Numylėtinė – papūga

V. Žukauskienė – dešimtmetės Urtės, vienuolikos Šarūno ir trylikos Oresto mama. Rūpintis moteriai tenka ne tik vaikais – šeimos namuose gyvena dar ir papūga, trys vandens vėžliai, gausybė akvariumo žuvyčių, vaivorykštinis krabas, leopardinis gekonas, o prieš kurį laiką gyveno dar ir varliagyvis aksolotlis.

„Mano mylimiausias augintinis yra papūga – braziliška mėlynkaktė amazonė vardu Snapė, – sako Violeta. – Anksčiau auginome tris nimfas – Polly, Molly ir Dolly. Viena iš jų buvo išskridusi pro langą, negrįžo tris paras. Ieškojome, kabinome skelbimus, rašėme į visas gyvūnų paieškos grupes feisbuke... Atsirado žmogus, kuris tiesiog ėjo po darbo ir jau nuvargusią mūsų papūgėlę rado žolėje. Paėmė į rankas ir uždarė batų dėžutėje.“

Pašnekovė prisipažįsta, kad jos svajonė buvo auginti didžiąją papūgą. Atsiradus galimybei ją įsigyti – taip ir padarė. Labai tikėjosi, kad, prie mažylių prisijungus amazonei, visoms bus linksmiau. Deja, paaiškėjo, kad didžiosios papūgos yra hierarchiniai paukščiai. Snapė pradėjo vaikyti, gąsdinti, gaudyti mažyles – buvo tik laiko klausimas, kada jas nuskriaus. Taigi visas tris mažyles teko padovanoti labai jų norėjusiai šeimai iš Biržų.

Augintinė: papūga Snapė – išsipildžiusi V. Žukauskienės svajonė. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Demonstruoja charakterį

Violetos teigimu, amazonė, kaip ir visos papūgos, yra su charakteriu. Jei ji norės bendrauti, žaisti – ji tai ir darys. Jeigu jai bus liūdna – išsireikalaus dėmesio tiek, kiek jai reikia.

„Tai kalbanti, bendraujanti papūga, kuri tariamus žodžius dažniausiai suderina su veiksmais, – sako pašnekovė. – Kai ateini namo ar kas nors svetimas užeina, ji šaukia „labas“, eini prie šaldytuvo – ji atskrenda tau ant peties ir klykia „nori“, nes visada iš to šaldytuvo kažko gauna.“

Jei Snapė blogos nuotaikos, savo nepasitenkinimą ji parodo snapu, tad ne kartą yra nukentėję šeimos narių pirštai, o apie laidus namuose jau nė neverta kalbėti. Apie papūgos snapo stiprumą daug pasako faktas, kad ji pati, be pagalbos, snapu išsigliaudo graikinį riešutą. Tad ir šiuo metu namuose remontas, pasak V. Žukauskienės, vyksta pagal ją: slepiami visi laidai, šviestuvai įrengiami tik lubose, nes kitaip papūga juos naudoja vietoj sūpynių.

Anot pašnekovės, papūga nėra tas gyvūnas, kurį gali ilgam palikti vieną. Negana to, jai reikia daug vietos, didelio voljero, daugybės žaislų, kurie ilgai netarnauja, specializuoto maisto, daug vaisių ir daržovių.

„Šios papūgos gyvena net iki 80 metų. Tai augintinis ir draugas visam gyvenimui. Tikėtina, kad ne tik man, bet ir kažkuriam iš mūsų šeimos vaikų. Jei vyriausio sūnaus Oresto meilė papūgai neišgaruos, matyt, ją paveldės būtent jis“, – sako pašnekovė.

Daugiausia vargo ji pridaro šiukšlindama – lukštendama saulėgrąžas, sėklas, išmėtydama vaisius, daržoves, gliaudydama riešutus, naikinandama žaislus.

„Papūga – paukštis, kuriam reikia natūralios saulės, taigi, atšilus orams, mes einame pasivaikščioti. Netrykšta ji džiaugsmu, kai uždedamas specialus pavadėlis, bet tai yra būtina norint neprarasti mylimo gyvūno, kuris laisvėje Lietuvos sąlygomis neišgyventų“, – sako Violeta.

Nepritapo: varliagyvį aksolotlį auginti šeimai buvo gana sudėtinga. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Augino ir varliagyvį

Prieš kurį laiką šeima augino varliagyvį aksolotlį – Meksikos salamandrą. „Nesakyčiau, kad tai buvo mano skonio gyvūnas, bet jo užsimanė dukra Urtė, kai pamatė gyvūnų parduotuvėje, – ji labai susižavėjusi vandens gyvūnais, – pasakoja pašnekovė. – Aišku, prieš pirkdami gerokai pasidomėjome, kas jis toks, kokių sąlygų jam reikia, kaip jį prižiūrėti ir auginti.“

Tiesa, iš teorijos ir kitų žmonių, auginančių šį gyvūną, pasakojimų šeima tikėjosi ko kito. Aksis tiesiog valandų valandas tūnodavo akvariume ir mojuodavo savo ūsiukais, kuriais ir kvėpuoja, maitinasi.

„Man, kaip nenustygstančiai vietoje, – mažai veiksmo, mažai judesio, nors akvariumo tokiam gyvūnui reikia gana didelio, – sako Violeta. – Vis dėlto auginti jį nebuvo lengva, ypač vasaros laikotarpiu, mat aksolotliui reikalingas vėsus vanduo –16–18 °C. Kai lauke temperatūra pasiekia 30 °C karščio, tai užtikrinti gana sunku. Tad Aksiui tekdavo „virti“ šiltame akvariumo vandenyje. Stengdavomės šaldyti vandenį ledukais, dėti į akvariumą butelius su ledu, bet dažnai tai būdavo kova su vėjo malūnais.“

Įdomiausia, kad aksolotlis sugeba atsiauginti prarastas galūnes. Po kelerių metų šeima jį prarado, nes pažeidęs savo kvėpavimo žiaunas jis nesugebėjo jų atsiauginti.

Taikūs: vandens vėžliai išdaigų namuose neprikrečia. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Vėžliams – didelis akvariumas

Aksolotlį pakeitė vandens vėžlys. Jis gyveno akvariume su žuvytėmis – skaliarais, šamais ir pan.

„Pasirinkome muskusinį vėžlį nes, kaip teigiama literatūroje, tai apytiksliai iki delno dydžio užaugantis vandens vėžlys, draugiškas žuvims, – pasakoja Violeta. – Taigi parsinešėme visai mažulytį. Dėl kiauto išvaizdos ir dydžio dukra jį pavadino Pipiru. Su tuo jo draugiškumu buvo viskas gerai, kol vėžlys nepaaugo, o tada akvariumo žuvytės ėmė tapti jo pusryčiais ir vakariene.“

Kai jau galima buvo atskirti vėžlio lytį, paaiškėjo, kad gyvūnas yra mergaitė, taigi teko galvoti naują vardą – tapo Luna. Ji – dukters gyvūnas, nors be suaugusiųjų pagalbos čia neapsieinama. Po kurio laiko šeima apsisprendė priglausti ir du Kinijos balkaninius vėžlius Dori ir Tori, kurie auga panašaus dydžio ir gali augti su jau turimu vėžliu – atidavę žmonės tiesiog neturėjo sąlygų jų auginti – nei vietos, nei įrangos, nei specialaus UVB apšvietimo, šildymo ir pan.

Vėžliams, anot pašnekovės, reikia didelio akvariumo, stipraus, galingo vandens filtro – kitaip akvariumo tvarkymo darbų bus tiek daug, kad visas malonumas auginti šiuos gyvūnus nublanks.

Vėžlius įdomu stebėti – kadangi jų veislės skirtingos, jų kiautai skirtingi ir elgiasi jie skirtingai. Luna – apvalesnė, Tori ir Dori – plokštesni. Kinijos balkaniniai mėgsta šildytis ant salos, po šildymo lempa, o muskusinė panelė soliariumo procedūrų nemėgsta.

„Išdaigų vėžliai neprikrečia, nebent paleisti pabėgioti kur palenda. Greiti kaip reta – tik vykis. Nežinau, kas sugalvojo, kad vėžliai yra lėti“, – juokiasi Violeta.

Lygybė: vaivorykštinis krabas V. Žukauskienės namuose auga ne maistui – jis šių namų gyventojas. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Krabas mėgsta remontą

Šeimos namuose gyvena tikrai retai sutinkamas augintinis – vaivorykštinis krabas.

„Aš krabų nevalgau – aš jį auginu, – sako V. Žukauskienė. – Man smagu stebėti, kaip jis ruošiasi išsinerti iš savo kiauto, kaip jis maitinasi žnyplėmis, kaip jis daro pertvarką savo terariume. Taip, jei jūs sugalvojote, kad krabo terariumas atrodys būtent taip – visai nebūtinai su tuo sutiks krabas. Kai jam liūdna, jis daro pas save remontą – stumdo akmenukus, kasa duobes ir pan.“

Anot pašnekovės, tai ne tas gyvūnas, kurį gali paglostyti, priglausti – ji pati bijo jo žnyplių, nes jos labai stiprios ir kerta jomis skaudžiai. Krabas jau ne kartą buvo nukirtęs savo terariumo apšvietimo / šildymo ir UVB lempų laidus, taigi juos reikia apsaugoti, bet ir apsaugus jis sugeba nuimti.

„Niekada negalvojau, kad mūsų Ponas Krabas – toks jo vardas, inspiruotas animacinio filmuko „Kempiniukas plačiakelnis“ – sugebės pabėgti. Tačiau pabėgo. Kadangi terariumas – su stumdomais stiklais be užrakto, Ponas Krabas sugebėjo atstumti stiklą ir tiesiog iššokti iš savo namų. Iš mokyklos grįžusi dukra užtiko jį koridoriuje. Kadangi ir vaikai bijo krabo žnyplių, nubėgo kibiro. Tad, kol grįžau namo, krabui teko pagyventi laikiname būste – kibire“, – pasakoja egzotikos mėgėja.

Įprasti augintiniai nedomina

Didžiausias šeimos rūpestis dabar – susirgęs augintis leopardinis gekonas. Jų buvo du, vieno neseniai neteko dėl kažkokios akių ligos, kitą vis dar mėgina išgelbėti vaistais.

Violeta sako norėjusi kokio nors driežo – gal barzdotosios agamos arba chameleono. Kadangi namie gyvūnų jau ir taip nemažai, nusprendė apsistoti ties mažiausiu driežu – gekonu. Tai labai švarūs, jaukūs šaltakraujai naktiniai gyvūnai – dienomis jie miega.

„Mano augintiniai, sakyčiau, neįprasti – jie man įdomiausi, – sako pašnekovė. – Vaikystėje turėjau katę ir šunį, bet niekada manęs tokie naminiai gyvūnai per daug neviliojo. Labai nemėgstu šalčio, taigi ir mano gyvūnai yra tokie, kurie būna namie po šildymo lempomis, o ir papūgą galima vesti į lauką tik geru oru – nuo 14 °C šilumos ir kai nėra vėjo. Negana to, mano gyvūnus galima palikti dienai kitai vienus, tiesiog reikia įdėti daugiau maisto. Net papūgai galima paruošti savaitgaliui iešmą vaisių ar daržovių, įdėti granato, ir ji tikrai neliks alkana. Mano darbas toks, kad kartais nebūnu namuose kelias dienas, taigi nesinori kažkam kitam užkrauti rūpesčių.“

Nauda: trijų vaikų mama įsitikinusi, kad vaikams kuo anksčiau reikia skiepyti meilę gyvūnams. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvūnai namie būtini

Moteris prisimena, kad vaikystėje augino žiurkėnus, – jie jai labai patiko, tik problema, kad gana trumpai gyvena, o išsiskyrimai būna skaudūs.

Dar mama jai pasakojo, kad su sese vis parsinešdavo kokių gyvūnų iš gatvės ir mėgindavo juos išgelbėti. Kartą atsinešė rastą laukinį paukštuką, patekusį į dervą, ežiuką su sulaužyta koja, kuriam teko dėti langetę, o pasveikusį paleido į mišką. Tėveliui dukterų kvietimu teko gelbėti kregždę, įsipainiojusią virvelėje.

„Dabar gyvūnai yra mano poilsis, atsigavimas, gera būti su tais, kurie tave išklauso ir niekada neišduos“, – sako V. Žukauskienė.

Jos įsitikinimu, kai namuose yra gyvūnų, tai ypač gerai vaikams. Nors gyvūnai ir yra tėvų atsakomybė, vaikai, rūpindamiesi mažesniais, mokosi atsakingumo.

„Mano manymu, meilę gyvūnams reikia skiepyti vaikams kuo anksčiau. Juk tai mes, žmonės, esame Žemės svečiai, kur gyvūnai gyveno ir vystėsi daugybę milijonų metų“, – svarsto Violeta.

Ir nors šeimos namuose gyvenantys augintiniai – jos pasirinkimas, vaikams jie taip pat patinka, gal tik kiekvienam savas. Sūnums, pavyzdžiui, patinka šerti driežą – patys paprašė, kad driežas atsikraustytų į jų kambarį, kol užmiega, stebi jį. Dukra savo kambaryje laiko krabą ir žuvytes – šeria juos, prižiūri, padeda valyti akvariumą ir terariumą. Vyras Rimantas be galo myli Snapę – jie randa bendrą kalbą, o apsipirkdamas jis nepamiršta prigriebti skanėstų papūgai.

Gyvalazdės – pasyvūs vabzdžiai

Gyvūnus mėgstanti Jurgita pasakoja esanti smalsi, tad vis sugalvoja ką nors išmėginti. Yra auginusi ir žuvyčių, ir amadinų, ir didžiųjų afrikietiškų sraigių. Tiesa, įvairiems nariuotakojams, vabzdžiams didelių simpatijų nejuto. Tačiau atsitiko taip, kad sūnus Laurynas dar pradinėje mokykloje gavo užduotį susipažinti su tais, kurie gyvena žolėse, samanose, prie žemės.

„Mes pasirinkome šimtakojus ir ėjome jų ieškoti, – pasakoja moteris. – Paskui sūnus susidomėjo įvairiais mažais padarėliais. Kalbėjomės apie tai, kad kai kurie žmonės augina vorus, gyvalazdes. Na, ir prisireikė jam tų gyvalazdžių.“

Taip prieš ketverius metus namuose atsirado pirmosios gyvalazdės. Iš pradžių šeima įsigijo penkias mažytes ir turėjo galimybę stebėti, kaip vos kelių centimetrų vabzdys išauga iki beveik delno dydžio. Gyvalazdės – ne tie augintiniai, kurie kaip šuo ar katė kasdien dovanotų džiugių emocijų, bet labai įdomu stebėti jų virsmą – kaip vos kelių centimetrų vabzdys tampa delno dydžio šakele.

Virsmas: pasak J. Barišauskienės, gyvalazdės – ne tie augintiniai, kurie kasdien dovanoja gerų emocijų, tačiau įdomu stebėti, kaip iš vos kelių centimetrų vabzdžio išauga beveik delno dydžio šakelė./ Asm. archyvo nuotr. 

„Niekada nebijojau vorų, tarakonų, bet ir teigiamų emocijų jie man nekėlė. Kai pradėjome laikyti gyvalazdes, visi vabzdžiai man tapo simpatiškesni. Ir gerai, nes kai mažiau negatyvių jausmų aplinkai, gyventi smagiau“, – sako moteris.

Anot jos, gyvalazdes auginti paprasta: duodi joms pašaro ir gali pamiršti kelioms dienoms – nieko blogo joms neatsitiks, jeigu terariumas tinkamai įrengtas. Kartkartėmis iš terariumo reikia išrinkti apgraužtus lapus, kad nepūtų, papurkšti vandens, nes joms reikia drėgmės, ir tiek.

Gyvalazdės yra žolėdės, tad joms reikia žalių lapų, nors kai kas žiemą šeria ir džiovintais. Jurgita vasarą prisirenka ąžuolo lapų, juos užšaldo, o žiemą atšildo. Ąžuolo lapai tam labai tinka, nes jie nesutęžta. Vasarą problemų apskritai nėra – tinka ir aviečių, erškėtrožių, kinrožių ar kitų kambarinių augalų lapai.

Gyvalazdės gyvena apie metus. Tačiau per metus terariume atsiranda labai daug jaunų augintinių – tenka ieškoti jiems naujų namų. Jurgitos auginamos Vietnamo gyvalazdės dauginasi labai įdomiai: šių vabzdžių patinėliai net gamtoje retai sutinkami – dauguma jų yra patelės, kurios tiesiog deda neapvaisintus kiaušinėlius. Iš kiaušinėlių išsirita kitos patelės, kitaip sakant, vabzdys tarsi klonuoja pats save. „Joms vyriškosios lyties vabzdžių net nereikia – visiškas feminizmas“, – juokiasi pašnekovė.

Įdomu stebėti, kaip gyvalazdės kartkartėmis keičia savo viršutinį sluoksnį. Mat jos auga, o šarvas – ne, ir kai vabzdys nebetelpa į savo šarvą – iš jo išsineria kaip iš kokios kojinės. Išnara lieka kabėti ant šakelės, gyvalazdė dažniausiai pati ją suėda, nes joje yra vabzdžiui reikalingų medžiagų.

Šiuo metu Jurgitos šeimos terariume gyvenančios keturios gyvalazdės skiriasi tik dydžiu – trys didesnės, nes anksčiau išsiritusios, viena mažesnė.

Tai nėra augintinis, kuris išsiskirtų charakteriu, – tik pasyvūs vabzdžiai, kurie kabo apsimesdami lazdelėmis, ir tiek. Jeigu atsargiai paimi ant delno, tupi arba šiek tiek paropoja. Kartais moka ir pagąsdinti – užriečia pilvelį į viršų lyg skorpionas uodegą, bet tai nepavojinga.

Kiti išsiskiria charakteriu

Jurgitos teigimu, sūnui gyvalazdės jau nelabai įdomios – prieina kartais prie terariumo pasižiūrėti, bet tikrai ne kiekvieną dieną. Vabzdžiai daug įdomesni būtų kitam šeimos augintiniui, jei tik galėtų juos pasiekti, – nimfų rūšies papūgėlei Ajai. „Jeigu leistum, tai tikrai patikrintų, kas ten yra, už kojos patrauktų, nes ji labai smalsi“, – sako pašnekovė.

Papūgą ji nusipirko prieš penkerius metus. Ajai, priešingai nei gyvalazdėms, reikia labai daug dėmesio. Ji nori kartu viską daryti, visur dalyvauti, šnekina savo kalba, kad su ja bendrautum.

„Nors įsigyti papūgėlę buvo bendras šeimos sprendimas, dabar aš esu jos didžiausia draugė. Kadangi dirbu iš namų, Aja dažniausiai sėdi man ant peties – narvelis reikalingas tik miegui, lesalui, pietų pertraukai, kai pavargsta kartu darbuotis“, – pasakoja Jurgita.

Tai nėra augintinis, kuris išsiskirtų charakteriu, – tik pasyvūs vabzdžiai, kurie kabo apsimesdami lazdelėmis, ir tiek.

Aja minta specialiais sėklų mišinukais, nors mielai ragautų visko, ką valgo žmonės, nes jai viskas rūpi. Tik namuose gyvenanti katė papūgėlei nelabai rūpi, o katei nelabai rūpi ji. Iš pradžių gal rodė šiokį tokį susidomėjimą, vėliau pradėjo ignoruoti viena kitą. Vienų jų kambaryje šeima niekada nepalieka – niekas nežino, kada gamtos šauksmas gali paimti viršų.

Jurgita pasakoja, kad katę Miauksę, kuriai jau apie septyniolika metų, paveldėjo kartu su butu. „Kai atsikrausčiau į šį butą, ji čia jau gyveno. Butas kurį laiką buvo tuščias, o katę prižiūrėjo ir šėrė kaimynai. Galima sakyti, tai Miauksė priėmė mane į namus, nes ji čia senbuvė. Jos veislė – katė paprastoji“, – juokauja pašnekovė.

Senolė: „Galima sakyti, tai Miauksė priėmė mus į butą, nes ji čia senbuvė“, – juokauja Jurgita./ Asm. archyvo nuotr.

Pasak jos, Miauksė nei ką drasko, nei maistą vagia. Laipioja visur, kur jai reikia, dūksta su sūnumi, jeigu nori, bet maisto nuo stalo neima. Labai kultūringa katė. Tik nemėgsta būti imama ant rankų ar kitaip trukdoma, jeigu ji pati to nenori.

Gyvūnai skatina kurti

Jurgitos gyvenime buvo ir šuo – kažkada vaikystėje, kaime. „Šuniui negalėčiau skirti pakankamai dėmesio, nes jį reikia vesti pasivaikščioti tam tikru laiku, o aš mėgstu vaikščioti savais keliais, savu grafiku“, – sako moteris.

J. Barišauskienė yra dviejų romanų – „Murkiantis Buda“ ir „Po lietaus mus surado Torė“ – autorė. Pirmajame romane svarbus vaidmuo teko katinui, gavusiam pranašišką Budos vardą, kuris tampa tarpininku tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Romanas „Po lietaus mus surado Torė“ – pasakojimas apie moterį, vyrą ir šunį, pažadinantį svajones.

Paklausta, kodėl vienas iš antrojo romanų herojų yra šuo, Jurgitai lyg ir mažiau pažįstamas gyvūnas, autorė aiškina: „Iš esmės nesu nusiteikusi prieš šunis. Tiesiog, kalbant apie šią istoriją, tai tikriausiai ne aš pasirinkau ją, o ji pasirinko mane. Mintis pasakoti ją būtent iš tos benamės kalės pozicijos atėjo per sapną, kai aš susapnavau vienakį sužeistą šunį, ir man ši mintis pasirodė labai įdomi. Darbinius, komercinius tekstus rašau susiplanavusi, apgalvojusi ir susidėliojusi. Literatūrinės istorijos gimsta spontaniškai, tiesiog užsikabina kažkoks siužetas ir vyniojasi.“

Rašytoja teigia nesibaiminusi, kad romane bus kokių nors neatitikimų vien dėl to, kad ji mažai pažįsta šunis. Kur kas sunkiau jai buvo dėstyti vyro mintis, nes vyrai protauja kitaip nei moterys.

„Berašant buvo kilę minčių atsisakyti šios vyriškosios dalies, bet tada tekstas tapo kažkoks negyvas, neįdomus. Ir palikau, tiesiog vėliau kartu su leidyklos redaktore įvedėme šiek tiek daugiau vyriškumo“, – pasakoja Jurgita.

Ji neneigia – gyvūnai jai suteikia daug minčių, o kartu padeda atsipalaiduoti. Tad nebus nuostabu, jei stebint papūgėlę ar gyvalazdes kada nors gims naujas, su šiais augintiniais susijęs kūrinys.

Įdomūs faktai apie gyvalazdes

Asm. archyvo nuotr. 

• Gyvalazdės – vabzdžiai, įvaldę maskavimosi meną. Jų išvaizda apgaulingai panaši į augalų šakas.

• Gyvalazdžių yra kelios rūšys: raguotosios, Vietnamo, indiškos, sparnuotos, Peru, Galicijos ir kt. Jos skiriasi spalva ir dydžiu. Kai kurios gyvalazdės turi sparnus ir gali skristi.

• Peru gyvalazdės gynybai išskiria baltą, kvapnų, lakų skystį, kuris yra pavojingas žmonėms.

• Susierzinusi raguotoji gyvalazdė pakelia pilvą aukštyn ir gąsdina priekinėmis kojomis.

• Phasma gigas bando įkąsti, kai jaučia grėsmę.

• Šiam vabzdžių būriui priklauso ilgiausias pasaulio vabzdys – milžiniškoji gyvalazdė, kurios ilgis – apie 36 cm (56 cm matuojant su ištiestomis galūnėmis).

Asm. archyvo nuotr. 

„Žinokite, atsirado, labai ačiū. Visas rajonas žinojo, nes pasirodė straipsnis. Papūga nutūpė žmogui ant peties, o jis mus paskambino, neseniai atsiėmėm“, – trečiadienio rytą paskambinę į redakciją, pasakojo sparnuočio šeimininkai.

Kaip portalui kauno.diena.lt antradienį pasakojo vis metų pilko paukščio su dideliu snapu ir raudona uodega savininkas Augustas, sparnuotis iš kiemo Ringauduose, Ievų take, ištrūko balandžio 27 dieną apie 19 val. nešamas iš lauke pastatyto narvo.

„Nešiau ją tupinčią ant peties į namo vidų prilaikydamas ranka. Papūga ištrūko ir nuskrido link Kamšos botaninio zoologinio draustinio“, – detales vardijo pašnekovas.

Jis spėjo, kad sparnuotis galimai klaidžios kur nors pamiškėje ir tūpčios ant žemesnių šakų, į miško gilumą skristi neturėtų. „Jau ieškojome daugelyje vietų, tačiau paieškos kol kas – bevaisės. Jei kam nors pavyktų pirmiesiems surasti mūsų papūgą Kirą, geriausia būtų mėginti artintis rankoje turint saulėgrąžų ir švelniai sakant: „Kira, ateik, turiu saulėgrąžų““, – sakė Augustas.

Jo teigimu, pirmąją dieną pilkoji papūga viskuo džiaugiasi, antrąją tyrinėja – skabo šakas, lapus, o trečiąją dieną esą jau turėtų būti išalkusi.

„Trečiadienio vakaras bus trečioji diena, kai ji pabėgo. Todėl, tikėtina, kad ieškosis maisto ir nebebus pamiškėje, o pamačiusi žmogų, kur kas drąsiau nei įprastai bandys artėti. Gali būti, kad sutiktą žmogų net prisileis. Papūgą pamačius tupint ant šakos ar vaikštant kieno nors kieme, būtų geriausia prieiti darant lėtus judesius bei ramiai kalbinant ir, kaip jau minėjau, tiesiant ranką su saulėgrąžomis. Galbūt išsidrąsinusi užlips, žinoma, gali ir įkąsti, nes žmogus – nepažįstamas“, – antradienį prašydamas visuomenės pagalbos akcentavo Kiros šeimininkas ir pridūrė, kad vieną ranką tiesiant su saulėgrąžomis, galima mėgint tiesti ir kitą pasakant: „Lipk“, nes sparnuotis yra išmokytas atlikti pastarąją komandą.

Ryškiauodegės pleputės

"Prijaukintas papūgos patinėlis – geriausias augintinis. Jis noriau bendrauja, geriau pamėgdžioja kalbą, kelia mažiau rūpesčių dėl sveikatos", – V.Rakauskas vardija priežastis, paskatinusias rinktis patinėlį.

Pilkosios papūgos – nedidelės, maksimaliai užauga iki 33 cm. Ir patinų, ir patelių plunksnos – šviesiai pilkos spalvos, o uodega – ryškiai raudonos.

"Pilkosios papūgos – labai protingi ir labai plepūs paukščiai, – įvardija šios rūšies sparnuočių išskirtinumą. – Jos gali ne tik atkartoti žmogaus tariamus žodžius, bet ir pamėgdžioti intonaciją."

Miko šeimininkas pasakoja, kad mokant papūgą mėgdžioti, reikia labai daug kantrybės. Žodžius reikia tarti aiškiai skiemenuojant, kirčiuojant, o ir intonacija labai svarbi.

Tiesa, klaidų geriau nedaryti. "Įsidėmėto žodžio iš papūgos atminties neištrinsi, todėl jei jau išsprūdo koks nederamas žodis, papūga jį pasigaus, – sako V.Rakauskas, kuriam ne kartą teko raudonuoti dėl Miko žodyno. – Deja, kartais jis nusikeikia. Kartą vienas į svečius užėjęs draugas pasakodamas pavartojo žodį "debilas", Mikas labai pamėgo šį žodį... "

Augintinis visada pralinksmina pažerdamas tiradą išmoktų žodžių, sukeisdamas vietomis jų skiemenis, pamėgdžiodamas girdimus garsus – šuns lojimą, automobilių signalizaciją, buities prietaisų burzgimą.

Įsidėmėto žodžio iš papūgos atminties neištrinsi, todėl jei jau išsprūdo koks nederamas žodis, papūga jį pasigaus.

"Papūgas galima išmokyti įvairių frazių, bet tai nereiškia, kad jos suvokia, ką sakančios. Jos tiesiog mėgdžioja", – sugriauna gajų mitą apie papūgas pašnekovas.

Pilkosioms papūgoms komunikacija yra tokia pats svarbi kaip ir maistas ar vanduo. "Patekusios į naują aplinką, papūgos tiesiog taip užpildo bendravimo, kokį turėtų natūralioje aplinkoje, stoką. Gamtoje šios papūgos gyvena dideliais būriais, – paaiškina V.Rakauskas ir pabrėžia: – O jų gebėjimas mėgdžioti žmonių kalbą labai priklauso nuo namų atmosferos ir saugumo jausmo."

Nepatinka vienatvė

Mikas įprastai būna gerai nusiteikęs, tačiau bloga nuotaika ir jį ištinka. Tada, kaip ir žmogus, jis nelinkęs bendrauti.

"Šių papūgų pasitikėjimą reikia įgyti. Gali praeiti metai ir daugiau, kol pilkosios papūgos prijunka prie naujųjų namų ir pradeda kalbėti. Tad šį paukštį gali rinktis tik kantrūs žmonės. O jei jau pasirinko, gali būti tikri: jis taps tikru šeimos nariu ir draugu", – pasakoja Miko šeimininkas.

Jei jau prisirišo, šis paukštis mokės nudžiuginti. V.Rakauskas tikina, kad Mikas net apglėbia galvą savo sparnais, o paprašytas pasibučiuoti prie lūpų glaudžia snapą. Tiesa, supykęs gali labai skaudžiai įgnybti.

Beje, jam nepatinka vienatvė. Mikas tarsi jaučia, kad šeimininkas kelioms dienoms turi išvykti. Tada, atnešus lesalo, geriau jam ilgai nesipainioti – tuoj įžnybs. O sugrįžus reikia pasigerinti: leisti paskraidyti po butą, palaipioti po specialiai jam pastatytą medžio kamieną. Tada teks susitaikyti su netvarka ir nuostoliais. Mat papūga tyrinėja aplinką snapu, ji gali išknibinėti baldus, paveikslus, laidus, todėl ilgam iš narvo jos išleisti negalima.

Visavertė mityba

Prieš įsigyjant pilkąją papūgą reikia gerai pasverti ne tik savo gebėjimą ilgalaikiam įsipareigojimui (Žako papūgos nelaisvėje gali išgyventi iki 80 metų), bet ir įvertinti savo finansinius pajėgumus.

"Jau pats paukštis nepigiai kainuoja. Aš mokėjau 600 eurų, tačiau dabar be mažiausiai 800 eurų vargu ar pavytų gauti", – nekuria iliuzijų V.Rakauskas.

O kur dar narvas, nes mažo šiam paukščiui tikrai nepakaks. "Norėdami šiam paukščiui sudaryti kuo geresnes gyvenimo sąlygas, turime nupirkti jam kiek įmanoma didesnį narvą", – ragina pašnekovas.

Norėdami šiam paukščiui sudaryti kuo geresnes gyvenimo sąlygas, turime nupirkti jam kiek įmanoma didesnį narvą.

Nemažai dėmesio ir finansų pareikalaus šio paukščio mityba. "Mikas lesa ir virtą kiaušinį, ir sūrį, ir varškę, tačiau pagrindinis jo maistas – specialiai didžiosioms papūgoms subalansuotas lesalas. Patiems tokį paruošti būtų sunku, užimtų daug laiko", – sako V.Rakauskas.

Jame reikiamas kiekis vaisių ir daržovių, suteikiančių papūgai reikalingų medžiagų, įvairiausių sėklų ir grūdų. "Žako papūgai galima duoti vaisių ir daržovių, tačiau darykite tai pamažu, kad priprastų skrandis", – pataria papūgos augintojas.

Papūgą galima palepinti ir gardėsiu – pagerintu lesalo mišinys, sulipintu iš medaus ir kitų medžiagų. Kaip ir žmogui, papūgai gali stigti vitaminų, todėl norint, kad augintinis gerai jaustųsi, būtų sveikų kaulų ir gražių plunksnų, teks pirkti ir vitaminų bei papildų.

Mokome kalbėti

• Pradėkite mokyti nuo paprastų žodžių: "labas", "labanaktis", "ate", "ateik" ir pan.

• Paukščiui reikia kartoti tuos pačius žodžius aiškiai, ramiai, džiaugsmingai. Labai svarbu kalbėti švelniu balsu, kad paukštis priprastų prie jūsų balso tembro ir nebūtų baikštus.

• Nieko blogo, jei paukštis nekartos jūsų mokomų žodžių ilgą laiką – anksčiau ar vėliau ištars pirmąjį žodį, o tada jau pradės kartoti visus girdėtus žodžius ir frazes.

• Per daug neraginkite ir neverskite šio paukščio kalbėti – tai gali sukelti priešingą reakciją.

• Jokiu būdu nesielkite su šiuo paukščiu grubiai. Grubiam žmogaus elgesiui Žako papūgos yra ypač jautrios.

Namų fotosesija

Pasidalykite savo džiaugsmu

Mūsų augintiniai – ištikimiausi, niekada neišduosiantys draugai, pripildantys namus džiugesio ir padovanojantys mums gerų emocijų. Ir nesvarbu, kas po jūsų namų stogu yra tas pozityvumo užtaisas – šuo, katė, žiurkėnas ar papūgėlė, pasidalykite savo džiaugsmu. Nuotraukas su jūsų augintinio pristatymu siųskite e.paštu: namai@kaunodiena.lt. Smagiais vaizdais pakelsime nuotaiką karantino įkaitams.

Nustatyta, kad moteris žodžiu susitarė su jos butą nuomojančiu vyru, kad, gyvendamas jos bute, jis prižiūrės Ara ararauna veislės papūgą. Tačiau nuomininkas šio susitarimo nesilaikė ir 5,5 tūkst. eurų vertės paaukštį kartu su narvu pardavė.

Priremtas įrodymų vyras pripažino kaltę ir paaiškino, kad aštuonis mėnesius nuomojamame bute prižiūrėjo papūgą, ją maitino iš savo lėšų.

Netekęs darbo, jis buvo piverstas nedelsdamas išvykti į užsienį ir neturėjo laiko ieškoti papūgos savininkės. Nuomininkas pardavė papūgą nepažįstamam asmeniui už 300 eurų, o pinigus išleido savo reikmėms.

Po kiek laiko buto savininkė bandė susisiekti su nuomininku, bet jis telefonu neatsiliepė. Tada ji paprašė draugę apžiūrėti butą. Durų niekas neatidarė, todėl šeimininkės bičiulė pirmame aukšte esantį butą apžiūrėjo pro langą. Bute nebebuvo nuomininko daiktų, nesimatė ir papūgos su narvu.

Tai sužinojusi buto savininkė parašė pareiškimą policijai ir suskubo grįžti namo. Klaipėdoje ji išsiaiškino, kad nuomininkas pernuomojo butą kaimynei. Atgavusi raktus buto savininkė įsitikino, kad papūgos bute nebėra.

Pradėjusi ieškoti savo paukščio, ji į socialinį tinklą įdėjo skelbimą apie neteisėtai parduotą vertingą paukštį. Atsiliepė moteris ir nurodė žinanti, kas įsigijo jos papūgą. Galiausiai savininkė paukštį atgavo.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę. Kaltinamasis anksčiau jau buvo teistas ir beveik visus kartus – už nusikaltimus nuosavybei.

Atsakomybę lengvinanti aplinkybė – vyras prisipažino ir gailėjosi dėl savo polegio.

Kaltininkui skirta 1,7 tūkst. eurų bauda.

Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas neskundžiamas, tačiau nuteistasis per 14 dienų turi teisę paduoti prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme.

Vakar klaipėdiečius, einančius dviračių taku palei kopas, Smiltynėje apstulbino netikėtas vaizdas – tuo pačiu taku, tarsi kokia turistė, ramiai žingsniavo banguotoji papūgėlė.

Šie paukšteliai natūralioje gamtoje gyvena Australijoje, pas mus Lietuvoje banguotosios papūgėlės auginamos namuose.

"Iškart supratau, kad paukštelis paspruko nuo savo šeimininkų. Šiltuoju metų laiku dažnai pasitaiko, kai augintiniai išskrenda pro pravirus būstų langus. Tačiau labai nustebino, kaip ji perskrido Kuršių marias?" – kalbėjo klaipėdietė.

Papūga poilsiautojus prisileido gana arti, buvo matyti, kad žmonių nebijo, tačiau, pabandžius ją pagauti, nuskrido ir nutūpė aukštame berže.

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys nė neabejojo, kad paukštelis pabėgo iš namų: "Esu matęs Ventės rage ir Kramerio papūgą, visą savaitę čia gyveno, aukštai skraidė. Lietuvoje tos didelės žalsvos papūgos pastebėtos jau 5–7 kartus. Net Klaipėdoje yra žiemojusi. Jų dabar jau daug yra Anglijoje, peri ir Vokietijoje, pastebėtos net Lenkijoje, kur jos ėmė perėti uoksuose."

Anot pašnekovo, banguotoji papūgėlė išgyventi Smiltynės miške vasarą turi šansų, žiemą – nelabai, ir ne dėl šalčio, esą paukščiai geba jį ištverti, bet dėl maisto trūkumo.

Papūga sulaikyta Teresinoje, Piaujo valstijos sostinėje. Pareigūnai kaip tik vyko į narkotikais prekiaujančios poros namus. Kai jie priartėjo, papūga sušuko „Mamyte! Policija“, rašo „Times“. Policijos atstovas sakė: „Ji buvo išmokyta tai daryti. Ji iš karto pradėjo rėkti, kai mus pamatė“.

Brazilijos žurnalistas, matęs paukštį po sulaikymo, jį apibūdino kaip „labai paklusnų“. Policijoje ji neišleido nė garso. Veterinaras patvirtino, kad papūga „nebendradarbiavo“: „Pro šalį ėjo daug policininkų, tačiau ji tylėjo“.

Papūga perduota zoologijos sodui. Čia ji bus išmokyta skraidyti ir po trijų mėnesių paleistą į laisvę. Buvusiems jos šeimininkams tuo tarpu gresia procesas. Policija pas juos rado kreko ir marihuanos.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, apie 17 valandą Mokyklos gatvėje užsidegė gyvenamojo namo rūsyje buvusi katilinė.

Iš katilinės ugniagesiai išnešė 500 kg smilkusių granulių.

Taip pat iš katilinės išneštos devynios papūgos su narveliais.

Prieš savaitę į policiją kreipėsi klaipėdietė, kuri buvo išnuomojusi savo butą Kretingos gatvėje. Moteris pati negalėjo auginti didelės papūgos Ara Ararauna ir susitarė, kad nuomininkas ją prižiūrės.

Vasario 23 dieną 44 metų buto šeimininkė sužinojo, kad nuomininkas nebegyvena jos bute. Iš buto dingo ir papūga, kurią moteris įvertino 4,5 tūkst. eurų, bei didžiulis paukščio narvas, vertas tūkstančio eurų.

Moteris apie vagystę pranešė tą pačią dieną, policininkai patikslino aplinkybes ir beveik po savaitės pradėjo ikiteisminį tyrimą. Policijai yra žinoma įtariamojo asmenybė, pareigūnai bando ieškoti šio vyro.

Tai ne pirmas kartas, kai Klaipėdoje pavagiamas egzotinės veislės paukštis. Paskutinį kartą Ara buvo pavogta iš prekybos centro „Banginis“. Tada sparnuočio rasti nepavyko. Anksčiau būta panašių vagysčių iš kitų parduotuvių ir iš vieno paukščių augintojo. Viena papūga buvo surasta, kitos neatsirado. Tokie brangūs paukščiai, paprastai turi žiedą, pagal kurį yra atpažįstami.