Dar maždaug penktadaliui gyventojų tokie išgyvenimai kelia susierzinimą ir apmaudą, 16 proc. – pyktį, o ketvirtadalis nemalonumų kitiems pridariusiųjų tokiais atvejais nejaučia nieko. Tokius duomenis atskleidė Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lietuvoje užsakymu tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atliktas tyrimas.

Išgąstį gerokai dažniau nei vyrai (23 proc.) patekusios į nemalonias situacijas patiria moterys (32 proc.). Vyrai tuo metu pridarę žalos kitiems dažniau nei dailiosios lyties atstovės jaučia pyktį. Toks jausmas aplanko 19 proc. vyrų ir 13 proc. moterų.

Psichoterapeuto Olego Lapino teigimu, nemalonumų kitiems pridaręs asmuo visų pirma susiduria su kaltės jausmu, kuris gali turėti skirtingas išraiškas, bet visuomet vienokiu ar kitokiu būdu paveikia individą.

„Moterys dėl to, kas nutiko, paprastai pirmiau yra linkusios kaltinti save ir tik vėliau ieškoti galimų pasiteisinimų netinkamai susiklosčiusiose aplinkybėse, kitų elgesyje. Dėl to pridariusios rūpesčių kitiems jos dažniau gali jausti baimę ir nerimą. Tuo metu vyrai dažniau savo kaltės jausmą per pyktį pirmiausiai nukreipia į aplinką ar netgi nukentėjusįjį. Tik vėliau jie pradeda priimti ir savo kaltę, galvoti, ką neteisingai padarė jie patys“, – sako O. Lapinas.

Tyrimo duomenimis, beveik trečdaliui (30 proc.) Lietuvos gyventojų yra tekę netyčia pridaryti nuostolių kitiems asmenims arba į nemalonią situaciją patekti dėl savo vaikų ar augintinių aplinkiniams padarytos žalos. 5 proc. lietuvių taip nutinka ne rečiau kaip kartą per metus, o ketvirtadaliui šalies gyventojų – bent kartą per keletą metų. 31 proc. gyventojų yra tekę atsidurti ir nukentėjusiųjų pusėje.

„Dažniausiai nemalonumų ir nuostolių kitiems asmenims gyventojai pridaro, kai dėl jų kaltės yra užliejamas kaimynų būstas, taip pat pramogaudami – važinėdami dviračiais, riedučiais ar riedlentėmis. Nereikėtų pamiršti, kad gyventojai taip pat yra atsakingi ir už savo atžalas bei augintinius, kurie irgi neretai pridaro rūpesčių tėvams ar šeimininkams. Verta priminti, kad už nepilnamečių vaikų sukeltus nuostolius atsakomybė tenka jų tėvams. Pažymėtina, kad vis daugiau lietuvių nemalonumų dėl padarytos žalos kitiems stengiasi išvengti apsidrausdami asmens civilinės atsakomybės draudimu“, – sako Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lietuvoje Civilinės atsakomybės draudimo skyriaus vadovė Aušra Puodžiūnienė.

Dažniausiai į nemalonias situacijas dėl kitiems pridarytų materialinių nuostolių patenkantys prisipažino 36-45 metų amžiaus lietuviai. 42 proc. jų yra pridarę nuostolių kitiems asmenims. Rečiausiai tą patirti, tyrimo duomenimis, tenka 18-25 metų amžiaus jaunimui. Dažniausiai žalos kitiems asmenims kada nors sukėlę teigė aukščiausio ir vidutinio lygio vadovai (46 proc.) ir namų šeimininkės (41 proc.). Rečiausiai su tuo susiduriantys sakėsi studentai ir moksleiviai (24 proc.) bei darbininkai ir techniniai darbuotojai (25 proc.).

Patys nuostolių dėl kitų asmenų dažniausiai patiria aukščiausio ir vidutinio lygio vadovai (40 proc.) bei specialistai ir tarnautojai (38 proc.).

Balandžio mėnesį visoje Lietuvoje atlikto tyrimo metu iš viso apklausta daugiau nei tūkstantis šalies gyventojų, kurių amžius nuo 18 iki 75 metų.

 „Jei žmogus pyksta atvirai, gal ir baisiai atrodo, bet jis – nepavojingas. Kai žmogus savyje slopina pyktį, šis transformuojasi į šaltą įniršį. Tokiu atveju pradeda veikti ta žmogaus smegenų dalis, kurioje nėra jausmų. Panašiai puola gyvatė. Ji jausmų neturi“, – teigia specialistas.

Pasak psichoterapeuto, žmogus neprognozuojamai gali elgtis ir tuomet, kai emocijas valdanti smegenų dalis nebeveikia dėl kokios nors rūšies stipraus apsvaigimo arba dar būna neišsivysčiusi brendimo metu. Bet, anot O. Lapino, būna ir tokių žmonių, kurių smegenų dalis, lemianti emocijas, taip ir neišsivysto. Tai – sociopatiniai žmonės.

Atsakant į klausimą, kas iš tikrųjų lėmė įtariamojo E. Anupraičio elgesį, O. Lapino įsitikinimu, prireiks labai išsamaus vaikino psichinės būklės tyrimo.

Ne ta švietimo kryptis?

Tuo metu Vilniaus Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto vadovas Antanas Valantinas mano, kad įtakos tam, jog vis girdime apie žiaurius nusikaltimus, turi ir netinkamas švietimas.

„Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse akcentuojama, kad vaikams būtina mokytis, o vėliau studijuoti matematiką, fiziką, chemiją. Kitaip tariant, dalykus, susijusius su išoriniu pasauliu. O dalykai, kurie turi įtakos mūsų vidiniam pasauliui – literatūra, teatras, šokis, muzika, dailė – kažkodėl nustumiami į šoną. Gal tai ir lemia, kad žmonės nebesusigaudo savyje? Gal tai ir išprovokuoja sveiku protu nepaaiškinamus nusikaltimus?“ – svarstė A. Valantinas.

Anot pašnekovo, nusikaltimus lemiančių priežasčių reikėtų ieškoti ne šių dienų gyvenimo aplinkybėse, o kur kas anksčiau. „Neturime informacijos apie to vaikino elgesio motyvus ir kodėl jis ryžosi tokiam nusikaltimui, tačiau akivaizdu, kad tai – nukrypimas nuo normos“, – įsitikinęs A. Valantinas.

Jis nesutiko su vertinimais, kad galbūt baisūs šių dienų Lietuvos įvykiai yra padariniai to, kaip mūsų šalyje gyvenimas klostėsi po nepriklausomybės atkūrimo.

Tačiau A. Valantinas pastebėjo, kad, iškovoję laisvę, nelabai dar mokame ja naudotis ir gyventi laisvoje šalyje.

„Kur kas sunkiau gyventi laisvėje, nei tuomet, kai tau kas nors nurodinėja, kaip elgtis. Bet pažiūrėkim, kas dabar darosi su švietimu. Diskutuojama, ar pailginti mokslo metus, ar – ne. Akivaizdu, kad tai daroma mechaniškai, neturint atsakymų, ką toks sprendimas duotų. Juk, jei pedagogai negaus naujų įrankių, kaip mokiniams pateikti mokymo medžiagą per prailgintus mokslo metus, tai nieko neduos“, – tvirtino A. Valantinas.

Jis taip pat pastebėjo, kad pastaruoju metu daugėja vaikų su sutrikusia atmintimi. Tokius dalykus, psichologo manymu, lėmė nuolatos vaikams skubos tvarka „į galvą kišamos“ žinios.

„Ir kitose srityse sprendimai priimami mechaniškai. Kaip mano vienas velionis kolega pastebėjo, tie, kas ateina į valdžią, galvoja, kad istorija prasideda nuo jų. Tačiau tam, kad išsiaiškintume, kas mūsų visuomenės gyvenime vyksta, reikėtų labai išsamių ir atvirų tyrimų“, – teigė A. Valantinas.

Vaikinas buvo praėjęs patikrą 

Saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“, kurioje dirbo E. Anupraitis ir jo tėvas, ilgametis vadovas, vienas labiausiai patyrusių kriminalistų Alvydas Sadeckas atsakymo, kodėl vos ne kas savaitę Lietuvą sudrebina vis baisesnis nusikaltimas, neturėjo.

Vertindamas galimas versijas, kas lėmė įtariamo vaikino sprendimą iššaudyti artimuosius, A. Sadeckas teigė manąs, kad atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti E. Anupraičio šeimoje.

„Be abejo, tam įtakos galėjo turėti jo šeimos problemos“, – tvirtino kriminalistas.

Kovo pradžioje „Ekskomisarų biure“ pradėjęs dirbti E. Anupraitis, pasak A. Sadecko, prieš tai buvo patikrintas ir policijos, ir medikų. Tačiau nei vieni, nei kiti jokių vaikino elgesio nukrypimų nepastebėjo.

Lietuvius vis labiau tenkina jų gaunama alga, nors per kelerius metus ji padidėjo tik kiek daugiau nei 50 eurų ir perkopė 550 eurų. Nors pagal pasitenkinimą gaunamu atlygiu nelabai nusileidžiama estams, šie gauna gerokai daugiau – beveik 900 eurų.

Nors prieš kelerius metus dažniausiai lietuviai norėjo nemažiau nei du kart didesnės algos, dabar padaugėjo tokių, kuriuos tenkintų ir vos penktadaliu padidinta alga.

Patenkintų savo alga lietuvių buvo 4 procentai, kai tokių estų buvo du kartus daugiau.

Darbinius rūpesčius labiau linkę spręsti 26–45 metų amžiaus žmonės, vadovai, smulkieji verslininkai bei didmiesčių gyventojai.

Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, darbą lietuviai suvokia kaip didelę vertybę, kurią būtina saugoti, kartais net kitų vertybių sąskaita.

Pradėjus namų atmosferą maišyti su darbiniais reikalais, pasak O. Lapino, ji nebeatlieka savo funkcijos – būti poilsio, ramybės, atsigavimo vieta. Vieta, kur žmogus nusimeta dienos vargus ir pasikrauna naujai dienai.

Šalia kelio pastatytas kryželis ar žvakutė avarijos vietoje gali priversti susimąstyti kelis vairuotojus, bet yra daug efektyvesnių priemonių. Taip tvirtina psichoterapeutas Olegas Lapinas. Tačiau su juo nesutinka Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vedėjas Vidmantas Pumputis, kuris mano, kad tokie simboliai priverčia vairuotojus sumažinti greitį.

„Kai šalia kelio stovi degančios žvakutės, visi puikiai suprantame – tai yra vieta, kurioje žuvo žmogus. Tai priverčia vairuotoją susimąstyti apie grėsmę. [...] Manau, kad tokie simboliai, kaip žvakutės, ne vieną vairuotoją pristabdo, priverčia pagalvoti apie savo elgesį“, – LRT Radijui sako V. Pumputis.

Judriuose keliuose žūties simboliai šalinami

Anot V. Pumpučio, nei Kelių eismo taisyklės, nei kiti teisės aktai nedraudžia žymėti žmonių žūties vietų kelyje. Tai, specialisto teigimu, – paprotys, atėjęs iš senų laikų. „Kai įvyksta skaudus įvykis, žūsta žmonės, pastatomos žvakutės arba ta vieta pažymima kryželiu. Tai tikrai yra skaudi ir netikėta netektis. Artimieji, pastatydami degančias žvakutes, kryželį ar kitaip įamžindami tragišką vietą, pagerbia žuvusį žmogų“, – aiškina V. Pumputis.

Jo tvirtinimu, ši tradicija yra gana stipriai išplitusi tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse valstybėse – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. LRT Radijo pašnekovas pastebi, kad tragiškos vietos gana dažnai pažymimos ir Vakarų Europos valstybėse, tačiau pabrėžia, kad kai kuriems keliams galioja išimtys.

„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad, jei aukšto intensyvumo keliuose – greitkeliuose, automagristralėse – prie kelio ir atsiranda žvakutės arba kryželis, dažniausiai asmenys, atsakingi už kelių priežiūrą, pašalina tokius simbolius kaip eismui trukdančius elementus“, – pabrėžia V. Pumputis.

Anot O. Lapino, tokia tradicija įsivyravo, nes ji išreiškia užuojautą – kryžių, vainikėlį ar žvakutes paliekantys žmonės parodo užuojautą žuvusiojo artimiesiems. „Tai nukreipta į žmones, kurie toje vietoje neteko artimojo. Su natūralia mirtimi susijusios vietos – kapinės, su tragiškomis mirtimis – vietos, kur įvyko tragiškas įvykis. Kitas niuansas, kad estetine prasme tai ne visada gali tikti“, – akcentuoja O. Lapinas.

Tarp efektyvesnių priemonių – pagarba

Psichoterapeutas atkreipia dėmesį ir į tai, kad toks ženklas šalikelėje apeluoja į vairuotojų kaltės jausmą ir ne visada gali sukelti laukiamą efektą. „Nors tokio ženklo tikslas – perspėti vairuotoją, kad jis važiuotų atsargiau, bet rezultatas dažnai būna kitoks – jis jaučiasi nesmagiai, kaltas dėl avarijos, kurios dar nepadarė. Kyla klausimas – ar kaltės jausmas skatina saugesnį vairavimą? Su apeliavimu į kaltės jausmą labai dažnai kyla melancholijos jausmas“, – nurodo O. Lapinas.

Kitokios nuomonės laikosi V. Pumputis. Jo tvirtinimu, šalia kelio pastatytas kryželis ar kitoks žūties simbolis paprasčiausiai priverčia susimąstyti, nors aukšto intensyvumo keliuose tokie simboliai ir nėra toleruotini. „Kai šalia kelio stovi degančios žvakutės, visi puikiai suprantame – tai yra vieta, kurioje žuvo žmogus. Tai priverčia vairuotoją susimąstyti apie grėsmę. [...] Manau, kad tokie simboliai, kaip žvakutės, ne vieną vairuotoją pristabdo, priverčia pagalvoti apie savo elgesį“, – tvirtina V. Pumputis.

Su juo nesutinka O. Lapinas, kuris tikina, kad tarp visų saugumą didinančių priemonių šalia kelio stovintis kryžius užima gana žemą vietą. Psichoterapeuto įsitikinimu, gali pasitaikyti vos keli vairuotojai, kuriems tai sukels kaltės jausmą ir privers susimąstyti, tačiau to galima pasiekti ir efektyvesniais būdais.

„Tarp priemonių, kurios didina saugumą, egzistuoja daug efektyvesnių būdų. Vienas iš jų – blaivumas. Antras – pagarba, kuri pakeičia polinkį labai greitai lenkti kitus vairuotojus. Galiausiai – šlovė, kad priklausai saugiai vairuojančių žmonių kategorijai“, – LRT Radijo laidoje „112“ vardija O. Lapinas.

Per nepriklausomybės metus lietuviai tapo mandagesni, jaunoji karta dažniau šypsosi, į viską žiūri paprasčiau ir nėra prisirišusi prie materialių dalykų, pastebi psichologas psichoterapeutas Olegas Lapinas ir LRT televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė. Be to, jauni lietuviai nesijaučia prastesni nei vakariečiai, o netgi atvirkščiai – pranašesni. „Kai jie išvažiuoja į Vakarų valstybes, supranta, kad mūsų – rytiečių – alkis ir plėšrumas yra didžiulis pranašumas“, – tikina E. Mildažytė.

Dėl po nepriklausomybės atsiradusios galimybės išvykti į Vakarus paskutinės lietuvių kartos jau yra gyvenusios, dirbusios ar besimokiusios užsienyje. Todėl, pasak O. Lapino, Lietuvoje atsirado daugiau mandagumo kasdieniame gyvenime bei aptarnavimo srityje.

„Jaunesni žmonės daugiau šypsosi, o tai kartai, kuri gimė iki 1980-ųjų ir gyveno tarybinėje visuomenėje, būdinga nesišypsoti nepažįstamiems žmonėms. Šis bruožas iki šiol išliko kai kuriose posovietinėse šalyse“, – portalui LRT.lt teigė psichologas psichoterapeutas.

Kaip teigia LRT televizijos laidų vedėja E. Mildažytė, Lietuvos vaikai tapo pasaulio piliečiais ir europiečiais: „Net ir emigrantai, nesvarbu, kad plauna lėkštes ar dvejus metus slaugo senelius, žino, kad jei sutiks vaikiną su dredais ir 25 auskarais, jis tavęs nepastums eilėje ir nespjaus tau po kojomis, palauks, kol įlipsi pirmas į metro. Mūsų jaunimas perima šį elgesį ir tai yra labai gerai.“

Pasak E. Mildažytės, šiuolaikinis jaunimas į viską žiūri daug paprasčiau, yra mažai prisirišęs prie materialių dalykų. „Mūsų karta yra įpratusi pastatyti namą su 17 kambarių ir po to kęsti žiemą, nes visus tuos kambarius reikia šildyti, o jie verčiau išvažiuoja už tuos pinigus į kelionę“, –  tęsia E. Mildažytė.

O. Lapino teigimu, paskutinius šimtmečius lietuviai buvo labai prisirišę prie tėvų, pareigos ir tradicijos, tačiau dabar visa tai yra pakitę.
„Anksčiau visiems buvo būtina susitikti per šventes, padėti nuimti derlių, įsigyti žemės ir ją įdirbti. Šitas bruožas keičiasi, šiuolaikinė karta neužtrunka Lietuvoje, daug galvoja apie gerą išsilavinimą ir darbą.

Tačiau jaunas žmogus yra finansiškai priklausomas nuo tėvų ir gal net ilgiau, nei buvo jo tėvai priklausomi nuo savųjų. Jis dar neturi savo pajamų, tėvai perveda dideles sumas pinigų, bet psichologinės ir tradicinės priklausomybės jis stengiasi neturėti ir nori mąstyti vakarietiškai“, – LRT.lt dėsto pašnekovas.

Tačiau, anot O. Lapino, žemę vis dar vertina karta, kuriai dabar yra 36 m. ir daugiau: „Jie siekia ją turėti, nesvarbu, kad ilgai gali joje nieko nestatyti. Tai daugiau ne pragmatinis, o sentimentalus požiūris, kad turi vietą, kur gali nuvažiuoti. Šiuolaikinis 40-metis greičiausiai kur nors turi sklypą, o 25–33 m. to sklypo nenori.“

E. Mildažytės manymu, pokyčius lėmė ne tik atvertos sienos, bet ir atvertos akys. „Nebėra tos nostalgijos sovietizmui. Pavyzdžiui, aš sąžiningai pripažįstu, kad iš sovietų laikų neprisimenu nieko gero, išskyrus tai, kad buvome jauni ir gražūs“, – pridūrė LRT televizijos laidų vedėja.

Ji pastebi, kad per nepriklausomybės metus atsiskleidė lietuvių verslumas, žmonėms atsirado galimybė mokslą paversti pinigais: „Lietuviai supranta, kad ne šventieji puodus lipdo. Man atrodo, kad ta jaunoji karta, kuriai yra 20 metų, jaučiasi gerokai pranašesnė. Kai jie išvažiuoja į Vakarų valstybes, supranta, kad mūsų – rytiečių – alkis ir plėšrumas yra didžiulis pranašumas, nes mums vis dar reikia, mes vis dar siekiame ir turime tikslų.“

Linki atsisakyti ksenofobijos ir labiau atsipalaiduoti

Ateityje O. Lapinas lietuviams linki atsisakyti ksenofobijos: „Manau, kad šis bruožas nepadeda šiuolaikiniam žmogui. Jie galėtų prisiminti, kad kuo įvairesnis yra mūsų genetinis fondas, tuo labiau mes prisitaikę prie gyvenimo ir pokyčių, kurie gyvenime vyksta ir vyks. Kuo mažiau mes kažką priimame, tuo mažiau ir pasaulis priima [mus].“

Savo ruožtu E. Mildažytė linki išmokti gerų manierų, pradedant pasisveikinimu ir grakščiu atsisėdimu.

„Taip pat reikėtų labiau atsipalaiduoti, mažiau kelti sau materialių reikalavimų, bet daugiau intelektinių ir emocinių. Reikėtų išmokti džiaugtis, kad gyvename nuostabioje šalyje, kur yra keturi metų laikai ir nėra žemės drebėjimų. Mes turime džiaugtis tuo, ką pasiekėme, o per 25 metus pasiekėme milžiniškų dalykų“, – sako E. Mildažytė.

Lietuvoje tik apie trečdalį darbuotojų (28 proc.) jaučiasi visiškai patenkinti savo darbu, tačiau net 62 proc. lietuvių pakartotinai įsidarbintų toje pačioje įmonėje, kurioje dirba.

Dar apie pusė darbuotojų (55 proc.) teigia, kad savo darbdavį tikrai rekomenduotų draugams. Tai parodė rinkos tyrimų bendrovės TNS LT vykdomas šalies darbuotojų lojalumo indekso tyrimas.

„Didžioji gyventojų dalis yra nepatenkinti savo darbu ne dėl jo pobūdžio, bet dėl atlyginimo. Būtent todėl nemažai gyventojų pakartotinai įsidarbintų savo įmonėje ir ją rekomenduotų, nors ir nejaučia meilės savo darbui. Tai susiję daugiau su materialiniu saugumu nei su emociniu pasitenkinimu", - teigia TNS LT tyrimų ekspertė Edita Palskė.

Visiškai nepatenkinti savo darboviete jaučiasi apie 13 proc. apklaustųjų, pakartotinai joje nesidarbintų apie penktadalį. Beveik ketvirtadalis (24 proc.) teigia, jog nerekomenduotų savo darbdavio kitiems.

Daugiausiai patenkintų savo pragyvenimo šaltiniu yra tarp jauniausių respondentų iki 30 m. 44 proc. iš jų teigė esantys visiškai patenkinti savo darbu. Tarp šios kategorijos žmonių yra ir daugiausiai tų, kurie rekomenduotų savo darbdavį kitiems (69 proc.) bei įsidarbintų toje pačioje vietoje dar kartą (73 proc.). Daugiausiai nepatenkintų darbuotojų yra tarp 40-49 m. amžiaus grupės - 15 proc.

Pasak psichologo Olego Lapino,  Vakarų Europoje yra įprasta, kad daugiau nei 50 proc. nemėgsta savo darbo. Retai pasitaiko, kad žmogus gauna darbą, kurio metu gali save visiškai realizuoti.

„Žmonės bijo keisti darbovietę, nes nežino, kaip bus kitoje vietoje ir išvis ar kitą darbą ras. Niekas šiais laikais darbuotojų nelaukia išskėstomis rankomis. Reikia visada suprasti, kad darbas ir savęs realizacija yra skirtingi dalykai ir tik retu atveju jie sutampa", - teigia O. Lapinas.

Iš duomenų taip pat matyti tendencija, kad kuo aukštesnes pareigas užima darbuotojas, tuo didesnis jo pasitenkinimas atliekamu darbu. Tarp aukščiausios kvalifikacijos specialistų beveik kas antras (47 proc.) yra visiškai patenkintas savo darbu. Palyginimui, tarp darbininkų patenkintų yra tik 17 proc., o visiškai nepatenkintų 25 proc.

Darbuotojų lojalumo indeksas skaičiuojamas pagal TNS kompanijos sukurtą TRI*M metodiką. Šis tyrimas atliktas 2014 m. vasario-kovo mėnesį. Jo metu apklausta 454 dirbančių Lietuvos gyventojų nuo 18 metų. Tyrimo tikslas - sužinoti, kaip pakito darbuotojų lojalumo lygis ir jų padėtis darbo aplinkoje per pastaruosius septynerius metus.

Seniau nebuvo mobiliųjų telefonų, bet mes rasdavome būdų, kaip susitikti pokalbiui su draugu. Neturėjome „Skype“, o, kad galėtumėme pasikalbėti akis į akį, išeidavome prie namų durų ar į kiemą. Nors mobiliųjų telefonų evoliucijos istorija nėra labai ilga, tačiau šiandien dauguma žmonių yra priklausomi nuo poreikio būti pasiekiamais 24 val. per parą.

Pagrindinė telefono paskirtis visais laikais buvo keistis informacija – dalytis savo gyvenimo nuotrupomis ir gandais. Nors mūsų dienomis mobilusis telefonas turi daugybę kitų funkcijų, telefono skambutis vis dar išlieka populiariausiu komunikacijos įrankiu gandams skleisti, rodo vasaros pradžioje tyrimų kompanijos „GfK“ ir „Samsung Electronics Baltics“ atlikto gyvenimo būdo indekso LIVING tyrimo rezultatai.

Baltijos šalyse atlikta apklausa atskleidė, kad dažniausiai telefono skambutis Lietuvoje naudojamas bendravimui su namiškiais, ypač artimaisiais, gyvenančiais užsienyje. Išmanieji įrenginiai suartina šeimos narius ir palengvina gyvenimus tiems, kurių artimiausi žmonės gyvena toli nuo Lietuvos. Tyrimo duomenimis, norėdami palaikyti ryšį su svetur išvykusiais giminaičiais, lietuviai prioritetą teikia vaizdo skambučiams ir socialiniams tinklams.

„Naujosios technologijos atvėrė daug naujų galimybių, kurios jau yra neatsiejama šiuolaikinės visuomenės dalis. Žmonės tampa vis atviresni technologijoms, o jų įvairovė suteikia galimybę pasirinkti labiausiai kasdienius poreikius atitinkantį įrenginį. Šiandien jos nebėra įprastas įrankis, padedantis komunikuoti, tai – neatsiejamas įvairių gyvenimo įvykių palydovas“, – apie išmaniųjų telefonų populiarumą kalba „Samsung Electronics Baltics“ vadovas Lietuvoje Simonas Skupas.

Taip pat atlikto gyvenimo būdo indekso LIVING tyrimo rezultatai parodė, kad net 65 proc. apklaustų lietuvių gandais dalijasi skambindami telefonu ir tik 43 proc. susitikę su artimaisiais akis į akį. Kitas įdomus faktas – 42 proc. tautiečių apie savo vestuves pranešė telefono skambučiu ir 46 proc. – susitikę artimuosius gyvai.

Visuomenės poreikiai nesikeičia

Kodėl šiuolaikiniai žmonės komunikavimui pasitelkia vis daugiau technologijų? „Tai lemia skaitmeninėje eroje atsiradusi galimybė būti prieinamam visur ir visada, – sako psichoterapeutas Olegas Lapinas. – Iš vienos pusės, naujų technologijų eroje atsiradę skaitmeniniai prietaisai patys savaime gali būti kvietimas naudotis jais. Kadangi yra mobilusis telefonas, „Skype“, kameros, kuriomis mes galime save fotografuoti, – mes tai ir darome“.

Tačiau, pasak psichoterapeuto, egzistuoja ir tam tikri psichologiniai poreikiai, kuriuos tas neribotas prieinamumas atvėrė. Vienas jų – poreikis būti pamatytam, atspindėtam, tokiu būdu tarsi patvirtinant, kad mes egzistuojame.

Pašnekovas pastebi, kad ankstesniais laikais šis poreikis buvo tenkinamas popieriniais laiškais, vizitais vienas pas kitą: „Seniau būdavo priimta užsakinėti meniškus portretus arba skulptūras, šiandien mes fotografuojame selfie ir talpiname savo autoportretus socialinėje erdvėje“.

O. Lapino manymu, visuomenės poreikiai išliko tie patys, kaip ir anksčiau, o skaitmeninė era suteikė galimybę jais naudotis daug greičiau. „Juk ir seniau, ir šiais laikais žmonės mėgsta susitikti su draugais ar giminaičiais, bet šiandien susiorganizuoti susitikimus tapo gerokai paprasčiau. Nereikia ruoštis važiuoti pirkti bilieto, užtenka paspausti vieną mygtuką ir jūs galite kalbėtis kiek tiktai širdis geidžia, papildant pokalbį vaizdu ar demonstruojant fotografijas“.

Anot O. Lapino, ryšio su kitu jausmas atsiranda tada, kai tave atspindi: „Aš tave matau“ arba „Aš tave girdžiu“. „Skaitmeninių technologijų palengvintas ryšys su artimaisiais palaiko mūsų psichologinį gerbūvį – kaip oras ir vanduo“, – teigia jis.

Ar reikia ruoštis pokalbiui telefonu?

Bendravimas telefonu skiriasi nuo bendravimo akis į akį, nes pokalbio metu pašnekovai nemato vienas kito, todėl visas emocinis krūvis tenka balsui, triukšmui fone, tylėjimui ir galbūt net kvėpavimui.

„Technologijos yra įprastinė mūsų modernaus gyvenimo dalis, tačiau ne technologijos keičia gyvenimo būdą, o žmonės ir jų naudojimosi technologijomis įpročiai. Bendraudami su žmonėmis tiesiogiai turime daug galimybių reikšti savo nuotaiką, o kalbėdami telefonu savo geras manieras ar tos dienos nuotaiką parodome vien tik žodžiais“, – teigia „Samsung“ atstovas S. Skupas.

Dėl šios priežasties kalbant telefonu žodžius reikėtų parinkti rūpestingiau negu kalbantis akis į akį. Įtemptame kasdieniame gyvenime tai nėra lengva, tačiau turime suprasti, kad netinkamas žodis, neatidus kalbėjimo telefonu tonas gali sukelti didesnių nesusipratimų negu tiesioginiame pokalbyje.

Psichoterapeuto O. Lapino teigimu, svarbiausia sąlyga pokalbiui telefonu yra ramybė. „Didelei daliai žmonių, kurie nekenčia nuo per greito ar per lėto kalbėjimo, nereikia specialiai valdyti savo kalbos, nes tai daro ją nenatūralią. Jeigu žmogus labai rimtai laikysis pasiūlymo kalbėti telefonu lėtai ir su pauzėmis, pašnekovas tai iškart supras. Todėl geriausia išlaikyti savo įprastinį kalbėjimo toną, bet rūpintis tuo, kad pokalbio metu viduje jaustumėtės ramūs“, – pataria jis.

O ar gali pokalbiui telefonu turėti įtakos veide atsiradusi šypsena? Psichologas Viljamas Džeimsas (William James) atrado, kad mimika, kurią dirbtinai sukeliame, mūsų viduje sukelia atitinkamas emocijas. Jeigu kurį laiką esate susiraukęs – netrukus pajusite susirūpinimą. Jeigu kalbėdami telefonu šypsotės, jūsų viduje atsiras palankumas pašnekovui. O gera nuotaika atsispindės ir jūsų intonacijoje pokalbio metu.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl kartais, kalbėdami apie save, užuot sakę „aš“, sakote „tu“? Psichologas Olegas Lapinas sako, kad tokiais atvejais save pastatote į matomo žmogaus vietą, o pats atsistojate į vietą to, kuris mato.

LRT.lt skaitytojas Simonas P. iš Vilniaus rašo atkreipęs dėmesį tai, kad žmonės, kalbėdami apie save, labai dažnai ima vartoti antrąjį asmenį. „Na, pavyzdžiui: „Kai tu gauni tik tūkstantį litų, tai kaip už tiek gali išgyventi?“ Gal LRT.lt žurnalistai galėtų pasiteirauti psichologo, kaip tai galima paaiškinti?“, – laiške prašo skaitytojas.

Su šiuo reiškiniu dažnai susiduriame ir mes, LRT.lt portalo žurnalistai, kalbindami savo pašnekovus. Mūsų kalbintas psichologas O. Lapinas sako, kad, vartodami „tu“, pastatome save į matomo žmogaus vietą, o patys atsistojame į matančiojo poziciją.

„Kai mes kalbame „iš savęs“, „iš savo kailio“, sakome „aš“. Kai, kalbėdami apie save, sakome „tu“, žiūrime į save ne savo, o kito žmogaus akimis. Mes dažnai pereiname į tokį žiūrėjimą, kai mums suprantamas kitas žmogus, kito žmogaus požiūris, arba kai mes norime, kad jis mus suprastų“, – sako O. Lapinas.

O štai „aš“, psichologo teigimu, rodo tą mūsų asmenybės dalį, kuri kitiems ne visada matoma. „Pavyzdžiui, jei norėtumėte pasakyti „Aš turiu tau prisipažinti“, niekada nepasakytumėte „Tu turi prisipažinti“, nes kalbėtumėte apie tą savo patirtį, kuri kitiems nematoma, pavyzdžiui, apie savo paslaptį“, – teigia O. Lapinas.

Taigi antrojo asmens („tu“) vartojimas, pasak psichologo, parodo, kad žmogus arba kviečia kitus pamatyti, arba jau pats gali pamatyti save iš šono. „Aš“ dažniausiai vartojamas tada, kai mes kalbame apie kitiems nežinomą dalį, apie mūsų savotišką paslaptį“, – paaiškina O. Lapinas.

Prieš Kalėdas ne vienas kankinasi sausakimšose parduotuvėse bandydamas surasti dovanų ne tik artimiausiems žmonėms, bet ir kolegoms, pažįstamiems ar tolimiems giminaičiams. Išlipti iš varginančio dovanų keitimosi rato yra sudėtinga, bet įmanoma, tvirtina psichoterapeutas Olegas Lapinas. Protokolo ekspertas Arminas Lydeka pabrėžia, kad, pagal etiketą, per Kalėdas mes nesame įpareigoti keistis dovanomis.

„Kalėdos – ne ta šventė, kai privalome įteikti dovanas. Visai kas kita yra verslo susitikimas – mes keičiamės suvenyrais. Arba gimtadienis – apdovanojame jubiliatą. Per Kalėdas yra galimybė dovanoti dovanas, tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad, jeigu gavau dovaną, tai privalau įteikti ir aš. Dažnai žmonės taip elgiasi, kad neįžeistų kitų. Bet jei nors vienas iš mūsų kam nors nenorime dovanoti dovanos, tai ir nedovanokime! Ir nejauskime nė mažiausios sąžinės graužaties, galvodami, kad nusižengėme etiketo normoms“, – tikina A. Lydeka.

Pasak O. Lapino, dovana yra tarsi ženklas, kad mes pastebime kitą žmogų. Tačiau gavęs dovaną žmogus jaučiasi kitam skolingas.

„Išeiti iš tokių socialinių sąveikų yra labai sunku, nes reikia leisti sau pasijusti nešvarios sąžinės žmogumi. Tam reikia daug drąsos. Jei, pavyzdžiui, aš jums padovanosiu iPod`ą, o jūs man nieko nepadovanosite, tai pusmetį jausitės blogu žmogumi. Bet jeigu jūs norite išeiti iš to rato, reikia surizikuoti ir leisti sau taip jaustis“, – aiškina psichoterapeutas.

Dovanojantysis gali žavėtis savimi

Sociologas prof. Arvydas Matulionis aiškina, kad yra du skirtingi dovanojimo motyvai: vienu atveju dovanos įteikiamos siekiant parodyti dėmesį, pratęsti bendravimą, o kitu atveju tiesiog norima savo dovana pasipuikuoti prieš kitus. Taip mano ir psichoterapeutas O. Lapinas.

„Tarybiniais laikais viena giminaitė atsiuntė dovanų plakiklį ir parašė: „Siunčiu jums plakiklį amžinajam naudojimui, kaina – 38 rubliai“. Ją pačią taip sužavėjo jos dosnumas, kad ji negalėjo susilaikyti nepabrėžusi, kokią brangią dovaną dovanoja. Tai parodo dovanojimo potekstę – įpareigojimą. Tarsi turi žinoti, kiek esi skolingas“, – LRT.lt pasakojo O. Lapinas.

Tuštybė ir pinklės?

Sociologė, VU lektorė Gražina Rapolienė tvirtina, kad dovanos atlieka labai svarbią funkciją: padeda palaikyti ryšį, išreikšti dėkingumą. Tačiau ji pabrėžia, kad šiais laikais viskas tampa per daug materialu.

„Dėmesys tarsi įkainojamas šimtais litų. Kartais kyla klausimas: ar yra prasmė dovanoti, kai dabar visi visko turime ir daromės labai išrankūs? Kokia prasmė leisti pinigus ir lakstyti po parduotuves, kamščiuose stovėti? Patys turime spręsti, ar mums šito reikia“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, kartais atrodo, kad dovanomis bandoma papirkti, pavyzdžiui, vaikus.

„Prieš perkant dovaną, reikia paklausti savęs: ką tu darai ir kam to reikia? Tarkim, vaikus apipilti dovanomis, kuriomis jie didžiuojasi prieš kitus, kurie to negali turėti. Kur tai veda ir ką iš tikrųjų dovanojame tam savo vaikui? Ar ne tuštybės ir pinklių, iš kurių po to teks jam vaduotis?“ – klausia sociologė G. Rapolienė.

A. Čekuolis: dovana – ne pataikavimas, o draugystės išraiška

Vis dėlto rašytojas, keliautojas ir žurnalistas Algimantas Čekuolis tvirtina, kad dovanomis galima sustiprinti ryšį su žmonėmis, o dovanojant labai gera pamatyti kitų akyse džiaugsmą.

„Galima manyti, kad dovanos yra pataikavimas ar bandymas įsiteikti kitam asmeniui. Kodėl aš turiu įsiteikinėti savo vaikams ar anūkams? Man norisi pamatyti džiaugsmą jų akyse. Dovanos apskritai yra ryšio tarp žmonių sustiprinimas. Ir tai nebūtinai turi būti auksiniai laikrodžiai ar automobiliai. Tai gali būti labai paprasti dalykai – net dar geriau. Svarbu, kad jie eitų iš širdies“, – tikina A. Čekuolis.

Jis pabrėžia, kad vienas iš svarbiausių žmogaus savybių yra mokėjimas draugauti, o dovana, anot jo, draugystę sustiprina.

„Man patinka per Kalėdas kolegoms ką nors įteikti. Tai gali būti šratinukas arba koks mažas pliušinis peliukas. Bet ta dovanėlė turi paliudyti mano norą draugauti“, – aiškina pašnekovas.

Išeitys, palengvinančios keitimąsi dovanomis

Protokolo ekspertas A. Lydeka pabrėžia, kad šiais internetinio bendravimo laikais geriausia dovana yra susitikimas su žmogumi. Anot jo, dabar gyvas bendravimas tampa prabanga.

„Mano patarimas yra toks, kad nepalyginamai geresnė dovana – surasti laiko giminaičiams, kaimynams, partneriams, susėdus kartu išgerti kavos puodelį ar vyno taurę, pasikalbėti bendriausiomis gyvenimo temomis“, – sako A. Lydeka.

Sociologas A. Matulionis ragina su artimais žmonėmis susitarti, kad kiekvienas dovanos dovaną tik vienam giminaičiui.

„Kadangi mūsų giminė didelė, kiekvienas išsitraukia vardą, kam dovanos dovaną. Paprastai dar pasiklausiame, ko tas žmogus norėtų. Dovanojame simbolinę dovanėlę, be didelio įsipareigojimo, nustačius tam tikrą pinigų sumą“, – pasakoja sociologas.

Sociologė A. Rapolienė pataria naudotis Vakaruose paplitusia praktika: prie dovanos kartu įpakuoti ir jos pirkimo čekį – tada galima dovaną gražinti arba pakeisti ją reikalinga preke. Dar ji ragina dovanoti savo sukurtus rankdarbius ar namuose pagamintus kepinius.