Teigiama, kad jaunas vyras mirė trečiadienį savo namuose, JAV, Teksaso valstijoje, nuo medicininių komplikacijų.

Didžiausias sportininko pasiekimas – 2015 m. pasaulio čempiono titulas, iškovotas Pekine.

Jis yra vienintelis Kanados sportininkas, įveikęs 6 metrų ribą. Tai padarė 2016 m.

Sportuoti pradėjo atsitiktinai

Vandens formulės F2 varžybos Lietuvoje dar tik skinasi kelią tarp sporto šakų, nors šalis jau gali pasididžiuoti lenktynininkais Europos ir net pasaulio čempionais. Štai 2021 m. jauniausio amžiaus, vadinamosios „Formula future“ (Ateities formulė) delfinų (nulinėje) klasėje laurus nuskynė ir pasaulio čempionato nugalėtoju tapo vos septynerių Kemas Mitkus – jis susižėrė nugalėtojo taures slalomo ir manevravimo rungtyse. Antrąjį kartą pasaulio čempionu jau pirmoje klasėje jis tapo šiemet, liepos 26–30 d., Kroatijoje vykusiame UIM (Union Internationale Motoautomatique, liet. Tarptautinė vandens motosporto sąjunga) Circuit disciplinos „Formula Future“ klasės pasaulio čempionate.

Kaip pasakoja Kemo tėtis Kęstutis Mitkus, sportuoti vaikas pradėjo visai neseniai, kai, užklupus COVID-19 pandemijai, kaunietis, aukščiausio meistriškumo lenktynininkas Edgaras Riabko netikėtai įstrigo Lietuvoje. Dukart Europos čempionas, pasaulio vicečempionas ėmėsi iniciatyvos mokyti vandens lenktynių paslapčių vaikus. Po poros mėnesių, įveikęs visus biurokratinius barjerus, jis įkūrė Lietuvos motorlaivių akademiją ir savo paties įrengtoje bazėje prie Kauno marių 2020 m. vasarą pradėjo treniruoti jaunuosius patrakėlius. Neįtikimai greitai pasirodė ir pirmieji pamokų rezultatai. Jau 2021 m. vasarą jaunieji Lietuvos lenktynininkai ėmė skinti pergales.

Sėkmė: šiemet Kroatijoje vykusiame „Formula Future“ klasės pasaulio čempionate Kemas vėl lipo ant aukščiausios apdovanojimų pakylos – buvo geriausias tarp pirmos klasės lenktynininkų. / Šeimos archyvo nuotr.

Labiausiai sekėsi mažiausiems. Tuomet dar tik septynmetis Kemas čia tiesiog sužibo. Jis tapo prizininku visų lygių varžybose – tiek Lietuvos pirmenybėse, tiek Europos, tiek pasaulio čempionate.

„Nieko nežinojome apie šį sportą – tiesiog laikraštyje perskaitėme, kad Europos čempionas treniruoja vaikus. Mažiukus, o ne kokius pažengusius. Pagalvojome – tokio meistriškumo žmogus su vaikais užsiims... Kemas tada buvo vos sulaukęs šešerių, tokį nelabai kur yra nuvesti, – pasakoja Kęstutis. – Tad nuvažiavome į Kauną, nes treniruotės Kauno mariose vyksta. Galvojome – pažiūrėsime. Treneris Kemą iškart į laivą įsisodino. Jis, vos pabandęs, užsikabino. Nuo pirmo karto motoriniu laivu plaukė nieko nebijodamas. Abu su treneriu plaukia laimingi, išlipa laimingi. Tai neliko ką daryti – tik vežioti į treniruotes.“

Brangus hobis

Jaunieji lenktynininkai motorlaivius valdo patys, per varžybas atlieka ir greičio, ir manevravimo užduotis, demonstruoja ne tik technikos valdymo įgūdžius, bet ir gebėjimą savarankiškai mąstyti ir greitai priimti sprendimus, žaibiškai reaguoti. Varžybų metu motorlaivis gali išvystyti 40 km/val. greitį.

Lenktynininkai rungiasi šešiose klasėse pagal amžiaus grupes: nuo jauniausių šešiamečių septynmečių pradedančiųjų, vadinamų delfinais, iki šešiolikmečių–aštuoniolikmečių paauglių iš penktosios klasės. Kemas jau baigė varžytis pirmoje klasėje ir iki 18 metų galės pakilti iki penktos klasės. Kuo daugiau sportininkui metų, tuo motorlaiviais galingesniu varikliu ir sudėtingesnėmis trasomis gali plaukti.

Šeima: didžiausias Kemo pagalbininkas ir jo pasiekimų gerbėjas – tėtis K. Mitkus. / Šeimos archyvo nuotr.

Kaip aiškino K. Mitkus, šioje sporto šakoje Kemo amžiaus grupėje yra dvi klasės. Viena klasė yra „Formula future“, kai sportininkai plaukia guminiais motorlaiviais, kurie priklauso Lietuvos motorlaivių akademijai. Šioje klasėje Kemas du kartus ir laimėjo pasaulio čempiono titulą. „Formula Future“ klasėje visi vaikai turi vienodas galimybes, nes vienas vaikas plaukia, o paskui į tą patį laivą sėda kitas.

Kita, GT10, klasė – daug įdomesnė, nes ten jau vyksta tikrosios lenktynės. „Formula Future“ klasėje laimi tas, kieno geriausias laikas, o GT10 klasėje – atplaukęs pirmas. Tėra sportininkas, laivas, vairas ir greitis. Jeigu atplaukei pirmas – ir esi pirmas.

Tiesa, GT10 klasę tik prieš porą metų pripažino Tarptautinė motorlaivių federacija. Šįmet pirmą kartą vyko šios klasės Europos čempionatas, o kitąmet numatomas pirmasis pasaulio čempionatas.

Tačiau šioje klasėje akademija iki šiol turėjo vieną motorlaivį ir daug vaikų, norinčių juo plaukti. Kadangi Kemas labai norėjo varžytis būtent šioje klasėje, pernai šeima jam nupirko GT10 klasės motorlaivį (kaip santykinai neblogą automobilį). Plaukti juo vaikas galės, kol sulauks dvylikos metų; vėliau, norint varžytis, reikės persėsti į didesnį ir galingesnį laivą.

Įkvėpėjas: Kemas su treneriu, motorlaivių sporto šakos siela E. Riabko. / Šeimos archyvo nuotr

„Tai brangus sportas – galima sakyti, visos mano pajamos Kemo sportui skiriamos. Kadangi šis sportas Lietuvoje dar tik atgimsta, nėra populiarus, iš valstybės finansavimo labai mažai gauna, visas sąnaudas padengia jaunųjų sportininkų tėvai. Savo lėšomis važiuojame į treniruotes, į varžybas, net tokio pat dydžio starto mokestį kaip suaugusieji sportininkai už vaikus susimokame. Neseniai buvome varžybose Estijoje, tai pirmą kartą starto mokesčio nereikėjo mokėti – už vaikus sumokėjo rėmėjas. Tad, norint užsiimti šiuo sportu, arba tėvai turi būti verslininkai, arba reikia susirasti rėmėją. Mums belieka ieškotis rėmėjo“, – sako Kemo tėtis.

Vis dėlto Kęstutis nusiteikęs investuoti į sūnaus pomėgį tiek, kiek pajėgs. „Žinote, jis – vienintelis mano sūnus. Aš jį labai saugau. Tačiau mes pasiryžę eiti pirmyn, juo labiau kad pradžia labai gera“, – sako pašnekovas.

Veiklos: tarp Kemo mėgstamų užsiėmimų – ne tik plaukiojimas laivu. Jis dalyvauja įvairiose sporto varžybose, žaidžia futbolą, šoka, konstruoja, o vasarą dar ir augina vištas. / Šeimos archyvo nuotr.

Turi didelių tikslų

Sportas – tai laisvalaikis. Kaip Kemui sekasi mokytis ir įvairios kitos veiklos?

„Jis gerai mokosi, pirmą ir antrą klasę baigė aukščiausiu A lygiu, – sako Kęstutis. – Kol kas mums pavyksta susitarti. Žino – jei nesimokys, nebus ir plaukiojimo. Jis dar lanko muzikos mokyklą, mokosi groti gitara. Ir tai sekasi gerai, nors aš, pavyzdžiui, čia niekuo negaliu jam padėti, nes net natų nepažįstu. Mokykloje šoka viename geriausių Lietuvos moksleivių tautinių šokių kolektyve „Viltukas“ – dvejus metus bandėme ten pakliūti ir pagaliau pavyko. Šokių vadovė pradėjusį šokti Kemą  pagyrė, sakė, jei lankys, bus labai geras šokėjas. Aišku, kaip ir dauguma vaikų, kartais jis pritingi, bet kai kažką daro, viskas pavyksta labai gerai.“

Nieko nežinojome apie šį sportą – tiesiog laikraštyje perskaitėme, kad Europos čempionas treniruoja vaikus. Mažiukus, o ne kokius pažengusius. Pagalvojome – tokio meistriškumo žmogus su vaikais užsiims...

Pats Kemas vardija, kad jam patinka žaisti futbolą klube „Ataka“, plaukioti baseine, šokti, groti gitara, kartais skaityti. Neblogai sekasi ir mokykloje, tik ne visos pamokos patinka. Tėtis priduria, kad jam dar patinka konstruoti, dauguma žaislų atsuktuvo prisilietimą jau yra patyrę.

Vis dėlto labiausiai berniukui patinka plaukioti motorlaiviais. Net tada, kai pirmą kartą išplaukė su treneriu, nebuvo baisu. „Kai plauki su guminiu motorlaiviu, net negali apsiversti – tai ko bijoti? – sako Kemas. – Su  kitu laivu inercija gali išversti lenktynininką. Vieną kartą buvau apsivertęs. Kaip tada? Reikia kažkaip kapanotis. Tačiau nebaisu – juk gelbėtojai yra.“

Šeimos archyvo nuotr.

Žiemą, kai vanduo užšąla ir negali treniruotis, Kemas sako namuose galintis pergalvoti savo taktiką, paanalizuoti klaidas. Reikia žinoti, kad, esant vėjui, jeigu banga verčiasi, negalima posūkyje stabdyti, nes iškart sumažės greitis ir pan.

Kemas sako, kad plaukioti jam vis dar nenusibodo. Jau ir rimtų tikslų savo sportinėje karjeroje turi užsibrėžęs – plaukti vadinamojoje P1 klasėje, pačioje aukščiausioje. „Čia panašiai kaip automobilių sporte „Formulė-1“, – paaiškina.

Gyvenime jis planuoja būti fermeriu. „Jau ir esu jaunas fermeris – vištų turiu kaime Vilkaviškyje, – pasakoja. – Ten gyvena toks kaimynas Romas, jis turi gal apie 65 vištas. Mes kiekvieną dieną su draugais einame pas tą kaimyną – tai kiaušinių rinkti, tai dar ką. Kai šiais metais jis ruošėsi pirkti viščiukų, pasakėme, kad ir mes du paimsime. Galvojome, kad bus geltoni, pūkuoti, bet buvo beveik suaugusių vištų dydžio. Taip ir atsirado dvi vištos pas mus. Jauniklės, bet jau deda kiaušinius.“

Tiesa, dabar, kai Kemui reikia mokytis, vištas prižiūri kaimynas Romas. Tačiau, kaskart nuvažiavęs į senelių namus Vilkaviškyje, jaunasis fermeris jas parsineša ir įkurdina šiltnamyje, išvažiuodamas vėl grąžina atgal į gardą. Didžiausias džiaugsmas buvo, kai rado pirmuosius savo vištų sudėtus kiaušinius. Kitai vasarai planuoja daugiau vištų įsigyti ir kiaušnius, kurių nesuvalgys, gal net pardavinėti.“

Naujausias berniuko pomėgis – žvejyba. Prasidėjo tai, kai senelių namuose rado senas bambukines meškeres, su kuriomis tėtis vaikystėje žvejojo. Paprašė sutaisyti ir išmokyti žvejoti. Vėliau už dalyvavimą varžybose Estijoje iš krikšto mamos gavo dovanų naują šiuolaikinę meškerę. Tad dabar Kęstutis su Kemu turi rasti laiko dar ir šiam užsiėmimui.

„Esame laimingi turėdami tiek Kemo veiklose mus palaikančių žmonių ir dėkingi už jam atsivėrusias galimybes“, – sako jaunojo čempiono tėtis.

Solidi persvara

FIA oficialiai patvirtino, kad R. Baciuška šį sezoną apgynė pasaulio ralio-reidų čempionato T4 kategorijos nugalėtojo titulą, iškovotą 2022-aisiais.

Šiemet Lietuvos lenktynininkui net nereikėjo laukti paskutinio, penkto, pasaulio čempionato etapo, vyksiančio spalio 12–18 d. Maroke.

Rugsėjo 1-ąją Argentinoje finišavo ketvirtas etapas. R. Baciuška su savo šturmanu Orioliu Vidaliu jame nedalyvavo, tačiau lietuvis jau užsitikrino čempiono titulą, nes po trijų etapų jo persvara prieš artimiausius varžovus – itin solidi.

Per etapus Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Meksikoje tauragiškis surinko 189 taškus. Argentinoje pergalę šventęs japonas Shinsuke Umeda pelnė 50 taškų, jis bendroje įskaitoje su 129 tšk. pakilo į antrą vietą.

Maroke bus galima surinkti daugiausia 55 tšk., tad lietuvis – nebepavejamas.

Kažkiek keista, kad taip viskas susiklostė – čempionu tapau nedalyvaudamas paskutiniuose etapuose.

Sėkmė – neatsitiktinė

„Būti pasaulio čempionu išties smagu. Pirmas kartas – ypatingas, jis su niekuo nepalyginamas, bet antri metai iš eilės parodo, kad tai nebuvo atsitiktinė sėkmė ir kad galiu apginti titulą. Kažkiek keista, kad taip viskas susiklostė ir čempionu tapau nedalyvaudamas dviejuose paskutiniuose etapuose“, – šypsojosi R. Baciuška.

Pasaulio ralio-reidų čempionatas, kaip įprasta, šiemet startavo prestižinėmis Dakaro ralio lenktynėmis Saudo Arabijoje. Ten sportininkai dėl įskaitinių taškų turėjo kautis dvi savaites.

R. Baciuška laimėjo tris greičio ruožus, dar keturiuose buvo antras ir tik dėl apmaudžios techninės bagio problemos paskutiniuose ralio kilometruose liko antras. Tai leido pasaulio čempionato įskaitai pelnyti 79 tšk.

„Abu Dhabi Desert Challenge“ ir „Sonora Rally“ varžybose lietuvis pranoko visus varžovus ir abiejuose etapuose surinko po 55 tšk.

Pažymėtina ir tai, kad R. Baciuška tiek Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), tiek Meksikoje laimėjo visus greičio ruožus – po penkis, todėl iš viso per tris etapus – net trylika greičio ruožų. Tokios įspūdingos statistikos nėra jokioje kitoje pasaulio čempionato klasėje.

Sės į T3 bagį

„Dakare lenktyniauti visada sunkiausia, nes tai – penkiolikos dienų lenktynės. Abu Dabyje buvo taip pat nelengva, nes reikėjo važiuoti kepinant 38 °C karščiui. Meksikoje laukė kitokie iki šiol nepatirti egzotiniai išbandymai, tačiau ten turbūt buvo lengviausia pergalė“, – prisiminė R. Baciuška.

Pasaulio čempiono titulas apgintas, tačiau Lietuvos lenktynininką bus galima išvysti ir Maroko ralyje, kur R. Baciuška planuoja jėgas išbandyti jau su T3 klasės bagiu.

Yra naujų nuostolių

Ruoštis pasaulio čempionatui mūsų šalies krepšininkai pradėjo Palangoje.

„Susirinks keturiolika žaidėjų“, – praeitą savaitę sakė vyriausiasis treneris K. Maksvytis.

Iškart atvyko dvylika: Jonas Valančiūnas, Rokas Jokubaitis, Tomas Dimša, Eigirdas Žukauskas, Margiris Normantas, Donatas Motiejūnas, Tadas Sedekerskis, Eimantas Bendžius, Donatas Tarolis, Vaidas Kariniauskas, Mindaugas Kuzminskas, Laurynas Birutis.

Nedelsiant papildomai pakviestas su rezervine komanda sportavęs Gabrielius Maldūnas, nes paaiškėjo, kad dėl sveikatos problemų prie pagrindinių kandidatų neprisijungs Gytis Radzevičius ir Martynas Sajus.

„Gytis gydosi riešą, o Martynas traumą patyrė atostogaudamas“, – naujų nuostolių priežastis įvardijo K. Maksvytis.

Kitą savaitę laukiama Igno Brazdeikio ir su Filadelfijos „76ers“ klubu sutartį pasirašiusio Ąžuolo Tubelio. Iš rezervininkų veikiausiai dar atvyks Deividas Sirvydis, galbūt ir Matas Jogėla.

Bendražygiai: masažuotojas J. Petkevičius (kairėje) ir D. Motiejūnas rinktinės stovykloje susitiko po ilgokos pertraukos. E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Mintyse – būsimas žaidimas

„Šįkart surinkti žaidėjus buvo nemažas iššūkis. Kai kurie nuostoliai buvo tikėtini, tad jiems ruošėmės, bet kiti pokyčiai – iš anksto nenumatyti. Vis dėlto manau, kad geru darbu ir susitelkimu ši komanda gali siekti aukščiausių tikslų“, – kalbėjo K. Maksvytis.

Lietuvos krepšinio federacija (LKF) vyrų rinktinei yra iškėlusi tikslą pasaulio čempionate patekti į pirmą aštuntuką. Be to, nacionalinės komandos varžysis dėl septynių kelialapių (juos gaus po dvi Amerikos ir Europos ir po vieną Afrikos, Azijos ir Okeanijos šalių ekipą) į 2024 m. Paryžiaus vasaros olimpines žaidynes.

K. Maksvyčio kariaunos laukia dešimt kontrolinių mačų, iš jų šeši – Lietuvoje.

Dalydamasis mintimis apie galimus būsimus krepšininkų vaidmenis, K. Maksvytis teigė, kad J. Valančiūnas ir D. Motiejūnas dažniausiai keis vienas kitą, o kartu aikštėje rungtyniaus epizodiškai.

„M. Kuzminską kažkiek pabandysime ir jo senoje geroje trečioje pozicijoje, jeigu to prireiks. I. Brazdeikis gali atlikti ir atakuojančio gynėjo, ir lengvojo krašto puolėjo užduotis. Ą. Tubelis man šiek tiek primena Domantą Sabonį, čia jis turėtų būti mobilus, modernus vidurio puolėjas, bet pajėgus rungtyniauti ir kitose puolėjų grandies pozicijose“, – svarstė treneris.

Šeima: M. Kuzminskas – ne vienintelis, į treniruočių stovyklą atvykęs su artimiausiais palydovais. E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Iššūkiai ir nuojautos

„Žaidimo tikrai pasiilgau, jau noriu į aikštę“, – tvirtino J. Valančiūnas ir pridūrė, kad dėl NBA taisyklių kol kas (iki liepos 29-osios) priverstas vengti kontaktinio krepšinio, įskaitant ir treniruotes.

„Malonu, kad yra tokių žaidėjų, kaip Jonas, kuris kasmet atstovauja rinktinei ir rodo pavyzdį jaunimui. Jonas išlaikęs vyresnės kartos mentalitetą: nesvarbu, ar traumos persekiojo, ar sezonas nenusisekė, bet į rinktinę atvyks. Reikia didžiuotis ir džiaugtis, kad tokių žaidėjų dar yra, – sakė D. Motiejūnas. – Treneris Kazys visada sugeba suburti labai vieningą, stiprų kolektyvą. Kova vienas už kitą – svarbiausias dalykas, treneris pasirinks labiausiai norinčius atstovauti komandai ir šaliai. Nepakeičiamų nėra.“

„Man nuojauta kužda, kad viskas bus gerai. Atsakomybė – didelė, bet tai normalu, ji užgrūdina. Man iššūkiai patinka, kaip tikriausiai ir kiekvienam kolegai, atvykusiam į rinktinę“, – teigė R. Jokubaitis.

Patikrins jėgas

K. Maksvyčio kariaunos laukia dešimt kontrolinių mačų, iš jų šeši – Lietuvoje.

Liepos 22-ąją ir 24-ąją Alytuje planuojamos rungtynės su Jordanijos atstovais, 29 d. Panevėžyje – su Ukrainos komanda.

Rugpjūčio 1 d. Kaune vyks dvikova su Sakartvelo krepšininkais, 11 d. Vilniuje – su prancūzais, 14 d. Klaipėdoje – su suomiais.

Be to, rugpjūčio 4 d. Tamperėje – akistata su Suomijos rinktine, 9 d. Orleane – su Prancūzijos komanda, 19 d. Taivane – su puertorikiečiais, 22 d. ten pat – su latviais.

Kaune, Sporto muziejuje, veikiančioje E. Rajunco pasiekimų ekspozicijoje – dziudo, imtynių už diržų (alyš, kureš, koreš, ukrainietiškų imtynių), sambo varžybų apdovanojimai.

Buvęs universalus kovotojas – daugkartinis Lietuvos dziudo čempionatų prizininkas, šalies, pasaulio ir Europos imtynių už diržų čempionas.

„Mano įvaldyti dziudo veiksmai puikiai pritapo pasirinkus kitas imtynes, todėl taip gerai ir sekėsi. Ypač daug padėjo kudo patirtis – tapau dar greitesnis, labiau pasitikintis savo jėgomis, išeidavau kautis žinodamas, kad galiu būti staigesnis, psichologiškai stipresnis“, – interviu „Kauno dienai“ sakė E. Rajuncas, saugos paslaugas teikiančios bendrovės „ES Security“ įkūrėjas ir vadovas.

2013-aisiais Sankt Peterburge įvyko 2-osios pasaulio kovos menų žaidynės „Combat“, jos savo statusu prilygsta planetos čempionatui. Šias žaidynes yra pripažinęs Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK).

Tąkart jėgas išmėgino aikido, dziudo, klasikinių imtynių, kendo, sumo, džiudžicu, kikbokso, bokso, Tailando bokso, savate, karatė, sanshou, sambo, tekvondo, vušu, imtynių už diržų, graplingo, pankrationo meistrai.

E. Rajuncas imtynių už diržų (svorio kategorija iki 90 kg) varžybose 5:0 nugalėjo Rusijos atletą Islamą Abaichanovą, 1:3 pripažino Togo atstovo Kouamio Sachos pranašumą, tačiau dėl geresnio surinktų taškų skirtumo pateko į finalą ir 5:0 privertė kapituliuoti ukrainietį Leonidą Riabčuną.

Prisiminimai: tarp trofėjų – ir kimono iš Kazachstano, kur pasaulio čempionate beveik be poilsio kovojęs kaunietis laimėjo bronzos medalį./Justinos Lasauskaitės nuotr. 

– Šią pergalę tebelydi skirtingi prisiminimai. Didžiavausi, kad esu lietuvis, nes arenoje skambėjo mūsų šalies himnas, kilo Lietuvos trispalvė. Kartu jaučiau kartėlį: atstovavau Lietuvai ir užėmiau pirmą vietą pasaulio lygio varžybose, tačiau ant prizininkų pakylos stovėjau vilkėdamas nuosavą „Nike“ sportinį kostiumą, o ne nacionalinės rinktinės aprangą. Buvo nuoširdžiai gaila, kad mūsų šalyje tik tam tikros sporto šakos sulaukia palaikymo, – pasakojo E. Rajuncas.

– Savo trofėjų ekspoziciją Sporto muziejuje pavadinote „Viso gyvenimo sporto pasiekimų“ paroda, nors jūsų dar negalėtume vadinti veteranu. Ar tai reiškia, kad kovos menų sportas – jau užbaigtas jūsų gyvenimo etapas?

– Manau, galima drąsiai sakyti, kad šis etapas yra baigtas. Paskutinį kartą varžybose dalyvavau prieš aštuonerius metus ir iš jų išvykau žinodamas, kad tikriausiai nebesugrįšiu. Atsisveikinimas su didžiuoju sportu nebuvo kategoriškas žingsnis, bet auganti šeima ir verslas, taip pat ir amžius – juk 30-ies imtynininkas jau veteranas – paspartino sprendimą. Vis dėlto kovos menų sportas visada liks širdyje ir, manau, dar žengsiu ant tatamio, bet tik savo malonumui arba pasidalyti sukaupta patirtimi ir žiniomis su jaunesne karta.

Prisiminimai: tarp trofėjų – ir kimono iš Kazachstano, kur pasaulio čempionate beveik be poilsio kovojęs kaunietis laimėjo bronzos medalį./ Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kada iškovojote pirmą sportinį trofėjų? Kokių likę įspūdžių iš tų varžybų?

– Tai diplomas už antrą vietą 1992-ųjų Lietuvos dziudo čempionate. Tąkart mano svorio kategorija buvo iki 32 kg. Prisiminimai – puikūs, nes tai pirmas mano karjeros liudininkas.

– Ar esate iš varžybų organizatorių gavęs egzotiškų, neįprastų apdovanojimų – juk kovojote Kazachstane, Indijoje, Pietų Korėjoje, kitose tolimose šalyse?

– Irane absoliučios svorio kategorijos varžybų prizininkams dovanojami avinai, bet man neteko jo gauti. Gėles palikdavau viešbučiuose. Įdomesni prizai – diplomai, primenantys, kad lietuvių kalba – viena sudėtingiausių pasaulyje. Taisyklingai parašytą savo vardą ir pavardę pamatydavau retai.

– Sporto muziejaus ekspozicijoje yra kimono su emblema „Kazachstan“. Ką jis primena?

Per varžybų pertraukėlę tiesiog salėje užmigau, tačiau neilgam – pažadino, vėl pakvietė kautis.

– Dvi aprangas gavau pasaulio kuraš imtynių čempionate Kazachstane. Jos primena labai sunkią kelionę per Maskvą, kur teko laukti net keturiolika valandų – paaiškėjo, kad federacija nupirko bilietus ne tai dienai. Galiausiai atskridome į Kazachstaną 6 val. ryto, lėktuve termometras rodė, kad lauke – 42 °C šalčio. Vyliausi, kad tai galbūt klaida, nes vilkėjau tik kostiumą. Net šiurpas nukrėtė, kai pamačiau, kad iš lėktuvo kartu išlipo afrikiečiai, apsirengę plonais sintetiniais sportiniais drabužiais... Netrukus čempionato organizatoriai skubėjo pirkti jiems žieminių striukių. Viešbutyje taip pat buvo labai šalta, bet reikėjo nors kiek numigti. Po 45 minučių mane pažadino ir pranešė, kad kovoti reikės ne kitą dieną, o netrukus! Piktas ir neišsimiegojęs nuskubėjau į varžybas. Dvi pirmas kovas laimėjau, trečią tik po pratęsimo pralaimėjau vienu tašku armėnui. Per varžybų pertraukėlę tiesiog salėje užmigau, tačiau neilgam – pažadino, vėl pakvietė kautis. Laimėjau tris dvikovas iš eilės ir iškovojau bronzos medalį.

– Ar nepatekote tarp girnų, kai Lietuvos dziudo federacija buvo pradėjusi drausti savo kovotojams dalyvauti kitų imtynių varžybose, netgi taikydavo sankcijas?

– Man pasisekė, nes draudimų ėmėsi, kai jau buvau baigęs karjerą. Spėjau pakovoti ir dziudo, ir sambo varžybose.

Šeima: su parodos Sporto muziejuje ekspozicija susipažino ir E. Rajunco žmona Giedrė, dukros Olivija ir Danielė, sūnus Nojus./ Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas paskatino jus baigti sportininko karjerą?

– 2011-aisiais pasaulio čempionatas Kirgizijoje, prie Isyk Kulio, vyko po atviru dangumi, 1 609 m virš jūros lygio. Nebuvau pratęs kovoti aukštikalnėse. Po varžybų nesupratau, kas atsitiko, – buvo sunku kvėpuoti, skaudėjo visus raumenis. Grįžęs į Lietuvą kreipiausi į medikus, jie atliko daugybę tyrimų ir lyg tarp kitko paklausė: gal buvau aukštikalnėse? Šis neigiamas poveikis – viena priežasčių. Be to, šeimą papildė mažas žmogutis. Supratau, kad atėjo metas, kai privalau pirmiausia rūpintis juo, o ne savimi.

– Ar, baigus aktyviai sportuoti, buvo sudėtinga persiorientuoti į kitą veiklą? Kas labiausiai lėmė, kad radote verslo sritį, kurioje sėkmingai įsitvirtinote?

– Versle jau buvau ir sportuodamas. Saugos tarnyba – sritis, manau, labai artima sportui. Verslas, kaip sportas ir apskritai gyvenimas, susideda iš daugybės besikeičiančių situacijų, išbandymų, reikalauja nuolatinio kantraus darbo, pastangų, lankstumo.

Istorija: 2013 m. pasaulio kovos menų žaidynėse E. Rajuncas (viduryje) įveikė abu kitus prizininkus – L. Riabčuną (kairėje) ir I. Abaichanovą. / E. Rajunco asmeninio archyvo nuotr.

– Koks ryšys jus tebesieja su imtynėmis ar kitais kovos menais?

– Prisidedame prie Gintauto Vileitos vadovaujamos Lietuvos tautinių imtynių federacijos rengiamų varžybų, organizavome „Bushido SWAT 40“ turnyrą, užtikriname saugumą įvairiuose renginiuose, lankausi kudo treniruotėse. Vis dėlto bene daugiausia laiko skiriu šachmatams – sūnus Nojus profesionaliai žaidžia, tad tenka jį palaikyti – pabūti sirgaliumi, o tai sunkiau nei kovoti pačiam. Be to, šiemet Lietuvos šachmatų lygoje Kauno „ES Security“ komanda iškovojo bronzą.

Varžovai atsiliko

Iš Belgijos kilęs ir Nyderlandams atstovaujantis 25-erių M. Verstappenas šiemet pasaulio čempiono titulą buvo užsitikrinęs iki sezono pabaigos likus keturiems etapams.

„Red Bull“ komandos žvaigždė po du kartus triumfavo Italijoje ir JAV, po kartą – Saudo Arabijoje, Ispanijoje, Azerbaidžane, Kanadoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Japonijoje, Meksikoje ir Jungtiniuose Arabų Amyratuose (JAE) surengtose lenktynėse.

Surinkęs iš viso 454 taškus, M. Verstappenas didoka persvara aplenkė monakietį Charlesą Leclercą (308 tšk., „Ferrari“) ir savo bendražygį meksikietį Sergio Perezą (305 tšk.).

Dešimtuke – trys britai

Ch. Leclercas laimėjo tris pasaulio čempionato etapus (Bahreine, Australijoje ir Austrijoje), S. Perezas – du (Monake ir Singapūre).

Į pirmą dešimtuką taip pat pateko britas George’as Russellas (275 tšk., „Mercedes“), ispanas Carlosas Sainzas jaunesnysis (246 tšk., „Ferrari“), britai Lewisas Hamiltonas (240 tšk., „Mercedes“) ir Lando Norrisas (122 tšk., „McLaren“), prancūzas Estebanas Oconas (92 tšk., „Alpine“), ispanas Fernando Alonso (81 tšk., „Alpine“) ir suomis Valtteris Bottasas (49 tšk., „Alfa Romeo“).

C. Sainzas jaunesnysis buvo greičiausias dešimtojo etapo lenktynininkas, G. Russellas – 21-ojo.

Pasirinkimas: keturiskart F1 pasaulio čempionas S. Vettelis nusprendė baigti lenktynininko karjerą. formula1.com nuotr.

Patirtis – ateičiai

Pirmą kartą nė vieno etapo nelaimėjo septyniskart pasaulio čempionas L. Hamiltonas.

„Šis sezonas man – vienas iš trijų prasčiausių per karjerą, bet ne sunkiausias, o toks buvo 2011-aisiais (anuomet britas užėmė 5-ąją vietą – aut. past.), – kalbėjo Lewisas. – Visą čempionatą automobilis elgėsi ne taip, kaip norėjome. Tačiau išbandymai sutelkė komandą, todėl tikiuosi, kad tai pozityvi patirtis ateičiai.“

Tai, kad mūsų automobilis nepakankamai konkurencingas, žinojome jau prieš čempionatą.

„Tai, kad mūsų automobilis nepakankamai konkurencingas, žinojome jau prieš čempionatą. Pavyko atlikti tam tikras korekcijas, bet greitis buvo ne toks, kad Lewisas galėtų susigrąžinti čempiono titulą“, – teigė „Mercedes“ komandos vadovas Toto Wolffas.

Konstruktorių įskaitoje „Mercedes“ su 515 tšk. užėmė trečią vietą. Aukštesnėse pozicijose – „Red Bull“ (759 tšk.) ir „Ferrari“ (554 tšk.).

Džiaugsis gyvenimu

Baigti F1 lenktynininko karjerą nusprendė 35-erių Sebastianas Vettelis.

Šį sezoną „Aston Martin“ komandai atstovavęs vokietis užėmė dvyliktą vietą, o 2010, 2011, 2012 ir 2013 m. tapo pasaulio čempionu.

„Norėčiau pasakyti, kad visam laikui pasitraukiu iš F1, bet jei būčiau labai atviras – nežinau. Kolegos ir bičiuliai man sako, kad po trijų mėnesių norėsiu sugrįžti. Pažiūrėsime, kaip bus, o jau šiandien pradėsiu džiaugtis gyvenimu su šeima“, – kalbėjo S. Vettelis.

Jo idealas buvo legendinis Michaelis Schumacheris.

„Kartą paprašiau jo patarimo. Tikėjausi išgirsti vos ne receptą, kas lemia sėkmę, tačiau Michaelio atsakymas buvo paprastas: mėgaukis tuo, ką veiki, ir mylėk tai“, – papasakojo S. Vettelis.

Planai: 2023-iaisiais F1 sezonas prasidės kovo 5-ąją, numatoma surengti 24 etapus. formula1.com nuotr.

Papildomi trofėjai

Tarptautinė automobilių sporto federacija (FIA) nusprendė F1 lenktynininkus po kiekvieno etapo apdovanoti medaliais.

„Trofėjai, kurie įteikiami prizininkams, vėliau dažniausiai papildo komandų lentynas, o sportininkams tenka kopijos. Medalis bus papildomas, bet unikalus prisiminimas apie sėkmingas varžybas“, – paaiškino FIA atstovai.

Šiemet FIA medalius gavo paskutinio etapo Abu Dabyje prizininkai – M. Verstappenas, Ch. Leclercas ir S. Perezas.

Lietuvos sportininkas ukrainiečių pergalės labui nusprendė atsisveikinti su "Glory" organizacijos pussunkio svorio kategorijos čempiono vardą jam atnešusiomis pirštinėmis.

S.Maslobojevas nugalėjo 30-metį marokietį Tariką Khbabezą ir išpildė savo svajonę.

"Tai ne pirmas man kartas, teko ir anksčiau ieškoti būdų, kaip galima būtų padėti, bet, reaguojant į pastarųjų dienų įvykius ir suprantant, kad netrukus ateis žiema, noriu dar kartą prisidėti prie pagalbos Ukrainai, tikiu, kad tuo pačiu – ir prie jos pergalės prieš agresorę Rusiją", – į gerbėjus socialiniame tinkle kreipėsi sportininkas.

S.Maslobojevas pripažino, kad aukcione nusprendė parduoti jam labai brangų daiktą.

"Su juo aš įgyvendinau didžiausią savo gyvenimo svajonę – tapau galingiausios pasaulyje kikbokso organizacijos "Glory" pussunkio svorio kategorijos čempionu. Šis daiktas ne tik man padėjo siekti savo gyvenimo pergalės, bet ir mano gimtajai šaliai – Lietuvai padovanojo pergalę, kurios iki manęs dar nė vienam lietuviui nebuvo pavykę pasiekti", – feisbuke rašė klaipėdietis.

S.Maslobojevas žadėjo čempiono pirštines atiduoti su savo autografu.

"Ant pirštinių ne tik pasirašysiu, bet ir asmeniškai jas įteiksiu aukciono laimėtojui bei kartu įsiamžinsime nuotraukoje", – pažadėjo sportininkas.

Pusę sumos klaipėdietis skirs Vakarų istorijos fondui, kuris pirks ir veš į Ukrainą reikalingiausias šiuo metu priemones. Likusią sumos dalį sportininkas žada skirti pasiruošimui tolesnėms kovoms.

S.Maslobojevas lapkričio 1-ąją savaitę žada su bičiuliu Aurimu Mockumi pats vykti į Ukrainą ir gabenti paramą.

Aukcionas vyks iki spalio 30 d. 21 val., jį laimės didžiausią sumą už pirštines pasiūlęs asmuo.

Ketvirtadienio duomenimis, socialiniame tinkle už S.Maslobojevo pirštines buvo pasiūlyta 10 tūkst. eurų suma.

Prieš porą savaičių „Glory“ organizacijos pussunkio svorio kategorijoje garbingiausią titulą iškovojęs sportininkas neslepia, kad vis dar gyvena tarsi sapne, tačiau jau planuoja savo ateitį ir titulo gynimą.

Tačiau „Kauno dienos“ studijoje kalbamės ne tik apie jau apdainuotą čempiono diržą. Kaip vaikinas, kovos menus pradėjęs tobulinti tik nuo 18 metų, sugebėjo užkopti į pačią viršūnę, tapti pasaulio čempionu ir tarp mėgėjų, ir tarp profesionalų?

Ir kodėl kovą jis vadina menu, su kokiomis baimėmis susiduria, kopdamas į ringą ir kaip jas įveikia? Apie šeimą, vertybes ir ryžtą siekti tikslo, kai būna dienų, kuomet net iš lovos nesinori lipti.

Pokalbis su atviru ir nuoširdžiu S.Maslobojevu bus įdomus ne tik kovos menų gerbėjams.

Įvertino aplinkybes

Trijų olimpinių žaidynių dalyvis, triskart pasaulio ir Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionas atskleidė, kad minčių apie sportinio gyvenimo pokyčius kilo senokai, tačiau jos sustiprėjo 2021-aisiais.

Pernai J.Kinderiui buvo patikėtos Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) generalinio sekretoriaus pareigos.

„Bandžiau klausytis širdies, mėginau susidėlioti visas susiklosčiusias aplinkybes. Po Tokijo žaidynių nuotaika nebuvo pati geriausia – norėjau baigti sportinę karjerą kuo greičiau, – sakė sportininkas. – Tačiau nesu iš tų, kurie pasirenka neapgalvotus sprendimus, ypač susijusius su 20 metų veikla.“

J.Kinderis įvardijo ir kitas priežastis: „Noras daugiau laiko skirti šeimai, išbandyti save kitame vaidmenyje ir siekti kitų aukštumų. Mano organizmas – taip pat ne pirmos jaunystės. Tai buvo kompleksinis sprendimas.“

Išmokė ir užgrūdino

Paklaustas, ką ateityje iš savo sportinės karjeros prisimins mieliausiai, penkiakovininkas neabejojo: tai pasaulio čempionatų medaliai – 2010-ųjų bronza, 2013-ųjų auksas, 2017-ųjų bronza.

„Visi šie trofėjai turi savo ypatingas istorijas, – tvirtino J.Kinderis. – Įsimintinas ir mano kelias į visas trejas olimpines žaidynes. Šie sportiniai pasiekimai labai daug išmokė. Būta ir nemažai nesėkmių, kurios mane užgrūdino, visada į jas žvelgiau filosofiškai – per daug savęs negraužiau, bandžiau išmokti pamokas ir kiekvieną kartą būti geresniu sportininku ir žmogumi. Olimpinėse žaidynėse man nesisekė, kaip galbūt tikėjausi ar buvau pasirengęs, bet, tikiu, kad dar laukia mano gyvenimo olimpinės žaidynės – kaip ir kiekvieno žmogaus. Viskas priklauso tik nuo to, kokį tikslą išsikeliame.“

Daugiau šypsenų

Dabar reikia rūpintis kitais sportininkais, treneriais, o iki tol man viskas buvo paduodama ant lėkštutės.

Ėmęsis LŠPF generalinio sekretoriaus darbų, olimpietis pripažino, kad sunkiausia buvo keisti jau įprastą dienotvarkę – anksčiau ji buvo kur kas aktyvesnė fiziškai.

„Reikia rūpintis kitais sportininkais, treneriais, o iki tol man viskas buvo paduodama ant lėkštutės, – nusijuokė J.Kinderis. – Žinau, kokios svarbios sporte smulkmenos, todėl stengiuosi į viską žiūrėti atsakingai ir nenuvilti sporto bendruomenės.“

Pasaulio ir Europos čempionas jaunimui palinkėjo visada turėti savo tikslą.

„Siekite jo iš širdies – tuomet gyvenimas bus visavertis, galiausiai lauks ir apdovanojimas. Dar linkiu daugiau šypsotis – manau, to man labiausiai trūko per visą sportinę karjerą.“

Už įdiegtą meilę sportui J.Kinderis dėkingas treneriams: plaukimo – Židrūnei Budrienei, Inai Paipalienei, Pauliui Andrijauskui, bėgimo – Pavelui Fedorenkai, jojimo – Vytui Paznanskiui ir šiuolaikinės penkiakovės specialistams Jurijui Moskvičiovui, Andrejui Zadneprovskiui ir Daliui Strazdui.

Ko tikėtis iš naujovės?

Komentuodamas Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos (UIPM) sprendimą jojimą pakeisti nauja rungtimi – ekstremalių kliūčių ruožu, J.Kinderis sakė, kad varžybų organizatoriams kils mažiau iššūkių.

„Visada norėjome didelių tarptautinių renginių Lietuvoje, bet dėl jojimo negalėjome sau to leisti, tai – didžiulės sąnaudos“, – kalbėjo LŠPF generalinis sekretorius.

Planuojama naują rungtį išbandyti jau šiemet. Įvertinus rezultatus, ją dar turės patvirtinti UIPM kongresas.

„Šiuo metu gyvename tokiame pasaulyje, kai vyksta Ukrainos ir Rusijos karas. Man teko kovoti su rusu ir aš pats tikrai nenorėjau su juo kovoti. Kai sužinojau, kad kovosiu su rusu, jaučiausi blogai – lyg kaltas. Deja, aš jau turėjau kontraktą, įsipareigojimus ir nieko negalėjau pakeisti.

Kova buvo labai sudėtinga emociškai. Visa šalis už tavęs stovi, o tu eini į atsakingiausią karjeros momentą. Spaudimas tikrai buvo jaučiamas, nes privalėjau laimėti ir parvežti diržą. Ir aš, ir visi kiti to norėjo, bet aš žinojau, kad tai bus labai sunki kova“, – prisiminimais dalijosi E. Stanionis.

Su 14 pergalių ir be pralaimėjimų profesionalų ringe žygiuojantis kaunietis neslepia – apie akimirką, kuomet teisėjas kovoje dėl diržo iškelia jo ranką, boksininkas svajodavo ištisus metus.

„Visada svajojau ir netgi įsivaizdavau, kaip skambėtų tie žodžiai „And the new...“. Visada žiūrėdavau ir klausydavau, kaip kiti kovotojai laimi diržą ir tas jausmas atrodydavo neapsakomas. Iš tikrųjų toks jis ir yra. Tik viskas per miglą – adrenalinas ir didelė arena sukuria visai kitą jausmą. Viskas kaip filme“, – teigė E. Stanionis.

„Kitos medalio pusės“ tinklalaidėje apsilankęs pasaulio bokso čempionas papasakojo apie kovos užkulisius, pasiruošimą karjeros akistatai ir kovotojo rutiną, kuri, pasak lietuvio, ne visuomet yra tokia, kokia gali pasirodyti.

„Kai buvau jaunas, aš ėjau kažkur. Nežinojau, kur einu – tiesiog sportavau, mylėjau šią sporto šaką ir dariau daugiau negu visi kiti, – atviravo E. Stanionis. – Vėliau pradėjau iš to ir uždirbti. Vienu momentu visą tai jau norėjau mesti, nes nelabai ką laimėjau, o pasaulio čempionate užėmiau tik 5 vietą ir tas finansavimas buvo sumažėjęs.

Aš mėgstu viską daryti tyliai, nes niekas nėra garantuota ir tu nežinai, kur sportas tave nuves. Tiesiog turi daryti tai, ką myli, o nesėkmių tikrai bus. Pasiekti ledkalnio viršūnę yra labai sudėtinga ir niekas nemato to proceso, kas yra po vandeniu. Ten būna ir ašarų, ir liūdesio, ir pagalvojimų, kad ką aš čia veikiu, galbūt to daryti neverta.“

Anot kauniečio, profesionalo karjeros pradžia taip pat nebuvo lengva piniginiu atžvilgiu. Jei didžiąją laiko dalį sportininkas skirdavo treniruotėms, tai laisvalaikiu tekdavo ieškoti rėmėjų, padėjusių tinkamai pasiruošti ateities kovoms.

„Buvo labai sunku pačioje pradžioje. Buvo labai, labai sunku. Be abejonės, dabar yra geriau, nes jau esu pasaulio čempionas ir galiu iš to pragyventi. Galbūt per kitą kovą mano uždarbis padidės.

Šiuo metu tikrai nesiskundžiu – jau nebereikės galvoti, iš kur paimti pinigų procedūroms ar masažams ir galėsiu save išlaikyti. Žinoma, galvoti apie geresnį automobilį ar apie namus dar sudėtinga“, – kalbėjo pasaulio bokso čempionas E. Stanionis.