– Kodėl pasakėte „taip“ donorystei?

– Labai seniai į mane kreipėsi Transplantacijos biuro darbuotojai – norėjo, kad žinomi žmonės apie tai kalbėtų, skleistų šią teisingą žinią... Stojau į tas gretas ir iki šiol tikiu, kad tai labai kilnus dalykas. Juk darome tai dėl mūsų pačių gerovės – dėl mūsų draugų, dėl pažįstamų ir dėl nepažįstamų. Koks skirtumas, kam padėsime – svarbu, galime padėti. Visi turime žinoti, kad jei mums kas nutiktų, yra galimybė išgelbėti net septynias kitas gyvybes.

Kas apie tai turi kalbėti? Politikai, garsūs žmonės, mokytojai? Manau, kad visi, kas gali. Nebūtina apsiriboti vien žinomais veidais ar politikais – politikų žmonės kaip tik ne visada klauso. Deja, kartais ši iniciatyva paskęsta tarp kitų kasdienių rūpesčių, tačiau nuolatinis kalbėjimas apie tai, kad ir kaip nelengva būtų, visada duoda teigiamų rezultatų. Visas pasaulis eina tuo keliu. Manau, kad ir Lietuvoje keičiasi situacija, daugėja palankiai vertinančių donorystę. Reikia tęsti pradėtus darbus, skleisti šią žinią pirmiausiai jaunimui, kad jaunimas ją į namus parneštų – tėvams, seneliams. Nežinau, kiek jaunų žmonių Lietuvoje turi Donoro korteles, bet manau, kad dauguma jų donorystę vertina teigiamai. Žinoma, gal apie tai dar nesusimąsto – skuba gyventi ir net negalvoja, kad yra ir tokia, nepastebima gyvenimo pusė. Mūsų vaikai – Mykolas, Martynas ir Gabrielė tikrai žino, kas tai yra ir galbūt vieną dieną irgi tęs mano darbą.

G. Skaraitienės nuotr. 

– Su savo atžalomis kalbatės ne tik apie donorystę. Kaip sportininkui ir politikui pavyko rasti laiko šeimai – juk ne atsitiktinai sportininkais tapo visos trys Jūsų ir žmonos Kristinos atžalos...

Pradėjome gyventi, kai baigėsi mano sportinė karjera, bet tada jau vaikai buvo visi išsivažinėję.

– Kol sportavau, sportas buvo vienas iš mano prioritetų, todėl namams laiko skirdavau tik tiek, kiek jo likdavo. Išvažiuoji į stovyklas ir namie nebūni po tris savaites, po mėnesį. Grįžti, vaikai atpažįsta, bet pabūni ir vėl išvažiuoji. Politikui rūpintis namais paprasčiau, pradėjome gyventi, kai baigėsi mano sportinė karjera, bet tada jau vaikai buvo visi išsivažinėję.

Žinoma, kai vaikai eina tėvų pėdomis, tėvams yra labai smagu. Kaip juos išauginti čempionais? Labiau žinau, ko daryti nereikia... Man atrodo, kad didžiausia nelaimė būna, kai vaikams tenka įgyvendinti tėvų norus ir neišsipildžiusias svajones. Kai jie yra verčiami tai daryti, net galima sakyti, žalojami. Nes juos gali arba sudominti savo profesija, arba leisti jiems pasirinkti, ką jie patys nori gyvenime daryti. Tikrai pažįstu ne vieną tėvą, kurie veda tuos savo vaikus į tenisą, ar dar kažkur, nori paversti juos gerais sportininkais, o tie vaikai tiesiog kankinasi – neturi vaikystės, privalo daryti ne tai, kas jiems patiems įdomu, kur linksta jų širdys, gyvena savo tėvų gyvenimą.

Asmeninis pavyzdys – sudėtinė proceso dalis. Daug ką lemia ir tradicijos šeimoje. Kalbant apie mūsų patirtį, tai Martynas nelabai norėjo sportuoti. Pabandydavo, bet jam arčiau prie širdies buvo programavimas. Labai tuo domėjosi, baigė visus įmanomus kursus. Bet norint užsiimti ta veikla, jam reikėjo nemažai kainuojančios aparatūros. Surašėme kontraktą ir jis gavo tą aparatūrą. Pagal kontraktą, kurį pats pasirašė, per savaitę buvo penkios treniruotės, muzikos pamokos ir tam tikras vidurkis mokykloje. Kontraktas buvo trims metams ir Martynas niekada jo nepažeidė – ir treniravosi, ir groti gitara mokėsi, ir pažymiai mokykloje buvo geri. O po tų trijų metų jau visai to sporto nebenorėjo palikti – rezultatai atsirado. Ar tai galima vadinti vaikystės trauma? Nežinau, sutartį pasirašė pats...

Mykolo mėtyti disko irgi nevertėme – tiesiog nebelikus futbolo, jis kito pasirinkimo neturėjo. Buvo puolėjas, jam visai sekėsi, bet taip užaugo, kad nebebuvo tokio dydžio futbolo avalynės. Nuėjome pirkti, atnešė didžiausius, 48,5 dydžio batelius, o koja netelpa ir ką – viskas... Kaip be bucų futbolą žaisi? Tai ir pasiūlėme jam diską mėtyti su broliu... Mums lengviau - nereikėjo vežioti treniruotis į skirtingus Vilniaus kampus, tačiau sprendimą priėmė jis pats. Greit išmoko mesti - pusės metų užteko. Pradėjo 2016-aisiais, o po ketverių metų jau tapo pasaulio jaunimo čempionu, o sėkmingiausi buvo 2022-ieji: laimėjo sidabrą Pasaulio lengvosios atletikos čempionate ir auksą Europos čempionate. Genetika? Asmeninis pavyzdys? Visko čia buvo... Bet jokios prievartos ar spaudimo. Nes turbūt tas vaikus labiausiai ir atbaido – nenori tėvų pavesti, nenori jų nuvilti, gaunasi tokie liūdnesni dalykai... Vaikui reikia laisvės, reikia išbandyti ne vieną veiklą, kad galėtum išsirinkti, kas labiausiai prie širdies. Ir net jokios tinginystės nebus, jeigu vaikas gyvens tuo, ką daro, bus taip sudomintas, kad be pasirinktos veiklos negalės įsivaizduoti savo gyvenimo.  Su vaikais reikia daug ir apie viską kalbėtis...

Dukra sprintą bėgioja, šokinėja į tolį, nori septynkovę pabandyti, kol kas dar ieškojimuose. Aš irgi diską mėtyti ne iš karto pradėjau. Labai norėjau žaisti krepšinį, bet nepriėmė, po to teko ietį mėtyti, bet irgi nesisekė. Grįžti į kaimą nieko nepasiekus, kad paskui visi apie tai kalbėtų, tikrai nesinorėjo, todėl teko kažko imtis, kad neišmestų iš Panevėžio sporto mokyklos internato. Turėjai kažkaip tam internate išlikti... Labai norėjau ir man pavyko.

– Nėra to jausmo, kad vaikams sportuojant viską išgyvenate tarsi antrą kartą?

Gal ne... Mano paties sportinė karjera buvo labai ilga - 20 metų dalyvaudavau Europos, Pasaulio čempionatuose, Olimpinėse žaidynėse. Tikrai nėra daug sportininkų, kurie taip ilgai ištemptų lengvojoje atletikoje - penkios olimpinės žaidynės. Ir nebuvo nė vienų metų, kad treniruočiausi mažiau, visą laiką tolygiai. Tas laikas sporte geras buvo, visas gyvenimo etapas, per kurį vaikai ir gimė, ir užaugo ir pradėjo patys sportuoti. Karjerą baigiau 2014 m., keli metai prabėgo be Aleknų disko metimo sektoriuje, o paskui jie vėl atsirado.

– Ilgainiui iš sporto pasaulio perėjote į politikos. Žiūrint į vaikų pasiekimus, pačiam sportinių pergalių džiaugsmo netrūksta?

Sportas net buvo daugiau kaip hobis, malonus širdžiai užsiėmimas – sportavau ne dėl garbės, ne dėl didelių pinigų.

– Niekada nebuvau tipiškas sportininkas, kuris mato tik sportą ir nieko daugiau. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad visada būdavo kažkas šalia sporto, niekada negyvenau vien juo. Tos veiklos visada viena kitą papildydavo. Nuo 1993-ių metų buvau pareigūnas, dirbau Vadovybės apsaugos departamente, dabar vadinasi Vadovybės apsaugos tarnyba. Gal sportas net buvo daugiau kaip hobis, malonus širdžiai užsiėmimas – sportavau ne dėl garbės, ne dėl didelių pinigų. Man tai buvo iššūkis, azartas, norėjau treniruotis, kovoti, dalyvauti varžybose, atstovauti šaliai. Kaip sakoma, tai buvo palaima dūšiai. Išvengiau rutinos – nusibosdavo viena veikla, imdavausi kitos. Tik tapęs čempionu net nelabai spėdavau įsijausti į tą čempionišką vaidmenį – departamente niekam neįdomu, turi savo darbą dirbti ir dirbti jį labai gerai. Dėl to man tas perėjimas iš sporto į kitus darbus labai natūraliai gavosi – tapau politiku.

Žinoma, politikoje viskas yra kitaip nei sporte. Nors buvau ne komandinis sportininkas, o individualus, kai pats esi atsakingas už savo veiksmus, žinai, kiek įdedi ir nuo kitų žmonių mažai kas priklauso. Net trenerio neturėjau – treniravausi pats. Jeigu kas nepasisekdavo, nelabai buvo su kuo ta atsakomybe dalintis, o jei pasisekdavo – džiaugeisi, kad viską padarei gerai. Juolab, kad tikrai buvo nemažai laukiančių, kada tau nepasiseks. Kaip ir visada gyvenime, visose srityse būna.

Politika yra komandinis darbas ir tie pokyčiai – nuo įdėto darbo iki pasiekto rezultato – tokie lėti, kad net nežinau, ar per vieną kadenciją gali kažką tokio nuveikti, kad tave bent atsimins ar, juolab, nešios ant rankų. Bet dažniausiai, net jei buvo priimti geri sprendimai, jų vaisius skins jau kita kadencija, kiti, kurie po tavęs ateis į Seimą.

Bet kaip buvęs sportininkas, aš nebijau iššūkių, politinis laukas man yra įdomus ir būti jo dalimi visai smagu. Tik treniruotis čia jau nėra laiko – ateini priiminėti sprendimus. Žinoma, pradžioje reikia nemažai pasimokyti. Galiu pasidžiaugti, kad turėjau gerų mokytojų, ypač dabar jau šviesios atminties Kęstutis Glaveckas. Labai daug su juo praleisdavom laiko. Nepriklausomybės akto signataras, labai įdomus žmogus, tikrai turėjo ką papasakoti ir pamokyti. Nemažai bendraudavom ir su prezidentu Algirdu Brazausku, tačiau tai buvo labiau darbiniai santykiai.

– Dabar dalinate patarimus savo vaikams?

– Epizodiškai. Didesnis mano indėlis buvo jiems tik pradėjus. Paskui jau tampi tik patarėju, atkreipiančiu dėmesį į kažkokius niuansus - kaip tam tikrose situacijose elgtis, ką daryti, tikrai yra dalykų, kuriuos verta žinoti. Nes yra treneriai, kurie su jais dirba, metodikos keičiasi. Ar manęs klauso? Visaip būna...

Laikas bėga, vaikai užauga... Norėtume, kad tiek vaikai vaikais ir liktų, bet jie užauga. Dabar dar dažniau susitinkam, paskui ir pas juos šeimos atsiras. Tada atsiras anūkų ir vėl bus kitaip. O jeigu reikės, tai ir anūkus nuvesiu į treniruotę, gal net ir pats juos patreniruosiu. Esu net mokslus baigęs ir vis pagalvoju, gal dabar jau eisiu dirbti treneriu. Kaip sakoma, dar tikrai ne vėlu tą padaryti. Tikrai tos minties dar neišbraukiau ir kaip tik dabar reikia pasvarstyti, ar aš dar noriu likti tuo politiku Seime dar viena kadencijai, tai tikrai matau save trenerio darbe. Ir su vaikais, ir su jaunimu kurie dar šiek tiek nori pasimokyti – pamokau juos. Man patinka, ir dabar kartais pasižiūriu treniruotes, patarimų duodu, kas nori. Tai man atrodo, kad visai čia geras darbas būtų su vaikais, su jaunimu. Padėti jiems, perteikti jiems tai, ką žinau geriausiai.

2023 m. rugsėjo 30 d. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, Lietuvoje inksto transplantacijos laukia 136 asmenys, kasos ir inksto komplekso – 2, širdies – 57, plaučių – 5, širdies ir plaučių komplekso – 2, kepenų – 96, ragenos – 156, kamieninių kraujodaros ląstelių – 221. Iš visų jų – net 47 vaikai.

Ši akcija šiandien vyksta 53 Lietuvos miestuose, o Klaipėdoje ją organizuoja Vakarų Lietuvos nefrologinių ligonių draugija „Klaipėdos Gyvastis“. Jos pirmininkė Daiva Dragūnienė pažymėjo, kad akcijoje laukiami visi norintys pagerbti donorus ir sužinoti daugiau informacijos apie donorystę.

Indrės Kiseliovaitės nuotr. 

Visi mes norime gyventi.

„Žmonės atėjo, klausė, kodėl dega žvakutės. Mes paaiškinome, atsakėme į klausimus. Labiau supranta tie, kuriems tarp giminių ar draugų reikia donoro. O paprastiems žmonėms žvakutės yra žvakutės“, –sakė pašnekovė.

Anot jos, nemažai gyventojų atsisakė tapti donorais dėl pasklidusių kalbų apie donorystės įstatymo koregavimą.

„Žmonės nebenori būti donorais ir pildo formas, kad jais nebūtų. Įstatymas nebuvo koreguotas, bet žmonės išgirdo, perskaitė visokias paskalas. Pirmą parą buvo atsiimta 4000 prašymų. O žmonės serga ir serga daugiau jaunimas. Kodėl taip yra – ar nuo nesveiko maisto, nuo nesveiko oro ar dėl nesisaugojimo nuo visokių ligų. Bet faktas yra faktas – donorai yra reikalingi“, – kalbėjo D. Dragūnienė.

Indrės Kiseliovaitės nuotr. 

Uostamiestyje šiandien iš žvakių buvo uždegta didelė širdis, o jos viduryje – žodis „ačiū“.

„Visi mes norime gyventi. Kai pati susirgau 38-nerių ir 40-ies gavau inkstą, prasidėjo antras gyvenimas. Šiemet jau dešimt metų kaip vyksta ši akcija. 53 miestuose buvo uždegtos žvakės. Vilniuje degė 2005 žvakės, nes nuo 1970 m. vykdomos transplantacijos ir donorais yra tapę 2005. O Klaipėdoje šiemet uždegėme, kaip ir visada, 390 žvakučių“, – pasakojo D. Dragūnienė.

Akcija organizuojama jau dešimtus metus iš eilės, jos iniciatoriai – Lietuvos asociacija „Gyvastis“.

Kaip pasakoja NTB vadovė Audronė Būziuvienė, donorų artimųjų ir gydytojų dėka praėjusį mėnesį vilties gyventi ir pasveikti sulaukė net 24 recipientai: iš viso atliktos 2 širdies, 1 kasos-inksto komplekso, 4 kepenų, 13 inkstų ir 4 ragenų transplantacijos. Tuo tarpu skaičiuojama, kad 2022 metais vidutiniškai per mėnesį efektyviais tapdavo 4 donorai ir būdavo atliekama 16 transplantacijų.

Potencialus donoras – tai žmogus, kuriam pirmo smegenų mirties konsiliumo metu nustatyti klinikiniai smegenų mirties požymiai arba žmogus, kuriam nustatyta negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas. Ne visi potencialūs donorai tampa efektyviais, nes kai kuriais atvejais atlikus tyrimus paaiškėja, kad žmogaus organai yra netinkami transplantacijai arba potencialaus donoro artimieji nesutinka dovanoti organų donorystei. 2022 m. tokie atsisakymai sudarė 36,65 proc., o šių metų rugsėjį šis rodiklis siekia 31 proc.

Tyli užuojauta ir išskirtinė padėka mirusių donorų artimiesiems. 

„Tyli užuojauta ir išskirtinė padėka mirusių donorų artimiesiems. Ačiū už besąlyginį gerumą ir sprendimą dovanoti. Tik išskirtinės stiprybės ir taurumo žmonės netekties valandą geba pagalvoti apie sunkiai sergančiuosius ir apsispręsti jiems padėti“, – tikino NTB vadovė.

Komandinis darbas su donorystės paslaugų koordinavimo centrais duoda vaisių

Nuo liepos 1 d. Lietuvoje buvo įkurti 3 regioniniai donorystės paslaugų koordinavimo centrai: apjungti Vilniaus ir Panevėžio regionai (koordinuoja VUL Santaros klinikos), Kauno ir Šiaulių regionai (koordinuoja LSMU ligoninė Kauno klinikos), o Klaipėdos universiteto ligoninė koordinuoja Klaipėdos regioną. Pasak NTB vadovės prie gerėjančių donorystės ir transplantacijos rezultatų ženkliai prisideda komandinis darbas su minimais regioninių donorystės koordinavimo centrais.

Donorystės procesas – komandinis darbas. 

„Dėkoju regioninių donorystės koordinavimo centrų gydytojams koordinatoriams. Jie vis intensyviau konsultuoja ligoninių, kuriose galima donorystė, specialistus, aktyviai dalyvauja donorų išlaikyme. Donorystės procesas – komandinis darbas. Tik susitelkimas ir bendradarbiavimas neleidžia nutrūkti šiam procesui“, – pasakojo NTB vadovė.

NTB specialistai vertina, kad rugsėjį donorystės gerumo derlių augino multiorganinių donorų, iš kurių paimti du ar daugiau skirtingi organai, skaičius. Praėjusį mėnesį suskaičiuota net 3 tokie išskirtiniai atvejai. Jų pavyko pasiekti reanimacijos ir intensyvios terapijos gydytojų atsidavimo dėka.

Laukiančiųjų gretos išlieka stabilios

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos Lietuvoje laukia 308 žmonės: 84 – inksto, 27 širdies, 5 plaučių, 2 širdies-plaučių komplekso, 37 kepenų, 153 ragenų transplantacijos. Iš jų – 7 vaikai. Šių žmonių likimas priklauso nuo visuomenės pritarimo organų donorystei ir artimųjų apsisprendimo padovanoti savo artimojo organus po jo mirties.

Per šiuos metus Lietuvoje iš viso atlikta 140 organų ir audinių transplantacijų, kurios dovanojo viltį gyventi, pasveikti ir sugrįžti į visavertį gyvenimą sunkiai sirgusiems žmonėms.

Anot pranešimo, per rugpjūčio mėnesį buvo užregistruota 15 potencialių donorų, o atlikus medicininius tyrimus ir gavus pritarimą iš donorų artimųjų, buvo registruoti šeši efektyvūs donorai.

Kaip nurodo biuras, žvelgiant į šių metų pirmojo pusmečio statistiką, kai buvo paskleista dezinformacija apie organų donorystę, vidutiniškai per mėnesį būdavo fiksuojama dvigubai mažiau efektyvių donorų – trys.

„Donorų artimųjų gerumo dėka vien per praėjusį mėnesį donorinių organų ir audinių laukiantiems žmonėms buvo suteikta sveikesnio gyvenimo viltis: atliktos 10 inkstų, 1 širdies, 3 kepenų ir 7 ragenų transplantacijos“, – pranešime cituojama Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė. 

Rugpjūčio mėnesį taip pat buvo atliktos pirmosios dvi šiais metais gyvosios inkstų transplantacijos, kai savo sergančiam artimajam buvo dovanojamas inkstas.

Šią vasarą tris kartus donorinių organų skraidinimui buvo pasitelktos Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos.

Skaičiuojama, kad šiemet į Lietuvą iš užsienio buvo atgabenti trys inkstai ir dvejos kepenys. Lietuvoje neradus tinkamų recipientų dveji donoriniai plaučiai, dvejos kepenys ir širdys buvo pasiūlyti kitų šalių recipientams.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos Lietuvoje laukia 311 žmonių: 85 – inksto, 33 širdies, 5 plaučių, du širdies-plaučių komplekso, 38 kepenų, 148 ragenų transplantacijos. Iš jų – aštuoni vaikai.

Pasak biuro, per šiuos metus Lietuvoje iš viso atlikta 118 organų ir audinių transplantacijų.

„Šiandien įkrito jau virš 300 nesutikimų ir dar 100 skambučių – kur galiu pareikšti nesutikimą organų donorystei po mirties iki liepos 1 dienos. Tai noriu visiems pasakyti, kad nuo liepos pirmos dienos teisiniuose dokumentuose dėl pritarimo ar nepritarimo donorystei niekas nesikeičia ir šiais metais tikrai nesikeis“, – pranešime cituojama biuro vadovė Audronė Būziuvienė.

Vyriausybė numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, kai visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus raštiškai atsisakiusiuosius jais būti, pritarė vasario mėnesį.

Vyriausybės vertinimu, galimybė raštiškai pareikšti nesutikimą būti donoru, kurį dar turėtų patvirtinti mirusiojo artimieji, priimdami galutinį sprendimą, užtikrina mirusio asmens teisės į asmens neliečiamumą ir kitų asmenų teisės į kuo geresnę sveikatą bei gyvybę pusiausvyrą.

Seimas rudens sesijoje turėtų svarstyti grupės parlamentarų inicijuotą projektą, kad donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai.

Jei žmogus nebūtų išreiškęs savo valios dėl donorystės, reikėtų artimųjų sutikimo. Įstatyme liktų galioti nuostata, kad be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama.

Biuro teigimu, vien tik tai, kad žmogus mirė, nereiškia, jog jis automatiškai tampa organų ar audinių donoru. Donorystės procesas įmanomas tik reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį arba negrįžtamai nutrūkus kraujotakai ir kvėpavimui – nustačius mirties faktą.

Artimieji, net ir tais atvejais, kai žmogus yra pasirašęs donoro kortelę ir išreiškęs savo norą po mirties tapti donoru, gali pareikšti savo nesutikimą ir organų donorystės procesas nevyks.

„Pavyzdžiui, praėjusiais metais potencialiais donorais tapo 117 žmonių (...). 46 mirusių žmonių artimieji pritarė donorystei ir jie tapo efektyviais donorais. 35 žmonių artimieji nepritarė donorystei ir organų donorystės procesas buvo sustabdytas. 36 žmonės po savo mirties negalėjo tapti organų ir/ar audinių donorais dėl savo sveikatos būklės (...)“, – teigia Nacionalinis transplantacijos biuras.

Pasak galiojančios tvarkos, mirusiojo artimųjų dėl organų donorystės atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio, pilnamečių vaikų ar įvaikių, tėvų ar įtėvių, brolių ar seserų.

Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama. Gavus vieno iš šių asmenų nesutikimą nustatyta pirmumo tvarka, mirusio asmens audinius, organus paimti ir atiduoti transplantacijai draudžiama.

Tais atvejais, kai smegenų mirtis konstatuojama vaikams, donorystės procesas priklauso nuo tėvų ar įtėvių. Jiems nepritarus donorystė nevykdoma. Tai nesikeistų ir tuo atveju, jeigu įsigaliotų numanomo sutikimo modelis.

Vaikams esant gyviems pareikšti nesutikimo nėra galima, kadangi valią dėl organų donorystės po mirties būdami gyvi gali išreikšti tik 18 metų sulaukę asmenys ir tik už save.

Lietuvoje šiuo metu taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis, kai asmuo, sutinkantis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą, tai yra užsiregistruoti donoro kortelei.

Lietuvoje neradus tinkamo recipiento donorinių plaučių transplantacijai, jos buvo pasiūlytos kitų šalių recipientams, o galiausiai perduotos į Šveicariją.

Tarptautinės donorystės esminis principas yra tas, kad užsienio šalims donoriniai organai pasiūlomi tik tuomet, kai savo šalyje gydomiems pacientams dėl medicininių priežasčių jie yra netinkami.

Per šiuos metus iš viso kol kas registruoti aštuoni tinkami organų donorai.

Apie galimybę dovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojęs kvėpavimas ir nutrūkusi kraujotaka.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 328 žmonės: 78 laukia inksto, 32 – širdies, aštuoni – plaučių, keturi – širdies-plaučių komplekso, 43 – kepenų, 163 – ragenų transplantacijos. Iš jų – trys vaikai.

Akcija organizuojama jau devintus metus iš eilės, jos iniciatoriai – Lietuvos asociacija "Gyvastis".

Asociacijos prezidentė Aušra Degutytė džiaugėsi, kad žmonės vis labiau suvokia organų donorystės prasmę ir prisijungia prie pagarbos ir padėkos išraiškos.

"Geriausiai organų donorų ir jų artimųjų žygdarbį apibūdina pacientai, kurie gyvena tik dėl to, kad mirusiojo artimieji apimti netekties skausmo atvėrė savo širdį beviltiškai sergantiems, bet visiškai svetimiems žmonėms. Tai ypatingos pagarbos verti žmonės, kuriems dėl įteisinto donorystės konfidencialumo deramai padėkoti net nėra galimybės. Tokie paradoksai skatina ieškoti galimybės tuos žmones pagerbti, kad jie pajaustų, jog pacientai už jų poelgį yra be galo dėkingi", – kalbėjo A.Degutytė.

Uostamiestyje ši akcija vyks Atgimimo aikštėje šį penktadienį nuo 17 iki 21 val. Ją organizuos Vakarų Lietuvos nefrologinių ligonių draugija "Klaipėdos Gyvastis". Jos pirmininkė Daiva Dragūnienė teigė, kad laukiančių savo donorų yra ir Klaipėdoje.

"Sunku pasakyti, kiek iš viso donorų buvo Klaipėdoje. Tačiau laukiančių šiuo metu uostamiestyje – šeši žmonės, Klaipėdos rajone – taip pat šeši, Kretingoje – trys", – sakė D.Dragūnienė.

Kasdien organų ir audinių transplantacijos Lietuvoje laukia daugiau kaip 400 žmonių, iš jų apie 20 vaikų.

Susirinkusieji iš žvakučių išdėlios širdį, o jos viduje – žodį "ačiū".

Pernai esant silpnam vėjui ir nelietingam orui, žvakučių uždegti netekdavo, tačiau šiųmetinės orų prognozės – palankesnės.

"Būna, kad uždegi, o kol pasilenki ant žemės padėti, vėl užgęsta. Bet net jeigu tik kelios dega iš viso to būrio – jau gerai", – kalbėjo D.Dragūnienė.

Akcija taip pat vyks Šiauliuose, Šilutėje, Radviliškyje, Joniškyje, Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, Alytuje ir daugelyje kitų miestų.

Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena minima kasmet spalio antrąjį šeštadienį.

Anot NTB, su organų donoryste sutiko mirusiojo artimieji.

Atlikus visus reikalingus tyrimus medikai nustatė, kad šis donoras gali padėti penkiems žmonėms.

Organų transplantacijai tiko mirusiojo inkstai, ragenos ir kepenys.

Kaip praneša NTB, inkstų ir kepenų transplantacijos atliktos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, o ragenos saugomos Audinių banke.

Lietuvoje veikia informuoto sutikimo donorystės modelis, kai žmonės, norintys po mirties paaukoti savo organus sergantiems žmonėms, turi užpildyti prašymą ir įsigyti Donoro kortelę. Tačiau po potencialaus donoro mirties vis tiek prašoma artimųjų sutikimo dovanoti mirusiojo organus.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 325 žmonės: 77 laukia inksto, vienas kasos-inksto komplekso, 38 širdies, devyni plaučių, keturi širdies-plaučių komplekso, 51 kepenų, 145 ragenų transplantacijos. Iš jų – keturi vaikai.

Šiemet Vilniuje Katedros aikštėje uždegtos 1905 žvakutės.

„Gyvasties“ prezidentė Aušra Degutytė džiaugiasi, kad tradicinė organų donorų pagerbimo akcija kasmet vis gausesnė, prisijungia vis nauji miestai, vis daugiau bendruomenių savo gyvenamose vietovėse organizuoja žvakučių uždegimą.

Organizatoriai džiaugiasi, kad prie renginio iniciatyvos jungiasi ir įmonės, kurios rūpinasi švaria aplinka ir siūlo gamtą tausojančius sprendimus. Šiais metais pirmą kartą akcijoje panaudotos ne tik naujos, bet pakartotinio daiktų naudojimo centre „TikoTiks“ atnaujintos pernykščio renginio žvakės. Centro darbuotojai pernai Alytuje sudegintų žvakių gaubtus pripildė vašku ir Alytaus atstovams perdavė atnaujintas žvakes.

Organų donorų pagerbimo renginius organizavo „Gyvasties“ skyriai ir asocijuoti nariai, jiems talkino miestų savivaldybių, seniūnijų, visuomenės sveikatos biurų, bibliotekų, kultūros ir sporto centrų darbuotojai.

„Visiems jiems gyvastiečiai yra nuoširdžiai dėkingi, – sako A. Degutytė. – Šiam renginiui reikia ne tik žvakučių, bet ir vietos joms išdėlioti, žmonių, kurie jas uždega, vėliau surenka ir sutvarko. Dar labai svarbu pasirūpinti ir šios iniciatyvos viešinimu, kad ši žinia pasiektų gyventojus“.

Žvakučių uždegimas organų donorams atminti vyko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje, Mažeikiuose, Radviliškyje, Vilkaviškyje, Varėnoje, Viekšniuose, Marcinkonyse, Prienuose, Skuode, Valkininkuose, Jurbarke.

Žvakučių uždegimas už donorus įprastai organizuojamas Europos organų donorystės ir transplantacijos dienai paminėti.

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ – vienintelė organizacija Lietuvoje, vienijanti organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donoro organais gyvenančius žmones. „Gyvastis“ skleidžia organų donorystės idėją, teikia pagalbą sergantiesiems ir jų artimiesiems, bendradarbiauja su medikais.

„Spalio antrasis šeštadienis visoje Europoje minimas kaip organų donorystės ir transplantacijos diena, todėl spalio mėnesį šiai temai skiriama daug dėmesio. „Gyvastiečiai mielai dalyvauja šiame žvakučių uždegime. Tradicine vadinama donorų atminties žvakučių diena yra savotiškas pacientų padėkos ritualas, – sako A. Degutytė. – Degdamas žvakelę ir galvodamas apie savo donorą, jo šeimą, skiri jiems nuoširdžiausią padėkos žodį ar maldą. Uždegdami žvakeles esame patyrę labai jautrių ir graudžių momentų – ateina donorų artimieji, kurie bendrauja mūsų asociacijos nariais, gyvenančiais su transplantuotais organais, galbūt juose mato tuos, kuriuos išgelbėjo jų mirusio vaiko, tėvų, brolių, seserų ar sutuoktinių organai.“

Asociacijos „Gyvastis“ nariai šia iniciatyva išreiškia pagarbą donorams, taip pat ja siekia paskatinti pokalbius šeimose organų donorystės tema.

Kaip nurodo Lietuvos asociacija „Gyvastis“, šiemet žvakučių uždegimas organų donorams pagerbti ir atminti vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje, Mažeikiuose, Radviliškyje, Vilkaviškyje, Varėnoje, Jurbarke, Viekšniuose, Marcinkonyse, Prienuose, Skuode, Valkininkuose.

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ – vienintelė organizacija Lietuvoje, vienijanti organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donoro organais gyvenančius žmones. „Gyvastis“ skleidžia organų donorystės idėją, teikia pagalbą sergantiesiems ir jų artimiesiems, bendradarbiauja su medikais.