Niūrų rudenį šiemet nuspręsta nuspalvinti ir pradžiuginti klaipėdiečius dar iki kalėdinės eglutės įžiebimo. Penktadienį Teatro aikštėje, kur vyks dalis šventės renginių, rinkosi didžiulė minia žmonių.

Jie čia susirinko ne tik pasmalsauti, ką jiems pasiūlys mugės prekeiviai. Buvo įdomu pamatyti Žvejų rūmų Pilies teatro pasirodymą „Semiramidės šokis“ ir pirmąjį viduramžių ugnies šou, kurį kelis kartus bus galima pamatyti ir šeštadienį.

Kažkas naujo ir spalvingo šį niūrų rudenį viliojo žmones į senamiestį. 19 val. priešais Klaipėdos dramos teatrą sumontuotoje scenoje pasirodė žmonės, nebijantys ugnies.

Liepsnos šėlsmas, mistiškai atrodantys personažai daugelį vertė kelti į viršų išmaniuosius telefonus ir atminčiai fiksuoti kvapą gniaužiančius vaizdus.

D. Janauskaitės nuotr.

Ketvirtį valandos užtrukęs pasirodymas buvo palydėtas džiaugsmingais žiūrovų šūksniais ir plojimais.

Tokius pat pasirodymus bus galima pamatyti ir šeštadienį 18, 19 ir 20 val.

O „Semiramidės šokio“ šv. Martyno šventės dalyviai šį kartą jau nebepamatys. Galbūt kažkas šį spektaklį matė gatvės teatro festivalio „Šermukšnis“ metu liepos mėnesį. Spektaklis – apie gimtadienį švenčiančią Semiramidę, kuri įsivaizduoja spalvingus ir triukšmingus svečius, paliko žiūrovams įspūdį. Fantastiški personažai, džiaugsmo ir linksmybių iliuzija sukūrė džiaugsmo ilgesio nuotaiką.

Šeštadienis – kupina šventės renginių diena. Svarbiausias jų – šv. Martyno eisena, kai nešini žibintais eisenos dalyviai patrauks iš Danės krantinės prie fontano į Teatro aikštę.

Ši Vladimiro Djačenko parašyta vieno veiksmo komedija – apie turtingą, bet emociškai atbukusią moterį, kuri viliasi, jog artėjanti lėktuvo katastrofa sunaikins ir jos pačios gyvenimo katastrofą. Vertė ir režisavo Alvydas Vizgirda, spektaklio kompozitorius – Gintaras Kizevičius, dainų tekstų autorius – Sigitas Poškus, kostiumų dailininkė – Aina Zinčiukaitė. Komedijoje vaidina aktoriai Jolanta Puodėnaitė ir Edvardas Brazys.

Psichologai mano, jog emociniam bukumui būdingas visų emocinių reakcijų susilpnėjimas, šaltumas. Tiek teigiamos, tiek neigiamos reakcijos nusilpsta ar net išvis atrofuojasi, žmogus pasidaro tiesiog abejingas, bejausmis. Dingsta tiek teigiami, tiek neigiami jausmai: žmogus nesidžiaugia ar tik rodo apsimestinį džiaugsmą ir lygiai taip pat neliūdi ar rodo tik apsimestinį liūdesį...

Dingstant tokioms emocijoms, dažniausiai dingsta ir jausmai artimiems žmonėms – juos pakeičia abejingumas. Abejingas jis gali tapti ir pats sau – jam tampa visiškai neįdomus jo paties likimas. Dėl tokių pokyčių žmogus neretai tampa kraštutinai brutualus, dingsta jo susidomėjimas aplinkiniais. Pasitaiko, jog kartu su išoriniu afektiniu bukumu žmogus yra kraštutinai jautrus kažkuriems dalykams, kurie jam pačiam yra svarbūs. Tai vadinama medžio ir stiklo simptomu: jis abejingas viskam, tačiau, jei kažkas užkabina dalykus, kurie jam yra labai svarbūs, reakcijos būna neadekvačios...

Moteris visada susidurdavo su pasirinkimu visais gyvenimo klausimais, nepriklausomai nuo titulų, jos amžiaus, pareigų, išvaizdos ir tautybės. Pinigai ar meilė? Laisvė, aistra ir tikėtinas nestabilumas ar pasiturintis, tačiau nykus, bejausmis gyvenimas?

Anot režisieriaus A.Vizgirdos, „legendinės istorijos apie jaunas gražuoles, siekiančias meilės, vilčių, laisvės ir svajonių išsipildymo, bet apakintas ir sunaikintas bedvasio materialaus pasaulio, kelia daug svarbių klausimų mūsų kas kartą vis labiau tikras moralines ir kultūrines vertybes prarandančiai visuomenei. Meilės stoka tapo mūsų laikų problema. Tai diagnozė...“

Šiuo spektakliu teatras klausia moterų ir merginų, ką jos mano apie tą amžiną pasirinkimą tarp meilės ir saugumo bei turtų ir pramogų. Kaip jos vertina šiandienos realijas, kokius sprendimus pastebi aplinkoje? Pagaliau, kam skiria pirmenybę?

Pirmieji trys premjeriniai Pilies teatro spektakliai „Reisas Nr. 37-P“ – spalio 16, 17 d. ir lapkričio 13 d. 19 val. Klaipėdos žvejų rūmų Teatro salėje. Bilietai – po 6,50 Eur.

„Su K.Klimovsky pirmą kartą susitikome tarptautiniame teatrų festivalyje Biškeke Kirgizijoje 2015 m. Viename pokalbyje ji prasitarė parašiusi pjesę ir pasiūlė susipažinti su pirmuoju jos scenos kūriniu. Perskaičiau, sudomino dėstomos mintys, forma, šiuolaikiška autorės kalba. Kas atsitinka, kai meilė perauga į aistrą, o aistra – į troškimą pasiglemžti, nusavinti, turėti ir viešpatauti?.. Viešpatauti ne tik namuose ir buitiniuose reikaluose, bet ir kito žmogaus sąmonėje ir jausmuose. Apie tai – K.Klimovsky pjesė“, – pasakojo A.Vizgirda.

Spektaklio kostiumų dailininkė – Aina Zinčiukaitė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.

Komiškoje dramoje „Lopšinė suaugusiam vyrui“ – trys personažai. Trys mylinčios ir trokštančios meilės moterys. Herojės įstrigusios savo „pareigose“. Valdinga motina, kuri niekada nebuvo nei dukra, nei žmona. Žmona, niekaip negalinti tapti motina savo paauglei dukrai. Ir duktė, kuriai neleidžiama tapti tikra dukra – jai trūksta meilės. Ši „spalvinga“ trijulė siekia vienintelio ir to paties vyro dėmesio. Trys moterys egoistiškai siekia išsaugoti jį kiekviena sau. Savo veiksmais jos spjauna į moralės principus, praradusios savitvardą elgiasi taip, kad paskui tenka skaudžiai gailėtis. Tada turi susitaikyti su likimu, nugalėti skausmą ir bandyti atrasti gyvenimo tikslą.

Spektaklyje „Lopšinė suaugusiam vyrui“ vaidina aktorės Vida Kojelytė, Vilhelmina Jašinskaitė ir Emilija Auškalnytė.

Pjesės autorė K.Klimovsky gimė 1985 m. Maskvoje. Mama – poetė Svetlana Aksionova-Šteingrud, tėvas – režisierius, rašytojas ir vertėjas Vadimas Klimovsky’s. Kai jai buvo penkeri, šeima repatrijavo į Izraelį. K.Klimovsky vėliau vėl gyveno buvusioje Sovietų Sąjungoje (Minske ir Sankt Peterburge). 2008 m. baigė Brauno universiteto (JAV) Teatro ir Lyginamosios literatūros fakultetus bei ten pat apgynė daktaro disertaciją. Mokėsi pas amerikiečių dramaturgijos mokyklos meistrus Boni Mecgar, Aišą Rachman ir Polą Vogel. Jau nuo 15-os skelbė publikacijas Rusijos, Izraelio ir JAV periodikoje. Pjeses ir tekstus teatrui rašo rusiškai, angliškai ir ivritu. Nuo 2012 m. gyvena Malmėje (Švedija), kur kartu su muzikantu, kompozitoriumi ir aktoriumi Eliasu Faingeršu įkūrė „Teatrą KEF“. „Lopšinė suaugusiam vyrui“ 2013 m. paskelbta rusų dramaturgijos rinkinyje „Aštuonios“. Beje, K.Klimovsky iš ivrito išvertė ir H.Levino pjesę „Vienišiai ir vienišės“... Autorė atvyks į spektaklio „Lopšinė suaugusiam vyrui“ premjerą Klaipėdos pilies teatre.

Klaipėdos pilies teatro premjeros Žvejų rūmuose: „Lopšinė suaugusiam vyrui“ – gegužės 12 d. 16 val., gegužės 13 d. 19 val.; „Vienišiai ir vienišės“ – gegužės 19 d. 19 val. Bilietus platina „Tiketa.lt“ ir „Teatrai.lt“

Ketvirtąjį veiklos dešimtmetį pradėdamas Klaipėdos pilies teatras publikai paruošė laikmečio aktualijomis pulsuojančią premjerą – teatro meno vadovo ir režisieriaus Alvydo Vizgirdos naują pastatymą „Prisiminimai apie Kiaulių gatvės gyventojus“.

Tai inscenizacija pagal Juozo Grušo „Tris paradoksines noveles apie švarą“ ir Leonido Andrejevo komediją „Monumentas“. Intriga užkoduota jau spektaklio žanro formuluotėje – įžanginis žodis kvailumo enciklopedijai. Programėlėje cituojamas (ne)žinomas režisierius: „Iš tribūnų ir dienraščių puslapių kasdien girdime kalbant apie mūsų teises ir laisves, neįgaliųjų globą, talentų ugdymą ir puoselėjimą, „sinergijos“ būtinumą, plėtojant pažangos formas. Bet tiems, nuolat kalbantiems, visiškai nesvarbu nei žmonių talentai ar poreikiai, nei jokia „sinergija“, nes galvojama tik apie save, savo puodą ir pilvą, savo piniginę ir subinę. Nekenčiu vietos, kurioje man tenka gyventi... Ji daugiau nieko nebegali parodyti, nebent dviprasmiškus valdininkų fizionomijų atvaizdus nesibaigiančių maitos dalybų metu...“

„Prisiminimai apie Kiaulių gatvės gyventojus“ į premjerą Žvejų rūmų (Taikos pr. 70) teatro salėje publiką kviečia lapkričio 16 ir 23 d. 19 val. Spektaklyje vaidina Emilija Auškalnytė, Vilija Gruodytė, Vilhelmina Jašinskaitė, Vilma Ptašinskaitė, M.Pažereckas, Ramūnas Šeputis ir Donatas Žilinskas.

 Bilietai – po 5 Eur, bilietus platina Žvejų rūmų kasa, „Tiketa.lt“ ir „Teatrai.lt“.

Klaipėdos pilies teatras ketvirtąjį kūrybinės veiklos dešimtmetį pradeda net dviem premjeromis.

Jau šįvakar Žvejų rūmų teatro studijoje bus rodoma ekscentrinė komedija „Skerdynių dievas“ („Le Dieu du Carnage“, 2006). Pjesės autorė – šiuo metu visame pasaulyje itin populiari prancūzų dramaturgė Yasmina Reza.

Su Y.Reza kūryba Lietuvos žiūrovai jau puikiai susipažinę: Klaipėdos dramos teatre  režisierius Alvydas Vizgirda pastatė jos pjesę „Po atsisveikinimo“ („Conversations après un enterrement“), o šiemečiame teatrų festivalyje „Šermukšnis“ klaipėdiečiai matė teatro „Mens Publica“ pristatytą „Atsitiktinį žmogų“ (rež. Jonas Vaitkus).  „Idioteatre“ rodomos Dainiaus Kazlausko režisuotos pjesės „Menas“ ir būsimoji klaipėdiečių premjera kitu pavadinimu „Karo dievas“. Garsusis Romanas Polianskis „Skerdynių dievą“ perkėlė į ekraną („Carnage“, 2011). Už filmą režisierius kartu su Y.Reza apdovanoti prancūzų kino „Cezariu“.

Klaipėdos pilies teatre „Skerdynių dievą“ režisavo Marius Pažereckas. Pjesės centre – dviejų šeimų ginčas dėl savo vaikų. Iš pradžių mandagi, dalykiška idilė palaipsniui pradeda byrėti ir perauga į audringą chaosą... „Šiuo spektakliu norime griauti ketvirtąją sieną tarp žiūrovų ir aktorių bei kartu leistis į tiesos ir tikrumo paieškas“, – sakė M.Pažereckas. Spektaklyje „Skerdynių dievas“ vaidina Kristina Švenčionytė, Justina Vaikšnoraitė, Kęstutis Bručkus ir Mikalojus Urbonas.

Teatro meno vadovas ir režisierius A.Vizgirda pastaraisiais metais dažnai gvildena  lietuviškas (ir ne tik) aktualijas. Naujasis jo pastatymas „Prisiminimai apie Kiaulių gatvės gyventojus“ – tai inscenizacija pagal Juozo Grušo „Tris paradoksines noveles apie švarą“ ir Leonido Andrejevo komediją „Monumentas“. Intriga užkoduota jau spektaklio žanro formuluotėje – įžanginis žodis kvailumo enciklopedijai. Programėlėje cituojamas (ne)žinomas režisierius: „Iš tribūnų ir dienraščių puslapių kasdien girdime kalbant apie mūsų teises ir laisves, neįgaliųjų globą, talentų ugdymą ir puoselėjimą, „sinergijos“ būtinumą, plėtojant pažangos formas. Bet tiems, nuolat kalbantiems, visiškai nesvarbu nei žmonių talentai ar poreikiai, nei jokia „sinergija“, nes galvojama tik apie save, savo puodą ir pilvą, savo piniginę ir subinę. Nekenčiu vietos, kurioje man tenka gyventi... Ji daugiau nieko nebegali parodyti, nebent dviprasmiškus valdininkų fizionomijų atvaizdus nesibaigiančių maitos dalybų metu...“

„Prisiminimai apie Kiaulių gatvės gyventojus“ į premjerą Žvejų rūmų teatro salėje kvies lapkričio 16 ir 23 dienomis. Spektaklyje vaidina Emilija Auškalnytė, Vilija Gruodytė, Vilhelmina Jašinskaitė, Vilma Ptašinskaitė, M.Pažereckas, Ramūnas Šeputis ir Donatas Žilinskas.

Spektaklių pradžia – 19 val. Bilietai – po 5 Eur, bilietus platina Žvejų rūmų kasą, „Tiketa.lt“ ir „Teatrai.lt“.

Teatre Alvydas Vizgirda – tarsi namuose. Didelę aistrą klasikų paveikslams, knygoms ir apskritai senienoms jaučiantis režisierius netikėtai pripažįsta, kad kartais šių daiktų apsuptyje jį apninka vienišumo jausmas. Esą didžiausiu prioritetu laikytas darbas, laikui bėgant, atsidūrė antroje vietoje. Sunkios ligos užkluptas teatralas šiandien tik džiaugiasi, kad neteko vienam stoti prieš sunkumus – su juo visuomet koja kojon žengė draugai ir artimieji. Dar prieš pradedant kalbėtis režisierius tarsteli, kad labiausiai jį vargina kalbos apie tuos pačius dalykus: "Tik neklauskite, kada įsikūrė Pilies teatras, geriau pakalbėkime apie debesis".

Nuo tragiškumo iki komedijos

– Vizgirda – neįprasta pavardė. Kokia jos kilmė?

– Pamenu, besimokant Vilniuje tarp bendrakursių buvo ir daugiau keistų pavardžių, tačiau savąja niekuomet nesidomėjau. Tiesa, girdėdavau įvairių versijų, pavyzdžiui, "vis girtas". Bet jei rimtai, tikrosios savo pavardės etimologijos nežinau. Gal žydiška? Nors mano tėvai lietuviai.

– Kuo vertėsi jūsų šeima?

– Mama buvo tarnautoja, pokario metais dirbo valdžios įstaigose, o tėvas – nagingas kolūkio meistras, kurį laiką gyveno Rusijoje.

– Tai iš kur toji meilė teatrui?

– Nepaisant to, kad mama ėjo valstybines pareigas, ji buvo kiek pakvaišusi dėl vaidinimų. Mane, dar mažą vaiką, stebindavo jos neregėti, keisčiausi kostiumai. Kartą ji vaidino gerai žinomoje rusų autoriaus Sergejaus Aksakovo pasakoje "Raudonoji gėlelė". Vienas įdomesnių šios pasakos personažų – pabaisa, todėl namuose specialiai šiam spektakliui buvo siuvamas kailinis kostiumas su uodega. Jo finalas buvo dramatiškas. Degė kaimynų namai, į namus pagalbos atskubėjusi moteris, matyt, šoko ištikta, apsirengė tuos pabaisos kailinius ir išbėgo gesinti gaisro. Štai tau ir gyvas teatras – blaškosi moteriškė su uodega ir kailiais ugnies fone, o žmonės bėga pro šalį su vandens kibirais ir leipsta juokais. Net tragiški įvykiai gali tapti komiškais.

– Kurį laiką gyvenote ir kūrėte Vilniuje. Kodėl atklydote į uostamiestį?

– Išvažiuoti iš sostinės mane paskatino susikaupusių malonių ir nemalonių aplinkybių virtinė. Tuo metu dirbau Naujosios Vilnios teatre, buvau gerai įsitvirtinęs ir turėjau stiprų, šaunų kolektyvą, kurio narius iki šiol malonu sutikti. Džiaugiuosi, kad jie ir dabar nėra nutolę nuo kultūros. Kiek daugiau nei prieš keletą metų Vilniuje manęs, gulinčio ligoninėje, lankyti susirinko beveik visas kolektyvas.

– Pajūryje jaučiatės geriau?

– Pirmus šešerius metus Klaipėdoje gerai nesijaučiau. Svečiuotis uostamiestyje ir čia gyventi – du skirtingi dalykai. Atvykus tik trumpam atrodydavo, kad šis miestas beveik nesiskiria nuo Vilniaus, tačiau jau po dviejų gyvenimo mėnesių trūkumai išryškėjo.

Pirmiausia – kultūros stoka, valdžios atstovų provincialumas, nedidelio miesto didelių viršininkų ambicingumas. Todėl ir atsirado tarptautinis teatrų festivalis "Šermukšnis" – norėjosi bendrauti su kuriančiais ir gyvenančiais intensyvioje kultūrinėje terpėje menininkais. Toks gelbėjimasis, mano manymu, buvo prasmingas. Žinoma, vienas kolektyvas miesto nepakeis, bet tai vis tiek geriau nei nieko. Kad ir kaip būtų, Klaipėda – mažas, jaukus miestas. Šiandien tai privalumas. Čia gausu nė kiek ne mažiau gabių žmonių, reikia tik apsižvalgyti ir kalbėtis su jais.

Tuštybei teatre vietos nėra

– Ir vis dėlto likote čia ilgam. Vien nuo Pilies teatro įkūrimo prabėgo 30 metų.

– Esu sėslus. Su kolektyvu stengiamės būti originalūs, neplagijuoti idėjų. Pilies teatras skaičiuoja jau trečią dešimtį, nes tikime savimi. Mūsų dramaturgijos herojus keliauja iš spektaklio į spektaklį. Jis niekada nebuvo labai teigiamas, pats nuskriaustas, apgautas, kartais mėgstantis užsidėti juokdario kaukę. Ir žiūrovai pripažįsta, kad atėję į Pilies teatro spektaklius, mato jį vis kitokį. Stengiuosi parinkti vaidmenis, atskleidžiančius aktoriaus ne tik artistinius, akrobatinius, muzikinius sugebėjimus, bet ir jo dvasinį pasaulį, individualybę. Man svarbiausia – mąstantis aktorius. Artistas, kurio vieninteliai privalumai – jaunystė, gražios kūno linijos, balsas ar ilgas kaklas, bet ne išmintis ar protas, man neįdomus. Tokio žmogaus vieta ne teatre. Veikiau televizijoje.

– Vadinasi, teatro aktorius neturėtų šmėžuoti ekrane?

– Būtent. Nuolatinis aktoriaus rodymasis televizijoje slopina jo potencialą. Teatras dvelkia mistika, nuo senų laikų čia vyrauja paslaptis, ir teatralas turi ją saugoti. Jeigu jo biografija tampa žurnalų ir naujienų portalų aptarinėjamu reikalu, tai virsta pilkuma ir kasdienybe.
Perkainojo vertybes

– Šeimos taip ir nesukūrėte. Nesijaučiate vienišas?

– Esu apsuptas mylimų draugų, teatralų ir savo dviejų šunų. Anksčiau savotiškai priešinausi šeimai, savo darbą laikiau pačiu svarbiausiu gyvenime. Sulaukus tam tikro amžiaus vertybės pasikeitė. Darbą savo prioritetų skalėje nukėliau į antrą vietą. Atvirai kalbant, niekuomet nenorėjau būti vienas ir netgi bijojau to vienišumo. Nors visi mes gimstame ir mirštame vieni, tačiau ilgalaikė vienatvė, kaip egzistavimo forma, sekina ir gąsdina kiekvieną. Džiaugiuosi, kad vienišas buvau nebent neilgais gyvenimo tarpais. Mane visuomet supo supratingi, išsilavinę, geri žmonės. Tik pastaruoju metu jų kiek pasigendu.

– Kodėl?

– Prisipažinsiu, kad šiuo metu jaučiuosi truputį vienišas. Vartotojiškos kultūros apsuptyje pasigendu ne materialaus, o dvasinio gėrio siekiančių žmonių. Ir pats tam priešinuosi. Jokiu būdu nesu nusistatęs prieš pinigus, tačiau, kai apčiuopiamos vertybės tampa gyvenimo tikslu, mane krečia šiurpas.

– Kokios jūsų vertybės?

– Didžiausia vertybė visų pirma yra žmogus, bendravimas, buvimas kartu. Žmogui reikalingas žmogus, esame bendruomeniniai gyvūnai, linkę būti drauge. Gaila, kad baigiame išsibarstyti. Kalbu ne tik apie emigrantus, bet ir šeimų išsidraskymą. Niekuomet nesuprasiu tokio šeimos modelio – tėvas išvažiuoja į Angliją uždarbiauti, o motina su vaikais lieka Lietuvoje. Arba dar blogiau – abu tėvai išvažiuoja palikdami vaikus. Vaikui reikalingi ne dideli pinigai, o tėvai. Todėl paskutiniuoju mano kūrybos tarpsniu lietuvių autoriai atsiranda neatsitiktinai – dėl lietuvio nepagarbos pačiam sau. Mes išsilakstėme pačiu primityviausiu būdu: dėl storesnio pilvo, kaip sakė J.Marcinkevičius. Pirkimo klasta žmogų labai veikia, esą nuvažiuosiu, užsidirbsiu, daug apsipirksiu. Pamirštame paprastas biblines tiesas – kas yra gera, o kas bloga.

– Vis dėlto išvyko ir jūsų artimieji.

– Taip. Abu sesers vaikai jau seniai emigravę į užsienį. Juokauju, kad suprantu tik vienos rūšies – meilės emigrantus. Nenoriu moralizuoti, bet į šį mažą pasaulį ateiname iš meilės ir gyventi meilei. Tai ko mes blaškomės?

Kiekviena diena – pamoka

– Sunku buvo susitaikyti su liga?

– Gyvenu, su liga nekariauju. Kai beveik prieš trejus metus apie tai sužinojau, ištiko lengvas šokas. Pusę valandos galvoje siautė chaosas, o paskui pasakiau sau – jei noriu ir toliau gėrėtis šiuo pasauliu, turiu kažko imtis. Atlikau viską, kas buvo mano valioje, o vėliau už paciento sveikatą kariauja gydytojai. Kiekviena gyvenimo diena yra pamoka. Ir jūsų užduotas klausimas apie vienišumą šioje vietoje labai jautrus. Jei iš tiesų toks esi, tai susidūrimas su mirtina liga – didelė nelaimė. Džiaugiuosi, kad vienas nebuvau beveik nė vienos dienos. Iš šio pasaulio išeiti smagiau, kai kažkas sėdi šalia. Tokiomis akimirkomis atrandi gyvenimo prasmę, pradedi galvoti, ar prasmingas žmogaus triūsas, jei jis nukreiptas tik į pinigus?

– Kas padėjo?

– Nebuvo nė dienos, kad į ligoninę neateitų mano teatralai, Vilniuje mane kiekvieną dieną lankė buvę kolegos. Taip pat didžiulė krūva knygų, vėl pradėjau daug skaityti. Pastaruoju metu mane stebina jauni žmonės, kurie net ir baigę aukštąsias mokyklas neskaito. Bendraujant ši spraga iš tiesų jaučiama. Tingumas – įprastas žmogui reiškinys, bet kol lankai mokyklą ar universitetą, esi priklausomas nuo mokytojų, o geri pedagogai tau neleis tinginiauti. Matyt, kažkas negerai su mūsų švietimo sistema. Anksčiau visuomet sakydavau, kad jei nebūčiau režisierius, tapčiau mokytoju. Tačiau šiais laikais į mokyklą neičiau.

Šventovė ar bepročių namai?

– Statote spektaklius ne tik Pilies, bet ir Klaipėdos dramos teatre, kuris vis dar neturi direktoriaus. Imtumėtės vadovauti?

– Niekada. Tai – ne mano sritis. Galėčiau tik padėti ar patarti, tačiau tikrai ne vadovauti. Turime puikų teatrą, restauruotą pastatą, gerus žmones, tačiau kol nėra teatro galvos, viskas pašliję. Į direktoriaus postą negalima pasodinti biurokrato, nes toks žmogus nebūtų pajėgus suprasti šios savotiškos organizacijos. Ne veltui teatras kartais sulyginamas su bepročių namais, o kai kuriais atvejais ir su šventove. Jam vadovaujantis žmogus turi jį mėgti. O siekiantiems asmeninės sėkmės, būti matomiems, čia ne vieta. Direktoriaus darbas nėra lengvas, aktoriai – nervingi, emocionalūs, kiek konfliktiški žmonės, todėl reikia išmintingos asmenybės ir tam visai nebūtini trys aukštieji. Paradoksalu, bet būtent išmintingų žmonių šiuo metu trūksta labiausiai.

– Matote vertų kandidatų?

– Stengiuosi nesikišti ne į savo daržą. Neseniai pas mane buvo atėję teatralai, renkantys parašus ir siūlantys savo kandidatą. Mielai palaikau šią iniciatyvą, jei teatro žmonės mato to vertą žmogų, tai jau šis tas. Labiausiai bijau direktoriaus, kuris čia ateitų daryti karjeros, o tokių – dauguma. Viena nedidelė, tačiau labai svarbi sąlyga – prieš tampant teatro vadovu būtina suvokti, kad eiti šias pareigas, nemėgstant kultūros ir jos žmonių, yra beprasmybė.

– "Šermukšnis" šiandien sugrįžta į piliavietę po kelerių metų pertraukos.

– Festivalis savo gyvavimo pradžioje vykdavo uždarose patalpose ir tik vėliau persikėlė į lauką, nes mieste trūko renginių, šurmulio. Tai nėra blogai, tačiau reikėjo susikurti savo unikalų veidą, be to, Klaipėdoje sunku rasti vietą tokio tipo pasirodymams. Tai nėra masinė šventė, reikia uždaros, nemodernios erdvės. Norėjome prisiliesti prie istorijos, senovės, smagu vėl sugrįžti į piliavietę. Festivalis atsirado siekiant panaikinti kultūrinę atskirtį, atvažiavęs į uostamiestį labai nustebau pastebėjęs, kad teatralai visiškai nebendrauja tarpusavyje. Todėl pats paprasčiausias mano noras buvo tai ištaisyti.

– Koks festivalis bus šįkart?

– Šiemet sulaukėme gražių užsieniečių iš Moldovos, Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos miestų su įdomiomis programomis. Tai nėra gatvės teatro festivalis, o teatras ant grindinio – išėjęs į gatvę. Visi svečiai festivalio metu gyvens kartu, todėl vyks bendravimas, o tai ir svarbiausia. Nesiekiame masiškumo, dideliam žmonių srautui mes nesame pasiruošę. Mano kolektyvas Teatro aikštėje pasitiks svečius, vakarais veiks vadinamasis teatrabaris, kiekvieną dieną rengsime nedidelius koncertus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Vilkaviškio rajone, čia baigė mokyklą.

1969 m. baigė aukštesniąją kultūros mokyklą Vilniuje.

1983 m. baigė Maskvos B.Ščiukino aukštąją teatro mokyklą.

Studijavo Sankt Peterburgo teatro muzikos ir kinematografijos institute, Vilniaus pedagoginiame institute.

Nuo 1984 m. yra "Teatro Liepų gatvėje 68", kuris 1998 m. buvo pervadintas į Klaipėdos pilies teatrą, režisierius. Taip pat stato Klaipėdos dramos teatre.