Kas ketvirtas

"Laimingi žmonės nesityčioja. Tai daro nelaimingi. Kai esi laimingas, neturi ketinimų kitą padaryti nelaimingą", – pastebi Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Raimunda Žiulytė. – Per visas apklausas mūsų jaunimas pasirodo kaip vienas nelaimingesniųjų. Turime išmokti kitų būdų savo savijautai pagerinti, o ne žemindami kitus."

Oficialūs skaičiai skelbia, kad patyčių mažėja. Tik 9 proc. sumažėjimas tėra lašas jūroje. Tarnybos direktorės duomenimis, mes vis dar skaičiuojame 76 proc., o tai yra labai daug – kas ketvirtas vaikas.

"Žabojame šį reiškinį, tačiau pokyčiai yra ne tokie, kokių norėtume. Stebuklų nėra. Programa prieš patyčias mokyklose privaloma tik nuo praėjusių metų rugsėjo. Norint sukurti nesityčiojimo kultūrą, programa turėtų vykti ne vienus metus. Mokytojai, visi darbuotojai ir tėvai turėtų prisidėti. Rudenį pradėtos privalomos programos rezultatus galėsime vertinti tik po kokių dvejų metų", – įsitikinusi R.Žiulytė.

Pedagoginės-psichologinės tarnybos vadovė gerėjančią situaciją grindžia ir patirtimi. Jų tarnybos klientų bent nedaugėja.

Nuo šių mokslo metų Švietimo įstatymas aiškiai nurodo, kad švietimo įstaigose draudžiamos bet kokios smurto formos prieš bet kurį mokyklos bendruomenės narį, nė vienas švietimo įstaigos bendruomenės narys neturi taikstytis su patiriamu ar stebimu smurtu.

Daugelis slepia

Vienos girdėtos patyčių istorijos herojus dabar jau yra suaugęs, gerbiamas aplinkinių ir mylimas žmogus. Mokykloje jam teko išgyventi pragarą. Jo blogybė bendraklasių akyse buvo geras mokymasis ir noras mokytis.

Buvo pasiektas toks tyčiojimosi, žeminimo lygis, kad klasės bičiuliai, apsispjaudę batus, paklupdydavo moksliuką ir nusivalydavo tuos batus į jo veidą. Tik neparklupdė jo vidinės stiprybės. Patyčių objektu tapęs jaunuolis paprašė surengti susirinkimą, pakviesti bendraklasius, jų tėvus, mokytojus ir visų paprašė: "Leiskite man gyventi ir mokytis." Mokinys priėmė sprendimą, kuris dabar apibrėžiamas įstatymo.

Moksleivis visai bendruomenei garsiai pasisakė, kad jam skauda. Išdrįso. Kiek daug būtų tokių išdrįstančių apsinuoginti, pripažinti savo bejėgiškumą ir paprašyti pagalbos?

Psichologų pastebėjimu, vaikai nelinkę pasakoti, kad iš jų tyčiojasi. Labai sunku kam nors pasisakyti, kad pats nesugebi apsiginti.

Kas tada? Kasdienė kančia, savęs niekinimas, nepasitikėjimas savimi ir galiausiai didelis noras atsilyginti tuo pačiu. Kitiems pasiseka: visiškas skriaudiko ignoravimas – išsigelbėjimo ratas. Emocijų nerodymas nekursto skriaudiko sugalvotų žaidimo taisyklių. Išimtinais atvejais patyčių padariniai pernelyg skaudūs.

Virtualios patyčios

Patyčios keliasi į virtualią erdvę. Ten paprasčiau tai daryti, nes nematai žmogaus, iš kurio tyčiojiesi, nematai poveikio, kurį darai, tad dar drąsiau.

Kauno pedagoginės-psichologinės tarnybos direktorė R.Žiulytė pastebi, kad keičiasi ir patyčių formos. "Mažėja atvejų, kai tyčiojamasi iš fizinių žmogaus savybių, mažėja tiesioginių patyčių tose vietose, kurios yra stebimos – darželiuose, mokyklose. Patyčios keliasi į virtualią erdvę. Ten paprasčiau tai daryti, nes nematai žmogaus, iš kurio tyčiojiesi, nematai poveikio, kurį darai, tad dar drąsiau", – naujas tendencijas įvardija specialistė.

Viešumą pasiekusios virtualios patyčios šokiruoja. Uždarose grupėse pasirinkta auka negailestingai talžoma iliustruojant nuotraukomis, kurios dar ir "pagražintos" išdarkant patyčių objektą.

Virtuali patyčių forma lieka nevaldoma: jei nesi toje grupėje, niekaip nesužinosi, kas ten darosi. Tikslas išlieka tas pats, nesvarbu, ar  tiesiogiai ar virtualiai, – įskaudinti, pažeminti kitą.

Gydyti bendravimu

Patyčių priežasčių gali būti labai daug. "O kodėl turėtų nebūti patyčių? Apsidairykite. Jei tokia visuomenė ir tokia bendravimo kultūra, kaip gali mažėti patyčių? – retoriškais klausia R.Žiulytė.

Kartais patyčias bandoma slėpti vadinant tai humoro jausmu arba sarkazmu. "Bet jei tokiu būdu siekiama įskaudinti, tai jau nebe humoras. Pažeminantys posakiai apie išvaizdą, protą, blondinių ypatumus ir dar įvairius epitetus, kuriais drabstosi ir mūsų valdžia. Visai neseniai tai laikėme normaliu dalyku. Nekalbėjome apie tai, kad bendravimas turi poveikį psichinei ir fizinei sveikatai, asmenybei ir pačiai visuomenei", – patyčių šaknis kedena R.Žiulytė.

Specialistė čia pat pataria paprastą ir visiems prieinamą gydymo metodą – mums reikia mokytis bendrauti. Šis terminas – mokėjimas bendrauti – tais pačiais ar kiek kitais žodžiais būna pasakomas ieškant atsakymų, esant pačioms kraštutiniausioms situacijoms.

Kai kalbama apie smurtą prieš vaikus, psichologai, socialiniai darbuotojai kartoja tą patį – tėvai išaugo kitoje santykių kultūroje, jų niekas nemokė, kaip auginti vaikus, jų niekas nemokė, kad juos galima auklėti be beržinės košės.

"Nežinau, ar tikslinga taisyti vieną reiškinį, o į kitus nekreipti dėmesio. Mums reikia mokytis bendrauti. Tarpusavyje, su vaikais. Bet kokie poveikio būdai gerai pritaikomi tik tada, kai su vaiku yra geras kontaktas ir santykis. Jei to santykio nėra, tai ir išeina sunkiai", – pastebi R.Žiulytė.

Chamizmas ir mokykloje

Vertinant patyčių kilmę, žvilgsnis kreipiamas į šeimą. "Labai svarbu, kokioje aplinkoje vaikas auga", – trafaretinė frazė visuose švietėjiškuose rašiniuose apie patyčias. Tačiau dar yra kita aplinka, daranti didžiulę įtaką.

Pateikiu kelis girdėtus vaikų klausimus: "Mama, ar mokytojas gali mokinį vadinti durniumi?" Taip žodis po žodžio ištraukiu, kad būta ir kitokių mokinių apibūdinimų. "Tu čia tik sėdi ir orą gadini", – leptelėjo mokytojas, matyt, nemokėjusiajam pamokos temos.

Ar iš mokytojo lūpų išskriejusi tokia ar panaši frazė nepadeda formuotis patyčioms?

Šaltas specialistės žodžių dušas atvėsina. "Užkliuvo mokytojo kreipinys? Vieną kartą? Chamizmas – čia jau kitas dalykas. Prasprūdo. Gal neišsimiegojo, prasta nuotaika, bet tai ne patyčios. Prasta bendravimo kultūra. Patyčios – veiksmas planingas ir turintis tikslą pažeminti", – pastebi Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė.

Kodėl linkę slėpti?

Pasak R.Žiulytės, mokyklų, kuriose iki privalomos patyčių prevencijos programos buvo imtasi veiksmų išgyvendinti šiuos skaudulius, rezultatai džiugina. Tarnybos klientų skaičius nedidėja – o tai esa vienas geresnių rodiklių.

Švietimo skyriaus vedėjo Virginijaus Mažeikos pateikti duomenys tarsi turėtų nuraminti – pernai dėl patyčių į juos kreiptasi vos tris kartus. Skaičius šokiruoja, ypač žinant, kad kas ketvirtas moksleivis patiria patyčias.

Naivu tikėtis, kad patyčių Kauno mokyklose beveik neliko. Realybė kur kas graudesnė – švietimo įstaigų vadovai daro viską, kad bet kokia problema liktų mokyklos viduje.

Tai ne iš piršto laužti įtarimai. Kai vieno berniuko keliami rūpesčiai jo tėčiui pasirodė kaip mokytojos "užsisėdimas" ir jis parašė kelis skundus Švietimo skyriui, mokyklos administracija patarė mokytojai susitvarkyti taip, kad skyrius apie šias problemas negirdėtų, priešingu atveju pedagogė bus atleista iš darbo.

Beveik visos mamos, tėčiai diskusijose apie drąsą pasakyti pastebėtas problemas ar neteisybę, prisipažino mieliau pasirenkantys neutralią poziciją. Kodėl? Dėl vaiko. Nes mokyklų administracijų ideologija leidžia gimti prielaidai, kad viskas daroma dėl išorinio spindesio, dėl rezultatų, mokinio krepšelių.

Pavojingas amžius

"Žinome, kad mokyklos vertinamos pagal pasiekimus. Tėvai vaikus veda į mokyklą tam, kad jie išmoktų. Niekas neprašo tuos vaikus padaryti laimingus ar išmokyti laimingai gyventi. Tėvų lūkesčiai – geri mokymosi rezultatai, kad vaikas įstotų į aukštąją mokyklą. Bet visa tai nepadeda nei bendravimo kultūrai, nei patyčių prevencijai", – susiformavusias normas paliečia R.Žiulytė.

Direktorės vertinimu, kad nesikreipė į švietimo skyrių ar pasirinko neutralią poziciją, nereiškia, kad patyčių, ar kito nederamo bendravimo problemos nėra. Gerai, jei tai neperauga į didesnes, kartais negrįžtamas ir tragiškas situacijas.

Dėl savižudybių prevencijos padaryta labai daug, tačiau net ir pasaulyje, kuriame padaroma dar daugiau, žudosi žmonės.

Apklausos rodo, kad daugiausia patyčių vyksta tarp 11–13 metų paauglių. Pasak R.Žiulytės, pastebėti, kad paauglius kamuoja rimtos problemos – sunku. Jei jau pamatei, kad jam kažkur viduje labai skauda, reikia čiupti nedelsiant, nes paaugliai yra labai impulsyvūs ir daug nesvarsto. Tai amžiaus tarpsnis, kai jie nepatenkinti savimi ir viskuo aplinkui.

"Kaunas pusantrų metų buvo laimingas. Nebuvo nė vienos mokyklinuko savižudybės. Iki to kelerius metus buvo po vieną, anksčiau net dvi, o buvo metai, kai skaičiavome keturias per metus" – nepaisant skaudžios statistikos, R.Žiulytė žadina optimizmą. – Dėl savižudybių prevencijos padaryta labai daug, tačiau net ir pasaulyje, kuriame padaroma dar daugiau, žudosi žmonės. Nėra šalies, kurioje nebūtų savižudybių."

Beveik visoms minėtoms problemoms spręsti specialistė rašo paprastą receptą – turi būti atvira bendravimo kultūra, kur galima pasakyti, paprašyti pagalbos ir sulaukti jos, o ne pasišaipymo.

Apklausa

"Vaikų linijos" užsakymu atlikta apklausa, kurią įvykdė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė "Spinter tyrimai", parodė, kad patyčios tarp vaikų ar suaugusiųjų dažniausiai pastebimos viešose vietose (38 proc. respondentų) ir mokykloje ar kitoje ugdymo įstaigoje (32 proc.), rečiau internete (19 proc.) bei žiniasklaidoje (19 proc.).

Apklausos duomenimis, padaugėjo manančiųjų, kad patyčių problema mokykloje yra labai aktuali (36 proc., kai 2016 m. buvo 27 proc.), beveik pusė apklaustųjų, kaip ir pernai, patyčių problemą laiko aktualia. Du kartus sumažėjo žmonių, kuriems patyčios mokykloje neatrodo svarbi problema (6 proc.).

Mokyklų gebėjimas spręsti patyčių problemą, apklausos duomenimis, vertinamas vidutiniškai (6 balai skalėje, kur 1 – visiškai nesugebama spręsti, o 10 – puikiai sprendžiama).

Komentaras

Aurelija Jocaitė, "Vaikų linijos" kampanijos "Be patyčių" koordinatorė

Pasaulinė organizacija atlieka tyrimą siekdama išsiaiškinti 42 Europos ir Šiaurės Amerikos šalių patyčių mastą. Mes esame pirmaujantys. Pas mus patyčių patiria daugiausia vaikų – apie 28 proc. Tai labai didelis mastas, verčiantis sunerimti. "Vaikų linija" per praėjusius metus atsiliepė į daugiau nei 160 tūkst. skambučių. Patyčios yra tarp pirmaujančių nusiskundimų, apie ką kalba vaikai. Mes sulaukiame ne tik skambučių. Mums ir rašo laiškus. Atsakėme į daugiau nei 1 tūkst. laiškų. Nuo lapkričio mėnesio pradėjome pokalbius internetu. Tokių pokalbių jau buvo 111. Tyrimų duomenimis, patyčios daugiausia vyksta tarp 11–13 metų vaikų. Tai yra paauglystė – tas amžius, kai labai svarbu su kuo nors pasikalbėti, kai labai svarbu mums pastebėti vaiko elgesio signalus, pokyčius. Jei nujaučiame esant patyčių iniciatorių – stabdyti. Suaugusieji vis dar turi daug mitų, kad patyčias visi išgyvenome, visi patyrėme, kad čia nėra labai blogai, kad reikia duoti atgal. Jei vaikas patiria patyčias, negali duoti atgal, nes nėra toks stiprus. Mes, suaugusieji, turime pastebėti vaiko elgesio pokyčius, tarkime, jei buvęs draugiškas vaikas ima elgtis kitaip, jei atsitraukia nuo kitų vaikų, jei anksčiau nedemonstruodavęs savo elgesio staiga ima rodyti. Bet koks elgesio pokytis jau duoda ženklą. Nebūtinai tai turi būti patyčių ženklas, tačiau tai yra ženklas, kad kažkas vyksta vaiko viduje, ir mes, suaugusieji, turime susimąstyti, pabendrauti, išgirsti, pamatyti. Kiekvienoje mokykloje, remiantis įstatymu ir rekomendacijomis, išleistomis reaguojant į smurtą, privalo vykti sava eiga – kas kam turi pranešti, kas su kuo anonimiškai turi pasikalbėti ir pan. Tokie žingsneliai turi būti suplanuoti. Mokyklos kreipėsi pagalbos į "Vaikų liniją", kad ši padėtų pasirengti tokią schemą. Jeigu laikytumės to, kas apibrėžta įstatymais, neabejoju, kad būtų lengviau.

Virginijus Mažeika, Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas

Kad mes apie patyčias kalbame, yra viešumas. Neslepiama, iškeliama, aiškinama mokiniams, kas yra patyčios. Kas anksčiau buvo laikoma norma, dabar vaikams išaiškinta nesant norma. Visa tai jau yra tam tikras rezultatas. Kai mokiausi mokykloje, tai lengvas prasivardžiavimas, lengvas pasišaipymas iš kokių nors savybių, atrodė normalus bendravimo būdas. Tuo metu buvo kita visuomenė, kitas kultūrinis, socialinis kontekstas. Kai kalbame apie kitą visuomenę, Europos valstybės keliamus standartus – tai nėra normalu. Mokyklos įpareigotos apie tokius atvejus informuoti iš karto. Valstybiniu lygiu nuo šių metų smurto prevencijos programa yra privaloma ir yra sudėtinė ugdymo programos dalis. Tai neatsitiktinis sprendimas. Veikia vaiko gerovės komisijos, kurių veikloje norima kartu su visų mokyklos pedagogų pagalba rasti bendrą kalbą su vaiko tėvais, pačiu vaiku, spręsti dėl kompleksinės pagalbos vaikui, nes patyčių priežastys gali būti labai įvairios. Daugelio mokomųjų dalykų programos integruojamos siejant jas su žmogaus orumu, elgsena, moralinėmis vertybėmis. Atitinkamai tai paliečia ir patyčių kontekstą. Labai svarbus veiksnys – ką vaikas mato aplinkoje, viešoje erdvėje. Ne paslaptis, kad už mokyklos ribų matoma labai daug patyčių. Labai svarbu, ką vaikas mato šeimoje. Šeimos modelis kopijuojamas. Jei vaikas patiria psichologinį smurtą ar prievartą namuose, tai sunku tikėtis, kad tokio bendravimo modelio netaikys bendraudamas su kitais. Akcentuojama ne tik patyčių prevencija mokykloje, bet ir patyčių prevencija šeimoje, remiantis Vaiko pagrindų įstatymu, platesniu šios problemos suvokimu, kad patyčios yra tam tikro visuomenės brandos lygio požymis.

Mykolas Majauskas, Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas

Priimti įstatymai, patvirtintos prevencijos programos, steigiamos naujos darbo grupės, bet iš esmės situacija ir toliau nesikeičia. Mokiniai kiekvieną dieną išgyvena psichologinį smurtą, patiria patyčias, tačiau savivaldybės dažnai į tai visai nereaguoja. Vaikai su tuo turi tvarkytis vieni. Deja, ne visiems pavyksta. Svarbu, kad visais lygiais valstybė pripažintų, jog emocinis saugumas vaikams yra būtinas, ir dėtų nuolatines pastangas užtikrinti saugią aplinką mokytis. Nebandytų slėpti ir neapsimetinėtų, kad patyčių nėra. Jų visur yra, tik vieni pripažįsta, kiti – ne. Mokyklose turi būti atvirai kalbamasi apie emocines problemas, išklausomi vaikai, tėvai, pedagogai, suteikiama profesionali psichologinė anoniminė pagalba. Mokyklos vadovai turi principingai spręsti giliai įsišaknijusią patyčių kultūrą, o savivaldybė – skirti tam reikiamus resursus ir reguliariai vertinti emocinę aplinką trumpomis, anoniminėmis apklausomis. Kaunas jau deda nemažai pastangų ir dirba teisinga linkme, vertinant tiek patyčių, tiek savižudybių prevenciją, bet, akivaizdu, kad dar laukia ilgas kelias. Matau tai ir iš situacijos Vilniaus mieste, kur skiriamas didelis dėmesys, bet pokyčiai ateina labai lėtai. Žinant, kokia situacija didmiesčiuose, galite tik įsivaizduoti, kaip sunku vaikams rajonuose, kur emocinio saugumo klausimai apskritai svetimi. Manau, negalime tikėtis realių pokyčių, kol psichikos sveikata bus nepatogi tema ir liks tik valstybės prioritetų paraštėse.