2019 m. prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertintas kūrinys per pastaruosius ketverius metus apkeliavo net 33 miestus 26-iose šalyse. Kūrinys rodytas tokiose prestižinėse meno institucijose ir festivaliuose kaip Bruklino muzikos akademija Niujorke, šiuolaikinio meno muziejus MOCA Los Andžele, tarptautiniame Londono teatro festivalyje LIFT, Sidnėjaus menų festivalyje, šiuolaikinio meno centre „E-Werk Luckenwalde“ Berlyne, operos teatro „Colón Fábrica“ erdvėse Buenos Airėse, Paryžiaus rudens festivalyje didžiojoje Viletės salėje, Taipėjaus menų festivalyje, legendiniame operos teatre „Teatro Argentina“ Romoje ir kt.

Platų „Saulės ir jūros“ įvertinimų repertuarą papildo ir faktai, kad britų leidinys „The Guardian“ 2019-aisiais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą.

Šįkart dėmesį norisi nukreipti ne į faktus, bet į pačią operą-performansą. Patrauklia menine leksika globalines problemas ir jų padarinius reflektuojantis kūrinys žavi neįprasta forma, gastrolėse leidžiančia vis prisitaikyti prie naujo politinio konteksto, o moralizuojančio tono atsisakymas – mėgautis originaliais meniniais sprendimais.

Apie tai, kaip „Saulėje ir jūroje“ dera politika ir menas, mintimis pasidalijo operos autorės: L. Lapelytė (L. L.), V. Grainytė (V. G.) ir R. Barzdžiukaitė (R. B.).

Tvarumas: lietuvių menininkių projektas gali atgaivinti jau nebenaudojamas erdves. Nuotraukoje – L. Lapelytė, V. Grainytė, R. Barzdžiukaitė buvusio baseino Lukenvalde (Vokietija) pastate. / Kūrinio organizatorių nuotr.

– „Saulės ir jūros“ anonsuose ryškėja du raktiniai žodžiai – opera ir klimato kaita. Abu potencialiam žiūrovui gali skambėti kiek įpareigojančiai, net gąsdinančiai. Apie ką iš tiesų šis kūrinys?

R. B.: „Saulė ir jūra“ yra dainuojantis paplūdimys, kurį žiūrovai stebi iš viršaus. Dainos, kurias dainuoja veikėjai, yra vienaip ar kitaip susietos su ekologinėmis temomis ir klimato kaita. Visa tai įpakuota į malonų, lengvą vaizdinį ir gražią muziką, todėl grėsmingos nuotaikos, kurias lyg ir sufleruotų kūrinio tematika, nejuntamos, jos yra užmaskuotos.

L. L.: Nors ir vadiname „Saulę ir jūrą“ opera, čia žiūrovai neišgirs tradicinio dainavimo, būdingo operai. Norėjome parodyti tikrus žmones, atskleisti jų charakterius, tad mums rūpėjo natūralūs balsai. „Saulė ir jūra“ nesistengia tilpti į kokio nors žanro ribas, priešingai – siekia jas praplėsti.

V. G.: „Saulė ir jūra“ sujungia labai daug žanrų – čia tekstas, vaizdas ir muzika yra lygiaverčiai, vienodai svarbūs. Tai kūrinys ne vien apie ekologiją ir klimato kaitą. Publika mato paplūdimio situaciją, kuria perteikiamas kasdienybės nerūpestingumas. Po tokiu lengvu paviršiumi žiūrovas gali patirti gilesnio sluoksnio egzistencinę melancholiją.

– Ar „Saulė ir jūra“ mus kažko moko, moralizuoja?

R. B.: „Saulėje ir jūroje“ nėra nei moralizavimo, nei intencijų tai daryti, kūrinys išlaiko lengvumą. Galbūt todėl jis ir pritraukia tiek daug žiūrovų.

V. G.: Kaip konkretesnį pavyzdį galima minėti sceną, kurioje viena iš vasarotojų dainuoja apie medūzas, jūroje šokančias su smaragdo spalvos plastikiniais maišeliais. Ši daina yra labai melodinga, lyg būtų populiariosios muzikos hitas, – ji pasiekia kulminaciją ir išsivysto į priedainį apie užterštą jūrą. Melodijos džiaugsmingumas perteikia ironišką, net groteskišką vaizdinį ir išvengia gąsdinimo retorikos ar moralizuojančios intonacijos. Toks meninis sprendimas klausytojui suteikia kitokį katastrofos patyrimo būdą.

L. L.: Mums labai svarbu, kad žiūrovas pats atrastų prieigą prie šio kūrinio, nesinori jam primygtinai siūlyti jokios konkrečios žiūrėjimo perspektyvos. Galbūt vienas ateina į „Saulę ir jūrą“ paklausyti dainų, kitas šiame kūrinyje įžvelgs ką nors gilesnio, o trečias, pasitelkdamas žvilgsnį iš viršaus, žiūrės į kūrinio vaizdinį kaip į kokį archeologijos radinį, lyg žiūrėtų į jau išnykusį praeities vaizdinį.

– „Saulės ir jūros“ premjera įvyko 2017-aisiais. Nuo tada praėjo daug laiko, keitėsi ir meno pasaulio kontekstas, ir bendras socialinis-politinis klimatas. Ar pastebite, kaip keičiasi žiūrovų reakcija į „Saulę ir jūrą“?

V. G.: Atsiliepimus didžiojoje spaudoje – „The Guardian“ ar „New York Times“ – lydi skambios antraštės, tokios kaip „Apokalipsė gulinėjant ir mėgaujantis“, „Pasaulio pabaiga, kuriai neplojama“. Įvairaus pobūdžio straipsniuose pastebimas kūrinio lengvumas, šviesumas, bet pabrėžiama, kad „Saulė ir jūra“ kalba apie mūsų planetos trapumą.

L. L.: Kaskart su šiuo kūriniu nuvykus į naują vietą suprantu, kad jis vis dar yra aktualus. Man pačiai tai labai svarbu. Tąkart Venecijos bienalėje, kai gavome „Auksinio liūto“ apdovanojimą, „Saulė ir jūra“ reflektavo tuo metu aktualias socialines ir politines temas. Kūrinio aktualumą pabrėžė ir kontekstas, kuriame jis buvo rodomas, – Venecijos aplinka pati savaime primena apie klimato kaitos problemas ir galimus jos padarinius. Vėliau buvo pandemija – dar viena globali katastrofa. Po jos „Saulė ir jūra“ įgavo dar daugiau naujų prasmių. Iki šiol įvairiose operos žiūrovų refleksijose atsiranda vis naujų niuansų, kurie šiandienos kontekste dar labiau suaktualina mūsų kūrinį.

R. B.: Tąkart, vos pasibaigus Venecijos bienalei, įvyko grandiozinis potvynis. Tokio seniai niekas nebuvo matęs, skendo visa Venecija. Prieš porą mėnesių, rodant kūrinį Vilniuje, Islandijoje ir vėl išsiveržė ugnikalnis – tarsi realiu metu pildėsi tai, apie ką dainavo porelė V. Grainytės užrašytame operos tekste. Vienas po kito vykstantys kataklizmai vis primena apie tai, kad Žemei reikia atsivėsinti.

Gastrolės tik patvirtina, kad „Saulė ir jūra“ gali priklausyti visiems meno kontekstams, o kartu – ir jokiems.

– Ar įvairūs kataklizmai ir kitos globalios negandos daro įtaką susidomėjimui „Saule ir jūra“?

V. G.: Kataklizmai susidomėjimo kūriniu tiesiogiai nepaveikia, tačiau žiūrovams, kurie ateina į „Saulės ir jūros“ pasirodymą, kūrinys gali atrodyti paveikesnis – lyg specialiai šioms katastrofoms parašytos eilutės. Nors „Saulės ir jūros“ libretas rašytas prieš septynerius metus, kūrinys nuolat sąveikauja su dabartimi, tad esamojo laiko įvykiai vienaip arba kitaip paryškina kūrinyje esančias temas.

L. L.: Įdomu tai, kad operos turinio mes nekeičiame, tačiau kartais atrodo, kad opera keičia tikrovę, – tai, kas vyksta šiandien, jau buvo užrašyta librete, kartais tai suvokus nukrečia šiurpas.

V. G.: Kartu norisi pasakyti, kad „Saulėje ir jūroje“ šalia ekologijos yra ir kitų svarbių temų – pavyzdžiui, visuotinis žmonijos ir planetos nuovargis. Net ir ekologinė linija pasakojama asmeniškai, per operos veikėjų nuovargį. Kūrinyje ryški ir vartojimo malonumo, kasdienybės džiaugsmo tematika arba reiškinys, kurį galima pavadinti kasdiene amnezija, kai gyvename negalvodami apie ore tvyrančią katastrofą, pamirštame, kad tas džiaugsmas yra laikinas.

– „Saulėje ir jūroje“ veikia labai įvairių personažų – pavyzdžiui, senjorai, homoseksualūs asmenys, kuriuos (bent jau turint omenyje tradicinį įvairių formų teatro personažų repertuarą) galima priskirti mažumoms. Ar tai dar viena politinė žinutė žiūrovui, artikuliuojama šalia ekologinės tematikos?

V. G.: Paplūdimys yra tokia situacija – ir komiška, ir keista, nes po ta pačia saule ant smėlio deginasi labai skirtingo amžiaus ir skirtingų biografijų žmonės. Kurdamos „Saulę ir jūrą“ išsikėlėme užduotį savo kuriamame paplūdimyje atvaizduoti labai įvairaus amžiaus ir konstitucijų žmonių grupes – ne vien tik gražius modelius, bet ir natūralios faktūros poilsiautojus. Iš čia ir randasi veikėjų įvairovė.

L. L.: Personažų įvairovė taip pat atliepia ekologijos temą, kurioje yra labai svarbi bendrystė ir bendradarbiavimas tarp įvairių gyvybės rūšių. Žmogiškoji ekologija yra gebėjimas leisti skleistis įvairovei ir visiems darniai gulėti po ta pačia saule.

R. B: Grįžtant prie mažumų temos – „Saulės ir jūros“ rodymuose Kaune dalyvaus etninių mažumų atstovė – planuojame į pasirodymą įtraukti romų kilmės dainininkę. Gastrolių metu Čilėje operoje dainavo mapučia – kadaise tame regione dominavusios etninės grupės atstovė. Okupuotoje Palestinos teritorijoje (Jeruzalėje) analogišką vaidmenį kūrinyje atliko arabų dainininkė. Tai turėjo stiprų poveikį operos žiūrovams, kurie įpratę arabų kalbą girdėti ir suprasti kaip supykdytų žmonių kalbą. Girdėjome atsiliepimų, kad švelniai arabų kalba interpretuojama melodija žiūrovus be galo jaudino. Ne visada kontekstai turi ką nors ryškaus pasiūlyti, tačiau gastroliuodamos stengiamės ieškoti vietinių aktualijų, atliepti skaudulius.

V. G.: Ir mapučia, ir palestinietė į operos turinį buvo integruotos natūraliai, tai nebuvo į tam tikrą vietą atvykusių menininkių akibrokštas ar skandalingas išsišokimas. Bandėme viską padaryti taip subtiliai, kad turinys liktų tas pats, bet žiūrovas galėtų perskaityti politinę žinutę – kad toje teritorijoje nugesinti balsai būtų išgirsti.

Artima: tarp atlikėjų kiekvienas žiūrovas gali rasti sau artimą herojų. Nuotraukoje – pasirodymas Taipėjaus menų festivalyje. / H. Lang Lino nuotr.

– „Saulė ir jūra“ daugeliu aspektu priartėja prie tikrovės. Kiek iš tiesų kūrinyje yra tikrovės ir kiek meninės fantazijos?

R. B.: „Saulėje ir jūroje“ yra labai daug spontaniškumo – sąmoningai daugelio scenų nerežisavome iš anksto, palikome joms galimybę vystytis pačioms, natūraliai, spektaklio metu. Impulsyvumo galimybė mums, kaip kūrėjoms, labai svarbi. Aktorių, kurie dainuoja, vaidyboje yra daugiau išankstinio susitarimo ar nuspėjamumo, tačiau tiems, kurie scenoje tik veikia, bet nedainuoja, sąmoningai neužkonservavome jokios veiksmų partitūros. Norėjome, kad paplūdimio situacijos vystytųsi kuo laisviau. Jeigu tai galima pavadinti dokumentika ar tikrove dirbtinėje situacijose, tai „Saulėje ir jūroje“ jos yra labai daug. Spektaklio metu gali kilti smėlio audros, nes vaikai pradeda lakstyti po smėlį, jie gali susimušti, nes kuo nors nepasidalija, šunys gali pradėti loti garsiau, nei dainininkai dainuoja, dainininkai gali užmigti prieš savo ariją, nes pasirodymas užsitęsė labai ilgai.

V. G.: Kūrinys trunka keturias ar penkias valandas nesustojamai. Baigiasi viena kilpa, kurios trukmė yra valanda, ir prasideda nauja, į kurią ateina nauji žiūrovai. Atlikėjai neturi fiksuotos pabaigos, kaip įprasta teatre, tad kylantis nuovargis natūraliai atsispindi jų balsuose, jų kūnai natūraliai apsunksta, – visa tai tikra, nesuvaidinta. Dar vienas svarbus momentas – galimybė žiūrovui susitapatinti su beveik kiekvienu dainą dainuojančiu veikėju: su darboholiku, įsimylėjėlių porele, kuriems surasti vienas kitą padėjo nukelti skrydžiai. „Saulėje ir jūroje“ nėra fantasmagorijos ir siurrealizmo, viskas yra kasdieniška.

Užduodama klausimus sau, kviečiu juos reflektuoti ir potencialius žiūrovus, tad kūryboje man labai svarbus dalijimosi momentas ir santykio kūrimas per dalijimąsi.

L. L.: Tekstai ir muzika, ir net buvimas scenoje grįstas tikromis žmonių, kurie veikia operoje, asmenybėmis. Mes juos stebėjome, klausėmės, ir, paveiktos jų skleidžiamos energijos, sukūrėme operos veikėjus. Galima minėti konkrečius pavyzdžius – Svetlana ir Jonas ir tikrame gyvenime yra pora, homoseksuali porelė dažniausiai irgi būna iš tiesų homoseksualūs vyrai, kurie gyvenime nebūtinai yra pora, bet jų identitetas „Saulėje ir jūroje“ nemeluoja. Stengiamės, kad po smėlį lakstantys vaikai ir šunys būtų su savo tikrais tėvais ir šeimininkais, kad buvimas pasirodymo dalimi jiems keltų gerų emocijų.

V. G.: Svetlana ir Jonas (kurie, beje, yra kauniečiai) – mūsų vyresnieji vasarotojai. Svetlana Bagdonaitė yra legendinė „Vilniaus bokštų“ solistė. Čia ji atlieka „Saulės kremo bosanovą“. Jos vyras Jonas nedainuoja, tačiau operoje atlieka labai svarbų vaidmenį – guli šalia ir tepa solistę kremu nuo saulės. Ši mizanscena yra mielai komiška ir paveiki, jos komiškumą sukuria Svetlanos ir Jono tarpusavio santykis – jų natūralus intymumas, tai, kaip sutuoktiniai traukia daiktus iš krepšio, kaip tarpusavyje nebyliai ginčijasi. Ši pora nepakeičiama; jie yra publikos numylėtiniai.

– „Saulė ir jūra“ buvo rodoma labai įvairiuose kontekstuose, ne kartą festivaliuose yra atsidūrusi šalia šiuolaikinio meno žvaigždžių. Kaip šis kūrinys atliepia estetines šiuolaikinio performatyvaus meno tendencijas? Arba kuo išsiskiria iš konteksto?

R. B.: Girdėjome refleksijų, kad Venecijos bienalėje „Saulė ir jūra“ iš kitų meno kūrinių išsiskyrė tuo, kad atvėrė daugiau emocinės gelmės nei įprasta dominuojančiose šiuolaikinio meno tendencijose. Mums pačioms kuriant labai svarbi ne tik turinio ir formos vienovė, konceptuali prieiga, bet ir emocinis užtaisas.

V. G.: Gastrolės tik patvirtina, kad „Saulė ir jūra“ gali priklausyti visiems meno kontekstams, o kartu – ir jokiems. Šis kūrinys rodomas ir teatro, ir muzikos festivaliuose, jį galima traktuoti kaip instaliaciją ar šiuolaikinio meno kūrinį, galima galvoti, kad tai yra vizualus koncertas ar dramos pjesės dainavimas. „Saulės ir jūros“ žanrinis lankstumas yra išskirtinis.

– Kas jums pačioms yra menas?

V. G.: Man menas yra būdas reflektuoti pasaulį ir mane supančią aplinką.

L. L.: Menas man yra santykio kūrimas ir galimybė užduoti klausimų. Užduodama klausimus sau, kviečiu juos reflektuoti ir potencialius žiūrovus, tad kūryboje man labai svarbus dalijimosi momentas ir santykio kūrimas per dalijimąsi.

R. B.: Man menas yra patirties tiltas – tiek perdavimo, tiek perėmimo. Tik ne buities, o būties patirties.

Be to, stebint šventinį gegužės 9-osios paradą, aiškiai buvo matyti bendras vadinamosios Rusijos politinės aukštuomenės sutrikimas ir net neviltis.

Jau bet kam aišku, kad žaibo karas nepavyko, planai – sau, realybė – sau. Antroji pasaulio kariuomenė gavo į kaulus Ukrainoje taip, kad Rusijos vadovybė nebežino, kaip elgtis toliau: pralaimėjimo paskelbti negali, pergalės – taip pat. Už tai gėdos – kiek tik nori.

Tačiau aišku viena, kad Ukraina skęsta žuvusių rusų ir ukrainiečių kraujyje. Kad nužudyta daugiau nei 220 vaikų, tūkstančiai moterų, senelių ir kitų civilių.

Aišku, kad V.Putinas, S.Lavrovas ir kita "aukštuomenė" pateko į karo nusikaltėlių sąrašus ir jų anksčiau ar vėliau lauks teismo procesas, panašus į Niurnbergo. Jei kur ir yra pasaulyje tikrasis nacizmas ir fašizmas, tai jo reikėtų ieškoti tik Maskvoje, Kremliuje.

Kaip A.Hitleris buvo susikūręs pseudoistorinius savo veiklos paaiškinimus, taip atsitiko ir V.Putinui – prisigalvojo pseudomitinių nesąmonių ir patikėjęs jomis ėmė vadovauti keisdamas pasaulį pagal savo suvokimą.

Ta pati istorinė klaida kartojasi. Plius dar ji Rusijos atveju yra paremta ir anomalinės SSRS nostalgija. Ir per šį paradą Maskvoje kariauna žygiavo nešdama ne tik Rusijos, bet ir raudoną SSRS vėliavą su pjautuvu ir kūju.

Tai byloja ne tik apie nostalgiją, bet ir apie norą atkurti šitą kriminalinę Sovietų Sąjungą, kurią sukūrė politiniai banditai Vladimiras Leninas, Levas Trockis ir Josifas Stalinas, remiami recidyvistų, kurių nesugebėjo laiku išgaudyti caro "ochranka".

Šiandien turime reikalą su šitų politkriminalinių elementų pasekėjais, kurių užmojus sunku prognozuoti taip pat, kaip ir "įteisintų vagių" planus Butyrkoje. Aišku tik, kad nieko gero iš banditų nebeįmanoma tikėtis, civilizuotas pasaulis su jais niekada nebesusitars, nes jų mentalitetas yra nusikaltėlių mentalitetas.

Jie kalti dėl sprendimų, nužudžiusių tūkstančius žmonių, ir tam nėra jokio pateisinimo.

67 metų vyras įtariamas atėmęs žmonių laisvę, pakenkęs žmonių sveikatai ir plovęs pinigus. Jis yra antras žmogus, areštuotas šalies šiaurėje esančiame Reinervoldo kaime suradus šią šeimą.

Anksčiau areštuotas 58 metų austras, gyvenęs tame ūkyje, ketvirtadienį stojo prieš tyrimą atliekantį teisėją dėl panašių kaltinimų. Teisėjas nurodė jį sulaikyti dviem savaitėms.

„Susiduriame su išskirtine situacija. Šie žmonės drauge tuose namuose galėjo gyventi nuo 2010 metų, atskirai nuo visuomenės“, – sakoma policijos pareiškime.

Turime priežastį manyti, kad šeši žmonės... toje valdoje buvo ne savo laisva valia. Tiriame, ar tam tikras įsitikinimas arba tikėjimas nulėmė gyvenimo situaciją, kurioje šie žmonės buvo surasti.

Pasak policijos, ši grupė „vadina save šeima“, kurios tėvas yra ketvirtadienį areštuotas asmuo. Jai taip pat priklauso jo vaikai – šeši jauno amžiaus žmonės, kurių vienas pabėgo į vietos barą ir sukėlė aliarmą.

„Turime priežastį manyti, kad šeši žmonės... toje valdoje buvo ne savo laisva valia. Tiriame, ar tam tikras įsitikinimas arba tikėjimas nulėmė gyvenimo situaciją, kurioje šie žmonės buvo surasti“, – sakoma policijos pareiškime.

Šeima buvo surasta, kai vyriausias jos sūnus, kuris atrodė sutrikęs, atėjo į vietos barą ir paprašė pagalbos kitiems šeimos nariams.

Trys kiti žmonės, kurie sako esantys minimo 67 metų vyro vaikai, pranešė, kad prieš aštuonerius metus paliko šeimą ir nuo to laiko negirdėjo jokių žinių apie kitus jos narius. Jų pareiškimą ketvirtadienį paskelbė naujienų agentūra ANP.

Nyderlandų žiniasklaida paskelbė, kad šeima priklausė apokaliptiniam kultui ir „daug metų laukė pasaulio pabaigos“.

Vietos televizija „RTV Drenthe“ anksčiau pranešė, kad austras Josefas B. (Jozefas B.), šeimos tėvas ir vaikai priklausė prieštaringai vertinamai Pietų Korėjos Susivienijimo Bažnyčiai, pagal jos velionį įkūrėją Sun Myung Mooną (Sun Mjung Muną) dar vadinamai Munistų Bažnyčia.

Wimas Koetsieris (Vimas Kutsiris) iš Visuotinės taikos federacijos, kaip dabar vadinasi ši Bažnyčia, patvirtino, kad šeimos tėvas 9-ajame dešimtmetyje buvo narys, bet paskui išvyko į Vokietiją, kur ryšys su juo buvo prarastas.

W. Koetsieris sakė manantis, kad tėvas „drauge su dar kažkuo“ įkūrė savo pačių grupę.

Atokiame ūkyje surastos šeimos byla Austrijoje priminė virtinę atvejų, kai seksualiniai grobuoniai daug metų laikė žmones slaptuose kambariuose. Tarp tų atvejų yra Josefo Fritzlio (Jozefo Friclio), kuris 24 metus rūsyje kalino savo paties dukterį, nuolat ją prievartaudamas, ir Wolfgango Priklopilo (Volfgango Priklopilo), aštuonerius metus rūsyje laikiusio ir nuolat žagindavusio pagrobtą mergaitę, atvejai.

Tėvas ir 18–25 metų vaikai slėpėsi netoli Reinervoldo kaimo šiaurinėje Drentės provincijoje.

Vietos žiniasklaida pranešė, kad šeima buvo surasta, kai vienas iš sūnų sutrikęs nuėjo į barą netoliese, išgėrė penkis bokalus alaus ir paprašė pagalbos, pareiškęs, kad lauke nebuvo devynerius metus.

Jie gyveno izoliuotą gyvenimą.

„Niekada nebuvau susidūręs su tokiais dalykais“, – spaudos konferencijoje sakė vietos meras Rogeris de Grootas (Rogeris de Grotas).

„Policija pradėjo tyrimą gavusi pranešimą iš asmens, kuris buvo susirūpinęs dėl tų žmonių gyvenimo sąlygų“, – nurodė meras.

„Jie gyveno izoliuotą gyvenimą“, – sakė jis ir pridūrė, kad šeima sodyboje gyveno pastaruosius devynerius metus, o keli vaikai apskritai nebuvo oficialiai įregistruoti.

Vietos televizija „RTV Drenthe“, kuri pirmoji paskelbė naujienas, pranešė, kad šeima „rūsyje gyveno daug metų, laukdama „pasaulio pabaigos“.

Kai kurie iš išvaduotų asmenų „nė nenutuokė, kad esama kitų žmonių“, priduriama pranešime.

Atvykę policijos pareigūnai surado už spintelės paslėptus laiptus, vedančius į rūsį, kur slėpėsi šeimos tėvu vadinamas vyras ir penki numanomi jo vaikai.

Šeima neturėjo kontaktų su išoriniu pasauliu ir visiškai išsilaikė iš daržo bei ožkos, pranešė „RTV Drenthe“.

„Tėvas prieš kelerius metus patyrė insultą ir gulėjo lovoje. Jokių jo žmonos ženklų nebuvo“, – sakoma pranešime.

Vieni šį dangaus kūną įvardija esant 2,5 karto didesnį nei Londono dviaukštis autobusas, kiti jau mini, jog jis tiek kartų didesnis už šio miesto simbolį Big Beną. Būta gandų, jog asteroidas gali sunaikinti Meksiką ir JAV, tačiau suskubta juos neigti.

Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Šarūnas Mikolaitis patikino, jog pirmasis asteroidas, pavadintas 2018 VA2, arčiausiai Žemės praskries lapkričio 9 d. 1 val. 1 min. (Grinvičo laiku). Jo apskaičiuotas dydis yra nuo 10 iki 23 m.

"Šis asteroidas priartės 1,87 karto didesne distancija nei atstumas iki Mėnulio. Kitą dieną, šeštadienį, 14 val. 3 min., 14 val. 19 min. ir 18 val. 26 min. (GMT) praskries dar trys nedideli (iki 30 m skersmens) asteroidai (2018 VS1, 2018 VR1, 2018 VX1). Pastarasis priartės arčiausiai, mus nuo 2018 VX1 asteroido skirs tik 0,99 Mėnulio atstumo", – patikino specialistas.

Aiškėja, jog nuo lapkričio 9 d. iki Naujųjų metų praskries iš viso 16 NEO asteroidų, iš kurių pats įspūdingiausias bus objektas 163899 (2003 SD220).

"Tai didelis kūnas, kurio apskaičiuotas skersmuo yra tarp vieno ir dviejų kilometrų. Jis gruodžio 22 d. praskries pro mus didesniu nei 7,36 atstumai iki Mėnulio distancija", – aiškino Š.Mikolaitis.

Tokie objektai vadinasi NEO (Near-Earth Objects).

"Jie dėl planetų gravitacijos įtakų buvo pritraukti arčiau Žemės orbitos. Tai yra asteroidai, kurių dauguma susiformavo srityje tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Arba kometos, kurios sudarytos iš vandens ledo bei dulkių atkeliauja iš išorinių Saulės sistemos regionų. Šie asteroidai ir kometos, vertinant astronominiais masteliais, tiesiog praskrieja gana arti Žemės. Astronomams atstumas iki Mėnulio yra itin mažas, tik 384 tūkst. 402 km. Dauguma NEO asteroidų priartėja prie Žemės ne arčiau nei yra nutolęs Mėnulis ir mums negali sukelti pavojaus", – komentavo Š.Mikolaitis.

2013 m. vasarį Čeliabinske nukritęs asteroidas buvo maždaug 20 metrų dydžio. Jam sprogus buvo apgadinta per 7 tūkst. pastatų (dažniausiai dužo langai) ir sužeista (dažniausiai duženomis) iki 1 500 žmonių.

Iki 15 km skersmens asteroidas, nukritęs prieš 66 mln. metų, sukėlė katastrofą, kuri sunaikino 75 proc. visų gyvūnų rūšių.

Į klausimą, kodėl kinuose be pertraukos sukasi vieni į kitus vis panašesni apokaliptiniai filmai ir kodėl žiūrovams vis negana pasaulio pabaigų, atsakymų yra daug: pavyzdžiui, neretai kasdienybės išvarginti, politika nusivylę žmonės giliai pasąmonėje netgi nori ir laukia kokių nors visą pasaulį griaunančių įvykių.

Trauka filmams apie pasaulio pabaigą – milžiniška

Priešpaskutinę birželio savaitę daugelyje pasaulio šalių įvyko filmo „Nepriklausomybės diena: atgimimas“ premjera. Išskirtinis faktas – kino studija „20th Century Fox“ prieš pasaulinę premjerą nesurengė peržiūros bent jau JAV kino kritikams. Tad filmas žiūrovams išleidžiamas be galimybės sužinoti, ką apie jį mano kiti. Kino ekspertai net neprisimena atvejo, kai tokio biudžeto filmas išankstine tvarka nebūtų parodomas kritikams, be to, pastebima, kad ir reklamuodama filmą „20th Century Fox“ neįdėjo daug pastangų.

Įdomu ir tai, kad filmas pirmiausia pasirodė ne JAV, o kitose šalyse. Paaiškinimų tokiai situacijai kino žinovai turi įvairių, tačiau šį kartą visai ne apie tai, o apie didelę žiūrovų trauką filmams, kuriuose vaizduojama pasaulio pabaiga arba kaip pasaulis atrodo postapokaliptinėmis sąlygomis.

„Nepriklausomybės diena: atgimimas“ – tik vienas iš daugelio pastaruoju metu pasirodžiusių tokio žanro filmų. Skaičiuojama, kad XX a. buvo sukurta maždaug 113 apokaliptinės tematikos juostų, o per paskutinius 13 metų – daugiau nei per visą XX a. Praėjusiais metais kino teatrus pasiekė apie 20 Holivudo filmų pasaulio pabaigos tematika.

Arnoldas Schwarzeneggeris pernai spėjo suvaidinti dviejuose tokiuose filmuose – „Terminatoriaus“ penktoje dalyje ir apie zombių infekciją pasakojančioje juostoje „Megė“. Paskutiniuose „Oskarų“ apdovanojimuose fantastinis postapokaliptinis filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ gavo net šešias statulėles, o serialas „Vaikštantys numirėliai“ sėkmingai kuriamas jau šeštą sezoną.

Tad kodėl kinuose be pertraukos sukasi, anot kritikų, vieni į kitus vis panašesni apokaliptiniai filmai ir kodėl (ar tai būtų mirtį sėjantis virusas, zombių užkratas, pasaulinio atšilimo pasekmės, ateiviai, nežemiškos kito lygmens pabaisos, technologijos pažangos rezultatai, milžiniškas atominis sprogimas) žiūrovams vis tiek negana pasaulio pabaigų? Į šį klausimą atsakymų ieško tiek kino, meno kritikai, tiek psichologai.

Siužetai dažnai sutampa su vyraujančiomis baimėmis

Prinstono universiteto kino kritikai svarsto, kad kiekviena karta turi pasaulio pabaigos nuojautą. Paprasčiausias paaiškinimas būtų tas, kad civilizacija gyvuoja jau labai seniai. Didesni sukrėtimai, tokie kaip maras, pasauliniai karai, žmonijos neišnaikino, todėl daug kam natūraliai kyla minčių, kad labai ilgai į Žemę netrenkė asteroidas. O apie pasaulio pabaigą buvo galvojama net ir majų laikais, nes, kaip spėjama, būtent todėl jų kalendorius turėjo pabaigą, žyminčią visuotinę pabaigą, kuri 2012 m., beje, neįvyko.

Prinstono universiteto kino kritikai pastebi, kad apokaliptiniai filmai dažnai sutampa su tam tikru laiku vyraujančiomis baimėmis. Per Šaltąjį karą buvo kuriami filmai apie branduolinį sunaikinimą, sparčiai vystantis technologijoms – apie pasaulį užvaldančias mašinas (pavyzdžiui, 1984 m. pasirodęs pirmasis „Terminatorius“ ar 1999 m. „Matrica“). Apie nepagydomas virusines ligas buvo pradėta kurti dar prieš 40 metų.

Pasak kritikų, tokie filmai remiasi maru, raupais ar XXI a. baimėmis, tokiomis kaip paukščių, kiaulių gripas, SARS, Ebolos virusai ar antibiotikams vis atsparesnės bakterijos. Ir taip XXI a. pr. prasidėjo „Absoliutaus blogio“ filmų serijos, vėliau, 2011 m., būrį pirmo ryškumo Holivudo žvaigždžių kartu suvedė juosta „Užkratas“, kuri pritraukė ne tik daugybę žiūrovų, bet ir teigiamų kritikų atsiliepimų.

Filmų apie ateivius niekada netrūkdavo. Tik jie ne visada siekdavo visiškai sunaikinti žmoniją ar Žemę. Psichologai aiškina labai paprastai – nežinomybė, ar kitose planetose, tolimose galaktikose yra gyvybė, kaip ji atrodo, elgiasi ir kokie galėtų būti jos tikslai, nuolatos žadino žmonijos vaizduotę bei kūrybiškumą, todėl natūraliai iš to gimė knygos, komiksai, filmai.

Traukia, nes išlaisvina vaizduotę

Literatūros profesorius iš Minesotos universiteto Wesas Bardinas teigia, kad apokaliptiniai scenarijai žmones traukia, nes išlaisvina vaizduotę. Nors masinis sunaikinimas skamba depresiškai, tačiau kartu labai jaudina. W. Bardinas teigia, kad tokie filmai priverčia įsivaizduoti save veikėjų situacijoje, mintyse išeiti iš komforto zonos ar galbūt net tapti herojais.

Anot profesoriaus, labai svarbu, kad dažniausiai filmai pasibaigia atgimimu – didžiulė nelaimė, išbandymai pasibaigia, išgyvenusieji gauna progą viską pradėti nuo pradžių, o ta nauja pradžia filmuose neretai vaizduojama kaip daug geresnė bei teikianti daugiau vilties, net kai pasaulio miestai paversti griuvėsiais. Todėl neretai kasdienybės išvarginti, politika nusivylę žmonės giliai pasąmonėje netgi nori ir laukia kokių nors visą pasaulį griaunančių įvykių, kurie filme praeina labai greitai, – taigi žiūrėdami filmus jie ir patenkinta šią savo slaptą svajonę.

Populiariosios kultūros kritikas Christopheris Zumski Finke teigia, kad sėkmingam apokaliptinio filmo siužetui reikalingi du elementai: turi būti galinga neįveikiama jėga ir tai, kad pasaulio pabaiga iš tikrųjų niekada neateitų. Milijonai ar milijardai žmonių žūsta, tačiau visada išlieka tie, kurie gyvena ar turės gyventi pasikeitusiomis sąlygomis.

Nuolatinis „The Guardian“, „The Independent“ ir „Intelligent Life“ straipsnių apie popkultūrą autorius Nicholas Barberis teigia, kad pirmasis „Nepriklausomybės dienos“ filmas, pasirodęs 1996 m., įkvėpė visus kitus XX–XXI a. apokaliptinius filmus, o daugelis, žiūrėjusių šį filmą, iš tiesų pasijuto išgyvenę pasaulio pabaigą. Po poros metų pasirodęs „Armagedonas“ ir „Gilus sukrėtimas“ į „Nepriklausomybės dieną“ buvo panašūs net muzikiniu takeliu.

Anot N. Barberio, „Nepriklausomybės dienos“ vis tiek niekas nepralenkė. Filmo sėkmės paslaptis – tinkamai sudėliotas siužetas, labai gudriai įpinti istorijos posūkiai ir pergalė, priklausanti nuo strategijos, bendradarbiavimo bei pasiaukojimo. Tarp pagrindinių veikėjų yra juodaodis, o moterų vaidmenys tokie stiprūs, kad šis filmas puikiai atitiktų lyčių lygybės reikalavimus. Tad ar antroji dalis „Nepriklausomybės diena: atgimimas“ bus geresnė nei pirma, kritikai pasakyti dar negali.

Sausio 22 dieną į Lietuvos kino teatrų ekranus įsiverš ateiviai. Tai bus tikras malonumas fantastinių filmų gerbėjams, mat juosta “5-oji banga” jau dabar itin giriama ne tik dėl puikaus ir itin įtempto siužeto, bet ir dėl neįtikėtinai profesionalių kompiuterinių efektų.

Juosta jau dabar vadinama puikia instrukcija, kaip reikėtų elgtis, jei vieną dieną iš tikrųjų į Žemę įsiveržtų ir ją naikinti pradėtų dar neatpažintos jėgos. “Pažiūrėję filmą tikrai imsite jaustis saugiau. Juk nieko negali žinoti, šis gyvenimas – nenuspėjamas. Prieš pradėdami filmuoti, labai daug bendravome su įvairių sričių specialistais ir esame tikri, jog mūsų rekomendacijos praverstų realiame gyvenime”, - teigia “5-oji banga” kūrėjai. Jiems pritaria ir kino kritikai.

Filmo režisierius J Blakesonas tiksliai žinojo, kaip užkariauti žiūrovų fantazijas. Pirmiausia, jis net neabejojo, jog pagrindiniam vaidmeniui tinka tik viena aktorė – gražuolė Chloe Grace Moretz. Pastaroji – nors ir labai jauna, bet tikrai nebe naujokė Holivude. Kinomanai ją pažins iš juostų “Hugo”, “Carrie” bei kelių komedijos “Kick-Ass” dalių. 

“Man visuomet įdomu atrasti kažką naujo. Jau esu vaidinusi siaubo filmuose, komedijose, o fantastikos žanras iki šiol buvo tik svajonė.  Dabar, panašu, gavau progą ją įgyvendinti ir pamatysite, mes išspardysime sėdimąsias tiems suknistiems įsibrovėliams”, - viename interviu pasakojo Ch. Grace Moretz.

Prie ne itin gausios aktorių komandos taip pat prisijungė Holivudo senbuvis, “Iksmenų” žvaigždė Lievas Schreiberis bei kylantis talentas Nickas Robinsonas.

Įtempto siužeto juosta pasakos istoriją apie tai, kaip vieną dieną virš Žemės 400 kilometrų aukštyje pakimba milžiniškas neatpažintas objektas. Pirmiausia neatpažinta galinga jėga iš žmonių atima elektros energiją, vėliau didžiuliai potvyniai ima griauti miestus.  Galiausiai oru ima plisti mirtinas virusas, o paskutiniuosius likusius gyvus ima naikinti ateiviai.  Visame šiame chaose viena iš nedaugelio išgyvenusių – mergina Keitė (akt. Chloe Grace Moretz), kuri, nesijaudindama dėl savo gyvybės bando iš ateivių gniaužtų išvaduoti brolį.  Jai pagelbėti sutinka atsitiktinai sutiktas jaunas vaikinas. Bet ar ji įstengs juo pasitikėti?

Kraują stingdanti kova dėl išgyvenimo – jau sausio 22 dieną Lietuvos didžiuosiuose ekranuose.  Filmo “5-oji banga” anonsas:

Mokslininkai sukūrė kompiuterinį modelį, kuris atskleidė, kas ištiktų mūsų planetą, jeigu kiltų branduolinis karas.

Pasaulinis badas, atšalimas, ozono sluoksnio nykimas… pasak mokslininkų, būtent tai užkluptų visus po branduolinio konflikto išlikusius Žemės gyventojus. Tikimasi, kad šis tyrimas ateityje atgrasys bet kurią tautą naudoti tokio tipo masinio naikinimo ginklus.

Šios pasekmės buvo išdėstytos moksliniame darbe pavadinimu: „Daugiametės regioninio atominio konflikto pasekmės: pasaulinis atšalimas ir precedento neturintis ozono praretėjimas“. Jame mokslininkai, kaip pavyzdį pasitelkė įsivaizduojamo atominio karo tarp Indijos ir Pakistano scenarijų, kurio metu kiekviena pusė susprogdina po penkiasdešimt ginklų. Jų visų bendra masė siektų apie 15 000 tonų. Tada naudojami kompiuterinius modelius jie galėjo išnagrinėti poveikį regiono aplinkai bei visos planetos klimatui.

Šimto (maždaug tokio pat dydžio, kaip sprogusių Hirosimoje ir Nagasakyje) branduolinių ginklų panaudojimo rezultatas būtų penkių megatonų suodžių išmetimas į atmosferą. Šie visiškai uždengtų Saulę ir daugelis jų įkvėpusių žmonių mirtų iškart. Po juodo anglies lietaus ir mirtinų orų frontų susidūrimų Žemės temperatūra pradėtų kristi. Po metų ji sumažėtų 1°C, o po penkerių – nukristų iki 1,5°C žemiau dabartinės temperatūros.

Vis dėlto, mokslininkai iškelia versiją, kad po konflikto praėjus 20 metų prasidėtų nežymus atšilimas (iki 0,5°C žemiau šiandieninės temperatūros). Tačiau atsirastų didžiulis (nuo 20 iki 50 proc.) ozono sluoksnio nuostolis ir tai pasiektų „žmonijos istorijoje precedento neturintį lygį“.

Staigus temperatūros kritimas atneštų žudančius šalčius bei sausrą, kas sutrumpintų vegetacijos laikotarpį nuo 10 iki 40 dienų. Tai sukeltų maisto trūkumą ir masinį badą visame pasaulyje.

Sunykęs ozono sluoksnis net iki 80 proc. padidintų į žemės paviršių patenkančių UV spindulių kiekį, todėl likusiai žmonijos daliai smarkiai išaugtų tikimybė susirgti odos vėžiu.

Viso šito rezultatas būtų masinis planetos nuniokojimas ir galiausiai šimtų milijonų, o gal net milijardų žmonių netekimas.

Šios studijos autoriai tikisi, kad jų sukurtas santykinai mažo branduolinio karo modelis tarp dviejų kukliai apsiginklavusių valstybių – Indijos bei Pakistano, paskatins tokias supervalstybes, kaip JAV ir Rusiją aptarti branduolinį nusiginklavimą.

„Žinios apie 100 mažų branduolinių ginklų poveikį turėtų paskatinti daugiau nei 17  000 tokio tipo ginklų, kurie šiuo metu egzistuoja pasaulyje, panaikinimą“ – rašo studijos autoriai.

Astronomai paneigė žiniasklaidoje vėl atgijusią apokaliptinę pseudohipotezę apie tai, kad 2014-ųjų birželio 1 d. Saulės sistemą, taigi, ir Žemę, ištiks kosminė katastrofa – ji susidurs su didžiuliu greičiu atskriejančiu tarpžvaigždiniu rūgšties debesimi. Tokią prognozę dar 2005 m. suformulavo tūlas astrofizikas iš Kembridžo Albertas Šervinskis (Albert Schervinsky).

"Tai neturi nieko bendra su realybe, - naujienų agentūrai "Ria.ru" tvirtina Maskvos valstybinio universiteto Šternbergo astronomijos instituto astronomas Georgijus Rudnickis. – Saulės apylinkėse tokių debesų nėra. Saulės sistema išsidėsčiusi tarp spiralinių Paukščių Tako galaktikos "rankovių", o rūgštingi molekuliniai debesys, kaip ir apskritai didžioji dalis galaktinių dujų, būna būtent tose "rankovėse". Net jei toks debesis atsidurtų prie Saulės sistemos, mes be specialios įrangos nieko nepastebėtume."

Dar prieš 8 metus amerikiečių kažkoks astrofizikas A. Šervinskis pareiškė, kad rentgeno spindulių teleskopas "Čandra" aptiko mūsų galaktikos centre glūdinčios supermasyvios juodosios skylės išsviestą "rūgštingą debesį", kurio skersmuo – apie 16 mln. km. Tada buvo paskelbta, kad tas debesis artėja prie Žemės greičiu, artimu šviesos greičiui. Žemę debesis neva turėtų pasiekti 2014-ųjų birželio 1 d. Tada bus sunaikinta visa Saulės sistema. O NASA visą informaciją, anot A. Šervinskio, kruopščiai slepia.

Rusų astronomas G. Rudnickis primena, kad A. Šervinskio pranašystės pirmą kartą viešumoje pasirodė 2005 m. rugsėjo 12 d., kai jo apokaliptinę teoriją publikavo abejotinos reputacijos tinklalapis "Weekly World News". Spaudoje šis veikėjas netruko virsti "britų astrofiziku", mat darbavęsis Kembridžo mieste, o toks yra ir Masačiusetso valstijoje (JAV).

Anot G. Rudnickio, realiausia, kad astrofizikas A. Šervinskis apskritai yra išgalvotas, kadangi nė vienoje mokslinių astrofizikos straipsnių bazėje tokio autoriaus rasti nepavyko. G. Rudnickis pabrėžia, kad nors tarpžvaigždinius galaktikos debesis iš tiesų gali sudaryti sudėtingos molekulės (pvz., acto rūgšties molekulės), tokių debesų tankis būna nepaprastai mažas, o tarpplanetinės erdvės atžvilgiu toks tankis prilyginamas vakuumui.

Be to, iki šiol nė vienam teleskopui nepavyko vieno šviesmečio spinduliu aplink Žemę aptikti jokio 16 mln. km skersmens objekto.

Gal ge­riau sek­tų­si pa­aiš­kin­ti vi­sa­tos vei­ki­mą, jei at­si­sa­ky­tu­me idė­jos, kad kas nors ga­li tęs­tis am­ži­nai

Begalybė. Tai nepaklūstanti vaizduotei koncepcija. Sunkokai sekasi suvokti dalykus, kurie tiesiog yra ypatingai dideli: Saulės sistemą, mūsų galaktiką, regimą visatą. Bet šie dydžiai yra niekas, palyginus su begalybe. Vien nuo mąstymo apie tai svaigsta galva.

Bet negalime to išvengti. Mums pažįstama matematika išvarpyta begalybėmis. Skaičiai tęsiasi iki begalybės ir toliau, jie dalomi iki begalybės: tarp dviejų skaičių egzistuoja begalybė skaičių. Skaičiai tokiuose skaičiuose, kaip π, tęsiasi be galo. Ar žiūrėtume geometriją, trigonometriją ar algebrą, matematinės manipuliacijos, naudojamos pasauli sandaros išsiaiškinimui, stovi ant idėjos, kad kai kurie dalykai niekada nesibaigia.

Tik bėda, kad kartą paleistos, šios begalybės tampa laukinėmis, nesuvaldomomis bestijomis. Jos susprogdina lygtis, kuriomis fizikai bando paaiškinti gamtos fundamentalius dėsnius. Jos trikdo vieningo kosmosą formuojančių jėgų vaizdo suformavimą. O blogiausia, kad pridėjus begalybes prie naujagimę visatą sudariusio sprogaus mišinio, jos nebeleidžia daryti jokių mokslinių prognozių.

Visa tai skatina drąsias kelių fizikų ir matematikų spekuliacijas: gal galime apsieiti be begalybių?

Tikėjimas amžinu nesibaigimu ne visada buvo vyraujantis požiūris. „Didžiąją dalį matematikos istorijos, begalybė buvo laikoma ištiestos rankos atstumu,“ sako matematikas Normanas Wildbergeris Iš Naujojo Velso universiteto Sidnėjuje, Australijoje. Didžiąją laiko dalį, nuo Arsitotelio iki Niutono ir Gauso, vienintelė begalybė buvo „potenciali“ begalybė. Tokia begalybė leidžia pridėti 1 prie bet kokio skaičiaus, nebijant, kad atsidursite skaičių linijos gale, bet ji pati niekada išties nepasiekiama. Tai labai toli nuo „tikros“ begalybės – tokios, kuri jau pasiekta ir patogiai supakuota kaip matematinė esybė, kuria galime manipuliuoti lygtyse.

Reikalai pasikeitė, kai XIX a. pabaigoje vokiečių matematikas Georgas Cantoras išrado aibių teoriją, dabartinės skaičių teorijos pagrindą. Jis teigė, kad aibės, turinčios begalinį elementų skaičių, pačios yra matematiniai objektai. Ši geniali įžvalga leido skaičių prasmę apibrėžti taip griežtai, kaip matematikams jau seniai neišėjo. Aibių teorijoje, begalinė „realių“ skaičių seka, kurioje yra visi racionalūs skaičiai (tokie, kaip, pavyzdžiui, ½, kuriuos galima išreikšti sveikų skaičių santykiu) bei iracionalūs skaičiai (kurių sveikų skaičių santykiu išreikšti neina, pavyzdžiui, π) imta laikyti tikra, o ne potencialia begalybe. „Niekas neišguis mūsų iš Cantoro sukurto rojaus,“ vėliau pareiškė matematikas Davidas Hilbertas.

Tačiau fizikams begalinis rojus tapo veikiau jau skaistykla. Tarkime, Standartinis dalelių modelis ilgai buvo apsėstas patologiškų begalybių, pavyzdžiui, kvantų elektrodinamikoje, kvantinėje elektromagnetinės jėgos teorijoje. Iš pradžių ji rodė begalinę elektrono masę ir krūvį.

Dešimtmečiai darbo, apdovanoto ne viena Nobelio premija, panaikino šias nesąmoningas begalybes – ar bent jau daugumą jų. Gravitacija užsispyrusi priešinosi suvienijimu su kitomis Standartinio modelio gamtos jėgomis, atsispirdama geriausioms fizikų pastangoms neutralizuoti begalybės efektus. Ekstremaliomis aplinkybėmis, tokiomis, kokios egzistuoja juodosiose bedugnėse, Einšteino bendrojo reliatyvumo lygtys, apibūdinančios gravitacijos veikimą, subyra, kai materija tampa be galo tanki ir karšta, o erdvėlaikis – be galo iškreivintas.

Bet didžiausią sumaištį begalybė kelia per Didįjį sprogimą. Remiantis kosminės infliacijos teorija, pirmosiomis sekundės dalimis visata plėtėsi labai sparčiai. Infliacija paaiškina pagrindines visatos savybes, tarp kurių – žvaigždžių ir galaktikų egzistavimas. Bet jos sustabdyti neina. Nors nuo mūsų visatos nusistovėjimo prabėgo daug laiko, ji tebeplečia kitas erdvėlaikio sritis, kurdama begalines „multivisatas“ begaliniame Didžiųjų sprogimų sraute. Begalinėje multivisatoje viskas, kas gali nutikti, nutiks begalę kartų. Tokia kosmologija numato viską – tai reiškia tą patį, kad nenumato nieko.

Ši painiava žinoma, kaip matavimo problema, nes daugelis kosmologų mano, kad tai bus pataisyta tinkamu „tikimybių matavimu“, leisiančiu sužinoti tam tikros rūšies visatos tikimybę ir taip grąžinsiančiu mums numatymo galią. Kiti galvoja, kad netvarkoje kažkas fundamentalesnio. „Infliacija sako, – ei, čia kažkas visiškai sujaukta tame, ką darome,“ sako kosmologas Maxas Tegmarkas iš MIT. „Kažkuri pamatinė prielaida yra neteisinga“.

Tegmarkui tas „kažkas“ yra begalybė. Fizikai laiko erdvėlaikį begaliniu matematiniu kontinuumu; kaip realių skaičių eilė, ji neturi tarpų. Atsisakius tokios prielaidos, pasikeistų visa kosminė istorija. Infliacija temps erdvėlaikį tik tol, kol šis suirs. Tada infliacija turi sustoti, palikdama didelę, tačiau baigtinę multivisatą. „Visos mūsų problemos su infliacija ir matavimų problema kyla iš prielaidos apie begalybę,“ sako Tegmarkas. „Tai paskutinė nepatikrinta prielaida.“

Trikdanti įtaka

Yra ir gerų priežasčių manyti, kad tai nepatvirtinta prielaida. Iš Stepheno Hawkingo ir Jacobo Bekensteino aštuntajame dešimtmetyje atliktų juodųjų bedugnių kvantinių savybių tyrimų išsivystė holografinis principas, pagal kurį maksimalus informacijos kiekis telpantis bet kokiame erdvėlaikio tūryje yra proporcingas maždaug ketvirčiui jo horizonto ploto. Mūsų dydžio visatoje gali tilpti apie 10122 informacijos bitų. Jei visatą tikrai valdo holografinis principas, begalybei paprasčiausiai nėra vietos.

Žinoma, eksperimentų rezultatų užfiksavimui tiek bitų toli gražu nereikia. Davidas Winelandas, fizikas iš Nacionalinio standartų ir technologijos instituto Boulderyje, Kolorado valstijoje, pasidalino pernai metų Nobelio fizikos premiją už tiksliausią pasaulyje matavimo įrenginį, atominį laikrodį, galintį matuoti 17 ženklų po kablelio tikslumu. Elektrono anomališkas magnetinis momentas, silpnutis kvantinis poveikis dalelės sukiniui, buvo išmatuotas 14 ženklų po kablelio tikslumu. Tačiau netgi geriausi įrenginiai niekada neišmatuos begaliniu tikslumu ir tai kai kuriems fizikams labai kliūna. „Nemanau, kad begalybė kam nors patinka,“ sako Raphaelis Bousso iš Kalifornijos universiteto Berkeley'yje. „Joks eksperimentas tokio rezultato neduoda.“

Bet jei begalybė yra tokia svarbi mūsų pasaulio aprašymui naudojamos matematikos kalbos dalis, kaip galime tikėtis jos atsikratyti? Wildbergeris bandė tai išsiaiškinti, paskatintas to, ką jis laiko begalybės trikdančiomis įtakomis pačiai sau. „Modernioje matematikoje yra svarbių silpnų vietų, siejamų su begalinėmis aibėmis ar realiais skaičiais“, sako jis.

Pastarąjį dešimtmetį jis kūrė naują, neturinčią begalybės trigonometrijos ir euklidinės geometrijos versiją. Įprastinėje trigonometrijoje begalybių pilna visur. Kampai aprašomi, kaip apskritimo perimetrai, ir iš čia kyla begalinė skaičių seka, iracionalusis skaičius π. Matematinės funkcijos, pavyzdžiui, sinusai ir kosinusai, siejantys kampus su dviejų linijų ilgių santykiu, apibūdinami kaip begaliniai skaičiai ir paprastai gali būti apskaičiuoti tik apytikriai. Wildbergerio „racionalioji geometrija“ siekia išvengti šių begalybių, pavyzdžiui, pakeisdama kampus, „plėtiniu“, apibūdinamu be nuorodos į apskritimą, o kaip racionalus rezultatas, gaunamas iš dvi linijas erdvėje aprašančių matematinių vektorių.

Doronas Zeilbergeris iš Rutgerso universiteto Piscataway'juje, Naujajame Džersyje, mano, kad šis darbas turi potencialo. „Viskas padaryta visiškai racionaliai. Tai gražus būdas,“ sako jis.

Kita vertus, pats Zeilbergeris laikosi tokio radikalaus begalybės požiūrio, kad net prieš Cantorą gyvenę matematikai vartosi karstuose. Jei Wildbergerio darbas skirtas atsikratyti tikros begalybės, kaip realaus objekto, naudojamo manipuliacijose, Zeilbergeris nori atsikratyti dar ir potencialios begalybės. Pamirškite viską, ką manėte žinantys apie matematiką: didžiausias skaičius yra. Pradėkite nuo 1, skaičiuokite toliau ir galiausiai pasieksite skaičių, kurio negalėsite viršyti – savotišką matematikos šviesos greitį.

Tai kelia krūvą klausimų. Kokio dydžio yra didžiausias skaičius? „Jis toks didelis, kad jo niekada negalėsite pasiekti,“ tvirtina Zeilbergeris. „Nežinome, koks jis yra, tad turime duoti jam pavadinimą, simbolį. Vadinu jį N0.“ Kas nutinka, kai prie jo pridedi 1? Zeilbergerio atsakymas analogiškas kompiuterio procesoriaus. Kiekvienas kompiuteris turi didžiausią sveiką skaičių, su kuriuo jis gali susitvarkyti: jį viršijus, gaunama perpildymo klaida arba procesorius vėl pradeda skaičiuoti nuo nulio. Zeilbergeriui antroji galimybė atrodo elegantiškesnė. Gana skaičių eilės, nutįsusios be galo toli į abi puses. „Galime perdaryti matematikos postulatus taip, kad būtų didžiausias skaičius ir kad jis būtų cikliškas“, tvirtina jis.

Hugh Woodinas, aibių teoretikas Kalifornijos universitete Berkeley'yje, nusiteikęs skeptiškai. „Žinoma, jis gali būti teisus. Bet man toks požiūris atrodo ribojantis. Kodėl reikėtų jį priimti, nebent turint tvirtų įrodymų, kad jis išties teisingas?“ Jam aibių teorijos sėkmė su visomis jos begalybėmis yra pakankama priežastis išlaikyti status quo.

Kol kas baigtinė matematika daugiausia dėmesio susilaukė iš kompiuterių mokslų ir robotikos tyrėjų, kurie dirba su baigtinėmis matematikos formomis. Baigtiniai kompiuterio procesoriai iš tiesų negali susitvarkyti su realiaisiais skaičiais visoje jų begalybės šlovėje. Jie aproksimuoja juos, naudodami slankiojo kablelio aritmetiką – mokslinio žymėjimo formą, leidžiančią kompiuteriui numesti skaitmenis nuo realių skaičių ir taip sutaupyti atmintį, neprarandant bendro vaizdo.

Mintis, kad mūsų baigtinė visata gali veikti panašiai, nėra nauja. Konradas Zuse'as, vokiečių inžinierius ir vienas iš slankiojo kablelio aritmetikos pionierių, sukūrė pirmąjį pasaulyje programuojamą elektroninį kompiuterį savo tėvų svetainėje 1938 m. Matydamas, kad jo mašina gali spręsti diferencialines lygtis (kurios paprastai naudoja be galo mažus žingsnelius fizinių sistemų vystymosi skaičiavimui), nesinaudodama begalybe, jis įsitikino, kad tolydi matematika tebuvo diskretinės ir baigtinės realybės aproksimacija. 1969 m. Zuse'as parašė knygą Calculating Space (Erdvės skaičiavimas), kurioje tvirtino, kad pati visata yra skaitmeninis kompiuteris – toks, kuriame nėra vietos begalybei.

Tegmarką savo ruožtu intriguoja faktas, kad fizikų naudojami skaičiavimai ir simuliacijos, skirti patikrinti teoriją su tvirtais pasaulio faktais, gali būti atliekami baigtiniame kompiuteryje. „Jau vien tai rodo, kad begalybės nereikia niekam, ką darome,“ sako jis. „Nėra visiškai jokių įrodymų, kad gamta daro tai kaip nors kitaip, kad gamtai reikia apdoroti begalinius informacijos kiekius.“

Sethas Lloydas, fizikas ir kvantinės informacijos specialistas, irgi iš MIT, tokias analogijas tarp kosmoso ir paprasto, baigtinio kompiuterio, vertina atsargiai. „Neturime įrodymų, kad visata elgiasi lyg ji būtų klasikinis kompiuteris,“ sako jis. „Ir daugybę įrodymų, kad ji elgiasi kaip kvantų kompiuteris.“

Iš pirmo žvilgsnio, tai neturėtų kelti problemų norintiems atsikratyti begalybės. Kvantų fizika gimė, kai, žengiant į XX a., fizikas Maxas Planckas parodė, kaip reikia tvarkytis su kita beprasme begalybe. Klasikinės teorijos teigė, kad absoliučiai juodas kūnas turėtų spinduliuoti begalinį energijos kiekį, kas aiškiai neatitiko tikrovės. Planckas išsprendė problemą, iškeldamas idėją, kad energija sugeriama ir skleidžiama ne be galo dalinamais energijos kiekiais, o diskrečiais gabalėliais – kvantais.

Sunkumai prasideda nuo Schrödingerio katės. Kai niekas nežiūri, žymioji kvantinė katė gali būti gyva ir mirusi tuo pačiu metu: ji pakibusi daugelyje vienas kitą paneigiančių, nuolatos besimaišančių būsenų. Matematiškai šis kontinuumas gali būti aprašytas tik naudojant begalybes. Tas pats pasakytina ir apie kvantų kompiuterių „kubitus“, galinčius tuo pat metu atlikti vienas kitą paneigiančius veiksmus, pakol niekas nereikalauja rezultato. „Jei norite nusakyti visą kubito būseną, jums prisireiks begalinio kiekio informacijos,“ pažymi Lloydas.

Į triušio urvą

Tegmarkas nesutrinka. „Kai buvo atrasta kvantų mechanika, supratome, kad klasikinė mechanika buvo tiesiog aproksimacija,“ sako jis. „Manau, įvyks kita revoliucija ir išvysime, kad ir pati tęstinė kvantų mechanika tėra aproksimacija dar gilesnės, visiškai baigtinės teorijos.“

Lloydas atsako, kad turime dirbti su tuo, ką turime. „Manau sau, kodėl tiesiog nepriimame to, ką kvantų mechanika mums pateikia, užuot stengęsi visatai pritaikyti savo išankstinį nusistatymą? Tai niekada nesuveikia,“ sako jis.

Tačiau tolesnio kelio ieškantiems fizikams idėjos patrauklumą įžvelgti paprasta. Jei tik galėtume išguiti begalybę iš teoriją pagrindžiančios matematikos, galbūt pasisektų išvysti fizikos apjungimo būdą. Konkrečiai Tegmarko baubo, matavimų problemos atveju, galėtume išsilaisvinti iš būtinybės rasti pasirinktinį tikimybės matavimą, kad atgautume kosmologijos numatymo galią. Baigtinėje multivisatoje galėtume paprasčiausiai suskaičiuoti tikimybes. Jei išties būtų didžiausias skaičius, turėtume suskaičiuoti tik iki jo.

Woodinas veikiau atskirtų fizikinės ir matematinės begalybės sąvokas. „Visai gali būti, kad fizika yra visiškai baigtinė,“ svarsto jis. „Bet šiuo atveju, mūsų aibių teorijos koncepcija rodo atradimą tiesos, kuri yra toli už fizinės visatos ribų.“

Tuo tarpu Tegmarkas mano, kad matematika ir fizika neatskiriamai susijusios – kuo giliau neriame per fizikos triušio urvą į gilesnius tikrovės lygius, tuo daugiau išvystame dalykų, sukurtų vien iš matematikos. Jam lemtinga matavimo problemos klaida sako, kad norėdami atsikratyti fizinės begalybės visatos, privalome pergalvoti ir matematiką. „Tai sako mums, kad reikalai yra ne šiek tiek neteisingi, o siaubingai klaidingi.“

Amanda Gefter
New Scientist, № 2930