Plačiau apie šią situaciją pasakojo Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Lina Cholinienė.

– Daug kam užkliuvo teksto turinys. Sako, kad galbūt jis nėra korektiškas. Kokios jūsų įžvalgos?

– Didžiausia diskusija kilo dėl vieno teksto. Tai buvo Alio Balbieriaus tekstas „Aš žudžiau jūrų žvaigždes“. Tame tekste turime vieną žodį, kuris ir sukėlė daug tų diskusijų. Aš galiu pacituoti tą sakinį, manau, visiems įdomu: „Dalies vadinamųjų žvaigždžių ir nuvorišų prabangos demonstracija iš tiesų nedaug skiriasi nuo vargšo ekshibicionisto, viešai demonstruojančio savo organą“. Manau, kad šis sakinys ir sukėlė tą pasipiktinimo bangą. Dėl to, kad tai yra intymu, dėl to, kad yra toks gan aštrus žodis. Konkrečiai šitas tekstas gan sarkastiškai, ironiškai liečia vieną svarbiausių šių dienų problemų. Tokį perdėtą prabangos demonstravimą viešojoje erdvėje, tokį gal net jos šlovinimą. Dėl to A. Balbierius pasirenka tokią aštrią leksiką, kad pabrėžtų prabangos problemą. Mes kaip tik savo pamokose ir mokome, kad kartais tam tikra žodžio raiška leidžia pasiekti teksto autoriui tikslą. Manau, kad čia nėra problema, o kaip tik toks mokinio mokymas mąstyti kritiškai, vertinti tą, ką tu skaitai.

– Ar tekstas siekė sukritikuoti turtingus žmones?

– Tekstas kritikuoja ne šiaip turtingus žmones. Būti turtingu žmogumi nėra yda. Kritikuojamas perdėtas demonstravimas ir tai siejama su tuštybe. Kada žmogus viduje yra tuščias, sutikite, labai dažnai jis tą kompensuoja savo išore. Apsikrauna tam tikrais daiktais, pinigais ir kitais dalykais. Tai šita problema ir yra keliama. Ne paties turto, o to apsėdimo, manijos. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tinkama tai palyginti su ekshibicionistu?

– Manau, kad ši raiška tikrai tinkama. Tik intelektualus žmogus, kokius mes ir siekiame išugdyti mokykloje, supras šitą palyginimą.

– Ar vienuoliktokai gali rinktis tekstus? Kiek tekstų pateikiama? Kaip visa tai vyksta?

– Mokiniai neturi galimybės pasirinkti. Ruošimosi patalpoje jie įsiveda savo kodą ir gauna vieną tekstą. Tekstai keičiasi kas du mokinius. Bet tekstai mus nustebino. Jie buvo skirtingos apimties, o šis tekstas, apie kurį kalbėjome anksčiau, jis duotas tik 230 žodžių. Čia gal jo problema, nes kiti mokiniai gavo arti 500 žodžių. Tada atsiranda tokia nelygybė, kodėl vienas mokinys per 20 minučių turi perskaityti trumpesnį tekstą, o kitas ilgesnį. 

Konkrečiai šitas tekstas gan sarkastiškai, ironiškai liečia vieną svarbiausių šių dienų problemų.

– Kokių pastabų Nacionaliniai švietimo agentūrai, kuri organizuoja visą tekstų atrinkimą, turi lituanistai?

– Kaip ir minėjau, tekstų ilgių skirtumas. Jie pasakė, kad nesuprato. Tai eilinė problema – aiškios komunikacijos stoka, nes kažkodėl visi Lietuvos lituanistai suprato, kad A lygio tekstai bus 500 žodžių, o B lygio tekstai 400 žodžių. Ir dabar išsiginti šitų žodžių viešumoje bandant save išsukti, manyčiau, yra neetiška ir nemandagu.

Situaciją pakomentavo ir Seimo narys Aurelijus Veryga.

„Ugdymas turi nešti tam tikrą žinią. Suprantu, kad gal čia buvo noras pakalbėti apie tvarumą, atsakomybes, bet pats tekstas – labai radikalus. Sulyginti žmogaus turto turėjimą su psichikos sutrikimu? Tai stigmatizuoja didelę visuomenės grupę. Aš čia jau gal kaip psichiatras pasakysiu, kad taip negalima. Aš irgi esu kažkur liežuvį paleidęs ir panaudojęs šizofrenijos terminą, bet to daryti nereikėtų ir negalima. Tai – žmonės, kurie turi sutrikimų, psichikos problemų. Manau, kad tai neetiškas lyginimas. Gal tekstą rašęs žmogus pats neturi supratimo, ką su kuo reikia lyginti. Juk žmogus nekaltas, kad turi tą sutrikimą“, – sakė A. Veryga.

Lygūs ir lygesni europiečiai

Nors du trečdaliai turtingiausių pasaulio šalių yra Europoje, tačiau dėl Senajame žemyne plačiai paplitusios pajamų nelygybės tarp ES žmonių yra lygių ir lygesnių. Dideli pajamų skirtumai rodo, kad Europoje egzistuoja labai ryški takoskyra: Šiaurės ir Vakarų Europos valstybių gyventojų vidutinės pajamos yra didesnės nei daugelio Pietų ir Rytų Europos šalių gyventojų. Vidutinės pajamos labai skiriasi ne tik ES, bet ir kitose Europos valstybėse, o galimybė pirkti prekes ir paslaugas ES priklauso nuo pajamų lygio, kuris svyruoja nuo labai aukšto iki nepadoriai mažo.

Vienas iš būdų įvertinti ir palyginti žmonių pajamų skirtumus yra palyginimas pagal perkamosios galios standartą (PGS), kuris leidžia susidaryti vaizdą apie gyvenimo lygį skirtingose valstybėse. PGS yra savotiška valiuta, kuri panaikina kainų lygio skirtumus, parodant, kaip už vieną PGS galima nusipirkti tą pačią prekę ar paslaugą bet kurioje šalyje.

Pajamų skirtumas tarp ES valstybių – beveik 9 kartai

Vertinant Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis ir ES šalis kandidates, aiškėja, kad po Liuksemburgo, kuris pernai užėmė pirmą vietą pagal PGS (33 214), eina Norvegija (27 090) ir Šveicarija (26 389), toliau rikiuojasi Nyderlandai ir Austrija. Lietuva pagal šį rodiklį yra žemiau nei Europos vidurkis, kuris sudaro 18 706 PGS. Mūsų šalies PGS 2022 m. sudarė 14 202, o žemiausias iš ES šalių jis buvo Bulgarijoje – 9 671.

Tačiau, vertinant pajamas ne pagal PGS, o eurais, pajamų nelygybė Europoje atrodo dar blogiau. Vienam gyventojui tenkančios vidutinės disponuojamos pajamos 2022 m. ES svyravo nuo 5 378 eurų Bulgarijoje iki 45 310 eurų Liuksemburge, t. y. skyrėsi beveik devynis kartus. Disponuojamų vidutinių pajamų vidurkis ES buvo 19 083 eurai. Tik penkiose Europos šalyse jis buvo didesnis kaip 35 000 eurų: Liuksemburge, Šveicarijoje, Islandijoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

 

Devyniose ES valstybėse ir dviejose šalyse kandidatėse per pastaruosius penkerius metus disponuojamos vidutinės pajamos padidėjo daugiau kaip 40 proc., o visoje ES – 17 proc.

Algos, neatskaičiavus mokesčių, didėja, o piniginėje – mažėja

Nepaisant, kad vidutinis pajamų padidėjimas ES sudarė 2 802 eurus, jis neatspindi realios situacijos. Neregėtos infliacijos fone daugumoje ES valstybių narių realus darbo užmokestis mažėjo dėl didėjančių prekių ir paslaugų kainų.

Vertinant 19 šalių (17 ES valstybių narių, Jungtinę Karalystę ir Turkiją), realus minimalus darbo užmokestis, palyginti su 2021 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, padidėjo tik Turkijoje (15,9 proc.), Prancūzijoje (2,3 proc.) ir Belgijoje (1,9 proc.). Lietuvoje pernai, nepaisant nominalaus MMA padidėjimo nuo 730 eurų iki 840 eurų, realiai minimali alga sumažėjo 8,3 proc., o kaimyninėje Latvijoje – net 18,2 proc.

Todėl juokinga ir graudu klausytis valdančiųjų, kai jie giriasi, kad susitvarkė su ekonominiais iššūkiais ir, neva rūpindamiesi žmonėmis, smarkiai pakėlė minimalų atlyginimą ir net padidino vidutinį atlyginimą Lietuvoje. Tačiau apgaudinėja ir kukliai tyli, kad paslaugų ir prekių (ypač kasdienio vartojimo) kainas padidino taip, kad už gaunamą didesnį atlyginimą galima nupirkti žymiai mažiau priekių nei prieš porą metų, nes žmonių perkamoji galia smarkiai krito.

Socialinė neteisybė Lietuvoje bado akis

Toliau – dar blogiau. ES gyventojų rykštė yra ne tik žymūs pajamų skirtumai tarp valstybių narių, bet ir pajamų skirtumai pačių valstybių viduje. Jau ne vienus metus Lietuva yra viena pirmaujančių ES šalių pagal bendrą pajamų nelygybės laipsnį. Tai atspindi Gini indeksas, kuris mūsų šalyje 2022 m. sudarė 36,2 proc., kur 0 reiškia visišką lygybę, o 100 – visišką nelygybę. Nors pastaraisiais metais indeksas šiek tiek svyravo, tačiau per visą laikotarpį Lietuvoje jis buvo didesnis už ES vidurkį. Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypač sunerimti.

 

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypač sunerimti.

Dėl didėjančių ir nekontroliuojamų energijos išteklių kainų, taip pat dėl aukštų aplinkosaugos standartų ir didesnių darbo jėgos kaštų, vis daugiau kompanijų yra priverstos trauktis iš ES ir rinktis kitas valstybes savo gamybos ir verslo plėtrai. Pernai dėl priimto infliacijos mažinimo įstatymo ES kompanijos pradėjo rinktis JAV, nes gamintojams, naudojantiems ekologiškas technologijas ir pasirinkusiems šią valstybę, buvo skiriamos dosnios vyriausybės subsidijos. Taip pat tradiciškai gamintojai jau seniai renkasi Azijos šalis, ypač Kiniją, dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų nebuvimo ir mažesnių darbo jėgos kainų.

ES privalo susigrąžinti gamintojus

Tokios ekonominės situacijos fone tampa akivaizdu, kad ES būtina kuo skubiau imtis veiksmų tiek pajamų nelygybei mažinti, tiek pritraukti gamintojų į ekonomiškai mažiau išsivysčiusius ES regionus. Tai galima padaryti tik tuo atveju, jeigu bus sukurtos geresnės investicinės sąlygos, kai investicijų atsiperkamumo laikotarpis yra trumpesnis, o grąža – didesnė. Todėl aš Europos Parlamente užregistravau pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl pajamų nelygybės tarp ES valstybių narių.

Dokumente pabrėžiama, kad pajamos ES valstybėse narėse tarp didžiausių ir mažiausių skiriasi beveik devynis kartus, o Vakarų Europos valstybių gyventojų pajamų mediana yra daugiau negu tris kartus didesnė už valstybių, kurios įstojo į ES po 2004 m. Atkreipiau dėmesį, kad ES jau daugelį metų kenčia nuo gamybos iškėlimo į trečiąsias valstybes, kur mokesčių našta yra mažesnė nei Europoje. Atsižvelgdamas į tai paraginau Komisiją parengti strategiją dėl gamybos skatinimo Vidurio ir Rytų Europoje, siekiant sumažinti pajamų nelygybę, nes taip ne tik būtų padidintas naujų ES valstybių narių gyventojų užmokestis, bet ir sustiprėtų pati ES.

Esu tikras, kai kalbame apie lygybę ES, pirmiausia turime kalbėti apie žmonių pajamų lygybę, nes būtent pajamos lemia, kad žmonės galėtų jaustis laisvi, lygūs, laimingi ir patenkinti savo gyvenimu ir valstybėmis, kuriose gyvena.

Pagarbiai

jūsų nepriklausomas Europos Parlamento narys

Viktoras USPASKICH

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią EP poziciją.

„Jei nesiimsime veiksmų dabar, Darbotvarkė iki 2030 metų gali tapti pasaulio, kuris galėjo būti, epitafija“, – JT darnaus vystymosi tikslų iki 2030 metų vertinimo ataskaitoje įspėjo organizacijos generalinis sekretorius Antonio Guterresas (Antoniju Guterišas).

– Papasakokite apie tyrimą. Ar išties nustatyta, kad darbo užmokestis kažkaip susijęs su  moterų svoriu?

– Per kelis pastaruosius dešimtmečius buvo atlikta ne viena dešimtis tokių tyrimų, kurie iš tiesų patvirtina, kad antsvoris prisideda prie užmokesčio baudos ir vidutiniškai nuo Australijos iki JAV siekia apie 10 proc.

– Ar patys darbdaviai nusprendžia mažiau mokėti, ar yra ir kitų priežasčių?

– Priežastys yra kompleksinės. Egzistuoja socialinės normos, yra tipai, kaip, tarkim, asmuo turi atrodyti. Iš kitos pusės, dėl tų normų gali būti, kad pačios moterys turi mažiau pasitikėjimo savimi ir rečiau prašo padidinti atlyginimą, rečiau pretenduoja į tam tikras naujas, aukštesnes pozicijas. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip darbdaviai argumentuoja, kodėl mažiau mokės apkūniai darbuotojai?

– Tas psichologinis aspektas gali būti įvairus. Žvelgiant iš tų socialinių normų perspektyvos, vertinant žmogaus išvaizdą, gali būti daromos tam tikros prielaidos. Tai gali apspręsti ir jo atliekamas darbe funkcijas. Jeigu žmogus turi antsvorio, darbdavys gali daryti prielaidą, kad galbūt jis yra mažiau atsakingas, galbūt jis turi mažiau valios siekti gerų rezultatų. Yra tokios klaidingos nuomonės, kurios kenkia ne tik visuomenei, bet ir ekonomikai. Įdomu tai, kad visi šie tyrimai nerado užmokesčio baudos vyrams. Arba ta bauda buvo labai minimali ir siekė mažiau kaip 1 proc.

Buvo pastebėta, kad apkūnios moterys rečiau sulaukdavo kvietimo į darbo pokalbį net tokioje šalyje kaip Švedija, kurioje akcentuojama lyčių ir kitokia lygybė.

 

– Susidaro įspūdis, kad jei apkūni moteris dirbs lėčiau darbe, tai apkūnus vyras sugebės suktis greičiau. Kur logika?

– Iš tiesų galima daryti daug prielaidų, įvairiai interpretuoti, vis dėlto tyrimai parodo, kad turime tą problemą. Kita vertus ta problema realybėje gali būti dar didesnė, nes kai kurios moterys būtent dėl antsvorio galbūt net nepriimamos į tam tikras pozicijas.

– Čia Švedijoje buvo atliktas tyrimas, kad dėl antsvorio moterims sunkiau įsidarbinti?

– Taip. Ir čia labai svarbus aspektas, kadangi Švedijoje yra vis dar populiaru siųsti savo gyvenimo aprašymą prisegant ir savo nuotrauką. Mokslininkai darė tokį eksperimentą – siųsdami gyvenimo aprašymus pridėjo tiek kūno standartus atitinkančių žmonių nuotraukas, tiek turinčių antsvorio. Buvo pastebėta, kad apkūnios moterys rečiau sulaukdavo kvietimo į darbo pokalbį net tokioje šalyje kaip Švedija, kurioje akcentuojama lyčių ir kitokia lygybė gerokai stipriau nei kitose valstybėse.

–  Ar tokie tyrimai duoda atsakymą, ką daryti su tokia problema, kaip ją spręsti?

– Kalbant tiek apie nelygybę tarp vyrų ir moterų, tiek apie nelygybę vertinant žmogaus kūno svorį, tai turbūt pirmiausiai turėtume išmesti iš galvos socialines normas ir stereotipus. Ir turėtume nespręsti apie žmogaus savybes ir gebėjimus pagal jo išorę, išvaizdą. Dar yra labai klaidingai manoma, kad pats žmogus renkasi, koks turi būti jo svoris, kad tik nuo jo priklauso. Neatsižvelgiama į kitus faktorius – ne visada galime lengvai kontroliuoti savo svorį ar jį pakeisti. Ir juo labiau apkūnus žmogus nėra blogesnis specialistas.

– Tai išvada tokia, kad specialistus reikėtų samdyti pagal kompetencijas, o ne pagal jo kūno svorį?

– Taip, būtent kompetencija yra geriausias kriterijus renkantis darbuotojus.

Tai, anot jų, patiria didžioji dalis LGBT+ bendruomenei priklausančių moksleivių. Aktyvių piliečių fondo darbuotojos teigimu, atliktų tyrimų duomenys rodo, kad didelė dalis LGBT+ priklausančių mokinių sakėsi jautę ne tik moksleivių, bet ir mokytojų homofobiją. Kartais, neslepia su LGBT+ bendruomene besitapatinantis moksleivis, mokytojai smurtą patiriantiems mokiniams tiesiog pasiūlo „atrodyti normaliems“.

LGBT+ moksleivių psichologinė gerovė Lietuvoje nėra gera

LGBT+ bendruomenei priklausančio jaunimo psichologinė gerovė Lietuvoje nėra gera, sako Aktyvių piliečių fondo darbuotoja, psichologė Rasa Katinaitė.

„Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros, geriau žinomos, kaip FRA, duomenimis, net pusė 15-17 m. LGBT+ moksleivių Lietuvoje nurodo turį depresijos simptomų“, – antradienį naujienų agentūroje ELTA Tolerantiško jaunimo asociacijos surengtoje spaudos konferencijoje sakė ji.

R. Katinaitės teigimu, panašius duomenimis rodo ir kiti atlikti tyrimai. Vieno iš jų duomenimis, net 86 proc. LGBT+ priklausančių mokinių sakėsi jautę mokytojų homofobiją.

„Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL duomenimis, 2 iš 3 LGBT+ moksleivių vengia eiti į mokyklą, nes ten jaučiasi nesaugiai. Aš, kartu su Tolerantiško jaunimo asociacija šiais metais atlikome nereprezentatyvų tyrimą, kuriame dalyvavo beveik 100 Lietuvos moksleivių, dauguma priskiriančių save LGBT+ bendruomenei, bet keletas ir savęs jai nepriskiriančių. Jo duomenys patvirtina tai: net 86 procentai moksleivių teigė mokykloje patyrę mokytojų homofobiją ar transfobiją bei 70 procentų moksleivių teigė jas patyrę iš kitų mokinių“, – sakė R. Katinaitė.

R. Katinaitė/ D. Labučio (Fotobanko) nuotr.

Jos teigimu, šie duomenys nepriklausė nuo to, ar moksleivis buvo iš didmiesčio ar iš kaimo, besimokantis gimnazijoje, pagrindinėje ar profesinėje mokykloje.

„Visur viskas buvo daugmaž taip pat“, – akcentavo Aktyvių piliečių fondo darbuotoja.

Pasak jos, dauguma moksleivių ir mokytojų savo neigiamą nusistatymą išreiškia per homofobinių patyčių ignoravimą, LGBT bendruomenės pašiepimą ir pasišlykštėjimo išreiškimą.

Kiti mokytojai <..> jiems einant prie lentos pravardžiuoja juos necenzūriniais žodžiais, mėto juokelius apie jų romantinį gyvenimą.

„Tačiau yra dalis moksleivių ir mokytojų, kurie pamokų metu atvirai kalba apie tai, kaip homoseksualius asmenis reiktų žudyti bei pateikia savo įsivaizdavimą, kaip geriausiai tai padaryti: sušaudyti, suvaryti į dujų kameras, taip pat skleidžia klaidingą ir mokslu nepagrįstą informaciją apie tai, kad homoseksualumas yra psichikos sutrikimas, nors jis iš psichikos sutrikimų sąrašo galutinai buvo išbrauktas dar 1992 metais. Kiti mokytojai neina taip toli, tačiau paima kitą kraštutinumą – jie arba jos tiesiogiai tyčiojasi iš atvirai savo seksualinę orientaciją atskleidusių moksleivių – jiems einant prie lentos pravardžiuoja juos necenzūriniais žodžiais, mėto juokelius apie jų romantinį gyvenimą“, – sakė R. Katinaitė.

Visgi, pažymėjo ji, žvelgiant į darytų apklausų duomenis, galima matyti ir pozityvių akcentų.

„Beveik pusė moksleivių teigia turį mokytojų, kurie arba apsaugo homofobijos atveju, arba netgi atvirai išreiškia palaikymą LGBT+ bendruomenei, savo pasisakymais per pamoką, stabdydami neigiamus homofobinius ar transfobinius pasisakymus bei įtraukdami temas, susijusias su LGBT+ bendruomene į mokymo programą ten, kur tai yra tinkama ir reikalinga – pavyzdžiui, kalbėdami apie homoseksualaus literatūros ar mokslo veikėjo biografiją“, – pridūrė ji.

Tai, kad Lietuvos mokyklose atmosfera LGBT bendruomenei nėra pakanti, akcentavo ir Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis.

„Norime atkreipti dėmesį, kad šiek tiek laisvėjant visuomenei į viešumą vis patenka informacijos apie mokyklose netinkamai ar nepakankamai reprezentuojamas LGBT+ asmenų grupes. Jeigu pamenate, prieš kelerius metus buvo paviešinta informacija apie tikybos mokytojos Telšių Žemaitės gimnazijoje pamoką, kurioje homoseksualūs asmenys buvo prilyginami kanibalams, šiemet VGTU Inžinerijos licėjuje psichologijos pamokoje mokiniams galimai buvo dėstoma, jog „dauguma pedofilų yra gėjai“ ir pan.“, – sakė jis.

Nepakantumas susijęs su didesne savižudybių LGBT+ bendruomenėje rizika

Mokyklose vis dar tvyranti LGBT+ bendruomenės atstūmimo ir nepripažinimo atmosfera, akcentavo R. Katinaitė, yra priežastis daugybės tragedijų Lietuvoje. Pasak jos, stigmatizuojamos LGBT+ bendruomenės nariai susiduria su kur kas didesne savižudybių ar depresijos rizika.

„Jiems sunku išreikšti savo nuomonę ir už ją atstovėti, dažnai viską kaupia savyje, kol galiausiai iš viso to gali atsirasti psichologiniai sunkumai, tokie kaip depresija ar mintys apie savižudybę. Ir tai paaiškina, dėl ko LGBT+ bendruomenė ar kitos stigmatizuojamos grupės visada patiria didesnę riziką dėl savižudybės nei bendroji populiacija. Be viso šito, moksleiviui patiriančiam diskriminaciją ar nepriėmimą mokykloje, formuojasi neigiamos nuostatos į mokyklą ir dėl to kenčia jo akademiniai pasiekimai – jau seniai yra aišku, kad nuo to, kaip vaikas ar paauglys jaučiasi mokykloje priklauso tai, kiek jis pastangų skirs mokymuisi ir kokius pasiekimus turės. Taig, vien tik diskriminacija gali paveikti akademinę vaiko sėkmę, jo psichologinę gerovę bei ateityje susiformavusią asmenybę“, – teigė ji.

LGBT+ moksleivis: kartais mokytojai siūlo būti normaliems

Tai, kad Lietuvos mokyklose trūksta pakantumo tvirtino ir spaudos konferencijoje dalyvavęs moksleivis Klaidas. Jis neslėpė, kad priklauso LGBT bendruomenei ir, kad jo aplinkoje esama asmenų, patiriančių ne tik patyčias, bet ir smurtą.

„Didžioji dalis sulaukia ne tik necenzūrinių pravardžiavimų, bet ir grasinimų būti sumuštiems ar net nužudytiems, palinkėjimų numirti ir nusižudyti. Kartais tie grasinimai tampa nebe grasinimais, o veiksmais ir LGBT mokiniai būna sumušami vien todėl, jog yra LGBT. Ką dėl to daro mokytojai ir administracija? Dažniausiai nieko. Mano draugams yra tekę girdėti iš mokytojų tokias frazes kaip „nereikia demonstruotis, atrodyk normaliai ir niekas nemuš“, – teigė moksleivis.

D. Labučio (Fotobanko) nuotr.

Ragina moksleivius burtis į klubus

Spaudos konferencijoje dalyvavę Aktyvių piliečių fondo darbuotojai taip pat pristatė iniciatyvą, kuri, anot jų, turėtų šiek tiek švelninti aptartą situaciją. Siūloma 9-12 klausių moksleiviams steigti Aktyvių piliečių fondo finansuojamus „Rainbow Challenge“ klubus mokyklose. Tai, anot jų, paskatintų dialogą mokyklose.

„Tai klubai aktyviems moksleiviams, kuriems nėra tas pats, kas vyksta jų mokykloje, kurie nori pakeisti mokyklos aplinką ir ją paversti saugesne bei draugiškesne vieta visiems, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos, kultūros, turimos negalios ir kitų skiriamųjų bruožų“, – teigė R. Katinaitė.

„Iškart noriu užbėgti klausimams už akių ir pasakyti, jog tai nereiškia, kad mes dabar eisime į mokyklas ir skleisime, taip sakoma, propagandą. Ne, to nedarysime, pirmiausia dėl to, kad nemanome, jog tai būtų efektyvu. Mūsų manymu ir remiantis kitų šalių patirtimi, būtent moksleiviai geriausiai žino savo mokyklos situaciją, būtent jie anksčiausiai pastebi pasireiškiančią diskriminaciją ir būtent jie gali paveikiausiai prieiti prie savo bendraamžių. Dėl to šias grupes steigti ir veiklas vykdyti kviečiame pačius 9-12 klasių moksleivius. Būtent jie valdys šias grupes ir tik jie patys spręs, koks yra grupės tikslas, kokias veiklas organizuoti, kokius svečius pasikviesti“, – pridūrė R. Katinaitė.

„Aš manau, kad tokiam žingsniui Lietuva jau pribrendo ir kviečiu mokyklas ir 9-12 klasių moksleivius atkreipti dėmesį į šią iniciatyvą bei prie jos prisidėti, nes pokyčių mums tikrai reikia“, – apibendrino ji.

G. Nausėda Potugalijoje dalyvauja neformalioje Europos Vadovų Taryboje ir viršūnių susitikime socialiniais klausimais.

„Pandemija gerokai komplikavo vaizdą tiek švietimo, sveikatos apsaugos sistemoje, bet ir pajamų nelygybės požiūriu situacija, deja, pablogėjo. Tai yra objektyvus veiksnys. Aš manau, kad su juo būtina kovoti ekonominės ir socialinės politikos priemonėmis. ES labai puikiai suvokia realią situaciją, atsakomybę ir suteikia šitą atsakomybę tiek centrinėms institucijoms, tiek nacionalinėms Vyriausybėms. Mūsų pozicija ta, kad turime ir nacionaliniu lygiu naudoti labai aktyvias priemones tam, kad koreguotume ir pagerintume socialinę mūsų žmonių situaciją, kuri šiuo metu tikrai nėra geriausia“, – sako G. Nausėda.

Pasak G. Nausėdos, pirmiausia reikia nukreipti savo pastangas į tas sritis, kurios labiausiai reikalauja dėmesio – pirmiausia vienodo starto, vienodų galimybių užtikrinimas, ypač tiems žmonėms, kurie turi negalių, taip pat vaikams, vyresniems žmonėms.

„Taip pat svarbu užtikrinti pastangas garantuoti minimalų pajamų standartą išvengti skurdo didėjimo. Deja, tai taip pat šiuo metu yra problema. Man svarbu, kad būtų socialinis dialogas, kad jis būtų ne deklaratyvus, formalus, o įtrauktų interesų grupes, darbdavius, darbuotojų organizacijas į sprendimų priėmimų procesą“, – sakė šalies vadovas.

Nors COVID-19 šiandien yra laikomas didžiausia grėsme žmonių sveikatai, pandemija nevienodai paliečia skirtingas visuomenės grupes.

„COVID-19 yra ne tik sveikatos siaurąja medicinine prasme ar sveikatos priežiūros krizė. Pandemija pagilino jau egzistuojančias socialines nelygybes. Nors amžius ir sergamumas lėtinėmis ligomis yra laikomi vienais pagrindinių mirtingumo nuo koronaviruso rizikos veiksnių, COVID-19 ligos riziką ir bendrą pandemijos poveikį gyventojų sveikatai svarbu įvertinti ir socialinės nelygybės aspektu“, – sako sveikatos sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorė dr. G. Baltrušaitytė.

„Jau dabar mūsų demografai fiksuoja nuo pandemijos pradžios išaugusį perteklinį gyventojų mirtingumą. Tikėtina, kad labiausiai šiuo atžvilgiu nukentės socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės, skurdesnių ar atokesnių regionų gyventojai“, – įspėja mokslininkė.

Plačiau apie šio reiškinio priežastis – „Kauno dienos“ studijoje.

„Apie teisingesnę valstybę ir visuomenę galėtume kalbėti, jei santykis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų pajamų sumažėtų bent iki 5 kartų. Siekiant šio tikslo, pirmas tikslas bus užtikrinti, kad koronaviruso pandemija neturėtų ilgalaikio neigiamo poveikio socialinei atskirčiai ir skurdui.

Taip pat turėsime pasirūpinti senyvo amžiaus asmenimis, nes apie visuomenės gerovę galima spręsti pagal tai, kaip ji elgiasi su savo senjorais. Pensijos turi būti didinamos sparčiau, kad jų lygis atitiktų Vakarų Europos standartus. Todėl teikiau – ir teiksiu ateityje – būtinus įstatymų pakeitimus“, – Prezidentūroje kalbėjo G. Nausėda.

Anot prezidento, vienas prioritetų ekonomikoje turėtų būti išmanesnė kova su šešėliu.

„Taip pat turime siekti ekonomikos pertvarkos, kurti didesnę pridėtinę vertę ir siekti, kad Lietuvos žmonių darbo užmokestis vytųsi gerovės valstybių lygį. Mums būtina ir teisingesnė mokesčių sistema be nepagrįstų apmokestinimo netolygumų ir mokestinių išlygų. Vienu prioritetų turime laikyti išmanesnę kovą su šešėliu, sekinančiu valstybės finansinius išteklius“, – teigė prezidentas.

G. Nausėda taip pat išsakė siekį, kad regionuose vidutinis darbo užmokestis siektų bent 85 proc. Vilniaus regiono lygio.

„Privalome užtikrinti veiksmingą regioninę politiką, kuri mažintų regionų atskirtį, taigi ir spaudimą žmonėms geresnio gyvenimo ieškoti sostinėje – arba užsienyje. To nepavyks pasiekti be stiprių ir savarankiškų savivaldybių. Kartu su savo komanda ir kitomis Lietuvos valdžios institucijomis siekiu, kad šalies regionuose vidutinis darbo užmokestis pasiektų ne mažiau 85 proc. sostinės regiono lygio“, – sakė jis.

Pajamų nelygybė taip pat tebėra viena didžiausių Bendrijoje. 2016 m. 20-ies proc. turtingiausių gyventojų pajamos daugiau nei septynis kartus viršijo 20-ies proc. neturtingiausių gyventojų pajamas ir tai yra daugiau nei ES vidurkis. Tiesa, EK skelbiami – 2016 m. duomenys, naujesnių nėra, o ministras Linas Kukuraitis sako, Lietuvoje apskritai niekas neskaičiuoja skurdo lygio, todėl dabar jo vadovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mėgina tokį mechanizmą sukurti. Kodėl Lietuva, metai iš metų raginama mažinti augantį skurdą ir pajamų nelygybę, net neturėjo, kaip jį išmatuoti, lieka tik spėlioti.

Šį savaitgalį šalies parduotuvėse buvo surengta 25-oji labdaros ir paramos fondo „Maisto banko“ akcija, per kurią pirkėjai galėjo paaukoti produktų skurdžiau gyvenančiųjų stalui. Pasak fondo atstovų, tokios paramos prašytojų ypač daug buvo 2011 m. ir 2012 m. – apie 600 tūkst.  Prieš trejus metus - apie 260 tūkst., pernai – apie 200 tūkst. Tačiau tokiam sumažėjimui įtakos turėjo nebūtinai gerėjantis gyvenimas. Pagrindinė priežastis – didelė emigracija. Kurie sunkiai vertėsi tėvynėje - emigravo. Nuo 2017 m. sausio Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nustatė aukštesnę kartelę tokiai paramai gauti – nuo 153 iki 183 eurų, tenkančių vienam asmeniui per mėnesį. 

„Minimali alga, pensijų padidinimas tiek gerovės žmonėms nepagerino, bet formaliai jie nebegalėjo dėl pakilusių pajamų kreiptis paramos“, – tikina „Maisto banko“ komunikacijos ir plėtros vadovas Vaidotas Ilgius.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Socialinės tarnybos vadovė rodo sąrašą, kiek per dieną skurstančiųjų ateina drabužių – iki 100 žmonių. Daugiausia vyresnio amžiaus.

„Šiuo metu ateina tik mama ar senelė ir klausiam, kur jūsų vaikai, sako – užsieny“, – pasakoja Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Socialinės tarnybos vadovė Snieguolė Rudzinskienė.

Vienoje iš Vilniaus labdaros valgyklų kasdien karšto maisto ateina iki 250 žmonių.

„Daug vyresnio amžiaus žmonių, kurių mažos pensijos, kurie negali išlaikyti savo būsto. Kai kurie turi būstą, bet neturi elektros, neturi vandens, nes gali tik minimaliai išlaikyti jį iš savo pensijos. Tada ateina čia pavalgyti, nusiprausti, gauti dar papildomai maisto, tiesiog išgyventi“, – situaciją komentuoja Socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ vadovas Vladislavas Bortkevičius.

Valgyklos lankytoja Aleksandra pasakoja, kad prieš metus dirbo statybos bendrovėje, atliko apdailos darbus. Neslepia, kad turėjo problemų dėl alkoholio.

„Atlyginimas – minimumas. Antstolis dalį išskaičiuoja. Kelionei reikia, telefonui reikia, lieka tik batonui. Jei tik batoną valgau, koks iš manęs darbuotojas, tuo labiau tokiam amžiuje“, – pasakoja Aleksandra.

EK Struktūrinių reformų pažangos vertinimo ataskaitoje teigiama, kad Lietuvoje ekonomikos augimo teikiama nauda paskirstoma nevienodai, o skurdo rizika tebėra viena didžiausių ES. Socialinės apsaugos ir darbo ministras sako, kad šie duomenys neatitinka tikrosios padėties.

Deja, mes turim problemą su skurdo matavimu ir vertinimu, kad galim remtis tik Eurostato daromais tyrimais, kurių duomenys ateina anksčiausiai po 1,5 metų.

„Deja, mes turim problemą su skurdo matavimu ir vertinimu, kad galim remtis tik Eurostato daromais tyrimais, kurių duomenys ateina anksčiausiai po 1,5 metų. Tai tie pokyčiai, kurie yra padaryti per 2017, 2018 metus, mes jų kol kas nematuojam. Ir čia vienas dalykas, ties kuo labai daug dirba šiuo metu ministerija, tai stengiamės sukurti instrumentus, kad mes skurdą galėtume pasimatuoti daug greičiau, negu gauname informaciją iš EK“, – aiškina socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis.

Pasak ministro, šalyje labiausiai skurstančios grupės – pensinio amžiaus žmonės ir vaikai. Jiems buvo skirtos visos ministerijos papildomos įplaukos. Pensijos didėjo jas indeksavus, padidintos bazinė ir šalpos pensijos. Imta mokėti, o kitąmet žadama dar didinti vaiko pinigus. Užimtumo tarnybos reforma, padidintos socialinės išmokos, sumažinta kompensavimo už šildymą riba – ministras vardija, kas turėtų sumažinti skurdą.

Finansų ministras sako, skurdo problemoms spręsti bus siūlomos reformos.

„Vienas iš svarbiausių dalykų yra užbaigti švietimo reformą, nes nelygybė kvalifikacijos, nelygybė išsilavinime galų gale priveda prie didelės nelygybės pajamose ir turte. Vyriausybė ruošia keletą rimtų reformų ir jas pristatysime vienu metu. Esminė kryptis yra sumažinti mokesčių naštą, kuri susijusi su darbo apmokestinimu“, – žada finansų ministras Vilius Šapoka.

Kad iš mokesčių reformos, kuri vis dar tik šios vyriausybės planuose, tikimasi socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, įrodo ir dar du pašnekovai. Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis paklaustas, ar vyriausybės pastangos sumažinti skurdą jį iš tikrųjų sumažins, sako – ir taip, ir ne. Pasak jo, dabar vykdoma politika nukreipta skurdą mažinti iš apačios, tai yra stengiamasi sustiprinti gaunančiuosius mažiausias pajamas.

„Minimalus atlyginimas, pensijos, socialinės išmokos, vaiko pinigai – tai pirmiausia yra pagalba tiems, kurie turėjo mažai. Tačiau lieka tas klausimas, lieka pagreitis, kaip greitai turtės vidurinis sluoksnis ir aukštesnis. Todėl antrą dalį, ką turėtų vyriausybė labai rimtai vertinti. Tai yra ta mokesčių žadėta artėjanti reforma“, – siūlo LSTC Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. dr. B. Gruževskis.

Tam pritaria ir socialinių mokslų ir ekonomikos analitikas Romas Lazutka. Jo teigimu, didinamos pašalpos ir įvairios išmokos – gana menkos sumos, kurios tik šiek tiek palengvins skurstančiųjų dalį. Kad šioje srityje kas nors keistųsi, reikalingos kardinalios mokesčių reformos, kurios paprastai nesulaukia pritarimo.

„Paskelbti yra Investuotojų forumo pagrindiniai pasiūlymai vyriausybei, ką reikia daryti, ir išskirta 10 svarbiausių dalykų. Pats svarbiausias yra sumažinti mokesčius daugiausiai uždirbantiems. Tai tokia yra atsakomybė elito, toks yra požiūris į visuomenę, į jos raidą, į jos ateitį. Kol šitas nesikeis, tai tikrai nebus tokių mokesčių reformų, kurios perskirsto pajamas iš turtingiausių neturtingiausiems. Ir štai tada, kada artėja didžiosios šventės, dabar Velykos, tai bus tiesiog išmaldos mestelėta. Per televizijas parinkta išmaldos tiems vargšams žmonėms, bet žmonėms, šiuolaikinei visuomenei reikalinga ne išmalda, jiems reikalingos socialinės teisės“, – apibendrina socialinių mokslų ir ekonomikos analitikas prof. dr. R. Lazutka.

– Kaip bendrai vertinate priimtą biudžetą?

– Yra keli tokie teigiami momentai. Iš tikrųjų įsipareigojimas gynybai skirti iki 2 proc. nuo BVP yra pasiektas. Mes pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje prognozuojame iš esmės perteklinius viešuosius finansus, kas, aišku, irgi yra teisinga kryptis, kadangi vis daugiau matome ekonomikos perkaitimo ženklų.

Tikrai turėtume kaupti rezervą, ruoštis, sakykime, tai juodai dienai, blogesniems laikams. Tai rodo tam tikrą atsakingumą. [...] Buvo iš esmės atsispirta pagundoms į kairę ir į dešinę didinti finansavimą. Iš esmės nueita atsakingumo keliu. Iš tikrųjų siekiama būtent perteklinių finansų, kas vyksta pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje.

– Ar numatytos priemonės padės išspręsti socialinę atskirti ir pajamų nelygybę bent iš dalies?

– Iš dalies galbūt taip ir būtų galima sakyti, bet, žinot, kita vertus, tie padidinimai yra tokie kuklūs. Jeigu mes kalbame apie pensijų padidinimą dar 30 eurų, vidutinė pensija bus apie 317 eurų. Tai iš esmės grubiai sutaps su oficialia skurdo riba, kadangi oficiali skurdo riba kiekvienais metais auga dėl augančių kainų. Vadinasi, maždaug oficiali skurdo riba bus tokiame pačiame lygyje. Ar tai yra kažkoks reikšmingas pagerinimas, jeigu galima sakyti, kad vidutinis pensininkas ties skurdo riba gyvena? Vargu.

Jeigu mes kalbame apie vaiko pinigus, vėlgi reikia turėti omenyje, kad naikinamas papildomas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD). Iš esmės tiesiog iš vienos kišenės į kitą perskirstoma, nes kažkokio poveikio gyventojams, auginantiems vaikus, nebus. Šia prasme, žinoma, tos išlaidos auga, bet iš tikrųjų jos vis tiek labai kuklios. Iš esmės jos neleis sumažinti nei skurdo, nei per daug kovoti su nelygybe, kuri yra Lietuvoje.

– Jūs užsiminėte apie tą 30 eurų išmoką už vaikus. Kaip minėjote, naikinama NPD lengvata. Daugybei žmonių, gaunančių vidutines pajamas, praktiškai niekas nesikeis. Jie daugiau ir negaus, gal keliais eurais. Kiek ekonomiškai tai padės?

– Labai sunkiai galima pagrįsti [tokį sprendimą]. Papildomas NPD buvo 200 eurų, tai 15 proc. gyventojų pajamų mokestis (GPM) ir yra tie patys 30 eurų, kurie dabar bus skiriami. Kitaip tariant, efektas bus iš esmės nulinis.

Netgi priešingai – papildomas NPD buvo skaičiuojamas automatiškai. Dabar žmonėms reikės kreiptis, pildyti paraiškas, kad jie gautų tą paramą. Atsiranda net ir biurokratinė našta, administravimo kaštai. Gana sudėtinga suprasti tokį veiksmą.

Kita vertus, aišku, jeigu kalbame apie NPD, vėlgi tas pagrindinis NPD kyla nuo 310 iki 380 eurų. Sakykime, tai jau leis padidinti šiek tiek pajamas mažiausiai uždirbančiųjų, bet sumoje tai yra gana kuklūs pagerinimai.

– Trumpai apie pensijas. Kadangi jos vis dėlto bus indeksuotos visiems tolygiai, ar neatrodo, kad praraja tarp didžiausių ir mažiausių pensijų gavėjų nesumažės?

– Aišku, ta atskirtis išlieka, bet, kita vertus, reikia dar turėti omenyje, kad pensijos Lietuvoje yra itin žemos. Iš tikrųjų jos apskritai mažai susijusios su buvusiomis pajamomis. Kažkiek susijusios, bet vis tiek tas procentas buvusių pajamų, kurias gauna daugiau uždirbusieji, ir kurie daugiau įnešė į „Sodros“ biudžetą, vis tiek labai mažas. Vienas iš mažiausių Europoje. Tai bet kokiu atveju ta atskirtis tarp pensijų nėra didelė. Ji turėtų būti netgi didesnė. Ji turėtų labiau atliepti tas realias įmokas, kurias žmonės padarė dirbdami.