Gyvūnai nelegaliai gabenami iš trečiųjų šalių

Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ vadovė Jurgita Gustaitienė teigia, kad dauguma neleistinų mūsų valstybėje laikyti gyvūnų čia patenka iš trečiųjų šalių. Pasak iniciatyvos „Tvari Lietuva“ pašnekovės, jie atgabenami pervežėjams žinomais keliais, o dėmesio centre atsiduria dvi valstybės.

„Paprastam piliečiui, neturinčiam jokių mokslinių užmojų, draudžiama įsigyti egzotinius gyvūnus bei jų hibridus. Vis dėlto kai kurių valstybių institucijos taip atidžiai nereguliuoja laukinių gyvūnų laikymo. Ne paslaptis, kad iš trečiųjų šalių laukiniai gyvūnai gabenami kontrabanda. Yra tam tikros schemos, kaip gyvūnus nelegaliai iš trečiųjų šalių pristatyti į Lietuvą. Taip pat minimos dvi valstybės – Čekija ir Lenkija, neva į jas gyvūnai patenka lengviausiai. Kaip jie iš trečiųjų šalių atvyksta į ES, paslaptis ir man“, – sako „Nuaras“ vadovė J. Gustaitienė.

Ne paslaptis, kad iš trečiųjų šalių laukiniai gyvūnai gabenami kontrabanda. Yra tam tikros schemos, kaip gyvūnus nelegaliai iš trečiųjų šalių pristatyti į Lietuvą.

Vieni dažniausiai Lietuvoje pasitaikančių nelegaliai veisiamų gyvūnų – laukinės katės ir jų hibridai. Pasak „Nuaro“ direktorės, Lietuvoje gyveno tik viena laukinė katė – miškinė katė arba Vilpišys (Felis silvestris), tačiau ši rūšis jau išnykusi. Visos kitos laukinės katės Lietuvoje – įvežtinės.

„Todėl, kad brangi“ – tokį atsakymą teko išgirsti ne kartą, pasiteiravus, dėl kokios priežasties žmogus nusipirko laukinę katę. Hibridinių kačių kaina gali siekti ir 40 tūkst. eurų – kuo katė didesnė, tuo brangesnė, kai tuo tarpu bet kokia mūsų veislinė katė su kilmės dokumentais kainuoja apie 1500 eurų. Matyt, augintojai įsivaizduoja, kad tokia katė atsives 4 kačiukus, tad jie turės 160 tūkst. eurų. Kad aiškiai matytumėme realybę, įvardinsiu, kad per gana trumpą laikotarpį institucijos konfiskavo 14 hibridinių kačių, kurias mes kurį laiką auginome – žmonės gavo didžiules baudas, neteko brangiai kainavusių gyvūnų, turėjo padengti teismo išlaidas. Įprastai savininkai net nesužino, kur gyvūnai iškeliauja juos konfiskavus“, – tikina pašnekovė.

AAD specialistai priduria, kad invaziniai gyvūnai, kurie patenka į Lietuvą nelegaliai, suklastojus dokumentus ar dėl suteikiamų išimčių, daro žalą gamtai, vietinėms ekosistemoms, tai gali paveikti vietinių rūšių populiacijas bei jų įvairovę.

„Invazinės rūšys gali būti nejautrios vietinėms ligoms ir parazitams, dėl to jos gali plisti be jokio natūralaus reguliavimo, užkrėsdamos ligomis vietines rūšis. Invazinės rūšys taip pat gali modifikuoti buveines ir ekosistemas, pakeisdamos jų struktūrą ir funkcionavimą. Jų paplitimas gali turėti įtakos daugeliui gyvūnų ir augalų, priklausančių nuo konkretaus buveinės tipo. Taip pat jos gali sukelti žalą žemės ūkiui, naikindamos pasėlius ar kenkdamos derliui“, – priduria AAD specialistai.

Nerimą kelia išimtys Rusijai ir Baltarusijai

Praėjusių metų gegužę Europos Taryba pirmą kartą istorijoje priėmė svarbų reglamentą, kuriame užtvirtinti šunų ir kačių įvežimo į ES reikalavimai. J. Gustaitienė sako, kad nebebus galima įvežti gyvūnų iš trečiųjų šalių, jų tarpe – ir Baltarusijos ar Rusijos, jei augintiniai prastos kondicijos, laikomi prastomis sąlygomis, yra išnaudojami. Tarp jų dažnai pasitaiko ir laukinių gyvūnų ar jų hibridų.

„Gyvūnų importas leidžiamas tik iš tokios lokacijos, kuri yra lygiavertė, adekvati mūsų nustatytoms sąlygoms“, – prideda specialistė.

„Nuaras“ direktorė J. Gustaitienė teigia, kad, nepaisant politinės padėties ir gausybės ribojimų, gyvūnų gabenimas iš Rusijos ir Baltarusijos – viena didžiausių problemų. Pašnekovė tikina, kad institucijos kontroliuoja šalies sienas ir patekimą iš šių valstybių, tačiau yra ir kitas, kol kas dar neišspręstas niuansas, apibrėžiantis konkrečiai šunų ir kačių gabenimą.

„Yra sąrašas šalių, kurios išleisdamos šunį ar katę į kitą valstybę turi pasirūpinti skiepu nuo pasiutligės, paimti kraujo mėginį ir nustatyti, ar susidarė antikūnų titrai. Tik su tokiu valstybiniu sertifikatu, kuriame yra kraujo titras, gyvūnas gali būti įvežamas į kitą šalį“, – sako J. Gustaitienė.

Vis dėlto kai kurioms trečiosioms šalims, tarp kurių – ir Rusija bei Baltarusija, tokio sertifikato nereikia. Pasak „Nuaro“ vadovės, dėl išimties ji kreipėsi ir į valstybines institucijas. Jų atstovai tikino, kad nors yra saugoma išorinė siena, šis anksčiau išduotas leidimas yra ES sprendimas, tad jį pakeisti nėra paprasta. J. Gustaitienės teigimu, skiepo yra reikalaujama net iš kariaujančios Ukrainos atvykstantiems gyvūnams. Ji, kaip gydytoja, tikina suprantanti, kad ir ten yra pasiutligės židinių, tačiau ragina pažvelgti ir iš politinės pusės.

„Sustabdyti tokius veiksmus svarbu ne tik dėl politikos, pasiutligės atvejų, bet ir dėl įvežamo gyvūno kontrolės. Taip pat reglamente pažymėta, kad didžiausias suklastotų dokumentų skaičius yra būtent iš Baltarusijos ir Rusijos. Klastojami skiepų lipdukai, tarptautiniai pasai, yra įvairios schemos, kurių neturėtų būti. Tokiu būdu įvežamas didžiulis kiekis gyvūnų. Panaikindami minėtą išimtį, sumažintume įvežamų gyvūnų skaičių į ES iš trečiųjų šalių“, – komentuoja ji.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pateikia konkrečius duomenis, rodančius, kad 2023 metais komerciniais tikslais iš trečiųjų šalių į Lietuvą buvo įvežtos 365 gyvūnų siuntos. Iš viso 445 gyvūnai – 393 šunys ir 52 katės.

„Iš Baltarusijos įvežti 362 šunys ir 46 katės, o iš Rusijos – 21 šuo ir 2 katės“, – vardija VMVT atstovai.

„41 proc. siuntų iš Rusijos ar Baltarusijos atvyksta per kitų ES šalių pasienio veterinarijos postus“, – priduria specialistai.

VMVT duomenimis, iš Argentinos, Brazilijos, Šiaurės Korėjos, Taivano, JAV į Lietuvą buvo įvežta po vieną, iš Australijos – du, o iš Kanados – trys šunys. Iš JAE įvežta viena, iš JAV – trys katės.

Skundų sulaukia vis dažniau

Iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pateiktame komentare AAD specialistai teigia, kad visuomenė tampa vis nepakantesnė daromiems nusižengimams, todėl institucija vis dažniau sulaukia skundų dėl neteisėtos gyvūnų prekybos, veisimo ar laikymo nelaisvėje.

„Gavę informaciją apie gyvūnus, naudojamus veisimui ar laikomus netinkamomis sąlygomis, ar gyvūnus, kuriuos pagal teisės aktus draudžiama laikyti, reaguojame nedelsiant. Kartais pasitaiko ir klaidinančių, netikslių pranešimų, pareigūnai tokiu atveju kreipiasi į pranešėją patikslinti informaciją“, – pažymėta komentare.

Pasiteiravus, ar pasitaiko pakartotinių pranešimų dėl tų pačių asmenų, nelegaliai laikančių gyvūnus namuose, specialistai atsako teigiamai. AAD atstovai tikina, kad dažniausiai tai yra asmenys, kurie vykdo neteisėtą prekybą ar laukinių gyvūnų veisimą.

„Gyvūnų laikymas, veisimas, prekyba jais neturint leidimo ar teisėtą įgijimą patvirtinančių dokumentų vertinami kaip neteisėti veiksmai. Tokiais atvejais įstatymų nustatyta tvarka gyvūnai konfiskuojami.

Nuo 2024 m. sausio 1 d. veiklą pradėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto LGGC, į kurį yra perkeliami dėl pažeidimų aplinkosaugininkų paimti laukiniai gyvūnai ir paukščiai.

Gyvūnų perkėlimo darbus atlieka LGGC specialistai“, – informuoja AAD atstovai.

Kvietė į pagalbą gyvūnui

Viešame žodžių mūšyje feisbuke šį kartą susikirto dvi gyvūnų globa užsiimančios organizacijos – asociacija „Gyvūnų užuovėja“ ir įmonė „Nuaras“.

Kas kirto pirmą piktą žodį, jau sunku atsekti, tačiau gyvūnų globėjai, viešųjų įstaigų ir panašių organizacijų gerbėjai bent jau Klaipėdos krašte vis įsivelia į kaltinimų ir įtarinėjimų tiradų skandaliukus.

Kodėl tai vyksta, galėtų atsakyti psichologai, nes gyvūnų globėjai vienu balsu šaukia, kad jie yra už gyvūnus, o kažkodėl karus kariauja su tokiais pat kaip jie – gyvūnų mylėtojais.

Pykčio karas kilo dėl ligoto katino Ogio. Jį vieno uostamiesčio namo kieme radusios moteriškės kreipėsi į „Nuaro“ prieglaudą.

„Gyvūnas buvo labai prastos būklės, gal nuo senatvės, gal nuo ligų. Skambučio sulaukėme birželio 14 dieną, trečiadienį, po pietų, iš Laukininkų gatvės. Jis buvo kritinės būklės, nepaėjo, tik šliaužė. Labai prasta buvo inkstų, plaučių būklė, gyvūnas nevalgė, tik gėrė. Jis šlapinosi nevalingai, po savimi. Jis buvo šildomas, maitinamas švirkštu, jam buvo suleisti antibiotikai“, – pasakojo „Nuaro“ vadovė Jurgita Gustaitienė.

Jai „Nuaro“ gydytojai patikino, kad katino būklė buvo nebesuderinama su gyvybinėmis funkcijomis.

Sulaukė kaltinimų

Moteriškėms, kurios šaukėsi „Nuarą“, buvo paaiškinta, kad gyvūną reikėtų gabenti į veterinarijos kliniką, jam reikėtų atlikti kraujo tyrimus.

„Mūsų pajėgumai nėra tokie dideli. Už tyrimus reikia mokėti. Klaipėdos savivaldybė neskiria pinigų gydymui, kraujo tyrimams ar kitiems testams. Tai atliekame iš savo turimų lėšų ar aukų“, – tikino J. Gustaitienė.

Vis tik aiškėja, kad katino gelbėjimui „Nuarą“ kvietusios klaipėdietės jį pasiėmė ir kreipėsi į kitą įstaigą – asociaciją „Gyvūnų užuovėja“, kuri yra kitame rajone.

Gal mirus gyvūnui būtų gražu padėkoti žmonėms už aukas ir informuoti, kad gyvūnas mirė?

Katino į Klaipėdą vykta net iš Šilalės.

Katinas nudvėsė jau ne „Nuaro“, o kitos įstaigos globoje.

„Tačiau mane labai nustebino, kad feisbuke, šios asociacijos paskyroje, tebebuvo kreipimasis į gyvūnų mylėtojus paaukoti pinigų katinuko gydymui. Kaip tai gali būti? Gal mirus gyvūnui būtų gražu padėkoti žmonėms už aukas ir informuoti, kad gyvūnas mirė?“, – pastebėjo J. Gustaitienė.

Ji aiškino, kad jai kantrybė trūko, kai iš asociacijos vadovės sulaukė kaltinimų, esą gyvūno mirtis turi gulti ant „Nuaro“ darbuotojų sąžinės.

„Kodėl reikia šmeižti kitas organizacijas? Ne kiekvieną gyvūną juk gali išgelbėti. Katinas pas mus pabuvo tik vieną dieną. Šiam gyvūnui išgyventi galimybė buvo gal tik vienas procentas. Nors, sako, katinai turi devynias gyvybes “, – pastebėjo J. Gustaitienė.

Ji paaiškino, kad emociniai gyvūnų mylėtojų karai niekur neveda.

„Labai skaudu, kad gyvūnas mirė. Bet tokios įstaigos gal geriau turėtų bendradarbiauti, o ne kariauti. Gal bendrai galima sąskaitą apmokėti, kartu pasirūpinti vienu ar kitu gyvūnų, kai atsiranda didelė bėda?“, – svarstė J. Gustaitienė.

Jurgita Gustaitienė. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kada nugaišo Ogis?

Asociacijos „Gyvūnų užuovėja“ socialiniame tinkle įrašas apie katiną Ogį paskelbtas praėjusį penktadienį, birželio 16 d., 15 val. 27 min.

Jį galima rasti iki šiol. Juo ir toliau viešinama informacija, raginanti aukoti nelaimėliui katinui.

Tačiau pačiame tekste asociacijos atstovai negaili įsiūčio dozių konkurentų įmonei.

„Kyla klausimas, kodėl ta įstaiga paėmė gyvūną? Labai paprastas atsakymas – pasiimi gyvūną, perduodi savivaldybei, savivaldybė sumoka pinigus už veterinarines paslaugas gyvūnui ir 14 dienų išlaikymą, pinigėlius pasiima, o „nabagas“ katinėlis iškart gauna mirtiną adatą ir iškeliauja į juodą maišą“, – rašoma viešai prieinamame asociacijos feisbuko puslapyje.

Po kaltinimų konkurentams asociacijos paskyros pranešime nurodyti ir numeriai sąskaitų, kur galima aukoti pinigus katinui Ogiui.

Tai, kad gyvūnas jau yra nugaišęs, galima sužinoti tik paskaičius komentarus.

Apie šią baigtį komentare pranešta birželio 17 d. 13 val. 51 min.

Atsidarius susirašinėjimą su gyvūnų mylėtojais, galima išvysti liudijimus, kad žmonės iš tiesų aukojo, viena moteris įvardijo pervedusi 50 eurų.

Kyla klausimas, kodėl feisbuke pranešimas apie renkamas lėšas nėra pakoreguotas, kodėl jo įžanga nepapildyta sakiniu, kad gyvūnas jau yra nebegyvas, o raginimas aukoti nepanaikintas?

Įdomu ir tai, kiek pinigų spėta surinkti, kol katinas merdėjo asociacijos patalpose ir kiek po jo baigties?

Surinko 500 eurų

Visi šie klausimai labai nepatiko asociacijos vadovei Andželikai Bajorinaitei.

Vos tik žurnalistai užsiminė, kokia istorija domimasi, moteris pareiškė, esą jai iš klausimų jau viskas aišku.

Vis dėlto A. Bajorinaitė tikino, kad apie tai, kad katinas iš „Nuaro“ buvo paimtas visas apsidergęs, nukritusia kūno temperatūra ir merdintis, gali patvirtinti gydytojai, kurie apžiūrėjo gyvūną Dercekliuose įsikūrusioje klinikoje.

„Jie paliudys viską. Šį kartą negalėjome nutylėti. Kreipėsi moterys, kurioms ne kartą esame padėję. Nepuolėme ir nesiveržėme to katino vežtis, nes nelabai turime vietos. Moterys pranešė, kad „Nuaras“ negydys gyvūno. Žodžiu, pasakė, kad gyvūno gydyti neapsimoka. Gyvūnas buvo laikomas ant šaltų grindų, leisgyvis, su kritine 34 laipsnių kūno temperatūra“, – kalbėjo A. Bajorinaitė.

Paklausus apie iki šiol esantį skelbimą, kuriuo prašoma aukoti pinigų šiuo metu jau nebegyvam katinui, A. Bajorinaitė atrėžė: „Na ir kas?“.

„Na ir kas, kad kabo (skelbimas – A. A). Mes netriname pranešimų iš feisbuko paskyros. Laikomės tokios tvarkos. Ne apie pinigus reikėtų kalbėti. Milijonų mes čia nesurinkome“, – patikino asociacijos vadovė.

Perklausus, kiek tada surinko, moterys patikino, kad gal apie 500 eurų.

„Jei klaustų rėmėjai, mes paskelbtume, kiek surinkome, ir paskelbtume sąskaitą. Mes klinikoje išleidome apie 200 eurų su centais. Jei kyla klausimas, kur išleisime pinigus, atsakysiu, kad pagal paskirtį, nes mes turime apie 120 gyvūnų. Esmė čia „Nuaro“ požiūris į gyvūnus. Katinas iš šios įstaigos buvo paimtas kaip iš tvarto, tiek buvo apsidirbęs. Čia yra absurdo teatras. Tai „Nuaras“ norėjo suklaidinti žmones aiškindami, kad prašoma pinigų negyvam katinui“, – kalbėjo moteris.

Ji buvo įsitikinusi, kad ir toliau viešinti aukojimą skatinančią žinutę nėra nieko smerktino.

„Jei jau skaičiuojate pinigus, tai jums ką, skauda širdį, kad kažkas dešimt eurų perves? Mes turime daugiau nei šimtą gyvūnų. Gal turėsime pinigų grąžinti skolas. Jūs ne ta linkme kalbate“, – išpyškino A. Bajorinaitė.

Perklausus, ar negyvas ir merdintis gyvūnas yra aukso vertas dalykas, suteikiantis progą graudinti aplinkinių širdis, moteris atsakė, kad aferomis neužsiiminėja.

Ilgo ir emocionalaus pokalbio pabaigoje A. Bajorinaitė vis tik pripažino, kad po katino Ogio mirties vis tik buvo aukojama.

„Na, viso labo gal 15 eurų. Tai tokie jau dideli pinigai? Ai, rašykite ką norite. Ir bloga reklama yra reklama“, – atsakė įstaigos vadovė.

Už dieną – 25 centai

Asociacijos vadovė A. Bajorinaitė rėžė klausimą „Nuarui“.

„Mes savo ir žmonių suaukotus pinigus leidžiame gyvūno išgelbėjimui. Jei katinas nebūtų patekęs į „Nuarą“, jis gal dar būtų likęs gyvas? O „Nuaras“ už šį katiną pinigus iš savivaldybės pasiėmė, lyg būtų jį prižiūrėję 14 dienų. Kaip ne? Pažiūrėkite jų sutartis, moka už 14 dienų gyvūno išlaikymą“, – aiškino A. Bajorinaitė.

Įstaigos „Nuaras“ vadovė J. Gustaitienė paaiškino, kad kiekvienoje sutartyje savivaldybės ar seniūnijos nurodo skirtingas sąlygas.

„Galiu paneigti šiuos kaltinimus. Už dieną mes gauname 25 centus. Taip nurodyta sutartyje. Už iškvietimą, už transporto paslaugas sutartyje numatyta 25 eurų suma. Vadinasi, už paėmimą, katino parvežimą į įstaigą gavome 25 eurus, už priežiūrą – 25 centus. Nors vien vaistai dvylika eurų kainavo“, – patikino J. Gustaitienė.

Skaičiai: Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento direktorių A. Baužą nustebino tai, kad asociacijos „Gyvūnų užuovėja“ gyvūnų registre buvo įrašyti 75 šunys, o laikymo vietoje – 55, registre buvo 83 katės, o laikymo vietoje – tik 35. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Suaukoja šimtą tūkstančių

Dienraščio „Klaipėda“ žurnalistai tiesiai šviesiai A. Bajorinaitės paklausė, kiek per metus asociacijai sulaukia aukotojų paramos?

„Aš nieko tuose reikaluose nesuprantu, čia reikia klausti buhalterės. Jums rūpi tik pinigai. Aš ne buhalteris. Aš nežinau, kiek suaukojama“, – išsisukinėjo moteris.

Registrų centras skelbia, kad pernai ši asociacija deklaravo turinti 15,1 tūkst. eurų vertės transporto priemonių.

Veiklos ataskaitoje, kur yra įstaigos vadovės pavardė, įvardintos ir aukų sumos.

„Kiekvienais metais mes gal apie šimtą tūkstančių eurų surenkame“, – vis tik išspaudė atsakymą asociacijos vadovė.

Registrų centrui šios asociacijos pateiktoje 2022-ųjų veiklos ataskaitoje pažymėta: „Asociacija 2022 metais gavo finansavimą iš VMI 19 896 Eur. Gavimas registruojamas po faktiško gavimo (paramai skirta gyventojų 1,2 % pajamų mokesčio dalis). Parama iš fizinių asmenų – 93 411 Eur, parama iš juridinių asmenų 3 450 Eur.“

Tačiau šiai asociacijai 2022 m. spalio 13 d. buvo panaikintas paramos gavėjo statusas.

Po paramos gavėjo statuso panaikinimo pernai buvo gauti 20 548 eurai iš fizinių asmenų.

Asociacija deklaravo, kad gauta parama panaudota asociacijos bendroms išlaidoms padengti. Šios išlaidos sudarė net 262 422 eurus.

Pati A. Bajorinaitė aiškino, kad ji yra vaiko priežiūros atostogose ir niekur nedirba.

Kyla klausimas – iš kur asociacija gavo 264,4 tūkst. eurų per metus gyvūnų priežiūros išlaidoms, kai oficialiai deklaruojama, kad surenkama apie 100 tūkst. eurų paramos?

Popieriuje – kiti skaičiai

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šių metų kovą tikrino asociaciją „Gyvūnų užuovėja“.

„Asociacija „Gyvūnų užuovėja“ yra VMVT įtraukta į gyvūnų globėjų sąrašą. Šių metų kovo 23 d. atliktas planinis patikrinimas ir nustatyta, kad neužtikrinamas gyvūnų registravimas, jų judėjimo duomenų perdavimas“, – patikino Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento direktorius Antanas Bauža.

Aiškėja, kad asociacija gyvūnų „popieriuose“ turi daugiau, nei realiai gyvena prieglaudoje.

„Nesutampa gyvūnų skaičiaus duomenys su įregistruotais Gyvūnų augintinių registre. Registre yra 75 šunys, o laikymo vietoje – 55, registre yra 83 katės, o laikymo vietoje – 35. Gyvūnų globėjas neturi veterinarinio patvirtinimo numerio, kaip gyvūnų globos vieta. Kovo 27 d. įvyko pasitarimas su asociacijos pirmininke dėl nustatytų trūkumų. Nurodyta pateikti trūkumų šalinimo planą ir pašalinti nustatytus trūkumus“, – paaiškino A. Bauža.

Apie socialinėje erdvėje pasirodžiusią užuominą, kad šioje prieglaudoje galėjo susikergti du šunys, o kalė atsivedė šuniukų, A. Bauža priminė, kad gyvūnų globos vietose gyvūnus veisti draudžiama.

Minimalus patikimumo kriterijus

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento atstovė Loreta Paulauskė, laikinai einanti Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento direktoriaus pareigas, paaiškino, kokiais kriterijais remiantis inspekcija naikina paramos gavėjo statusą.

„Paramos gavėjo statusą turinčios organizacijos turi atitikti nustatytus minimalius patikimo mokesčių mokėtojo kriterijus. Tuo atveju, kai paramos gavėjas nebeatitinka minimalių patikimo mokesčių mokėtojų kriterijų, jis netenka paramos gavėjo statuso. Asociacija „Gyvūnų užuovėja“ yra įtraukta į neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų sąrašą, šie duomenys skelbiami viešai“, – paaiškino L. Paulauskė.

Inspekcijos atstovė paaiškino, kad jeigu paramos gavėjo statusas yra panaikinamas, nepanaudota parama nuo to momento yra pripažįstama ne pagal paskirtį panaudota parama.

„Ją gavusi asociacija, įstaiga ar kita organizacija nuo tos sumos turi sumokėti pelno mokestį. Jei tokiai pelno nesiekiančiai organizacijai, neturinčiai paramos gavėjo statuso, ir toliau suteikiamos lėšos, tai šios iš fizinių ar juridinių asmenų gautos lėšos nepripažįstamos kaip parama ir visos yra apmokestinamos pelno mokesčiu, t. y. joms yra taikomi tie patys pelno mokesčio tarifai, kaip ir bet kuriai kitai pelno siekiančiai įmonei, organizacijai“, – patikino L. Paulauskė.

Asociacija „Gyvūnų užuovėja“ Mokesčių inspekcijai yra pateikusi privalomas Metines pelno mokesčio deklaracijas, taip pat ir Metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2022 m.

„Pažymėtina, jog VMI rekomenduoja prieš skiriant paramą įvairioms organizacijoms, kitiems mokesčių mokėtojams įvertinti viešai skelbiamą informaciją – ar organizacija turi paramos gavėjo statusą, ar nėra įtraukta į neatitinkančiųjų minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų sąrašą, ar yra pateikusi finansines ataskaitas ir kita“, – atkreipė dėmesį specialistė.

„Asmuo laikė aštuonių skirtingų rūšių papūgas. Iš viso jų buvo 34. Patikrinimo metu asmuo mums nepateikė nei leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, nei dokumentų, patvirtinančių teisėtą jų  įsigijimą“, – komentavo Kauno gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Darius Jurevičius.

Pasak specialistų, šios rūšys unikalios, nes yra nykstančios ir Lietuvoje neaptinkamos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Mažųjų ir didesnių papūgėlių natūrali gimtinė yra Indonezija, Javos sala“, – sakė „Nuaro“ vadovė Jurgita Gustaitienė.

Kaimynai sako, kad paukščių savininkas su niekuo nebendrauja, aplinkiniai jį mato retai. Durų jis neatidarė ir žurnalistams. Tačiau, pasak kaimynų, konfiskuotos kelios dešimtys papūgų – tik mažoji dalis. Kas likę bute?

„Yra ir paukščiai, ir šunys, ir žiurkėnai ateina pas mus“, – atviravo daugiabučio gyventojas.

Aplinkosaugininkai per reidą bute rado ir kitų gyvūnų, tačiau jų nekonfiskavo, nes leidimų jiems laikyti nereikia, o gyvūnais, atrodo, rūpinamasi.

„Patikrinimo metu matėsi, kad yra daugiau gyvūnų laikoma namuose. Matyt, žmogus turi tokį pomėgį“, – kalbėjo D. Jurevičius.

Kaimynai guodėsi ne vienerius metus kenčiantys nuo didelės smarvės ir triukšmo. Skundais jau ne pirmą kartą užverčia tarnybas. Gyventojai piktinosi, jog turi kęsti iš kaimyno į jų butus lendančius parazitus.

„Nori savo kambaryje pabūti, o ant užuolaidos – gal kokia dvidešimt tų vabalų. Atsigulus į lovą, atsiprašant, jie laipioja ant tavęs: ant veido,  rankų – visur“, – pasakojo jaunuolis, kokį diskomfortą tenka patirti dėl tokio kaimyno pomėgio.   

Nori savo kambaryje pabūti, o ant užuolaidos – gal kokia dvidešimt tų vabalų. Atsigulus į lovą, atsiprašant, jie laipioja ant tavęs: ant veido,  rankų – visur.

 

„Mažučiai vabaliukai ropoja. Jis kiek prisimenu, tiek ir laiko tuos gyvūnus“, – porino kita daugiabučio gyventoja.

Kam reikia tiek paukščių, vyras specialistams neaiškino. Tačiau požymių, kad jie būtų nelegaliai pardavinėjami, nerasta. Nors kaimynai mano priešingai.

„Manau, kad jis prekiauja tais gyvūnais, nes anksčiau jis prekiaudavo laiptinėje“, – sakė kaimynas.

Gyvūnų globėjai sako, kad paukščiai pas juos pateko neblogos būklės.

„Tiesa, vienas paukštelis parvežtas buvo negyvas. Tas transportavimas jam tikrai nepridėjo sveikatos. Mes sekame nurodymus, kuo juos maitino pats savininkas. Tačiau iš literatūros žinome, kad jie turėtų gauti truputėlį kitokį racioną“, – teigė J. Gustaitienė.

Visgi aplinkos apsaugos pareigūnai pradėjo tyrimą. Už nelegaliai laikytus paukščius kauniečiui gresia iki 300 eurų bauda.

Iš pradžių aplinkosaugininkai manė, kad paukščio sparnas veikiausiai sužeistas, tad netrukus buvo iškviesta gyvūnų globos tarnyba "Nuaras".

Kurioje tiksliai vietoje asmuo aptiko paukštį, nežinoma. Skambinęs bendrojo pagalbos centro telefonu 112, klaipėdietis specialistų nesulaukė, tad pats nunešė apuoką aplinkosaugininkams.

Veterinarijos gydytojams apžiūrėjus paukštį, išsiaiškinta, kad jis sveikas, tad sulaukus vakaro apuokas buvo paleistas į laisvę.

"Apuokas nebuvo sužeistas. Apžiūrėjus ir pamaitinus, jis sėkmingai paleistas į laisvę. Veikiausiai tai buvo jauniklis. Šitam apuokui pasisekė, ne visiems taip būna. Kaune, Alytuje, Vilniuje, Klaipėdoje apuokų buvome parsivežę ne vieną, visus paleidome. Vien šią savaitę parsivežėme tris ar keturis. Anksčiau tiek daug nepasitaikydavo. Negaliu pasakyti, kokia to priežastis", – kalbėjo "Nuaro" vadovė Jurgita Gustaitienė.

Ji taip pat priminė, kad žmonėms į gamtą geriau nesikišti, kadangi joje nuolatos vyksta natūrali atranka.

"Kodėl mes, žmonės, norime vaidinti dievus ir griauti natūralią gamtos grandinę? Sulūžusiu sparnu paukštį ar sužeista koja kiškį lūšiukas pasigaus ir bus sveikas bei sotus. Kodėl norime reguliuoti, kam gyventi, o kam ne? Sužeistasis gydyklose vis tiek yra užmigdomas ir utilizuojamas, tam naudojami vaistai, jo atvežimui – degalai, o utilizuojant į orą išmetamos cheminės medžiagos. Kartu nuskriaudžiame ir sveiką lūšiuką", – dėstė J. Gustaitienė.

Norintiems globoti sužeistus paukščius, reikalingas Aplinkos apsaugos ministerijos išduotas leidimas, be kurio prižiūrėti tokį paukštį Lietuvoje draudžiama.

Norintys padėti, anot J. Gustaitienės, turėtų atsižvelgti į situaciją, pavyzdžiui, jei paukštis įsipainiojęs į valą ar tinklą, jį atpainioti – geras darbas, bet kitu atveju kartais geriau viską palikti gamtai.

Stebino keisti prašymai

Dar nepraėjo nė mėnuo nuo Palangoje gyvenusių sutuoktinių žūties. Pora žuvo netoli savo namų, automobiliui nuvažiavus nuo kelio į vandens pilną griovį ir jame apsivertus.

Poros atžalos liko našlaičiai.

Ši istorija nuskambėjo per visą Lietuvą, apie šeimos tragediją sužinojo ir lietuviai visame pasaulyje.

Daugybė norinčiųjų padėti ieškojo tiesioginio kontakto su vaikus globojančia jų močiute, bet, nežinodami nei jos telefono, nei kito būdo susisiekti, kreipėsi į žuvusiosios darbovietę ir bendravo su gyvūnų prieglaudos "Nuaras" vadove Jurgita Gustaitiene.

Moteris tikino sulaukusi nemažai skambučių, bet žuvusios moters artimųjų kontaktų nebuvo linkusi duoti.

Po tragedijos praėjo nedaug laiko, kai mes susidūrėme su labai keistais žmonėmis. Kažkodėl aukoti žadantieji norėjo pamatyti tėvų netekusius vaikus.

"Apsisprendėme, kad mes visus pagalbą siūlančių žmonių kontaktus perduosime šeimai ir velionės sesuo pati su tais žmonėmis susisieks. Taip bus ramiau, nes visokių žmonių pasitaiko. Šeima dar neatsipeikėjo po tragedijos, juos reikia apsaugoti nuo nejautrių asmenų. Po tragedijos praėjo nedaug laiko, kai mes susidūrėme su labai keistais žmonėmis. Kažkodėl aukoti žadantieji norėjo pamatyti tėvų netekusius vaikus. Prašymų buvo labai keistų ir net nesuprantamų. Bandėme domėtis vieno fondo atstovais, bet taip ir nepavyko sužinoti, kuo jie užsiima ir ką turi bendra su vaikais", – abejonėmis dalijosi J.Gustaitienė.

Gyvūnų prieglaudos vadovė iš pagarbos ir atjautos ėmėsi tarpininkauti tarp šeimos ir kontakto su ja ieškančių žmonių.

Būta keistų prašymų parodyti ne tik vaikų, bet ir močiutės nuotraukas ar net noro susitikti su ja.

Žuvusiosios sesuo atvirai teigė, kad skaudino ne tik praradimas, bet ir pikti ar net šlykštūs komentarai, o svarbiausias šeimos siekis dabar yra apsaugoti vaikus nuo dar didesnio skausmo ir išpuolių.

Suabejojo fondu

"Nuaro" vadovė svarstė, kad gerų norų vedami žmonės galėjo atvežti aukas ar dovanas į šią įstaigą, galėjo nufotografuoti, kam ir ką perduoda. Ji būtų įsipareigojusi užfiksuoti, kaip dovanos pasiekia berniukus. Tačiau jokių nuotraukų socialiniuose tinkluose ar viešumoje nebuvo ir nebus.

Po tokių patikinimų buvo tokių, kurie aiškino, kad nepasitiki J.Gustaitiene, kaltino, kad ji nenori padėti šeimai.

"Sulaukėme labai keistų paklausimų, esą gal šeimai tėvų netekusių vaikų nereikia. Jie klausė, ar močiutė ir kiti giminaičiai juos tikrai augins. Susidarė įspūdis, kad kažkas tuos vaikus nori nusipirkti. Kažkodėl atrodo, kad jie nori įrodyti, jog močiutė neįgali rūpintis anūkais, kad vaikai tinkamai neprižiūrimi. Labai nejauku nuo minties, kad kažkas nelaimės ištiktus vaikus nori padaryti dar nelaimingesnius", – stebėjosi J.Gustaitienė.

Pagalba turėtų būti teikiama kvalifikuotai ir supratingai. Vaikai yra jautrūs viskam, o ypač šioje situacijoje.

Keisti prašymai ir laiškai vertė "Nuaro" vadovę atriboti šeimą nuo abejotinų kėslų turinčių asmenų. Taip nesulaukę atsako nutilo ir keistojo fondo atstovai.

Išlaiko iš pensijos

Nuoširdžios pagalbos šeima nesikrato todėl, kad žuvusių sutuoktinių banko sąskaitomis artimieji kol kas negali disponuoti, kaip ir berniukų vardu atidaryti sąskaitų, nes vaikų globos formalumai vis dar vykdomi.

Į artimųjų sąskaitas aukų taip pat neracionalu aukoti, nes nuo šių aukų gali būti nuskaičiuoti mokesčiai.

Močiutė kol kas anūkus išlaiko iš savo pensijos. Tad kiekvienas euras jiems yra labai brangus.

"Noriu pasakyti, kad vaikai nėra alkani, nėra apleisti, jais rūpinasi močiutė ir kiti artimiausi giminaičiai, bet ne tik tėvų praradimas yra bėda. Norėtume, kad jie ir toliau lankytų jiems įprastas mokymo ir ugdymo įstaigas, kad būtų tvarkingai aprengti, o jų gyvenimas nepablogėtų. Džiaugiamės, kad vaikai toliau bendrauja su tomis pačiomis auklėtojomis ir mokytojomis. Pagalba turėtų būti teikiama kvalifikuotai ir supratingai. Vaikai yra jautrūs viskam, o ypač šioje situacijoje", – rūpinosi J.Gustaitienė.

Jurgita Gustaitienė: susidarė įspūdis, kad kažkas tuos vaikus nori nusipirkti.

Truks penkias dienas

Šią savaitę su žuvusiosios seserimi susisiekė ir internete žaidimus žaidžiančių žmonių atstovas, kuris aiškino norintis paremti našlaičiais likusius berniukus.

"Pradžioje ir šie žmonės pasirodė keisti. Kažkokie žaidimai, kažkokie nežinomi žmonės visame pasaulyje. Bet kai pabendravau pati ir velionės sesuo su šią paramą siūlančiu Ryčiu Kosmačausku, supratau, kad tai – normalūs žmonės", – atviravo J.Gustaitienė.

R.Kosmačauskas gyvena Vilniuje, yra samdomas darbuotojas ir vienas augina septynmetį sūnų. Vyras apie Palangoje gyvenusios šeimos tragediją sužinojo iš spaudos, o kai paskaitė daugiau straipsnių, suprato, kad nori padėti žuvusiųjų vaikams.

Jį ypač sukrėtė, kai internete pasipylė neigiami komentarai, nuo jų buvo bloga ir pikta. Vienišas tėvas norėjo paties inicijuota akcija parodyti, kad pagalba šeimai bus teikiama ir siekiant parodyti moralinį palaikymą.

Streameriais besivadinantys internetinių žaidimų žaidėjai ketina ne tik perduoti atžalas auginančiai močiutei surinktą pinigų sumą, bet ir nuo savęs paruošti berniukams kalėdinių dovanų.

R.Kosmačauskas jau žino, kad išpildys karščiausias jų svajones apie didelį lego kaladėlių rinkinį ir žaidimą, susijusį su laikrodžiais.

Vyras prisipažino norėjęs pamatyti tėvų netekusius berniukus, galbūt nusivesti juos į piceriją ar kavinukę, pabendrauti ir praskaidrinti jiems nuotaiką.

Tačiau su šeima bendraujanti psichologė ir advokatė patarė geriau to nedaryti.

Aukotojai – visoje Europoje

"Prie iniciatyvos prisideda žmonės, kurių hobis yra internetiniai žaidimai. Paprastai kalbant, internete vieni žmonės žaidžia žaidimus, imituojančius gyvenimą, o kiti tai stebi ir, siekdami, kad išliktų tai transliuojantys internetiniai kanalai, skiria tam tikras pinigų sumas. Pradėjome penkias dienas truksiančią akciją, pristatėme jos tikslą, paaiškinome, kad pinigai bus skiriami tėvų netekusiems palangiškių vaikams. Pačią pirmą dieną vienas uteniškis, pats turintis du mažus vaikus, į bendrą taupyklę "įmetė" 500 eurų. Prie akcijos prisidėjo didžioji dauguma užsienio lietuvių. Didžioji dalis streameriais vadinamų žmonių gyvena Airijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje", – pasakojo R.Kosmačauskas.

Staigmenos: vadinamieji streameriai žada pasistengti, kad vaikus pasiektų jų išsvajotos dovanos. "Shutterstock" nuotr.

Per porą dienų iniciatyvos autoriams pavyko surinkti apie 4 tūkst. eurų. Aukos bus renkamos iki penktadienio.

Vyras svarstė, ar nereikėtų surinktą sumą išdalinti į dalis ir kiekvieną mėnesį juos siųsti kaip savotiškus alimentus. Bet nusprendė, kad šeima yra normali ir jos nariai patys nuspręs, kaip geriau panaudoti šią sumą.

Aukodami žmonės labiausiai bijojo, kad parama nenukeliautų apgavikams ar degradavusiems žmonėms. Pakalbėjęs su žuvusiosios seserimi vilnietis suprato, kodėl šeima yra tokia atsargi.

R.Kosmačauskui taip pat teko susidurti su piktavaliais.

Mūsų indėlis bus minimalus, gal labiau kalėdinis. Norime praskaidrinti jiems nuotaiką.

Pirmąją akcijos dieną jis sulaukė laiškų iš asmens, kuris rašė apie kažkokį neįgalų vaiką Šiauliuose ir kad būtent jį reikia remti.

Esą R.Kosmačauskas ėmėsi organizuoti paramą turtingų žmonių vaikams tik dėl reklamos.

"Atrašiau tam žmogui, kad jis drąsus rašinėti ir, užuot skleidęs tokias kalbas, geriau imtųsi pats ką nors daryti ir taip pagelbėtų tam vaikui iš Šiaulių. Susitaikiau su tuo, kad tokių žmonių yra, ir saviškiams parašiau. Palangiškių istorija labai palietė mano širdį. Pats vienas auginu vaiką. Puikiai suprantu, kaip močiutei sunku auginti du anūkus. Vaikai labai greitai auga. Mūsų indėlis bus minimalus, gal labiau kalėdinis. Norime praskaidrinti jiems nuotaiką", – apie savo nusiteikimą kalbėjo vyras.

Norėjo padėti pažįstamai

"Mano atsiradimo "Nuare" istorija labai netikėta, – sako praeityje sceniniu pseudonimu Minedas vadintas vyras. – Visuomet troškau prisidėti prie gyvūnų globos, bet vis stabdydavo klausimas: ar iš tiesų noriu daryti tai sąmoningai? Ar suvokiu, kad gali būti sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai? Vadinu tai nuotykiu, išaugusiu į labai rimtą poelgį, kai gavau ne tik darbą, bet ir augintinį."

Viena Klaipėdoje gyvenančio Mindaugo pažįstama užsinorėjo šuns ir paprašė jo paieškoti. Nieko nelaukęs jis paskambino į gyvūnų prieglaudą "Nuaras", turinčią filialą uostamiestyje, ir paprašė pagalbos. Pokalbio metu, diskutuojant apie beglobių gyvūnų situaciją Lietuvoje, M.Jonušui pavyko rasti daug bendrų požiūrio taškų su "Nuaro" vadove Jurgita Gustaitiene. Netikėtai pačiam, jis gavo ne tik naują darbo pasiūlymą, bet ir naują bičiulę – bišoniukę Belą.

Savo pažįstamai šunelio Mindaugas vis dar ieško, nes ponia yra senyvo amžiaus ir ne bet koks augintinio temperamentas jai tinka.

Mažoji mokytoja

"Aš visą laiką norėjau šuns, nes gyvenu vienas. Aišku, laisvės daugiau, bet visuomet nedrąsiai pasvajodavau apie keturkojį draugą", – prisipažįsta pašnekovas, ilgai nedvejojęs, kai "Nuaro" vadovė jam atsiuntė balto gražaus šunelio – bišono, paimto iš daugyklos – nuotrauką.

Ta veislė Mindaugą jau nuo seno viliojo, bet vis dar nesiryžo apsispręsti – manė, jog turi per daug darbų, įsipareigojimų, kad prisiimtų dar vieną.

"Pavadinau ją Bela. Iki manęs ji nebuvo turėjusi nė vieno normalaus šeimininko. Gal dėl to kalytė be galo jautri. Nenori likti viena namuose. Tad stengiuosi visur, kur tik galiu, vežiotis ją drauge", – aiškina naujasis šeimininkas.

Bela labai mėgsta keliauti specialiame kelioniniame krepšyje. O dalykinių susitikimų metu elgiasi ramiai – tiesiog guli Mindaugui ant kelių ir klausosi. Iš savo augintinės jis mokosi ramybės, pakantumo, žaismingumo.

"Ji turi tokių savybių, kurių mums, žmonėms, kartais labai trūksta. Štai kodėl vadinu Belą mažąja savo mokytoja. Ir net leidžiu miegoti jai savo pataluose (juokiasi). Sakote, nepedagogiška? Galbūt. Bet noriu ištrinti iš jos galvelės tą beveik metų trukmės skaudžią patirtį, kurią jai teko išgyventi iki manęs", – atvirauja "Nuaro" komunikacijos vadovas ir nori visiems būsimiems prieglaudos klientams priminti, kad gyvūnas yra ne tik duotis, bet ir nelengva užduotis.

Palydovė: keturkojė Mindaugo bičiulė Bela – visur su šeimininku, ji nenori likti viena namuose.

Atsakomybės stoka

Pasiimti gyvūną iš prieglaudos – pagirtinas poelgis. Bet prieš tai žmogus turi labai sąmoningai apgalvoti, ar yra pasiryžęs jo laukiantiems pasikeitimams.

"Tarkim, aš anksčiau mėgdavau ilgiau pamiegoti, bet, atsiradus Belai, ji kasryt mane kelia šeštą nė neklausdama, noriu ilgiau pasnausti ar ne", – juokiasi Mindaugas.

Tiems žmonėms, kurie grąžina buvusius beglobius į "Nuaro" prieglaudą (dažniausiai šunis), M.Jonušas siūlo: "Įveskite į "Google" paiešką norimą šuns veislę, atsispausdinkite paveikslėlį, pasikabinkite jį ant sienos ir gyvenkite be didelių rūpesčių ilgai ir laimingai."

Pasak jo, neįmanoma gyventi su keturkoju ilgai ir laimingai, bet individualiai. Taip nebūna. Jei jau sykį prisiėmei atsakomybę už gyvūną, turi prisiminti ir kitus dalykus: jį reikia skiepyti, ženklinti (tuomet nelaimės atveju greičiau bus galima surasti), gydyti, o ne išmesti iš automobilio, kai suserga.

Pasak M.Jonušo, šiuo metu didžiausias "Nuaro" prieglaudose dirbančių žmonių galvos skausmas – neatsakingai pasiimami ir grąžinami atgal į prieglaudą gyvūnai.

"Gyvūnas ne šiukšlė, kurį paėmus vėliau būtų galima išmesti, o prieglauda – ne sąvartynas", – "YouTube" vaizdo įraše kalbėjo "Nuaro" vadovė J.Gustaitienė. Jai antrina Mindaugas, sakydamas, kad iki 10 proc. keturkojų, paimtų iš prieglaudos karantino laikotarpiu, jam pasibaigus buvo grąžinti atgal dėl įvairiausių priežasčių: "Nepatiko", "Priteršė namus", "Nesugyveno su kitu augintiniu", "Nesutarė su mano vaiku", "Nepatiko mano draugui", "Sukramtė mano persišką kilimą" ir pan.

Vadinu tai nuotykiu, išaugusiu į labai rimtą poelgį, kai gavau ne tik darbą, bet ir augintinį.

"Juk aš irgi galėjau panašiai padaryti, mat Bela sunkiai lieka viena namuose. Matyt, bijo, kad šeimininkas ją paliks ir nebegrįš. Tad tenka dažnai ją imti kartu su savimi", – nė nesvarsto kitokios galimybės M.Jonušas.

Neseniai prie "Nuaro" prieglaudos durų buvo palikta dėžutė su kate. Kažkoks žmogus pabijojo prisiimti atsakomybę. "Reikia suprasti, kad tokie žmonės nenusileidžia iš dangaus. Jie gyvena mūsų visuomenėje, mūsų šeimose. Vadinasi, kaip mes elgiamės su kitu žmogumi, taip mes elgiamės ir su savo gyvūnu", – apgailestauja Mindaugas ir pamini kitą didžiulę šių dienų problemą – emigraciją.

Vaikai išvyksta uždarbiauti į užsienį ir palieka savo augintinį tėvams, seneliams, kurie nei fiziškai, nei finansiškai nepajėgia juo rūpintis. Taip gyvūnai patenka į prieglaudas.

Gerovė – ne vien popieriuje

"Seimas ateinančius metus paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Labai linkėčiau, kad ta jų gerovė neliktų vien popieriuje, nes mums, "Nuaro" komandai, jau tenka galvoti apie didesnių patalpų prieglaudai statybą. Situacija labai prasta, besitęsianti jau nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų", – apie beglobių gyvūnų mastą kalba "Nuaro" komunikacijos vadovas.

Jis kviečia visus, kurie ieško draugo, pasidairyti, visų pirma, prieglaudose. "Gausite paženklintą, neturintį kirminų keturkojį, kurį pasiimdami būtinai pagalvokite, ar vėliau neteks jo grąžinti", – primena M.Jonušas.

Anot Belos šeimininko, širdžių krizė pandemijos metu itin paaštrėjusi. Ji ryški ne tik kalbant apie beglobius gyvūnus, jaučiama ir šeimose, ir bendraujant darbe, gatvėje, parduotuvėje.

Turime garsiai kalbėti ne tik apie pareigą suteikti beglobiams gyvūnams namus, bet ir apie atsakomybę nebepalikti jų antrąsyk likimo valiai – tai žmonės masiškai darė pasibaigus karantinui.

Priemonės nuo žmonių neatsakingumo? "Na, botago principo čia nepanaudosime, bet edukuoti žmones privalome. Prieglauda turi likti laikina stotele, kur gyvūnas patenka tik tuomet, kai jo gyvenimą ištinka audra. Turime garsiai kalbėti ne tik apie pareigą suteikti beglobiams gyvūnams namus, bet ir apie atsakomybę nebepalikti jų antrąsyk likimo valiai – tai žmonės masiškai darė pasibaigus karantinui", – apgailestauja jis.

Pasak Mindaugo, jis yra vilties žmogus ir vis dar vadina Lietuvą Marijos žeme. Tad ragina elgtis taip, kaip norime, kad kiti su mumis elgtųsi. "Juk savo vaikų ir antrų pusių nemėtome. Tad priimkime augintinį kaip mažą vaiką, kuris galbūt kels ir problemų, ir rūpesčių, bet visuomet išliks socialia būtybe, turinčia teisę gyventi oriai", – kalba prie "Nuaro" komandos prisijungęs M.Jonušas.

Daugeliui gyvūnas vėl tapo našta

Vilmantė Pakalniškienė, Kaniterapijos asociacijos prezidentė, Vilniaus universiteto docentė:

Nedrįsčiau griežtai nuteisti žmonių. Sutinku, kad tos atsakomybės kartais mums pritrūksta, bet nepamirškime ir kito svarbaus fakto – kokiu neramiu metu gyvename (turiu omeny pandeminę situaciją). Per pasaulį nuvilnijus karantinų bangai, žmonės visose šalyse (ne tik Lietuvoje) pajuto poreikį rūpintis kažkuo. Juk sėdėjo užsidarę namuose, negalėjo gyvai bendrauti, išvažiuoti. Galų gale, negalėjo prisiliesti prie kitų žmonių, apsikabinti, jei tai yra įprasta jų kultūroje.

Todėl natūralu, kad tuo sunkiu laikotarpiu žmonės masiškai pasiimdavo gyvūnus. Vieni dėl šilumos, švelnumo stygiaus. Kitiems šunys tarnavo kaip pretekstas išeiti iš namų. Juk kai kuriose šalyse karantinas buvo labai griežtas. Tad vedžiodamas šunį žmogus galėjo pasijusti laisvesnis, palikti keturias namų sienas.

Žmonės – socialios būtybės. Jiems reikia kontakto. Augintinių prašė vaikai, kurie irgi sėdėjo be draugų, be įprastinių veiklų, uždaryti namuose. Pamokos vyko nuotoliniu būdu. Todėl šuneliai ir katės tapo savotiškais jų gydytojais, psichologinės savijautos gerintojais.

Maža to, niekas nežinojo, kiek laiko truks pandemija, kiek mėnesių mes būsime uždaryti. Juk, jei atvirai, ir šiandien dar nežinome, kas mūsų laukia rytoj.

Todėl ne visi žmonės, pasiėmę per karantiną augintinius iš prieglaudų, veisyklų, adekvačiai įvertino savo galimybes juos auginti. Viena priežastis, kad per karantiną sumažėjo veiklų, kelionių, poreikių. Taigi, visi turėjome daugiau lėšų. Vadinasi, gyvūną išlaikyti buvo paprasčiau. O pasibaigus suvaržymams, jis vis dar reikalavo tos pačios pinigų sumos, skirtos jo priežiūrai.

Kitas dalykas, ką labai pajautė gyvūnai, kad per karantiną žmonės buvo su jais, o suvaržymams atlaisvėjus, išėjo į darbą. Įsivaizduokite, koks šokas! Gerą pusmetį šeimininkas būna namuose, o paskui staiga kažkur dingsta. Todėl šuo gali pradėti kaukti pusę dienos, graužti baldus ar kažkaip kitaip destruktyviai elgtis, suteikdamas šeimininkui didelį galvos skausmą. Juk taip anksčiau nebuvo!

Supraskite mane teisingai, aš nenoriu vien smerkti žmonių už neatsakingumą, bet noriu padėti suprasti ir juos. Tuos, kurie pandemijos metu patyrė didžiulį nerimą. Jie buvo čia ir dabar. Stebėjo skaičius, bijojo išeiti iš namų, aplankyti artimuosius. Ir tą nerimą malšino pačiais įvairiausiais būdais. Kai kas įsigydavo gyvūnų iš prieglaudų ar veisėjų.

Šiuo metu situacija jau kita. Nors kovidinių pacientų skaičiai auga, nerimo vis mažiau. Mes įpratome gyventi, keliauti, dirbti su tam tikrais suvaržymais. Ir daugeliui gyvūnas vėl tapo našta. Žmogus negali eiti po darbo į kavinę, nes turi grįžti namo ir pasirūpinti augintiniu.

Mes patys auginame du šunis, bet mūsų dienos ritmas ir prieš karantiną buvo toks pats: ryte, per pietus ir vakare kažkas iš šeimos narių juos pašerdavo, išvesdavo į lauką, žodžiu, pasirūpindavo. Bet jei to ritmo anksčiau pas žmogų nebuvo, per karantiną įsigijęs šunį jis pasijuto tarsi spąstuose. Juk reikėjo jį kažkaip įpaišyti į gerokai pasikeitusią kasdienę savo rutiną.

Kodėl po karantino gyvūnai masiškai ėmė grįžti į prieglaudas? Todėl, kad dauguma žmonių iš to pandeminio streso nė nepagalvojo, kas bus paskui, kai gyvenimas ims tekėti įprasta vaga. Jie negalvojo apie jokią atsakomybę, tik žiūrėjo, kaip geriau pasijusti patiems, susidoroti su nerimu.

Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad ir veisėjai džiaugėsi klestinčiu verslu, o prieglaudos – mažėjančiu beglobių skaičiumi. Klausimas – ar jie tik džiaugėsi gerėjančiais rodikliais, ar dar ir dirbo darbą – edukavo žmones ir stabdė nuo neatsakingų poelgių? Skaičiau, kad JAV, esant tai pačiai situacijai, prieglaudų darbuotojai liepdavo žmogui laukti gyvūno, kad atvėsintų tą pirminį įkarštį. Ar mūsų įstaigos irgi darė tą patį?

Iš viešbučio – į prieglaudą

Pačiame Klaipėdos senamiesčio centre, Daržų gatvėje, gulinėjančią katę stebėjo čia įsikūrusio viešbučio svečiai.

"Trys jaunuoliai savaitę matė valkataujančią katę, paėmė ją ir atvežė į prieglaudą. Na, taip, yra niuansų dėl žmonių per stipraus noro gelbėti visus gyvūnus. Bet taip jau nutiko. Gyvūnas neturėjo mikroschemos. Katę apžiūrėjo veterinaras, ji buvo vakcinuota ir paženklinta", – situaciją paaiškino Klaipėdos regiono gyvūnų globos namų "Nuaras" administratorė Gintarė Liutkuvienė.

O tai labiausiai ir įsiutino katės šeimininkę, pasipylė ir gausybė žinučių internete. Gyvūnų mylėtojai pasidalijo į dvi barikadų puses. Vieni gynė katės šeimininkę, kiti nurodė, kad laikas laikytis šalyje galiojančių įstatymų.

"Man jokio "čipo" ir nereikia. O kas jų prašė? Per pusvalandį jau viskas buvo padaryta. Bet juk pagal įstatymą mes dar turime laiko, reikia pinigų sutaupyti, reikia apsispręsti. Lustuoti reikia su šeimininkų leidimu. Aš pinigų nemokėsiu, nes viskas padaryta be mano leidimo", – savo įvykių versiją pasakojo katės šeimininkė.

Citavo Civilinį kodeksą

Gyvūnų prieglaudos atstovai tikino, kad pagal esamą tvarką gyvūnų prižiūrėtojai net negalėtų atiduoti privatiems asmenims neženklintų gyvūnų.

"Mums galioja tvarkos, mes jų laikomės. O moteriai telefonu buvo paaiškinta, kad ji turės jau paženklintą katę, vis tiek netrukus įsigalios reikalavimai, kurie leis net tikrinti gyvūnų mylėtojus, ar jie paženklino savo augintinius. Jai nereikės rūpintis, nes katė jau paženklinta. Bet telefonu buvo bendrauta nemaloniai. Bandžiau ramiai paaiškinti, kad ir šiai gyventojai galioja Civilinio kodekso nuostatos, bet ji tai kategoriškai neigia ir nenori suprasti", – kalbėjo G.Liutkuvienė.

G.Liutkuvienė teigia, kad tai yra 35 eurų klausimas.

Situacijų, kai gyvūnas per klaidą patenka į prieglaudą, pasitaiko dažnokai. Tačiau miestiečiai, aptikę savo augintinį, dažniau dėkoja juo pasirūpinusiems žmonėms, nei kelia skandalus.

"Atkreipiame dėmesį, kad, atsiradus gyvūno savininkui ir vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, šis privalo atlyginti išlaikiusiam gyvūną asmeniui visas išlaikymo išlaidas", – įstatymą pacitavo G.Liutkuvienė.

Principai aukščiau visko?

"Mano katė gulėjo už metro nuo mūsų tvoros. Mes gyvename name, o katė vaikšto kur nori. Na, mėgsta ji lauke pagulėti. Tai kodėl reikėjo ją vogti iš namų aplinkos, o po to reikalauti pinigų? Taip, aš juos ("Nuarą" – A.A.) išvadinau blusynu. O kodėl mano prižiūrėta katė turi būti ten laikoma? Kaimynystėje esantis viešbutis nesiskundė mūsų kate. Jei būtų buvę skundų, mes jos nebūtume išleidę. Bet juk karšta, ji ėjo į lauką ir veikiausiai ant akmenų jai buvo vėsiau", – kalbėjo moteris.

Katės šeimininkė įsitikinusi, jog yra teisi ir su jos gyvūnu niekas negali elgtis taip, kaip nori.

Tačiau galutinis klaipėdietės sprendimas pribloškia.

"Viskas. Jei be mano leidimo kažkas ją paženklino, man jos nereikia, tegul ji gyvena blusyne. Tegul ji ten gyvena ir jaučia malonumą, būdama toje išvietėje", – išpyškino katės šeimininkė.

Paklausta, ar jai negaila palikti savo augintinę, moteris pareiškė, kad principai yra aukščiau visko.

"Nenoriu, kad mano katė būtų lustuota. Aš nežinau, kokią informaciją jai įsiuvo, neaišku, kokioje aplinkoje ji ten gyvena. Aš pasakiau tam berniukui, kuris paėmė ir išvežė katę į prieglaudą, tegul jis sumoka sąskaitą ir tegul parveža mano katę", – tikino klaipėdietė.

Ar šioje istorijoje svarbesni yra pinigai nei naminio gyvūno likimas? Moteris atsakė, kad istorijos esmė – nebaudžiamas aplinkinių elgesys.

"Vieni nebaudžiami paima svetimus gyvūnus, kiti nebaudžiami juos lustuoja", – reziumavo moteris.

Kreipsis į policiją

Gyvūnų prieglaudos administratorė G.Liutkuvienė paaiškino, kad įmonė jau net nusileido skandalą dėl savo katės sukėlusiai klaipėdietei ir sutiko atiduoti katę, neprašydami sumokėti už lustavimą.

"Tai yra 35 eurų klausimas. Bet, net ir neprašant pinigų, bet paprašius pasirašyti dokumentus, paženklinta katė juk turi turėti šeimininkus, jie atsisakė pasirašyti bet kokią sutartį, nedavė jokių savo duomenų. Gaila gyvūno. Bet nebežinau, kaip dar turėtume pasielgti. Gal vertėtų policijai parašyti pranešimą? Tegul jie išaiškina, ką toliau mums daryti", – svarstė G.Liutkuvienė.

Bute – 29 katės

Pirmadienį Klaipėdos regiono gyvūnų globos namų "Nuaras" darbuotojai darbo turėjo nuo ankstyvo ryto.

Pirmiausia jie skubėjo į Debreceno gatvę, kur buvusio bendrabučio kambaryje gyvenantis vyras augino 29 kates.

Šleikštus jų skleidžiamas tvaikas buvo juntamas dar lauke.

Katės buvo neprižiūrėtos, žmogaus būstas buvo virtęs dvokiančia landyne.

Paimti gyvūnai bus apžiūrėti, paskiepyti ir sterilizuoti.

Visus šiuos gyvūnus reikėjo ne tik paimti iš žmogaus būsto, bet ir pasirūpinti jų gerove.

Gandriukams – pavojus

Vėliau vienas po kito sekė pranešimai apie toliau nuo Klaipėdos į bėdą patekusius gandriukus. Pasirodo, gandrai suka lizdus ne tik iš pagaliukų ir šapelių, jie savo būsto stiprumui panaudoja sintetinius virvagalius, polietileno maišelius ir kitokias gamtai nedraugiškas priemones.

Ūgtelėję gandriukai kartais įsipainioja į tvirtas medžiagas ir negali iš jų išsivaduoti.

Pirmadienį Kretingos rajone gyvenantys žmonės pranešė, kad Tintelių kaime ir Grūšlaukėje mato gandralizdžiuose įstrigusius gandriukus.

Vienas jų buvo keblioje padėtyje – tarsi būtų pasikoręs už kojos. Paukštis kabojo išskleidęs sparnus, jį tvirtai laikė koją apraizgęs virvagalys.

Šį jauniklį pavyko išgelbėti.

Kitas vis dar yra apie 12 m nuo žemės esančiame lizde, iškviestiems ugniagesiams nepavyko jo pasiekti, nes žmonių išsigandęs į kažką įsipainiojęs paukštis vis pasitraukdavo į kitą savo būsto pusę, kuri ugniagesiams buvo nepasiekiama.

"Nuaro" darbuotojai paprašė vietos gyventojų stebėti padėtį, tikimasi, kad paukštis išsivaduos pats.

Stirniukas nugaišo

Pirmadienį priešpiet pagalbos telefonu pranešta apie netoli Palangos metalinėje tvoroje įstrigusį stirniuką.

Panašu, kad stirnos jauniklis nesėkmingai bandė peršokti tvorą, susižeidė, tada norėjo pralįsti po tvora ir įstrigo tarp virbų. Apie į bėdą patekusį gyvūną pranešę žmonės minėjo, kad stirniukas kraujuoja.

Visi "Nuaro" darbuotojai tuo metu buvo išvykę į atokesnes vietas, todėl į Palangą nevyko. Netruko paaiškėti, kad jų pagalbos ir nebūtų prireikę.

Gelbėtojai parankinėmis priemonėmis išvadavo jauniklį, bet jis buvo per sunkiai sužeistas, nusikamavęs ir po kelių minučių nugaišo.

Gyvūnų globos tarnybos "Nuaras" administratorė Gintarė Liutkuvienė pasakojo, kad prieglaudoje šiuo metu gyvena gandrų, čia tvirtėja išgelbėtas lūšiukas ir kiti laukinės gamtos gyvūnai.

Gintarė Liutkuvienė: žmonių invazija į gamtą atsisuka prieš gyvūnus ir jų gyvenimo įstatymus.

Gelbėdami kenkia

"Vasarą visada turime daugiau darbo. Nemažai laiko atima ir bendravimas su adekvačiai situacijos negebančiais vertinti žmonėmis. Vieni reikalauja gelbėti kiekvieną pamatytą paukštį, kiti negeba pasirūpinti savo augintiniais. Žmonių invazija į gamtą atsisuka prieš gyvūnus ir jų gyvenimo įstatymus. Meilė gyvajai gamtai pasireiškia primityviai – surinkus pagalbos telefono numerį. Kai visi sužeisti paukščiai ir gyvūnai nešami į prieglaudą, augantys plėšrūnai neturi galimybės išmokti medžioti. Taip žvėrys nusilpsta. Susiduriame su situacija, kai nusilpęs lūšiukas nesugeba papjauti net putpelės ūkininko sodyboje. Todėl raginčiau miške išsekusius ar sužeistus paukštelius palikti ten pat. Jų nereikia gelbėti", – kalbėjo G.Liutkuvienė.

Gyvūnų gelbėtojams vis dažniau tenka traukti iš bado mirties gniaužtų į raudonąją knygą įtrauktus gyvūnus – jie netenka galimybės atlikti miško sanitarų vaidmenį, o gamta nebegyvena natūralios atrankos principu.

Vieni trapiausių gyvūnų, pasak G.Liutkuvienės, yra stirnos. Po lūžusių galūnių operacijos dauguma jų nugaišta vos pabudusios po narkozės.

Labai dažnai miestiečiai mano, kad pilkųjų kirų jauniklius reikia gelbėti. Pasirodo, šie paukščiai išmoksta skraidyti šokdami nuo žemės ir bandydami plasnoti, kol sugeba išsilaikyti ore.

Kol išlipę iš lizdo jaunikliai vaikštinėja žeme, tėvai juos prižiūri ir gina nuo pavojų, todėl žmonėms atrodo, kad mažyliai yra iškritę iš lizdo ir juos būtina gelbėti.

Čiurlių mažylius reikėtų patupdyti ant medžio šakos, nes nuo rankos jie nenuskris.

Labai dažnai pranešama apie sužalotus gandrus. Jie net registruojami į atskirus žurnalus.

„Laukiame nurodymų. Skambinome keletą kartų į Aplinkos apsaugos departamentą tiems žmonėms, kurie mums vėžliuką perdavė, ir klausėme: perdavėte, duokite aktą, dokumentą, nurodymą, sakykite – ką turime daryti?“, – BNS pirmadienį sakė „Nuaro“ vadovė Jurgita Gustaitienė.

„Aš manau, kad jie greitai priims sprendimus ir pasakys, kur tas vėžliukas galėtų keliauti“, – pridūrė ji.

Jos teigimu, norima, kad vėžlys patektų į saugią vietą, kurioje galėtų ir toliau gyventi.

„Mūsų interesas, kad jis patektų į vietą, kur jis galėtų gyventi iki mirties, nebūtų dauginamas, nepatektų į išorinę aplinką, nesukeltų pavojaus mūsų biologinei įvairovei. Mūsų interesas, kad jis nebūtų sunaikintas“, – teigė „Nuaro“ direktorė.

Aplinkos apsaugos departamento atstovas spaudai Arūnas Malinovskis pirmadienį informavo BNS, kad galutinis sprendimas dėl vėžlio dar nepriimtas, tačiau Lietuvoje yra „kelios vietos, kurios yra tinkamos“.

Praėjusią savaitę raudonausis raštuotasis vėžlys (Trachemys scripta elegans) aplinkosaugininkų buvo paimtas iš Prienų rajono gyventojo, per skelbimus bandžiusio parduoti vėžlį, iškart po to gyvūnas perduotas „Nuaro“ darbuotojų globai.

Lietuvoje šios rūšies vėžlį draudžiama laikyti, veisti ir paleisti į gamtą.

Pernai į rezervatą Vokietijoje buvo išvežta vilko ir šuns hibridė Luna, kurios nei laikyti namuose, nei išleisti į laisvę irgi nebuvo galima, nes toks vilko ir šuns hibridas visoje Europoje laikomas laukiniu gyvūnu.

Tuo metu Luna laikinai buvo priglausta Kauno zoologijos sode, o prieš tai buvo klausiama Lietuvos mokslo institucijų, ar jos priglaustų gyvūną, tačiau norinčiųjų neatsirado.

Asmeniui, bandžiusiam neteisėtai parduoti šį vėžlį, už invazinių rūšių pateikimą į rinką ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia bauda nuo 300 iki 500 eurų ir gyvūno paėmimas.

Aplinkosaugininkai primena, kad invazinių rūšių atstovų negalima laikyti namuose ir tuo labiau jais prekiauti.