„Kūčios yra Kalėdų dalis, švenčiama naktis, kai gimsta Jėzus. Čia taip susiklostė liturgija Lietuvos kaimuose. Kadangi parapija, bažnyčia būdavo toli, tai Kūčios iškrito į atskirą šventimo dalį. Kūčių vakarienė turi savo ir buitinę, ir simbolinę, ir religinę liturgiją. Rytais būdavo važiuojama į ankstyvas mišias, tada jau prasidėdavo Kalėdos. Tuose pačiuose Lietuvos dvaruose arba mieste, Kūčių vakarienė nebūdavo labai pasninkinė. Kalėdų išvakarės kaip ir visas adventas buvo pasninkas. Tai dar ir ta Kūčių vakarienė turėjo būti pasninkas, nors pagal bažnytinį laiką ir paros skaičiavimą esame jau Kalėdose. Lietuvoje per laiką tos Kūčios atsiskyrė kažkaip nuo pačių Kalėdų. Jos įgijo savo tvarką, tačiau tokią labiau valstietišką. Kai pati pradėjau domėtis, teko nustebti, kad dvaruose yra rašytinų prisiminimų, kad kalėdinė vakarienė buvo jau šventiška. Aišku, daugiau žuvies patiekalų. Žuvis dar yra ir išganymo simbolis. Dabar jau taip atrodo, kad Kalėdos susideda iš dviejų elementų: silkės vakarienės ir žąsies, anties, jautienos“, – sakė profesorė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kitose Europos valstybėse nėra tokios tradicijos Kūčių dieną padaryti šventinę valstybės mastu. Ar aš klystu?

– Daugumoje šalių Kūčių diena yra kaip prieššventinė diena, kaip ir Lietuvoje buvo gana ilgai. Mūsų Kūčių vakarienės paprotys paskatino pagalvoti apie tai, kad reikia tą vakarienę paruošti. Dabar jau matome Lietuvoje daug ginčų, ar galima užsisakyti tą vakarienę. Dabar tikrai Lietuva suskilo. Pažiūrėjau, kas vyksta „Facebook“ platformoje. Šiemet Kūčios sekmadienį, o sekmadienis nuima visus pasninkus. Tai yra Jėzaus prisikėlimo šventė. Kiekvienas sekmadienis yra mažosios Velykos, tai tada pasninko jau nėra. Tačiau žmonės taip prisirišę prie tradicijos, kad aiškina, kaip švęsti tokį sutapimą. Lietuvos vyskupai sako, kad galima šiek tiek laikytis ir tradicijos. Girdėjau tokių aiškinimų, kad sekmadienį bus sekmadienio mišios ir pasninko nėra, o jau po pietų prieš Kūčias dar galima ir papasninkauti ir valgyti pasninkines Kūčias. Kaip matote, žmonės iškelia skirtingus dalykus į pirmą vietą.

– Ar jūs sutinkate su tais nuogąstavimais ir dejonėmis, kad Kalėdos dabar per daug sumaterialėjusi šventė, pamirštama šventės esmė, kad reikėtų daugiau susikaupimo ir pabuvimo su šeima? Dabar viską nustelbia tik dovanų pirkimas.

Negalima primesti religingumo tiems, kurie jo neturi.

– Tai – pirmiausiai šeimos šventė. Labai priklauso, kokios yra šeimos tradicijos. Netgi Lietuvoje jų yra skirtingų. Netgi tas pats stalas suprantamas skirtingai. Kaip tik vakar kalbėjau su kolege, kad suvalkiečiai valgo sviestą per Kūčias, o dzūkai – jokiu būdu. Pasninkas turėtų būti be gyvulinių produktų. Jau labai seniai Kūčių ir Kalėdų šventimas yra išėjęs už religinio konteksto. Žiūrint religinėmis akimis, Jėzaus gimimas, Dievo atėjimas į pasaulį tiesiai pas žmones yra pati didžiausia dovana. Tačiau tada ta dovana apauga kitais dalykais. Lieka papročiai, kurie daugiau ar mažiau simbolizuoja tą patį, kalba apie tą patį, bet jau be apeigų. Dažnai žmonės painioja religiją ir apeigas. Netgi be didelio antgamtinio tikėjimo yra dalykai, kuriuos mes darome tik per Kalėdas. Negalima primesti religingumo tiems, kurie jo neturi. Manau, kad tokie vertinimai turi mažiau prasmės. O kas liečia tikinčius žmones, tada tai jau yra tikėjimo bendruomenės dalykas. Ten gali eiti kalbos, kas yra tikrosios Kalėdos. Pagal dabartinį mūsų gyvenimo stilių iškilo tokia graikų bažnyčios tėvo citata. Jis yra pasakęs, kad didžiausias pasninkas yra „nevalgyti“ savo artimo.

Puokščių įvairovė

Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną bažnyčioje šventinti vaistingas laukų žoleles, gėles, javus ir daržoves. Tikima, kad tokia puokštė apsaugos nuo žaibų, perkūnijos, gaisrų ir piktos dvasios.

Senovėje dažniausiai šventinti neštos darželio gėlės: rūtos, pelėžirniai, diemedžiai, mėtos, medetkos, smidrai, katžolės ir kitos. Taip pat į puokštes būdavo dedami ir lauko augalai: ramunės, rugiagėlės, valerijonai, rasakilos, jonažolės.

Editos Šileikės nuotr.

Taip pat į Žolinės puokštę įdėdavo visko, ko sode ir darže tuo metu rasdavo – vyšnios, slyvos šakelių, pupelių stiebų. Ant lazdyno šakelių ir obuolių, ir kriaušių pamaudavo. Dzūkės į puokštę mėgdavo įsprausti ir nedidelį kopūstą. Žolinių puokštėje turėjo būti ir javų – avižų ir rugių. Nes avižos buvo svarbios žemę dirbančiam arkliui, o rugiai – šeimynai maitinti.

Muziejaus lankytojai galėjo susipažinti, kokios Žolinių puokštės vyravo skirtinguose Lietuvos regionuose, kokie augalai buvo šios šventės akcentai.

Šių dienų puokštelės

Šį kartą muziejaus lankytojų rankose buvo matyt spalvotos, įvairių dar žydinčių gėlių puokštelės, padabintos kokio grūdo varpa. Dažnas sutiktas ir dabar į bažnyčią nešėsi gėlių. Tiesa, muziejininkai pastebi, kad šių dienų Žolinių puokštės jau kitokios.

„Anuomet tikėta, kad žolynai padės kitąmet turėti gerą derlių, todėl ir puokštės būdavo labai gausios. Dabar žmonės renkasi į puokštę įdėti vos penkias gėles. Juk dabar labai gerai žmonės gyvena, visko gali parduotuvėje nusipirkti, nesuka galvos, kaip ta duona atsiranda, o seniau juk buvome žemdirbių kraštas, tad reikėdavo pasikliauti aukštesnėmis jėgomis tam, kad geras derlius būtų, todėl reikėdavo šventinti, prašyti“, – kalbėjo vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė.

Anuomet tikėta, kad žolynai padės kitąmet turėti gerą derlių, todėl ir puokštės būdavo labai gausios.

Kalbinti žmonės neslėpė, jog į puokštes dėjo tai, kas jiems gražu, ką rado sode ar lauko pievose.

„Laikysiu puokštę, kol sudžius. Tada – sudeginsiu. Vis tiek juk šventinto daikto nevalia išmesti. O šiaip nemanau, kad labai svarbu, kokius žolynus atsineši, svarbiausia, kad puokštėje būtų sudėta meilė, padėka, atjauta ir visi kiti geri dalykai“, – pasisakė prie bažnyčios sutikta ponia Leonarda.

„Žinom, kad į puokštę įeina vaistažolės, lauko gėlytės. Parsivešim namo, už durų laikysime pašventintą. Sudžius ir laikysime“, – apie savas puokšteles pasakojo Leta ir Dalia.

Dar vienas lankytojas tikino, kad savajai puokštei ieškojo specialios spalvos gėlių ir vylėsi, kad jam tai atneš sėkmę. Kalbintas vyriškas pripažino, kad Žolines pradėjo švęsti šik šiemet, mat anksčiau neatrasdavo joms laiko.

„Paskaičiau, kad geltona spalva labai gerai sėkmei, ji tokia gero linkinti, todėl tokių gėlių ir ieškojau. O toliau rinkausi tokius žolynus, kurie sudžiūvę gali ilgai stovėti“, – į bažnyčią atneštas savo gėles apibūdino Paulius.

Kai kurie lankytojai gėlių prisirinko pačioje muziejaus teritorijoje. Beje, įvairiausių gėlynų paruošė ir muziejaus darbuotojai, ne vieną valandą braidę po pievas ir skynę gražiausius žiedus, todėl Žolinės šventėje buvo galima pamatyti kerinčių žmogaus dydžio gėlių vainikų, kurie traukė praeivius pasidaryti asmenukę.

Visa Žolinių šventė buvo koncentruota į Aukštaitijos regioną – lankytojus pasitiko įvairios kapelos, muziejininkų paruoštos pramogos, senoviniai lietuvių liaudies žaidimai. Muziejaus atstovai tikino, kad Žolinės į Rumšiškes kasmet sutraukia šimtus lankytojų.

Editos Šileikės nuotr.

Žolinės papročiai

Etnografai aiškino, jog Žolinė tai – atsisveikinimo su žalumynais ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.

Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų.

Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

Šventės dieną buvo rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai būdavo svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Ūkininkai šiai šventei iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros.

Švęsti Žolinių susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoj. Tai ypatinga šventė, nes žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir jam siūlo pagalbą.

„Per Žolinę, kaip ir Kūčių vakarą, susirenka visa šeima prie stalo ir vaišinasi dvylika patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių. Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą“, – susirinkusiems aiškino muziejaus edukatoriai. Etnografai primena, kad Žolinė yra riba, kai baigiasi vasara, šiltasis laikas, ir ateina ruduo.

Pagal gamtos ritmą

Kalėdos – ne tik trumpiausia metų diena, bet ir saulėgrįža: naktys pamažu ima trumpėti, o dienos ilgėja. Ilgiau danguje užsibūna saulė, kuri lietuviams labai svarbi, – be jos nei derlius užderės, nei žolė žels, nei pašaras gyvuliams augs. Pradingus saulei, žemė nunyra į sąstingį – visa, kas gyva, tarsi numiršta, kad pavasarį vėl atgytų.

Tikėta, kad, saulei pradingus, reikia ją vaduoti, ir tas saulės vadavimo laikas yra žiemos saulėgrįža. O tai padaryti gali koks nors herojus. Lietuviams tai buvo elnias devyniaragis. Jis, atnešantis saulę ant savo ragų, itin dažnai minimas Kalėdų laukimo dainose.

Kodėl elnias devyniaragis? Jeigu elnias yra mėnulis, tai mėnulis nuo vienos fazes iki kitos pasikeičia per devynias paras. Pasakojama, kad elnias devyniaragis išbėga per žiemos saulėgrįžą ir atbėga per Kalėdas. Taigi Kalėdų dieną saulė jau būna galutinai išvaduota – nuo Kalėdų dienos pradeda vėl ilgėti.

Nusiplauti negandas

Kūčių dieną reikėdavo išvalyti visus namus, kuriuose triūsė moterys. Vyrai turėjo darbų lauke. Tačiau dirbti ne viską galima: draudžiama malti, malkas skaldyti, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai gali ateinančią vasarą sukelti debesis su kruša, pakenkti pasėliams, trobesiams, gyvuliams.

Pradėtus darbus būtinai reikėdavo pabaigti. Moterys nepalikdavo verpti nebaigto kuodelio, tikėdamos, kad į jį gali priteršti antgamtinės esybės.

Prieš Kūčių vakarienę buvo labai svarbu nusiprausti. Pirmiausia vyrus, nusirengusius iki juosmens, prausdavo šeimininkės arba merginos, po vyrų prausdavosi moterys. Šiam papročiui išnykus, Kūčių dienos pavakaryje žmonės prausėsi pirtyse ar kubiluose.

Senovėje šis nusiprausimas turėjo magišką apsivalymo reikšmę ne tik fizine prasme. Jis turėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, suteikti sveikatos, nukreipti įvairias nelaimes, piktąsias dvasias.

Kartu su išėjusiaisiais

Kūčių vakarienei ant pliko stalo buvo dedamas glėbelis smulkaus šieno ir išskirstomas lygiu sluoksniu po visą stalo paviršių. Tai primena, kad Jėzus gimė tvartelyje ir gulėjo ėdžiose ant šieno.

Kai kur ant stalo dėtas nekultas rugių pėdas, simbolizuojantis gerą būsimų metų derlių, o po stalu – kūlis šiaudų, kuriais rytojaus dieną aprišdavo obelis, kad obuoliai derėtų.

Kūčios – nakties šventė, prasideda tik vėlai vakare, vakarinei žvaigždei pasirodžius. Tuomet visi sėda prie Kūčių stalo, kurio svarbiausias ritualas – bendra vakarienė laukiant Kalėdų.

Per Kūčias bendrai vakarieniaujama ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiaisiais. Tam šeimos nariui, kurio nėra, padedama lėkštė, pristatoma kėdė, bet nededama šaukštų, peilių, šakučių. Ant lėkštės statoma žvakelė, kuri uždegama vakarienės metu. Tikėta, kad mirusiojo šeimos nario vėlė dalyvauja Kūčiose kartu su visais.

Magiška naktis

Kalėdų naktis – mistinis laikas, kai šis pasaulis susilieja su anapusiniu ir prasideda stebuklai. Todėl galima burti ir sužinoti ateitį.

Iš po staltiesės nesirenkant buvo traukiami šiaudeliai. Ištraukusi ilgą, laibą šiaudą mergina galėjo tikėtis aukšto vyro, o trumpas, storas šiaudelis – žemo, kresno vyro. Vedusieji iš šiaudo spėjo ateinančius metus. Plonas šiaudas – liesi metai, o storas – turtingi. Jei ištekėjusi moteris ištraukia šiaudelį, kurio vidurys sustorėjęs, ateinančiais metais susilauks vaiko.

Tarp jaunimo populiariausi – vedybų burtai. Mergina, atsisėdusi nugara į duris, per galvą meta batą: jei batas nukrinta smaigaliu į duris – tais metais ištekės, jeigu kulnu į duris – teks dar pasilikti pas tėvus. Išbėgus iš trobos reikia klausytis, iš kur šunys loja, – iš tos pusės atvažiuos piršliai. Galima ir glėbyje atneštas malkas skaičiuoti, ir tvoros strypus apglėbti – ar lyginis skaičius. Jei taip, lauk poros. Kai kurie jaunuoliai eidavo į tvartą vištų gaudyti. Jei mergina sugaudavo vištą – liks netekėjusi, jei gaidį – ištekės.

Būta gražaus tikėjimo, kad tą vakarą šneka gyvuliai, bet šitos šnekos klausytis yra pavojinga. Bauginta, kad jei šeimininkas išgirs tvarte gyvulius kalbant, rytoj mirsiąs.

Buvo stebimi dangaus kūnai, vėjas. Jei per Kūčias dangus žvaigždėtas ir žvaigždės susibūrusios krūvomis – lauk derlingų metų, dėslių vištų, daug grybų. Jei pučia stiprus vėjas – bus daug riešutų ir laukinių obuolių.

Šiemet mugės pramogos vyks Gedimino prospekte, Odminių, Žemaitės skveruose, Lukiškių aikštės prieigose ir Katedros aikštėje, pranešė rengėjai.

Pagrindinis mugės tikslas – surengti Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų, amatų, nacionalinių valgių, papročių ir buities tradicijų pristatymą.

Vilniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami ragauti įvairių nacionalinių valgių, galės sužinoti jų ruošimo subtilybes ir receptūrų įvairoves, susipažins su tautiniais papročiais ir buities tradicijomis.

Mugėje apsilankiusios šeimos bus kviečiamos sudalyvauti Tautų mugės krepšinio turnyre, o mažiausių mugės dalyvių lauks Katedros aikštėje įkurta vaikų pramogų zona.

Tačiau tuo antrą kartą džiaugsimės tik savo šeimos rate – jokių draugų ar giminių. Tokias sąlygas pateikė besitęsiantis karantinas. Tačiau šventinėmis dienomis mintimis ar technologijų pagalba pabūti su tais, kurie mums brangūs, virtualiai dalyvauti pamaldose niekas neuždraudė.

Jeigu elgsimės atsakingai, kitąmet galės būti taip, kaip būdavo prieš keletą metų ar anksčiau. O būdavo taip...

Nuo ankstaus ryto tikintieji rinkdavosi į Velykų pamaldas, kuriose pasauliui skelbiama džiaugsminga Kristaus prisikėlimo žinia.

D. Labučio / Eltos nuotr.

Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią einama iškilminga procesija, simbolizuojanti ėjimą kartu su prisikėlusiu Kristumi. Didžiausioje pagarboje nešamas Švenčiausiasis sakramentas, juo laiminami tikintieji, skamba bažnyčių varpai ir gražiausios Velykų giesmės. Po pamaldų – šventinami velykiniai valgiai.

Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui, sveikina žmones visame pasaulyje, ragina juos su džiaugsmu ir viltimi žvelgti į ateitį.

Senovėje buvo manoma, kad tas, kuris pirmas parvažiuos Velykų rytą iš bažnyčios namo, tas pirmas tais metais ir lauko darbus nudirbs.

Velykų pusryčiai būtinai turi prasidėti nuo kiaušinių. Kai kur yra paprotys pirmą kiaušinį visiems po truputėlį išsidalyti, kitur – kiekvienas ima po kiaušinį ir su kitu šeimos nariu susidaužia, bando lukšto stiprumą.

Pirmąją Velykų dieną žmonės vieni pas kitus į svečius nevaikščiodavo, tik vaikai po pietų pradėdavo velykauti.

Velykų rytą kartais vaikai prie savo lovyčių randa dažytų kiaušinių. Jiems sakoma, kad mažiesiems bemiegant Velykų bobutė ar Velykė juos atvežusi. Kai kur, kaime, dažyti kiaušiniai išdėstomi lauke ir nubudusiems vaikams paaiškinama, kad Velykė pilnus ratus margučių vežėsi ir juos išbarstė.

Senovėje tikėta, jog Velykų rytą patekėdama saulė šokanti iš džiaugsmo, kad Kristus prisikėlė.

Gausa – gerovės ženklas

"Nusprendėme tikroviškai parodyti žmonėms, kokias gausias vaišes mūsų proseneliai per Velykas kraudavo ant stalo, – džiaugiasi Agnė, kuriai ir pačiai teko iš peties paplušėti gaminant velykinius patiekalus. – Paprastai velykinę ekspoziciją Liaudies buities muziejuje sudaro tik tuščios lėkštės, kiaušiniai ir žalumynai, o šįmet Velykų papročius iliustruosime tikromis vaišėmis."

Išvysti jas bus galima velykinėje LRT laidoje "Šventadienio mintys". Ta proga teko iškepti kumpį, išvirti šaltienos, suslėgti sūrį, supinti kaimišką pyragą, sumušti sviestą, ant stalo pastatyti alaus ąsotį, be kurio neapsieidavo nė vienos vaišės Aukštaitijoje. Dar – į lėkštes įdėti krienų, duonos. O druską kaime kai kur pildavo tiesiog į šaukštą, kurį paguldydavo kur nors ant vaišių stalo. Ir, žinoma, suruošti margučių pintinę. Margintiems kiaušiniams per Velykas buvo  skirta garbingiausia vieta.

Tokia maisto gausa Velykų rytą nuo seno buvo įprasta, nes manyta, kad tai lemia šeimos gerovę, turtus. Kita vertus, anksčiau žmonės gavėnios laikėsi uoliai: sąžiningai pasninkaudavo ir Velykų laukdavo tarsi kokio išganymo, kai po ilgo laiko galėdavo iki soties prisikimšti pilvus. Šeimininkės net paršelį ta proga iškepdavo ar kiaulės galvą paruošdavo.

Velykinių valgių nešdavo elgetoms, nepasiturintiems kaimynams, o maisto likučius naudodavo burtams. Tarkim, užkasdavo kur nors laukuose kumpio kaulus, tikėdami, kad tokiu būdu jų pasėlių nenusiaubs vėjai, lietūs ar kenkėjai.

Ir pavalgyti, ir pažaisti

Svarbiausi švenčiant Velykas buvo margučiai. Anot muziejininkės, vienam asmeniui priskaičiuodavo net iki dešimties kiaušinių – kad užtektų ir pavalgyti, ir paridenti, ir padovanoti. Jei kas tiek neturėjo, apsieidavo ir su mažiau, arba kaimynai, giminaičiai padovanodavo.

Vienus kiaušinius margindavo vašku, kitus tiesiog nudažydavo. O pačius gražiausius sudėdavo į žalumynais – pataisais, daigintais rugių želmenimis – papuoštą dubenį ir pastatydavo į patį stalo vidurį. Neapsieidavo ir be molinės Velykų avinėlio skulptūrėlės, o įgudusios šeimininkės padarydavo ir dailų sviestinį avinėlį.

Simboliška: šventinis stalas neapsieidavo be molinio Velykų avinėlio, o įgudusios šeimininkės padarydavo ir dailų sviestinį avinėlį.

Aukštaitijoje dar buvo galima išvysti Velykų eglutę. Šiais laikais ji daroma iš vielinio karkaso, apvynioto žaliu krepiniu popieriumi. O seniau kaimo staliai išdroždavo ją iš medžio. Padarydavo stovą su atšakomis ir prie jų pritvirtintais lizdais, į kuriuos sudėdavo po kiaušinį. Į Velykų eglutės viršų šeimininkė patupdydavo paukštelį iš pūsto kiaušinio ar pyrago tešlos. Kartais tokį vadinamąjį Kiaušinyką krikšto mama dovanodavo savo krikšto vaikui.

Labai gražus paprotys pašventintą kiaušinį padalyti į tiek dalių, kiek šeimoje yra narių. Kaip kokį kalėdaitį. Paprastai tai daro vyriausias šeimos narys.

Dažai – tik iš gamtos

Kiaušinius anksčiau margino tik natūraliais dažais. Apsižiūrėdavo, kas prie namų auga, ir parsinešdavo visokių žolelių, šakelių, medžių žievės.

"Vesdama edukacijas dažnai sulaukiu suaugusiųjų klausimų, kokias natūralias priemones kiaušiniams dažyti galima naudoti. Dar moterys smalsauja, ar man pačiai jas teko išbandyti", – pasakoja edukatorė, prieš kiekvienas Velykas būtinai pasiruošianti juodų dažų.

Žemdirbiškoje kultūroje toji spalva žmonių visai nebaugino, nes asocijavosi su žeme. "Kad tokią išgaučiau, jau porą savaičių iki Velykų užmerkiu juodalksnio ar ąžuolo žievės, kurią iš pradžių pavirinu, pašutinu. Paskui į ją primetu gerai parūdijusių gelžgalių, likusių nuo ūkio (kaip rašo sename recepte – gelažūnų iš balų), ir palieku, kad rūgtų. Sandariai uždaryti nereikia – tegul kvėpuoja. Ir būtinai dar įpilu kopūstų arba burokų rasalo – rūgšties. Į tokį makalą užmerktą kiaušinį palieku per naktį, kad dažai gerai nukąstų", – dalijasi patirtimi Agnė.

Populiaru: A.Augustaitienė demonstruoja kiaušinių marginimą vašku. Piešinio pagrindą sudaro taškelis arba lašelis ir iš jų susidedantys simetriniai raštai.

Vis dėlto daugiausia kiaušinių ji margina vašku, o paskui per naktį palieka juos mirkti augaliniuose dažuose.

Pasak moters, dažymo kokybė labai priklauso ir nuo kiaušinio lukšto. Labai graži geltona spalva išgaunama iš ramunėlių žiedynų, o jei mirkale dar yra ir kotelių – turėsite gelsvai žalią dažų spalvą. Jei norite išgauti tamsiai žalią atspalvį, senieji raštai rekomenduoja paplėšyti samanų nuo stogo, kurių poveikio, spalvos intensyvumo Agnė pati dar neišbandė. Violetinius, melsvus atspalvius galima mėginti išgauti iš mėlynųjų kopūstų, žibučių.

"Tik jei tikitės sodrios, ryškios mėlynos – teks nusivilti, – įspėja muziejininkė ir sako, kad į kiaušinių dažymo procesą reikia žiūrėti kūrybiškai: – Vaikštai gamtoje, pastebi kažką, kas galbūt tiktų dažymui, parsineši ir išbandai."

Jei kiaušinius dažysite natūraliais dažais, Agnė rekomenduoja į juos įdėti po gabalėlį alūno kristalo, naudojamo antiperspirantų gamyboje (rasite pirkti vaistinėse). Jis tarsi užfiksuoja, paryškina spalvą.

Kasmet vis naujų dažų iš gamtos atrandanti moteris mėgsta kiaušinius marginti ir burokėliais, kurių neverda, bet žalius sutarkuoja per smulkią tarką ir tais tarkiais apdeda kiaušinius. Jei tarkiai labai sausi, siūlo įpilti truputį vandens, dar – druskos, acto. Turėtumėte gauti ryškiai rožinį arba raudoną kiaušinį.

"Matote, su tais natūraliais dažais visuomet yra loterija, – juokiasi A.Augustaitienė. – Kaskart bandai ir nežinai, koks atspalvis išeis. Betgi viena tikrai galiu pasakyti: tokių ryškių spalvų, kaip kad dažydami su cheminiais dažais, nesitikėkite."

Pats populiariausias kiaušinių marginimo būdas, dėl puikaus rezultato labai mėgstamas ir šiandien, – su svogūnų lukštais.

Marginimas – kaip meditacija

Pagal marginimo techniką margučiai skirstomi į rašytinius ir skutinėtus. Pirmuoju atveju naudojamas bičių vaškas. Agnė tikina, kad bent sykį gyvenime šią techniką turėtų išbandyti kiekvienas: tai tarsi meditacija. Piešdamas vašku nejučia pasineri į tokią ramybę, susikaupimą. O dar tas salsvas bičių vaško kvapas...

Tai tikrai nesunku: gal tik pirmą kartą. Turėtumėte pasiruošti kokį nors kaitinantį elementą. Tinka net kapų žvakutės, ant kurių viršaus uždėję stiklainio dangtelį su gabalėliu natūralaus vaško, galėsite išbandyti šį marginimo būdą. Dar galite naudoti indelį aromatiniams aliejams pilti, tik vietoj jų įdėkite bičių vaško. Priemonių taip pat reikės labai paprastų – į pieštukus įsmeigtų vinučių, kurių galvutės skirtingo dydžio. Jei norite labai smulkaus piešinio, galite naudoti ir vyriškų baltinių adatėles su itin mažomis galvutėmis. Kuo galvutė stambesnė – tuo didesnis vaško lašas. Beje, seniau vienodo dydžio taškelius padėdavo prie pagaliuko galo pritvirtintu vikio grūdu.

Dar viena sėkmės sąlyga – prieš pradėdami darbą pasirūpinkite, kad kiaušinukas būtų švarus. Tad išvirtus kiaušinius atidžiai su soda nuplaukite. Dažykite jau atvėsusius, bet vis dar šiltus, kambario temperatūros kiaušinius, nes prie šaltų vaškas nekibs. Dar viena maža paslaptis: prieš tepdami vašką ant kiaušinio, adatėlę šiek tiek palaikykite karštame vaške, kad ji įkaistų. Jei adatėlė bus šalta, ištraukus ją vaškas bematant apstings.

Toliau viskas paprasta: dėkite taškelį arba pratemptą taškelį-lašelį. Iš šitų dviejų komponentų ir susideda visi gražieji senovės lietuvių raštai: saulytės, paukščiukų pėdutės, žalčiukai ir kt. Agnė juokiasi, kad pirmieji bandymai galbūt nebus tobuli, bet jei nenuleisite rankų, kasmet bandysite – atkaklumas ilgainiui duos puikių rezultatų.

Margučių spalvos to meto žmonėms turėjo reikšmę: geltona – javai, juoda – žemė, raudona – vaisingumas, sveikata, žalia – aplink juos esanti žaluma, mėlyna – dangus. Margindami kiaušinius ir piešdami tam tikrus raštus žmonės ant kiaušinio užkoduodavo savo palinkėjimus. Tarkim, gavai kiaušinį su saulyte – kaimynas tau linki saulėtų dienų. Arba gavai juodą margutį, išmargintą lašeliais, – suprask, linki, kad tavo pasėliams lietaus netrūktų.

Pirmoji diena – poilsiui

XIX a. pab. kai kuriose Aukštaitijos bažnyčiose Velykų naktį ar per rytinę Prisikėlimo procesiją būdavo šaudoma iš nedidelių patrankėlių – mozierių. Nusižiūrėję į tokius saliutus ar baidydami piktąsias dvasias Velykų naktį aplink savo trobesius kai kur pašaudydavo ir kaimo gyventojai.

O jau Velykų rytą apie jokius šaudymus, o juo labiau darbus niekas negalvodavo. Visi, kurie gali, eidavo į bažnyčią. Po velykinių pamaldų bažnyčioje būdavo šventinamas maistas, kurį dėdavo šalia šoninio ar net pagrindinio altoriaus. Paskui su tuo maistu skubėdavo namo dengti stalo ir atsigavėti po ilgai trukusio gavėnios pasninko. Iš tos tradicijos ir atėjęs sparnuotas posakis: "Laukia kaip šventinto..." Nes iš anksto stalas nebuvo dengiamas. Jį šeimininkės valgiais nukraudavo tik sugrįžusios po šv.Mišių. Traukdavo iš krepšių šventintus kiaušinius, duoną, druską, lašinius, dešras, sviestą, sūrį ir kt.

"Labai gražus paprotys, kurį kai kurios šeimos praktikuoja ir šiandien, – pašventintą kiaušinį padalyti į tiek dalių, kiek šeimoje yra narių. Kaip kokį kalėdaitį. Paprastai tai daro vyriausias šeimos narys – tėvas ar senelis, tomis dalybomis iš vienio tarsi sujungdamas visus šeiminykščius. Be to, ir valgymas čia turi savo seką: pradeda nuo kiaušinių, paskui pereina prie mėsos, sūrio... Jei išpuola šaltos Velykos – verda mėtų arbatą, kad pasišildytų. Jei lauke saulutė žeme ritinėjasi – smaguriauja šalta gira ar alumi", – pasakoja edukatorė.

Ji atskleidžia dar vieną tradiciją: pirmąją Velykų dieną buvo galima daužti kiaušinius tik smailiuoju galu, bukąjį pasilikdavo antrai. Ir linksmybės prasidėdavo antrąją dieną. Pirmąją visi ilsėdavosi, džiaugdavosi, kad gali nieko neveikti ir prisikimšti pilvus iki soties.

Svarbu: pagal senolių tradiciją, kiaušinį pirmąją Velykų dieną buvo galima daužti tik smailu galu.

Antros dienos linksmybės

Seniau margučių ridenti tiek vaikai, tiek ir suaugusieji eidavo į lauką. "Tai turi slaptą potekstę, nes margutis – gyvybės simbolis. Besiritinėdamas žeme gali ją atgaivinti, suteikti gyvybinių jėgų, leisti jai greičiau atsigauti po šaltos žiemos. Vaikai labai mėgdavo varyti kiaulę į dvarą – bandydavo įmušti kiaušinį į duobutę. Iš vakaro prieš Velykas kieme vyrai pakabindavo sūpynes, kad antrą Velykų dieną visi galėtų išsisupti kuo aukščiau, nes tuomet linai aukštesni užaugs", – aiškina muziejininkė.

Nereikėtų pykti, jei kas tądien sumanytų jus perlieti vandeniu, – tokios tradicijos. Seniau toji apeiga turėdavo garantuoti pakankamą drėgmės kiekį pasėliams vasarą. Kiek rečiau – karvių pieningumą ar sėkmingą bičių spietimąsi. Pirmąją dieną paprastai jaunuoliai laistydavo merginas, antrąją – atvirkščiai.

Nenustebkite, jei antrą Velykų dieną prie savo namų durų išvysite kaimynų vaikelį, deklamuojantį eilėraštį. Senovėje tai vadinosi kiaušiniavimu. Vaikai eidavo kiaušiniauti pas kaimynus, o dažniausiai – pas savo krikšto tėvus, tikėdamiesi už tai gauti margučių. Patys mažiausieji, kurie eilėraščių dar nemokėjo, kiaušinių prašydavo įsikišdami į burną vieną ar du pirštus. Jų skaičius burnoje rodydavo, kiek margučių tikisi gauti prašytojas.

Nepamirškime Velykų bobutės

Nuostabi tradicija, išlikusi iki šių dienų, – paslaptingosios Velykų bobutės istorija. Jos niekas ir niekada nėra matęs, bet visi – maži ir dideli – žino, kad Velykė važinėja zuikių traukiamu moliniu vežimėliu arba vaško kumelaite ir veža geriems vaikams margučius.

Todėl Velykų naktį žmonės turi šunis pririšti – antraip bobutė išsigąs ir nepaliks ant palangės lauktuvių. Paprastai tai raudoni kiaušiniai, kuriuos mama pasislėpusi nuo vaikų, kai šie suminga, šiek tiek kitaip nudažo (kad nuo likusių skirtųsi).

Antrą Velykų rytą prasideda pats smagumas: vaikai bėga ieškoti Velykų bobutės lauktuvių ir randa jas tai lizdelyje, tai tvartelyje ar kur kitur. "Šių dienų pertekliaus kontekste turbūt sunku būtų įsivaizduoti, kokį džiaugsmą vaikams galėjo sukelti paprasčiausio kiaušinio radimas. Laimė galėjo prilygti maždaug kilograminio šokoladinio kiaušinio radyboms", – juokiasi pašnekovė, nuo vaikystės be galo mėgusi šią šventę.

"Vienintelė bėda, truputį gadinusi tą džiaugsmą, buvo ta, – prisipažįsta moteris, – kad Velykos dažnai sutapdavo su mano gimtadieniu, ir pagrindinė dovana man būdavo kiaušinis. Kiaušinių vaikystėje turėdavau tiek daug, kad nebežinodavau, kur juos dėti... Kadangi mūsų giminė buvo labai plati, tai namuose linksmintis nelabai sutilpdavome – eidavome į lauką. Senelis padarydavo kiaušiniams ridenti lovelį. Suaugusieji labiau stebėdavo, o mes, vaikai, kiaušinius dauždavome, ridendavome, kitaip sakant, žaisdavome atimtinėmis. Palietei savo kiaušiniu svetimą margutį – gali jį atimti", – dalijasi smagiausiomis vaikystės Velykų akimirkomis A.Augustaitienė.

Valgiams – ypatingas dėmesys

Anot etnologės Nijolės Marcinkevičienės, visi patiekalai ant Kūčių stalo atsidurdavo ne šiaip sau – jie turėjo tam tikrų prasmių, kai kurios jų buvo magiškos ir stebuklingos. XX a. tos reikšmės dar nebuvo nenunykusios – tik dabar jomis gal jau nebelabai tikime.

Svarbiausia ant Kūčių stalo, žinoma, buvo duona. Kai kur ji buvo kasdienė, kai kur, pavyzdžiui, Dzūkijoje, Kūčioms kepama speciali – kepalėlis mažesnis ir net vadinama ji buvo kūčia ar kūčios duona. Merkinės apylinkėse yra užrašyta, kad šią duoną prieš vakarienę apnešdavo tris kartus apie namus, tada pabelsdavo į langą. Namiškiai klausdavo: kas ateina? Atsakydavo, kad čia Dievas atneša kūčią. Duona, dedama šalia kalėdaičio viduryje stalo, buvo sotumo ženklas, užsitikrinimas, kad ir kitais metais bus duonos, kad javai augs.

Kūčiukų būdavo daug, kad duonos ateinančiais metais būtų daug, kad javų būtų daug.

Kūčiukai, dar vadinami prėskučiais, šližikais, kleckais, taip pat labai svarbūs. "Etnologas Juozas Kudirka ir kiti rašo, kad tai yra vėlių duona. Jie yra tarsi maži duonos kepaliukai, nes buvo įsivaizduojama, kad tos vėlės mažos kaip paukščiukai. Kurie galėdavo, juos kepdavo iš gerųjų kvietinių miltų – visada žmonės valgė juodą duoną, bet buvo siekiamybė baltos. Kūčiukų būdavo daug, kad duonos ateinančiais metais būtų daug, kad javų būtų daug. Jų dėjo ir ant palangės tarsi viliodami mirusiuosius, kad jie ateitų. Kūčiukų būtinai reikėjo palikti dubenėlyje tiems, kas ateis, vaišinsis, – ar angelai, ar pats Dievulis", – pasakoja N.Marcinkevičienė.

Etnologės teigimu, kūčiukų receptas pastaraisiais metais labai pasikeitė. Prieš šimtmetį jis buvo labai paprastas – miltai, vanduo ir truputėlis aliejaus. Vėliau, tarpukariu, žmonės pradėjo dėti ir mielių, kad kūčiukai būtų minkštesni, jau galėjo pilti ir daugiau aliejaus, kartais miesto žmonės dėdavo ir sviesto.

Visokio gėrio simboliai

Ant stalo per Kūčias turėjo atsidurti žuvis, silkė – ir kaip pasninko simbolis, ir kaip sveikatos simbolis, nes žuvis žiemą vasarą šaltame vandenyje plaukioja ir neserga, tad ji turėjo užtikrinti, kad visi šeimos nariai būtų sveiki. Dar žuvis turi žvynus, o tai pinigų, turto simbolis.

Aukštaičiai stengėsi, kad ant Kūčių stalo būtų lydeka, nes lydekos galvoje yra visa Jėzaus Kristaus kančia, t.y. visi jo kankinimo įrankiai: plaktukas, ietis, kopetėlės ir pan. Tai tarsi pašventina Kūčių stalą.

Dar ant Kūčių stalo, anot N.Marcinkevičienės, turėjo būti kisieliaus, ypač avižinio. Avižos siejasi su arkliu, o arklys simbolizuoja gyvenimą – ir ant arklio, ir po arkliu: jei ant arklio – gerai gyvena, jei po arkliu – visai nuskurdęs, nuvargęs. Negana to, avižinis kisielius yra balkšvos spalvos, o tai sietina su vėlėmis, įsivaizduojama vėlių spalva. Simbolinis ir raudonas spanguolių kisielius, nes pačių spanguolių randama ir pavasarį, jos visą žiemą išlieka beveik nepraradusios nei savo formos, nes skonio savybių, tad yra jaunystės, sveikatos simbolis, o raudona – gyvybės, saulės spalva.

Labai svarbus ant Kūčių stalo buvo obuolys – jis kartais buvo valgomas netgi iškart po kalėdaičio. Obuolys, etnologės teigimu, – saulės, rojaus simbolis, gundymo, meilės vaisius. Todėl visi šeimos nariai suvalgydavo po skiltelę, ypač žmona su vyru, kad būtų meilė, kad šeimoje būtų šilta ir jauku. Kiti sakydavo, kad votys nelįs, gerklės neskaudės, nes obuolys siejamas su Adomo obuoliu, kurį vyrai turi.

Nijolė Marcinkevičienė: kūčiukų būtinai reikėjo palikti dubenėlyje tiems, kas ateis, vaišinsis, – ar angelai, ar pats Dievulis.

"Viskas buvo panaudojama žmogaus gerovei, – sako specialistė. – Tie patys riešutai. Aukštaičiai, pavyzdžiui, Kūčių stalo neįsivaizduodavo be riešutų. Sakydavo, reikia valgyti riešutus, kad dantys būtų stiprūs. Riešutai buvo naudojami ir būrimams, spėjimams, susiję ir su meile –  kad metai būtų poringi. Labai svarbus Kūčių patiekalas – žirniai. Tai turto simbolis."

Ir kūčia, ir barščiai

Ypatingo magiškumo Kūčių vakarui suteikė aguonos ir kanapės. Pasak N.Marcinkevičienės, žmonės seniai pastebėjo šių augalų migdomąsias, haliucinogenines savybes. Jos susijusios su miegu, o kai žmogus miega, tai ir sapnai aplanko – jie tarsi priartina prie anapusinio pasaulio.

"Kadangi labai stiprus tos Kučių vakarienės mirusiųjų kultas, aguonos, kanapės buvo reikalingos, kad prišauktų kažkokį sapną, mirusiuosius, kurių pasiilgo. Tad minėti augalai labai daug kur buvo naudojami, ne tik gaminant kūčiukus. Iš aguonų kepdavo vadinamuosius plotinius – paruošdavo ploną tešlą iš kvietinių miltų, pridėdavo daug aguonų, ją tiesiog sulaužydavo ir valgydavo su miežinėmis kruopomis", – pasakoja pašnekovė.

Ant Kūčių stalo derėtų nepamiršti padėti vieno svarbiausių patiekalų – kūčios, kuri šiais laikais gaminama labai retai. Tai javų patiekalas – tų, kuriuos auginame: rugiai, miežiai, kviečiai. Jie išverdami atskirai. Sako, kad taip skonio nepraranda.

Ir grybų ant stalo būdavo. Jie lyg koks stebuklas – tarsi iš nieko vieną rytą išdygsta iš žemės: nei sėti, nei sodinti, nei ravėti, nei laistyti, bet pamaitina žmogų. Anot etnologės, būdavo sakoma, kad grybas atsirado iš grūdo. Mat šv.Petras vaikščiojo su Dievu po žemę, paėmė grūdą, atsikando. O Dievas pamatė ir pasakė: kam tu imi, čia žmonių javas – išspjauk greičiau. Ir kur Petras išspjovė tuos grūdo gabaliukus, ten išdygo grybai – vargšų žmonių maistas. Tad negalima būdavo grybų nepagerbti ant Kūčių stalo, todėl ir bandelės su jais būdavo gaminamos, kepdavo juos su silkėmis, virdavo vadinamąjį grybų rasalą.

Vidurio Lietuvoje, N.Marcinkevičienės žiniomis, būdavo ruošiami Kūčių barščiai – su grybais, su silkės galva. Jie buvo labai populiarūs ant kiekvieno valstiečio stalo. Kartais būdavo verdami su vadinamosiomis ausytėmis – savotiškais koldūnais su grybų įdaru ar užpilami ant pyragėlių su grybais. Šių barščių būtinai pasilikdavo kitai dienai, nes jais reikėdavo nusiplauti rankas – sakydavo, kad tada amarai javų nepuls.

Medaus dėdavo į aguonpienį, kartais pasaldindavo tą vadinamąjį miešimą. Medus ir jo saldumas asocijavosi su meile, saule, šviesa, todėl visi stengėsi jo turėti ant Kūčių stalo ir dalytis tuo medumi, kad bitėms geriau sektųsi.

Kūčių pyragas desertui buvo gaminamas be kiaušinių, be sviesto ir kitų pieno produktų – tik su aguonomis, paprastas ir kuklus.

Kalėdų vaišės – sočios

Per Kūčias jokiu būdu ant stalo nebūdavo jokių mėsiškų patiekalų – taip žmonės tarsi atsiprašydavo gyvūnų ir kartu norėdavo jiems įsiteikti, kad, vėl apsisukus ratui ir pakilus saulei, jie tarnautų toliau, kad ir toliau nieko netrūktų.

Valgoma buvo tai, ką galima išlaikyti krosnyse šiltai, nes ruošdavo iš vakaro, – šeimininkėms buvo poilsio diena.

Tai susitaikymo su viskuo, kas gyva, laikas – su gyvuliais, paukščiais. Visuotinis taikos metas. Pasak etnologės, vieną kartą metuose neskriaudžiame to gyvulio, tiesiog pripažįstame sėsdami prie Kūčių stalo, kad esame jiems dėkingi ir bent šį kartą apsieisime jų neskriausdami.

"Kas kita – Kalėdos. Kūčių naktį įvyko virsmas, ir stalas jau visai kitoks, – sako N.Marcinkevičienė. – Valgoma buvo tai, ką galima išlaikyti krosnyse šiltai, nes ruošdavo iš vakaro, – šeimininkėms buvo poilsio diena."

Kalėdoms buvo ruošiamas kiaulienos kumpis – išrūgose išmirkytas ar duonos tešla aplipdytas, kad būtų sultingas. Dar kepdavo kugelį su riebia mėsa. Suvalkijoje ilgai būdavo patiekiama kiaulės galva – išvirta ir apkepta su prieskoniais. Kiauliena buvo svarbi, nes kiaulė – ne tik maitintoja, ji turi dar ir knyslę – knisa kaip artojas žemę.

Dzūkijoje Kalėdoms vėdarus kepdavo, Aukštaitijoje – riebų šiupinį ruošdavo su kiaulės uodega, lašiniais ar su kiaulės galva, į jį visokių javų, pupų, bulvių dėdavo. Nebuvo labai įmantrus Kalėdų stalas, bet ant jo būdavo riebūs, sotūs patiekalai.

Na ir kviečiai svarbūs ant Kalėdų stalo – kaip poniški javai, kaip turto simbolis. Balta duona, pagerinti pyragai. Kūčių ragaišis – tik vanduo ir miltai, gal dar aliejaus šlakelis, o į Kalėdų bobą, babką, jau dėdavo ir kiaušinį, sviesto ar grietinės, puošdavo glajumi. Mielinis pyragas būdavo kepamas puode, jis turėjo būti aukštas, kad javai aukšti augtų.

"Ir dar vienas momentas, – pastebi N.Marcinkevičienė. – Tie patiekalai ant Kalėdų stalo jau būdavo, liaudiškai tariant, cieli. Jei ruošdavo kiaulės galvą ar kartais ir paršiuką, tai ant stalo dėdavo visą, nesupjaustytą. Taip pat ir kalėdinį pyragą. Taip reikėjo daryti, kad ateinančiais metais tuose namuose visko būtų daug ir kad jau per Kalėdas žmogus tuo savo akimis pasidžiaugtų."

Tarp tradicijų ir naujovių – kelios idėjos švenčių stalui

Virtinukai su grybų ir kopūstų įdaru

1 kg bulvių,

½ stiklinės miltų,

1 šaukštas bulvių krakmolo,

1 kiaušinis,

druskos.

Įdarui:

500 g kopūstų,

5–6 džiovinti grybai,

1 kiaušinis,

1 svogūnas,

druskos,

pipirų,

aliejaus.

Paruoškite įdarą. Grybus išmirkykite ir išvirkite. Išgriebkite, nusunkite ir supjaustykite smulkiai. Nuoviro neišpilkite. Jame išvirkite supjaustytus kopūstus. Nusunkite. Kietai išvirkite kiaušinį, susmulkinkite. Svogūnus supjaustykite, pakepkite. Kopūstus sumaišykite su grybais, keptais svogūnais ir pjaustytu kiaušiniu, pagardinkite prieskoniais. Atidėkite ir ruoškite tešlą. Bulves išvirkite, atvėsinkite ir nuluptas sumalkite. Berkite miltus, krakmolą, druskos, įmuškite kiaušinį ir išminkykite. Iškočiokite tešlą, iš jos išspauskite skritulius. Šaukštu ant kiekvieno dėkite įdaro, stipriai sulipinkite kraštelius. Dėkite į verdantį pasūdytą vandenį. Kai iškils į paviršių, sumažinkite kaitrą ir virkite 5 min.

Grybų ir grikių kotletukai

½ kg sūdytų grybų,

1 svogūnas,

150 g grikių,

50 g sviesto,

druskos,

pipirų,

2 kiaušiniai,

džiūvėsėlių ir miltų apvolioti,

riebalų kepti.

Svogūną smulkiai supjaustykite, grybus sumalkite. Patroškinkite viską, sudėję pusę reikiamo sviesto. Biriai išvirkite grikius. Sudėkite likusį sviestą. Grybus su grikių koše dar kartą sumalkite, įmuškite vieną kiaušinį, įberkite druskos, pipirų, išmaišykite. Masę atvėsinkite. Formuokite nedidelius kotletukus, pamirkykite kito kiaušinio plakinyje, apvoliokite džiūvėsėliuose, sumaišytuose perpus su miltais. Kepkite gerai įkaitintuose riebaluose.

Nugarinė su džiovintų slyvų pagardu

700 g kiaulienos nugarinės,

3 skiltelės česnakų,

2 cm imbiero,

2 šaukšteliai medaus,

2 šaukštais aliejaus,

1 šaukštelis mėsos prieskonių,

1 šaukštelis saldžiosios paprikos,

druskos,

pipirų.

Pagardui:

500 g džiovintų slyvų,

2 skiltelės česnakų,

20 ml brendžio,

1 šaukštelis cukraus,

žiupsnelis druskos, pipirų.

Mėsą nuplaukite, nusausinkite. Marinatui imbierą sutarkuokite, česnaką išspauskite, sumaišykite su prieskoniais, saldžiąja paprika, medumi, aliejumi, druska, pipirais. Mėsą gerai iš visų pusių įtrinkite marinatu, dėkite į kepimo rankovę ir palikite marinuotis mažiausiai porai valandų. Po to dėkite į iki 190 laipsnių temperatūros įkaitintą orkaitę ir kepkite 40–50 min. Slyvas mažiausiai 10 val. išmirkykite (idealiausia – iš vakaro užpilti nedideliu kiekiu vandens). Tuomet jas išvirkite tame pačiame vandenyje, kuriame mirko. Kai suminkštės, išgriebkite, nuvarvinkite. Sumaišykite su brendžiu, išspaustais česnakais, cukrumi, druska, pipirais. Patiekite vienoje lėkštėje – paskleiskite slyvas, ant jų uždėkite nugarinę.

Keksas su spanguolėmis

3 citrinos,

sviesto formai patepti,

miltų formai pabarstyti,

200 g minkšto sviesto,

350 g cukraus,

žiupsnelis druskos,

6 kiaušiniai,

350 miltų,

75 ml grietinėlės,

1/5 šaukštelio kepimo miltelių,

200 g spanguolių,

1 saujelė riešutų.

Nutarkuokite dviejų citrinų žievelę. Išspauskite jų sultis. Kekso formą patepkite sviestu, pabarstykite miltais. Sviestą, cukrų ir druską išsukite iki balto purumo. Vieną po kito įmuškite kiaušinius, maišydami įberkite šaukštą miltų. Išsukite. Išplakite grietinėlę, įmaišykite ją masę. Tada įmaišykite citrinų sultis ir nutarkuotą žievelę. Tolygiai įmaišykite likusius miltus. Į tešlą suberkite spanguoles, smulkintus riešutus. Masę pilkite į formą, ją pašaukite į iki 160 °C įkaitintą orkaitę. Kepkite 30 min. uždengę sviestu patepta folija, dar tiek pat – nuėmę ją. Atvėsinkite formoje, tada atsargiai peiliu išimkite iš jos. Likusias citrinos sultis sumaišykite su milteliniu cukrumi, apliekite kepinį ir palikite atvėsti.

– Kokios turėjo būti tos Žolinių puokštės, kurias moterys, jau iš vakaro suvažiavusios į vienos kurios nors namus, atsidėjusios rišdavo?

– Oooo... Visų pirma, anais laikais puokštės buvo didelės – tikrai ne tokios simbolinės kaip dabar. Nes tų šventintų žolynų iš daržo ir iš sodo turėjo būti daug – visiems gyvenimo atvejams. Tarp jų būtinai rasdavosi ir vaistinių augalų, nes žmonės tikėjo, kad per Žolinę šventinti augalai turi didesnių gydomųjų galių. Tais augalais jie ir patys gydėsi, ir sergantiems gyvuliams duodavo.

Žolinė senovės lietuviams buvo ypatinga šventė, kurios planavimas prasidėdavo dar per Velykas. Moterys susibėgdavo į krūvą ir tardavosi, pas ką per Žolinę susirinks, kas ką atsiveš.

Dar jais pasmilkydavo ligonius, aprūkydavo gyvulius, pirmąsyk išgenamus į ganyklas. Dėdavo jų į duoną, kurią sušerdavo arkliams, kad ganiava sėkminga būtų. Ir karvėms duodavo, kad pieno daugiau duotų. Ir jauniems gyvuliams nepamiršdavo – kad sėkmingai augtų, nesirgtų. O Suvalkijoje, Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje šiuos žolynus net dėdavo į mirusiojo pagalvėlę arba į karstą. Žolinių puokštėje, be jau minėtų žolynų, turėjo būti ir javų – avižų ir rugių. Nes avižos buvo svarbios žemę dirbančiam arkliui, o rugiai – šeimynai maitinti. Moterys dėdavo ir miežių, linų, grikių, žirnių. Žodžiu, visko, kas tik padėjo senovės lietuvio šeimai būti sočiai ir gyventi pritekliuje. Beje, iš puokštės javų šventintus grūdus pildavo į sėtuvę ir jais per sėją barstydavo laukus, kad būsimasis derlius geras būtų.

– Minėjote, kad dzūkės moterys į Žolinės puokštes dėdavo ir daržovių bei vaisių. Ar ir kituose Lietuvos regionuose buvo tokia tradicija?

– Oi, ne. Tik Dzūkijoje. Dzūkai šią šventę užtat dar vadindavo Kopūstine, o moterys į puokštę mėgdavo įsprausti ir nedidutį kopūstą. Ant lazdyno šakelių jos ir obuolių, ir kriaušių pamaudavo. Žodžiu, į Žolinės puokštę dėdavo visko, ko sode ir darže tuo metu rasdavo – vyšnios, slyvos šakelių, pupelių stiebų. Po bažnyčios, susėdę prie stalo, vaisius dažniausiai dalydavosi su visa šeima (pjaustydavo į tiek dalių, kiek šeimoje būdavo žmonių), o iš daržovių virdavo sriubą. Maisto dalybos, jo valgymas kartu simbolizavo darną šeimoje, sveikatą.

Rimgaudo Žaltausko nuotr.

Beje, apie tuos obuolius teko girdėti labai įdomų prietarą. Buvo tikima, kad moterys iki Žolinės negali valgyti nešventintų vaisių. O jei mamos turėdavo mirusių vaikų (senais laikais tai buvo gana dažnas reiškinys), tai jos irgi negalėdavo iki Žolinės valgyti obuolių. Nes Žolinės dieną, kai Marija Danguje dalys vaikams obuolius, – porino senolės, – tas angelėlis, kurio mama neiškentė ir Žemės obuoliukus valgė, – jų nebegaus. Į Žolinių puokštę moterys dėdavo ir krapų stiebą, smeigdavo agurką ant pagaliuko. O paskui su tais šventintais krapais užraugdavo agurkus žiemai. Jei puokštėje būdavo aguonų šakelė – suberdavo į aguonpienį per Kalėdas. Žodžiu, visur tos apsukrios moterėlės puokštės žolynus panaudodavo, kad tik šeimai, gyvuliams, ūkiui daugiau skalsos ir naudos būtų.

– Teko skaityti, kad per Žolinę merginos nusipindavo ir nešdavosi į bažnyčią devynis skirtingų augalų vainikėlius. Ar iš tiesų buvo tokia tradicija?

– Mano galva, tie žolynai ir vainikai yra sumaišyti su Devintinių švente, kuri švenčiama devintą savaitgalį po Velykų. Žemaitijoje pindavo devynis vainikus Devintinėms ir kabindavo juos bažnyčioje arba per Jonines į vainikus dėdavo devynis skirtingus žolynus. Manyčiau, kad tas magiškas skaičius būdingesnis anoms šventėms, bet ne Žolinei. Tas pats sakytina ir apie prietarą: "Jei per Žolinę neturėsi rankoj puokštės, tai velnias uodegą įkiš." Čia kalbama apie verbą, o ne apie Žolinių puokštę.

Anais laikais puokštės buvo didelės – tikrai ne tokios simbolinės kaip dabar. Nes tų šventintų žolynų iš daržo ir iš sodo turėjo būti daug – visiems gyvenimo atvejams.

– Dažnas lietuvis puikiai žino, kodėl švenčia Kalėdas, Velykas. Bet tikrai ne kiekvienas pasakys, kokia iš tiesų šventė yra Žolinė. Ar sutinkate, kad iš visų valstybinių religinių švenčių būtent ši lietuviams yra žinoma mažiausiai?

– Na, taip... Sulig Žoline tas mūsų žinojimas kažkur ir prapuola (juokiasi). O turime ją todėl, kad krikščioniškoj tradicijoj yra švenčiama Dievo malonė – Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų. Praktikuojantiems katalikams tai privaloma šventė. Pasakojama, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo Jeruzalėje. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių. Štai kodėl iš gėlių per Žolinę rišamos puokštės ir jos šventinamos bažnyčioje. "Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas." Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė kaip dogmą.

– Rugpjūčio 15-ąją visoje Lietuvoje vyks Žolinės atlaidai. Nuo seno atlaidai žmonėms – tai ne tik religinė šventė, bet ir seniai matytų giminaičių suvažiavimas, visų pasibuvimas kartu.

– Tikrai taip. Visų giminaičių suvažiavimas, o paskui ilgas bendravimas prie vaišių stalo – dar vienas svarbus Žolinių akcentas. Varėnoje netgi buvo toksai posakis, kad jei neateisi švęsti per Žolinę, tai liksi biednas. Yra dar ir kitas, jau gerokai subendrintas pasakymas: "Kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės." Kiek teko skaityti muziejaus knygose, Žolinė senovės lietuviams buvo ypatinga šventė, kurios planavimas prasidėdavo dar per Velykas. Moterys susibėgdavo į krūvą ir tardavosi, pas ką per Žolinę susirinks, kas ką atsiveš. O Aukštaitijoj Žolinei net specialiai alų darydavo, kiaulę ar aviną skersdavo. Būdavo rengiamos didelės vaišės. Joms ruošdavosi visi, kas gyvi ir kas tik krutėti galėdavo. Žodžiu, tais laikais Žolinėms ruošdavosi beveik kaip Kalėdoms.

Rimgaudo Žaltausko nuotr.

– O kur paskui tas gėlių puokštes, pašventintas bažnyčioje, moterys namuose dėdavo?

– Grįžusios namo, jas susidžiovindavo. Paskui padalydavo į kelias dalis ir visur tų šventintų šakelių prikaišiodavo: už šventų paveikslų, pirkioj už balkio. Dar klėtin ir tvartan nešdavo. Kad į namus netrenktų žaibas. Kad visi trobos kampai saugūs būtų. Beje, pernykštę žolynų puokštę reikėdavo sudeginti krosnyje – išmesti jokiu būdu negalima buvo. Rašytiniuose šaltiniuose dar minima, jog Žolinių proga vaikai gaudavo dovanų. Tai kokį zuikio pyragą pakeliui namo rasti tėvai pažadėdavo ar kokį saldainį iš kermošiaus nupirkdavo.

Krikščioniškoje tradicijoje Žolinė vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. O liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė – prigijo dėl to, kad per iškilmingas šventės Mišias buvo šventinami žolynai. Ir tų žolynų puokštėje turėdavo būti ne tik iš daržo ar sodo. Reikėdavo, jog puokštėje rastų vietą ir vaistažolės. Ir jau būtinų būtiniausiai – pelynas arba kartusis kietis. Žalias, nedžiovintas jis pasižymi labai maloniu aromatu, turi gražią išvaizdą – žydi tokiais smulkiais, geltonais žiedeliais. Juo lietuviai ir kirminus varydavo, ir skrandžio ligas gydydavo. Su tuo pačiu pelynu galėjo dar ir kokią kandį iš spintos iškrapštyti.

Žemaitijoje į Žolinių puokštę įkišdavo ir dygiąją usnį arba paprastąją sukatžolę. Buvo tikima, kad ji gali atbaidyti negeroves. Beje, sukatžolė jau nuo seno daktarų buvo skiriama "nuo širdies plakimo" – kad ji lygiai pulsuotų. O žemaičiai vyrai dygiąją usnį įsidėdavo į švarko kišenėlę ir labai ja didžiuodavos tarsi kokia vyriška Žolinės puokšte.

Dar visoje Lietuvoje tikėta, kad be paprastojo kiečio, augančio pakelėse, pakrūmėse, šiukšlynuose, "neapsišvenčia" jokia Žolinės puokštė. Bent taip moterėlės, gyvenusios XX a. pradžioje, etnografams pasakojo, o šie jų pasakojimus užrašė.

– Esate vyresnioji Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkė. Pernai per Žolinę pažindinote kauniečius ir šventės svečius su vaistingais augalais, jų gydomosiomis savybėmis. O iš kokių augalų pati rištumėt savo Žolinės puokštę?

– Pagal seną lietuvišką tradiciją dėčiau paprastąjį kietį, dar – pelyną, diemedžio šakelę (diemedį auginu savo kieme). Beje, Aukštaitijoje diemedžius sodindavo prie vartelių, kad įeinant svetimam žmogui, brauktų jam per rankas, šonus ir sulaikytų visus piktus jo kėslus, paliktų visą blogį už tvoros. Mat tvora lietuvių pasaulėjautoje reiškė ribą tarp dviejų pasaulių. Taigi, diemedis būdavo tarsi privačios kiemo erdvės saugotojas. Savo puokštę dar papuoščiau mėtomis, pasmėjais ir flioksais – juk taip gardžiai kvepia. Ir balzaminį skaistenį, citrininę katžolę įdėčiau. Aš ne dzūkė, bet ir obuolį būtinai pasmeigčiau ant lazdyno šakelės vien dėl to, kad paskui namuose su visa šeima juo dalytis galėtumėme.

Šiais metais vienuoliktą kartą organizuojamos mugės renginiai vyks visame Gedimino prospekte, Odminių, Žemaitės skveruose, Lukiškių aikštės prieigose ir Arkikatedros aikštėje, teigia renginio organizatoriai.

Apie 400 mugėje dalyvaujančių amatininkų, tautodailininkų, kepėjų ir virėjų pristatys įvairius nacionalinius valgius, jų ruošimo subtilybes, supažindins su tautiniais papročiais ir buities tradicijomis.

Šeštadienis išsiskirs Žemaičių dienos renginiais – programoje numatyta pristatyti regiono patiekalus, vyks Žemaitijos krašto atlikėjų koncertai, parodos, šokių ir teatro pasirodymai.

Sekmadienį mugėje apsilankiusioms šeimoms organizuojamas krepšinio turnyras, Arkikatedros aikštėje bus įkurta vaikų pramogų zona.

Visos mugės metu veiks dizaino alėja, įvairių kalbų literatūros mainai bei prekyba, pirmą kartą pristatoma Alido Jackūno rankomis pagaminta didžiausia Lietuvos gitara.

Pateikiame penkis būdus, kaip britai švenčia ar... aprauda karališkosios šeimos narių vestuves:

Mergvakariai ir bernvakariai

Didžiojoje Britanijoje įprasta vestuvių išvakarėse švęsti mergvakarį ir bernvakarį. Šios tradicijos laikomasi nepriklausomai nuo būsimų jaunavedžių kilmingumo.

Harry savo bernvakarį kartu su broliu ir būsimu pirmuoju pabroliu princu Williamu (Viljamu) švęs netoli Vindzoro esančiame penkių žvaigždučių viešbutyje. Būsima nuotaka M. Markle tuo metu patogiai leis laiką su savo motina netoliese esančioje užmiesčio rezidencijoje.

Londono naktiniai barai kviečia linksmybių mėgėjus tą vakarą būsimų jaunavedžių garbei kaip reikiant pašvęsti.

Rytų Londone esančiame madingame „Bethnal Green Working Men's Club“ organizuojamas „karališkas“ bernvakaris, kurio dalyviams žadami tokiai šventei būtini atributai, įskaitant dirbtinius falus ir princą Harry vaizduojančias kartotines žmogaus dydžio figūras.

Netoliese esančiame hipsterių ir menininkų pamėgtame Šordičo rajone iš jūrinių konteinerių pastatytoje laikinoje prekyvietėje taip pat siūloma savaip švęsti princo Harry bernvakarį. Susirinkusiuosius linksmins didžėjus Jevanni, įpiršęs princui savo vizitinę kortelę, kai šis su Meghan lankėsi į pietus nuo Londono esančio Brikstono radijo stotyje, nes vylėsi būti pakviestas groti į išsvajotą karališkųjų vestuvių vakarėlį.

Linksmybės gatvėse

Anglija ir Velsas garsėja gatvėse organizuojamomis linksmybėmis. Jų tradicija siekia laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo, kai būdavo organizuojamos vadinamosios taikos vakarienės pamaitinti alkstančius vaikus. Ilgainiui tai evoliucionavo į tradiciją nacionalines šventes švęsti gatvėse.

Visoje šalyje vietos administracijos gavo šimtus prašymų išduoti leidimus organizuoti šventę, per kurią bus uždaryti keliai, o gatvės išpuoštos vėliavėlėmis.

Londono pietvakariuose esančiame Ričmonde karališkųjų vestuvių savaitgalį numatyti 93 pramoginiai renginiai.

Škotai, regis, nusiteikę mažiau entuziastingai: čia kol kas numatytas vos vienas gatvės vakarėlis – atokiame Elgino mieste netoli Šiaurės jūros pakrantės.

Išgertuvės

Karališkosios šeimos narių vestuvės ir alkoholis daugeliui britų, panašu, yra du neatsiejami dalykai. Šios vestuvės, regis, taip pat nebus išimtis, juolab jos sutaps su Anglijos futbolo asociacijos (FA) taurės turnyro finalu.

Vyriausybė, siekdama pakurstyti entuziazmą ir išpešti ekonominės naudos, vestuvių dieną leido aludėms dirbti ilgiau. Tikimasi, kad dėl švenčiančiųjų antplūdžio jos uždirbs papildomus 10 mln. svarų.

Daugybė alinių jaunavedžių garbei stengsis suderinti angliškus ir amerikietiškus motyvus.

Milžiniški ekranai

Vindzore palei maršrutą, kuriuo judės vestuvių procesija, taip pat kitose miesto vietose po atviru dangumi įrengiamos vietos didžiuliuose ekranuose tiesiogiai stebėti iškilmes.

Šimtų žiūrovų laukiama Kensingtono soduose, esančiuose šalia Kensingtono rūmų, kur po vestuvių įsikurs jaunavedžiai.

Londono nacionalinis jūrų muziejus, įtrauktas į UNESCO Pasaulio saugomų paveldo objektų sąrašą, taip pat suteiks galimybę stebėti ceremoniją vienoje vaizdingiausių vietų, per didžiulius ekranus, įrengus šalia esančioje pievoje.

Respublikonų suvažiavimas?

Tuo metu nusistačiusieji prieš karališkąsias vestuves dėl politinių įsitikinimų galės prisidėti prie monarchijos priešininkų organizacijos „Republic“ (Respublika) šeštadienį Londono finansų rajone organizuojamo kasmetinio suvažiavimo.

Jame laukiama aktyvistų iš Danijos, Nyderlandų, Norvegijos, Ispanijos ir Švedijos. Turėtų dalyvauti ir britų opozicijos įstatymų leidėja Emma Dent Coad (Ema Dent Koud), išrinkta Kensingtono ir Čelsio karališkojoje apygardoje, būsimoje princo Harry ir M. Markle gyvenamojoje vietoje.