– Mariau, naujuosius metus, ne kaip visi žmonės, o kaip tikras gamtininkas skaičiuoji nuo pavasario. Kada jis tau prasideda?

– Naujieji metai išties prasideda ne kovą, kaip esame įpratę skaičiuoti, o sausio 25-ąją, pirmąją pavasario dieną. Matau, pakilo antakiai, – senų senovėje sausio 25 d. buvo minimas viduržiemis. Būtent šią dieną išlenda barsukas ir pasako – bus pavasaris ar nebus. Pastaraisiais metais barsukas išlenda ir mums pasako, kad pavasaris jau yra. Kalbant rimtai, pavasario ženklus pradedame matyti jau sausio gale, vasarį pavasaris įsibėgėja. Šiemet vasario 1 d. grįžo pempės. Štai kodėl mano naujieji metai prasideda (pa)vasarį su didžiosios zylės giesmėmis, vilkų, lapių, lūšių, kranklių vestuvėmis, su grįžtančiomis žąsimis, pempėmis, gervėmis, vieversiais.

– Gamtos kaitą, paukščius, gyvūnus, augalus fiksuoji savo fotoaparatu. Kiek gamtos nuotraukų yra tavo archyvuose?

– 130 845. Ne, šiandien dar 67 padarytos. Pridėkite patys. Nuotraukas skaičiuoju nuo 2009 m.

– Kiek metų rinkai medžiagą savo gamtininko dienoraščiui?

– Pirmajai „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ knygai prireikė septynerių metų. Antrajai knygai reikėjo tiek pat. Tačiau ne laikas čia svarbu – buvau pažadėjęs antrąją „Metų“ dalį parašyti tada, kai sutiksiu vilką ir lūšį. Sutikau, gal ne visai taip, kaip norėjau, bet sutikau – Vievyje, viduryje miesto. Nenaudėlė buvo papjovusi tris vištas, aš atėjau jos ieškoti. Pamačiau lūšį negyvenamame name, ji sėdėjo ir žiūrėjo į mane pro lentų plyšį. Pavyko nufotografuoti.

Šiek tiek buvau išsigandęs, kai surinkau į vieną vietą visas, septynerius metus savo kauptas istorijas, – knyga galėjo būti 700 puslapių. Gana sunkiai atrinkau tai, kas įdomiausia, geriausia, buvo gaila tų, kurios netilpo. Nenorėjau, kad antrojoje „Metų“ dalyje kartotųsi pirmosios dalies istorijos. Taigi, pirmenybę teikiau debiutantams. Na, pavyzdžiui, – tetervinams.

Žinoma, norėjau įpinti keturias savo keturių vaikų istorijas. Juk būtent mano vaikams ir dedikuota ši knyga.

– Kaip manai, kokios tavo patirtys gamtoje skaitytojams gali būti naudingos? Ar esi linkęs dalytis tik gerosiomis patirtimis, ar ir blogosiomis?

– Dalijuosi viskuo. Jei kalbame apie fotografiją ir gamtos nuotraukas, knygoje pasakoju, kaip ir ką galima, reikia padaryti, kad pasiektum norimą rezultatą – atrastum gyvį, prie jo prieitum. Kalbu apie tai, kaip elgtis gamtoje, ko būtina saugotis, netgi kaip pramisti, jei liktum gamtoje ilgiau, nei norėtum. Reikia suprasti, kad nesėkmė visada yra sėkmės dalis, būtina jos sąlyga. Lygiai kaip mirtis yra gyvybės sąlyga. Sėkmės niekada nebus be nesėkmės.

– Galima įsivaizduoti, kad kiekviena gamtos nuotrauka turi ir savo pasakojimų apie tai, kaip ji buvo padaryta. Ar visus juos prisimeni?

– Išties, žiūrėdamas savo gamtos nuotraukas dažnai prisimenu aplinkybes, jausmą, kartais netgi kvapą, tvyrojusį aplinkui, kai spaudžiau mygtuką. Vienos nuotraukos atmintyje paliko didesnį pėdsaką, kitos – mažesnį.

Paprastai mano mėgstamiausios nuotraukos atsiranda ant knygų viršelių. Kažkada viena tokių buvo nuotrauka su šarka sniege. Kai ją dariau, manęs vos nepalaikė brakonieriumi, galėjau gauti galvon. Pastarųjų metų mano mėgstamiausioje nuotraukoje užfiksuoti juodakakliai narai. Tą akimirką, kai juos fotografavau, paukščiai atsidūrė labai gražioje šviesoje ir tiesiog tobulai išsirikiavo nuotraukai.

Tikiu, kad skaitytojas knygoje ras daug jam įspūdingesnių kadrų – žaibus prie vaivorykščių, jonvabalių apšviestą mišką ar rudenį besibučiuojančias stirnas.

Žvilgsnis: įspūdingas laukinės Lietuvos gamtos nuotraukas visuomet lydi ir jų atsiradimą nusakantys įdomūs nuotraukų autoriaus pasakojimai. M. Čepulio nuotr.

– Ar turi svajonę nufotografuoti ypatingą augalą, paukštį arba gyvūną? Kuo sunkiau, tuo įdomiau?

– Žinoma, turiu! Niekada taip nebus, kad neturėsiu svajonės. Turiu jų tiek, kad gyvenimo neužteks įgyvendinti. Pavyzdžiui, svajoju gražiai nufotografuoti kurmį, o iš augalų – musinį ofrį. Įdomiau, kai yra sunku, bet jei sunku būna keletą metų iš eilės, pabosta. Taigi, kankintis ir ieškoti įdomaus objekto esu nusiteikęs ilgiausiai trejus metus.

– Natūralu, kad kiekvienas gamtininkas yra atradęs savo sritį. Kuri artimiausia tau – augalai, paukščiai, gyvūnai?

– Man viskas įdomu. Tikrąja to žodžio prasme ryju informaciją apie bet kokius organizmus: gleivūnus, grybus, augalus, gyvūnus ar įvairiausius fizikinius optinius reiškinius. Jei visai nuoširdžiai, mano dūšiai artimiausi, žinoma, yra paukščiai ir grybai, ir augalai, ir voragyviai, ir… žodžiu, visi.

Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.

– Ar iš savo vaikystės esi atsinešęs kokį stiprų gamtos įspūdį, galbūt nulėmusį tavo gyvenimo pasirinkimus?

– Tikrai taip. Kaip tik šiuo metu suėjo 38 metai, kai erškėčių krūme vieną apniukusią kovo dieną pamačiau mėlynąją zylę. Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.

– Juk taip būna: išeini į mišką ir, atrodo, nebelieka nieko – nei politinių rietenų, nei karo. Kaip manai, ar gamta keičia žmogaus asmenybę?

– Nemanau, kad keičia, asmenybės kaita – pernelyg sudėtingas procesas. Ypač jei žmogus tik dalį laiko praleidžia gamtoje. Gamta gali ir nužudyti, ypač jei žmogus sugalvoja pabėgti nuo civilizacijos ir mėgina išgyventi vienas gamtoje.

Gamta padeda užsimiršti, neabejotinai. Kaip ir bet kuris įtraukiantis darbas ar užsiėmimas, beje, – konstruodamas laivo modelį aš juk irgi sugebu pabėgti nuo pasaulio. Taigi, monopolio gamta čia tikrai neturi, bet man labai patinka pabėgti nuo pasaulio ir paskęsti paukščių chore ar miško ošime.

Kad ir kaip mums atrodytų, kad žmogaus požiūris į gamtą kinta, turiu nuvilti: tai labiau deklaracijos nei veiksmai. Žmonija užtikrintai keliauja susinaikinimo keliu, kartais pamosikuodama žaliojo kurso plakatais ir puikiai žinodama, kad jie nepadės. Taip, mažyčiame savo visuomenės burbulėlyje mes saugome gamtą, ja rūpinamės, keičiame įpročius. Tačiau, kai žvelgi plačiau, – požiūris išlieka vartotojiškas, lėšos ir energija metamos kvailoms tarpusavio kovoms, o ne tam, kas išties svarbu.

– Ar gali nupiešti, kas mūsų gamtos laukia per ateinančius 20 metų, kol užaugs tavo skaitytojai?

– Mano piešinys būtų per daug niūrus ir baisus, kad jį būtų galima rodyti žmonėms. Žmonės, beje, to ir nenori matyti. Jiems norisi tikėti, kad viskas bus gerai. Kauniečiai nori tikėti, kad jie neatsidurs po vandeniu. Žemaičiai nori tikėti, kad jie, pagaliau, taps sala, aš noriu tikėti, kad pasaulis skirs pinigų ne bomboms, o naujų energijos rūšių paieškoms. Tad mums nieko daugiau nelieka – tik tikėjimas, kad viskas bus gerai, kad kasmet sausio 25 d. išlįs barsukas ir paskelbs, kad pavasaris jau kuris laikas kaip prasidėjęs.

„Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ – tikras gyvosios gamtos akimirkų lobynas. Ne mažiau vertingi ir šmaikštūs pasakojimai, gamtininko patarimai, kaip atpažinti ir vertinti gamtos reiškinius, kaip drąsiai leistis į nuotykį, kuris vadinasi gamtos pažinimas, ir kaip padaryti geriausią gamtos nuotrauką.

Ventės rage į specialias gaudykles įkliuvo pirmieji vieversiai. Per dieną – trys.

„Vieversį nėra taip paprasta pagauti, nes jie į gaudykles nepapuola, jie pievų paukščiai. Tai specialiai pastačiau ant pievos tokią voratinklinę gaudyklę, tokį trikampį, paleidau vieversio giesmelę. Kadangi jie dabar migruodami būriais keliauja ir ieško kas kur tupi, nepastebėję įkliūva į tą tinklą“, – pasakojo ornitologas Vytautas Eigirdas.

Vieversiui bus užmautas žiedas, kad ateityje sugavus būtų aišku, kur jis keliauja.

Ornitologams smalsu ir kaip keičiasi vieversių gyvenimas, tad juos matuoja ir sveria. Nors Vieversio diena – Vasario 24-oji, šie pavasario pranašai pastebėti itin anksti, gruodžio pradžioje. Tuomet žvalgėsi pavieniai, o didžioji vieversių migracija prasidėjo vasarį.

„Dabar dar toks pereinamasis laikotarpis, kai pas mus atskrenda tie, kurie žiemoti buvo atskridę ir kurie žiemojo: čimčiakai, tūbuotieji suopiai, sniegstartės. Tai dabar galima ir vieversį pamatyti, ir sniegstartę“, – kalbėjo V. Eigirdas.

Paukščių spiečiai skraido virš užlietų pamario pievų. Čia paukščiams rojus, nes maisto gausu. Itin daug žąsų ir gulbių giesmininkių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Paukščiai pagal orus gyvena. Tad, anot ornitologo, jau įprasta, kad sparnuočiai daug ankščiau pavasarį praneša nei kalendorinis ateina.

„Man pavasaris – pats įdomiausias. Viskas atbunda, paukščių daugėja, giesmių gausėja. Vakar dar vėsoka buvo, o šiandien jau zylės traukia giesmeles ir varnėnai inkilus tvarko“, – sakė ornitologas.

Kai kurie sparnuočiai jau ir vestuves kelia.

„Pilkosios žąsys porelėm vieni kitus vaiko, jau išsiskiria iš būrio poros. Jūriniai ereliai irgi prie lizdų tvarkosi, kai kurie gal jau ir perėti pradės. Pelėdos aktyviai ūbauja, dabar jau pats vestuvių metas jaučiasi. Dar pirmieji, bet požymius tikrai galima pamatyti gamtoje“, – pasakojo V. Eigirdas.

Nors kai kas tikina ir gandrus matę, bet ornitologas abejoja ar jie sugrįžėliai.

Kadangi ornitologai stebi gandrus jiems pritvirtinę siųstuvus, tai žino, kad gandrai dar už tūkstančių kilometrų.

„Aš spėčiau, kad čia žmonių priglausti, laikyti kažkur prieglaudose ar tvartuose uždaryti kokie silpnesni. Kai žmonėms atrodo, kad jau pavasaris, ir paleidžia. Gandrai randa maisto, jiems pakaks, bet kiek sekame siųstuvais sveikus laukinius paukščius, kaip tik šiandien žiūrėjau, tik vienas pajudėjo šiaurės kryptimi, kuris buvo nuskridęs žiemoti net iki Pietų Afrikos“, – aiškino ornitologas.

Gandrų laukiama kovo viduryje. Tuomet Nemuno deltoje jau turėtų būti šimtatūkstantiniai sparnuočių būriai. Jų čia suskaičiuojama apie 300 rūšių. Tada virš Ventės rago bus iškeltos ir didžiosios paukščių gaudyklės.

„Kaune atsidaro kormoranų! Prieš mėnesį jų buvo keli. Per tą laiką jų vis daugėjo, daugėjo ir dabar jų jau visas didelis pulkas. Toje vietoje yra visokių paukščių, bet kormoranų anksčiau niekada čia nebuvo“, – pasakojo vaikinas.

Jis visa tai siejo su dėl klimato kaitos besikeičiančiais gyvūnų įpročiais.

„Paskui kirus atkeliavo ir kormoranai. Ir jeigu jie čia apsigyvens, jų dar padaugės. Blogas ženklas. Bus ir kvapas, ir viskas“, – spėjo Kastytis.

Ornitologas Eugenijus Drobelis, peržiūrėjęs nuotraukas, patvirtino, kad tai tikrai kormoranai. „Taip, tai kormoranai. Jie išaugino vaikus ir klajoja, ieško žuvingų vietų. Tik pavasarį paaiškės, ar jie ketina kurtis prie Kauno“, – pakomentavo E. Drobelis.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius yra pasakojęs, kad kormoranų ekskrementai žudo spygliuočius, bet yra labai geri lapuočių miškams. Anot jo, kormoranai nėra invazinis paukštis, o kaip tik padeda spręsti invazinių rūšių klausimą.

– Ar seniai susidomėjote sparnuočiais?

– Tiesą sakant, paukščiai mano gyvenime atsirado gan vėlai – tik studijų metais, kai Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau ekologiją ir aplinkotyrą. Įstojęs turėjau pasirinkti sritį baigiamajam darbui. Man labai pasisekė, kad jau pirmame kurse turėjau nuostabų mokytoją ornitologą – profesorių Petrą Kurlavičių. Sykį jis pakvietė visus, kas nori, stebėti gamtos. Tuomet pirmą kartą pamačiau paukščius iš labai arti, per profesionalią įrangą – teleskopą, žiūronus. Iš karto supratau, kad tai bus mano sritis. Juolab kad ir vaikystėje domėjausi gyvąja gamta – vabzdžiais, žinduoliais. Esu kilęs iš Joniškio rajono, Ziniūnų kaimo. Ten kraštovaizdis daugiau agrarinis, plyti dirbami žemės plotai, bet ir gamtos nemažai. Senelis, pamenu, nutrijas augino, laikė veislinius balandžius. Galbūt ir jo veikla mano pasirinkimui įtakos turėjo?

– Tai meilę paukščiams galėjote pajusti ir anksčiau? Ar dėl šios priežasties nusprendėte žadinti ją vaikams nuo pat ankstyvo amžiaus? Juk su edukacijomis apie paukštelius esate aplankęs ne vieną darželį...

– Pažįstu daug garsių šalies gamtininkų, kurie nuo pat mažumės domėjosi gamta. O pamilo ją per pedagogus, gamtininkus ar gamtai neabejingus giminaičius. Todėl ir aš nenoriu delsti. Mano tikslas – kuo anksčiau vaikams parodyti, kokia graži gamta Lietuvoje ir kokie įdomūs gyvūnai ir paukščiai joje gyvena. Galbūt kažkuris ims ir susidomės? Padarys tai gerokai anksčiau, nei pavyko man. Jeigu vaikui bus formuojamos vertybės nuo mažumės, jis mylės gamtą, neskriaus jos, tuomet, tikėtina, ir užaugęs bus geras žmogus.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– O iš kur pedagoginė gyslelė? Juk jei edukacijos, žygiai nebus įdomūs, išrankūs šių dienų jaunuoliai paprasčiausiai nesusidomės.

– Pedagoginė gyslelė – iš Vilniaus pedagoginio universiteto. Gaila, kad jį išardė... Juk šiuo metu taip mokytojų trūksta. Su gilia pagarba prisimenu ten dirbusius dėstytojus. O edukacijas, žygius į gamtą pradėjau rengti atsitiktinai. Studijuodami antrame kurse mėgome su draugais paplaukioti Lietuvos upėmis su plaustais, baidarėmis. Jie irkluodavo, o aš dar ir gidaudavau – pasakodavau apie paukščius, jų buveines. Vienai merginai, kultūrologei Rasai, taip patiko tie mano pasakojimai, kad pakvietė mane į Verkių rūmus vesti ekskursijos. Kai ir ten visai neblogai pavyko, ėmiau galvoti, kad gal turiu talentą tokiems dalykams. Taip ir pradėjau edukatoriaus karjerą. Jau dvylika metų praėjo...

– Įdomu, ko dažniausiai vaikai per edukacijas klausia?

– Kai pasakoju jiems apie paukščius, rodau vaizdo medžiagą, filmus, atsinešu inkilų, paukščių plunksnų, jie smalsiai klauso, žiūri, o paskui teiraujasi dažniausiai to paties – kaip vieną ar kitą paukštį pamatyti ir nufotografuoti. Dar domisi, koks paukštis man pačiam kelia daugiausia simpatijų. Kadangi turiu šešerių metų dukrytę Gabrielę, su vaikais bendrauti man ne problema. Jie ne tik viską, ką jiems pasakoju, dedasi į galvą, bet ir patys labai noriai dalijasi savo įspūdžiais. Nė vienas nepraleidžia progos pasakyti, kur matė baltąjį gandrą ar rado panašią į mano atsineštą plunksną.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kuris paukštis ornitologui Gediminui yra pats pačiausias?

– Ir jums, ir vaikams sakau tą patį – sunku apsispręsti, nes paukščių pasaulyje yra daugiau nei 10,5 tūkst. rūšių. Aš pats esu matęs gal tik kokį 1 000. Ne visus mačiau Lietuvoje – teko dalyvauti ir specialiose paukščių stebėjimo ekspedicijose Argentinoje, Brazilijoje, Gambijoje, Maroke, Kipre, kitose šalyse. Kalbant apie Lietuvoje gyvenančius paukščius, grožio konkurse turbūt laimėtų tulžiai, žalvarniai, bitininkai, o man simpatiškiausios būtų liepsnelės, kurios žibina savo ryškiai oranžine krūtine ir veideliu. Jei rinkčiau pagal protą – pirmoji vieta atitektų varnoms. Ar kada matėte, kaip gudriai jos mėto riešutus (kad praskiltų), kaip greitai mokosi viena iš kitos, iš žmonių?

Dažnai ornitologai turi savo favoritus: vieniems patinka plėšrieji paukščiai (ereliai, pelėdos), kitiems (tarp jų ir man) – smulkieji, kuriuos plika akimi sunku net pamatyti. O kaip įdomiai paukščiai kalba! Jei atidžiau pasiklausytume – išgirstume, kad vienas paukštis gali turėti net keliolika skirtingų giesmelių! Vienokios jos bus skrendant, kitokios – per tuoktuves ar migraciją. Todėl vis dar tobulinu klausą, kad galėčiau visas jų treles atskirti ir atpažinti.

– Žinote tą gražią legendą apie paparčio žiedą? Tas, kas Joninių naktį jį ras, ims suprasti paukščių ir žvėrių kalbą. Gal jums, kaip ornitologui, ir žiedo nereikia – paukščių šneką ir taip puikiai išmanote?

– Ooo, būtų gerai (juokiasi). Tačiau jau galiu atskirti tuoktuvių giesmes, kurias gieda patinai. Visai kitaip skamba pavojaus šūksniai, kai koks plėšrus žvėris ar paukštis kėsinasi į lizdą su mažyliais. Kartais nė giesmės nereikia – vien iš gulbės plasnojimo mostų žinau, kad tai ji. Tos pačios zylės į pavojų reaguoja labai savitai. Jei žmogų ar katiną išvysta šalia lizdo – vienaip, jei konkurentas nori nuvilioti patelę – kitaip. Tačiau tai jau mokslininkų, tyrinėjančių paukščių garsus, darbas. Aš šioje srityje tik mėgėjas.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Gal vis tiek mokėtumėte pamėgdžioti kai kuriuos paukščių balsus?

– Na, pamėgdžioti juos gana sudėtinga. Yra ornitologų, kurie tai bando daryti. Tarkim, išmokę keletą atitinkamų frazių, gali išprovokuoti naktį pelėdą ar devynbalsę, kad atsilieptų. Tačiau čia labai svarbu neprasilenkti su etika. Negalima trikdyti paukščio perėjimo metu. Jei tu imituoji garsą, čiulbi kaip konkurentas, vadinasi, ištrauki paukštį iš jo natūralaus gyvenimo ritmo. Kartais tuo naudojasi fotografai, norėdami pagauti gerą kadrą. Ne piktybiškai, veikiau iš nežinojimo, kad gali jam pakenkti.

– Lietuvių liaudies tautosakoje daugiausia epitetų tenka įstabiam lakštingalos balsui. Ar iš tiesų jis toks dieviškai gražus?

– Nesutikčiau. Šiuo metu labai gražiai gieda tošinukės, vėliau parskridusios iš Afrikos, Pietų Europos. Lakštingalos čiulba iš tiesų gražiai, bet man asmeniškai labiau patinka juodojo strazdo trelės. Jo giedojimo frazė gal kiek paprastesnė nei lakštingalos, bet vis tiek labai graži. Balsingos ir karietaitės, liepsnelės. Jų balsus kinematografai dažnai naudoja garso takeliams. Lakštingala gal tik mūsų tautosakoje gražiausiai giedantis paukštis, bet jei paklaustumėte ornitologų – turbūt nė vienas jos nepaminėtų.

– Gal savo šeimoje esate ne vienas toks gamtos ir paukščių mylėtojas?

– Vienas, vienas… Nors žmona irgi arti gamtos, baigusi ekologiją. Susipažinome studijų metais. Ji mėgsta fotografuoti, bet gal daugiau ne gamtą, o žmones gražioje gamtoje. Aš ir pats nelaikau savęs gamtos fotografu. Kodėl? Nes neinvestuoju į tai labai daug laiko. Šiuo metu labiau esu susidomėjęs ugdymu ir praktiniais darbais. Dar žiūriu, kokios paukščių sankaupos yra būsimųjų vėjų elektrinių parkuose. Mažai turiu laiko pabūti pievose, miškuose. Ten filmuoti, fotografuoti. Nors tai daryti tikrai mėgstu, esu surengęs keletą parodų gamtos tematika. Šiuo metu mano gyvenimas labai greitas ir mobilus: ryte, žiūrėk, nuleki į gamtą, kažkiek pafotografuoji, tuomet mokykloje vedi edukaciją, po pietų pakalbi televizijoje ar per radiją, o vakarop išsiruoši į žygį.

– Šiemet pirmąsyk surengėte vaikams vasaros stovyklas „Pažinkime paukščius drauge“. Žadate keliauti į žygius ir ekskursijas po gamtą ir tai daryti labai lėtai… Kodėl lėtai?

– Todėl, kad ir taip visi visur ir visada bėgame, nieko nepastebime. Tarkim, einant mišku, pro mūsų galvas praskris zylė. Pasikalbėsime, kodėl ji praskrido: gal netoliese yra uoksas, o į kokį medį ji atsitūpė ir kodėl? Pirmas lygis – kai, būdami miške, kažką pamatome ir pavadiname. Tačiau mano tikslas yra kur kas gilesnis gamtos pažinimas. Dabar daugelį mokslų rekomenduojama sujungti – technologijas su muzika, menu, istorija. Kodėl? Tokiu būdu žmogui yra kur kas lengviau įsisavinti informaciją. Be to, kai vedu žmones į žygius (nesvarbu, suaugusiuosius ar vaikus), visada duodu į rankas profesionalius, kokybiškus žiūronus.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad esate dalyvavęs paukščių stebėjimo ekspedicijose Argentinoje, Brazilijoje, Gambijoje, Maroke, Kipre. Kada suspėjote?

– Dar prieš pandemiją. Organizavome tuos žygius mes, paukščių entuziastai. Nuvykę į vietą pasisamdydavome gidą arba patys būdavome žemėlapius pasidarę, kur kokių paukščių galima sutikti. Dažną ištikdavo šokas, kai per dieną 100 skirtingų paukščių rūšių pamatydavome. Daugelio jų pavadinimų nė nežinojome, nors Lietuvoje buvome įpratę visus sparnuočius pažinti. Tuomet žiūrėdavome, kaip tas paukštis atrodo, kokioje buveinėje lankosi, kaip elgiasi, kokiai paukščių šeimai priklauso – vieversinių, audėjinių, strazdinių, vanaginių ar kt.

– Įdomu, kokių nuotykių patyrėte ieškodami tų paukščių?

– Ornitologų kelionės jau savaime yra kitokios nei normalių keliautojų, kurie, visų pirma, lanko, ką? Žinomus architektūros, kultūros objektus. O mes važiuodavome, tarkime, į šiukšlyną Afrikoje, nes ten suskrenda grifai, kurie maitinasi dvėseliena. Traukdavome ir į ryžių laukus ar kažkokias salas, kur paprastam žmogui nėra ką veikti. Tačiau tik jau ne mums! Miestuose, gyvenvietėse, džiunglėse – visur ieškodavome tam tikrų paukščių rūšių, nes skirtingose vietose – skirtingos jų buveinės, prie kurių paukščiai prisirišę.

Tų istorijų visokių būdavo. Tarkime, visą dieną ieškai kažkokio paukščio, o jo kaip nėra, taip nėra. Tačiau staiga stabteli džiunglėse gamtinių reikalų atlikti ir žiū... atlekia tas ieškotasis gražuolis tiesiai į tave. Taip sykį buvo ir su kolibriu, raudonuodege kometa dėl savo ilgos uodegėlės vadinamu. Ieškojau jo ant kalno, maždaug 3 km aukštyje, atsiskyręs nuo grupės. Kai jau visai praradau viltį surasti, vienas kolibris prieš pat mano nosį pralėkė, o paskui jį dar du patinai, patelę begaudantys.

Kitą sykį Argentinoje telefonu nufotografavau man patikusį augalą. Naudoju tokią gamtininkų pamėgtą programėlę „I’m naturalist“, kur dirbtinis intelektas atpažįsta tai, ką nufotografuoji. Toje programėlėje galima laikyti nuotraukas, turėti tikslias paukščių, augalų buvimo koordinates. Taigi, kai nufotografavau tą augalą, įkėliau jį į programėlę, vienas botanikas iš Vokietijos parašė, kad tai labai retas radinys. Kad per praeitą šimtmetį rastos tik kelios vietos, kur jis auga.

– Kartais atrodo, kad mūsų paukščių plunksnos – trijų pagrindinių spalvų: juodos, baltos, pilkos. Kodėl Lietuvoje gyvenantys paukščiai ne tokie spalvingi kaip, tarkim, atogražų miškų?

– Lietuvoje yra ir labai spalvingų paukščių: dagilių, žalvarnių, bitininkų, tulžių, žaliukių ir kt. Jie tikrai labai ryškūs, blizgantys. Galbūt atogrąžų kraštuose yra daugiau paukščių rūšių? Lietuvoje jų užregistruota per 400, o tam tikrose Afrikos valstybėse paukščių rūšių gali būti gerokai per 1 000. Tarp jų, savaime suprantama, irgi pasitaikys visiškai neryškių. Paprasčiausiai TV kamerų taikikliuose dažniau atsiduria  ryškesni, gražesni, įspūdingesni, pvz., rojaus paukščiai, kolibriai ir pan. Gal todėl ir formuojasi tokia stereotipinė nuomonė, kad svetur  spalvingų yra kur kas daugiau.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Atrodo, visai neseniai sutikome parskrendančius paukščius, o štai jau galime stebėti ir pirmąją migracijos bangą. Kas tie ankstyvieji keliauninkai ir kodėl jie taip skuba?

– Palikti Lietuvą jau susiruošė paprastieji varnėnai, kuriuos mūsų žmonės dažnai vadina špokais. Jie vieni iš pirmųjų pavasarį parskrido, užaugino vaikučius ir dabar jau kelia sparnus. Taip pat matome migruojančias zyles su šeimynomis. Tą patį daro ir baltosios kielės. Minėti paukščiai instinktyviai traukia į pietus, vedami savo vidinio bioritmo, o vietoj jų į Lietuvą žiemoti atskrenda šiauriniai paukščiai. Netiesa, kad visi paukščiai į šiltuosius kraštus išskrenda rudenį, kaip dažnai manome. Migracija – ištisinis procesas, prasidedantis jau birželio pabaigoje.

Paukščių pasaulyje yra daugiau nei 10,5 tūkst. rūšių. Aš pats esu matęs gal tik kokį 1 000.

– Ar tiesa, kad paukščiai išskrenda ne dėl jiems gresiančio šalčio, bet veikiau dėl maisto trūkumo, vabzdžių stygiaus?

– Taip, tiesa. Nors klimatas šyla, žiemos šiltėja, bet paukščiai maitinasi vabzdžiais. Jų šaltuoju periodu Lietuvoje rasti sunku. Dėl šalčio mūsų sparnuočiai dar galėtų čia pasilikti, tai kartais ir padaro vienas kitas gandras, nusėdęs kokiam sąvartyne. Dar vienas jų skrydžių planavimo kriterijus – dienos trukmė. Paukščiai puikiai jaučia, kai dienos ima trumpėti, tuomet ir kelia sparnus. Net ir gandrai jau nebelaukia rugpjūčio 24-osios, Šv. Baltramiejaus dienos. Jie irgi keliomis savaitėmis anksčiau palieka gimtuosius namus. Prieš migraciją žmonės juos mato pakilusius ir sukančius ratus virš sodybų. Kodėl jie taip daro? Tikrai ne dėl to, kad norėtų atsisveikinti. Iš tiesų karštomis vasaros dienomis jie gaudo šiltas oro sroves, kurios kildamos į viršų pakelia ir paukščius. Tad gandrai, sukinėdamiesi ratais, iš tiesų taupo savo jėgas, kad sklendžiant nereikėtų daug plasnoti.

– Lietuvos ornitologų draugija baltąjį gandrą pasirinko 2023 m. paukščiu. Kodėl?

– Todėl, kad labai įdomu sužinoti, kiek jų Lietuvoje peri dabar. Pastarieji tyrimai buvo atlikti 2009–2010 m. Kviečiame į stebėjimą įsitraukti visus žmones, kurių kaime, miestelyje, sodyboje yra gandralizdis su gandrų šeimyna. Informaciją reikėtų siųsti Lietuvos ornitologų draugijai.

– Kai vedate edukacijas vaikams, turbūt visi pasako, kad gandras laikomas nacionaliniu Lietuvos paukščiu. O jei paprašyčiau keleto įdomesnių faktų apie jį?

– Šiuo metu gandrų jaunikliai jau ūgtelėję. Spėju, kad šįmet jų bus kiek mažiau, nes sausra. Tėvams sunku rasti maisto. Vieną dieną gandro patelė padeda vieną kiaušinį, kitą dieną – kitą, trečią – trečią. Dėl šios priežasties tarp gandrų jauniklių jaučiamas didelis skirtumas. Todėl, jei trūksta maisto, patys tėvai išmeta iš lizdo mažiausius jauniklius, kad lengviau išmaitintų likusius. Į Afriką gandrai skrenda visu būriu, bet paskui patinas nuo patelės žiemoja atskirai. Jie labiau prisirišę prie lizdo nei vienas prie kito. Kai reikia pratęsti giminę – jie kartu, bet atostogauja Afrikoje atskirai. Beje, gandrų jaunikliai, vos subrendę, taip pat išsyk traukia savais keliais. Kur kas šeimiškesnės už juos, sakyčiau, yra gervės.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Vasarą parkuose, prie tvenkinių, dažnai matome daug šeimų su mažais vaikais, kurių mėgstamiausias užsiėmimas – lesinti vandens paukščius batonu ar duona. Ar paukščiams tai į gera?

– Tikrai ne. Nereikia lesinti gulbių, ančių, kurios maitinasi augalais, dumbliais. Šie paukščiai augalinio maisto nesunkiai susiranda ir be žmonių pagalbos, o štai juoda duona be galo sunkiai virškinama. Šiuo metu žmonėms dar gresia pavojus pasigauti paukščių gripą. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje jau užfiksuota nemažai paukščių gripo atvejų, todėl, jei atostogaudami prie jūros rasite nugaišusį kirą – neikite prie jo artyn ir nečiupinėkite. Paukščių gripas žmonėms visiškai nepavojingas, bet jie gali būti kaip pernešėjai, t. y. užkrėsti šia liga savo namų augintinius ar močiutės gyvulėlius kaime.

– Vaikai dažnai ima į rankas viską, kas patraukia jų dėmesį. O jeigu tai graži paukščio plunksna?

– Mieste rekomenduočiau jų nerinkti: juk paukščiai lesa ir iš šiukšlių konteinerių. Tačiau jei tos plunksnos labai reikia kokiems tėvų ir vaikų darbeliams – tuomet dėl šventos ramybės nupurkškite ją dezinfekciniu skysčiu. Atsakymas į šį klausimą lygiai toks pats, kaip ir... ar galima glostyti kieme kačiuką? Paglostyti galima, bet paskui reikia nusiplauti rankas.

– Tai rinksite su dukrele paukščių plunksnas Lietuvoje ar kelsite sparnus į užsienį?

– Oi, mūsų laukia nuostabi kelionė – tiek ilsėtis, tiek ir stebėti gamtą, paukščius. Vyksime kelioms savaitėms į Seišelius. Man ten bus tikras iššūkis, nes bandysiu suderinti laiką su duokle savo hobiui ir šeimai.

Žmogus, pastebėjęs medžiuose plastikinius butelius, socialiniame tinkle uždavė klausimą: „Galvoju, inkiliukai paukšteliams, o gal ne, pilni medžiai prie Dangės, klausimas publikai?“

Gamtininkai spėliojo, kad galbūt kažkas tokius inkilus pagamino dančiasnapiams arba klykuolėms.

Ornitologas Julius Morkūnas suabejojo, ar tai gera idėja paukščių namams.

„Nors Kaune kolega iš 50 litrų dydžio plastikinių indų gamina inkilus pelėdoms. Bet kas Klaipėdoje pridėliojo tokių, net neįsivaizduoju“, – stebėjosi ornitologas.

J. Morkūnas tikino, kad žmonės ne tik sugalvoja kelti inkilus, piliečiai kartais neatsiklausę net ir medžių prisodina.

„Nemanau, kad tai gera idėja. Plastikas nekvėpuoja. Vasarą saulėje jis įkaista. Jame kaupiasi drėgmė. Kai kas yra bandęs inkilus gaminti iš kanalizacijos vamzdžių. Uždeda dugną, stogą, išplauna skylę ir galvoja, kad bus gerai varnėnams. Aš taip nemanau“, – sakė ornitologas.

Kai kas yra bandęs inkilus gaminti iš kanalizacijos vamzdžių. Uždeda dugną, stogą, išplauna skylę ir galvoja, kad bus gerai varnėnams. Aš taip nemanau.

O iš medžio pagamintas inkilas gerai džius, medis kvėpuoja.

„Dėl to, kad miestuose trūksta natūralių uoksų, paukščiai kuriasi visur, kur tik įmanoma. Bet tai nereiškia, kad jiems tinka plastikiniai indai. Internete mačiau nuotrauką su lizdu, susuktu guminiame bate. Mano pavėsinėje lizdą susisuko paukštis net lydekos nasruose, iškamšoje. Paukščiai randa įvairių variantų. Tik klausimas, ar paukščiui tokia dėtis bus sėkminga“, – stebėjosi J. Morkūnas.

Ornitologas spėjo, kad gal kas nors netoliese gyvenantis tvarkė malkinę ar sandėliuką ir pagailėjo išmesti rastus plastikinius indus.

Nuostabą kelia tai, kad tokiam inkilų kėlimui reikėjo atsigabenti kopėčias. Nuotraukoje matyti, kad medžių šakos aplaužytos, tad kyla klausimas – kiek čia iš tiesų yra meilės gamtai?

„Ornitologai pelėdoms yra kėlę miške, medžių paūksmėje, ten plastikas taip neįkaista. Man neaišku, kokiam paukščiui norėta skirti tokį inkilą? Pelėdai jis per mažas, o varnėnui per didelis. Jei inkilai kelti prie upės, gal ir galėjo būti skirti klykuolėms, kurios peri drevėse“, – paaiškino biologas.

Dančiasnapiams inkilai turi būti 65 cm aukščio, lentos plotis turi būti 37–38 cm, inkilo aukštis iki landos turi siekti 42 cm, o pati landa privalo būti 18 cm skersmens.

„Pievos ir vanduo – abu labai svarbūs dalykai. Pievose gulbės maitinasi. Aišku, ir vandenyje randa kažkiek maisto. Sužaliavusias naujai žolytes, šaknis rauna, bet nemažai laiko praleidžia ir laukuose, javuose, ražienose, kur randa pakankamai maisto“, – sakė ornitologas Vytautas Eigirdas. 

Regis, keistus šokius gulbės giesmininkės viena prieš kitą šoka plunksnas kedendamos. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Turbūt aiškinasi santykius, kur toliau traukti, ar apie orus šnekasi“, – aiškino ornitologas.

Gulbės skuba užsiimti perėjimo vietas. Dalis jų pas mus žiemojo, bet didesni – grįžusiųjų pulkai.

Vieversių dar negirdėti ir nematyti, bet tokiu oru jau galima tikėtis išvysti ir juos. Vieversys man – pagrindinis pavasario pranašas.

 

„Gulbės vadinamos netolimaisiais migrantais. Kai gruodžio viduryje buvo paspaudęs šaltukas, vandens telkiniai užšalo, gausiai prisnigo, tai jos pasitraukė piečiau link Lenkijos ar Vokietijos, kitos galėjo ir iki Olandijos nuskristi. O atitirpus ledams, sniegui, jos jau iškart keliauja į savo perėjimo vietas“, – apie šių sparnuočių kasdienybę pasakojo ornitologas.

Pamario gyventojai sako, kad sparnuočiai nutupia ne šiaip – praneša apie ateinantį pavasarį.

„Pirmosios apie pavasarį praneša gulbės. Jos čia pulkais suskrenda“, – teigė pamario gyventojas.

Pavasarį jau nori skelbti ne tik gulbės ar žąsys, bet ir kiti paukščiai.

„Sausio pradžioje pasirodė pirmosios gervės. Jos, panašiai kaip ir gulbės, yra tie netolimieji migrantai. Vos nutirpus pievoms ir kai jau gali rasti maisto, jos iškart skuba grįžti namo. Dar sausį ant ledo lakstančių ir pempių matėme. Tiesa, dar vieversių negirdėti ir nematyti, bet tokiu oru jau galima tikėtis išvysti ir juos. Vieversys man – pagrindinis pavasario pranašas“, – sakė V. Eigirdas.

Nors didžiosios paukščių sugrįžtuvės būna kovo pradžioje, sparnuočiai pagal orus gyvena. Tad esą net sunku pasakyti, kada pirmieji paukščiai grįžo namo.

„Kai kurie jau grįžo gruodžio pabaigoje. Gamtos pasaulyje tai gana normalus reiškinys, nes jeigu nebūna didelių šalčių, žiema – šilta, kiti gali puikiai čia ir peržiemoti“, – dėstė V. Eigirdas. 

Pasak ornitologo, kadangi paukščiai akylai stebi orus, pas mus atskridę netolimieji migrantai vėl gali nuskristi į žiemavietes, jeigu šalčiai dar užkluptų.

Skaičiavimo strategija

Praėjusį savaitgalį visoje Europoje ornitologai leidosi į žygį aplink neužšąlančius vandens telkinius. Tikslas – surasti ir suskaičiuoti žiemojančius vandens paukščius.

Mūsų šalyje už tokias sparnuočių apskaitas atsakinga Lietuvos ornitologų draugija. Jos narys ornitologas Marius Karlonas papasakojo, kaip žiemojančių paukščių skaičiavimai vyko Kaune.

„Kauno mieste vandens paukščių apskaitą vykdė penkiolika žmonių. Vieną dieną nuo 9 iki 12 valandos perėjome visą Nemuno ir Neries atkarpą Kauno mieste.

Buvome suskirstę atkarpomis: pirmoji komanda ėjo nuo hidroelektrinės iki vadinamojo Trijų mergelių tilto, kita komanda – Panemunėje, trečia – Žemuosiuose Šančiuose, kita – nuo geležinkelio tilto iki Santakos, dar kiti ėjo nuo Santakos. Dar viena komanda ėjo Neries atkarpa. Mums buvo labai svarbu visiems pradėti skaičiuoti vienu metu, nes paukščiai perskrenda ir tie patys gali būti įtraukti į apskaitą kelis kartus“, – skaičiavimo strategiją atskleidė M. Karlonas.

Užfiksavo gausų būrį

Šios skaičiavimo akcijos metu Kauno mieste užfiksuota 5 050 vandens paukščių.

Žinoma, įdomiau, kai yra daugiau paukščių, tada ir rūšių įvairovė didesnė. Vienais metais Kaune buvo net 25 tūkst. paukščių.

Kaip pasakojo ornitologas, panašaus skaičiaus ir tikėtasi, nes dabar neužšalę kiti vandens telkiniai, tad sparnuočiai galėjo pasiskirstyti po įvairius šalies ežerus ar upes ir ten patogiai maitintis. Jei žiemą spaudžia šaltukas ir vandens paviršių padengia ledas, tuomet dauguma žiemojančių paukščių renkasi būtent Kaune, nes dalis Nemuno dėl hidroelektrinės neužšąla.

„Žinoma, įdomiau, kai yra daugiau paukščių, tada ir rūšių įvairovė didesnė. Vienais metais Kaune buvo net 25 tūkst. paukščių. Jau ir 20 tūkst. paukščių yra daug, tačiau tiek būna tik šaltomis žiemomis, kai kiti vandens telkiniai užšąla. Tada beveik iš visos Lietuvos vandens paukščiai suskrenda į Kauną ir vienintelėje maždaug 10 km neužšalusioje Nemuno atkarpoje susikuria tarsi oazę. Ne veltui Kauno miestas yra didžiausia Baltijos šalyse vandens paukščių žiemavietė.

Šiemet tikėjomės mažiau paukščių, nes atšilusios ir Kauno marios, tad nemažai paukščių persikėlė į jas ties Arlaviškėmis, Kruoniu, Viršužigliu. Ten dabar yra tūkstantiniai vandens paukščių būriai, kurie dar gruodį laikėsi Kauno mieste“, – pastebėjo Lietuvos ornitologų draugijos narys.

Pasak M. Karlono, iš Kauno miesto persikėlusius paukščius jau suskaičiavo kiti savanoriai ir šie sparnuočiai įtraukti į Kauno rajono ar, tarkime, Žuvinto rezervato apskaitą.

Aptiko ir retų paukščių

Pasak M. Karlono, daugiausia Kaune suskaičiuota didžiųjų ir klykuolių ančių, gulbių nebylių. Nemune ir Neryje pavyko aptikti ir retesnių vandens paukščių.

„Iš įdomesnių paukščių pavyko suskaičiuoti daugiau nei 100 europinių cyplių, apie 20 pilkųjų ančių, panašiai tiek – rudagalvių kryklių. Tai didesni skaičiai, nes įprastai šių rūšių paukščių Kaune žiemodavo gerokai mažiau – vos po kelis“, – dėstė ornitologas.

Gausa: Kaune daugiausia suskaičiuota didžiųjų ir klykuolių ančių. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Kauno mieste užfiksuoti trys jūriniai ereliai. Šie sparnuočiai – didžiausi žiemojantys plėšrieji paukščiai, kurių sparnų ilgis gali siekti iki 2,5 m.

„Džiugino ir vienas žiemojantis ausuotasis kragas, dar suskaičiavome apie 20 mažųjų kragų – ir jie retesni svečiai. Gaila, bet pavyko pamatyti tik vieną mažąjį dančiasnapį. Tai be galo gražūs paukščiai, ypač patinėliai“, – kalbėjo M. Karlonas.

Į apskaitą pateko ir keletas Kaune žiemą leidžiančių gulbių giesmininkių.

„Įdomesnių vandens paukščių tikrai buvo, bet jų šiemet negausu. Galima sakyti, kad rūšinė įvairovė buvo ganėtinai įprasta. Tiesa, dar gruodį Kaune stebėjome įžymybę – vandeninį strazdą. Šis paukštis maitinasi nardydamas po vandeniu. Tačiau likus porai dienų iki apskaitos, šis paukštis pasitraukė į kitus vandens telkinius, kurie jau atšilę.

5 050 – tiek Kaune pavyko suskaičiuoti žiemojančių vandens paukščių.

Aptikome ne visų paukščių, kurių Kaune buvo galima sutikti dar prieš kelias savaites, tačiau kituose šalies vandens telkiniuose taip pat buvo skaičiuoti vandens paukščiai, tad, tikėtina, reti sparnuočiai tiesiog suskaičiuoti kitur. Dabar tikrai daug neužšąlusių vandens telkinių, tad antims yra valanda kelio iki Dzūkijos ir jos ten gali laisvai maitintis – nereikia Kaune grūstis“, – apibendrino M. Karlonas.

Jis pažymėjo, kadangi tą pačią dieną visa Europa skaičiavo vandens paukščius, apibendrinti rezultatai leidžia matyti ne tik žiemojimo vietas, bet ir tai, kaip keičiasi tam tikrų paukščių rūšių populiacija. Tokie duomenys ypač prisideda prie nykstančių rūšių išsaugojimo.

Daugiau kaip 850 tūkstančių – tiek paukščių per savo gyvenimą sužiedavo legenda tapęs ilgametis aplinkos apsaugos sistemos darbuotojas L.Jezerskas. To pakartoti dar niekam nepavyko.

Šis ištikimas gamtos riteris, eidamas 93-iuosius, atgulė amžinojo poilsio ne kur kitur, o Ventėje, kurioje praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.

Beveik septyniasdešimt metų jis paskyrė paukščiams ir jų tyrimams, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui ir Ventės rago ornitologinei stočiai.

Daugiau kaip 850 tūkstančių – tiek paukščių per savo gyvenimą sužiedavo legenda tapęs ilgametis aplinkos apsaugos sistemos darbuotojas L.Jezerskas.

1947 m., vos baigęs gimnaziją, L.Jezerskas pradėjo dirbti zoologijos muziejuje laborantu ir prof. T.Ivanausko patartas ėmė tyrinėti paukščius.

Nuo 1954-ųjų žieduodavo sparnuočius jų migracijų metu Ventės rage ir Kuršių nerijoje.

Dar po 20 metų tapo Ventės rago ornitologinės stoties vedėju ir persikėlė gyventi į Ventę, prie Kuršių marių.

L.Jezerskas laikinai buvo paskirtas šiam darbui, kad šiek tiek aptvarkytų byrančią stotį, tačiau tai pavirto keturiasdešimčia išbandymų metų.

Jo rūpesčiu buvo pastatytas stoties administracinis pastatas, naujos didžiosios gaudyklės paukščiams, kurias galima naudoti ne tik migracijų sezonais, bet visus metus.

Ornitologo paskaitų, persunktų humoro, nuginkluodavusiu bet kokį niurgzlį, išklausė tūkstančiai ekskursantų.

Ventėje jis gyveno, dirbo, mirė ir čia palaidotas. Labai simboliška, bet prie jo kapo apsilanko ir paukščiai, nors kapinės yra gana tamsios, apaugusios dideliais medžiais.

"Gyvenu netoli kapinių, kasdien po keletą kartų pro jas praeinu. Tai štai vieną rytą pamačiau prie L.Jezersko kapo vaikštinėjantį gandrą. Anksčiau gandrų ten nesu pastebėjęs. Bet čia turbūt tas pats, kuris gyvena pas mus ant ūkinio pastato stogo. Pats sužiedavau jį. Šią gegužę jis susiporavo su mūsų sena gandriene, "našle", kurios partneris pernai žuvo. Tik keistas tas naujas jos vyras, užuot vaikus prižiūrėjęs, mėgsta grožėtis savo atvaizdu lange, kartais snapu pabeldžia į stiklą. Paminklas blizga, tai jis turbūt vėl į save žiūrėjo", – šypsojosi V.Jusys.

Kartą vyras į nuleisto tvenkinio vidurį turėjo bristi iki juosmens, o tai yra ypač sudėtinga užduotis.

Šį sykį ornitologas sulaukė pranešimo, kad iš dumblo išsikapstęs erelis yra krante, paukštis elgėsi it sužeistas.

"Dumblu išteptos plunksnos paukščiui neleidžia pakilti. Jis net gali žūti, jei plunksnos nebegalės jo apsaugoti nuo šalčio", – pasakojo V.Eigirdas.

Specialistas spėjo, kad paukštis nuleistame tvenkinyje veikiausiai mėgino išgriebti žuvį. Taip nutinka ir tuomet, kai plėšrieji paukščiai pešasi tarpusavyje.

Paukštį ornitologui teko sugriebti tvirtai rankomis ir nuo tvenkinio pakrantės parsivežti į Ventę.

"Du kartus aš jį turėjau maudyti, po pirmo prausimo nesimatė, ar visas dumblas nusiplovė. Antrą kartą maudžiau", – sakė vyras.

Išpraustą erelį dar teko džiovinti plaukų džiovintuvu. Tuo metu paukštis elgėsi itin ramiai, susidarė įspūdis, kad jam galbūt net ir patiko šilto oro srovė.

"Manau, jis buvo daugiau išsigandęs, nei jautė malonumą. Plėšrieji paukščiai, atnešti į uždarą patalpą, susitaiko ir nesipriešina. Pavyzdžiui, dedant siųstuvą gandrui, jis net nesimuisto, guli ir nejuda. Bet budrumo negali prarasti, juk tai plėšrūs paukščiai, gali ir sužeisti", – tikino V.Eigirdas.

Po maudynių paukštis naktį praleido ornitologinėje stotyje. Į laisvę paukštis paleistas tik ryte.

"Aš jį pasvėriau, manau, kad tai pernai išperėtas erelis. Plėšrūnų paukščių patelės yra kiek stambesnės už patinus. Gal dėl to, kad jos gina lizdą, peri kiaušinius", – pasakojo V.Eigirdas.

Šis erelis – jau penktas ar šeštas paukštis, kuris pas ornitologus atsiduria panašiomis aplinkybėmis.

"Tvenkiniai yra nuleidžiami nenatūraliu būdu, atsiveria didelis dumblo plotas, todėl jis pavojingas. Gali pasitaikyti, kad paukščiai išsitepa nusekusiose marių vietose, bet lietus plunksnas nuplauna", – paaiškino V.Eigirdas.

Nuleistuose Kintų tvenkiniuose vos prieš kelias dienas suskaičiavo 63 jūrinius erelius, kurie mėgavosi vandens telkinio dugne likusiomis žuvimis.

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys sakė, kad uodų trūklių tuoktuvių metas prasidės vėliau – birželį.

„Labai mažai šiemet uodų trūklių. Gal bus vėliau? Tai priklausys nuo oro temperatūros. Viskas vėluoja, labai šaltas pavasaris buvo. Net kai kurie paukščiai dviem savaitėmis vėliau dėjo kiaušinius“, – tikino V.Jusys.

Ornitologas šiuo metu pievose ir pelkėse ieško laumžirgių.

„O kai kurie laumžirgiai šiemet pasirodė trimis savaitėmis vėliau nei pernai. Kol kas mačiau tik 12 rūšių. Dabar ieškau tos vienintelės, kurios nuotraukos dar neturiu, – šarvuotosios strėliukės. Jei rasiu, būsiu nufotografavęs visas Lietuvoje gyvenančias laumžirgių rūšis“, – vylėsi V.Jusys.

Dažniausiai gegužę pamaryje galima išvysti ne tik uodų trūklių spiečių, ornitologai fiksuodavo net ir boružių būrius.

„Uodų trūklių mačiau tik smulkius būrelius. Bet tokiu metu jų turėtų būti milijoną kartų daugiau“, – pastebėjo ornitologas.

Uodų trūklių spiečiai vieniems klaipėdiečiams, atvykusiems pasidairyti po pamarį, pernai priminė dūmus. Tačiau pamatę, kad juodas debesis kyla virš vandens, suprato, ką regi.

Iki vandens paviršiaus uodų spiečiai kyla nuo dugno, kur iš ankstesnės vados padėtų kiaušinėlių ir išsivysčiusių lervų išsirita patys vabzdžiai.