Anot jo, Klaipėdos miesto savivaldybė surinko daugiausia – 83,38 balo, Vilniaus miestas liko antras su 80,61 balo, Kaunas užėmė trečią vietą, gavęs 79,85 balo.

Geriausiųjų penketuką užbaigia Panevėžio ir Klaipėdos rajonai atitinkami su 55,42, ir 49,37 balo.

Į dešimtuką taip pat pateko Joniškio rajono, Kauno rajono, Palangos miesto, Alytaus miesto ir Šilutės rajono savivaldybės.

Tuo metu nė 20 balų nesurinko Jonavos, Lazdijų ir Kazlų Rūdos savivaldybės.

„Indeksas yra matematinė atskirų rodiklių rinkinio kombinacija, kuria siekiama pateikti paveldosauginės situacijos reprezentaciją kiekvienoje savivaldybėje“, – teigiama tyrimo pristatyme.

Jis sudarytas atsižvelgiant į finansinius, privalomų veiklų ir rodomų iniciatyvų savivaldybėse rodiklius.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos teigimu, siekiama, kad šis indeksas identifikuotų stipriąsias ir silpnąsias paveldosaugos sritis savivaldybėse.

„Manoma, kad sudarius Paveldosauginį savivaldybių indeksą bus sukurta sveika konkurencija tarp savivaldybių, skatinant jų iniciatyvas paveldo apsaugos srityje ir plečiant „paveldosauginę kultūrą“ savivaldybėse“, – teigiama tyrimo pristatyme.

Anot jo, įvertinus 2022 metų bendras kultūros paveldui skirto finansavimo apimtis savivaldybėse – iš viso per 33 mln. eurų – aiškėja, kad jos gerokai viršija kelių ankstesnių metų sumas.

Pagal paveldosaugos finansavimą 2022 metais pirmavo Kauno miesto savivaldybė, tam skyrusi beveik 9,3 mln. eurų, neskaičiuojant 11,6 mln. eurų Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijai.

Vilniaus miestas tam išleido 6,7 mln. eurų, Klaipėdos miestas – 4,3 mln. eurų, Šiauliai – 450 tūkst., Panevėžys – 3,2 mln. eurų.

Valstybinės kultūros paveldo komisija pažymi, kad iš mažųjų savivaldybių išsiskiria Joniškio, Utenos, Rokiškio, Pakruojo, Šalčininkų rajonų savivaldybės, kur vyksta didelės apimties tvarkybos darbai tiek sakraliniuose objektuose, tiek dvaruose, tiek  atskiruose pastatuose sutvarkant juos ir pritaikant šiandieninėms reikmėms.

Anot tyrimo, nė euro šiai sričiai neskyrė Visagino savivaldybė. Komisijos teigimu, taip nutinka jau ne pirmus metus, nes šioje savivaldybėje tėra dešimt archeologinių kultūros paveldo objektų ir beveik visi jie – uždaroje pramoninėje atominės elektrinės teritorijoje.

Pagėgių 1 tūkst. eurų per metus išleido kultūros paveldo objektų teritorijoms nušienauti, Kelmės savivaldybė už 1652 eurus įrengė kelių archeologinių objektų ženklus.

„Analizuojant 2022 metais savivaldybių skirtą finansavimą, galima pastebėti, kad maždaug pusė savivaldybių kultūros paveldui skyrė nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių eurų, tuo metu likusioji dalis – nuo šimto tūkstančių iki kelių milijonų“, – teigiama ataskaitoje.

Paskaičiavus kultūros paveldui skiriamų sumų santykį su bendromis metinėmis savivaldybės išlaidomis, paaiškėjo, kad pagal šį rodiklį pirmauja Panevėžys. Čia išlaidos paveldosaugai sudarė 2,06 procento. Daugiau kaip 1 proc. skyrė Joniškio, Pakruojo, Rokiškio, Utenos rajonų, Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybės.

Trečdalyje savivaldybių šis rodiklis nesiekė 0,1 proc. bendrų išlaidų.

Teismo prašoma atlyginti nekilnojamajai kultūros vertybei padarytą žalą, kuri siekia daugiau kaip 255 tūkst. eurų.

Pasak pranešimo, KPD Kauno teritorinis skyrius, tikrindamas šį kultūros paveldo objektą, ne kartą konstatavo dvaro sodybos nepriežiūros faktą, ypač blogą rūmų būklę – pastatas nenaudojamas, apleistas, avarinės būklės. Jo langų ir durų angos atviros, neužsandarintos, ardomos plytos, sienos su deformaciniais plyšiais, pastato viduje išardytos sienų konstrukcijos, stogo konstrukcijos sulūžusios, išardytos grindys.

Paveldosaugininkai bandė susisiekti su šių rūmų valdytoju – Airijos piliečiu, tačiau reikalavimai prižiūrėti objektą nebuvo vykdomi, todėl nuspręsta kreiptis į Šiaulių apygardos prokuratūrą prašant pradėti ikiteisminį tyrimą.

Anot KPD, prašymas buvo persiųstas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Veiklos skyriui, kuris 2020 metų gegužę atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.

Gindamas viešąjį interesą, departamentas kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių, tačiau prokuroras atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, bet patikino, kad KPD, manydamas, jog dvaro sodybos savininkas padarė žalos nekilnojamajai kultūros vertybei, gali pats teikti teismui ieškinį dėl kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išeiškojimo.

Prokuroras taip pat informavo, kad teismas gali kreiptis į užsienio valstybės institucijas su prašymu nustatyti dabartinį asmens adresą.

Departamento duomenimis, Čekuvos dvarą Ariogaloje 2012 metais įsigijo Airijos pilietis, ir nuo tada iki šiol dvaru jis nesirūpino, jo netvarkė, neprižiūrėjo, pastatas šiuo metu nyksta.

Spėjama, kad Ariogalos arba Čekuvos dvaras pastatytas 1640 metais. Jis išsiplėtė ir suklestėjo XVIII amžiaus pabaigoje, valdant Šemetų giminei, čia veikė degtinės varykla ir plytų fabrikėlis. Po 1863 metų sukilimo dvarą iš Šemetų atėmė.

1940–1951 metais čia veikė vidurinė mokykla, nuo 1963 metų dvare įkurta Ariogalos tuberkuliozinė ligoninė. Ją iškėlus, likęs be šeimininkų dvaras ėmė sparčiai nykti.

Tai sukėlė įtarimų gyventojams. Jie kreipėsi į portalą kauno.diena.lt, nuogąstaudami, jog pastatas galėjo turėti paveldo statusą. Tokias prielaidas pakurstė ir griuvėsiuose palikta iš pažiūros meniškai atrodanti freska.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas informavo, kad griaunamo pastato teritorijoje yra išduotas leidimas naujoms statyboms ir įgyvendintos visos numatytos būtinos procedūros.

„Parengtiems projektiniams pasiūlymams taip pat buvo atlikta viešinimo procedūra, visi norintys visuomenės atstovai su jais galėjo susipažinti ir pateikti savo pasiūlymus Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Projektiniai pasiūlymai buvo suderinti su Kauno miesto savivaldybės administracija, koreguoti atsižvelgiant į Kultūros paveldo skyriaus pateiktas pastabas“, – paaiškino specialistas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jis atkreipė dėmesį, kad nugriautas namas pastatytas pokario laikotarpiu.

Vadovaujantis minėto specialiojo plano sprendiniais šiai kategorijai priskirtus statinius galima griauti, rekonstruoti neviršijant specialiajame plane nurodytų aukščio, užstatymo tankio ir intensyvumo rodiklių.

„Esamas pastatas Vaižganto g. 18 pastatytas 1958 metais. Jis nebuvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą, o Žaliakalnio 1-osios kultūros paveldo vietovės specialiajame paveldosaugos plane, patvirtintame 2013 liepos 18 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu, pastatas priskirtas antrajai kultūrinės vertės kategorijai – pastatams, neturintiems kultūrinės vertės požymių.

Vadovaujantis minėto specialiojo plano sprendiniais šiai kategorijai priskirtus statinius galima griauti, rekonstruoti neviršijant specialiajame plane nurodytų aukščio, užstatymo tankio ir intensyvumo rodiklių; privaloma naudoti kokybiškas statybines medžiagas, charakteringas Žaliakalniui. Manome, kad pastatas po rekonstrukcijos įgis gana drąsią architektūrinę išraišką, tačiau nei savo tūriu, nei išvaizda nekonkuruos su aplinka“, – svarstė specialistas.

Pasak S. Rimo, griuvėsiuose likusi freska išliekamosios vertės neturi.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Vizualiai vertinant piešinys nėra aukštos meninės vertės. Jo, kaip ir kitų pastato elementų, išsaugoti nebuvo reikalauta“, – konstatavo specialistas.

Apie pastato išliekamąją vertę gali liudyti griuvėsiuose likusi meniška freska.

Pasak aikštelėje dirbančių žmonių, freska nurodyta palikti sveiką.

Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus portalui kauno.diena.lt sakė neturintis informacijos apie minėtu adresu griaunamą namą. Jis paprašė atsiųsti nuotraukas ir pažadėjo redakciją informuoti apie visuomenei aktualią su šiuo namu susijusią informaciją.

Šalia griaunamo namo yra informacinė lenta, kurioje nurodoma, kad šioje vietoje turėtų iškilti naujas gyvenamosios paskirties namas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Situaciją portalui kauno.diena.lt pakomentavęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas Andrius Liakas atkreipė dėmesį, kad nugriautas pastatas yra išskirtinėje teritorijoje ir išsamesnius paaiškinimus turėtų pateikti Kauno miesto savivaldybė.

„Namas Vaižganto g. 18, Kaune yra savivaldybės saugoma paskelbtoje kultūros paveldo vietovėje – Miesto istorinėje dalyje, vadinamojoje Kauno Žaliakalnio 1-ojoje (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 31280). Sprendimus dėl šioje vietovėje esančių pastatų priima Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrius“, – pabrėžė A.Liakas.

Savivaldybės savo paaiškinimus turėtų pateikti trečiadienį.

Kaip pranešė Kultūros ministerija, ministras Simonas Kairys įsakymu patvirtino Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo 2023–2025 metų programą. Paveldo tvarkymo darbams 2023-aisiais skirta analogiška suma kaip ir pernai.

„Šių metų programoje didžiausias dėmesys bus skiriamas spartesniam jau pradėtų tvarkybos darbų vykdymui ir užbaigimui, dėmesys atkreiptas ir į tautinių mažumų, inžinerinį techninį, dvarų bei sakralinį paveldą, taip pat medinių sakralinių objektų apsaugos technines priemones“, – sako kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Pasak pranešimo, šiuose objektuose bus parengiami tvarkybos ir tyrimų projektai, likviduojamos kylančios avarijų grėsmės, vykdomos restauravimo ir tvarkybos veiklos.

Prie programos įgyvendinimo prisideda ir valdytojai, iš viso jai skirdami per 1,1 mln. eurų.

Kultūros paveldo objektų, kuriuose bus pradėti arba tęsiami tvarkybos darbai, sąraše – 36 kultūros paminklai, trys sinagogos – Čekiškės, Marijampolės ir Kauno choralinė sinagoga, Vilniaus Gaono mauzoliejus, karaimų kenesa Vilniuje, Švenčionių cerkvė, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia ir varpinė. Bus pradėti Vilniaus universiteto pastatų komplekso, Viekšnių malūno, Sapiegų rūmų ir kitų objektų tvarkybos darbai.

Programoje įrašyti 25 dvarų įvairios paskirties pastatai, tarp jų – Adomynės, Biržuvėnų, Gelgaudiškio, Siesikų, Baisogalos, Merkinės, Liubavo, Paežerių, Aukštosios Fredos, Rokiškio, Zyplių, Kretingos ir kiti dvarai.

Pasak ministerijos, nuo šių metų paveldotvarkos programoje atsiranda nauja finansavimo priemonė – prevencinės priežiūros darbai. Tai kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių nekeičiantys prevenciniai darbai, kuriems nereikalingas už šio objekto apsaugą atsakingos institucijos leidimas.

Laiko, bet vertės nemato

Sukilėlių gatvės remontas jau baigiamas, gatvė įgijo šviesesnį veidą, bet akyli klaipėdiečiai pasigedo senųjų šulinių dangčių. Pasirodo, darbininkai išėmė senuosius ir sumontavo naujus.

Keturi išmontuotieji nukeliavo į bendrovės "Klaipėdos vanduo" valdas. Dabar jie saugomi įmonės garaže.

Kaip teigė bendrovės įmonės Tinklų departamento vadovas Marius Martinaitis, triukšmas sukeltas be reikalo, nes dangčiai neturi jokios vertės.

Defektacijos akte nurodoma, kad naudoti jie jau netinkami.

Vyksta masinė psichozė, visi skambinėja, klausinėja, kur dingo dangčiai.

"Vyksta masinė psichozė, visi skambinėja, klausinėja, kur dingo dangčiai. Sulaukiau jau gal dešimties skambučių. Kol kas tie keturi laikomi garaže. Ant jų nėra jokio užrašo, jie visiškai lygūs, visiškai nuzulinti. Tik ant vieno matyti kvadratėlių raštas. Manau, kai atlėgs visas triukšmas, bandysime juos atiduoti į metalo laužo supirktuvę. Nelabai matau logikos kelti triukšmą, sukelta krūva žmonių, visi kažko ieško, naršo, bando primesti, kad šitie daiktai turi didelę istorinę vertę. Bene du asmenys iš savivaldybės manęs bandė klausti, ar juos galima pritaikyti. Jei kokios paveldosauginės institucijos nuspręs, kad tai vertingi daiktai, juos atiduosime, mums jie tikrai nereikalingi, nes naudoti visiškai netinkami, nesaugūs, sudilę. Visais atvejais juos būtų reikėję pakeisti", – tikino M. Martinaitis.

Jis pasakojo, kad panašių dangčių senamiestyje galima pamatyti ir daugiau.

M. Martinaitis prisiminė, kad prieš kelerius metus gyventojų parodytą retą dangtį įmonės darbuotojai išėmė ir pakeitė nauju. Senąjį perdavė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojams.

Klausimai: pasak paveldosaugininkų, įmonės garaže laikomi kanalizacijos šulinių dangčiai yra seni, bet ne reti. Bendrovės "Klaipėdos vanduo" nuotr.

Darbininkams – atmintines

Minėto muziejaus direktorius Jonas Genys įsitikinęs, kad senieji Klaipėdos infrastruktūros reliktai išties nesaugomi. Muziejus turi tik vieną kitą pavyzdį, bet tai tik mažo formato dalykai.

Tiesa, piliavietėje išliko vienas senasis elektros stulpas, kurį muziejininkai tikisi išsaugoti.

Profesorius J.Genys šių technikos reliktų nykimą palygino su tarp pirštų byrančiu smėliu.

"Jeigu dar yra senų infrastruktūros daiktų, be jokios abejonės, jie turėtų likti toje vietoje. Bet jeigu reikia keisti, būtų gerai, kad juos pasiūlytų muziejui. XX amžiaus pirmoje pusėje Klaipėdos infrastruktūros dalykai buvo be galo modernūs, lyginant su Lietuvos miestais. Todėl visi jie turėjo būti inventorizuoti, – įsitikinęs J.Genys. – Visa tai prieš kurį laiką jau buvo numatyta. Bėda ta, kad neturime atmintinių, kurias būtų galima duoti senamiestyje ir istorinėje miesto dalyje dirbantiems gatvių tvarkytojams. Čia darbus stebi archeologai, bet jiems įdomūs radiniai maždaug iki XVIII amžiaus, dabartiniai – neaktualūs. Todėl nebėra kam užfiksuoti XX amžiaus pradžios objektų, nėra kas praneštų muziejaus ar paveldosaugos darbuotojams, kurie turėtų nustatyti šių daiktų vertę ir nuspręsti jų likimą."

Vitalijus Juška. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Gatvėse – ir senesni objektai

Savivaldybės paveldosaugos skyriaus viršininkas Vitalijus Juška patikino, kad kanalizacijos dangčius, hidrantus, stulpus, žibintus ir kitus senosios miesto infrastruktūros objektus pats su kolegomis yra aprašęs.

Tokie dangčiai, apie kokius kalbame, nėra išskirtiniai, jų mieste gerokai per 100.

Prieš kelerius metus viršininkas kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydamas pakoreguoti kultūros vertybių registrą ir įtraukti paveldinės smulkiosios inžinerinės įrangos aprašą.

Gal detalumo šiame apraše ir trūksta, bet iš esmės šie objektai su nuotraukomis įrašyti į minimą registrą, jame išvardyti gatvių ruožai, kuriuose jie dar yra išlikę.

V. Juškai apie šulinių dangčius iš Sukilėlių gatvės žinoma. Jie nėra jokia retenybė, miesto gatvėse dar yra kur kas vertingesnių, su senaisiais P. Lindenau laivų statyklos užrašais, kur yra ir miesto vardas "Memel".

"Jų galima pamatyti S. Dariaus ir S. Girėno gatvės apylinkėse, tai yra naujamiesčiu vadinamose vietose. Be užrašų, tokių, kaip išmontuoti Sukilėlių gatvėje – dar daugiau, ypač Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame Smeltės kvartale, kur dabar gatvės pavadintos augalų vardais (Bijūnų ir kitų). Tokie dangčiai, apie kokius kalbame, nėra išskirtiniai, jų mieste gerokai per 100. Būtų gerai, kad juos keičiant  būtų atsižvelgiama bent jau į senųjų formą. Toks klausimas derinant senamiesčio gatvių tvarkymo projektą iškilo ir buvo derinamas", – patikino V.Juška.

Kaimynai pastebėjo, kad pastatas pradėtas ardyti. Panemunės gyventojai, įskaitant ir šios gyvenvietės bendruomenės atstovą Gintautą Bukauską, teigė, jog sieks šio pastato išsaugojimo. Mediniai namai yra Panemunės savastis. Paveldosaugininkai, išgirdę apie vykstančius darbus, surengė patikrinimą. Pasirodo, minimas pastatas neturi teisinės apsaugos, tačiau apie jo vertę kalba tiek paveldosaugininkai, tiek architektai.

Pasak architekto Stasio Putvio, mediniai statiniai dabar nyksta sparčiausiai. „Sveikas, charakteringas statinys dabar – didelė vertybė“, – sakė jis.

Kaimynams nerimą sukėlė internete rastas skelbimas, kad parduodamas daugiau nei 38 arų sklypas, tačiau apie medinį namą neužsimenama. Skelbime rašoma: „tai autentiškas, unikalus ir analogų neturintis sklypas gamtos apsuptyje.“ Tokio lobio kaina taip pat „auksinė“ – beveik milijonas eurų. Taip pat skelbime buvo parašyta, kad žemę galima dalinti į du, tris ar keturis mažesnius sklypus.

Pilnas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Dabartinis vilos šeimininkas turi leidimą tik rekonstruoti pastatą iš esmės nekeičiant architektūros. Visgi, užmačių griauti pastatą būta. Pasak Sauliaus Rimo, Kauno sav. kultūros paveldo skyriaus vedėjo, buvo gautas prašymas šį pastatą griauti. Tačiau, laimei, savivaldybė jam nepritarė.

Įmonės, valdančios įsigytą sklypą, vadovas nepanoro pasikalbėti su žurnalistais viešai. Atsakymą jis pasirinko atsiųsti raštu: „Šiuo metu vyksta sklypo tvarkymo, valymo darbai. Tikrinama pastato konstrukcijų techninė būklė. Kol kas neturime aiškaus plano, svarstom, diskutuojam, konsultuojamės su architektais dėl galimybių“, – sakė jis.

Sveikas, charakteringas statinys dabar – didelė vertybė.

Paveldosaugininkai pradėjo procedūras, kurios suteiks šiam mediniam pastatui teisinę paveldo apsaugą. Prašoma tą daryti skubos tvarka. Pasak Kultūros paveldo departamento specialisto Andriaus Liako, šis pastatas yra įrašytas į vertingų pastatų sąrašą. Jį ketinama įrašyti ir į kultūros vertybių registrą.

Panašių situacijų į šią Kaune jau yra buvę – prieš kiek laiko gyventojai išgelbėjo taip pat medinį namą Perkūno alėjoje. Bet ar reikia saugoti visus medinukus? Pasak S. Rimo – ne. Reikėtų rinktis išsaugoti vertingesnės architektūros bei geresnės būklės medinius pastatus.

Laikinojoje sostinėje septynerius metus veikia paveldotvarkos programa. Savivaldybė skiria finansavimą svarbiems pastatams atnaujinti. Savininkai gali gauti kompensaciją iki 70 proc. visų tvarkybos darbų. Per septynerius metus atnaujinta 150 pastatų, iš jų medinių – tik trys.

Fontanas atspindės pastatus

Dabar tvarkoma Raudondvario dvaro pietų oficina, darbus žadama užbaigti iki vasaros pabaigos. „Šiuo metu vyksta darbai pastato viduje: lupamos senos grindys, atkasamas rūsys, archeologai tikrina, kur buvo perdangos. Išvalius palėpes, paaiškėjo, kur reikia sutvirtinti perdangas. Praktiškai tai, ką reikėjo išimti, išėmėme, matome, kas atsidengė, jau pradėtos vežti naujos statybinės medžiagos. Galima sakyti, kad darbai persivertė į antrą pusę. Labai norime prikelti pastatą naujam gyvenimui. Skubame, nes laiko nedaug“, – pasakojo Raudondvario dvaro direktorė Snieguolė Navickienė.

Anksčiau buvo numatyta, kad į atnaujintą pietų oficiną persikels Kauno rajono muziejaus administracija ir jo fondai. Dabar situacija šiek tiek keičiasi, čia turėtų įsikurti Civilinės metrikacijos skyrius su archyvu, buvusioje oficinoje numatoma registruoti santuokas, išduoti naujagimių kraitelį, registruoti gimimo ir mirties atvejus. „Mums trūksta kabinetinių erdvių, norime, kad pilis atlaisvėtų, tuomet galėtume surengti daugiau ekspozicijų. Tikriausiai dalis patalpų tam ir tarnaus“, – sakė S.Navickienė.

Snieguolė Navickienė: jei parką projektuodavo italai, fontanas jame visuomet būdavo. / Kauno raj. sav. nuotr.

Atšilus orams, Raudondvario dvaro sodyboje prasidės fontano įrengimo darbai, projektas su Kultūros pavaldo departamentu jau suderintas. „Ekspertai ir paveldosaugininkai pripažįsta: jei parką projektuodavo italai, fontanas jame visuomet būdavo. Tiesa, mes pasirinkome įdomesnį sprendimą, o ne tradicinį itališką fontaną su skulptūromis. Tai bus šiuolaikinis veidrodinis apie 3 m skersmens ritulys, kuriame atsispindės istoriniai pastatai“, – sumanymą atskleidė įstaigos vadovė.

Aplink fontaną bus sutvarkyti takeliai, atnaujinta veja. „Ant pievos bus galima statyti staliukus, tai leis šiek tiek prasiplėsti restoranui, nes situacija vis dar tokia, kad daug kas turi būti daroma lauke, todėl ir lauko zonų turi būti daugiau“, – teigė Raudondvario dvaro direktorė.

Įtiks išlepintiems lankytojams

Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pabrėžė, kad abiejuose objektuose – A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejuje ir Tado Ivanausko sodyboje suplanuoti darbai yra svarbūs ne tik Kauno rajono bendruomenei, bet ir visai Lietuvai.

Atskirs: atnaujinant A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus pastatą bus atidalytos muziejaus ir tarnybinio buto muziejininkui erdvės. / Kauno raj. sav. nuotr.

Kauno rajono savivaldybė rengia A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus pastato atnaujinimo techninį projektą. Pagal jį bus atidalytos muziejaus ir tarnybinio buto muziejininkui erdvės. „Tai turėtų suteikti naują kokybę pastatui ir muziejaus veikloms. Bus rekonstruota katilinė, pastato rūsyje atsiras sanitarinis mazgas, kad lankytojams atvykus į muziejų nereikėtų galvoti apie kokius nors nepatogumus. Mes jau esame išlepę, visuomenės požiūris keičiasi, galų gale privalome paisyti tam tikrų standartų. Kai nėra tam tikrų patogumų, muziejus praranda dalį savo vertės. Sanitarinių sąlygų pakeitimai ir tarnybinio buto suformavimas prie muziejaus pastato bus vienas iš įdomesnių paveldosaugos sprendinių pakaunėje“, – įsitikinęs Z.Kalesinskas.

Uždės naują kepurę

Obelynėje suplanuota parengti pagrindinio Tado Ivanausko gyvenamojo pastato techninį projektą ir darbų pradžia. Numatyta pakeisti stogo dangą ir laiko pažeistas stogo konstrukcijas, sutvirtinti pamatus, įrengti hidroizoliaciją, suremontuoti sienas.

„Šie darbai svarbūs ne tik vizualiai, bet ir techniškai pastatas yra gerokai nugyventas, stogo danga apgailėtinos būklės, akivaizdžiai nutriušusi, joje jau atsiranda kiaurymių. Bus uždėta gera nauja kepurė ant istorinio gyvenamojo namo. Sienos taip pat įgaus pirmapradį vaizdą, kuris šiuo metu yra pakitęs, nes tinkui buvo suteikta faktūra, nudažyta kita spalva. Rudenėjant Tado Ivanausko sodyba-memorialinis muziejus lankytojus pasitiks visiškai atnaujintas ir autentiškos išvaizdos“, – pažadėjo Kauno rajono muziejaus direktorius.

Kadangi Obelynė vis populiaresnė tarp lankytojų, skubama įrengti takus, kad net ir lyjant būtų galima pasivaikščioti parke. „Architektė Violeta Beigienė yra parengusi projektą, pagal jį sukursime patrauklią aplinką lankytojams negriaudami senųjų takų ir pievučių struktūros. Manau, kad ne vien man labai svarbu, kad Obelynė netaptų urbanizuota vietove“, – sakė Z.Kalesinskas.

Panoramas atvers piliakalniai

Kauno rajone yra net 24 piliakalniai, du iš jų – Pyplių ir Pakalniškių – sutvarkyti kompleksiškai, kiti taip pat kruopščiai prižiūrimi. Šiais metais planuojama tvarkyti Jadagonių piliakalnį.

Darbai bus tęsiami ant Lantainių piliakalnio. Pernai spėta pašalinti menkaverčius želdinius šiauriniame šlaite, užbaigti pirmojo pakilimo laiptus į piliakalnį nuo kelio Kaunas–Šėta.

Bendradarbiavimas: Jadagonių piliakalnio tvarkymo darbai dar pernai aptarti su bendruomene. / Kauno raj. sav. nuotr.

Šiemet numatyta įrengti likusią piliakalnio laiptų dalį. Čia dar reikės suformuoti projekte numatytus takus ir mažosios architektūros objektus: ugniavietę, dviračių stovus. Tikimasi, kad, įrengus naujus laiptus, šį kultūros paveldo objektą bus galima pasiekti gerokai patogiau, o atsivėrę vaizdai sužavės dar daugiau lankytojų.

Dėmesys Holokausto vietoms

Kaip ir kasmet, daug dėmesio bus skiriama Holokausto vietoms. „Su Babtų seniūnija planuojame atnaujinti Babtų Vandžiogalos žydų žudynių vietos memorialą. Kadangi tai miško teritorija, šlaitas, laukia labai sudėtingi darbai“, – sakė Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vyr. specialistė Eglė Knygauskaitė-Liakienė.

Numatyta atnaujinti želdinius ir sutvarkyti paminklą Zapyškio žydų žudynių vietos memorialo teritorijoje. „Žadame sutvarkyti ir Zapyškio senųjų žydų kapinių teritoriją, įrengti naują tvorą, genėti savaiminius želdinius, juos šalinti, kiek leidžia žydų palaidojimo vietų tvarkymo reglamentas“, – darbus vardijo Urbanistikos skyriaus vyr. specialistė.

Komentaras

Diana Varnaitė,

ilgametė paveldosaugininkė

Diana Varnaitė. / G. Dabašinsko / BFL nuotr.

Kauno rajonas pelnytai gali didžiuotis turtingu ir išskirtiniu kultūros paveldu, kuris sudaro svarbią mūsų tapatybės dalį ir atspindi šio unikalaus krašto savastį. Ilgametė mano patirtis liudija, kad Kauno rajono savivaldybė jaučia didelę atsakomybę už istorinio palikimo išsaugojimą, geba sumaniai pritaikyti paveldo objektus šiandienos visuomenės poreikiams, aktyviai plėtoja turizmą.

Kauno rajono savivaldybės pastangomis atgaivinami iškiliausi paveldo pastatai, archeologijos paminklai, įamžinami istoriniai įvykiai ir Lietuvai nusipelniusios asmenybės, prižiūrimi Holokausto aukų kapai, prisidedama apie sakralinių pastatų apsaugos, įrengiamos nuorodos, patraukliai tvarkomos viešos erdvės, skatinama istorinės atminties įprasminimo sklaida.

Anksčiau nuveikti darbai ir artimiausi Kauno rajono savivaldybės planai skirti lėšų ir tvarkyti Raudondvario dvaro pietų oficiną ir svirną, Tado Ivanausko sodybą Obelynėje, A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejų, Čekiškės buvusią žydų sinagogą, Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią, Jadagonių piliakalnį rodo nuoseklumą, pagarbų ir kompleksišką požiūrį į buvusių kartų mums perduoto paveldo puoselėjimą. Džiugina ir tai, kad prie istorinės atminties išsaugojimo aktyviai prisideda vietos bendruomenės, jaunimas.

Kauno rajono savivaldybė didelį dėmesį skiria Holokausto aukų atminimui, 2022 m. planuose – Holokausto aukų kapaviečių atnaujinimo darbai Kluoniškių, Dievogalos, Rinkūnų kaimuose ir Jagintų miške.

Vasaris ir kovas – tai laikas, kai švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventes. Kauno rajone apstu vietų, kurios primena Lietuvos nepriklausomybės kūrėjus ir gynėjus: Juozo Lukšos-Daumanto gimnazija ir muziejus Garliavoje, „ab“ spaustuvė Domeikavos seniūnijoje, 1991 m. sausio 13 d. įvykius menančios Juragių ir Sitkūnų radijo stotys, kompozitoriaus, choro dirigento Juozo Naujalio gimtinės vieta ir ekspozicija Raudondvaryje. Prižiūrimas Kauno rajono Paštuvos kapinėse palaidoto Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio kapas. Įamžintas Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo Kazio Veverskio atminimas. Visur juntamas Kauno rajono savivaldybės dėmesys.

Per pastaruosius keliolika metų Kauno rajonas sukūrė sėkmės istoriją, kuri tęsiasi, atveria naujų galimybių ir iš kurios pravartu pasimokyti. Už nuoseklumą, ilgalaikį matymą, už rūpinimąsi kultūros paveldo atgaivinimu norėtųsi padėkoti Kauno rajono merui Valerijui Makūnui, jo komandai ir visiems žmonėms, kurie prisideda prie to, kad gyventume santarvėje su praeitimi, vienas su kitu, kad praturtintume savo dvasią ir viltingai žvelgtume į ateitį.

„Blogiausia metodika, kai paskelbiama, kad griausime, o paskui prasideda diskusija išbraukti iš registro. Tai mums nepriimtina“, – trečiadienį per bendrą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Kultūros komitetų posėdį sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) pirmininkas Vidmantas Bezaras.

Komitetai surengė diskusiją dėl sovietinio režimo veikėjų paminklų ir kitų sovietmečio kultūros vertybių.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Vaidutė Ščiglienė akcentavo, kad kultūros paveldas neturi tarnauti politiniams ir ideologiniams interesams.

Ji pranešė, kad spalį komisija kreipėsi į svarbiausias valstybės institucijas ir pabrėžė, kad „kultūros vertybių registras ir jame esančios vertybės nėra diskusijų dėl galimo griovimo objektas“.

„Kadangi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas ir jį papildantys poįstatyminiai teisės aktai nedviprasmiškai nurodo valstybei šias vertybes išsaugoti,  bet kokia vieša komunikacija diskredituoja paveldosaugos ir pačios valstybės veiklą,“ – kreipimąsi citavo pirmininkė.

Ji teigė, kad valstybės požiūris į vertybes negali priklausyti nuo jų sukūrimo laikotarpio.

Kultūros ministras Simonas Kairys savo ruožtu sakė, kad metas būtų peržiūrėti, kokie objektai turi kultūros vertybių statusą.

„Aš nuoširdžiai nesuprantu tokių pasakymų, kad mes kažką turėjome padaryti prieš 30 metų. Mielieji, prieš 30 metų mes automatiškai įtraukėme krūvą daiktų, krūvą objektų ir suteikėme jiems teisinę apsaugą kaip paveldo objektams. Automatiškai. Tiesiai iš sovietinių enciklopedijų ir kitų žinynų“, – tvirtino jis.

„Neturėjome savo teisinės bazės, savo ekspertų, savo tyrimų, todėl kai ką galima ir pateisinti, tiesiog toks buvo etapas. Bet po 30 metų galime pradėti peržiūrėti tam tikrus sprendimus ir tam tikrus akcentus susidėti“, – kalbėjo ministras.

Anot jo, rašytojo Petro Cvirkos paminklo istorija yra būtent toks pavyzdys. S. Kairio manymu, tai nėra paminklas, pastatytas rašytojui už ko kūrybą, o paminklo simbolika, skulptūros povyza rodo, jog taip pagerbtas sovietmečio veikėjas.

Būtent S. Kairys šių metų gegužę pasiūlė išbraukti P. Cvirkos paminklą Vilniuje iš Kultūros vertybių registro, o vėliau patikslino Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo dalį, susijusią su teisine apsauga.

Pagal pataisą, sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojama ar kurių sudedamoji dalis yra už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai.

„P. Cvirkos klausimas yra geras pavyzdys, kaip mes galų gale sugebame pradėti susidėlioti savo prioritetus kalbant tiek apie paveldo politiką, tiek kalbant apie istorinę atmintį ir tam tikrus jos niuansus“, – trečiadienį sakė kultūros ministras.

Jis kritikavo Valstybinės kultūros paveldo komisijos poziciją.

„Yra Valstybės paveldo kultūros komisija, ji turi patarti, užsiimti sisteminiais pokyčiais, siūlymu tobulinti teisės aktus, bet aš matau, kad ta komisija pusę darbo laiko praleidžia gindama sovietinę architektūrą ar įvairius kitus sovietinius dalykus. Vienu didžiausių savo veiklos pasididžiavimų ji nurodo apskundimą prokuratūrai dėl Panevėžio „Garso“ kino teatro, kur ne apie meną kalbėta, o apie architektūrinę vertę“, – sakė S. Kairys.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas priminė savo ir kolegos Audroniaus Ažubalio dar praėjusią kadenciją parengtą įstatymo projektą dėl draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose.

Jame numatyta, kad Lietuvoje turėtų būti pakeisti arba pašalinti viešieji objektai, kurių pavadinimas ar turinys propaguoja komunizmą arba kitą totalitarinę ideologiją, santvarką.

„Manau, turėsime politinės valios, kaip sukuriant teisinę bazę, to komunistinio įšalo atsisakyti“, – trečiadienį sakė L. Kasčiūnas.

Jis vylėsi, kad Vyriausybė netruks pateikti išvadą dėl šio projekto, ir rudens arba pavasario sesijoje Seimas įstatymą priims.

„Yra dar atvejų, atrodo, Rokiškyje, toks yra, kur paminklai Raudonajai armijai pastatyti, nugriovus ten stovėjusį paminklą nepriklausomybei, Vasario 16-ajai. (...) Jei savivaldybėje nėra valios, per įstatymus mes galėtume tokius dalykus pajudinti“, – kalbėjo komiteto pirmininkas.

Ir jis, ir Kultūros komiteto vadovas Vytautas Juozapaitis akcentavo, kad sprendžiant desovietizacijos klausimą būtina gauti ekspertų išvadas. Kaip ir vienas iš tokių įvardytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Pastaraisiais metais visuomenėje kilo diskusijos dėl siūlymų nugriauti P. Cvirkos paminklo, senąjį Vilniaus oro uosto pastatą.

Sulygino su žeme

Nuo 2017 m. epizodiškai tyrinėjęs Kauno tvirtovės lauko fortifikacinius statinius Arminas Štuopys aptiko, kad Taikos prospekto pabaigoje buvę keturi statiniai gerokai pakitę.

Arčiausiai Taikos prospekto esantis statinys užstumtas gruntu, suformuota lyg ir kalva. Pasak A.Štuopio, 2017 m. virš statinio augo medeliai ir krūmokšniai, tačiau statinio planinė-erdvinė struktūra dar buvo įžvelgiama, ji egzistavo, nors vidinis tūris buvo užterštas šiukšlėmis ir gruntu.

Likęs vienas iš keturių Pirmojo pasaulinio karo statinys suskaldytas ir užverstas betono luitais. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Antro statinio visai nebeliko. Jis sulygintas su žeme, nėra net statybinio laužo, o jo buvusi vieta – sunkiai identifikuojama, nes likęs tik išlygintas gruntas be velėnos. Žvelgiant nuo Taikos prospekto, atrodytų, kad trečiasis statinys nepaliestas, tačiau įspūdis apgaulingas – priėjus arčiau matyti, kad likusi tik jo pusė. Kita dalis nugriauta. Anot tyrinėtojo, gal tiesiog nespėta baigti.

Ketvirtasis sklype esantis statinys taip pat apgriautas. Statinio formos likusios, tačiau jis suskaldytas, vidun suversti betono luitai, o ant stogo šviežiai supilta grunto krūva. A.Štuopys tvirtina, kad 2017–2018 m. grunto ant stogo nebuvo, o šiemet pavasarį, kai jis apžiūrėjo statinį, dar nebuvo susiformavusi velėna.

"Pagal statybinių mašinų ir sunkvežimių paliktus pėdsakus sprendžiu, kad griovimo darbai buvo atliekami iki 2021 m. balandžio pradžios, gal kovo antrojoje pusėje, tačiau ne šią žiemą", – kultūros paveldo suniokojimo laiką spėjo tyrinėtojas.

A.Štuopys taip pat nurodė, kad už maždaug 50 m nuo suniokotų statinių yra dar trys, tikėtina, Kauno tvirtovės statinių grupei priklausantys pastatai. Jie nepatenka į privataus sklypo, kuriame buvo keturi suniokoti statiniai, ribas ir yra nepaliesti, tik užversti šiukšlėmis.

Už maždaug 50 m esantys dar trys panašūs statiniai liudija, kad čia buvęs statinių kompleksas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Retas įžūlumas

Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas Andrius Liakas patvirtino, kad A.Štuopio pranešimas apie suniokotą Pirmojo pasaulinio karo palikimą pasitvirtino.

Privačiame sklype stovėję keturi statiniai buvo ne kartą aprašyti. Jų būklė užfiksuota kultūros vertybių registre vertinimo tarybos akte ir atlikta fotofiksacija. Tad Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus specialistui nebuvo sunku palyginti jų būklę dabar ir kokia buvo užfiksuota anksčiau.

"Man sunku pasakyti, ką savininkai žinojo, bet Nekilnojamojo turto registre visi jie buvo registruoti kaip ypatingi kultūros paveldo statiniai, visi turėjo unikalius numerius. Manyčiau, kad matydamas dokumentuose įrašus savininkas turėjo žinoti, jog tai yra ypatingi kultūros paveldo statiniai", – neabejojo A.Liakas.

Anot specialisto, sklypas Taikos prospekte priklauso dviem bendraturčiams. Kultūros paveldo registravimo sistemoje nėra dokumentų, kad žemės savininkai kada nors būtų kreipęsi į departamentą dėl minimų slėptuvių. Su savininkais departamentui nepavyko susisiekti, nes registre nenurodyti jų kontaktai.

Kultūros paveldo departamentas kreipėsi į Kauno policiją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl didelės kultūrinės vertės turto sunaikinimo. Bus sudaryta komisija, kuri nustatys, kokia žala padaryta valstybei ir kokiu būdu statiniai gali būti atkurti.

"Tikimės, kad ikiteisminis tyrimas nustatys ir motyvus, kodėl šie objektai buvo nugriauti. Kad viename sklype būtų visiškai sunaikinti du kultūros paveldo objektai, galima sakyti, netgi trys, nes pastarojo likę mažiau nei pusė, yra retas atvejis", – įžūlumo mastą mėgino nusakyti A.Liakas.

Griaunamo statinio viena siena palikta taip, kad pridengtų griovimo darbus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Karinė bazė

Nugriautas ir dar likusias kultūros paveldo vertybes istorikai vadina Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės statiniais.

Apie suniokojimą Kultūros paveldo departamentui pranešęs tyrinėtojas A.Štuopys pasakojo, kad 1915 m., kai kapituliavo Kauno tvirtovė ir Rusijos kariuomenė atsitraukė, ją užėmė vokiečiai. Kadangi fronto linija slinko, o tvirtovė buvo pastatyta kapitališkai, vokiečių kariuomenė čia įkūrė savo karinę bazę – tiekimo, aprūpinimo ir ligoninę, žodžiu, viskokioms reikmėms.

Tyrinėtojas tokių duomenų aptiko kai kuriuose tarpukario dokumentuose, nes Lietuvos kariuomenė inventorizavo tuos statinius, todėl yra šiokių tokių aprašymų. Aprašyta pagal faktą – tai, ką matė. Tačiau buvo keli karininkai, tarnavę Kauno tvirtovėje prie carinės Rusijos. Apklausti ir vietiniai žmonės, o jų prisiminimai surašyti.

"Saugodamasi Rusijos kariuomenės kontratakos, Vokietijos kariuomenė planavo, kaip reikėtų ją atremti, nes sandėlius įsirengti gali, tačiau jei atakuotų rusai, per dieną visą turtą iš sandėlių išgabenti vargiai pavyktų, tad sprendė, kaip sulaikyti puolimą", – galimą statinių atsiradimo motyvą mini A.Štuopys.

Tikėtina, jog vokiečiai statė slėptuves, kad, prasidėjus stipriam apšaudymui, kariai turėtų kur subėgti ir tose slėptuvėse pralaukti stebėdami, kas vyksta.

Šaudyti iš tų slėptuvių, A.Štuopio manymu, būtų buvę labai sunku. Nors statiniuose likusios vadinamosios šaudymo angos. Tačiau A.Štuopys nėra tuo tikras, nes jos nepritaikytos šaudyti, o kai kurie statiniai visai be angų. Vis dėlto oficialiai šie statiniai vadinami slėptuvėmis.

Tikimės, kad ikiteisminis tyrimas nustatys ir motyvus, kodėl šie objektai buvo nugriauti.

Intuityvūs gyventojai

Rusų puolimo vokiečiai laukė iš rytų, todėl ir sprendė, kaip sustiprinti būtent rytinę pusę. Anot A.Štuopio, linijoje nuo Pažaislio vienuolyno iki Neries, Kleboniškio miške yra panašių statinių, bet ne tokių pačių.

"Kiek buvo tokių statinių, sunku pasakyti. Jie buvo pastatyti Nemuno ir Neries tarpupyje bei toliau už Neries Domeikavos teritorijoje. Dauguma šių pastatų papuolė į privačius sklypus. Kai kurie žmonės tose slėptuvėse įsirengė sandėliukus uogienėms laikyti, kiti apkasė žemėmis ir pasidarė dekoratyvines kalveles. Kiti visai neįsileidžia", – Pirmojo pasaulinio karo statinių likimu dalijosi A.Štuopys.

Tyrinėtojas mena, kai pastebėjo jau minėtus keturis statinius Taikos prospekte, leidosi jų apžiūrėti, o viename sutiko gyventojų. Čia buvo įsikūrę benamiai. Tyrinėtojas juokėsi, kad benamiai intuityviai atspėjo slėptuvės paskirtį, nes joje buvo įsirengę židinuką, pro viršuje buvusią kiaurymę įleido vamzdį, atstojusį židinio kaminą, o kad per viršų tarp nesandarių betono luitų nebėgtų vanduo, uždengė polietilenu ir gyveno.

Jis atkreipė dėmesį, kas slėptuvių statybos technologija nebūdinga vokiečiams. Mažai naudota medinių lentų – tuo ir skiriasi nuo tipiškos vokiškos statybos. Tuo metu vokiečiai medienos turėjo daug, o ten naudoti rąstai kaip klojiniai.

Galima versija, kad dalį tų statinių galėjo pradėti statyti rusai, tačiau abejonių kelia tai, kad jie net fortų nespėjo baigti.

Vis dėlto abejonių nekelia tai, kad Pirmojo pasaulinio karo laikų palikimas buvo statytas negailint statybinių medžiagų, todėl juos išdaužyti ganėtinai sunku. Pasak A.Štuopio, jokia naujiena, kad savo žemėje kultūros vertybę turintys, bet nenorintys jos puoselėti asmenys griauna pastatus labai gudriai.

Panašiai, kaip ir šiuo atveju Taikos prospekte. Iš gatvės pusės labiausiai matoma slėptuvė pradėta griauti taip, kad likusi viena siena uždengia griovimo liekanas. Santykinai sveikiausią likusią ketvirtą slėptuvę, A.Štuopio spėjimu, greičiausiai buvo rengtasi sudaužyti ir užversti žemėmis.