Viskas buvo kaip visada: šoko vaikų būreliai, kažkas deklamavo eiles (atrodo, S. Gedos ar S. Nėries), žodį tarė funkcionieriai, savąsias fonogramas atliko kažkoks vietinis dainininkas (rodos, dalyvavęs „Kelyje į žvaigždes“ ar „Duokim garo“), o Švietimo skyriaus tarnautojos lingavo į taktą, judindamos išpuoselėtas šukuosenas.

Viskas buvo taip pat nuobodu kaip ir kasmet, tačiau vienos ugdymo įstaigos atstovai paliko itin nemalonų įspūdį.

Tos įstaigos vaikai (13–16 m.), išrikiuoti kampe, bene visą laiką šurmuliavo, cypė (kalbant kapelionui), švilpė (vietinės reikšmės dainininkui atliekant fonogramas), šokinėjo ir vaipėsi.

Gali nepatikti lietuviška popmuzika ar rugsėjo 1-osios pompastika, tačiau ar žmonės, kurių mokykla imituoja militaristinį stilių, neturėtų elgtis santūriau?

Ar to tikėjosi tėveliai, atiduodami ten savo vaikus? „Tikiuosi, kad iš jo padarys žmogą“, – pasakė vienas mano draugas, nusprendęs leisti į tą įstaigą savo atžalą.

Taip, kalbu apie vaikus iš „tos“ įstaigos vadinamojo Rybporto rajone. Atsimenu, kaip prieš daugelį metų buvo iškelta militaristinės, jūrinę kultūrą puoselėjančios ir patriotizmą skatinančios mokyklos idėja ir kaip ji sunkiai stūmėsi kelią realizacijos link.

Nors idėja sukurti Klaipėdoje įstaigą, kurį „keptų“ patriotiškus piliečius, buvo tikrai puiki, jau kurį laiką sklinda nemalonios kalbos apie tą mokyklą. Kalbėta, kad ten tėvai sugrūdo asocialaus elgesio požymių turinčius ir net sutrikusios raidos vaikus.

Kalbama ir apie kai kurių pedagogų pasitraukimus iš tos įstaigos, ir įvairias vidaus intrigas. Beje, mano pažįstamas, kurį anksčiau minėjau, nusprendė atsiimti savo vaiką.

Iki šiol nenorėjau patikėti tomis kalbomis, tačiau, per šią Rugsėjo 1-osios šventę pati pamačiusi savo akimis tų vaikų elgesį, buvau priversta pripažinti, kad jos gali būti teisingos. Draskydamiesi it laukiniai banderlogai iš džiunglių, šie uniformuoti vaikai priminė visų militarizuotų valstybės institucijų parodiją, o ne patriotiškai nusiteikusius piliečius.

Vis dėlto tai dar ne viskas. Neseniai teko betarpiškai bendrauti su keliais šios įstaigos pedagogais. Pasisukus kalbai apie politiką, pribloškė agresyvus klausimas: „O ką gero paprastam žmogui davė ta laisvė ir laisva Lietuva?“

Teko išklausyti proputiniškos propagandos dozę, po kurios jau kilo klausimas, kokiais patriotais vaikus gali išauklėti tokie pedagogai? O gal tai būsimųjų „Wagner“ samdinių ruošimo centras? Kaip galėjo atsitikti, kad mokykloje įsiveisė tie, kurie nepriklausomybės vaikus veda A. Lukašenkai ir V. Putinui palankia linkme?

Kaip ten bebūtų, manau, kad šis klausimas nusipelnė žymiai rimtesnio žurnalistų, politikų ir visuomenės dėmesio. Gal paaiškės, kad šis projektas nenusisekė ir jo reikėtų atsisakyti?

Iš viso to susidaro įspūdis, kad kai kurie žmonės tikisi, jog kova su rusais ar bet kuriais kitais įsibrovėliais primins kone epinį mūšį. Tai bus atviras totalinis karas, į kurį įsitrauks visi Lietuvos gyventojai: kas nešaudys, nutaisę rūsčią lietuvišką „mėšlo kandusiojo“ miną ir nelakstys kaip Rembo su kulkosvaidžiu, tas gamins šovinius, užtaisinės šautuvus, arba slaugys sužeistuosius.

Jauni vyrai ir moterys kariaus, vaikai teiks žvalgybinę informaciją, senoliai gamins valgį ir gydys, o septintą dešimtį įpusėję, alaus pilvus išpuoselėję ultrapatriotai, stovėdami ant Gedimino kalno viskam diriguos, laikydami rankose vėliavą su Vyčiu.

Vis dėlto kiekvienas žmogus, pažįstantis Lietuvą, jos žmones ir socialinį bei politinį klimatą, turėtų sau užduoti šventvagišką klausimą: ar visas šis patriotinis viešųjų ryšių šaršalas nėra miražas? Mūsų šalis – ne Ukraina, o lietuviai nėra ukrainiečiai. Ukraina tokia pat didelė, kaip Lenkija, o Lietuva nepalyginamai mažesnė ir plokštesnė. Ji nėra sala (kaip Airija), joje nėra kalnų (kaip Afganistane ar Šveicarijoje), o ir miškai nebe tokie, kaip partizanų laikais.

Ukrainiečių temperamentas ūmesnis, kai jie myli, tai myli, o kai nekenčia – labai nekenčia. Lietuvos žmonės šaltesni. Jie daugiau kalba nei veikia ir neretai pasiduoda bandos spaudimui. Taip pat jie linkę į stiprią melancholiją ir mėgsta verkšlenti (nors savų jausmų rodymas viešumoje dažniausiai išjuokiamas). Tvarkydami politinius reikalus, jie teikia pirmenybę pragmatizmui.

Lietuvoje, kaip ir visoje posovietinėje erdvėje, yra daugybė žmonių, kurie gerai gyveno sovietmečiu. Gyvenimas nors ir buvo nuobodus ir skurdus, bet paprastas ir saugus, o ateitis – aiški. Tai, kas vienam buvo sąstingis, kitam reiškė stabilumą. Visa tai net ir dabar verčia nukvakusią dalį lietuvių žiūrėti palankiai į Vladimirą Putiną, Aleksandrą Lukašenką ir nekęsti Vakarų (ypač Jungtinių Valstijų).

„Su kaimynais reikia palaikyti gerus santykius. Amerika – toli, Rusija – arti. Be to, tautinės ir šeimos vertybės prie ruso buvo puoselėjamos labiau“, – šią mantrą daug kartų teko girdėti ne iš kokių nors rusų ar armėnų, o būtent iš savų lietuvybę akcentuojančių „antivakserių“.

Kitaip tariant, Lietuvos politinis ir socialinis klimatas yra toks, kad pradėti atvirą invaziją į mūsų valstybę Kremliui paprasčiausiai neapsimoka. Žymiai paprasčiau yra puoselėti ekonominius ir kultūrinius Lietuvos bei Rusijos ryšius, pinigais ir kitkuo remti Rusijai palankias jėgas (tuos pačius „antivakserius“, šeimų maršus ir t. t.), siekiant pastatyti Lietuvos valdžioje prorusiškus arba neaiškius, pragmatiškus, minios inkštimui („Kiek galimą apie tą karą?“) pataikaujančius politikus.

Tarkime, kad Kremlius ryžtųsi išbandyti penktojo NATO straipsnio tvarumą. Kaipgi atrodytų specialioji operacija Lietuvoje? Ar ji būtų grubi ir atvira kaip Ukrainoje? Ne. Žymiai labiau tikėtina, kad Lietuvoje būtų panaudotas Nigerio scenarijus.

Padedami iš Baltarusijos atvykusių prigožininkų, Lietuvos „celofanai“ įvykdytų perversmą. Dalis politikų ir didžiųjų patriotų pabėgtų, kita dalis būtų nužudyti. Dalis politiškai neutralių žmonių sutriktų ir išsigąstų. Jie nesuvoktų, kas vyksta, ir nežinotų, ko griebtis. Tada, tikėtina, visokios Lietuvos pinskuvienės, karbauskiai, paksai, juozaičiai, žemaitaičiai, selai ir paleckiai važiuotų į Rusiją atvežti Liliputino saulės. Gatvėse būriuotųsi Rusijos vėliava mojuojantys „tikrieji patriotai“ ir pacifistinius lozungus šaukiantys kairieji.

Naujoji Lietuvos valdžia, pasitelkusi referendumus, išstotų iš ES ir NATO bei išleistų įstatymą, kuriuo būtų paleidžiama kariuomenė bei uždraudžiama Šaulių sąjunga. Tad visos kalbos apie gynybą, visos jai skirtos lėšos ir visos pratybos vienu paprastu teisiniu žingsniu būtų nuleistos į klozetą.

Kai kurie Lietuvos gyventojai bandytų priešintis, išeitų į miškus, tačiau, padedami išmaniųjų technologijų, okupantai susitvarkytų su šiuolaikiniais „vanagais“ ir „tigrais“ nepalyginamai greičiau nei pokariu.

Galima neabejoti, kad Lietuvoje dar liktų žmonių, kurie bandytų kovoti, tačiau ši kova vyktų miestuose. Pasipriešinimą tęsti nusprendusiems žmonėms tektų leisti ir platinti lankstinukus, užsiimti sabotažu ir organizuoti teroro aktus. Tai reiškia, kad jiems reikėtų dažnai sprogdinti bei šaudyti ir dėl to nukentėtų ne tik rusų kariai, kolaborantai, bet ir niekuo dėti žmonės (lietuviai).

Taip pat pasipriešinime svarbų vaidmenį suvaidintų vadinamieji medaus spąstai, mat iš sekso galima daug ką išpešti (šantažas, manipuliacijos ir lytiniu būdu plintančios ligos). Kiekviena mergina, kuri mano mylinti Lietuvą, turėtų paklausti savęs, ar ji ryžtųsi patenkinti nusmurgusį rusų karininką vien tam, kad išpeštų bičiuliams svarbią informaciją? Taip pat nereikia užmiršti, kad tarp rusų yra daug „p*darų“ (atvirų, slaptų ir latentinių), tad ir jauniesiems patriotams tektų pasvarstyti, kas jiems svarbiau – Lietuva, ar „tikro vyro“ statusas. Nereikėtų pamiršti, kad kare dažnai laimi amoraliausias.

Pirmą kartą išleista ir pristatyta ukrainiečių skaitytojams 2015 m., netrukus po Vasario revoliucijos Ukrainoje, humoro ir tragikomedijos elementais papildyta knyga atspindi šalies gyventojų viltis, troškimus ir kliūtis. Ukrainoje knyga buvo puikiai įvertinta tiek skaitytojų, tiek kritikų, ji laimėjo du prestižinius literatūros apdovanojimus.

Pasakojimas, gausus absurdo, humoro ir sveikos ironijos, atskleidžia unikalius veikėjų charakterius ir savo istorijoje slepia kur kas gilesnes ir prasmingesnes mintis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taigi, kas yra Karbidas, kuo knyga tokia ypatinga ir kodėl ji tapo literatūros sensacija?

Pasakojimas, gausus absurdo, humoro ir sveikos ironijos, atskleidžia unikalius veikėjų charakterius ir savo istorijoje slepia kur kas gilesnes prasmingesnes mintis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

„Išauš diena, kai čia neliks nė vieno,“ – tokiais žodžiais pradedama romano istorija nukelia skaitytoją į pramanytą Užkarpatės miestą Vedmedivą, kuris ribojasi su trimis šalimis, tapusiomis ES dalimi. Miestelyje, kuris vaizduojamas kaip durys į Europą, gyvenantis inteligento statusą beprarandantis istorijos mokytojas sugalvoja būdą, kaip Ukrainą atvesti į ES.

„Nuo neatmenamų laikų Ukraina buvo Europos dalis. Mes – Europos tauta, bet kažin kodėl nuo Europos esame atskirti sienomis. Šit ir sumanymo esmė – sujungti Ukrainą su Europa. <…> Ukraina nė nemanė pasiduoti ar atsisakyti vilties – kaip negali širdis paliudyti, kad nėra kūno dalis.“

Mokytojas jaučia begalinę meilę Ukrainai, tačiau tuo pat metu neturi supratimo, kaip šią meilę pritaikyti praktiškai. Reikšmingą vaidmenį atlieka jo sąjungininkai, turėję tapti mokytojo idėjos įgyvendintojais. Deja, netrukus paaiškėja, kad jie turi savų užmačių. Mokytojas Tisas vaizduojamas kaip Don Kichotas, kurio „galva debesyse“, o tai puikiai pasitarnauja besidomintiems kontrabandos industrijos plėtote Ukrainoje.

Remdamiesi mokytojo patriotine idėja ir dengdamiesi „Europą vienijančio“ fontano vizija, sąjungininkai ją panaudoja savo nelegaliems tikslams. Griūnant asmeniniams santykiams, mokiniams nebepriimant mokytojo rimtai ir jaučiant praeities didžių istorinių figūrų pasiekimų naštą, mokytojui nebėra kitos išeities  – tik tęsti savo utopinę idėją mieste, kuris vadovaujasi apsimestiniu patriotizmu, valdžios ir galios siekiu.

Knyga šmaikščiai sulyginama su kontrabandos pradžiamokslio vadovėliu. Įvairių nusikaltėlių veikla ir aferų schemos knygoje išdėstomos taip išsamiai, kad gali nustebinti ir daug apie tai žinančius. Pateikiama ir faktų apie Ukrainą, jos istorinius įvykius, politologijos, istorijos, geopolitikos įdomybių. Geniali satyra atskleidžia, kad pokyčiams atsirasti neužtenka tik patriotinių nuotaikų ar užsidegimo, – tikrieji pokyčiai prasideda tik po revoliucijos.

„Asmeninė patirtis rodo, kad slapčiausi reikalai taip ir lieka neatskleisti, jei daromi visiems matant.“

Su prancūzų rašytoju Volteru lyginamas A. Liubka (g. 1987) – pripažintas ukrainiečių rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas, apkeliavęs bent tris dešimtis šalių. Dar būdamas studentas, jis jau aktyviai dalyvavo visuose svarbiausiuose XXI a. Ukrainos įvykiuose. Ukrainiečių idealistas, dėl ukrainietiškos revoliucijos organizavimo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu Baltarusijoje.

„Aš visada norėjau būti rašytojas. Pirmąją savo trumpą istoriją parašiau būdamas šešerių. Rašymas buvo mano būdas keliauti, nes mano šeima buvo neturtinga. Skaitydavau knygas ir jausdavau didelį norą pratęsti skaitytas istorijas“, – pasakoja autorius.

Vis dėlto knyga neišvengia ir kritikos dėl pernelyg stereotipinės, beveik karikatūriškai vaizduojamos moters personažo ir vienpusiškų veikėjų, sukurtų pagal neskoningą šaržą. Kartais knyga sulyginama su nieko prasmingo neturinčiu lengvu skaitalu keliaujant autobusu. Tačiau kaip yra iš tiesų?

Romane „Karbidas“ mokytojo idėja, paremta viską apimančia ir nuoširdžia meile savo šaliai, ima pildytis, tačiau kuo tai baigiasi. Rekomenduojame perskaityti šį ukrainiečių autoriaus kūrinį. Nepamirškite, kad humoras kartais slepia labai svarbias pamokas, ir pasidarykite išvadas patys.

Vertė Donata Rinkevičienė. 

Karbidas, Andrij Liubka. Sofoklis, 2021 m.

Žmonės bloškiami į paraštes

I.Kanto bibliotekoje pradėdamas pokalbį, V.Čepas pateikė savitą patriotizmo sąvokos paaiškinimą.

"Patriotizmas, tai – reiškinys, kai gerbiama, mylima, kartais ir aukštinama sava šalis arba kultūra. Tai iškart kyla klausimas, ar mūsų šiandienos tema, kai sulyginama meilė tėvynei ir iš kitos pusės – priedanga niekšui, yra korektiška?" – samprotavo V.Čepas.

Politiko nuomone, Lietuvoje galima matyti visuomenės susiskaldymą meilės tėvynei fone.

Jeigu tėvynę myli kitaip nei tą meilę demonstruoja dauguma, esi tarsi priedangoje, atsiduri paraštėje.

Susirinkusiesiems buvo primintos gerai žinomos žmonių pavardės, kurių istorijos iliustruoja diskusijos temą.

"Patriotizmo, kaip paskutinės niekšo prieglaudos, iliustracijos Lietuvoje tikrai neretas reiškinys. Su tokiais vertinimais susiduria ne tik pavieniai asmenys, sakykime, galiūnas Žydrūnas Savickas. Vien dėl to, kad savo klubą pavadino "Big Z", jau jis nebe patriotas? Mokytoja Astra Astrauskaitė, Artūras Orlauskas, klaipėdietė Jurga Lago, Nida Vasiliauskaitė – jie visi netelpa į tą tradicinį supratimą, nors irgi yra patriotai, bet jie kažkodėl – nuošalyje. Tai taikoma ir didelėms žmonių grupėms. Prisiminkime Šeimų maršą, maršistai visuomenei atrodo kažkokie ne tokie, jie neva ne patriotai, o nori valstybei tik pakenkti", – kalbėjo V.Čepas.

Sakykime, galiūnas Žydrūnas Savickas. Vien dėl to, kad savo klubą pavadino "Big Z", jau jis nebe patriotas?

Nepamiršo ir paminklų

Diskusijos dalyviai itin suaktyvėjo, kai buvo pradėta kalbėti apie sovietinius paminklus, jų griovimą, dažymus arba apgaubimą Ukrainos vėliava.

Viena diskusijos dalyvė politiko klausė: "Ar tai radikalai daro?"

V.Čepas atsakė manantis, kad tai daro patriotai- radikalai.

Pokalbyje neišvengta temos ir apie Ukrainos vėliavą. Pasak vienos klaipėdietės, ji važiuodama mato, esą kas antra sodyba yra pasikabinusi šios šalies vėliava.

Jai tuomet kyla klausimas, ar ten gyvena ukrainiečiai?

Kita moteris replikavo, kad, jeigu galėtų, kabintų tik Ukrainos vėliavas.

"Ponia, vyksta karas, juk iki karo ta vėliava nekabojo. Ar suvokiate, kad Europa keičiasi?" – emocingai savo mintis dėstė kita diskusijos dalyvė.

"Bet jeigu aš tą vėliava pasikabinsiu, nuo to karas gi nepasibaigs", – replikavo kita moteris.

Į klaipėdiečių ginčą įsitraukė V.Čepas: "Kodėl mes nekėlėme Gruzijos vėliavos? Juk ir gruzinai buvo žudomi, bet tada niekas jos nekėlė. Galbūt per toli ta šalis, bet jie – irgi mūsų draugai."

Slepia asmeninius tikslus

Pokalbio vedėjas minėjo, kad apie patriotizmą galima kalbėti be galo.

Galiausiai V.Čepas priminė prancūzų įprotį protestuoti dėl kiekvieno menkniekio. Tačiau, politiko teigimu, tokiu būdu jie vis dėlto siekia kokio nors tikslo.

"Jeigu visuomenė tyli, tai kodėl jos nesuvaryti į gardą? Netgi labai demokratinės valdžios trokšta tą gardą kuo labiau sumažinti. Bet kai visuomenė triukšmauja, kritikuoja, ją žymiai sunkiau valdyti", – įsitikinęs V.Čepas.

Vienas klaipėdietis, antrindamas V.Čepui, minėjo, esą prancūzai nuo Bastilijos šturmo (1789 m. liepos 14 d. – R.L.) dienos yra savotiški patriotai- radikalai.

"Tas radikalusis patriotizmas vis dėlto ir yra arčiausiai paskutinės niekšo prieglaudos, kai žmogus aukojasi ne dėl valstybės, o savo asmeninius ketinimus slepia po patriotizmo skraiste", – reziumavo politikas.

Pasirodo, dabartinio susisiekimo ministro nuopelnus galima net vežimu vežt. Jis per pusmetį kelių nutiesė daug ilgesnių nei buvusysis per pusketvirtų. Tyčia stengėsi. Kad padarytų įspūdį, ir ne tik prie pietų stalo. Ir ne tik viešbutyje, kuriame niekada negyveno pats, bet nedrįso išnuomoti svetimiems, todėl įleido dukrą. Bet. Už pietus jau pats sumokėjo. Dukrą išleido. Gėda dingo net nesusigėdus.

Viskas yra jerunda, pasakytų asfalto ministras. Lietuvos laukia daug didesnės negandos nei 300 metrų kelio iki premjero vartelių. Europos Sąjunga ketina prisukti struktūrinių ir nestruktūrinių pajamų čiaupelį, kraneliu vadinamą. Per ateinančius 7 metus turėtų nepritekėti į šalies biudžetą 14 mlrd. eurų.

Kažkoks mūsų patriotizmas keistokas. Gal keistinas. Jei tautinis nuvelka paskutines kelnes, – ačiū. Jei svetimas, – eik tu.

Tai ne ta kruopelė, kainavusi plentais paversti žvyrkelius į VIP atstovų namus. Tačiau niekas net neišsižioja paklausti, kodėl parama nutrūks. Iš ko mes gyvensime? Iš ko statysime apžvalgos bokštus? Apskritai, ar matysime pasaulį?

Tiesa, gal jau babelio bokštų nebestatysime? Gal nusileisime ant žemės? Gal šaus mintis į galvą, kad neuždirbti, dykai gauti pinigai, prasmenga skradžiai? Jei šaus, gerai. Dar geriau, kad pataikytų.

Beskaičiuojant europinius milijonus bet kam protas pasimaišytų. O čia imtume ir iškastume šaknį, ant kurios visi valstiečiai sėdi. Lietuva gali ir žlugti, jei koks žalias agrokoncernas nukentėtų. Ir Naisių pažibai tektų grįžti prie arklo vardan tos. Šventvagiška. Netektume žmogaus iš didžiosios T raidės - su tautiniu kostiumu.

Kažkoks mūsų patriotizmas keistokas. Gal keistinas. Jei tautinis nuvelka paskutines kelnes, – ačiū. Jei svetimas, – eik tu.

Šalies vadovas tapo didžiausio moksleiviams skirto sporto projekto globėju. Jau penkioliktąjį sezoną skaičiuojančios Lietuvos mokyklų žaidynės skatina fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną, padeda megzti socialinius ryšius.

Praėjusį sezoną žaidynėse sportavo apie 200 tūkst. mokinių iš 58 Lietuvos savivaldybių ir daugiau negu 900 šalies mokyklų.

„Iš savo vaikystės ir paauglystės prisimenu, kad tokio pobūdžio varžybos, kai žaidžiama už savo komandą, už savo bendruomenę, yra milžiniškas motyvacinis postūmis, pažadinantis jausmą, kurį aš vadinu bendruomenės patriotizmu.

Mes kalbame apie valstybės, miesto patriotizmą, bet esu įsitikinęs, kad lygiai taip pat egzistuoja namų, mokyklos ir bendruomenės patriotizmas. Kai norint būti naudingu savo mokyklai įdedamos pastangos dvigubėja ar trigubėja. Tai puikus būdas pažadinti žmogaus kūrybinius, fizinius gebėjimus, užmegzti žmogišką santykį, suprasti, kad yra kažko didesnio – komandos – dalis. Tai ugdo patriotiškumą“, – sakė prezidentas.

Manau, kad sportinis aktyvumas, kūno ugdymas ir kovinės dvasios ugdymas yra labai svarbūs ir nepakeičiami mūsų gyvenimo elementai.

– Kokią įtaką vaikų ir jaunimo visapusiškam ugdymui turi tokie projektai, kaip Lietuvos mokyklų žaidynės?

– Posakis, kad sveikame kūne yra sveika siela atėjo dar iš Antikos laikų ir esu įsitikinęs, kad tai – teisinga mintis. Stiprus kūnas, higieniškas gyvenimo būdas ir sveika gyvensena tikrai suformuoja sveiką, normaliai į pasaulį žiūrintį žmogų, kuris geba ir gražiai bendrauti, ir būti vertingas savo bendruomenės narys.

– Mūsų tauta nėra fiziškai aktyvi. Net ir jaunų žmonių fizinio aktyvumo rodikliai yra žemi. Kodėl taip yra ir ką galime padaryti, kad situacija pasikeistų?

– Nėra lengva atsakyti į šį klausimą. Man daug kartų teko matyti jaunus žmones, taip pat ir savo dukras, kurie vietoje to, kad išbėgtų pabėgioti į lauką, buvo įnikę į monitoriaus ar telefono ekraną.

Sutinku, kad tai yra milžiniška pagunda, nes nereikalauja jokių fizinių pastangų. Tačiau, mano nuomone, nors mums kartais susidaro įspūdis, kad bendraujame su draugais, kurie yra už daugybės kilometrų, bendravimas su ekranu lieka bendravimu su ekranu. Daugybę kartų įsitikinau, kad žmonės susitikę nebemoka bendrauti, nes tiesiog įprato bendrauti su technikos priemone.

Pasistenkime daugiau laiko praleisti bendraudami vienas su kitu ir tai daryti užsiimdami prasminga veikla. Manau, kad sportinis aktyvumas, kūno ugdymas ir kovinės dvasios ugdymas yra labai svarbūs ir nepakeičiami mūsų gyvenimo elementai.

Ugdykime mokyklų patriotizmą, bendruomeniškumo jausmą, savo mokyklos tradicijų suvokimą.

– Jūs aktyviai žaidėte krepšinį, futbolą, ar buvo daugiau sporto šakų, kuriomis užsiiminėjote?

– Tokiam aktyviam paaugliui, koks buvau aš, fizinio ugdymo pamoka buvo viena maloniausių pramogų.

Nors vėliau įnikau į šachmatus, komandinis žaidimas man visada buvo maloniausias. Man neblogai sekėsi žaisti futbolą, kas gal ir keista, turint galvoje mano ūgį. Krepšinį taip pat labai mėgau. Pamenu, net po mokyklos baigimo su draugais prašydavome mokyklos sargo, kad įleistų pažaisti.

O futbolą žaisdavome ir sutemus, nes dienos neužtekdavo. Tamsoje kartais tekdavo žaisti ir tinklinį, tik įsijungdavome automobilių šviesas, kad matytume. Įdomus potyris.

– Ar dabar turite laiko sportui?

– Tikrai turiu. Pastaruoju metu dažniausiai plaukioju, o vasarą, kai buvo galima išeiti į lauką, žaisdavome krepšinį, futbolą. Pastebėjau, kad prieš išbėgant į futbolo aikštę man jau reikia stipresnio apšilimo, kitaip iškart patempiu raumenį. Tačiau tinkamai pasirengus, manau, dar tikrai galiu išbėgti į aikštę.

– Ko palinkėtumėte sportuojančiam jaunimui ir Mokyklų žaidynių dalyviams?

– Aktyviai dalyvauti ir pasitikėti savo jėgomis. Reikia prisiminti, kad sportas – geriausias būdas sutvirtinti draugystę arba rasti naujų draugų. Draugystės užuomazgos, prasidėjusios kartu siekiant gražių tikslų, yra tvarios ir dažnai tęsiasi labai ilgai. Ugdykime mokyklų patriotizmą, bendruomeniškumo jausmą, savo mokyklos tradicijų suvokimą. Tai labai gražus jausmas ir aš norėčiau, kad jis tik stiprėtų.

Bandė atsakyti į klausimą

1989 m. naktį iš kovo 2-osios į 3-iąją, apie 1 val., 38-erių dailininkas ir restauratorius V.Vičiulis atėjo į Atgimimo aikštę, apsipylė degiu skysčiu ir virto gyvu fakelu.

Atsitiktinai aikštėje buvęs ukrainietis bandė gesinti liepsną, gobė degantį vyrą savo striuke, bet ugnis buvo stipresnė. Vėliau tapo žinoma, kad apdegė 98 proc. V.Vičiulio kūno. Vyro  gyvybė užgeso kovo 3-iosios vakare.

Pareigūnų pakviestai atpažinti vyro daiktų našlei, be apdegusių drabužių, buvo parodytas gabalas audeklo. Moteris išvydo jo atraižą, kurią prisiminė mačiusi bene prieš dešimtmetį sutuoktinio tapytame paveiksle. Tai buvo tautinių rūbų medžiagą primenantis audinys, jis autoriaus pavaizduotas kaip natiurmorto fonas, o paveikslo kampe – Lietuvos trispalvė.

Ilgą laiką šeimos nariai ir jį pažinoję žmonės bandė patys sau ir aplinkiniams atsakyti į klausimą, kodėl Vytautas taip pasielgė.

Nė vienas pažinojusiųjų V.Vičiulį nesutiko su teiginiu, kad pakriko jo psichika. Jie įsitikinę, kad V.Vičiulis buvo itin jautrus Lietuvos likimui.

Beveik tris dešimtmečius artimieji ieškojo atmintyje argumentų, kurie padėtų patvirtinti, kad tai buvo politinio protesto forma. Tik šių metų pradžioje V.Vičiulio našlė Regina išgirdo svarų šios versijos patvirtinimą.

Mįslingos užuominos

Prieš kelias savaites, lydėdama į Kanadą komandiruotėn išsiruošusią vienintelę savo dukrą Ingridą, R.Vičiulienė iš jos išgirdo netikėtą žinią.

"Dukra man pasakojo, kad skambino mūsų buvusių kaimynų sūnus Martynas Gedvilas. 1989 m. jis tebebuvo paauglys. Dabar jis – jau solidus vyras. Susisiekęs su mano dukra, jis prisiminė pokalbį su mūsų kaimynu architektu Vaidotu Guogiu. Jis tikino, kaip suaugęs vyras jam, tada dar paaugliui, pasakojo, jog apie 1989 m. Naujuosius metus jis, V.Vičiulis, ir dar vienas jų draugas kalbėjosi apie įvykius, kurie galėjo nulemti kovo 3-iosios tragediją", – prisiminė R.Vičiulienė.

M.Gedvilas prie paminklo V.Vičiuliui pasakojo, ką girdėjęs iš kaimyno. Esą apie Naujuosius metus trys vyrai labai karštai diskutavo apie įvykius Čekoslovakijoje.

M.Gedvilui atmintin įstrigo teiginys, kad kažkoks įvykis minėtoje šalyje davė ypatingą rezultatą, jis buvęs prasmingas, vyrai kalbėjo, kad kažką reikia pradėti, tada tokių bus daugiau.

Buvo kažkokia užuomina apie tai, kad vyrai lyg ir traukė burtus.

"Negaliu perteikti pažodžiui, ką man pasakojo kaimynas, bet buvo kažkokia užuomina apie tai, kad vyrai lyg ir traukė burtus. Apie ką tada buvo kalbama, supratau tik po daugelio metų", – susirinkusiesiems  pasakojo M.Gedvilas.

1989 m. vasario 28 d. "Komjaunimo tiesa" išspausdino naują Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos konstituciją. R.Vičiulienė prisimena, kad sutuoktinis ilgas valandas studijavo šį įstatymą, pagaliau atėjo pas ją, pamojavo laikraščiu ir pratarė: "Nieko gero nebus."

Moteris prisiminė, kad sutuoktinis piktinosi ketinimu įteisinti nuostatą, pagal kurią bet kuri sąjunginė Sovietų Sąjungos respublika galės atsiskirti nuo sąjungos, tik jeigu visų kitų respublikų referendumai su tuo sutiktų.

V.Vičiuliui tai reiškė ne progresą, ėjimą į tobulesnį gyvenimą ir permainas, bet artėjančią stagnaciją. Galbūt būtent todėl Čekoslovakijos įvykiai ir Jano Palacho susideginimas jam pasirodė tokie aktualūs.

Kovojo prieš stagnaciją

Galima spėti, kad vyrai kalbėjo apie 1969 m. sausio 16 d. Čekoslovakijos sostinėje Prahoje, Vaclovo aikštėje, padegusį save 20-metį Karolio universiteto studentą J.Palachą. Nors panašiu metu būta daugybės tokių politinių susideginimo atvejų, J.Palachas visame pasaulyje tapo antikomunistinio pasipriešinimo simboliu.

1968 m. pradžioje Čekoslovakijoje Aleksandras Dubčekas su bendražygiais pradėjo socializmo švelninimo ir demokratizacijos projektą, vadinamą "socializmu žmogišku veidu", kurį tų pačių metų rugpjūtį užgniaužė Sovietų Sąjungos ir kitų Varšuvos pakto valstybių kariuomenių intervencija.

Studento susideginimas buvo nukreiptas ne tiek prieš sovietų kariuomenės intervenciją, kiek prieš jo paties tėvynainių susitaikymą su okupacija. Po numalšinto Čekoslovakijos žmonių ryžto siekti kito gyvenimo šalyje įsivyravo visuotinis nusiminimas.

J.Palachas galvojo apie radikalų protestą, kuris supurtytų visą šalies visuomenę ir priverstų ją pakilti į kovą.

Vaikinas parašė keturis mažai vienas nuo kito besiskiriančius laiškus ir adresavo savo draugui, Menų fakulteto studentų atstovui, Čekoslovakijos rašytojų sąjungai, o paskutinįjį paliko savo lagamine.

Aikštėje, kur dėl protesto save padegė vaikinas, buvo daug žmonių, jie puolė gesinti liepsnos. J.Palachas kankinosi tris dienas, jis nebuvo praradęs sąmonės ir medikams aiškino, kad bandė ne nusižudyti, o įvykdė panašią į Vietnamo budistų praktikuojamą protesto akciją. Jis tikino, kad laiškuose aprašyta protestuotojų grupė iš tikrųjų egzistuoja, tačiau jos narių siaubingus skausmus kenčiantis vaikinas neišdavė.

Pažadino Europą

Laiškuose J.Palachas rašė, kad grupės savanoriai pasiryžę susideginti kas penkias dienas, jei visuomenė nesukrus.

Čekoslovakijos ir daugybės kitų valstybių spauda paskelbė reportažus apie studento protesto akciją.

Jau po dienos Vaclovo aikštėje susirinko tūkstantinė minia, protestai tęsėsi kelias dienas. Jų metu žmonės dalijo atsišaukimus, skleidė žinią apie tai, kas čia nutiko. Dar po kelių dienų prasidėjo keturias dienas trukęs bado streikas.

O sausio 20 d. dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo eitynėse J.Palacho atminimui. Protestai plito visoje šalyje, pasaulio lyderiai išreiškė užuojautą dėl vaikino mirties. Vakarų Europos miestų (Romos, Milano, Florencijos, Vienos, Amsterdamo) studentai taip pat rengė procesijas J.Palachui atminti.

Vasarą atmosfera Čekoslovakijoje vėl ėmė kaisti, studento pavyzdžiu pasekė ir bandė pasidegti dar apie 10 žmonių, du jų žuvo.

Galima spėti, kad V.Vičiulis tikėjosi bent kiek panašios Lietuvos visuomenės reakcijos į jo poelgį, kaip čekų – į J.Palacho.

Žiūrėdama į nuotrauką, kurioje V.Vičiulis užfiksuotas drauge su dar maža dukrele, jo našlė svarstė, kad būdamas jautrus jos sutuoktinis sunkiai pakeltų nepriklausomoje Lietuvoje kylančius skandalus bei neteisybes.

Teisinga, švari, savo šaknis mylinti Lietuva buvo jo svajonė ir siekiamybė.

"Man labai apmaudu, kad jis nepamatė mūsų anūkės, galėjo ja pasidžiaugti, matyti, kokia protinga užaugo mudviejų dukra. Kita vertus, aš žinau, kad jis buvo pernelyg jautrus. Teisinga, švari, savo šaknis mylinti Lietuva buvo jo svajonė ir siekiamybė", – kalbėjo R.Vičiulienė.

Lydėjo mistiški ženklai

V.Vičiulio našlė būtų linkusi nuo politikos laikytis kuo toliau, o, vertindama sutuoktinio poelgį, supranta, kad jis buvo per daug jautrus.

Tik po daugelio metų R.Vičiulienė išgirdo iš dukros, kaip ją sukrėtė tėčio žūtis.

Pasirodo, žūties išvakarėse Vičiulių namuose buvo sugedęs televizorius, tada dar nedidelė jų dukra nuėjo pas kaimynę žiūrėti tuo metu labai populiaraus serialo "Vergė Izaura". 11-metė mergaitė labai jautriai sureagavo į siaubingus filme parodytus vaizdus, kai vieną pagrindinių serialo veikėjų gyvą trobelėje sudegino blogasis personažas.

Mergaitę taip sukrėtė šis vaizdas, kad namo ji parbėgo verkdama ir pasakojo tėvams, kaip jai buvo baisu. Tačiau tokia dukros emocija V.Vičiulio nesustabdė.

Prisimindama siaubingos sutuoktinio žūties išvakares, našlė pasakojo, kad jis prašė prižiūrėti butą. Tada tie žodžiai nuskambėjo grėsmingai, bet tikslių savo ketinimų vyras žmonai neatskleidė.

Kalbėdamas su savo mama telefonu, V.Vičiulis taip pat pasėjo jos širdyje nerimą.

Vėliau Zita Vičiulienė prisiminė, kad sūnus telefonu prašė, jei kas atsitiks, nieko nekaltinti. Jis paminėjęs, kad negalės atvažiuoti į kaimą padėti mamai darbuotis, turįs daug darbo, reikėsią kovoti už Lietuvą.

Po tokių žodžių mama suprato, kad gali atsitikti kažkas siaubingo ir paprašė Vytauto seserį su draugu skubiai važiuoti į Klaipėdą. Giminaičiai atvažiavo per vėlai, V.Vičiulis jau buvo įvykdęs savo planą.

Prisimindama siaubingiausias savo gyvenimo dienas, našlė vardija ne vieną mistinį įvykį, nutikusį būtent Vytauto susideginimo naktį. Tąnakt Vilniuje gyvenančios pusseserės namuose nukrito V.Vičiulio tapytas ir giminaitei padovanotas paveikslas.

Tą pačią naktį gero V.Vičiulio draugo namuose nutrūko jo dovanoto smuikelio styga.

Kartą, kai Vičiulių dukra tebebuvo mokinė, kažkuris bendramokslis rėžė, kad jos tėvas buvęs kvailys. Ramaus būdo mergaitė tada skėlė berniukui antausį ir išbėgo iš klasės. Daugiau dėl tėčio garbės jai neteko kovoti.

„Geltona, žalia ir raudona spalvomis, Vyčiu bei kita lietuviška simbolika pažymėtos atributikos ir drabužių paklausa šokteli aukštyn jau metų pradžioje. Šiemet populiariausios tautinės atributikos prekės išlieka nepakitusios nuo pernai metų: tai suvenyrinės Lietuvos vėliavėlės, tautinių spalvų pirštinės bei kepurės, vyriškos bei moteriškos kojinės, megzti tautinių spalvų šalikai bei ženkliukai Lietuva. Ir nors didesnė šių prekių paklausa buvo juntama praėjusiais metais, kuomet minėjome Lietuvos šimtmetį, šiemet smulkesnė tautinė atributika vis dar susilaukia pirkėjų dėmesio. Skaičiuojame, kad per šiuos metus įvairios tautinės atributikos prekių esame pardavę jau daugiau nei 20 tūkst. vienetų“, – teigia lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ komercijos vadovė Vilma Drulienė.

Remiantis atliktomis apklausomis, dovanas artimiesiems ar draugams valstybinių švenčių proga dovanoja kas dešimtas „Maximos“ pirkėjas.

„Dažniausiai dovanojami smulkūs valstybės atributika pažymėti aksesuarai – raktų pakabukai, ženkliukai su šalies vėliava ar Vyčiu, taip pat tradicinis lietuviškas maistas. Šiais metais asortimente turime ir naujovių: valstybinių vėliavų rinkinį, automobilinį oro gaiviklį su Vyčio ženklu, marškinėlius su Lietuvos žemėlapiu. Tad savo artimuosius valstybinės šventės proga norintys pradžiuginti žmonės tikrai ras iš ko pasirinkti“, – priduria „Maximos“ komercijos vadovė.

Apklausų duomenys rodo, kad Valstybės atkūrimo dienai iš anksto ruošiasi apie dešimtadalis gyventojų, o ją švęsdami dauguma žmonių išsiverčia su nebrangia, simboline atributika, kurią perka papuošti namams ar padovanoti draugams, artimiesiems. Tam lietuviai dažniausiai skiria iki 20 eurų.

„Mūsų tinklo parduotuvėse pirkėjai šiemet taip pat pirko ir didelio formato valstybines vėliavas, jų esame pardavę jau kelis šimtus. Šis skaičius šiais metais mažesnis, kadangi pernai žmonės šių vėliavų pirko daugiau, ruošdamiesi valstybės šimtmečio minėjimui“, – sako V. Drulienė.

Lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“ savo klientams siūlo daugiau nei šimtą skirtingų tautinės atributikos prekių, pusė jų yra pagamintos Lietuvoje.

Ir nesvarbu, kad jokių faktų ar priešų veikos įrodymų nėra, svarbu simpatijomis ir antipatijomis pagrįstos emocijos bei jomis dekoruota moralė ir kvaziteisė: vadovaujuosi tuo, kaip pats kitus įvertinu, todėl esu teisus.

Tačiau visa tai tėra tik kauzalinė atribucija – psichologų tiriamas reiškinys, kai trūkstamą informaciją apie kito asmens savybes kompensuoja susikurti tikėtini to asmens bruožai. Jei jie susikuriami neigiami, asmuo tampa pasmerktuoju.

Kadangi mūsų žmonių tarpusavio bendravimas nenuoseklus ir ribotas, o informacijos vieniems apie kitus nuolat trūksta, pasmerktųjų ir tautos priešų pas mus visada yra daugiau nei tų, kuriems reikia duoti medalį.

Be to, nuolat kovojant su priešais, kad ir susigalvotais, pilkame asmeniniame gyvenime atsiranda prasmė, papildanti kasdienybę naujomis jausenomis. Kovotojas ima jausti šiokią tokią pilnatvę, vidinį pasitenkinimą, suteikiantį galimybę savąjį "aš" iškelti aukščiau kitų.

Va, šitie kovotojai pas mus ir yra didžiausi teisuoliai, patys sau delegavę sprendimą pasmerkti ir nuteisti. Ši kvaziteisė įgijo ne tik feisbukinį tiesos monopolį, bet ir savitą terminologiją: "vatnikas", "kremlinas", "naudingas idiotas". Tautiečiai surūšiuojami pagal kažkieno sukurtą piliečių skirstymo metodologiją, neįtariant, kad būtent taip ir vykdomas socialinis užsakymas iš išorės.

Ironiškiausia, kad patys skirstytojai kažkurioje savosios esybės lentynėlėje laiko iš ankstesnių laikų paveldėtą pionieriaus kaklaraištį ir SSKP nario bilietą. Dėl visa ko, taip sakant.

Mažiausiai pusantro šimto šventinės eisenos dalyvių su liepsnojančiais deglais, Lietuvos valstybinėmis vėliavomis bei būgnais sausio 15-osios pavakarę rinkosi senamiestyje, prie istorinio prefektūros pastato, kuris tapo simboliniu tašku, ženklinusiu Klaipėdos sukilėlių pergalę.

Gausus jaunuomenės būrys pajudėjo iš Teatro aikštės link Skulptūrų parko, kur palaidoti 1923-čiųjų sukilėliai.

Po šventinės eisenos prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“ išsakytos trumpos visuomenės veikėjų kalbos.

Renginio organizatorius – Lietuvos piliečių sąjunga. Jos lyderis Dionyzas Varkalis teigė, kad, nepaisant to, jog tuo pat metu mieste įvairiose vietose vyko daugybė renginių, skirtų šiai datai paminėti, į Sausio 15-ąją maršą susirinko labai daug jaunųjų klaipėdiečių.

„Sujudinome dumblą. Renginys pavyko. Labai norėtume, kad pagaliau atsirastų šios dienos paminėjimo tradicija Klaipėdoje. Tačiau labiausiai įskaudino tai, kad artėjant šios svarbios Lietuvai ir Klaipėdos kraštui šimtmečiui, griūva istorinis Klaipėdos prefektūros pastatas, stovintis paveldosaugininkams tiesiog po langais“, – kalbėjo D.Varkalis.

Sujudinome dumblą. Renginys pavyko.

Kai kurių veikėjų mėginimus eitynes su deglais prilyginti nacių renginiams, D.Varkalis kategoriškai atmeta. Esą tokios eitynės neseniai vyko Vilniuje, deglų buvo ir per Sausio 13-osios dienos renginių paminėjimą Klaipėdoje prieš kelias dienas.