Tai pranešė portalas „rbc. ua“, remdamasis ARMA vadove Olena Duma.

„ARMA ruošiasi parduoti 264 išdaviko-kolaboranto Medvedčuko paveikslus, areštuotus ir teismo sprendimu perduotus Agentūrai“, – parašė „Telegram“ kanale pareigūnė.

Pasak jos, Agentūros sudaryta konkurso komisija jau netrukus išstatys paveikslus parduoti. Visos už juos gautos lėšos bus pervestos į valstybės biudžetą.

Paveikslai, priklausę skandalingai pagarsėjusiam liaudies deputatui, saugomi Ukrainos nacionaliniame dailės muziejuje. Tarp jų yra Užkarpatės dailės mokyklos atstovų – Adalberto Erdelio, Josifo Bokšajaus, Zoltano Šoltaso darbų. Kai kurių paveikslų kaina siekia 50 tūkstančių dolerių.

Portalas primena, kad Medvedčukas Ukrainoje įtariamas valstybės išdavimu. Jis galėjo bendradarbiauti su rusais. 2022 metais, keičiantis belaisviais, Medvedčukas buvo atiduotas Rusijai mainais už „Azovo“ bataliono vadus, kurie gynė Mariupolį ir metalurgijos kombinatą „Azovostal“.

Šių metų vasarį Ukrainos vyriausybė leido parduoti Medvedčuko šeimai priklausiusią jachtą „Royal Romance“. Laivas yra Kroatijoje.

Balandį ARMA leido parduoti Medvedčuko automobilį „Maybach“ ir 20 kolekcinių rankinių laikrodžių.

Pokalbis su menininke – apie turistų mylimame Rovinyje praleistą paauglystę, pirmuosius kūrybinius impulsus, kelionę į Lietuvą ir čia surastą meilę.

– Esate kilusi iš Kroatijos, ilgus metus gyvenote Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusiame Rovinio mieste, vėliau studijavote Rijekos dailės akademijoje. Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo gyvenimą gimtojoje saulėtoje Kroatijoje?

– Gimiau Puloje – didžiausiame Istrijos apskrities mieste, įsikūrusiame pietinėje Istrijos pusiasalio dalyje. Šis miestas geriausiai žinomas dėl Pulos arenos – puikiai išsilaikiusio romėnų laikų amfiteatro. Čia gyvenau vienuolika metų, o tada su šeima persikėlėme į Rovinį. Jis – kur kas mažesnis miestas, tačiau dėl nuostabaus grožio, Venecijos architektūros įkvėpto senamiesčio Rovinis yra viena populiariausių turistų lankomų vietų Kroatijoje. Jis žymus dėl unikalaus senamiesčio, gausaus akmeninių namų, vedančių iki pat jūros kranto, ir įspūdingos Šv. Eufemijos katedros.

Jūra, paplūdimiai, vietinis maistas, alyvuogių aliejus, vynas... Juntu nostalgiją vien pagalvojusi apie gyvenimą Rovinyje. Šis miestas yra išties gražus ir magiškas, tačiau būtent dėl to vasaromis jame gausu turistų – ne tiek, kiek populiariajame Dubrovnike, bet vis tiek daug. Tad dauguma vietinių, įskaitant ir mane, kol ten gyvenau, vasaromis dirba, kad galėtų išgyventi žiemą. Vaikystėje turistams pardavinėdavau rankų darbo atvirukus, o vėliau pradėjau siūlyti chna dažų tatuiruotes. Tuo metu jos buvo labai populiarios, tad turistams chna tatuiruotes siūlė daugybė vietinių. Šia veikla užsiėmiau nuo 15-os iki 28-erių. O tada nusprendžiau, kad Vilnius taps mano naujaisiais namais.

Eksperimentai: Bekki slapyvardžiu prisistatanti kūrėja mėgsta netikėtumą, tad eksperimentuoja pildama dažus ant paguldytos drobės. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kada supratote, kad norite būti menininke? Jūsų pasakojimas apie vaikystėje pieštus atvirukus ir chna tatuiruotes atskleidžia, kad visada buvote kūrybiška.

– Nemanau, kad buvo konkreti akimirka, kai nusprendžiau, jog noriu būti menininke. Sakyti, kad piešiau nuo mažens, būtų klišė, tačiau būtent taip ir buvo.

Mano visa giminė gausi menininkų, skaičiuojant nuo prosenelio Željko Hegedušic, kuris savo laiku buvo labai garsus tapytojas. Labiausiai jis buvo žinomas dėl abstrakčios tapybos, bet taip pat kūrė grafikos darbus, freskas ir taikomosios dailės kūrinius. Prosenelis mokėsi Paryžiuje, kur didelę įtaką jam padarė siurrealizmo judėjimas, tad į tuometę Kroatijos meno sceną jis įnešė naują požiūrį. Jis taip pat buvo Zagrebo meno akademijos profesorius, dalyvavo svarbių to meto menininkų grupių veikloje, organizavo parodas.

Prosenelis mirė 2004 m., sulaukęs 97-erių. Jo brolis Krsto buvo žinomas dėl naiviojo meno stiliaus piešinių. Į meną pasuko mano močiutė ir senelis, dėdės ir teta, tėvai ir broliai. Kai nuo mažų dienų esi apsuptas meno, natūralu, kad ir pats pasuki šiuo keliu.

Vasaromis mano tėvai piešdavo turistų portretus. Vaikystėje mes su broliais ir mama kiekvieną vakarą leisdavome Rovinio gatvėse. Būdavo nuobodu laukti, kol mama baigs darbą, tad su broliais pradėjome patys piešti atvirukus ir juos bandydavome parduoti turistams. Žiemą nusprendėme atvirukus nupiešti iš anksto ir jų pagaminome net tūkstantį, tad užteko visai vasarai. Tai buvo 1997-ieji – mūsų, kaip gatvės prekeivių, pirmasis sezonas. Man tuo metu buvo šešeri. Atsimenu, kad iš atvirukų verslo sugebėjome netgi susitaupyti pinigų pirmajam savo kompiuteriui.

Šiandien, žvelgdama į savo kūrinius, galiu pasakyti, kad tam tikra prasme jie yra tie patys atvirukai. Tik dabar didesni, labiau abstraktūs ir galbūt kiek įmantresni, bet idėja išliko ta pati.

Pažintis: savo vyrą lietuvį Darių menininkė sutiko pažinčių programėlėje, kuria pasinaudoti įkalbėjo kambario draugė. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų konceptualūs, abstraktūs meno darbai labai spalvingi ir kupini laisvės. Kas jus įkvepia kurti? Kodėl pasirinkote būtent abstrakciją?

– Mano kūrybinis procesas visada prasideda nuo spalvų taškymo. Pasirenku atspalvį, sumaišau jį iki tobulumo, o tada dažus pradedu pilti ant drobės, ištemptos ant grindų. Visus vėlesnius sprendimus padiktuoja būtent šis pirmasis žingsnis.

Tokį metodą taikau sąmoningai, nes, kurdamas vis daugiau, nejučia pradedi vis labiau apskaičiuoti kiekvieną proceso žingsnį ir kūriniai tampa per daug nuspėjami. Tačiau tokiu būdu eksperimentuodama, galiu kiekvieną naują kūrinį pradėti spontaniškai ir netikėtai. Tada užplūsta įkvėpimas ir vizijos, pradedu matyti sklandančias formas ir spalvas, įsivaizduoju erdvę, kupiną grožio ir paprastumo.

Siekiu ryškių spalvų impulso, kuris apima ir priverčia stebėtis. Ne visi darbai yra tokie, kokius iš pradžių ketinau sukurti, bet tokiu būdu pavyksta nupiešti kūrinius, prie kurių norisi vis sugrįžti, o tai viską kompensuoja.

Abstrakcija man suteikia platformą eksperimentuoti, keistis, žaisti, būti savo pačios sukurtos tylios simfonijos dirigente.

Abstrakcijos begalybė mane visada įkvėpė ir tuo pačiu kėlė iššūkių. Abstrakcija man suteikia platformą eksperimentuoti, keistis, žaisti, būti savo pačios sukurtos tylios simfonijos dirigente. Daug įkvėpimo semiuosi iš mane supančio gyvenimo, stengiuosi mintyse kaupti užrašus apie aplink vykstančius dalykus. Nesvarbu, tai būtų muzika, maistas, mada, žmonės, filmai, prisiminimai, plytelių rinkimasis virtuvei – pradėjus tapyti, visa tai susijungia.

Sunku įvardyti, kas tiksliai įkvėpė vieną ar kitą paveikslo detalę. Pavyzdžiui, paskutinė mano paveikslų serija buvo įkvėpta idėjos pavaizduoti skirtingą dienos metą, kai šviečia saulė – rytą, vidurdienį, vakarą, akimirką, kai geri vyną, ir pan. Tad kiekvieno paveikslo spalvų paletė neša tam tikrą nuotaiką. Norėjau, kad kiekvienas paveikslas primintų drobėje įspaustą Kroatijos saulę, kad kiekvieną kartą, grįžus namo ir pasikabinus naująjį paveikslą ant sienos, turėtum atviruką iš Rovinio.

– Nemėgstate žiūrovams aiškinti savo kūrinių, suteikiate jiems tik užuominas. Kodėl jums svarbu, kad jūsų paveikslus žiūrovai interpretuotų savaip?

– Nėra taip, kad nemėgčiau aiškinti savo kūrinių. Tačiau stengiuosi to vengti, nes baiminuosi, kad, paaiškinus kūrinio reikšmę, jis nebeperžengs šio paaiškinimo ribų. Tokiu atveju, užuot susidaręs asmeninį kūrinio įspūdį, žiūrovas matys tik tai, ką aš jam pasakiau. Tada paveikslas taps tik tam tikra informacija, sakiniu, o ne vizualiu kūriniu.

Procesas: iš Kroatijos kilusi menininkė jau šešerius metus kuria savo studijoje Vilniuje. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo 2017 m. gyvenate Vilniuje, esate ištekėjusi už lietuvio. Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir susipažinote su savo vyru? Galbūt jis taip pat menininkas?

– 2017 m. gegužę Rijekos taikomosios dailės akademijoje baigiau rašyti magistro darbą. Norėjau tęsti studijas ir studijuoti ką nors, kas būtų labiau susiję su multimedijomis. Jau turėjau patirties studijuojant užsienyje – Krokuvoje, tad apžvelgiau galimybes studijuoti kitose šalyse. Tuo metu tik Vilniaus dailės akademijoje vis dar vyko stojimai ir buvo galima užpildyti paraišką. Akademija turėjo puikią tarptautinę fotografijos ir medijų meno programą, kuri atitiko tai, ką aš norėjau studijuoti. Išsiunčiau paraišką ir po dviejų mėnesių sulaukiau laiško su patvirtinimu, kad esu priimta.

Sužinoję, kad esu kviečiama studijuoti Lietuvoje, aš ir mano šeima patyrėme šoką, nes apie šią šalį žinojau nedaug, o ir išvažiuoti tektų toli. Vis dėlto sprendimas išvykti buvo teisingas. Žinoma, iš pradžių buvo sunkoka prisitaikyti prie lietuviško gyvenimo būdo, tačiau galiausiai prie jo pripratau.

Mano vyras Darius taip pat yra menininkas, jis – filmų montažo režisierius. Prieš šešerius metus susipažinome „Tinderyje“ (šypsosi). Niekada iki tol nebuvau naudojusi šios pažinčių programėlės, bet lietuvė kambario draugė paskatino pabandyti. Parsisiunčiau programėlę, šiek tiek ją patyrinėjau, pamačiau savo vyrą, paslinkau į dešinę, o visa kita jau istorija.

R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Lietuva smarkiai kultūriškai skiriasi nuo Kroatijos? Kas mūsų šalyje jus labiausiai stebina? Ką reiškia būti menininku Kroatijoje ir Lietuvoje?

– Nepasakyčiau, kad Lietuva labai skiriasi nuo Kroatijos. Žinoma, yra tam tikrų skirtumų, bet, kalbant apskritai, šios dvi šalys turi panašumų, kurie palengvina prisitaikymo procesą. Turime net panašių žodžių, kas taip pat gelbsti. Pavyzdžiui, „kopūstas“ kroatiškai yra „kupus“, „česnakai“ – „češnjak“, o žodžiai „kada“ ir „ne“ sutampa. Visa tai padėjo mokantis lietuvių kalbos. Pastebėdavau, kad vokiečiams, prancūzams ar italams lietuvių kalbos pamokose būdavo sunkiau perprasti gramatiką, o aš matydavau tam tikrų panašumų su kroatų kalba, tad man būdavo kiek lengviau. Vis dėlto šios pagalbos neužteko norint kalbėti pilnais lietuviškais sakiniais (juokiasi).

Mūsų šalys panašios savo istorija ir tuo, kad yra ganėtinai mažos, turi palyginti nedaug gyventojų, tačiau vis tiek sugeba būti sėkmingos tam tikrose srityse. Kroatija, panašiai kaip ir Lietuva, savo nepriklausomybę paskelbė 1991-aisiais, o tada prasidėjo karas su Serbija. Lietuva buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Kroatijos nepriklausomybę. Tiesa, kadangi jūsų šalis tuo metu taip pat buvo neseniai tapusi nepriklausoma ir iki galo nepripažinta, oficialios įtakos tai neturėjo, tačiau mums tai buvo svarbu.

Atvykus į Lietuvą, mane maloniai nustebino, kad beveik kiekviename bare galima užsisakyti ko nors užkąsti ir kad negalima rūkyti barų ir kavinių viduje. Kroatijoje įprastai barai neturi virtuvių, todėl, prieš eidamas į barą, visada aplankai artimiausią kepyklėlę ir suvalgai bureką – kroatišką čebureko versiją, ar picos gabalėlį. Atvykusi į Lietuvą, greitai įpratau vietoje bureko užsisakyti keptos duonos.

Žinoma, akivaizdžiu siurprizu tapo ir oras. Prireikė poros metų išbandant įvairius paltus ir sluoksniuojant drabužius, kol supratau, kad, norint nesušalti žiemą, prireiks storos pūkinės striukės. Niekada nesusimąsčiau, kad lietuviškos vasaros metu man prireiks lengvo švarkelio.

Manau, nepriklausomi menininkai visose šalyse patiria iššūkių. Kroatiją palikau iškart po studijų, tad gimtinėje neteko daug susidurti su meno projektų finansavimu, tačiau viskas vyksta taip pat, kaip Lietuvoje – užpildai paraišką ir tikiesi geriausio. Nežinau, ar Lietuvoje galėčiau tikėtis valstybės finansavimo, nes nesu šalies pilietė ar nuolatinė gyventoja. Tačiau man labai patiktų būti vietinių meno bendruomenių ar galerijų dalimi. Vilniuje turiu galimybių eksponuoti savo darbus, už tai esu labai dėkinga. Pavyzdžiui, turėjau solo parodas Menų spaustuvėje ir tarptautinėje meno mugėje „Art Compensa“. Be abejonės, norint tapti atpažįstamu menininku, reikia laiko. Tačiau, net esant kalbos barjerui, svarbiausia toliau kurti, o tada, tikiuosi, atsiras ir galimybių.

– Ar dažnai grįžtate į Kroatiją? Ko labiausiai ilgitės, galvodama apie gimtąją šalį?

– Labiausiai ilgiuosi Kroatijoje likusios savo šeimos. Kiekvieną vasarą mėnesiui grįžtu į Rovinį. Per pastaruosius kelerius metus supratau, kad to neužtenka, tad nuo šiol stengiuosi šeimą aplankyti ir žiemą. Labai smagu padaryti pertrauką, sugrįžti į Rovinį ir ant jūros kranto gurkšnoti kapučino, kol vyras Lietuvoje kovoja su sniegu (šypsosi).

Kaip ir kiekvienas menininkas, savo kūryboje nuolat ieškau naujų raiškos formų. Šį kartą tai, kas sena, panaudoju naujai, noriu nors trumpam išgelbėti pasaulį nuo besaikio vartojimo, atkreipti dėmesį į senus daiktus, paversdama juos meno kūriniais. Nesinori ir vėl pirkti naujų paveikslų rėmų ir stiklų. Mano tikslas – surasti būdą, kuris būtų  ekonomiškesnis ir ekologiškesnis.

Vis svarsčiau, ar įmanoma panaudoti jau esamus stiklus, kurių galbūt niekam nereikia ir kurie puikiai pasitarnautų mano meniniam projektui. Paieškos davė rezultatą. Paaiškėjo, kad yra didžiulis perteklius automobilinių stiklų, kurių nepriima daugelis sąvartynų, kurie, nors ir labai seni, tinka mano kūriniams įrėminti, jeigu taip galima pasakyti... Užklausus dėl panaudotų automobilių stiklų, atsiliepė daugybė žmonių, savo garažuose ir palėpėse vis dar turinčių savotišką praeities „palikimą“.

Langų stiklai – labai įdomi medžiaga meninėms idėjoms plėtoti. Įrėminti darbą taip, kad derėtų piešinys ir stiklo forma ir visa tai sudarytų naują sintezę – iš tiesų nemenkas iššūkis. Tai ilgas daugybės valandų darbas, primenantis meditaciją, laukiant momento, kai įvyks (arba neįvyks) linijų, kontūrų, spalvų ir formų susijungimas. Kompozicijai tiko ežero vandenį vaizduojantys piešiniai, kurie, atrodytų, yra begaliniai – neturi nei pradžios, nei pabaigos...

Pasaulis be rėmų II, 2020 m. Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Kaip dažniausiai įsivaizduojame nutapytą paveikslą? Tradiciškai mąstant, tai stačiakampio ar kvadrato formos plokštuma, kurioje kažkas vaizduojama. Žiūrint į paveikslą, dėmesys nukrypsta į erdvę kuriančias detales, nejučia rėmai po truputį pradingsta, išsitrina ir ištirpsta. Pradedame matyti nenutrūkstamą vaizdą be rėmų, kurį mūsų vaizduotė perleidžia per save ir padaro dar tikresnį, nei jis yra. Tarsi panyrame į paveikslą, patiriame jį taip, lyg jis būtų tikras vaizdinys. Iliuzija, kuri dvimatėje formoje sukuria trimatę erdvę, ir yra tas nepaprastas paveikslo stebuklas. Minėtas kvadratas ar stačiakampis tarsi virsta langu į pasaulį, erdve, padedančia patirti paveikslo gylį. Gal todėl šį kartą mano dėmesio centre atsirado automobilių langai ir senų televizorių ekranai.

Koks atrodo pasaulis, kurį matome pro automobilio langą ar televizoriaus ekraną? Jis fragmentiškas, judantis, greitai besikeičiantis. Pakeitusi šių stiklų paskirtį, imu juos laikyti nebe įprastą funkciją atliekančiais daiktais, o meno objektais.

Gyvename pasaulyje, pilname nuostabių, nepakartojamų vaizdų. Kur tik užklysta mūsų žvilgsnis, yra kažkas. Tas kažkas yra nuostabus, savitas ir kupinas nepaprasto grožio, šviesos ir tamsos, įvairiausių spalvų ir formų. Man patinka būti prie vandens, dažnai apsilankau prie Lampėdžių karjero. Čia be galo žavi ežero ir gamtos grožis. Dekoratyviomis, grafiškomis linijomis stengiuosi sukurti ežero erdvę, atskleisti raibuliuojančio vandens charakterį, perteikti vandens telkinio grožį.

Pasaulis be rėmų III. Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Raibuliuojantis vanduo turi pasikartojančių motyvų, sukuria ramybės ir paslapties įspūdį. Niekad negalėdavau atspėti, kurioje vietoje pamatysiu naują bangelę, – to nepavyksta sukontroliuoti ir tai nepaprastai žavi. Savo mintimis esu artima impresionizmo pradininkui Claude’ui Monet, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido prie vandens tvenkinio ir daugybę metų tapė vien tik vandenį. Monumentaliosios C. Monet vandens tvenkinį vaizduojančios drobės, tapytos apie 1914–1926 m., yra jo meilės gamtai ir menui simbiozė. Jos tarsi siūlo pasitraukti į ramaus grožio pasaulį.

Taigi, pratęsdama K. Monet idėją, siūlau pasitraukti į ramų gamtos grožio pasaulį ir pamatyti jį mano akimis.

Iliuzija, kuri dvimatėje formoje sukuria trimatę erdvę, ir yra tas nepaprastas paveikslo stebuklas.

Mano kūrybai būdingas eskiziškumas. Aš tik nužymiu kontūrus. Tikiuosi, kad jūsų vaizduotė nudirbs visą kitą darbą – sukurs trūkstamą visumą.

Juk, žvelgiant į pasaulį, rėmų nėra: nei ornamentuotų, nei auksinių, nei paauksuotų, nei medinių – iš viso jokių rėmų nėra... Nėra to, kas aprėmintų mūsų vaizdą. Įrėminus piešinius automobilių stiklais, matoma truputį išgaubta, netaisyklinga jų forma. Forma, kuri kadaise turėjo atitikti automobilio durelių konstrukciją, dabar primena ledo lytį ar nuolaužą. Bet kuriuo atveju tai ne taisyklingas kvadratas ar stačiakampis... Tai praplečia mūsų tradicinio įsivaizdavimo ribas.

Nenutrūkstantis vaizdas apsupa mus iš visų pusių; į kurią pusę  pasisuksime, jis nenutrūksta ir nenusikerta. Vaizdas kairėje ir dešinėje, viršuje ir apačioje. Jis apsupa, apgaubia iš visų pusių, tarsi būtume panirę į patį vandenį.

Ar egzistuoja riba, žyminti, kur prasideda vienas vaizdinys ir baigiasi kitas? Iš tiesų tokios ribos nėra. Kur tik nukrypsta mūsų žvilgsnis, vaizdai seka mus ir supa mus. Dažniausiai taip užstringame savo kasdienėje rutinoje ir rūpesčiuose, kad beveik nematome mus supančių daiktų ar reiškinių grožio paslapties. O ji yra, egzistuoja. Kiekvienas dalykas slepia kūrinijos grožio paslaptį. Tereikia sustoti, nurimti ir ją pamatyti.

Pasaulis be rėmų IV. 2020 m., Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Rašytojas Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ rašo: „...esi dykumoje. Taigi verčiau panirk dykumon. Ji padeda suprasti pasaulį taip pat gerai, kaip bet kuris daiktas žemėje. Beje, net nebūtina suprasti dykumą: užtenka patyrinėti paprastą smiltelę ir joje galima išvysti visus Kūrinio stebuklus.“ Kontempliuojant ir apmąstant šias tiesas, norėčiau pridurti: užtenka patyrinėti smėlio smiltelę, elegantiškai nusileidusią snaigę delne, nuostabaus ežero bangelių grožį...

Grožis slypi visur – tereikia jį pastebėti. Koks gražus gali būti vaiko portretas, kai jis miega. Norint sukurti kažką gražaus ir nepaprasto, reikia atidžiai stebėti. Paslėptas tapybos grožis atsiskleidžia tik gerai įsižiūrėjus.

Ši nedidelė mano tapybos parodos dalis eksponuojama Šv. Ignaco Lojolos kolegijos bibliotekoje. Manau, kad ateityje bus didesnė šio ciklo darbų paroda.

Kas? Tapytojos A. Linkevičienės paroda.

Kur? Šv. Ignaco Lojolos kolegijos bibliotekoje, II a. (Vilniaus g. 29, Kaunas).

Kada? Veikia iki kovo 8 d. I 13–17 val., II, III, IV 9–13 val., V 12–16 val.

Laikė dingusiais

Prieš klibindama seserų benediktinių vienuolyno durų rankeną dirstelėjau į virtualųjį teologijos mokslų daktarės, dėstytojos Aušros Vasiliauskaitės – sesers Gabrielės sudarytą Kauno benediktinių vienuolyno tyrimų antrąjį tomą.

Jame rašoma apie senojo medinio vienuolyno pastatą ir jo aplinką, mūrinio vienuolyno statybą, bažnyčios altorius prieš Švč. Sakramento amžinosios adoracijos įvedimą ir 1938–1940 m. rekonstrukcijos meninę koncepciją. Būtent tais metais Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo nuspręsta įrengti nuolatinę adoraciją. Tuo tikslu buvo perstatyta visa presbiterija. Vietoj trijų barokinių altorių buvo įrengtas modernus interjeras, kurį sudarė Didysis altorius, vitražai ir pano su tapytojo Liudo Truikio „Apaštalais“. Tokią trejybę liudijo ir sena nespalvota nuotrauka, į kurią su nostalgija kaskart žvelgė seserys.

1948-aisiais uždarius bažnyčią ir vienuolyną, vitražai buvo išsaugoti juos užmūrijant. Dalis kūrinių ir bažnyčios įrangos pateko į kitas bažnyčias ar muziejus, dalis dingo. Manyta, kad pastarasis likimas ištiko ir tris „Apaštalų“ paveikslus. Tuo buvo įsitikinęs ir pats L. Truikys. Sykį paklaustas restauratorės, teatro dekoratorės T. Blažiūnienės apie likusius savo darbus, menininkas giliai atsiduso.

„Jis man atsakė, kad liko tik nevykusios akvarelės ir keli bažnytiniai darbai. Žinau, kad L. Truikys labai didžiavosi arkangelų vitražais, kurie savo mėliu stebuklingai švyti šventovėje. O apie apaštalus jis kalbėjo kaip apie dingusius“, – kūrėjas ir T. Blažiūnienė nė neįtarė, kad, praėjus kelioms dešimtims metų, drobės atsiras.

Gegužę seserys benediktinės pasidalijo žinia, kuri privertė atsisėsti ne vieną meno žinovą, dailininko ir scenografo L. Truikio gerbėją – prieš pat Velykas rastos jo tapytos, dingusiomis laikytos, dvylika apaštalų vaizduojančios drobės.

Eiga: pusę metų trukę darbai eina į pabaigą – drobės ruošiamos žiemai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Viską pakeitusi žinia

Daugiau nei pusę gyvenimo atidavusi restauracijai, kartu su L. Truikiu dirbusi teatre prie scenografijų, T. Blažiūnienė pasakojo, kad jau buvo bepadedanti teptukus į šoną. Moteris ruošėsi mėgautis užtarnautu poilsiu protėvių žemėje, kur į dangų stiebiasi nuostabūs medžiai, o akmenėliai po jais laukia, kada bus paglostyti ir pakalbinti. Žinutė apie rastas drobes, Teresės planus perkėlė vėlesniam laikui.

„Kauno arkivyskupijos muziejaus komanda bažnyčios palėpėje netikėtai atrado ant sienos atbrailos užkeltą ritinį. Tik pradėjus jį vynioti pasirodė tapyba su L. Truikiui būdingu braižu – „Apaštalai“! Tyčia ar netyčia jie čia buvo pasislėpę ir kiek metų  pragulėjo niekas nežino“, – pamačiusi rastų drobių nuotraukas ir pažinusi L. Truikio braižą, T.Blažiūnienė akimirksniu susisiekė su seserimis.

Prisistatė joms, o visai netrukus jai buvo patikėti restauravimo darbai.

„Galvoju, čia savotiška likimo dovana. Gulbės giesmė. Kai jau maniau, kad turiu dėti tašką istorijoje, atsirado L. Truikys. Tada pasakiau, kad darysiu viską iš širdies, kaip to mokė maestro, – T. Blažiūnienė laikėsi sau ir L. Truikiui duoto pažado. – Viską dariau taip, kaip priklauso, nes restauruodama esu labai principinga. Darau, kad būtų aukščiausios prabos. Manau, pavyko.“

Prie rezultato, anot jos, labai daug prisidėjo ne vienas entuziastas. Tarp jų – Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro vadovė, molbertinės tapybos ekspertė Vita Blažiūnienė. Ji sutiko tvarkyti visą dokumentaciją, tyrimus.

Tapatina su stebuklu

Besibaigiant savaitei su T. Blažiūniene susitikome pas seseris benediktines vienuolyne. Čia ji atvyko tiesiai iš Giedraičių.

„Daug laiko praleidau vienuolyne, vasarą čia likdavau nakvoti. Dabar visi darbai eina į pabaigą. Padėsiu paskutinius taškelius ir keliausiu atgal“, – T. Blažiūnienė prasitarė, kad darsyk su seserimis ir prikeltomis L. Truikio drobėmis susitiks po žiemos. Tada bus geriausiai matyti, kaip meno kūriniai ištvėrė šalčius. Tiesa, po visko, ką patyrė paslėpti meno kūriniai, restauratorė neabejojo, kad minusinė temperatūra už lango jiems tikrai nepakenks.

„Sutikite, galėjo vėjas nupūsti palėpės čerpes, galėjo žiurkės drobes apgraužti, balandžiai suteršti. Nieko panašaus nenutiko! Aš tai vadinu stebuklu“, – pakilusi į antrą aukštą T. Blažiūnienė pakvietė dirstelėti į L. Truikio darbus.

285x205 cm dydžio drobės buvo restauruojamos keliais etapais. Buvo įvertinta jų būklė, atlikti grunto ir pigmento tyrimai, apskaičiuota, kiek kainuotų šiuos meno kūrinius prikelti naujam gyvenimui. Tada drobės buvo tiesiamos ant grindų, elastinamos kazeino miltelių klijais ir slegiamos, kad išsilygintų visos deformacijos.

„Pagal visas taisykles sukant drobę tapybos sluoksnis turėjo eiti į viršų, o ne priešingai. Žmogus, kuris tai padarė, labai gerbė L. Truikio darbą, todėl suko taip, kaip jam atrodė tinkama. Suveikė fizikos dėsnis – atsirado lūžių. Labiausiai nukentėjo pirmoji drobė, ant kurios buvo susuktos likusios dvi“, – T. Blažiūnienė pasakojo, kad įprastai drobės slegiamos specialiais įrenginiais, o tąsyk puikiai pasitarnavo vienuolyne rastos keraminės plytelės.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Panaudojo naminę drobę

Dezinfekavusi, išlyginusi ir sutvirtinusi užlankas, vėliau – tapybą, restauratorė ėmėsi nevaizdinės darbų pusės. Vietomis išskydusią drobę ir atsiradusias skylutes užpildė linų plaušeliais.

„Šiame L. Truikio darbe naudota naminio audinio drobė – stambiagrūdė, nesukriai susukto siūlo. Manau, gavęs užsakymą maestro važiavo į savo šventą Žemaitiją, Pagilaičius ir atsivežė rankiniu būdu susiūtą drobę iš trijų dalių. Matote, viena siūlė, antra, trečia“, – darbas su tokia drobe buvo nemenkas iššūkis, todėl ant vaškuoto porėmio užtraukusi pirmą piešinį T. Blažiūnienė jautėsi pakylėta. Tempimo procesui naudojamos tam skirtos replės ir vinys. Jas specialiais sijonėliais papuošė viena 90 metų šviesuolė. Sijonėliais, anot restauratorės, vadinami nedideli, iš storo popieriaus iškirpti kvadratėliai, į kuriuos remiasi įkalto vinies galvutė. Taip drobė apsaugoma nuo rūdžių, o ir vinis paprasčiau ištraukti iš medinio porėmio.

Galiausiai buvo atlikti ištrupėjusių vietų gruntavimo, šlifavimo ir valymo darbai. Baigusi juos Teresė ėmėsi teptukų ir atsargiai taškas po taško pradėjo retušuoti apaštalus.

„Restauratorius nėra autorius, todėl jis turi išsaugoti autorinę tapybą. Restauravimo procesai turi matytis iš kažkurio taško, bet jie neturi erzinti žiūrovo“, – žengusi keliolika žingsnių atgal ir dirstelėjusi į bizantiškuosius L. Truikio apaštalus T. Blažiūnienė neabejojo, kad jai pavyko tai padaryti.

Paveikslai oksidavosi

Kiekvienoje drobėje išsirikiavę po keturis apaštalus, vilkinčius švelniai melsvomis tunikomis, avinčius sandalais, rankose laikančius po karūną. Vienos jų intensyvesnės žalios spalvos, kitos su mėlio priemaiša. Fonas už figūrų, kaip ir jų veidai, aureolės – prigesinto aukso spalvos. Ryškaus spindesio, anot T. Blažiūnienės, L. Truikys nemėgo nei sceniniuose drabužiuose, nei tapyboje.

„Įsivaizduokite, susidūrėme su nauja technologija. Atlikus cheminius tyrimus paaiškėjo, kad drobės buvo klijuotos aukso lakšteliais, nes L. Truikys nemėgo atviro aukso spindesio, todėl jį prigesino ochros dažais. Drobė oksidavosi, atsirado žalsvas tonas. Bandėme nuvalyti, bet beviltiška tai padaryti. Žiūrėsime, kaip atrodys pavasarį. Man tai patinka“, – restauratorė tikino, kad iki pavasario, kai atvyks pažiūrėti, kaip peržiemojo apaštalai, ji bandys surasti restauratorių, susidūrusių su oksidacijos problema.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ne tik tikintiesiems

T. Blažiūnienė ir seserys benediktinės įsitikinusios, kad drobių sugrįžimas svarbus ne tik tikintiesiems, bet ir visam Kaunui. Juolab kad L. Truikį ir šį miestą siejo ypatingas ryšys – nuo Antrojo pasaulinio karo iki pat mirties dailininkas Kaune gyveno ir kūrė. Namuose, kuriuose dabar įrengtas memorialinis muziejus, šiandien galima susipažinti su L. Truikio palikimu: akvarelėmis, tapyba, scenografijos ir kostiumų eskizais, rankraščiais, dailininko sukauptomis Rytų meno ir lietuvių liaudies skulptūrų kolekcijomis.

„L. Truikio braižas labai savitas. Šis kūrėjas – išskirtinė asmenybė, todėl yra svarbus ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos mastu“, – T. Blažiūnienė priminė, kad kitais metais bus minimos 120-osios L. Truikio gimimo metinės, todėl kūrėjo atminimui vertėtų skirti daugiau dėmesio.

Galite prisidėti

Dėmesio, tiksliau, finansų reikia ir restauravimo darbams. Jie įkainoti 15 tūkst. eurų. Seserys benediktinės dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie kilnaus tikslo, tačiau pinigų vis dar stinga. Norėdami prisidėti prie iniciatyvos, pinigus galite pervesti į šią sąskaitą, paskyros laukelyje būtinai nurodę:

AUKA TRUIKIO PAVEIKSLŲ RESTAURACIJAI

Kauno seserų benediktinių vienuolynas

AB SEB bankas LT987044060002920556

Tėvo ir sūnaus susitikimas

Tapytojas A. Gražys pasakojo: „Prieš studijuodamas aktorystę, tėtis svajojo tapti dailininku. Tačiau prieš stojamuosius egzaminus, nuėjęs į tuometį Dailės institutą ir pamatęs kitų stojančiųjų atneštus darbus, saviškius suplėšė ir 1956 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos konservatorijoje. Jis ne tik vaidino ir režisavo, bet dar buvo ir aistringas kolekcininkas: rinko meno atvirukus, knygas, ženkliukus, pašto ženklus, laikrodžius, žymių žmonių autografus... Tačiau jo didžiausia aistra buvo Lietuvos tapytojų kūriniai. Man išvykus studijuoti į Kauną, atradęs mano dažus, vėl griebėsi teptuko. Namuose visos kambarių sienos buvo nuklotos tapybos darbais. Kolekcija vis didėjo, o tarpai tarp darbų – mažėjo. Panašu, kad, gyvendamas tokioje aplinkoje, buvau užprogramuotas savo ateitį susieti su menu. Todėl nenuostabu, kad mano pirmasis tapybos mokytojas buvo tėtis. Mintis apie kūrybinį duetą kilo labai seniai. Bet laikas greitas, ir visuomet atrodo, lyg jo būtų per akis, atsiranda svarbesnių reikalų, kol vienąsyk būna tiesiog vėlu. Ši paroda – lyg ilgai brandintas mūsų kūrybinis susitikimas. Tėčio ir mano.“

Parodoje į vieną susijungs net trys A. Gražio tapybos ciklai: „Vieta N“, „Monotonija“ ir „Vandens DNR“. „Juos jungiantis pavadinimas „Užšalęs atsitiktinumas, arba DNR“, manau, tiksliausiai nusako cikliškumą mano tapyboje, kai skirtingu laiku, priklausomai nuo aplinkybių, nusiteikimo, užfiksuoto vaizdo, garso ar emocijos, o gal ir nuo visų „aplinkybių sumos“, gimsta naujas darbų ciklas; o vėliau su naujomis patirtimis vėl grįžtama prie anksčiau pradėtojo. Visų ciklų elementai keliauja mano darbuose lyg genetinėje grandinėje, kur kartais ima dominuoti vienas, o kažkuriam laikinai atsitraukus laukti savo eilės, – kitas. Nuolat keičiasi dominantė, dedamieji nekinta. O atsiradus naujam ciklui, prisijungia prie grandinės, lyg užšalę atsitiktinumai, keliaujantys laike. Greta tėčio ekspozicijos jie įgauna dar gilesnę prasmę“, – dalijosi mintimis A. Gražys.

I. Kirlytės kūrinys iš parodos „Jaunojo dizainerio prizas 2023 m.“. / VDA archyvo nuotr.

Apie autorius

B. Gražys (1934–2013) buvo aktorius, poetas, režisierius, kolekcininkas. Nuo 1968 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius, o vėliau – ir režisierius. Daugiau nei pusantro šimto vaidmenų teatre ir kine, penkios poezijos knygos, meno kolekcija ir tapybos darbai – neįkainojamas plačios, visa apimančios asmenybės dvasinis palikimas. Parodoje eksponuojamos B. Gražio fotografijos (1959–1963) ir tapyba.

A. Gražys gimė 1963 m. Kaune. 1982 m. Baigė Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, 1989 m. – Vilniaus dailės akademiją, kurioje studijavo tapybą. Dailininkų sąjungos narys nuo 1993 m. Tapytojas, scenografijų ir instaliacijų autorius surengė daugiau nei 50 personalinių ir 70 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. A. Gražys, kelerius metus praleidęs Belgijoje ir Prancūzijoje, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Jis 2016 m. apdovanotas aukščiausiuoju Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimu – auksiniu ženkleliu už meninės kūrybos įvairiapusiškumą ir refleksyvumą.

A. Gražio ir B. Gražio darbų paroda „Užšalęs atsitiktinumas, arba DNR“ veiks iki lapkričio 12 d.

Suomijos menininkių duetas

Menininkės iš Suomijos H. Aho ir K. Hinkula tyrinėja tapybą, jos naujas formas ir galimybes mūsų gyvenamuoju metu – ribas, erdviškumą, medžiagiškumą, santykį su asmenine istorija ir supančia tikrove. Tradicinę paveikslo formą laisvai praplečiantys jų kūriniai komentuoja supantį pasaulį ir kuria erdvę, kurioje meistrystė ir kasdienybė, utopija ir vartotojiškos visuomenės kritika susilieja į procesualią visumą išplėstinės tapybos kontekste.

Pasak meno kritiko Eero Karjalaineno, „tapyba kaip meno rūšis tempiasi sunkų bagažą. Aktyviausiai tyrinėjama, aktyviausiai perkama – ir, ko gero, aktyviausiai produkuojama – meno forma daugeliui menininkų ir menotyrininkų atrodo prislėgta visos šios naštos. Ką dar pasakyti apie tapybą, kai tiek daug jau padaryta ir pasakyta? Galima drąsiai teigti, kad tapyba pasiekė savotišką oksimorono būvį: jos vaidmuo muziejuose ir vadovėliniuose pavyzdžiuose neginčijamas, tačiau šiuolaikinio meno infrastruktūrose ji ne visada priimama kaip savaime suprantamas dalykas, nėra itin matoma. Paradoksas slypi pačioje matomumo sąvokoje, nes tapybos recepcijos pokytis tapo akivaizdus ir giliai įleido šaknis. Jau nebeįdomu ką nors atpažinti kaip tapybą; dėmesys į ją krypsta veikiau kaip į meninės veiklos sritį. Aukščiau pateiktos pastabos – pagrindinis istorinis ir metodologinis kontekstas, į kurį patenka ir H. Aho bei K. Hinkulos dueto paroda „Tokiomis sąlygomis“ / „Under Conditions“, pristatoma KKKC Parodų rūmuose. Tai taip pat vienintelis pastovus parodos, kuri yra nuolatiniame judesyje, niuansas. Šį judesį, kurį sudaro nauji tapytojų darbai, galima apibūdinti kaip tam tikrą dvigubą choreografiją: menininkių ir erdvės bei parodos lankytojų erdvėje. Tuo nenorima pabrėžti teatrališkumo, veikiau siekiama atkreipti dėmesį į parodos konstrukciją – iš tiesų ji primena sceną. Paroda mezga aktyvų santykį su pasauliu, bet ji taip pat yra žaidimas su savomis taisyklėmis. Vis dėlto parodoje „Tokiomis sąlygomis“ / „Under Conditions“ nėra nieko mistiško. Nuorodos į šį pasaulį čia tokios tiesmukos, kad iš tiesų net sunku jas pavadinti nuorodomis. Parodos kūriniai tapybą, kaip meno rūšį, interpretuoja tapybos priemonėmis. Taigi taikomos taisyklės yra griežtos ir laisvos vienu metu.“

H. Aho kūriniai. / KKKC archyvo nuotr.

Šiuolaikinės kūrėjos

K. Hinkulos kūryba priklauso išplėstinės tapybos sričiai, kurioje įprasti dvimačiai paveikslai virsta skulptūrinėmis ir erdvinėmis patirtimis. Šiame išplėstiniame lauke spalvos, dažai ir kompozicijos, pažįstamos iš tapybos tradicijos, derinamos su skulptūros metodais ir laiko-erdvės menais.

Suomijoje gyvenanti K. Hinkula Helsinkio dailės akademijoje baigė menų magistro studijas. Ji yra surengusi personalinių parodų ir dalyvavusi jungtinėse parodose Suomijoje ir užsienyje, jos darbų yra Suomijos valstybinėje depozitinėje meno kolekcijoje ir Helsinkio meno muziejuje.

H. Aho – tarpdisciplininė suomių menininkė, žinoma dėl abstrakčių, didelių, medžiagiškų konstrukcijų, tapybą derinant su rankomis austa tekstile. Menininkė yra gavusi stipendijų, kūrybinių rezidencijų ir užsakymų iš Kone fondo, Suomijos kultūros fondo, Suomijos menų skatinimo centro ir mokslinių tyrimų projekto „Justheat“. Magistro laipsnį įgijo Helsinkio dailės akademijoje ir Helsinkio menų ir dizaino universitete. Jos darbai buvo eksponuojami visoje Suomijoje: Wäinö Aaltonen muziejuje, Turku meno salėje, Mänttä meno festivalyje ir kitur. H. Aho kūryba pristatoma keliose Suomijos kolekcijose: Helsinkio meno muziejuje, Oulu meno muziejuje, Turku miesto muziejuje, Turku taikomųjų mokslų universitete ir Suomijos nacionalinėje galerijoje.

K. Hinkulos ir H. Aho paroda „Tokiomis sąlygomis“ / „Under Conditions“ veiks iki lapkričio 12 d.

K. Hinkulos darbai. / KKKC archyvo nuotr.

„Jaunojo dizainerio prizas“

KKKC Parodų rūmuose nuo spalio 20 d. iki lapkričio 12 d. veiks paroda „Jaunojo dizainerio prizas 2023 m.“. Joje bus eksponuojama net 17 įdomiausių ir geriausių konkurso darbų.

„Jaunojo dizainerio prizas“ – Vilniaus dailės akademijos (VDA) kasmet inicijuojamas konkursas, kuriuo siekiama atrasti perspektyviausius dizaino studentų baigiamuosius darbus. Šiemet konkursas vyko 13-ąjį kartą ir sulaukė 90 paraiškų iš 10-ies Lietuvos bei užsienio aukštųjų mokyklų. Pradedančiųjų dizainerių pateiktos paraiškos buvo suskirstytos į skirtingas kategorijas: produkto, komunikacijos, mados, interjero dizaino ir dizaino tyrimų.

„Parodos dalyviai savo projektais atliepia pasaulines problemas ir ieško joms sprendimų, visuomenę skatina pergalvoti santykį su žmonėmis, daiktais ir aplinka. Konkurse ypač daug dėmesio skiriama socialinėms temoms. Jaunieji dizaineriai imasi spręsti aktualias klimato krizės, karo arba socialines problemas. Didelė dalis darbų siekia keisti nusistovėjusias vertybes ir įgalinti žmones gyventi patogiau bei tvariau“, – sakė „Jaunojo dizainerio prizo“ kuratorė, VDA Dizaino inovacijų centro projektų vadovė Daina Eičaitė.

Šiemet pirmą kartą konkursui pateiktas paraiškas vertino rinktinė dizaino profesionalų komisija iš užsienio: virtualios kolekcinio dizaino ir amatų galerijos „Adorno“ generalinis direktorius ir įkūrėjas Kristianas Snorre Andersenas (Danija), prabangios mados prekinių ženklų ekspertas Alessandro Maria Ferreri (Italija), grafinio dizaino studija „Omnigroup“ (Šveicarija), architektūros ir dizaino biuro „Sampling“ pagrindinė partnerė, tyrėja ir Latvijos dailės akademijos dėstytoja Lienė Jakobsonė (Latvija), profesorė, daugelio Lenkijos ir Europos dizainą populiarinančių parodų kuratorė, tyrėja ir rašytoja Agnieszka Jacobson-Cielecka (Lenkija).

2023 m. „Jaunojo dizainerio prizo“ parodos architektūra ir vizualinė komunikacija padeda atskleisti jaunųjų dizainerių kūrybinį procesą, kuris dažnai būna šiek tiek chaotiškas, savotiškas juodraščių, maketų ir minčių žemėlapis. Todėl ekspozicinėje įrangoje naudojamos virvės savotiškai sujungia skirtingas kategorijas, idėjas ir paieškas.

Knygos meno festivalis buria į kūrybines dirbtuves. / I. Mockutės-Pocienės nuotr.

Buria į kūrybines dirbtuves

Nuo spalio 20 d. iki lapkričio 12 d. vyks KKKC organizuojamas Knygos meno festivalis. Antrus metus iš eilės rengiamas festivalis buria tiek plačiąją visuomenę, tiek būsimus ir esamus grafinio dizaino profesionalus bei kitus su knygos dizainu ir turiniu susijusius specialistus.

Šiemet festivalio programą papildys ir kūrybinės dirbtuvės. Suplanuoti net šeši užsiėmimai su ypatingomis asmenybėmis, leisiantys patyrinėti knygas kaip savotiškus meno kūrinius ir kūrybiškai praleisti laisvalaikį. Visos Knygos meno festivalio edukacijos yra nemokamos, tačiau dalyvių skaičius ribotas ir būtina registracija. Dirbtuvės vyks KKKC Parodų rūmuose. Užsiėmimai skirti šeimoms su įvairaus amžiaus vaikais.

Rytoj nuo 13 val. kūrybines dirbtuves „Pop Up. Tuk tuk – kas tu?“ ves Diana Monkevičiūtė-Rakauskienė. Žaismingas knygos kūrimo procesas įtrauks į trimatės istorijos dėlionę, kurioje bus eksperimentuojama su spalvomis, karpytomis, plėšytomis formomis, koliažo technika derinama su originaliu piešimu pieštukais, markeriais. Galiausiai rankose gulės unikali sulankstoma žemėlapio knyga – trimatis pasaulis iš popieriaus, kurį kaskart atvėrus lauks iššokantis netikėtumas. Laukiami visi – šeimos su vaikais, draugų būreliai. Galima prisijungti ir įsilieti į kūrybinį procesą bet kuriuo metu. Dirbtuvės vyks tris valandas.

Spalio 22 d. nuo 13 val. knygų dailininkė Inga Dagilė ves kūrybines dirbtuves „Kaip gimsta knyga“. Tai ypatingas pasimatymas su knyga. Jame knygų dailininkė papasakos apie knygos gimimą, apie tai, kokį kelią knyga nukeliauja nuo autoriaus iki knygyno, kiek žmonių kiekviename gamybos proceso etape ja rūpinasi. Edukacijos metu ypatingas dėmesys bus skiriamas spaustuvėje vykstantiems procesams, kuriuos labai retai kam pavyksta pamatyti. Knygos spausdinimo etapai aiškiai ir smagiai sudėlioti, iliustruoti piešiniais, nuotraukomis ir vaizdo medžiaga. Pasakojimas papildomas ir gyvais pavyzdžiais. Dirbtuvių metu kartu su dailininke bus galima pasigaminti po nedidelę asmeninę knygelę (sąsiuvinį). Dirbtuvėse laukiam 15–25 žmonių, užsiėmimo trukmė – iki pustrečios valandos.

H. Aho kūriniai. /  KKKC archyvo nuotr.

Suaugusiesiems ir vaikams

Spalio 29 d. 12 val. prasidės D. Monkevičiūtės-Rakauskienės vedamas kūrybinis užsiėmimas „Knygų skirtukas“. Jame, pasitelkus spalvas ir formas, bus galima susikurti unikalų odinį knygos skirtuką, išgirsti jo atsiradimo istoriją. Skirtukas gali tapti ne tik pagalbininku, padedančiu greitai surasti užbaigtą skaityti puslapį, bet ir autentišku aksesuaru su mėgstama citata ar knygos herojumi. Ant odos išbandžius tapymą dažais, bus galima knygos skirtuką dekoruoti juostelėmis, karoliukais, pasigamintu siūlų kamuoliuku ar kutu. Užsiėmimas truks tris valandas.

Lapkričio 5 d. nuo 13 val. Deimantė Rybakovienė ves mažų ir erdvinių knygelių („Pop-Up“) kūrybines dirbtuves „Karūna be karaliaus“. Mažoje knygelėje ir trumpoje istorijoje gali tilpti didelis džiaugsmas, baisus slibinas, karalystė su namais, aukštais bokštais ir upėmis, princai ir princesės, susimąstęs karalius ir jo karūna, žaižaruojanti fantazijos kibirkštimis. „Bandysime išsiaiškinti, koks būtų dangus be žvaigždžių, riešutas be branduolio, karūna be karaliaus ir vaikai be pasakų. O prie erdvinės knygelės stalo rengsime puotą ir galėsime susodinti visus norinčius“, – intrigavo organizatoriai. Trukmė – pusantros valandos.

Lapkričio 11 d. 12–14 val. vyks Žanetos Jasaitytės-Bessonovos kūrybinės dirbtuvės „Abėcėlė“. Kartu su menininke iš lino raižinių, augalų ir kitų priemonių, pasitelkus grafikos presą, bus galima susikurti vardinius drobinius krepšelius, ant jų įkomponuoti norimus paveikslėlius arba užrašus. Visos dirbtuvėms reikalingos priemonės dalyviams bus suteiktos. Užsiėmimas skirtas įvairaus amžiaus žmonėms – tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.

Lapkričio 12 d. 12 val. menininkė Urtė Kraniauskaitė ves užsiėmimą „Savo inicialų kūrimas“. Tai kūrybinės dirbtuvės apie didžiųjų raidžių, inicialų dekoravimą. Paprasčiau tariant, apie padidintos pirmosios teksto raidės iliustravimą. Edukacija skirta 5–10 metų vaikams, kurie galės iliustruoti savo vardų inicialus. Užsiėmimo metu bus rodoma, kaip savitai galima iliustruoti pasirinktą raidę arba inicialus, susieti jas su galimais istorijų pasakojimais arba pasakojimu apie save patį. Vaikams bus pasiūlyta sukurti ar prisiminti trumpą istoriją, pasakojimą apie save, kuris vizualiai atsispindėtų jų iliustruotuose inicialuose. Edukacijos trukmė – nuo vienos valandos iki pusantros.

Muziejui bus perduoti 26 tapybos darbai, dalį jų P. Kiznis dovanoja muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui, pranešė Valdovų rūmai.

Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildys italų, flamandų, prancūzų tapytojų darbai. Tarp jų – Ambrogio'aus da Fossano (Ambrodžijaus da Fosano, apie 1452–1523), Giampietro Silvio (Džampjetro Silvijaus, apie 1495–1552), Jacopo Ligozzio (1547/1552–1627, Jakopo Ligocio), Francesco Curradi, (Frančesko Kuradžio, 1570–1661), Adamo van Noorto (Adam van Norto, 1562–1641), Cornelio de Baellieuro (Kornelio de Baeljerio, 1607–1671) kūriniai.

Anot Valdovų rūmų pranešimo, vienas įspūdingiausių kolekcijos akcentų – žymaus XVII amžiaus Genujos tapytojo Caravaggio (Karavadžo) sekėjo Giovanni Andrea De Ferrari, (Džovanio Andrėjos de Ferario, apie 1598–1669) kūrinys „Narcizas“.

Naujoji dovana papildys jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją.

2021 metais P. Kiznis muziejui neatlygintinai eksponuoti perdavė per 20 paveikslų – garsių XIV–XVII amžiaus Italijos bei Italijoje dirbusių dailininkų tapybos darbų rinkinį.

Mecenato kolekcija pristatoma dviejose, viena šalia kitos esančiose rūmų erdvėse – muziejaus trečio aukšto II renesansinėje ir III manieristinėje antikamerose.

Tapytojos Gabrielės Aleksės paveiksluose lango motyvas yra pasikartojantis. Aiškia kompozicijos struktūra, subtiliais spalviniais niuansais, šviesa ir šešėliu kurdama geometrinius vaizdinius drobėse, menininkė sujungia tikrovę su tuo, kas yra už jos, ir padrąsina žiūrovą pažvelgti į plačią panoramą, atsiveriančią už paveiksluose paliktų pravirų langų.

Su G. Alekse kalbamės apie savitą tapybinę kalbą, preciziškumo reikalaujančią techniką, jautrumą spalvoms ir tai, kas išlaisvina vaizduotę.

– Atrasti savitą tapybinę kalbą yra gana sudėtingas uždavinys. Kaip jūs išgryninote savąją?

– Etapais, po truputį. Studijuodama trečiame kurse, kelionės į Veneciją metu, pradėjau fotografuoti architektūrą. Tačiau ne pastatus, o jų fragmentus, detales. Man labai patiko stebėti, kaip gražiai šviesa padengia lygias pastatų sienas, kaip krinta šešėliai. Tai mane vėliau inspiravo kurti bakalauro darbų seriją „Šešėlis parodo šviesą“. Paveiksluose buvo svarbūs ne tik architektūros motyvai, bet ir žmonės, esantys tarp jų, o taip pat krintanti šviesa. Šioje serijoje buvo ir keletas darbų be žmogaus – tik architektūros motyvai ir šviesa. Tuo metu dar tapiau kitokia technika, kuriai buvo būdingas teptuko virpėjimas, dažų įtrynimai. Galbūt darbuose buvo galima justi tapytojos Laimos Drazdauskaitės įtaką. Tačiau, kai įstojau į magistrą, prasidėjo savitos technikos paieškos. Prof. Konstantinas Bogdanas man pasiūlė panaudoti lipnią juostą, kad, tapydama skirtingas plokštumas, jas išlaikyčiau preciziškai švarias. Daug dėmesio skyriau ir spalvoms, ieškodama kuo subtilesnės tonų gradacijos. Savo tapybos techniką tobulinu iki šiol.

Namai yra oazė. 2023 m. / G. Aleksės nuotr.

– Iš šalies atrodo, kad ji jau tobula.

– Ši technika sudėtinga – užtepus ant drobės vieną spalvą reikia laukti, kol ji visiškai išdžius, tik tada galima nuplėšti lipnią juostelę ir pereiti prie kitos plokštumos. Būna taip, kad spalva netinka, ne taip atrodo. Todėl ieškau technikų, kaip netinkamą spalvą pašalinti. Dažniausiai nušveičiu ir tapau iš naujo. Taip pat tobulinu įgūdžius tapydama klasikine lesiravimo technika. Noriu labiau pasigilinti ir į skiediklius. Išbandyti, kurie, sumaišyti su dažais, padeda geriau padengti spalvą ar suteikia jai daugiau blizgesio, glotnumo.

– Iš dalies jūsų pasirinkta tapymo technika sudėtinga dėl to, kad dirbate su aliejiniais dažais. Ar nebuvo minčių rinktis, pavyzdžiui, akrilą?

– Su akrilu galiu sukurti tam tikros kokybės darbą, bet ne tokios aukštos, kokią galiu pasiekti tapydama aliejiniais dažais. Aliejiniai dažai leidžia paveiksle kurti gylį, subtilias detales.

– Ar formuojantis, o ir jau susiformavus jūsų tapybinei kalbai turėjo / turi įtakos architektūra, dizainas ar kitos meno formos?

– Inspiracijų kūrybai atrandu architektūroje, dizaine, bet paveiksluose kuriu tokias kompozicijas, kokias sudėlioju savo vaizduotėje. Be to, man svarbi ne tik architektūra. Reikšmingas yra ir šviesos motyvas, šviesos dėmė, krintanti kaip atskiras kompozicijos elementas.

– Kokią simbolinę prasmę jums turi jūsų kuriamos architektūrinės kompozicijos? Tai prieglobstis, erdvė pabūti vienumoje, vieta pasislėpti?

– Tai namų ir saugumo simbolis. Tačiau kartais paveiksle vaizduojami architektūros motyvai tampa žmogaus kūno, kaip jo namų, simboliu. Išgrynintus architektūros motyvus tapyti pradėjau pirmame magistro kurse. Tuo metu išgyvenau artimųjų netektį, todėl norėjosi saugumo. Kūryba man jį suteikė.

– Architektūros motyvai jums simbolizuoja saugumą. Ar svarbu, kad tą patį perskaitytų ir žiūrovas?

– Man svarbu, kad žiūrovas gerai įsižiūrėtų į paveikslus, užduotų sau klausimus, iš kur krinta šviesa, kaip atsiranda šešėliai, ir tai paskatintų jį pažvelgti į savo vidų.

Tapytojos Gabrielės Aleksės paveiksluose lango motyvas yra pasikartojantis.

– Kurdama paveikslą apgalvojate jo idėją, kompoziciją, spalvas. Labai įdomu, nuo ko pradedate kūrinį: eskizo, piešinio ant drobės, spalvinių dėmių?

– Pirma, kompiuterine programa sukuriu eskizą. Tai patogu, nes galiu labai paprastai kompozicijoje keisti spalvas ir atsirinkti, kuri tinka geriausiai, be to, kadangi tapau architektūros motyvus – juos reikia nusibraižyti. Su kompiuterine programa tai galiu padaryti greitai ir tiksliai. Antra, išsirenku drobės dydį ir, trečia, ant jos perkeliu eskizą. Stengiuosi nuo jo nenukrypti. Technika, kuria kuriu, reikalauja laiko ir darbo etapų planavimo.

– Ar kūrybos procese jums nesinori būti spontaniškai, improvizuoti?

– Spontaniškumo netrūksta maišant spalvas, ieškant tinkamo tono. Kadangi, atėjusi į studiją, dažniausiai dirbu ne prie vieno paveikslo, o prie keleto darbų iš vienos kūrinių serijos, tenka sumaišyti daug spalvų ir atrasti daug tonų.

– Ar, ieškodama tinkamo tono, vadovaujatės spalvų teorijos taisyklėmis?

– Jaučiu spalvas. Tačiau šis jutimas atsirado per patirtį. Dabar, kai pas mane studijoje tapo mokiniai ar studentai, galiu jiems lengvai pasakyti, kokias konkrečias spalvas ir kiek jų reikia sumaišyti norint išgauti vieną ar kitą atspalvį. Aš jau turiu savo mėgstamiausiais spalvas, su kuriomis dirbu. Taip pat man labai svarbi tvarka paletėje, kad tos pačios spalvos visada būtų tose pačiose vietose.

– Kūrybiniame procese jums svarbi tvarka, eiliškumas. Ar visada pavyksta procesą kontroliuoti?

– Kai tapau gamtos motyvus, įsivelia netvarkos, nes dirbu su kitokiais, šeriniais, teptukais, suteikiančiais faktūrą. Architektūros motyvus reikia nutapyti preciziškai, lygiai, be potėpių, sumaišius tinkamas spalvas, pereinančias į subtilią tonų gradaciją. Šiame etape kontrolė yra svarbi.

Duburys. 2023 m. / G. Aleksės nuotr.

– Jūsų kūrinių kompozicijoms būdingas fragmentiškumas. Ar tuo siekiate, kad pasirinkti architektūros ir gamtos motyvai nesukeltų žiūrovui jokių asociacijų su konkrečia vieta (aiškiai apibrėžta lokacija)?

– Man įdomi architektūros ir gamtos dermė, įdomu ieškoti, kuo skiriasi ar kuo yra panaši pastato sienos ir dangaus spalvų tonų gradacija. Abu objektai yra lygios plokštumos, bet vienas – sukurtas žmogaus, o kitas – natūrali gamtos dalis. Kartais kuriu labai minimalistinius darbus – tapau jūrą ir dangų. Pažvelgus ne iš karto galima suprasti, kad tai gamtos motyvai, nes, iš pirmo žvilgsnio, tai dviejų tonų gradacija. Taip pat eksperimentuoju su netaisyklingų organiškų formų įvedimu į kuriamas kompozicijas. Tarp griežtų geometrinių plokštumų ir organiškų formų atsiranda gražus santykis. Kompozicija suskamba.

– Minėjote, kad paveikslus kuriate nesistengdama juose tiksliai atkartoti motyvų, pastebėtų supančioje aplinkoje. Dėliodama kompozicijas pasitelkiate savo vaizduotę. Kas padeda ją išlaisvinti?

– Kūrybos procese klausausi daug audioknygų. Mėgstu literatūrą apie kosmosą, todėl paveiksluose atsiranda mokslinės fantastikos inspiruotų motyvų. Neseniai užbaigiau paveikslų seriją „Prosakmė“, kuri šiuo metu eksponuojama bendroje parodoje su tapytoju Petru Lincevičiumi, veikiančioje galerijoje „Meno parkas“, ir atsirado erdvės naujoms idėjoms, todėl pradėjau mąstyti apie vandenį. Kuo didesnis vandens telkinys, tuo labiau žmogų jis traukia. O jeigu būtų atrasta planeta, sudaryta tik iš vandens? Galbūt ši mintis paskatins kurti naują darbų seriją. Šiek tiek domiuosi ir naujosiomis technologijomis.

– Kadangi jau pasakojote, kaip pradedate paveikslą, įdomu ir kuo jį užbaigiate: paskutiniu potėpiu, parašu?

– Apžiūriu paveikslą ir, jei matau, kad yra neužtapytų plotelių ar dažų nubėgimų, sutvarkau, tada nulakuoju paviršių, kad sulyginčiau spalvas. Pasirašau dažniausiai kitoje drobės pusėje, kad parašas netaptų papildomu kompozicijos elementu.

– Ar kada galvojote apie tai, kodėl jūsų tapybos kalba yra būtent tokia: apgalvota, preciziška, tiksli, subtili?

– Kai žiūriu į kitų kūrėjų darbus ir matau geras kompozicijas, pastebiu, kaip minimaliai keičiasi spalvos, pereidamos nuo vieno pustonio iki kito, atrodo, širdis džiaugiasi. Vis dėlto pats nuostabiausias dalykas yra kurti subtilius ir skaidrius paveikslus, kurie stipriai veiktų mane pačią ir, tikiuosi, žiūrovą.

Slėnis virto mariomis

Ekstravagantiška dama su miniatiūriniais akiniais, įmantriai susukta skara ant galvos, puošniu kaklo vėriniu ir liūdnu žvilgsniu – tokia mudviejų susitikimo dieną Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje man pasirodė menininkė Irena Mikuličiūtė-Mika.

„Kaip matote, vaizdai čia gedulingi“, – tapytojai pakilus nuo kėdės ir stabtelėjus prie savo darbų supratau, kodėl jos akys nesišypsojo.

Skirtingų dydžių paveikslais nusagstytos muziejaus sienos prikėlė 1959-uosius, kai Nemuno slėnis, kuriame iki tol virė gyvenimas, virto 6 350 ha dydžio Kauno mariomis. Dėl pigesnės elektros, potvynių reguliavimo ir „šviesesnio rytojaus“, 1956 m. buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, o po trejų metų – užtvenktas Nemunas. Prieš tai iš slėnio buvo iškeldinta maždaug 40 kaimų ir 725 sodybos su gyventojais, jų auginamais gyvuliais, ūkio pastatais, bažnyčiomis, kapinaitėmis, papročiais ir tradicijomis. Nuo tada vietiniai gyventojai vadinami dugniečiais, o jų prisiminimuose – skaudūs išgyvenimai per prievartą palikus savo namus.

Terminas: paroda A. ir P. Galaunių namuose veiks iki mėnesio pabaigos. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Istorija gyva prisiminimuose

Netekties jausmas Irenai labai artimas. Anuomet Fredoje, šalia tilto turėję rąstinį medinuką, dėl rusų okupantų gobšumo ir jų planų įsirengti štabą, menininkės seneliai taip pat turėjo palikti savo namus. Sutuoktiniai krūvon suvertė daiktus, baldus, svarbiausius dokumentus ir viską padegė. Patys išėjo į visišką nežinią.

„Likimas tragiškas. Senelis nenorėjo trauktis iš Lietuvos ir, būdamas vos 46 metų mirė“, – pro I. Mikuličiūtės-Mikos akinius suspindo ašara, o lūpose suskambo naujas prisiminimas, kuris ją grąžino į vaikystę.

Būdama maždaug trejų, mažoji Irena stovėjo Nemuno slėnyje, o jos tėvai sakė, kad netrukus čia bus vanduo. Taip ir nutiko. Marios užtvindė žemes, bet nenuplovė praeities. Ji gyva dugniečių pasakojimuose ir dainose, kurias, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, daug metų atlieka folkloro ansamblis „Samylų Senoliai“. Dugniečiai prisimenami ir Samylų įlankos bendruomenės organizuojamose šventėse „Pėdos marių dugne“.

Istorija: „dugniečių“ prisiminimai gyvi jų lūpose ir kūrėjos darbuose. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Jausmai ant drobės

I. Mikuličiūtės-Mikos atmintyje istorija taip pat gyva. Savo jausmus, kurie kaskart susipina su prisiminimais apie senelius, akriliniais ir aliejiniais dažais ji perkėlė ant drobių.

„Kažkas pasakė, kad mano darbuose jaučiamas laisvas, bet skausmingas potėpis. Taip ir yra“, – kartu su pirmaisiais parodos „Paskendęs Nemuno slėnis“ lankytojais vaikščiodama po muziejaus erdves, autorė kelių dešimčių metų įvykius išgyveno vėl ir vėl.

Kažkas pasakė, kad mano darbuose jaučiamas laisvas, bet skausmingas potėpis. Taip ir yra.

Stabtelėjo prie senolio, kuris vienas paskutiniųjų paliko savo sodybą Nemuno slėnyje, paskui įsitaisė šalia Aštragų kaimo žvejo, kuris daugiau niekada nebemerkė meškerės, galvą nulenkė laidotuvėse Apmarų kaime, galvą kilstelėjo į bažnyčios fragmentą, o tada papurtė apsižiedavusią Šilėnų kaimo obelį.

„Norėjosi kažko šviesaus visoje šioje tamsoje ir neviltyje – taip gimė šis paveikslas“, – kalbėdama nušvito ir pati kūrėja.

Gyvenimus, kuriuos nuplovė marių vanduo, ir istoriją, kurios tie patys vandenys nesunaikino, A. ir P. Galaunių muziejuje bus galima pamatyti iki rugsėjo 30 d.

Parodoje – J. Januškevičiūtės sukurti paveikslai ir iliustracijos. „Lėlių teatre lėlė gyvena tol, kol jos gyvavimo vieta – spektaklis – yra gyvas. Po to, kai spektaklis miršta, kai kurios lėlės ramiai guli muziejuose, kai kurios užbaigia savo dienas miestų sąvartynuose, o kitos netikėtai įgyja naujas formas ir tarnauja toliau. Ši paroda – apie teatrinės lėlės pomirtinį gyvenimą. Parodoje ji atgimsta ir dažnai tampa visai kitu, sunkiai atpažįstamu herojumi. Lėlė gimsta iš naujo, bet jau ne tame teatriniame veiksme, o vaizduojamojo meno kūrinyje, kur gyvavimo taisyklės – kitos. Gyventi joms dabar tenka plokštuminio „stop“ būsenoje. O dar dažniau jos tampa tik naujų kūrinių įkvėpėjomis ir tada egzistuoja visai kitomis sąlygomis, visai kitomis išorinėmis formomis, kurios tik šiek tiek panašios į buvusį gyvenimą lėlių kino ar teatro scenoje. Šioje parodoje yra ir kelios būsimų knygelių iliustracijos. Knygelių temos ir siužetai labai artimi seniai nebegyvenantiems spektakliams. Personažai veikia tomis pačiomis aplinkybėmis, bet jau literatūriniame vyksme“, – mintimis dalijosi parodos autorė J. Januškevičiūtė.

J. Januškevičiūtė – ryški asmenybė Klaipėdos ir visos Lietuvos kultūriniame gyvenime: lėlių teatro režisierė, dramaturgė, dailininkė. Būdama Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docente, kartu ji buvo pirmojo lėlių teatro režisierių kurso vadovė, ne tik išugdė talentingą lėlininkų kolektyvą, bet ir padėjo tvirtus pamatus vieninteliam profesionaliam lėlių teatrui Klaipėdos krašte.

J. Januškevičiūtė garsėja kaip „lėlininkė iš Dievo malonės“ – nesirinkdama madingų temų, ji žvilgsnį kreipia į aukštąsias vertybes, į amžinąsias temas. Kūrė spektaklius ne tik Klaipėdos, bet ir Kauno, Panevėžio, Liepojos, Varšuvos lėlių teatruose. Nuosekli kūrybinė linija, brandūs meniniai darbai, savita menine kalba bylojantys spektakliai – tai pagrindiniai J. Januškevičiūtės kūrybinės biografijos bruožai, įvertinti ne vienu reikšmingu apdovanojimu.

Dailės ir fotografijos darbų parodose, rengiamose Lietuvoje ir užsienyje, J. Januškevičiūtė dalyvauja nuo 1980 m. Yra surengusi ne vieną individualios kūrybos parodą. Per daugiau nei 30 darbo lėlių teatre metų dailininkė yra sukūrusi šimtus lėlių.

Paroda veiks iki rugsėjo 22 d. Įėjimas – laisvas.

Ši paroda – ne apie ženklus, kuriais kas nors draudžiama ar leidžiama, ne įtvirtinančius kokias nors taisykles ar nurodančius kryptį (pavyzdžiui, Eismo ženklai). Atvirkščiai – apie individualius, savitus, subjektyviai pamatytus ženklus, kurie svarbūs ne globaliame kontekste, dažnai net ne asmeninio gyvenimo istorijoje, o trapią dienos akimirką. Kai netikėtai nušvitusi saulė kitaip apšviečia kambaryje augančią gėlę, numestą suknelę, danguje tolstantį oro balioną ar net musę, kuri suvibruoja visiškai kita konotacija: ne kaip bjaurus, įkyrus vabzdys, o juvelyriška, perregimais, spindinčiais sparneliais figūra, galinti taip pat būti ženklu. Ne, ne lemtingu, kažką nulemiančiu, o akimirkos metamorfozės – kai įprastos prasmės staiga pasikeičia. Galbūt dėl apšvietimo, gal dėl minčių ar išsilaisvinimo iš jų (įsitikinimų, stereotipinių požiūrių), o gal dėl aplankiusios ramybės palaimos, neaprėpiamo grožio stebuklo suvokimo, nes tie maži, kasdienybėje nušvitę daiktai-ženklai galbūt ir yra tikroji laimės / akimirkos pajauta?

„Citrinų skonio vaikystė“ 2020 m. / Organizatorių nuotr.

„Sustok, akimirka, žavinga!“ – turbūt nėra žmogaus, nežinančio šios Fausto frazės iš Johanno Wolfgango Goethe’ės kūrinio. Šie žodžiai skaudūs ir dramatiški, nes sustabdyti akimirkos neįmanoma – visa praeina. Tačiau ją galima nutapyti, tarkim, kaip ženklą. Tai ir atsispindi dailininkės R. Marcinauskaitės tapybos darbuose. Juose abstrakcijos susipina su realizmu, kartais net hiperrealizmu, kasdieniai daiktai – su simboliais, tapybinis figūratyvas – su tekstu, laisvas, ekspresyvus potėpis ir taškymas – su racionaliai apgalvota kompozicija, lesiruotė – su grubia faktūra ir trafaretais, išryškinant tapybos darbo esmę, vyraujantį ženklą. O šis kiekvienam rezonuoja subjektyviai, nes darbuose nepasakoma iki galo, paliekama daug erdvės individualioms mintims. Kita vertus, tik taip ženklas ir atsiranda, jei, žinoma, kalbame ne apie kelio ženklus, o apie vidines patirtis, apie apmąstymus ir pajautas.

„Pasjansas dviem“ 2023 m. / Organizatorių nuotr.

„Paveiksluose man svarbi kompozicija, nes darbuose yra nedaug elementų, jų vieta yra ten ir niekur kitur būti negali, todėl gana sunku būna darbą pasirašyti, neretai tai daryti tenka paveikslo nugarinėje pusėje. Esu sakiusi, kad darbus pasirašinėsiu piršto atspaudu, galbūt taip ir darysiu“, – pasidalija mintimis dailininkė, tapybos studijas baigusi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, pastaruoju metu itin aktyviai kurianti ir rengianti parodas.

Kas? Paroda „Ženklai“.

Kur? Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rūmuose (Gedimino pr. 11, Vilniuje).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 4 d.

Dėl parodos lankymo kreiptis į R. Marcinauskaitę tel. + 370 678 48 924, nes bus reikalingi leidimai įeiti į Vyriausybės rūmus.