Pas paukštį nerasta atvirų lūžių.

„Sparnai simetriški. Visos refleksinės funkcijos veikia puikiai. Reikia tik laiko atsistatymui“, – kalbėjo veterinaras Giedrius Survila.

Erelis galėjo iškristi iš lizdo arba stipraus vėjo būti nuneštas. Erelis dar neišmokęs pilnai savimi pasirūpinti.

„Gali būti, kad jis nuskrido nuo lizdo per toli ir per savaitę ar dvi išseko. Galbūt nesisekė susimedžioti grobio, todėl jis toks nusilpęs buvo“, – teigė Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas Deivis Dementavičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Veterinarams, laikant paukštį rankose, kilo įtarimų dėl jo svorio. Paaiškėjo, kad vos metų amžiaus jauniklis neturi pusės savo svorio. Tikėtina, kad jis badavo apie mėnesį.

„Turėtų sverti apie 4 kg. Gali būti, kad jis apsinuodijo arba serga kokia liga“, – sakė D. Dementavičius.

Nors erelis valgo nenoriai, veterinarai bandys jį primaitinti, kad šis bent kiek atgautų svorio.

„Pabandėme duoti skirtingus produktus. Pirmiausiai gavo mėsos, šiandien gavo žuvies“, – kalbėjo „Nuaro“ vadovė Jurgita Gustaitienė.

Anot specialistų, didžiausia bėda su jūriniais ereliais yra ta, kad jie prisiėda švino ir smarkiai apsinuodija.

„Žiemą maitinasi dvėseliena ir tokiu būdu apsinuodija, būna ir nugaišta“, – teigė ornitologas.

Gali būti, kad jis apsinuodijo arba serga kokia liga.

Kol kas erelis bus stebimas, ar nepateko švino į jo organizmą. Tai turėtų paaiškėti per kelias dienas. Šis erelis jau antrasis šiemet, patekęs pas gyvūnų globėjus. Pirmasis neišgyveno. Tačiau veterinarai sako, kad šiemet sulaukė mažiau erelių nei įprastai.

Pasak ornitologų, erelių populiacija Lietuvoje auga.

„Situacija gerėja. Tyrimas rodo, populiacija padidėjo net tris kartus“, – sakė D. Dementavičius.

Jei paukščio būklė nepablogės, po savaitės jis turėtų būti paleistas toje pačioje vietoje, kur buvo surastas.

Nors kai kurie žmonės ir stebėjosi šiuo sparnuočiu viduryje miesto, pasak gamtininkų, didysis kormoranas Lietuvoje yra įprastas paukštis – šalyje jų skraido net apie 10 tūkst.

O stovėdami tokia keista poza, paprastai jie džiovinasi sušlapusias plunksnas.

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų tarnybos specialistas Erlandas Paplauskis pasakojo, kad dažniausiai kormoranų galima išvysti prie vandens telkinių, kuriuose yra žuvų.

Kadangi prie Jono kalnelio driekiasi Dangės upė, jam čia buvo patogi vieta pailsėti.

„Net į privačius tvenkinius kartais nusileidžia pažvejoti, bet daugiau maisto ieško prie marių ar jūros. Tai tiesiog viena iš žuvlesių paukščių rūšių, kurie neturi riebalinės liaukos, sutepančios plunksnas. Gali žvejoti būriais, giliai nardo“, – paaiškino specialistas.

Ties Kuršių mariomis jau ne vienus metus gyvuoja dvi kormoranų kolonijos – Juodkrantėje ir prie Karklės. Pastarojoje, mažesnėje, gyveno apie 7 tūkst. paukščių.

Ornitologai tikino, kad šie paukščiai dažniausiai maitinasi įvairių rūšių smulkiomis žuvimis, kartais – vėžiagyviais.

Didysis kormoranas – vietinė rūšis, su pertraukomis perėjusi keletą pastarųjų šimtmečių.

Visos iki šiol buvusios jų kolonijos XVII–XIX a. buvo sunaikintos žmonių.

Kormoranų populiacijos gausėjimas Europoje, prasidėjęs prieš 40 metų, Lietuvoje pasireiškė tik prieš 27 metus.

„Gal pas pasigedot? Lyg ir naminis, nes leidžiasi paimamas i rankas“, – nurodė moteris.

Ornitologas Eugenijus Drobelis portalui kauno.diena.lt pakomentavo, kad tai yra mėlynosios zylės jauniklis.

„Jį reikėtų nedelsiant paleisti į laisvę“, – patarė žinovas.

Ornitologas Liutauras Raudonikis portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad zylės peri medžių uoksuose, todėl kartais patenka į patalpas landžiodamos į įvairius pastatų plyšius. 

Portalui kauno.diena.lt susisiekus su minėta kauniete ji teigė, kad paukštelį jau išleido į laisvę. 

Pareigūnė iš karto pasirūpino, kas galėtų šiam paukščiui pagelbėti. Ji susisiekė su savanoriais, kurie paukštį perėmė.

„Gavome iškvietimą dėl eismo įvykio. Nuvykę radome nuo kelio nuvažiavusį automobilį bei vyriškį, sustojusį pagelbėti, kuris, pranešęs dėl įvykio, sakė, kad turi pagavęs suopį ir nežino, ką su juo daryti. Paukštį perdavė mums, o mes susisiekėme su Utenos savanorėmis, susitikome ir perdavėme paukštį joms, kurios juo toliau ir pasirūpino. Tikrai nesitikėjau, kad paukščiuką iš karto priims. Esu su savanorėmis bendravusi dėl šuniuko, tai problemų tikrai dėl to neturėjau. Dėl paukščiuko pabandžiau, o jos iš karto sutiko. Paklausė, kur galime susitikti ir iš kur jos gali paimti tą paukščiuką. Kiek žinau, jis jau iškeliavęs į Uteną apžiūrai ir gydymui, nes buvo sužalotas sparnelis“, – pasakojo policininkė Daiva Remesė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lietuvoje erelių daugėja

Jūrinis erelis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Galima teigti, kad jis Lietuvoje yra retenybė. Tai yra tipiškas vandens paukštis, kuris gyvena ten, kur yra vandens, žuvų.

Tuo pat metu tai ir išskirtinis, netgi karališkas paukštis. Jei pasiseks, jį galima pamatyti ir nuošaliuose miškuose, ir prie vandens telkinių. Šiuos paukščius traukia žuvingos vietos.

Viena iš tokių vietų Lietuvoje yra Nemuno delta ir Kuršių marios. Pastaraisiais metais šie paukščiai  plinta ir kitose Lietuvos vietose. Jų galima pamatyti ir prie Kauno marių, ir prie kitų didesnių vandens telkinių.

Jūrinių erelių galima išvysti ir prie Baltijos jūros, nors joje žuvų vis mažėja.

Jūrinis erelis skiriasi nuo kitų vandens paukščių, pavyzdžiui žuvėdrų, kurios pasirengusios bet ką išlupti iš žmogaus rankų. Jūriniai ereliai vengia žmonių. Iš esmės jie yra tokie pat baugštūs kaip ir kormoranai.

Lietuvoje jūrinių erelių galima pamatyti prie jūros, Kuršių ir Kauno marių, Nemuno deltoje.

Pusė Europos erelių

Žurnalistas ir fotografas iš Norvegijos Knutas- Sverre Hornas ypač susižavėjo jūriniais ereliais. Šiuos didingus paukščius tarsi seka su malonumu fotografuodamas.

Jūriniai ereliai Norvegijoje yra kažkas panašaus į gandrus Lietuvoje. Per visą Norvegiją gyvena keliasdešimt tūkstančių jūrinių erelių porų. Šie paukščiai žavi ir tuo, kad kartą "susituokę" jau nesiskiria visą gyvenimą. Vidutinis šių paukščių amžius apie 20 metų.

K.-S.Horno teigimu, Norvegijoje gyvena maždaug pusė visos Europos jūrinių erelių. Jie ypač paplitę Norvegijos salose, pakrantėse pagal Norvegijos ir netgi Barenco jūras.

Didžiausi jūrinių erelių priešai yra varnos ir žuvėdros. Jos nepuola kautis su ereliu, bet puotauja jų kiaušiniais, kai tik randa lizduose.

Iki 1968 m. dideli jūrinių erelių priešai buvo ir žmonės. K.-S.Horno teigimu, norvegai juos medžiodavo ir valgydavo. Populiacija buvo labai sumenkusi. Įvedus draudimą medžioti jūrinius erelius, jų skaičiai Norvegijoje išaugo kartais.

Medžioklė: jūrinis erelis taikosi vandenyje nagais pagauti grobį. Knuto-Sverre Horno nuotr.

Nori sugrąžinti medžiokles

Dabar jūrinis erelis Norvegijoje laikomas tarsi šventu paukščiu. Jie ir toliau yra globojami ir saugomi, nors iš Norvegijos raudonosios knygos šis paukštis išbrauktas.

Kai kuriuose regionuose šie paukščiai išplito tiek, kad vietiniai gyventojai jau kelia klausimą, ar nevertėtų vėl sugrąžinti jūrinių erelių medžioklės.

Kai kuriuose regionuose yra ir prieš jūrinius erelius nusistačiusių žmonių.

Vieni mano, kad jūriniai ereliai naikina kitų jūros paukščių populiacijas, nes medžioja jų jauniklius. Anot K.-S.Horno, mitai apie erelius, kaip kitų paukščių medžiotojus, yra kiek išpūsti.

Apie 90 proc. jūrinių erelių maisto sudaro žuvys. Bet ir tai, kad jie sugauna nemažą kiekį jūros žuvų ne visiems žmonėms patinka. Čia panašiai kaip Lietuvoje, kur daug žmonių yra nusistatę prieš kormoranus, kurie neva sunaikina didelį kiekį žuvų.

Kur paukštis slėpėsi nuo negandų, nežinia, bet namo sugrąžintas sveikas gyvas.

Į papūgą kauniečiai atkreipė dėmesį, kai ši įskrido į sporto klubą „Žalgirio“ arenoje. Tuomet žmonės prisiminė socialiniuose tinkluose matę savo augintinio ieškojusio Egidijaus žinutes. Pastarąjį užplūdo pranešimai ir skambučiai.

Pabėgėlės vardas – Myška. Dėl to, kad ji paspruko, kaltę prisiima Egidijus. „Kelias dienas bandžiau  eksperimentuoti. Sekmadienį išsinešiau ant peties į lauką. Viskas gerai. Išsinešiau ir pirmadienį. Ir pirmadienį tuo metu lauke buvo daugiau žmonių. Kažkas nukrito, ji išsigando, pasibaidė ir nuskrido, pabėgo iš kiemo. Kaip skrido, taip ir nuskrido. Neatsigręždama. Dar matėme keliuose medžiuose, bet namuose didelių atstumų neskraido. Neįpratus kaip laukinis paukštis…“ – prisiminė nelemtą dieną kaunietis.

Šeima išvaikščiojo visą rajoną, visas aplinkines ir tolimesnes gatveles, besidairydami plunksnuotosios draugės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kai kurie šeimynykščiai jau buvo praradę viltį ją rasti, kai ši po savaitės klajonių užsuko į „Žalgirio“ areną.

Labas, duok bučiuką.

Myška yra pažymėta, turi žiedą ant kojos. Ant žiedo parašyta, jai maždaug treji metai – 2019 m. išsiritimo.

Praėjusią naktį paukštis jau ramiai leido namuose. „Iš pažiūros atrodo nepasikeitusi, nesusižalojusi, bet vakar bijojo iš savo narvo išlipti. Grįžusi labai daug miega, daug vandens geria, lesa. Vakar dar buvo tyli, o šiandien jau atrodo atsigavusi, vėl įsidrąsina ir jau kalbina, sako „Labas“, „Duok bučiuką“, švilpauja“,  – pasakojo Egidijus ir mintimis nuklydo į tą savaitę, kai paukščio nebuvo namie: „Nežinau, kaip ji išgyveno škvalą, kur tuo metu buvo“.

Kaip su šeimininkais po „ekskursijos“ elgiasi? Meilumo iš jos pusės niekada netrūko.  „Labiausiai mėgsta tą žmogų, kuris tuo metu ką nors valgo. Kas valgo, pas tą ir sėdi ant peties“,  –  juokėsi kaunietis. Prašosi pavaišinama, tiksliau pati pasiima, ką nori. Labai gerai sutaria su vaikais. Visi kartu draugauja. Niekas nepasikeitė.

Ką labiausiai Myška mėgsta veikti? Kaip ir visos papūgos: pavalgyti, paskraidyti, pabendrauti. „Atskrenda arba ant peties, ar prieina, nulenkia galvą, kad pakasytume“,  – apibūdino augintinę Egidijus. Nepažįstamų žmonių, užsukusių į namus, visai nebijo. Su jais dar draugiškesnė nei su namiškiais. Iš karto prisistato, sveikinasi: „Labas, duok bučiuką“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Myšką Egidijus atsiėmė iš „Nuaro“, kuriems ją perdavę sporto klubo, į kurį paukštis buvo užsukęs, atstovai. „Nuaro“ atstovams Myška neleido apžiūrėti jos žiedo, vienam net į pirštą žnybtelėjo, bet tai pas vieną, tai pas vieną specialistą mielai tupėjo ant peties.

Vieversys arba vyturys – vienas pirmųjų paukščių, sugrįžtančių į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų. Vieversys, kaip pavasario pranašas, dažniausiai parskrenda vasario pabaigoje.

Pirmasis dirvinis vieversys (Alauda arvensis) Ventės rago ornitologijos stotyje šiemet buvo sužieduotas dar gerokai prieš Vieversio dieną – vasario 15-ąją.

Lietuvoje dažniau sutinkamos dvi vieversinių šeimai priklausančios rūšys: lygutė (Lullula arborea) ir dirvinis vieversys.

Dirvinis vieversys Lietuvoje yra labai dažnas. Jis šiek tiek didesnis už žvirblį. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkai rusva, galva ir nugara išmarginta tamsiomis išilginėmis dėmelėmis.

Kūno apačia balsva, pagurklyje ir šonuose yra juodų taškelių. Sveria 38–44 g.

Gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse, dirbamuosiuose plotuose.

Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu.

Deda 3–6 pilkai žalsvus su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinius. Išveda dvi vadas.

Minta vabzdžiais, miglinių augalų sėklomis, o rudenį ir ankstyvą pavasarį lesa augalų sėklas, šviežius lapus, daigų viršūnėles.

Paukštis aktyvus šviesiu paros metu, maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio.

Tautosakoje dirvinis vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, kviečiantis artoją į laukus, savo balsu žadinantis gamtą.

Atėjus krikščionybei, ši diena buvo sutapatinta su Šv. Motiejaus diena.

Šv. Motiejus buvo apaštalas, išrinktas į Judo Iskarijoto vietą. Krikščioniškoje tradicijoje jis laikomas stalių, dailidžių ir kalvių globėju.

Vaizdo įrašu ir nuotrauka su portalo kauno.diena.lt žurnalistais pasidalijęs vyras pasakojo paukštį prekybos centre „Savas“ esančioje „Rimi“ pastebėjęs gruodžio 29-osios pavakarę.

„Emocija – gera, tikrai praskaidrino dieną!. Gaila, kad į parduotuvę atėjau be vaikų – būtų ir jiems patikę!“ – šyptelėjo kaunietis.

Tačiau pridūrė, kad tuo pat metu mintyse ėmė suktis ir kiti klausimai: kaip paukštis pateko į parduotuvės vidų? Ar jam kas nors padės ištrūkti? Juk žiema ir niekas nelaikys ilgai atidarytų prekybos centro durų. O jei paukštis parduotuvėje gyvena jau senokai? „Tokiu atveju, neramu dėl švaros, juk jis vaikštinėja ten, kur atvirai laikomi maisto produktai“, – nuogąstavimu dalijosi jis.

Pasak „Rimi“ atstovės Gabrielės Šerėnienės, į prekybos salę paukštis pakliuvo per bendrą prekybos centro „Savas“ įėjimą. Apie tai, teigė pašnekovė, buvo nedelsiant pranešta pastato administracijai, kuri patikino – bus imtasi prevencijos priemonių, kad taip neatsitiktų ateityje.

„Nedelsiant kreipėmės ir į bendrovę „Dezinfą“, kad „Rimi“ parduotuvėje būtų atlikti reikiami dezinfekcijos veiksmai.  Atsiprašome mūsų pirkėjų ir dar kartą norėtume padėkoti, kad neliko abejingi – atkreipė į šią situaciją dėmesį ir suteikė galimybę mums imtis visų reikiamų veiksmų“, – kalbėjo G. Šerėnienė.

Žvirblinės pelėdos Lietuvoje labai retai sutinkamos, jos įrašytos į Raudonąją knygą.

Ventės rage į paukščių žiedavimo gaudykles pirmą kartą nuo 1929 m. žvirblinė pelėda buvo įkliuvusi 2013 m. Šio paukščio Lietuvos ornitologai nebuvo sužiedavę net 84-erius metus.

Šios pelėdos gyvena ir žiemoja Lietuvoje. Joms čia užtenka maisto, pelėdos susikaupia nemažai atsargų, kartais miškuose vaikštantys žmonės aptinka krūvas negyvų pelių ir paukščių.

Šie simpatiški plėšrūnai gyvena 20–30 metų.

Žvirblinės pelėdos sveria 70 gramų, tai yra mažiausia iš Lietuvoje sutinkamų pelėdų.

Šio paukščio nugarinė pusė yra rusvai pilka. Ant galvos yra mažesni, o ant nugaros didesni balti taškeliai. Uodega – su penkiomis šešiomis šviesioms skersinėmis juostomis.

Skruostų diskas neryškus, baltas su keliais tamsiais ratais. Kūno apatinė pusė šviesi su retais, neryškiai pilkais dryželiais.

Žvirblinė pelėda – sėsliai gyvenantis paukštis. Lietuvoje dažniau sutinkamas senuose spygliuočių miškuose.

Jų paplitimo arealas apima visą Eurazijos žemyną.

Ši rūšis dažniau sutinkama atšiauresnio klimato zonoje – nuo Skandinavijos iki Rytų Sibiro, Sachalino. Žymiai mažesni paplitimo plotai yra Vidurio, Rytų bei Pietų Europoje.

Lizdui šie paukščiai vietą pasirenka medžiuose, dažniausiai dirbtinai sukurtose ertmėse. Tai gali būti inkilas, skirtas varnėnui, uoksas, iškaltas genio.

Per žvirblinių pelėdų tuoktuves šiluose girdimas melodingas švilpavimas – taip patinas siekia atkreipti patelės dėmesį.

Lietuvos zoologijos sodas kartu su Ekosistemų apsaugos centru į laukinę gamtą paleidžia didžiuosius apuokus – taip siekiama pagausinti šių įspūdingų paukščių populiaciją gamtoje.

"Du didieji apuokai išskilo zoologijos sode. Nelaisvėje buvo auginti nuo 2019 m. Jie kol kas neturi įgūdžių, tad teko apgyvendinti Šiaulių rajono pakraštyje, specialiame aptvare, kuris yra netoli tvenkinių", – pasakojo vienas šio projekto dalyvių V.Eigirdas.

Pirmiausia paukščiai buvo apžiūrėti, išmatuoti ir sužieduoti.

Specialistai surinko duomenų apie apuokų svorį, snapo ilgį, sparnų ilgius, sparno 3-čios ir 4-tos plunksnų ilgius, uodegos ilgį bei nago plotį.

Šie duomenys renkami siekiant įvertinti paukščių įmitimą, norint palyginti juos su panašaus amžiaus gentainiais.

Laikini Lietuvos zoologijos sodo žiedai pakeisti į nuolatinius. Žiedai padės ateityje identifikuoti šiuos paukščius ir surinkti dar daugiau informacijos apie jų elgseną.

Apuokams uždėti GPS siųstuvai, kuriais šie paukščiai bus sekami paleidus į gamtą.

Apuokai pervežti į adaptacinį voljerą, kuriame mokysis medžioti gyvą grobį ir pratinsis prie gamtos ritmo.

"Didieji apuokai yra nykstanti rūšis. Visoje Lietuvoje jų gyvena tik keliolika porų. Tačiau daugiausia didžiųjų apuokų gyvena pamaryje. Juos traukia vanduo, jiems čia tinkama mitybinė bazė", – patikino ornitologas.

Didieji apuokai yra plėšrūnai, jie medžioja naktį.

"Jie nėra išrankūs, gali misti ir vandens paukščių jaunikliais. Jie yra gamtos sanitarai, medžioja silpnesnius, ligotus gyvūnus ar paukščius", – paaiškino specialistas.

Šiems apuokams gamtoje yra didelių grėsmių.

"Jie dažnai iškrenta iš lizdo, o skraidyti mokosi jau būdami ant žemės. Dėl to kiti plėšrūnai jiems kelia grėsmę", – paaiškino V.Eigirdas.