Angelai Botsvanai

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, padariau didelį angelų sodą Ukrainai ir padovanojau šios šalies ambasadai, kad saugotų ukrainiečius. Svarsčiau, kokį sodą padaryti Botsvanoje, UNESCO renginyje. Nutariau, kad dabar, kai vyksta tokie baisūs karai, angelų reikia visam pasauliui, kad jį saugotų, kad žmonės susimąstytų, kaip rasti santarvę“, – pasakoja prieš kelias dienas po net pusantros paros trukusios kelionės iš Botsvanos į Vilkiją grįžusi žinoma sodų rišėja Vida Sniečkuvienė.

Ji su Lietuvos delegacija dalyvavo Botsvanos mieste Kasanėje vykusios UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto 18-osios sesijos renginiuose. Čia lietuvių nuo seno puoselėjama šiaudinių sodų rišimo tradicija sulaukė pasaulinio pripažinimo – ji įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Kokie jie išskirtiniai ir unikalūs, įrodė ir didžiulis susidomėjimas Botsvanoje dviejų mūsų sodų rišėjų sukurtu sodu. „Mano padarytus šiaudinius angelus sukabinome ant Linos Žaliauskienės padarytos sodo piramidės, dar pakabinome ir jos sukurtų saulyčių. Žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių priėję čiupinėjo šiaudinius angelus, klausinėjo, kaip gimsta sodas, ką jis reiškia lietuviams. Paskelbus, kad sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO sąrašą, susidarė ilga eilė norinčių pasveikinti. Anksčiau tokiuose renginiuose dalyvavę žmonės pasakojo, kad tokios dar nematę“, – sėkme džiaugiasi V. Sniečkuvienė.

Misija: V. Sniečkuvienė (dešinėje) ir L. Žaliauskienė Botsvanoje sukūrė didžiulį sodą, pasakojo apie gilią šios tradicijos prasmę ir kitus mokė jos paslapčių. (Loretos Sungailienės nuotr.)

Botsvanoje sukurtas sodas ir liko šioje šalyje, kur ši lietuviška tradicija pripažinta pasauline vertybe: jį, kaip taikos, harmonijos ir skalsos linkėjimą, Lietuvos delegacija padovanojo Botsvanos nuolatiniam atstovui prie UNESCO ir šios sesijos pirmininkui J. E. Mustq Moorad, o šis pažadėjo jį perduoti Botsvanos prezidentui Mokgweetsi Masisi.

Angelų sodui, kurį kūrėme Botsvanoje, padariau 41 angelą, o iš viso iš Lietuvos vežiausi jų per 60, dar paukštelių, saulyčių, kad turėtume ką padovanoti.

Atitiko kriterijus

Šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui 2021–2022 m. rengė kultūros ministro pavedimu sudaryta darbo grupė, kurioje dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros ir Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, sodų rišėjus vienijančios asociacijos „Dangaus sodai“ nariai.

„Bendradarbiavimas su svarbiausia tradicijos saugotoja ir pagrindine nominacijos iniciatore, asociacijos „Dangaus sodai“ vadove Marija Liugiene visiems mums suteikė daug malonių, gaivinančių ir įkvepiančių akimirkų. Kiekvienai tradicijos ypatybei atskleisti nominacijos filmuke ji rado ir pasiūlė puikiai tinkančią temą, pašnekovą, entuziastingas tradiciją saugančias šeimas, bendruomenes. Tikiuosi, ne tik aš, bet ir televizijos režisierius Donatas Simaitis jautė, kaip gera kurti tradiciją pristatantį filmą, kai šalia yra Marija, filmo idėjos, turinio, prasmės išmanytoja, globėja ir skleidėja“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė, kuriai teko koordinuoti darbo grupės veiklas.

Pernai šiaudinių sodų tradicijos nominacinė byla pateikta UNESCO. Šiemet lapkritį paviešintos UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertinimo komisijos išvados nudžiugino: lietuviškų sodų tradicija atitinka UNESCO nematerialaus kultūros paveldo, globalios ir integralios kultūros įvairovės, žmogaus kūrybiškumo sampratos ir kitus sąrašo kriterijus.

„Sodų nominacinė byla sulaukė Komisijos pripažinimo už aiškiai išdėstytą sodų tradicijos socialinę reikšmę ir kultūrinę paskirtį, sėkmingą bendruomenių įtraukimą į bylos rengimą“, – džiaugiasi L. Sungailienė. Bylos vertinime akcentuojama, kad amatas yra atviras, įtraukiantis socialiai pažeidžiamus asmenis, o patys sodai vertintini kaip lygybės, darnos, harmonijos, pagarbos socialinei ir gamtinei aplinkai simbolis. Vertinimo komisijos nuomone, tradicijos įtraukimas į UNESCO sąrašą paskatins vietos bendruomenes, grupes ir pavienius asmenis suprasti sodų tradicijos išsaugojimo svarbą ir savo atsakomybę perduodant ją ateities kartoms, atvers kelių naujiems projektams, suvienys suinteresuotąsias šalis įgyvendinant vertybės apsaugos priemonių planą.

Kad sodų tradicija tikrai gyva ir puoselėjama, patvirtina ir „Dangaus sodų“ asociacijos augimas. Kaip pasakoja jos vadovė M. Liugienė, 2020-aisiais į asociaciją susibūrė gal 10–12 šios tradicijos puoselėtojų, dabar jų jau per 70, o paskelbus apie sodų įtraukimą į UNESCO sąrašą, žmonės skambina ir prašosi priimami į asociaciją.

Kiek šiandien Lietuvoje yra sodų rišėjų, pasak M. Liugienės, niekas nepasakys. Vieni ryškesni, dalyvauja parodose, kiti moka rišti sodus, bet juos kuria tik sau ar norėdami kam nors padovanoti.

„Ši tradicija tikrai gyva. Kai pradėjau šią veiklą prieš 30 metų, niekas nežinojo, kas tie sodai. Rengiau edukacijas, seminarus, stovyklas, parodas, leidome knygas, kūrėme vaizdo įrašus, kaip surišti nedidelį, kaip žaisliuką, sodą. Visokių akcijų rengėme, kol sodai tapo žinomi“, – pasakoja M. Liugienė ir džiaugiasi, kad dabar jie žinomi visame pasaulyje. Tiesa, ji šią akimirką stebėjo Lietuvoje, nes, pasak jos, tokio amžiaus kaip ji žmogui tokia kelionė jau per tolima.

Botsvanoje posėdžiavęs Konvencijos Tarpvyriausybinis komitetas Komisijos rekomendacijai neprieštaravo ir vėlų gruodžio 5 d. vakarą šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje buvo įrašyta į UNESCO sąrašą. „Nominacijos įrašymo paskelbimas, padėkos žodis, trumpas 2 minučių trukmės tradiciją pristatantis filmukas, gausybė kitų šalių delegacijų sveikinimų ir dar daugiau džiugesio, palaikymo ir linkėjimų iš Lietuvos buvo be galo laimingos ir jaudinančios akimirkos visai Lietuvos delegacijai Botsvanoje“, – dalijasi įspūdžiais L. Sungailienė.

Patys rišo šiaudinukus

Iš Botsvanos po pasaulį pasklido ne tik žinia apie stebuklingus lietuviškus sodus, bet ir gausybė mažų šiaudinių angelų, saulyčių ir kitokių šiaudinukų.

Sodų rišėjos V. Sniečkuvienė ir L. Žaliauskienė čia surengė atviras kūrybines dirbtuves, kur kiekvienas norintis galėjo pasigaminti sau po mažytį sodelį ar šiaudinę kalėdinę dekoraciją.

„Angelų sodui, kurį kūrėme Botsvanoje, padariau 41 angelą, o iš viso iš Lietuvos vežiausi jų per 60, dar paukštelių, saulyčių, kad turėtume ką padovanoti. Jie pasklido po visą pasaulį. Daugybę jų savo rankomis pasidarė ir renginyje dalyvavę žmonės iš skirtingų šalių“, – džiaugiasi V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad dar Lietuvoje suruošė įvairaus dydžio šiaudų mokymui, siūlų, adatų, žirklių. Atėję į sodų dirbtuves žmonės klausinėjo, kaip daromi sodai, ką jie reiškia. „Aiškinome, kad tai – visas pasaulis, visas kosmosas. Jie nuolat juda, sukasi kaip pasaulis. Jei sustoja, vadinasi, kažkas nutiks negero – gal koks blogas žmogus užsuks ar bloga žinia pasieks. Sodas mus saugo“, – sodų galią atskleidžia V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad per vestuves turėjo būti sodas, nes jei jo nebus, jaunieji nesugyvens, pyksis. Jame turėjo būti ir dangus, ir žvaigždės, ir paukšteliai, ir „agradnykas“ (sargas) arba jaunieji, o paskui sode buvo galima „apgyvendinti“ ir vaikučius. Jaunieji pasamdydavo vieną ar dvi sodų rišėjas, paduodavo joms šiaudus, o tos matydavo, stiprūs jie ar skyla, ar siūlas nesipainioja, ar mazgų neatsiranda. Pagal tai buvo galima numanyti, ir koks bus šeimos gyvenimas.

Ne tik dėl grožio

V. Sniečkuvienė neabejoja, kad ir ją pačią gyvenime saugo sodai. Juos ji kuria jau arti keturis dešimtmečius. Pasakoja pirmą kartą sodus pamačiusi Rumšiškėse ir jie užbūrė. Ji surengusi daugybę personalinių parodų, mokiusi rišti sodus vaikus ir suaugusiuosius ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje, Kinijoje, Latvijoje, Italijoje, Danijoje, kitose šalyse. Jos sodų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis muziejus, Kinijos Zhejiang muziejus, jie iškeliavę po visą pasaulį, jos dėka A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus ėmė garsėti ir kaip „Sodų karalystė“.

Ji savanoriavo ir neįgaliųjų stovyklose. „Sodų rišimas terapinį poveikį turi visiems – ir suaugusiems, ir vaikams, ir sveikiems, ir pasiligojusiems. Darbas su šiaudais ugdo kantrybę. Turi palikti savo kitas mintis ir kurti, nes jei galvosi, ką turi išsivirti pietums, kur dar nueiti, kam paskambinti, nieko nebus, sodas grius. Turi susikaupti į čia ir dabar“, – aiškina V. Sniečkuvienė.

Atrodytų, tokios sudėtingos geometrinės formos kūriniui kaip sodas sukurti pirma reikia tikslaus piešinio. „Aš niekada nieko nepiešiu. Ateina mintis ar susapnuoju. Kiekvienas mano sodas turi savo istoriją, su savo pasaka. Nekuriu vienodų. Norisi vienokius šiaudus imti, tokius ir imu, norisi kitokio – imu kitokį. Bet labai svarbi kiekviena detalė, jas dedu ne tik, kad būtų gražu, bet ir su mintimi. Pavyzdžiui, anksčiau tikėdavo, kad paukštukai ant sodo – dvasių nameliai protėvių vėlėms. Jos atkeliauja pabūti su mumis prie Kūčių stalo, kur po staltiese irgi šieno padėdavo, kabodavo šiaudiniai sodai, šiaudinukais puošdavo eglutę. Tai labai svarbūs sakraliniai, labai subtilūs dalykai“, – neabejoja V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad kurdama sodus, su jais labai susigyvena: „Man jie – kaip vaikai. Paleidžiu juos į gyvenimą ir jie padeda žmonėms, juos saugo. Jie tokie lengvi, trapūs. Žmogus taip pat trapus ir mūsų gyvenimai trapūs, tad turime saugoti vieni kitus, kiekvieną žmogų.“

Sodus ji kuria iš rugio šiaudų, nors su jais reikia daugiau vargti. Pasirodo, ne visi tinka, nuo dirvožemio, kur jie auga, priklauso, ar šiaudas bus ne per minkštas. Tinkamų važiavo net į Svėdasus.

Šią savaitę po tolimos kelionės į savąją „Sodų karalystę“ Vilkijoje grįžusi V. Sniečkuvienė dar pilna įspūdžių apie Botsvaną ir renginį joje: „Botsvanos žmonės gyvena skurdžiai, nameliai mažuliukai, vienas šalia kito. Tačiau tiek šypsenų, tiek daug šviesos veiduose, geros nuotaikos pamatėme visur – kavinaitėje, renginiuose ar vietos meistrams demonstruojant savo amatus. Išgyventi jiems labiausiai padeda safaris – iš viso pasaulio žmonės veržiasi čia pamatyti laukinių žvėrių. Mes taip pat matėme dramblių, krokodilų, zebrų, begalę beždžionių ir kitų gyvūnų.“

Gal nuo šiol skalsos ir taikos botsvaniečiams padės siekti ir nuo negandų saugos ir daugybė lietuviško sodo angelų.

Sodai saugo darną

Šiaudiniai sodai yra viena lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšių. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį. Vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusios sudėtingesnės struktūros, taip pat būna žvaigždės, skritulio formos. Labiausiai paplitusį sodų pavidalą sudaro oktaedras – dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir apačią. Puošiami jie tradiciniais gyvybę, vaisingumą, turtingumą simbolizuojančiais elementais.

Gintauto Trimako nuotr.

Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos – simboliui: vertikalioje ašyje jis atspindi dangaus–žemės–požemio, praeities–dabarties–ateities modelį, o horizontalėje – keturias pasaulio šalis.

Sodai, vadinti liktoriumi, voru, dangumi, rojumi, buvo rišami visoje Lietuvoje (ilgiausiai Aukštaitijoje), kabinti virš kūdikio lopšio, vestuvių stalo, jais puošti namai ruošiantis Kūčioms ir Velykoms, tikintis, kad namuose ir santykiuose su pasauliu, savimi vyrautų darna.

2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. – į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

UNESCO sąraše – keturios mūsų vertybės

Šiaudiniai sodai – ketvirtoji Lietuvos vertybė prestižiniame UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Prieš trylika metų į jį įtrauktos lietuvių polifoninės dainos – sutartinės“, dar anksčiau – kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.), dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (2003 m.).

Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo tikslas – užtikrinti geresnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.

Į kitą – UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą šiemet įrašyta Kauno modernizmo architektūra.

Dėmesys palėpėms

Kauno tarpukario modernizmo architektūra praėjusį mėnesį įrašyta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Dabar miesto atstovai patvirtino gaires, kaip derėtų tvarkyti šiuos istorinius pastatus. Didelis dėmesys rekomendacijose skiriamas palėpėms ir pastatų stogams.

„Istorinių pastatų palėpių pritaikymas šiuolaikiniams poreikiams tampa vienu iš iššūkių paveldosaugai. Pastarieji keleri metai Kaune atskleidė, kad teisės aktuose vartojama abstrakti sąvoka „negalima pažeisti vertingųjų savybių“ gali būti interpretuojama labai skirtingai, kadangi nei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, nei Statybos įstatymas nepateikia jokių konkrečių architektūrinių sprendinių“, – kodėl reikėjo tokio projekto, „Kauno dienai“ teigė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Pasak jo, paveldosaugininkams būtų lengviausia tiesiog uždrausti bet kokius naujadarus istoriniuose pastatuose, bet tokiu keliu esą eiti negalima.

„Privalome ieškoti kompromiso tarp saugojimo ir progreso. Miestas – gyvas organizmas, jis turi vystytis, atsinaujinti. Prieš 100 metų ar seniau statyti pastatai turi būti patogūs šiuolaikiniam žmogui, nes kitaip juose niekas nenorės gyventi ar dirbti“, – aiškino miesto paveldo sergėtojas.

Anot S. Rimo, ieškant atsakymo į klausimą, kaip, nesugadinant istorinės pastato architektūros ir nesunaikinant jo paveldosauginių verčių, padės Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus parengtos Stoglangių, pastogių ir antstatų įrengimo rekomendacijos. „Jomis siekiama suvienodinti taisykles visiems. Tikimės, kad tai taps patogia pagalbine priemone architektams, statybininkams ir eiliniams miestiečiams“, – nurodė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

Pavyzdys: naujose rekomendacijose nurodoma, kaip turėtų būti tvarkomos palėpės. / Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Pravers rekomendacijos

Rengiant rekomendacijas, visų pirma, pasak S. Rimo, galvota apie kultūros vertybių registre esančių tarpukario modernizmo pastatų problematiką.

„2015 m. suteiktas Europos paveldo ženklas, o šiemet gautas UNESCO Pasaulio paveldo vertybės statusas mus visus moraliai įpareigoja būtent šio palikimo išsaugojimui skirti išskirtinį dėmesį. Rekomendacijos skirtos ir visiems iki 1940 m. statytiems pastatams, esantiems saugomose kultūros paveldo vietovėse: Senamiestyje, Naujamiestyje, Žaliakalnyje“, – nurodė kultūros paveldo specialistas.

Pasak pašnekovo, šiose rekomendacijose nurodyti projektavimo principai yra universalūs, todėl jais savanoriškai vadovautis galima projektuojant ir kitose miesto vietose.

„Nereikėtų sureikšminti teisinės šio dokumento normos. Jei išduodami projektavimo sąlygas savivaldybės administracija ar Kultūros paveldo departamentas nurodys projektuojant vadovautis šiomis rekomendacijomis, jų darbuotojai turės teisę nederinti gauto projekto, jei jis jų neatitiks.

Kita vertus, tokiu atveju numatome galimybę architektams savo kūrinį apginti prieš kolegų teismą – regioninėje architektų taryboje. Toks kompromisas leis išvengti kaltinimų, kad suvaržome architektų kūrybinę laisvę“, – kam bus taikomos istorinių pastatų tvarkymo rekomendacijos, nurodė S.Rimas.

Nuskambėję pavyzdžiai

Nors ir iki UNESCO statuso Naujamiestyje, Žaliakalnyje ir Senamiestyje galiojo griežtesnės pastatų tvarkymo taisyklės, visgi būta pavyzdžių, kurie tapo netinkamais paveldotvarkos pavyzdžiais.

Abstrakti sąvoka „negalima pažeisti vertingųjų savybių“ gali būti interpretuojama labai skirtingai.

Vienas garsiausių atvejų, kai ant tarpukario modernizmo pastato atsirado skardinis priestatas, nuskambėjo 2020-aisiais. Tuomet viešai piktintasi V. Putvinskio g. 22, ties Žaliakalnio funikulieriumi, stovinčio pastato pertvarka. Nors pastatas neįrašytas į Kultūros paveldo registrą, tačiau jam galioja aukštesni reikalavimai, nes jis patenka į kultūros paveldo saugomą Kauno naujamiesčio teritoriją.

Tąkart viršutiniame aukšte iškilo stoglangiai, kurie tarsi iškrito iš bendro konteksto. Tuomet ir Kultūros paveldo departamentas nustatė pažeidimų, kad pastato išvaizda daro neigiamą poveikį kultūriniam kraštovaizdžiui.

Projekto rengėjas – bendrovės „Architektų biuro G. Natkevičius ir partneriai“ vadovas architektas Gintautas Natkevičius tąkart įvardijo esminius projekto neatitikimus: apskardintas pastato karnizas, projekto sprendiniuose to nebuvo numatyta. Jį įrengus vizualiai sumažėjo architektūrinė karnizo įtaka, atskiriant rekonstruojamą pastato dalį. Pasak architekto, statytojai patys stoglangius įrengė ne pagal projektą.

„Tikimės, kad rekomendacijos būtent ir padės išvengti tokių ir panašių atvejų ateityje“, – V. Putvinskio gatvės pastatą kaip netinkamą tvarkybos pavyzdį prisiminė S. Rimas.

Pasak Kultūros paveldo skyriaus vedėjo, pastaraisiais metais Kauno miesto savivaldybės administracija yra nesuderinusi kelių projektų, kurie buvo teikiami siekiant įteisinti savavališkai ar nusižengiant projektui įrengtus antstatus, tūrinius stoglangius.

„Stabdyti vykdomus savavališkus statybos, paveldo tvarkybos darbus ir reikalauti pašalinti padarinius pagal kompetenciją gali Statybos inspekcija, Kultūros paveldo departamentas“, – kad istorinių pastatų tvarkymas atitiks reikalavimus, vylėsi S. Rimas.

„Tai galimybė ugdyti patriotiškumą, pilietiškumą, regionų istorinę atmintį. Apie tai kalbame ir savo projekte – norime priminti žmonėms, kad visoje Lietuvoje gausu istorijos. Ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir mažesniuose miesteliuose, kurie Sąjūdžio laikotarpiu taip pat prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – teigė Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas, istorikas Arūnas Antanaitis, vienas iš naujo projekto, skirto Sąjūdžio paveldui išsaugoti, iniciatorių.

Tai visa Lietuva

„Sąjūdis – tai visa Lietuva, jis apėmė visus šalies miestus ir rajonus. Tokių lokalių sąjūdžių buvo daugiau nei 50, pavyzdžiui, Jonavos rajone, Vilkaviškyje ir taip toliau. Daug paveldo jau yra surinkta – tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose muziejuose, bibliotekose, archyvuose. Pastaraisiais metais ypač galime stebėti pastangas sutelkti tą paveldą vienoje vietoje. Tai, mūsų nuomone, nei reikalinga, nei tikslinga: nereikia visko fiziškai perkelti į vieną archyvą – jei paveldas sukurtas Telšiuose, ten jis ir turėtų būti saugomas“, – įsitikinęs istorikas dr. Kęstutis Bartkevičius.

Šiemet sukanka 35-eri metai nuo Sąjūdžio susikūrimo, kitąmet tiek pat sukaks Baltijos keliui, o 2025-aisiais – ir Kovo 11-ajai. „Tačiau tikimės, kad ne dėl jubiliejinių metų Vyriausybė finansavo, o dėl to, kad mato, jog reikia kryptingai rinkti Sąjūdžio paveldą, kad tai bus ilgiau besitęsiantis dalykas“, – pažymi dr. K. Bartkevičius.

Projekto rengėjų teigimu, Sąjūdžio paveldas daugiausia yra to laikmečio dokumentai, fotografijos ir spauda. Pažymėtina, kad šis paveldas gali apimti ne tik pačios organizacijos, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, istoriją, su ja susijusius dokumentus, protokolus, laikraščius, fotografijas iš mitingų, regioninių Sąjūdžio padalinių leidinius ir kt. Prisimindami Sąjūdį, dažnai turime omenyje ir visą Dainuojančiąją revoliuciją, besitęsusią iki pat 1993-iųjų, kai buvo išvestas paskutinis rusų kareivis. Tokiu atveju Sąjūdžio paveldui galima priskirti ir kariuomenės atsikūrimo ar politinės sistemos – politinių partijų – kūrimosi laikotarpio dokumentus ir išeivijos atitinkamo laikotarpio veiklą liudijančius artefaktus.

Pastaraisiais metais ypač galime stebėti pastangas sutelkti tą paveldą vienoje vietoje.

Svarbūs ir pasakojimai

Jei savo namuose radote Sąjūdžio paveldo, galima jį perduoti saugoti vietiniams archyvams ar muziejams. Jei dėl kokių nors priežasčių nenorite – su muziejais ar kita atminties institucija galima suderinti ir privataus archyvo sukūrimą. Pasak A. Antanaičio, šiuo metu rengiama metodinė medžiaga, skirta padėti žmonėms patiems susitvarkyti savo archyvą. Kartu jis pabrėžia, kad reikėtų atskirti Sąjūdžio paveldą nuo platesnio, apimančio visus sovietmečio daiktus, be to, tuometės centrinės spaudos egzemplioriai, nacionaliniai laikraščiai nėra tiek vertingi eksponatai, nes jų yra pagrindinėse bibliotekose, tačiau mažesnių miestelių periodiniai leidiniai – ypač vertingi.

„Visuomenės sąmoningumas gerėja. Jei žmonės paveldi seną sodybą ir joje randa pluoštą Sąjūdžio laikraščių, jie jų neišmeta. Pasidomi bent feisbuke, suranda kolekcininkų. Vienas pažįstamas atkreipė dėmesį, kad kolekcininkų forumuose buvo parduodama per 200 Sąjūdžio laikraščių, rastų sodyboje Varėnos rajone“, – keletu pavyzdžių pasidalijo dr. K. Bartkevičius.

Istorikai džiaugiasi, kad projektas jau sulaukė aktyvaus dalyvavimo: pavyzdžiui, po pernai Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje surengto Sąjūdžio atminimui skirto seminaro jame dalyvavę Tauragės muziejaus darbuotojai nusprendė parengti filmą iš Tauragės sąjūdininkų pasakojimų. „Paveldas nebūtinai gali būti materialus, tai yra ir sakytinė istorija, prisiminimai: juk žmonės yra gyvi, dar atsimena. Galbūt Lietuvos atminties institucijoms tokie sakytiniai liudijimai yra kiek neįprastas dalykas, neparengti kažkokie nurodymai, kaip toks paveldas turėtų būti saugojamas ir pan.“, – pastebėjo istorikas dr. K. Bartkevičius.

Išeivių indėlis

Prezidento V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas A. Antanaitis atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie Sąjūdžio paveldą, derėtų nepamiršti ir Lietuvos išeivių indėlio.

„Pasaulio lietuviai išgyveno savotišką sąjūdį teikdami daugialypę paramą Lietuvos politikams ir žmonėms – labdarą, atnaujinant institucijas, teikiant pagalbą sąjūdininkams, politikams, nuvykusiems į užsienį kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo palaikymo akcijos, finansinė parama, spaudos akcijos, materialių dalykų siuntimas“, – pažymėjo istorikas.

Paklausti, kuris Lietuvos regionas išsiskyrė aktyvumu Sąjūdžio metais, projekto rengėjai tikina, kad toks skirstymas nebūtų sąžiningas, turint omenyje skirtingas sąlygas. Pavyzdžiui, galbūt į mitingus Kaune rinkdavosi daugiau žmonių nei Klaipėdoje, tačiau taip buvo todėl, kad klaipėdiečiams teko kovoti su stipria prosovietine organizacija „Jedinstvo“, kuri aktyviai veikė prieš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Tai suvokiant, akivaizdu, kad tautiškai mažiau vienalyčiuose regionuose Sąjūdžiui buvo sunkiau veikti. „Jei reikėtų išskirti, be abejo, Kaunas buvo itin aktyvus: būtent čia pradėjo atsikurti tarpukario organizacijos (Lietuvos šaulių sąjunga), čia kūrėsi „Tremtinio“ klubas, Kauno sąjūdininkai aktyviai, nuo pirmų veiklos dienų, bandė Sąjūdį kreipti nepriklausomybės linkme ir t. t. Kalbant apie Sąjūdžio atminties išsaugojimą ar paveldo kaupimą, kai kurie miestai maloniai stebina, pavyzdžiui, Alytus, kurio muziejui pavyko surinkti išskirtinių paveldo eksponatų – tokių kaip mitingų transparantai, kurių apskritai nebuvo daug išsaugota“, – pasakojo dr. K. Bartkevičius.

Dėmesys išsaugojimui

Europos paveldo dienų minėjimui Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija pakvietė visuomenę į paveldo pažinimo kelionę, pavadintą „Gyvojo paveldo dienos“.

Besidomintiems istorija buvo naujiena, kad klaipėdiškiais save vadino ne tik uostamiesčio gyventojai, o visi Klaipėdos krašto lietuvininkai.

„Kalbėdami apie karinio paveldo objektų išsaugojimą Pajūrio regioninio parko teritorijoje, sakralinio paveldo objektus Nemuno deltos regioniniame parke, medinės architektūros ir dvarų paveldą Rambyno regioniniame parke, siekėme atkreipti dėmesį į daugiasluoksnio kultūros paveldo objektų būklę ir jų priežiūros problematiką Mažosios Lietuvos saugomose teritorijose“, – apie renginio tikslus pasakojo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Darius Nicius.

Specialistai pripažįsta, kad dalies šio Lietuvos regiono kultūros paveldo objektų būklė iki šiol yra apgailėtina ir blogėjanti.

Tai lemia daug priežasčių. Nebėra tikrųjų krašto gyventojų (autochtonų), kuriems nuoširdžiai rūpėtų atminties išsaugojimas.

Mindaugas Žilinskis

Bažnyčios įtaka

Pusšimtis keliautojų iš žinomų istorikų, kunigų ir paveldo specialistų išgirdo unikalių pasakojimų.

Aplankę Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčią, „Gyvojo paveldo dienų“ dalyviai iš kunigo Valdo Miliausko išgirdo, kad po Antrojo pasaulinio karo likusi tuščia parapija šiuo metu atgimsta.

„Liuteronų tikėjimą atranda tie, kurie neturi dvasinio tapatumo savo gyvenime. Jei atranda bažnyčią, atranda tikėjimą. Žmonės ima suvokti, ką visas protestantiškas judėjimas davė lietuvių kultūrai“, – tikino kunigas V. Miliauskas.

Liuteroniškos kultūros paveldas Mažosios Lietuvos regione yra ta esminė sudedamoji regiono kultūros dalis, kuri nusipelnė itin daug lietuvių kalbos išsaugojimui.

Kunigas Mindaugas Žilinskis ekskursijos dalyviams minėjo, kuo visai Lietuvai svarbi buvo liuteronų bažnyčia.

„Pats Martynas Liuteris teigė, kad Dievo žodis turi būti skleidžiamas motinos kalba, dėl to, sklindant liuteronybei, daugelyje valstybių atsirado pirmosios gramatikos. Būtent iš šio krašto į Lietuvą knygnešiai gabeno knygas. Didžioji Lietuva kalbą išlaikė tik šio krašto dėka. O Lietuvos valstybė atsirado dėl to, kad kalba buvo išsaugota. Jei nebūtų liuteronų, gal ir Lietuvos valstybės nebūtų“, – svarstė M. Žilinskis.

Kunigas pastebėjo, kad liuteronų bažnyčioms trūksta dėmesio.

„80 proc. bažnyčių priežiūrai valstybės skiriamų lėšų atitenka katalikų bažnyčioms. Liuteronų bažnyčioms tenka vos 20 proc. Tai – neteisingas skaičius. Mes turime daug kultūros paveldo objektų, kuriuos reikia prižiūrėti. Šie objektai pasauliui ir Lietuvai skelbia, kad Mažosios Lietuvos kraštas yra išskirtinis“, – tikino M. Žilinskis.

Tai – neteisingas skaičius.

Atradimai Rusnėje

Neįtikėtinu pastebėjimu su „Gyvojo paveldo dienų“ dalyviais pasidalijo istorikas Kęstutis Demereckas. Iki šio nebuvo tiksliai žinoma, kada buvo pastatyta Rusnės bažnyčia.

„Neturime nė vieno dokumento apie Rusnės bažnyčios datavimą. Tačiau 1498 metų smuklininko privilegijoje minima bažnyčia, pažymėta, kad smuklininkas turi rūpintis bažnyčia. O šios privilegijos liudininku įvardintas bažnyčios kunigas Jokūbas. Tai reiškia, kad bažnyčia tada jau buvo“, – kalbėjo K. Demereckas.

Tokia Rusnės bažnyčia, kokią dabar mato gyventojai ją išlikusią, stovėjo ir 1648 metais.

Tokią išvadą K. Demereckas padarė žvelgdamas į Klaipėdos didžiojo valsčiaus žemėlapį.

„Ji buvo tokio pat dydžio, tokiu pat stogu. Viskas atitinka, net langų skaičius, tik smailė gal kitokia. Visa tai reiškia, kad bažnyčia buvo prižiūrima ir remontuojama. Per gaisrus galėjo tik nendrinis stogas sudegti“, – pastebėjo K. Demereckas.

Gimė Prūsijos prezidentas

Renginio „Gyvojo paveldo dienos“ dalyviai aplankė ir vieną seniausių pastatų regione – Šereitlaukio dvaro svirną.

Šereitlaukis garsus tuo, kad čia buvo vienas didžiausių Mažosios Lietuvos dvarų.

Petras Dusburgietis 1276 m. minėjo pilį castrum Sarecka (Sareikos pilį), buvusią Skalvos ir Lietuvos paribyje. Manoma, kad nuo kunigaikščio vardo kilo vietos pavadinimas.

Šereitlaukio dvare gimė Heinrichas Theodoras Schön. Jis 1809–1816 metais ėjo Prūsijos karalystės Lietuvos departamento Gumbinės karo ir domenų rūmų prezidento pareigas, o 1824–1848 metais buvo Prūsijos provincijos oberprezidentu.

Nuo 1792 metų dvarą valdė Dresslerių šeima.

Šereitlaukio dvare buvo užsiimama žirgininkyste, prieš Antrąjį pasaulinį karą auginta apie 200 veislinių žirgų. Šereitlaukio dvaras buvo vienas stambiausių ūkinių vienetų visoje Mažojoje Lietuvoje, dvare veikė spirito varykla, pieninė, lentpjūvė, vandens malūnas, bitynas bei žirgynas.

Šereitlaukio dvaro sodybos teritorijos dalyje buvo demontuoti bešeimininkiai statiniai, sutvarkyta teritorija, pašalinti menkaverčiai želdynai, atlikus archeologinius tyrimus, pažymėta ir išryškinta dvaro rūmų vieta, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, išryškinta medžių alėja į Koplyčkalnį, pastatyti suolai ir informaciniai stendai. Įvykdžius tvarkybos darbus Šereitlaukio dvaras pritaikytas lankymui.

Sėkmingai gaivinamo paveldo pavyzdžiu galėtų būti vadinama ir Martyno Jankaus sodybos Bitėnuose rekonstruota daržinė, kuri tarnaus klojimo teatrui ir kitokiems renginiams.

Parengta įgyvendinant projektą „Klaipėdos kraštas: ar mums rūpi paveldas žemės, kurioje gyvename?“ Įgyvendina Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija. Projektas iš dalies finansuojamas iš KPD prie KM valstybės biudžeto lėšų per veiklos plano priemonę 08-001-04-06-08 „Vykdyti kryptingą kultūros paveldo komunikaciją ir sklaidą, užtikrinant visuomenei kultūros paveldo pažinimą“.

„Šią nominaciją gavome ne už kažkokius įsipareigojimus kažką padaryti ateityje, bet už tai, ką jau esame padarę“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Jis pabrėžė, kad visos nominuotos teritorijos jau yra įrašytos į kultūros vertybių registrą bei saugomos ir šiuo metu.

„Kažkokių naujų rūpesčių gyventojams, miestiečiams neatsiras“, – kalbėjo S. Rimas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Per vieną naktį po įrašymo neįsigaliojo jokie nauji įstatymai, mokesčiai ar privilegijos tiems, kurie gyvena šioje teritorijoje“, – sakė jis.

Vis dėlto artimiausiame posėdyje tarybai planuojama teikti projektą dėl stoglangių ir pastogių įrengimo istoriniuose pastatuose.

„Tai pirmas apčiuopiamas žingsnis efektyvinti kultūros paveldo apsaugą“, – sakė savivaldybės atstovas.

Šios rekomendacijos apibrėš, kokius pakeitimus galima daryti centre esančiuose pastatuose. Tai, pasak S. Rimo, yra reakcija į atvejus, kai pakeitimai saugomuose pastatuose sulaukė visuomenės ir architektų kritikos. Nors tai bus rekomendacijos, savivaldybė ar Kultūros paveldo departamentas galės nurodyti jų laikytis projektuojant.

Kažkokių naujų rūpesčių gyventojams, miestiečiams neatsiras.

S. Rimas pabrėžė, kad kultūros paveldo apsauga po šios nominacijos „ne griežtės, o efektyvės“, o savivaldybė ir toliau tęs programas, kai remia saugomų pastatų tvarkymą, stiprins dėmesį medinei architektūrai.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė pabrėžė, kad Kauno modernizmas tampa pasaulio paveldu, todėl tai įpareigoja numatyti ilgalaikes priemones, kaip išsaugoti jį ateities kartoms.

Kauno modernizmo architektūra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta rugsėjo 18 dieną per Saudo Arabijoje, Rijade, vykstančią UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesiją.

Kauno miesto savivaldybės teigimu, po šio sprendimo Kaunas yra vienintelis Europos miestas, reprezentuojantis didelio masto urbanizaciją tarpukariu, įvairiapusę modernistinę architektūrą.

Prieš priimdami sprendimą komiteto nariai pateikė Kaunui tam tikras rekomendacijas, jas Lietuva privalės įgyvendinti per pusantrų metų. Lietuva Pasaulio paveldo centrui iki 2025 metų gruodžio 1 dienos turės pateikti ataskaitą apie jų įgyvendinimą, kad Pasaulio paveldo komitetas ją įvertintų per 48 sesiją.

Lietuva įsipareigojo iki šios datos parengti Kauno Naujamiesčio tvarkymo planą, patikslinti vertybės ribas ir jos buferinę zoną atsižvelgiant į Kauno išskirtinę visuotinę vertę. Taip pat reikės patobulinti Kauno modernizmo valdymo planą siekiant, kad jame būtų numatyti aiškūs mechanizmai, užtikrinantys išskirtinės vertės ir jos vertingųjų savybių išsaugojimą, nustatyti naujos plėtros sąlygas, projektinės veiklos gaires, poveikio paveldui vertinimo procedūras.

„Tai yra laikui imlūs procesai. Iš čia kyla sudėtingumas, kadangi daugybė interesų, mieste yra daugybė gyventojų, įvairūs aspektai, ir investuotojų poreikiai, ir plėtotojų, ir gamyba, ir transportas – į visus tuos interesus turime atsižvelgti, juos suderinti“, – kalbėjo S. Rimas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasak jo, lengviausias kelias būtų viską užkonservuoti, uždedant maksimalią apsaugą ir uždraudžiant pakeitimus, tačiau juo nebus einama siekiant miestą išlaikyti gyvą, išsaugoti jo galimybę plėtotis.

„Kauno paraiškos sėkmė būtent tame ir yra, kad atsižvelgiama, jog Kaunas turės dar augti, čia turės daugėti gyventojų, atsirasti naujų pastatų ir kelių. Esmė yra būtent subalansuoti visus procesus“, – kalbėjo Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

Kauno savivaldybei numatytos teritorijos vietos valdytojo (angl. site manager) funkcijos, kurias atliks Kultūros paveldo skyrius.

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Kaune yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Pirmadienį patvirtintoje paraiškoje pristatomas Kauno, 1919–1939 metų laikinosios Lietuvos sostinės, kūrimo fenomenas. Joje pažymima, tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis vertybių ir siekių išraiškomis, susijusiomis su optimistišku tikėjimu nepriklausoma ateitimi. Teigiama, kad Kauno architektūra reprezentuoja daugialypę modernizmo prigimtį ir atskleidžia naujai kylančios modernios valstybės optimistinį mentalitetą ir ambicingus naujos sostinės statybos lūkesčius, persipynusius su miesto bei krašto tradicijomis.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje iki šiol buvo keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 45-ojoje sesijoje Rijade į Pasaulio paveldo taip pat įrašyta Kuldyga Latvijoje, viduramžių žydų paveldas Erfurte, Vokietijoje, vikingų laikų žiedinė tvirtovė Danijoje, archeologinė senovės Jeriko vietovė Palestinoje ir kiti objektai ar vietovės.

Kauno turizmo interneto svetainėje jau tą pačią dieną atsirado didžiulis užrašas, kad Kaunas – UNESCO sąraše, skelbiamas virtualusis ir popierinis žemėlapis su maršrutais po ryškiausius Kauno modernizmo objektus su jų nuotraukomis ir aprašais. Prie svarbiausių iš jų pastatyti informaciniai stendai, tarp jų zuja Hop-on Hop-off autobusiukai.

Pažindintis su jais daug kas pradeda nuo Centriniame pašte (ačiūdie, kad jo neprichvatizavo) skubiai įrengto Kauno modernizmo centro. Siūlomos ekskursijos po laikinosios sostinės dvasią išsaugojusius butus (kai kuriuose galima ir pernakvoti), tarpukario įstaigų pastatus. Pagaliau tvarkomi beveik dešimtmetį apleisti stovėję garsieji „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmai pačioje Kauno modernizmo širdyje – Laisvės alėjoje, tuoj nebeliks ir priešais juos vietoj „Merkurijaus“ universalinės nuo 2009-ųjų žiojėjusios duobės (kai kurie turistai spėliojo, gal tai užsitęsę archeologiniai kasinėjimai). Atkuriami „Metropolis“, „Versalis“, Konrado kavinė, juose siūlomi tarpukario virtuvės patiekalai, skamba to laiko melodijos.

Patekti į į UNESCO sąrašą – ne tik garbė, bet ir atsakomybė saugoti paveldą. Tad Kaune nuo šiol – jokių pristatytų „stiklainių“ ar nugriautų vertybių. Saugoti ir propaguoti pasaulinės svarbos unikumus kainuoja, tad, be valstybės ar miesto lėšų, inicijuojamas kauniečių visame pasaulyje fondas. Kilo daug kitų iniciatyvų.

Nors tai tik sapnas, bet iš jo pabudus tikiu, kad mūsų miestas, sugebėjęs ne tik nemažai ką iš išskirtinio laikinosios sostinės tarpsnio išsaugoti, bet ir įrodyti, kad tai pasauliniu mastu unikalu, dabar nepramiegos naujo šanso parodyti sau ir pasauliui, kas yra Kaunas.

Ji turėtų parengti tokio paveldo apsaugos ir išsaugojimo gaires bei priemonių planą.

„Iki šiol trūksta dėmesio kultūros paveldo užsienyje išsaugojimui, jo inventorizavimui. Kad tų veiksmų reikia imtis, sutarėme jau pernai nagrinėdami būtent nekilnojamojo kultūros paveldo JAV problematiką, kurią kėlė JAV darbo grupės vadovas Danius Glinskis“, – BNS sakė kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Jo teigimu, darbo grupė nagrinės ir nekilnojamojo, ir kilnojamojo kultūros paveldo užsienyje klausimus.

„Pirmiausia reikia identifikuoti, kiek ir kur mūsų paveldo yra, nes iki šiol buvo fragmentiniai tyrimai, atskirose šalyse nagrinėta situacija, bet neturime pilno vaizdo. Iš tikro yra daug darbo“, – tvirtino viceministras.

Anot jo, bus svarstomos galimybės dalį vertybių susigrąžinti.

R. Mikaičio teigimu, didžiausias įdirbis šioje srityje yra su lietuvišku paveldu JAV.

Pirmiausia reikia identifikuoti, kiek ir kur mūsų paveldo yra.

„Jau yra parengtas (vertybių – BNS) sąrašas, jis sugrupuotas pagal svarbą ir turėtų būti pristatomas spalio mėnesį JAV lietuvių bendruomenių susirinkime, aprobuojamas, o tada mes imsimės konkrečių institucinių žingsnių. Tikslas yra pateikti tą sąrašą atsakingoms JAV institucijoms, kad lietuviško paveldas ten būtų apsaugotas“, – BNS sakė viceministras.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra parengusi Lietuvai reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo užsienyje atpažinimo principus ir kriterijus.

Ji savo ruožtu siūlo parengti tokio paveldo užsienyje globos ir išsaugojimo strategiją, numatyti jo paieškos ir grąžinimo, informacijos apie objektus rengimo ir kaupimo, jų sisteminimo bei viešinimo vykdytojus.

Šis klausimas aptartas šią savaitę vykusiame pasitarime, pranešė Valstybinė kultūros paveldo komisija.

Informaciją apie užsienyje esančias Lietuvos kultūros vertybes kaupia Kultūros paveldo departamentas.

Jo sudarytame vertybių sąraše šiuo metu yra daugiau kaip 1000 objektų, kurie saugomi kitų šalių archyvuose, muziejuose, universitetuose, bibliotekose. Tai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikų dokumentai, ir įtakingų LDK šeimų atstovų karinė ekipuotė, paveikslai, graviūros, Lietuvos Metrika, bibliotekų archyvai, išeivijos palikimą bei kt.

Trejus metus truksiančio kultūrinio projekto metu Europos ir Ukrainos architektai mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių, viešų diskusijų, renginių, kvalifikacijos kėlimo kursų ir architektūros studijų metu nagrinės Ukrainos kultūros paveldo apsaugos ir atkūrimo temas.

Projektas „U-RE-HERIT. Architektai Ukrainos paveldui: atkuriant atmintį ir identitetą“ finansuojamas Europos sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ ir Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

„Ukrainoje tebevykstant Rusijos sukeltam karui, pasaulis ir Ukraina intensyviai rengiasi ir šalies atkūrimui. Kultūros sektorius – viena iš dėmesio ir finansų reikalinga sričių, o kultūros paveldas – vienas svarbiausių tvaraus kultūrinio, socialinio, aplinkos ir ekonominio atsigavimo išteklių“, – teigia Lietuvos architektų sąjunga.

Anot jos, siekiant atkurti Ukrainos architektūros sektorių, projekte dirbs tarpdisciplininės Ukrainos ir Europos paveldo specialistų, architektų, planuotojų, inžinierių, kitų profesionalų, vietos valdžios ir Ukrainos miestų bendruomenių atstovų komandos.

„Besidalydami žiniomis, patirtimi ir eksperimentuodami projekto dalyviai ieškos būdų, kaip bendrų Ukrainos atstatymo pastangų kontekste atkurti ir naujam gyvenimui prikelti karo nuniokotą Ukrainos nekilnojamąjį paveldą, atkurti ar iš naujo kurti socialines ir identiteto struktūras, suaktyvinti ir į visus šalies atkūrimo etapus įtraukti vietos bendruomenes, sukurti ir aktyvuoti vietinius ekonominius tinklus ir procesus“, – tvirtina sąjunga.

Projekto konsorciumą sudaro 12 architektūrinių organizacijų iš Europos ir Ukrainos: Lietuvos architektų sąjunga, ji koordinuoja veiklą, Švedijos architektų sąjunga, Austrijos architektų ir inžinierių rūmai, Karališkoji Danijos akademija, Rumunijos architektų rūmai, Nacionalinė Italijos architektų, planuotojų, kraštovaizdžio architektų ir konservatorių taryba, Vokietijos architektų rūmai, Estijos architektų sąjunga; asocijuotas partneris – Europos architektų taryba.

Ukrainai atstovauja Ukrainos nacionalinė architektų sąjunga, NVO „ro3kvit“ ir Charkivo architektūros mokykla.

Tikimasi, kad „U-RE-HERIT“ taps ilgalaike Europos ir Ukrainos architektų, paveldo specialistų bendradarbystės ir tyrimų platforma.

Iš „Kūrybiškos Europos“ programos šiam projektui skirtas 1 mln. eurų.

Tarp konferencijoje pranešimus skaičiusių ekspertų buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, prof. Algis Vyšniūnas, Strateginių iniciatyvų centro direktorius Alkas Paltarokas, Ivano Frankivsko apskrities Laisvės kovų moziejaus direktoriaus Jaroslavas Krtečukas, filosofijos mokslų kandidatas, docentas, šiuo metu – Ukrainos nacionalinės gvardijos „Azov“ puolimo brigados seržantas Vladislavas Dutchakas.

Kodėl apskirtai žmonės priešinasi ginklu ar rizikuodami gyvybe padeda kovojantiems? „Vienas iš veiksnių – tautinė tapatybė“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko patarėja Emilė Balodytė. Kodėl ji tokia įtaigi ir dažnu atveju yra stipriausias motyvas priešintis? „Dr. Aida Savicka yra puikiai apibrėžusi – tapatybė yra tam tikras žmogaus savęs suvokimas. Tai, ką žmogus laiko svarbiais dalykais pačiam save suvokiant ir save pristatant kitiems žmonėms arba, kitaip sakant, tokių asmenų bendrumo ir unikalumo jausmas“, – akcentavo pranešėja.

Anot jos, pats besikeičiančios ir dinamiškos tapatybės ieškojimas yra universalus dalykas, būdingas visoms tautoms. Kalbant apie Ukrainą, jos tautinė tapatybė nuo XIX a. buvo pažymėta nepriklausomybės laikotarpiais, po kurių sekė priverstinė integracija į Rusijos imperinę sferą.

Ukrainiečiai turi išskirtinį etninį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, kuris istoriškai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuožmios nepriklausomybės ir prievartinės integracijos į Rusijos (ir sovietų) politines sistemas.

„Todėl tikriausiai ne veltui šiandien kalbame apie UPA. Būtent šis judėjimas išsiskyrė ryškiu tautiniu elementu ir idėja atkurti Ukrainos valstybę. Nagrinėjant, kodėl žmonės jungėsi į UPA, galima matyti ryškią sąsają su minėtais elementais – tapatybę, formuotą per šeimos patirtis, tradicijas“, – sakė E. Balodytė.

Kad matytume tam tikrą dėsningumą, svarbu paminėti ir Ukrainos liaudies respubliką. Dauguma UPA veteranų turėjo asmeninį ryšį su šios respublikos veteranais – daug jų giminaičių kovojo Ukrainos nacionalinės respublikos, Ukrainos Galicijos armijose ar Sicho šaulių gretose.

Asmeninės šeimos istorijos apie herojiškus Galicijos nacionalinės armijos mūšius nuo mažens darė įtaką UPA veteranams. Pavyzdžiui, Maksymo Wowko prisiminimai apie tėvo kovas buvo būdingi daugumai veteranų: „Mano tėvas kariavo, taip pat ir tėvo brolis. Jo brolis mirė 1918 m., o tėvas vėliau prisijungė prie Sicho šaulių, buvo sužeistas ir grįžo namo. Vyresnioji karta su mumis pasakojo apie mūšius, o ir tie, kurie nekovojo, dar turėjo ginklų ir kai prireikė, kaip 1943 m., jie buvo atiduoti tęsusiems kovą vėliau.“

Anot E. Balodytės, pati UPA buvo kovos tęsinys. „Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) padaliniai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Ši organizacija buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškų resursų toms organizacijoms likviduoti“, – sakė E. Balodytė.

Nors UPA tema yra lydima sudėtingo emocinio krūvio ir yra kompleksiškas reiškinys, dažnai vadinamas kontroversišku, anot pranešėjos, svarbu akcentuoti, kad UPA kovotojų tautinė tapatybė ir siekiai budina ukrainiečius: tarsi tęstųsi kova su tuo pačiu priešu, o galima mirtis – kaina už laisvą rytojų, jei bent ne pačiam, tai vaikams.