Gerumo estafetė
Su Irena kalbėjomės baigiantis vasarai. Ir visai nenuostabu, kad radome ją sporto ir sveikatingumo stovykloje, leidžiančią dienas su neįgaliais stovyklautojais.
Paklausta, kaip neįgaliuosius, kurių dauguma linkę užsidaryti namuose, įtraukia į tokią veiklą, I.Perminienė teigia, kad visų pirma – savo pavyzdžiu.
"Sakau: einame, darome, pabandysi, gal patiks. O kai kažką veikia būryje, žmonės užsikrečia. Pabandę supranta, kad tai yra naudinga. Žmonės, turintys negalią, linkę užsidaryti, bet tik tol, kol nepabando ir neįsitikina, kad būryje yra geriau. Bet žmogus turi teisę užsidaryti. Jeigu jam patogiau, geriau namuose, nereikia versti elgtis kitaip, nei jis nori", – sako I.Perminienė.
Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centre ji veda sveikatingumo grupę, kurioje neįgalieji tris kartus per savaitę daro mankštas – specialius pratimus, skirtus viso kūno funkcionalumui didinti. Kartą tai išbandžiusieji jaučia tokių mankštų poreikį, tad renkasi net tada, kai jų vadovė dalyvauti negali. Iki karantino kartą per savaitę neįgalieji lankydavo baseiną – dabar stengiasi tą dieną užpildyti kita veikla.
Ir nors psichologės darbo Irena nedirba, ją pažįstantys žmonės žino – jeigu jiems sunku, gali jai atsiverti, pasipasakoti. "Nėra darbo valandų šitam reikalui, jeigu žmogui reikia pagalbos, reikia išsikalbėti. Juk gyvenime visko būna, – susimąsto pašnekovė. – Žmogus jaučia skausmą, kada jam gnybia, bet kai jis gnybia kitam, svetimo skausmo nejaučia. Todėl neretai neįgalieji susiduria su neigiamu požiūriu į juos ar skaudinančiu elgesiu. Aptariame tai, kad reikėtų įvertinti, jog ir sveiki žmonės turi problemų, tad dažnai pasielgia ne taip, kaip reikėtų. Gal net nenorėdami įskaudinti, o tiesiog nepažinodami negalios, nesuvokdami, ką tas neįgalus žmogus jaučia. Būna, kad nemoka žmonės kito išgirsti, nemoka išklausyti. Visų žmonių neišmokysi, kaip elgtis. Bet mes galime kiekvienas atskirai ar grupėje išgvildenti tą situaciją, kodėl kažkas įvyko, ir kad neverta dirgintis – reikia tiesiog išbūti oriai, saugoti save ir nekelti konfliktinės situacijos."
Juk iš ligoninės paleido beviltišką vaiką, kuris negalėjo sėdėti, rankų valdyti. O aš tapau penkiskart rankų lenkimo pasaulio, keturiskart Europos čempione, rankų lenkimo pasaulio čempione tarp sveikųjų moterų.
I.Perminienė pasakoja, kad Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centre padedama neįgaliam žmogui po traumos reabilituotis ir sugrįžti į gyvenimą.
"Žmogus – ne tešlos gabalas, jo neišminkysi, bet padėti gali, – tikina Irena. – Tarkime, aštuoniolikmetis patiria stuburo traumą. Pirmoji pakopa – jis tampa žmogumi-vaiku: sauskelnės, maitinimas ir visa kita. Antroji pakopa – jis tampa ligonis. Tiki daktarais, tiki, kad jį pagydys, pastatys ant kojų. Tokia pasyvi reabilitacija – tikėjimas kitu. Trečia pakopa, kai jis pradeda tikėti savimi, matydamas kitų žmonių pavyzdį, galvoja apie prisitaikymą. Ir ketvirta stadija – kai neįgalus žmogus tampa savarankiškas ir gali padėti kitam. Tad mano gyvenime šis tikslas ir yra pagrindinis – kad kiekvienas žmogus, su kuriuo aš bendrauju, siektų savo savarankiškumo ir galėtų padėti kitam."
Likimo smūgis – vaikystėje
Pačios Irenos gyvenimas kardinaliai pasikeitė, kai jai tebuvo dvylika. Šaltas lapkritis, pilnas vaikų autobusas, slidus kelias. Jau visai netoli Irenos namų, Užkalnio kaimo, autobusas apsivertė. Kažkas apsidaužė – praėjo, kažkam kažkas lūžo – sugijo. Irena patyrė stuburo traumą – padariniai visam gyvenimui.
Nuo paauglystės judėdama neįgaliojo vežimėliu, moteris didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė likimo draugams – žmonėms, turintiems negalią. "Aš gyvenu kartu su jais. Puikiai suvokiu jų problemas ir noriu jiems padėti, o jie visada geranoriškai pasiryžę padėti man", – sako I.Perminienė.
Kas kažkada padėjo pačiai Irenai, kai tapo neįgali? Sako šalia turėjusi auksinį žmogų – mamos mamą, babytę. Ji mergaitės nelepino, nešokinėjo aplink, o nuo mažens mokė: tu esi ir tu privalai. Atneša pavalgyti – privalai pavalgyti pati. "Aš tau padaviau, bet neturiu kada šalia tavęs stovėti", – sakydavo. Tai skatino stengtis. Kai Irena jau sugebėjo atsisėsti – pačiai teko išmokti persimauti kelnes, kad nereikėtų būtų su šlapiomis. Pradėjo rankos judėti – teko išmokti skusti bulves. Gali skusti bulves, vadinasi, gali ir valgyti paruošti. Tai, anot moters, ir yra augimas, kai daro ne už tave, o daro su tavimi.
"Dabar, pastebiu, yra gana daug žmonių, patyrusių traumas, iš kurių namiškiai nepiktybiškai, dėl per didelės meilės, atima teisę būti savarankiškiems. Pakiša, padeda, pastumia... Bet juk jis gali šiandien nuvažiuoti penkis metrus, o rytoj gal jau nuvažiuos dešimt. Manau, kad neįgaliam žmogui reikia suteikti kuo daugiau savarankiškumo – kapstykis, auk, gyvenk, būk", – savo požiūrį dėsto I.Perminienė.
Irena prisimena, kad augant jai niekad nebuvo gaila savęs, bet pyko ant savo likimo. Ypač tada, kai prasidėjo meilės reikalai, kai kitos merginos turėjo kavalierius, o ji sėdėjo vežimėlyje ir į ją niekas nekreipė dėmesio. Arba nuvažiuoji į šokius, ir tavęs niekas nekviečia šokti. O juk širdyje tu tai neparalyžiuota, norai, geismai neparalyžiuoti. Tada būdavo sunku. Dabar Irena jau ir kitam gali pasakyti: neskubėk, tyliai, ramiai, pamažu – ir susikursi savo gyvenimą.
Sportiniai trofėjai
Irena įsitikinusi, kad labai svarbu protingai pasinaudoti gyvenimo dovanomis ir galimybėmis. Jei sėdėsi nieko nedarydamas, laimė iš dangaus nenukris.
"Reikia džiaugtis tuo, ką turi, bet neverkti dėl to, ką praradai, – gyvenimo filosofiją dėsto I.Perminienė. – Aš dabar turiu viską, ko man reikia. Gal norėčiau būti lakūne, bet negaliu, tai lakstau su vežimėliu. Jei yra gyvenime tam tikrų apribojimų, tu juos priimi ir ieškai savęs kitoje veikloje. Juk iš ligoninės paleido beviltišką vaiką, kuris negalėjo sėdėti, rankų valdyti. O aš tapau penkiskart rankų lenkimo pasaulio, keturiskart Europos čempione, rankų lenkimo pasaulio čempione tarp sveikųjų moterų, dalyvavau olimpiadoje, čempionatuose, varžybose, iškovojau gausybę apdovanojimų."
Irena traumą patyrė lapkritį, o prieš tai buvo gavusi mamos leidimą nuo sausio mėnesio lankyti sporto mokyklą. Sporto mokyklos, suprantama, lankyti taip ir nepradėjo, tačiau tas noras sportuoti niekur nedingo.
Sėdusi į vežimėlį, Irena įsitraukė į neįgaliųjų veiklą, bet aktyviai merginai pokalbių prie puodelio arbatos nepakako. Ji pradėjo kilnoti svarmenis, dalyvauti neįgaliesiems vežimėliuose skirtuose maratonuose. Neįgalių žmonių spartakiados Latvijoje, Estijoje, o vėliau ir pirmoji spartakiada Lietuvoje, Molėtų rajone, Alantoje – visur būta Irenos.
Rankose – diplomas
Pirmąja kregžde iš Lietuvos tarptautiniuose neįgaliųjų sporto renginiuose tapusi I.Perminienė išbandė daug jo šakų. Pradėjo nuo neįgaliųjų lengvosios atletikos, vėliau žaidė tinklinį sėdint, dalyvavo maratonuose, iš jų perėjo į penkiakovę, vėliau apsistojo ties rutulio stūmimu ir disko metimu, atstovavo Lietuvai paralimpinėse žaidynėse.
Būdama 38-erių įstojo mokytis į Šiaulių universitetą – iš pradžių studijavo neakivaizdiniame skyriuje, paskui perėjo į stacionarą ir sėkmingai baigė, įgijo socialinio darbo psichologijos ir pedagogikos specialybę.
"Laikas eina, tu pats keitiesi, save atrandi, – sako I.Perminienė. – Gyvenimas padovanoja žmones, kurie tave paragina, paskatina. Taip gyvenimiški dalykai ir klostosi – tai į vieną pusę patraukia, tai į kitą."
Pačiai Irenai didžiausias jos gyvenimo pasiekimas, kad sugebėjo būti tarp žmonių ir būti žmogumi, nes žmogiškumas, jos manymu, – didžiausia vertybė.
"Džiaugiuosi, kad nesužvaigždėjau, tai yra labai dažna net ir tarp neįgaliujų, kurie užima kokias nors pareigas ar šiaip gyvenime kažko pasiekia, – kokia buvau Irena 12 metų, tokia esu ir dabar. Man visi yra lygūs, dėl to žmonės nebijo prieiti, nebijo pasiklausti, nebijo bendrauti", – sako I.Perminienė.
Pagrindinis jos tikslas dabar – būti gera dukra 91 metų mamai, rūpestinga mama 41-ų dukrai, gera drauge savo kolegėms, nes visa tai ir suteikia daugiausia džiaugsmo.