, kad tik nebūtų tokie pūsti. O dabar man kaip tik norisi, kad jie būtų kuo tikresni.
– Kalbant apie sutartines dažnai akcentuojama, kad tai visų pirma dvasinė praktika, skirta giedančių žmonių tarpusavio sutarimui, o ne įspūdingų vokalinių sugebėjimų reikalaujanti veikla. Kaip manote, šiandienėje visuomenėje labai trūksta gebėjimo įsiklausyti į kitą? Kaip to pasiekti?
– Be abejo, trūksta. Gyvename didmiesčiuose, kur jaučiasi susvetimėjimas. Nuvažiavęs į kokį mažesnį miestelį, ilgiau pagyvenęs, imi atpažinti veidus, užsimezga ryšys su pardavėjomis, kasininkėmis. Manau, kiekvienas žmogus širdyje nori pasijusti, kad visi mes esame kaip didelė šeima. Žmonija turi keistis, eiti link gėrio, meilės, šviesos. Tada gali rastis teigiamų pokyčių, daugiau ryšio vienų su kitais. Gal ir prietaisų reikėtų pamažinti, nes socialinės medijos irgi atneša susvetimėjimą.
Vertėtų kiek įmanoma grįžti prie gamtos, tas grįžimas gali būti bet koks: tiesiog eiti į mišką pasivaikščioti, jūroje išsimaudyti, basam pavaikščioti, vaistažolių pasirinkti, savaitgalius leisti sodyboje, medį pasodinti. Sutartinių giedojimas irgi yra savotiškas grįžimas prie gamtos, nes tai senosios giesmės, kuriose dominuoja garsažodžiai, viskas apie gamtą, medžius, paukščius. Sutartinės padeda pasiekti bendrystės jausmą. Juk susirenka daug skirtingų žmonių, jie žiūri vienas į kitą, gieda, kartu patiria emocijas. Be to, sėdime ratu, jis turi galią sujungti. O ir apskritai sutartinės turi labai stiprų terapinį poveikį.
– Ar šie užsiėmimai gali padėti žmogui, ieškančiam dvasinės ramybės, panašiai kaip kitos meditacijos rūšys?
– Tikrai taip. Veikia netgi dar galingiau, kone ląstelių lygmeniu, nes tai labai artima mūsų prigimčiai. Juk esame lietuviai, o ne indai ar meksikiečiai. Dabar populiarios įvairios praktikos, atėjusios iš svetur, ir pati jų esu išbandžiusi. Tačiau, kad ir kaip naudinga kažką perimti iš svetur, visada verta grįžti prie savo, nes tai galingiausiai mus ir veikia. Štai, pavyzdžiui, dabar daug dėmesio sulaukia įvairus importinis vadinamasis supermaistas, bet juk ir mes savojo galime paieškoti, pas mus juk tiek daug valgomų gydančių augalų.
Kiekviena moteris turi šeštąjį jausmą. Aišku, vienos – labiau raganiškos prigimties, kitos – labiau fėjiškos, bet magijos ir burtų tikrai turi kiekviena.
– Su savąja muzika nemažai keliaujate po Lietuvos ir užsienio muzikinius festivalius ir kitus renginius. Sumoderninta archajiška muzika grįžta į madą?
– Manau, yra sluoksnis, kuriame šis stilius labai populiarus, tai žmonės, besilankantys tam tikruose muzikiniuose festivaliuose, besidomintys šiuo žanru. O kad ateina į madą, tikrai taip! Ir ne tik folkloras, bet apskritai senosios tradicijos, vis daugiau porų nori susituokti pagal baltiškus papročius. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse vyksta didžiausi folkloro festivaliai, į juos susirenka daugybė atlikėjų, vyksta tradicinės mugės, vikingų turgeliai. Tad susidomėjimas tikrai didėja.
– Kokią emociją sukelia šios muzikos, kuri klausytojams neretai skamba mistiškai ir net magiškai, kūrimas, atlikimas?
– Sakyčiau, terapija yra vien tai, kad eini savo pašaukimo keliu, darai tai, ką nori daryti. Juk kiekvienas žmogus atėjo į šią žemę su savo pašaukimu. Tai nebūtinai turi būti profesija, pašaukimas gali būti gimdyti sveikus vaikus, puikiai juos auginti. Viena iš manųjų misijų yra būtent per muziką išreikšti senąją kultūrą, parodyti ją patraukliai, nes tuo labai tikiu, man ji yra labai graži. Kalbant apie šamaniškus dalykus, kuriuos atliekame scenoje, tai mes sukūrėme truputėlį raganišką, mistišką įvaizdį, jis iš mūsų išplaukia natūraliai. Jausmas, be abejo, labai smagus.
– Kiek žinau, su merginomis ne tik atliekate muziką, bet ir, kaip pačios sakote, laumiškus performansus gatvėse. Papasakokite apie juos daugiau.
– Taip, štai ir Kaune per Laisvės alėją ėjome, šis atvejis buvo gal ne tiek performansas, jį pavadinome fluxus march band. Tai buvo organizuota kartu su lietuviu menininku Dalium Naujokaičiu-Naujo iš Niujorko. Jis vienu metu susidomėjo sutartinėmis, pasikvietė mus, viskas buvo labai spontaniška. Koks išsilaisvinimas eiti su muzika per gatvę, dainuoti sutartines, šokti, matyti, kaip žmonės stebisi, kas čia vyksta! Paskui dar ir krišniukus sutikome, jie su savo mantromis, mes su saviškėmis – labai smagu buvo! O šiaip performansus mes mėgstame, savotiškus, susijusius su mistika, laumėmis, šiek tiek gąsdinančiomis pelkių dvasiomis, esame organizavę šių dalykų ir Vilniaus senamiestyje, ir festivaliuose po koncertų į žiūrovus įsipynusios. Pavyzdžiui, Niujorke, po koncerto klube, kiekviena pasirinkome po žmogų ir pradėjome negarsiai giedoti jam į ausį, tai buvo labai asmeniškas, artimas kontaktas su klausytojais. Mėgstame tokius netradicinius būdus.
– Dažnai akcentuojate ryšio su gamta svarbą. Ar jums artimos ekologinės idėjos, gal net ekologinis aktyvizmas? Ką pati darote dėl to, kad ateinančiai kartai paliktume kuo gražesnį pasaulį?
– Labai mėgstu šia tema kalbėti, džiaugiuosi, kad ji sulaukia vis daugiau dėmesio. Tai daryti jaučiu didelį impulsą, nes manau, nuo to ir prasideda pokyčiai. Be to, gamtos situaciją galima susieti ir su žmonių vidine būsena, žmogus juk irgi gamtos dalis. Pati dalyvauju "Gyvo miško" judėjime, kartais ir su muzika prisidedame bei apskritai labai palaikome jų veiklą. Šiaip jau nesu linkusi politikuoti, stengiuosi viską pradėti nuo savęs. Man atrodo, svarbu ne tik tas protestas prieš, sakykime, kertamus medžius, – reikia imti ir pačiam pasodinti medį ar net visą giraitę. Šiandien daug kas kalba apie tai, kas yra blogai, bet nedaro nieko, kad būtų geriau.
Aš atsisakiau plastikinių maišelių ir pakeičiau juos medžiaginiais, jau labai seniai rūšiuoju šiukšles. Su vyru mėgstame pakemperiauti, nuvažiavus kur nors prie ežerų dažnai pasitaiko prišnerkštų vietų, tad pirmiausiai susitvarkome erdvę, surenkame šiukšles. Ir man tai yra taip smagu, visai nesijaučiu, kad kiti dėl to begėdžiai, o štai aš vargšė, nes renku. Darant tokį gerą darbą ir pats nuo jo įsikrauni. Faktas, kad žmogus, darydamas kažką šviesaus, ir pats labai daug gauna.
– Užsiimate žolininkyste, liaudies medicina. Kaip atsirado ši aistra?
– Augalija mane visada labai traukė, taip pat ir sveikatos tema. Pamenu, paauglystėje žurnaluose pirmiausia perskaitydavau skyrių apie sveikatą, grožį. Man labai įdomu, kuo galime save pastiprinti, o sveikata man asocijuojasi su augalais, nes juose yra gausybė tikrųjų vitaminų. Dabar mes daug ko negauname, reikalingų medžiagų nėra parduotuvėse pirktose daržovėse, o žolėse jų yra labai daug, jos veikia kaip vaistai, tada nereikia tablečių ir kitokios vadinamosios chemijos. Ir kosmetiką, buitines prekes naudoju natūralias.
– Tarsi visa jūsų veikla susijusi su savųjų tradicijų puoselėjimu, netgi grupės pavadinimas "Sen Svaja" prūsiškai reiškia "su savais". Kaip manote, kodėl šiandien didelė dalis lietuvių taip skuba atsisakyti savų tradicijų arba gyventi pasirenka svetur?
– Išties įdomu tai, kad turiu daug mokinių lietuvių, gyvenančių užsienyje. Jie ten dirba ar mokosi, o kartkartėmis grįžę į Lietuvą pas mane arba seserį pasiima keletą sutartinių, dainavimo ar kankliavimo pamokėlių ar rašo prašydami parekomenduoti, kur internete rasti sutartinių. Tai rodo, kad vis dėlto yra savų tradicijų poreikis, matyti žinių troškulys, vadinasi, nėra taip, kad žmogus būtų absoliučiai be šaknų. Na, nebent žmogus yra visiškai miegantis, tuomet jam gali atrodyti, kad visiškai nesvarbios tos jo tradicijos ir protėviai, bet gal tokiais atvejais jis tiesiog dar nesuprato, jam neatėjo laikas. Gal reikia kažkokios gyvenimo situacijos, kad žmogus pabustų ir atsigręžtų į tai, kas svarbu. Noriu apie tokius atvejus kalbėti ne smerkiančiai, o su užuojauta.
– O ką jums pačiai reiškia tėvynė?
– Kaip tik neseniai grįžau iš atostogų Madeiros saloje. Ten toks rojus, taip gera, jau viskas žydi, šilta. Bet grįžau namo ir man vis tiek čia taip gera. Visada kelionėse pasiilgstu savo šalies. Nors žinau, kad žemėje tiek gražių kampelių, bet sava žemė, nesvarbu, ar ji pilka, šalta, patamsėjusi, – ji tavo. Kita vertus, aš ir nemanau, kad tėvynė yra kuo nors prasta ar liūdna, matau labai daug pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, mūsų gamta. Kad ir neturime kalnų ar vandenynų, ji nuostabi – kokios lietuviškos pievos, ąžuolai… Man reikia prisiliesti prie to medžio, pabraidžioti pievose, su gamta jaučiu glaudų ryšį, dar ir dėl to man Lietuva labai artima.
– Jums artimos senosios baltų tradicijos, pagal jas su vyru Ryčiu netgi atšventėte savo vestuves. Papasakokite plačiau, kuo jos skiriasi nuo tradicinių, modernių ir įprastų šiandien jungtuvių?
– Vestuvių yra visokių, gražios gali būti tiek krikščioniškos, tiek ir švenčiamos pagal senuosius lietuvių papročius. Tai priklauso nuo pačios poros ir netgi nuo jų meilės, tarpusavio ryšio. Kartais pasitaiko tokių porų, kai meilė tėra iliuzija. Tada jiems atrodo, kad jau rado savąją puselę, eina prie altoriaus, o paskui istorija baigiasi visai kitaip. Tokiais atvejais ir jungtuvės spinduliuoja visai kitokią energiją, jautresnis žmogus gali tai pajusti.
O mūsų vestuvės buvo tikrai labai gražios, jos vyko gamtoje ir, nors pati mėgstu pasivaikščioti po bažnyčias, gamta man yra didžiausia šventovė. Medis, upeliukas, žolynai, dangus ir žemė – tai mano altorius, prieš jį ir noriu klauptis, čia ir noriu savo troškimus, maldas išsakyti. Mums su vyru sprendimas susituokti gamtoje buvo natūralus, ilgų diskusijų šiuo klausimu nekilo. Pasirinkome piliakalnį Tauragnuose, kur praleidau vaikystę, tad tai labai artimos vietos. Mus sutuokė puikus vaidila Gediminas Žilys, giedojome senąsias lietuvių liaudies giesmes. Pati apeiga iš esmės mažai kuo skiriasi nuo krikščioniškos, nes irgi yra žiedavimas, palaiminimas, tiesiog viskas kiek kitaip – arčiau gamtos, mūsų tradicijų.
– Ar ir kasdienybėje griežtai laikotės senųjų baltiškų tradicijų? Kokios jos? Ar keblumų tam nesudaro vis modernėjanti aplinka?
– Sunkumų dėl aplinkos tikrai nekyla, o jokio griežtumo laikantis tradicijų nėra ir būti neturi. Atvirkščiai, viskas turi ateiti iš tavęs, per džiugesį, šviesą, čia neturi būti jokio muštro. Tiesiog, jei yra šventė, kad ir neseniai vykęs pavasario lygiadienis, tai norisi tą dieną paminėti – ar paprastai pakūrenti lauželį su draugais, giesmes pagiedoti, palinkėjimus, intencijas pasiųsti, ar jau rimčiau susirinkti į bendruomenę. Tas pats G.Žilys dažnai organizuoja šventes, vedasi mus ant kokio piliakalnio, ten jau sukame to laikotarpio giesmes. Jausmas ateina natūraliai, negi per lygiadienį prie kompiuterio prakiurksosi? Juk tai tokia ypatinga diena, vyksta virsmas ne tik gamtoje, bet ir manyje, nes aš gamtos dalis! Dar mėgstu švęsti pilnatį, jaunatį.
– Kaip teisingai reikėtų švęsti skirtingas mėnulio fazes?
– Jaunatis yra augantis mėnulis, todėl labai gerai yra sėti sėklas – savo troškimus, mintis, ką norime pasiekti per ateinantį mėnulio ciklą, labai naudinga vizualizuoti savo artimą ateitį. Jaunačiai būdinga augimo galia, tad labai gerai auginti savo gerąsias savybes, norus, kad šie materializuotųsi. O štai per pilnatį jau yra pilnatvė, gausa. Tuomet verčiau pasidžiaugti, dėkoti už tai, ką jau turi. Beje, dėkingumas yra labai svarbus ir galingas dalykas. Taip pat moterims per pilnatį labai gerai rinktis drauge. Mėnulis yra moteriška energija, tad naudinga rinktis į ratą, šokti, tiesiog būti drauge, vaišintis, pasijuokti, o jei reikia, ir paverkti. Žodžiu, išjudinti savo moterišką energiją.
Viena iš manųjų misijų yra būtent per muziką išreikšti senąją kultūrą, parodyti ją patraukliai, nes tuo labai tikiu, man ji yra labai graži.
– Esate sakiusi, kad gražiai su sese sutarti išmokote iš darniai bendraujančių tėvų, tiesiog matydamos jų pavyzdį. Kokiomis dar darnių santykių paslaptimis galėtumėte pasidalyti su mūsų skaitytojais?
– Ši tema labai plati, bet norėčiau pabrėžti, kad ir pati aš dar tiktai mokausi, dar dažnai suklystu. Manau, kiekvienam žmogui gyvenimo kelionė, išbandymai ir pamokos duodamos būtent per santykius – dėl jų mes arba labai tobulėjame, arba degraduojame. Kalbu ne tik apie poros santykius, bet ir ryšį su tėvais, broliais, seserimis – labai daug galime išmokti. Tikiu, kad aplinkiniai yra kaip veidrodis, parodantis mums ir gerąsias, ir blogąsias mūsų puses. Todėl, jei partneris kuo nors mus erzina, reiktų atkreipti dėmesį. Vadinasi, ir pats turėtum pasikeisti. Tikrai tikiu, kad galima sukurti gražius santykius, tik gal mažokai turime tokių pavyzdžių. Dabar daug skyrybų, bet tai natūralu – nėra lengva sukurti darnius santykius. Žmonės prikaupia nuoskaudų, o tai juk tas pats, kaip neštis kuprinę, pilną akmenų. Ir nešiesi visą gyvenimą skaudulius, kurį sukėlė partneris, o paskui tai matyti, atrodo, žmonės lyg ir kartu, bendrauja, nerėkia vienas ant kito, bet jaučiasi kandumas vienas kito atžvilgiu.
Manau, pirmiausia reikia tobulėti pačiam, juk sakoma, jei nori idealaus partnerio, pirmiausia pats toks būk. Ir tada mes galime pritraukti nuostabų partnerį. Tam yra daugybė naudingų praktikų – ta pati meditacija, išvykimas į gamtą. Moterims naudinga harmonizuoti save, nurimti, nes dažnai moteris junta stresą, o tada, aišku, ir vyras susierzina, net tai jaučia, kyla konfliktų. Apskritai, daug kas priklauso nuo moters. Jei ji sąmoningai gyvena, šviesiai mąsto, turi tyrų ketinimų, linki gėrio, nejaučia pavydo kitoms moterims ar savinimosi, bet koks vyras šalia jos, net jei ir nelabai tobulas, staigiai prisiderins prie jos vibracijų.
– Labiau tikite, kad yra vienas tau skirtasis, tuo, kad kartais svarbiau mokėti gražiai bendrauti?
– Taip, tikrai yra tų paslapčių, pagerinančių bendravimą nepriklausomai nuo to, kokie yra partneriai. Tačiau, tebūnie tai nuskambės naiviai, tvirtai tikiu, kad yra tas tau skirtasis. Ir pati realiai taip jaučiuosi, tikiu tomis obuolio puselėmis, sielos dvyniais. Ir mano aplinkoje yra keletas porų, kur tikrai matyti, kad žmonės sėkmingai surado vienas kitą.
– Sukuriate laumiškumo įspūdį, nors moteriškos magijos turbūt turime kiekviena. Kokius savuosius ritualus praktikuojate jūs, kai gyvenimas atneša neaiškumo ar sunkumų?
– Išties kiekviena moteris turi šeštąjį jausmą. Aišku, vienos – labiau raganiškos prigimties, kitos – labiau fėjiškos, bet magijos ir burtų tikrai turi kiekviena. Žinoma, juos būtina nukreipti į gėrį, o ne naudoti blogiems tikslams. Kalbant apie ritualus, labai naudingi moterų ratai. Pati juos organizuoju ar mėgstu dalyvauti rengiamuose kitų. Tai yra labai stipri jėga. Mes, moterys, jau pridarėme per daug klaidų. Ilgus šimtmečius pykomės, konkuravome, o dabar laikas vienytis, nes tuomet mūsų galia auga ir daugiau galime padaryti. Taip pat padeda gamta – reikia pasivaikščioti basomis, pajusti žolyną, smėliuką, žemę arba maudytis šviečiant pilnačiai. Dar itin stiprus dalykas – moterų pirtys, jos susijusios su vandeniu, šiluma, tad puikiai padeda atsipalaiduoti. Aš ir pati pajuntu, kaip, pasimaudžius toje moteriškoje energijoje, grįžtu namo pasiilgusi savo vyro, norisi išdalyti tai, ką sukaupiau, savo namuose, kad jie žydėtų, klestėtų, kad vyras šalia tavęs būtų laimingas. Tai tarsi savotiška mūsų pareiga būti pripildytoms to gėrio, nes jeigu pačios esame tuščios, neturime ką dalyti savo namiškiams.
Gražūs antakiai – ne mados reikalas 3
