Liaudyje šv.Ona, kaip ir šv.Agota, buvo laikoma sergėtoja nuo gaisro. Deja, šis vardas Karmėlavos maldos ir Dievo namų neapsaugojo, bažnyčia degė kelis kartus ir vis buvo atstatoma.

Pastovus laikinumas

"Karmėlavos parapija įsteigta karaliaus Žygimanto Augusto valdymo laikais, o žemė priklausė jo žmonai Barborai Radvilaitei. XVI a. 85 proc. Lietuvos buvo miškai. Visi dvarai, tiltai, palivarkėliai, bažnyčios, malūnai buvo statomi ne iš marmuro ar granito, o iš medžio. O ši statybinė medžiaga – degi. Zakristijonas pamiršo užpūsti žvakę – ir bažnyčia sudegė. Karmėlavos bažnyčia degė daugybę kartų. Taip nutikus, vyrai eidavo į mišką, pjaudavo rąstus ir bažnyčią atstatydavo", – jubiliejaus išvakarėse istoriją pasakojo Karmėlavos klebonas Virginijus Veprauskas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Karmėlavos bažnyčia taip pat buvo medinė, ir ją vėl pasiglemžė liepsnos. Sudegusios šventovės vietoje 1921 m. pagal profesoriaus Vladimiro Dubeneckio projektą iškilo nauja medinė bažnyčia. Ji, pasak klebono, jungė senąją lietuvišką medinę architektūrą ir naująjį moderną, buvo labai iškilminga.

Ženklai: kur stovėjo 1944 m. liepos 29 d. susprogdinta bažnyčia, liudija tik pamatai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Bet 1944 m. liepos 29 d. rusų žvalgai su žiūronais užlipo pasižiūrėti į kitą Neries pusę, vokiečiai juos pamatė ir bažnyčią susprogdino. Pasistatę mortyras, sudubasino ir Rykštynės kaimą. Žmonės galvojo, kad vokiečiai bus išvyti, rusai patys išeis, ir vėl mes statysime naują bažnyčią. Tačiau rusai užsibuvo pusę amžiaus, ir nuo 1944 m. gruodžio 17 d. parapija naudojasi laikina koplyčia. Ne veltui sakoma, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą", – vaizdžiai situaciją piešė V.Veprauskas.

Svarbūs klausimai

Klebonas pabrėžė, kad dabartinė koplyčia per pusę metų buvo pastatyta ne plynoje vietoje, o priglausta prie svirno, kuriame apsigyveno tuometis klebonas. "Čia gyvena ir dabartinis klebonas, – trečiu asmeniu apie save kalbėjo V.Veprauskas. – Kardinolo Vincento Sladkevičiaus laikais klebonas bandė įkalbinti leisti atstatyti bažnyčią, bet kardinolas sakė: dar kiek per anksti, tai ankstesni klebonai taip ir galvojo. Dabar šitas klebonas galvoja, kad reikia atstatyti, bet nėra lėšų."

Kaimynystė: dabartinė koplyčia per pusę metų buvo pastatyta ne plynoje vietoje, o priglausta prie svirno, kuriame iki šiol gyvena klebonas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kitas, ne mažiau klebonui svarbus klausimas – kokia turėtų būti naujoji bažnyčia. "Jei statytume medinę, būtų daug reikalų su priešgaisrine sauga. Statyti moderno stiliaus? Aš Lietuvoje žinau labai mažai parapijų, kurios gali sau leisti projektuoti moderną, kad statinys turėtų išliekamąją vertę", – samprotavo pašnekovas.

Prioritetas – išsaugoti kas išliko

Bet pirmiausia, V.Veprausko nuomone, reikia išsaugoti tai, kas da kr išlikę. Tai – barokiniai vartai. "Mes žinome, kur yra varčios, bet jas iš restauratoriaus galime atgauti tik per teismą. O tai daug kainuoja, be to, varčios per tiek laiko greičiausiai jau sutrūnijo, lengviau ir paprasčiau bus pagaminti naujas", – įsitikinęs klebonas.

Sprendimas: Karmėlavos klebonas Virginijus Veprauskas, nors ir skaudama širdimi, balsavo, kad šviežiai sudegintas bažnyčias reikia atstatyti pirmiausia. Karmėlavos Šv.Onos bažnyčia. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Restauruoti reikia ir tvorą. Sudaryta darbų sąmata siekia 76 tūkst. eurų. Apie bažnyčios statybą, pašnekovo žodžiais, būtų galima galvoti tik atnaujinus vartus ir tvorą.

Ankšta ir tvanki

Per kasdienes pamaldas koplyčia Karmėlavos tikinčiųjų poreikius tenkina, tačiau sekmadieniais – tikrai ne. "Žmonės mėgsta sėdėti, o koplyčioje tenka stovėti. Ankšta ir per vestuves bei krikštynas, didesnes religines šventes, o karštomis vasaromis – dar ir tvanku. Šiuolaikiniuose maldos namuose jau turi būti ir šildymo, ir vėsinimo sistemos, kitaip mes neturėsime žmonių. Jau dabar tikintieji, žinodami, kad sekmadienį koplyčioje netilps, melstis važiuoja į Kauną, kuris ranka pasiekiamas", – apgailestavo sielovadininkas.

Nors pavydo jausmas kulto tarnui turėtų būti svetimas, pasiteiravau, ar jis baltu pavydu nepavydi paštuviečiams ir kulautuviškiams. "Paštuvos Šv.Barboros ir Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios priklauso tam pačiam dekanatui kaip ir Karmėlava. Visi dekanato kunigai pritarė, kad šviežiai sudegintas bažnyčias reikia atstatyti pirmiausia. Taip balsavau ir aš, nors sprendimas buvo skausmingas, sakydamas, kad po jų eilė ateis ir Karmėlavai, nes šios parapijos tikintieji dar turi kur melstis", – sakė V.Veprauskas.

Ankšta: koplyčioje tikintieji telpa tik šiokiadieniais. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasmalsavau, į kurios naujosios pakaunės šventovės projektą norėtų lygiuotis klebonas. "Karmėlava yra save gerbianti parapija ir nesilygina nei su Kulautuvos, nei su Paštuvos bažnyčiomis. Mūsų bažnyčios projektui reikėtų ne visaliaudinio svarstymo, o specialistų nuomonės. Erdvė yra erdvė, šviesa yra šviesa, tačiau nupjovus kryžių bažnyčia neturėtų lengvai tapti koncertų sale ar teatru. Karmėlavos bažnyčia turėtų būti ir meno kūrinys, ir Dievo namai. Mes ieškotume aukštesnio architektūrinio lygio varianto", – sakė pašnekovas.

Kada parapijos tikintieji galėtų tikėtis naujų maldos namų? "Mums tiesia pagalbos ranką Kauno rajono savivaldybė, kuri remia vartų ir tvoros atnaujinimo darbus ir žada paramą statant naują bažnyčią. Tos, kurios buvo sudegintos, jau atstatytos, Karmėlava atsidūrė pirmoje eilėje", – klebonas konkrečios datos neįvardijo.

Sveikinimai Onoms

Dar prieš prasidedant šventei Kirdeikių sodyboje, greta pirkios, buvo galima išgirsti šiltus, džiugiai nusiteikusių vietos šeimininkų kvietimus nepraeiti pro šalį, užsukti ir sudalyvauti renginyje. Įžengus į sodybos kiemelį ir prasidėjus šventei, Kauno folkloro klubo „Liktužė“ narė juokaudama į susirinkusiuosius kreipėsi tokiais žodžiais: „Negalvokite, kad susirinkote uliavoti, čia susirinkote dirbti, juk rugiapjūtė laukia!“

Tuomet prasidėjo pasakojimai apie senovės lietuvių darbus ir gyvenimo būdą, rugiapjūtę, o susirinkusieji smalsiai klausėsi. Neužmirštos liko ir Onos – nuo pačių jauniausių iki pačių vyriausių – pasveikintos buvo visos. Jas tradiciškai vyrai su kėde kilnojo į viršų tiek kartų, kiek joms metų. Onos papokštavo ir kaip susitarusios pamiršo, kiek joms iš tiesų metų. Tad per daug neišvargino jas kilnojusių vyrų.

Jono Minialgos nuotr.

Pasinėrė į rugiapjūtę

Po sveikinimų ir kalbų, dainuodami sutartines, visi pajudėjo rugių link. Vyrai nešėsi dalgius, o svečiai ėjo iš paskos. Priėjus rugių lauką buvo ne tik papasakota, kaip vykdavo darbai, bet šventės tradicijų puoselėtojai parodė, kaip visi darbai buvo atliekami. Vyrai tiksliais rankų mostais dalgiais kirto rugius, o moterys juos rinko ir rišo į pėdus. Visi norintys buvo kviečiami išbandyti arba prisiminti tiek vieną, tiek kitą darbą.

Kauno folkloro klubo „Liktužė“ narys Antanas šventėje lankėsi pirmą kartą, tačiau dalgiu darbavosi kaip tikras profesionalas, bet pripažino: „Kai išgulę rugiai – sunkoka su dalgiu darbuotis.“

Jono Minialgos nuotr.

Julė iš Kauno į šventę atvyko kartu su vyru. Nors ji šiame renginyje lankėsi ne pirmą kartą, teigė, kad kiekvienais metais smagu sugrįžti – vis kitokie jausmai užplūsta. „Labai geri prisiminimai. Net dabar galvoju, eiti man pėdą pabandyti surišti ar ne“, – nostalgiškai jaunystę prisiminė Julė.

Po rugiapjūtės visi dirbusieji buvo pakviesti vaišintis gardžia duona. Visi šnekučiavosi, gardžiavosi duonos riekėmis ir linksmai leido laiką. Vėliau su dainomis vėl pajudėjo atgal į sodybos kiemą.

Vaišės, dainos ir šokiai

Sugrįžimą į sodybos kiemą šventės organizatoriai inscenizavo tokį, kaip kad senovėje atlikdavo mūsų protėviai. Kalbos ir veiksmai buvo atlikti remiantis papročius. Vėliau renginio svečiai buvo kviečiami vaišintis tradiciniais lietuviškais užkandžiais. Užkandžių ir pašnekesių fone – lietuvių liaudies dainos bei šokiai kartu su gyva muzika.

Tarp susirinkusiųjų – senjorai, šeimos su vaikais ir įvairaus amžiaus jaunuoliai. Vieni iš renginio svečių, Neringa ir Giedrius, čia atvyko su dukra Austėja, kurią nori supažindinti su senoviniais papročiais. „Patys kaime gyvename, turime sodybą, auginame rugius, įdomu pasižiūrėti senovinį procesą, kaip viskas vykdavo“, – savo įspūdžiais dalijosi jauna šeimyna.

Jono Minialgos nuotr.

Iš pradžių šoko tik renginio organizatoriai, tačiau vėliau buvo kviečiami prisijungti ir šventės dalyviai. Visi buvo sotūs, geros nuotaikos, tad noriai jungėsi prie šokių bei dainų.

Kauno folkloro klubo „Liktužė“ vadovė Jūratė Svidinskienė pasakojo, kad šventei pasiruošti užtenka poros repeticijų, mat, folkloristai dainas dainuoja jau daug metų. „Rugiapjūtė – viena mylimiausių mūsų švenčių, ji ypatinga. Tai gyvas paprotys, jis yra parodomas. Smagu, kad žmonės domisi tradicijomis ir papročiais, tai mūsų, folkloristų, uždavinys – paskleisti, parodyti mūsų papročių grožį“, – šventės įspūdžiais dalijosi J. Svidinskienė.

Norime perduoti jaunajai kartai, kad jie žinotų, iš kur ta duonelė atkeliauja, kaip ji sunkiai „ateina“ ant mūsų stalo ir kokį kelią turi nueiti.

Rumšiškių kultūros centro folkloro ansamblio „Praviena“ vadovė Ernesta Žiūkienė pasakojo, kad kartu su kolektyvu stengiasi prisiminti senas tradicijas ir jas išlaikyti. „Norime perduoti jaunajai kartai, kad jie žinotų, iš kur ta duonelė atkeliauja, kaip ji sunkiai „ateina“ ant mūsų stalo ir kokį kelią turi nueiti“, – savo švietėjiška misija dalijosi pašnekovė.

E. Žiūkienė taip pat mano, kad svarbu susirinkusiems priminti dainas, tradicijas, kad jie jas žinotų ir perduotų savo vaikams, anūkams – kad visas šis palikimas išliktų.

Jono Minialgos nuotr.

Po šokių ir dainų, niekur neskubėdami, žmonės po truputį pradėjo skirstytis. Susirinkusieji nepraleido progos pasižvalgyti po Lietuvos liaudies buities muziejaus teritoriją, aplankyti čia esančių sodybų. Šis sekmadienis tikrai išliks renginio dalyvių prisiminimuose, o kartu tai bus ir priminimas nepamiršti savo krašto tradicijų, jas puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą.

Oninės – ne tik Onų ir Onučių varduvės, bet ir derliaus prinokimo šventė dar kitaip vadinama Nokiu ar Sirpstu. Seniau tokiu laiku jau būdavo baigiami patys sunkiausi vasaros darbai. Tai metas, kai naujas derlius pakeičia senąjį, miškuose prisirpsta avietės, soduose – vyšnios, o laukuose – rugiai. Šią dieną buvo kepama šviežia duona, tad žmonės sakydavo – „Ateina Onutė su šviežia duonute“.

Rugių pjovimas – vienas sunkiausių ūkio darbų, o ruginė duona lietuviams – ir pagrindinis valgis, ir sakralus simbolis. Todėl rugiapjūtė – proga susiburti bendruomenei, darbus lydi skambios dainos ir sakralios apeigos, o viską vainikuoja pabaigtuvių šventė su vaišėmis, pokštais, šokiais ir linksmybėmis.

Pagal senąsias tradicijas, kartu su Kauno folkloro klubu „Liktužė“ (vadovė Jūratė Svidinskienė) ir Rumšiškių kultūros centro folkloro ansambliu „Praviena“ (vadovė Ernesta Žiūkienė), organizatoriai kviečia kirsti ir rišti rugių pėdus, dainuoti rugiapjūtės dainas, sveikinti varduvininkes ir vaišintis.

Patinka skambesys

Lietuvoje Onos vardas dažniausiai teiktas pirmajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Didžiausiu populiarumo metu, 1932-aisiais, juo buvo pavadintos 1 032 mergaitės. Šeštojo dešimtmečio viduryje Onos vardo populiarumas smarkiai sumenko. Skaičiuojant nuo 1990 m., šis vardas per metus vidutiniškai suteikiamas mažiau nei 20 kartų. Pernai Onomis pavadinta septyniolika mergaičių. Kai vardas suteikiamas mažiau nei 25 asmenims, jį jau galima vadinti retu.

"Norėjome išrinkti savo dukrai retą vardą. 2012 m., kai ji gimė, Onomis pavadinta vos dvylika mergaičių, – sako kolegė Agnė Smolienė, pusšeštų Onytės mama. Tikslinuosi, ar mažybine forma vardas ir įregistruotas: – Ne, taip tik vadiname. Iš pradžių buvo Onutė, o dabar prilipo Onytė."

Kai šį vardą išrinko gimusiai dukrai, artimieji pasišiaušė: senoviškas, nemadingas, dažnas tarp senmergių! Labiausiai priešinosi Agnės močiutė, gimus provaikaitei, ją demonstratyviai vadinusi Rūtele. Dabar jau taip įprato ir pamėgo, kad tik Onyte ir kviečia.

"Mums iškart patiko šio vardo skambesys – trumpas, aiškus, atviras. Ir dukrai suprantamas: ji ir savo vardą, ir žodį "mama" pradėjo rašyti tuo pačiu metu, – sako A.Smolienė ir šypsosi, kad dabar išsipildys guvios dukros svajonė. – Kartą ji pareiškė atkasusi trolių kaulus ir prašė parašyti apie tai straipsnį. Na, ne apie trolius, bet straipsnis vis tiek pasirodys."

Pasižymi kilnia siela

Pozityvaus mąstymo autoritetas Dale'as Carnegie yra sakęs, kad žmogui vienas gražiausių žodžių yra jo vardas, todėl labai svarbi pozityvi vardo reikšmė. Ona – sulietuvintas Anos variantas, išvertus iš hebrajų Hannah reiškiantis "maloningoji, gailestingoji". Ana, arba lietuviškai Ona, reiškia Dievo malonę. Šiuo vardu buvo pavadintos net šešios Anglijos karalienės, nes sakoma, kad šio vardo turėtojos – nepaprastai darbščios, dėmesingos, atsakingos, sąžiningos, pasižymi kilnia siela ir geraširdiškumu. Ne veltui šv.Ona vadinama moterų globėja ir užtarėja.

75-erių marijampolietė verslininkė Ona Čirvinskienė, garsėjanti gerais darbais, – geriausias pavyzdys. Onos vardui ji suteikia ir dar vieną prasmę: "Vardas susideda iš trijų raidžių, o skaičius "trys" simbolizuoja Švč.Trejybę, kurios apsaugą jaučiu visą gyvenimą."

Galėtų ir Onines paskelbti nedarbo diena.

Kaip kitaip, jei prieš 32 metus pavyko išgydyti labai sunkią vėžio formą, nors daktarai tuomet jokių vilčių nedavė. "Aš, varginga mergaitė iš dešimties vaikų auginusios dzūkų šeimos, baigiau Vilniaus finansų ir kredito technikumą, vėliau – ekonomiką Vilniaus universitete, tapau verslininke, turiu Darbo rinkos mokymo centrą, užauginau du puikius vaikus, kurie darbo ne užsienyje ieško, o Lietuvoje yra darbdavių trokštami – argi ne Švč.Trejybė padeda?" – retoriškai klausia moteris, kurios rankose dar spaustuvės dažais kvepianti jos knyga "Kaip aš tapau laiminga moterimi".

Smagiausia šventė

Sėkmės kelią liudija ir O.Čirvinskienei įteikti apdovanojimai: europinio lygio Adenauerio fondo apdovanojimas "Gausos žuvis" už investiciją į žmogų, Šv.Jurgio, Marijampolės globėjo, medalis už visuomeninę veiklą miesto bendruomenei.

Iš tėčio giminės perimtas labdarystės ir pagalbos kitiems dovanas O.Čirvinskienė ugdo savyje visą gyvenimą. Iš vaikystės prisiminimų ryškiausiai išlikęs senelės Onos, tėčio mamos, kurią vadino baba, paveikslas. Bajoraitė, Prahoje baigusi akušerių kursus, buvo ne tik pribuvėja, bet ir garsi žolininkė, padėjusi kaimo žmonėms. Netgi vardą sūnus dukrai davė motinos garbei. O.Čirvinskienė sako perėmusi iš močiutės gebėjimus: pažįsta visas žoleles, domisi netradicinės medicinos būdais ir juos taiko praktiškai.

Ji jau ir suskaičiuoti nepajėgtų, kiek daug kam yra padėjusi, bet pati to nesureikšmina, vadovaujasi taisykle: padarei gera – pamiršk. Tuo tarpu žmonės, kuriems O.Čirvinskienė yra ištiesusi pagalbos ranką, to nepamiršta. Oninės moters namuose visada triukšmingos.

"Ne tik vazos, bet ir stiklainiai, kibirai tądien būna primerkti gėlių. Ir pati pyragų prisikepu, ir draugai prineša, tai smagi šventė būna. Galėtų ir Onines paskelbti nedarbo diena, – juokiasi užkrečiamos energijos moteris, kuri labai didžiuojasi savo vardu. – Kaip tik manęs nevadina! Jaunystėje buvau Ončkė, dabar pažįstami kunigai vadina Onele, pažįstami – Onute, draugai – Ončike, o kai kurie Once. Aš net asmeninį elektroninio pašto adresą susikūriau su žodeliu "once"."

Tradiciškai šventė prasidėjo Šv. Jurgio bažnyčioje, kur po šv. Onos atlaidų vyko koncertas skirtas Lietuvos atkūrimo 100-čiui pažymėti. 

Kaip rašoma organizatorių pranešime, VDU kamerinis orkestras (dirigentas – Jonas Janulevičius, solistai – Živilė Lamauskienė, Rita Preikšaitė, Tomas Ladiga, Jonas Lamauskas) atliko lietuvių kompozitorių sakralinės muzikos kūrinius.

Gausiais plojimais ir gėlių puokštėmis vilkijiečiai dėkojo žymiems atlikėjams ir koncerto rėmėjams. 

Klebonas Linas Šipavičius už didelį rūpestį ir visokeriopą paramą Vilkijos parapijai Česlovui Tallat-Kelpšai įteikė Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo skirtą Dievo Motinos Šiluvos medalį.

Vakarop šventė, kurią organizavo Vilkijos seniūnija ir Vilkijos kultūros centras, persikėlė į miesto parką prie Nemuno. Puikus oras ir  įdomi programa pritraukė į šventę didžiulį dalyvių būrį.  Čia koncertavo Vilkijos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis ,,Vaivorykštė“ (vadovė Ligita Zavadzkienė), Reginos Zakarevičienės ir Laimos Jatautienės duetas (vad. Jonas Šalčius),  linijinių šokių kolektyvas ,,Skrajūnė“ ir šokių klubo „Šokime kartu“  šokėjai (vad. Loreta Maliukevičienė), solistai  Ligita Zavadzkienė ir Egidijus Kvainskas, kuriems saksofonu pritarė Stanislovas Zumaras,  Raseinių rajono kultūros centro moterų ansamblis „Gėluvos gaida“ (vad. Rita Andriuškevičienė), Vilkijos muzikinė grupė ,,Judošiai“, Čekiškės laisvalaikio salės tautinių šokių kolektyvas „Volungė“ ir moterų liaudiškų šokių grupė „Serbenta“ (vad. Jolanta Girdauskienė). Visi atlikėjai buvo apdovanoti seniūno Kazio Bačėno padėkomis ir saldžiais prizais.

Prie ,,Vilkynės“ kelto Vilkijos krašto jaunimas iki vėlumos rungėsi paplūdimio tinklinio 4x4  varžybose Vilkijos seniūno taurei laimėti, kurias pravedė kraštietis Ernestas Fedorčak. Šventėje mažuosius džiugino įvairios vaikiškos atrakcijos, šurmuliavo mugė. Oninių renginį vainikavo smagus bendras šokis, kuriam sukvietė populiarios vaikinų grupės ,,Lietuvaičiai“ atliekamos dainos.

„Ši šv. Ona stovėjo rūmų sode Jeruzalės šiaurėje nuo XVII amžiaus, kai tie rūmai priklausė armėnų krikščionims. Vėliau, 1927-aisiais, rūmus su skulptūromis ir ikonomis įsigijo labai įtakinga ir žinoma Husseinų (al-Husayini) šeima. Jai tuomet priklausė pusė Jeruzalės, o ir šiandien Husseinų palikuonys yra tarp Palestinos vadovų“, – pasakojo Jeruzalės antikvaras, Kristaus kelio pradžioje įsikūrusios „Hamedian Gallery“ savininkas Džordžas Hamedas.

Anot jo, savininkai laikė krikščionių meno kūrinius ir su jais atsisveikino tik tuomet, kai nutarė parduoti pačius rūmus – šių metų sausį. Naujasis rūmų savininkas, musulmoniškos Palestinos vyriausybė, pageidavo gauti tuščią pastatą ir sodą. Tad meno kūriniai, tarp jų ir šv. Onos bronza bei Kristaus skulptūra, atsidūrė antikvariatuose ir galerijose. „Dabar rūmai taps Palestinos meno muziejumi“, – atskleidė Dž. Hamedas.

Lietuvoje šv. Ona vadinama šeimų, našlių ir moterų globėja ir užtarėja. Ji siejama su vaikų mokymu ir žinių troškimu, nes būdavo dažnai vaizduojama su knyga.

Skulptūrą įsigijo ir į Bistrampolio dvarą parvežė kunigas dr. Rimantas Gudelis. „Kai aplankysite Bistrampolį, pamatysite, kad skulptūros galva, nosis ir ranka – šviesesnės. Kai ji dar stovėjo Jeruzalės rūmų sode, šis buvo atviras lankytojams, ir atvykę krikščionys šios šv. Onos prašė užtarimo ir pagalbos jų šeimoms, liesdami skulptūrą ir taip nublizgindami tam tikras jos dalis. Tą patį dabar darys Bistrampolyje šeimas sukuriantys jaunavedžiai“, – tikisi kun. dr. R. Gudelis.

Lietuvoje Oninės, liepos 26-oji – nuo seno švenčiama krikščioniška ir liaudiška šventė. Susiklostė taip, kad mergelės Marijos motinos šv. Onos vardas ir diena pas mus žinomesnės nei tėvo Joakimo, kuris mirė anksti ir paliko našlę Oną auginti vėlai gimusią mergaitę Mariją.

„Lietuvoje šv. Ona vadinama šeimų, našlių ir moterų globėja ir užtarėja. Ji siejama su vaikų mokymu ir žinių troškimu, nes būdavo dažnai vaizduojama su knyga. Mūsų, iš Jeruzalės atkeliavusioji, šv. Ona rankoje laiko ne knygą, o gėles. Todėl ji dar artimesnė kaimiškoms lietuviškoms tradicijoms per šv. Oną minėti derliaus rinkimo pradžios – Nokio arba Sirpsto dieną“, – kalbėjo kun. dr. R. Gudelis.

Šiandien lietuviai švenčia Onines remdamiesi ir krikščioniškomis, ir kaimiškomis tradicijomis. Dieną dažnai pradeda mišiomis, vėliau sveikina varduvininkes Onas. Tradicijų puoselėtojai joms uždeda vainikus su rugių varpomis. Šventėje svarbios vaišės: kepami pyragai, pjaustomi skilandžiai, gaminami šviežių bulvių patiekalai.

Visas Onas ir norinčiuosius Onines švęsti savaitgalį Bistrampolio dvaras kviečia apsilankyti ir sudalyvauti JAV ir Lietuvos atlikėjų kvintento „Minns“ koncerte „Mergina iš Ipanemos“, o po jo – šv. Onos skulptūros pašventinime.

Per pastaruosius 50 metų Onos vardas Lietuvoje buvo suteiktas beveik 2 tūkst. mergaičių.

Grupelė kinų, vokiečių ir rusų buvo laimingi atsitiktinai patekę į nuotaikingą, spalvingą bei kvapnią lietuvių šventę Onines.

Aukštaitijos gatvinio rėžinio kaimo Pagėrių sodyboje, kur šeimininkavo Ona, kvepėjo ne tik juoda rugine duona, bet ir lašiniais, kiaušiniene, pyragu, baltu varškės sūriu, įvairiomis vaistažolėmis ir gira. Tiesa, vaišinamasi, šokama, žaidžiama skambant ir ansamblio "Sutaras" dainoms, buvo vėliau, jau apdovanojus Onas, o kelias, įsitaisiusias kaip karalienes ant papuoštos kėdės, pakilnojus į orą.

Neatitraukdami akių kinai nuolat fotografavo ir filmavo juos užbūrusią egzotišką šventę.

"Labai įdomu, labai", – šypsojosi susižavėję azijiečiai.

Giedant senas lietuviškas giesmes bei dainas ansamblių „Praviena“ ir „Liktužė“ nariams, svečiai kaimelio gatve nulingavo iki lauko, kur buvo kertami ir rišami rugiai.

Užsieniečiai ir lietuviai susipažino su rugiapjūtės darbo įrankiais, kas sukėlė egzotiškus ir nepatirtus jausmus ne vienam žmogui, ypač jaunimui. Drąsuoliai galėjo patys surišti rugių pėdą.

"Kiekvienais metais apsilankau šioje gražioje šventėje. Čia turbūt jau dešimtą kartą, – šypsojosi iš Šakių rajono, Lekėčių kilusi, dabar Kaišiadorių rajone gyvenanti Ona Purienė. – Čia pjauna javus, kepa duoną, kurios nekantriai laukdavome, kol ją iškeps mama. Tai primena vaikystę."

Jauniausiai šventės dalyvei Onutei liepos 25 dieną sukaks tik dveji metukai.

"Ji gimė Oninių išvakarėse, be to, mano ir vyro prosenelės buvo Onos, todėl ir davėme tokį vardą", – šypsojosi Onutės, taip pat Elžbietos ir Jurgio mama.

Vyriausiai Rumšiškėse apsilankiusiai Onai vasarį sukako 83 metai.

Ona Česlova Lasienė Rumšiškėse rengiamoje Oninių šventėje apsilankė trečią kartą.

"Visada dalyvauju tradicinėse mūsų šventėse. Ir Užgavėnėse, ir Žolinėse. Dabar – rugiapjūtės pradžia. Gerą saugoti savo etnokultūrą, – švytėjo Ona. – Reikia puoselėti nykstančius papročius, kurie dabartiniam jaunimui būna jau nesuprantami. Todėl gaila, kad tokioje šventėje mažai jaunimo".

Tiesa, Ona pastebėjo, kad pamažu juntamas atgimimas, kai žmonės vėl atgaivina savo tradicijas.

"Mano anūkas taip pat nepamiršta lietuviškų tradicijų, dalyvavo liudininkų Rumšiškėse rengtose vestuvėse", – pasakojo tarp Dzūkijos ir Suvalkijos kilusi Ona.

Pagal dabartinį paskirstymą – tai Lazdijų rajonas. 83 metų moteris kilo iš didelės šeimos – septynios sesės, du broliai.

"Tėtis buvo didelis ūkininkas, turėjo avių, 10 melžiamų karvių. Dar dabar važiuoju padirbėt ūkyje į tėviškę, – tęsė O.Č. Lasienė. – Deja, atėjo tremties metas. Trėmė ir mane, ir tėvus. Kai mus vežė, susidėjo daiktus ir piemenukas su tarnaite. Sakė, kad vyks į tremtį kartu. Bet tai – jau kita ir labai ilga istorija".

Šalia kaimo augančių rugių laukas visus pakvies padirbėti. Ansamblių „Praviena“ ir „Liktužė“ nariai parodys, kaip buvo kertami ir rišami rugiai. Bus kepama kiaušinienė, lankytojai supažindinami su rugiapjūtės darbo įrankiais, bus leidžiama surišti rugių pėdą. Po darbų, svečių lauks šviežia kiaušinienė, naujojo derliaus vaišės, dainos, šokiai, žaidimai ir ansamblio „Sutaras“ surengta programa.

Visi prisivalgę uogų, šeimininkės prispaudusios sūrių, primušusios sviesto, daržuose priaugę salotų, svogūnų, jau ir agurkų galima nusiskinti – taip atrodė vasara tarpukario Lietuvos kaime.

Apie šventą Oną moterys pradėdavo pasignaibyti, nors dar nekasant, šviežių bulvių. Kero neišraudavo, iš po jo iškasdavo tik didesnes bulves. Oninėms iškepdavo šviežios duonos, nes iki jų stengdavosi nupjauti rugius. Visoje Lietuvoje buvo žinomas toks valgymo paprotys: kai pirmą kartą tais metais valgomas naujas valgis, suduodama šaukštu į kaktą ir sakoma: „Naujiena“ ar „Navyna“. Vaikai tėvams su šauktu netrenkdavo.

Oninių ir rugiapjūtės šventės pradžia – liepos 22 dieną 12 val.

Šventėje taip pat dalyvavo Aleksoto  seniūnė, bendruomenės nariai, bei nemažas būrys Kaunui žinomų veidų.

„Kaip ir kasmet, šiemet Oninėse – ne tik Kauno Onų draugijos narės, bet ir nemažai Onų iš skirtingų Kauno kampelių. Džiaugiuosi, kad Kauno Botanikos sodas tapo puikia vieta susiburti miesto Onoms ir šauniai  paminėti šio nuostabaus vardo šventę,“ – džiaugėsi Kauno Onų draugijos įkurėja Ona Balžekienė.

Šalia kaimo augančių rugių laukas visus pakvies padirbėti. Ansamblių „Praviena“ ir „Liktužė“ nariai parodys, kaip buvo kertami ir rišami rugiai. Lankytojai susipažins su rugiapjūtės darbo įrankiais, pabandys patys surišti rugių pėdą. Po darbų svečių lauks garuojanti kiaušinienė, naujojo derliaus vaišės, dainos, šokiai, žaidimai ir vakaruška su ansambliu „Goštauta“.

O kokia buvo vasara tarpukario Lietuvos kaime? Visi prisivalgę vyšnių, trešnių, serbentų, mėlynių, aviečių. Šeimininkės prispaudusios sūrių, primušusios sviesto, nes karvės, priėdusios atolo, daug pieno duoda. Daržai nuravėti, o juose priaugę salotų, svogūnų, jau ir agurkų galima nusiskinti. Apie šventą Oną moterys pradėdavo pasignaibyti, nors dar nekasant, šviežių bulvių. Kero neišraudavo, iš po jo iškasdavo tik didesnes bulves. Leipalingio apylinkėse sakydavo: „Žiūrėk, jau jie apie šventą Oną bulvių vezdi“, o Rumšiškėse pasigirdavo: „Daug privezdėjau bulvių“.

Oninėms iškepdavo šviežios duonos, nes iki šios šventės stengdavosi nupjauti rugius. Nijolė Marcinkevičienė knygoje „Pavarėnis“ aprašo Dzūkijos rugiapjūtę: „Kap jau pažūro, kad rūgio grūdas iš varpos graitai išlakia, o patrynus rankom – kietas, sako, laikas rugius pjauc. Pjaudavom rankom (pjautuvais), dalgės buvo nemada. Apie šventų Onų jau būna nupjauta visi rugiai. Daugiausia pradeda pjauc nuo liepos 10 dzienos ir nevėliau kaip liepos 16. Jei vasara sausa, tai Onai rugių an lauko neliekci. Pastaikė kelios liecingos vasaros, tai ir po šventai Onai dar kap kas pjovė. Pjauna cik šokiom dzienom. Sekmadienį niekas nei pjovė, nei vežė, sausi, lis sulis, bet jau sekmadienis yr šventa. Piršto nepajudzino“.

Po Oninių, grižę iš laukų, pavargę nuo darbų, vakarienę valgydavo užsidegę žiburį. Visoje Lietuvoje buvo žinomas toks valgymo paprotys: prieš valgant tais metais kokį nors naują valgį, vyresnysis surėždavo jaunesniam šaukštu į kaktą, sakydamas: „Naujiena“. Jaunesnis, norėdamas vyresniam surėžti, turėdavo išgauti jo leidimą netiesioginiu klausimu. Pavyzdžiui, jis sakydavo, kad arkliai tempė vieškeliu vežimą ir pamatė ant kelio gulintį akmenį. Ar galima jį aplenkti? Jei paklaustasis nesuprasdavo, kas slypi šiame klausime ir atsakydavo teigiamai, tai gaudavo šaukštu į kaktą. Kruonio apylinkėse pasakojo: „Jei pirmą kart tais metais valgai bulves, batvinius, kopūstus, kugelį, blynus, tada tėvelis šaukštu į kaktą ir sako: „Navyna”. Vaikai tėvui šaukštu į kaktą netrenkdavo. Pirmiau tėvai buvo labai pagerbti“. Kėdainiuose, trenkdami šaukštu į kaktą, sakydavo: „Švieži navyna“.