Po laukimo – netikėtumas

„Apie mokyklą sužinojome tik gegužės mėnesį, nes nelabai skelbiama, kad ji atidaroma. Mes iš pradžių galvojome leisti į Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklą – nuo namų apie du kilometrai. Kai atsidarė Kauno Suzukio progimnazijos padalinys A. Stulginskio g., pagalvojau, kad būtų labai gerai – apie 500 metrų nuo namų. Reikėjo siųsti prašymus, dokumentus. Klausiau, kokie kriterijai norint patekti, kad maždaug orientuotumėmės, ar mums yra tikimybė, ar ne. Sakė: „Viską sužinosite“. Reikėjo klausyti nuotolinių susirinkimų po dvi valandas, kur „apie orą“ šnekėdavo – nieko konkretaus. Sakiau: „Mums vis tiek reikia žinoti, kokios tikimybės patekti, pagal ką žiūrite, nes paskui ir kitur negausime vietos“. Atsakė: „Viskas čia gerai“. Paskui pakvietė į susitikimą – buvo direktorė, keli darbuotojai. Reikėjo palikti dokumentus ir už kelių dienų turėjo duoti žinią, – čia buvo birželio pradžioje. Klausiau, gal mums nepalikti dokumentų, nes mums į kitą mokyklą jų reikės, jeigu čia nepateksime. Atsakė: „Viskas čia gerai, 90 proc., kad pateksite“. Kelis kartus klausiau, kokie kriterijai norint patekti, pagal ką žiūrima, ar reikia turėti gabumų. O man sakė: „Nieko nereikia“, – pokalbį su ugdymo įstaigos administracija prisiminė kaunietė.

Tačiau vėliau Simona pateko į akligatvį – kol Kauno Suzukio progimnazijos atstovai tikino dar nenusprendę, ar jos sūnus pateks į šią ugdymo įstaigą, kita mokykla jau teiravosi, ar vaikas planuoja mokytis jų formuojamoje pirmojoje klasėje.

„Maždaug birželio 10 dieną man paskambino iš J. ir P. Vileišių mokyklos – mes ten nesikreipėme, bet priklausome pagal teritoriją. Paklausė, ar mano vaikas lankys jų mokyklą. Pasakiau, kad mes laukiame atsakymo iš kitos mokyklos. Tada aš parašiau į Kauno Suzukio progimnaziją, kad sužinočiau, ar jie mano sūnų priėmė, ar ne. Jie tempė laiką sakydami, kad dar svarsto, ir taip toliau. Paskui (žinute į telefoną – aut. past.) mane informavo, kad sudaroma tik viena pirma klasė: „Jūsų vaikui nebėra vietos“. Klausiau: „Pagal ką jūs atrinkote, kad kitiems vaikams yra vietos?“. Atsakė: „Jūs nepriklausote pagal teritoriją“. Mes gyvename Panerių gatvėje, čia iki mokyklos būtų apie 500 metrų. Tai kokia ta teritorija?“ – svarstė Simona.

Neaiškūs kriterijai

Labiausiai moterį papiktino faktas, kad į pirmąją klasę, esą, pateko vaikai, kurie gyvena gerokai tolėliau – beveik kitame Kauno gale, o jos sūnus, gyvenantis netoli minėtos ugdymo įstaigos, priimtas nebuvo.

Freepik.com nuotr.

„Jie gal kelis vaikus ir priėmė pagal teritoriją, bet visi kiti – iš viso Kauno. Įdomu, kodėl jie priėmė vaikus iš viso Kauno, kurie irgi ne pagal teritoriją, o mano vaikas, gyvenantis 500 metrų nuo mokyklos, liko nepriimtas. Jis tariamai nepriklauso pagal teritoriją ir nepatenka, o iš kito Kauno galo jau patenka?“ – stebėjosi moteris.

„Paklausus, ar visi kiti vaikai priklauso mokyklos teritorijai, į šį klausimą atsakyti nenorėjo. Jei nėra ko slėpti, tai kodėl buvo neatsakyta? Pavyzdžiui, jei būtų kokie kriterijai, kad, tarkime, vaikas turi turėti tam tikrų gabumų, o jis jų neturėtų, tai būtų suprantama. Bet iki nepatekimo sakė, kad jokių kriterijų nėra, paskui netikėtai atsirado, pasirodo, nepriklausome pagal gyvenamąją teritoriją“, – prisiminė Simona.

Po pastarojo akibrokšto moters sūnus pateko į formuojamą pirmąją klasę kitoje mokykloje. Tiesa, ji – gerokai toliau nei Kauno Suzukio progimnazijos padalinys A.Stulginskio gatvėje. „Yra skirtumas, kur du kilometrai, o kur prie pat namų“, – pridūrė pašnekovė.

Rankų nenuleido

Simona atvira – net ir tada sudėjusi rankų nesėdėjo ir nusprendė apie nemalonią situaciją maždaug prieš dvi savaites telefonu pranešti Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus atstovams, elektroniniais laiškais informavo ir Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministeriją.

Pasak Simonos, su ja bendravusi moteris iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus perskambino jai tą pačią dieną, tačiau nurodyta priežastis, kodėl jos sūnus nepateko į Kauno Suzukio progimnazijoje formuojamą pirmąją klasę, išliko nepakitusi – kalta gyvenamosios vietos deklaracija.

Bet iki nepatekimo sakė, kad jokių kriterijų nėra, paskui atsirado, pasirodo, nepriklausome pagal gyvenamąją teritoriją.

ŠMSM atstovų atsakymas į išsiųstą laišką taip pat nepaguodė – pasiūlyta kreiptis į Seimo kontrolierių tarnybą.

Visgi Simona nesustojo ir tada – praėjusią savaitę susisiekė su „Kauno diena“ ir papasakojo esamą situaciją. Tiesa, apie tai, kad ketina kreiptis į žurnalistus, moteris buvo užsiminusi ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriui.

Atsitiktinumas tai ar ne, bet netrukus kaunietė iš minėto skyriaus sulaukė dar vieno skambučio, kuriuo pranešta apie kardinalius pokyčius.

„Po dienos, kai pasikalbėjau su jūsų žurnalistais, sulaukiau skambučio iš Švietimo skyriaus, klausė, ar man neskambino iš Kauno Suzukio progimnazijos, nes turėjo pranešti, kad mano sūnui atsirado vieta. Pasakiau, kad skambučio nesulaukiau, tai davė telefono numerį, tada paskambinau pati. Nežinau, gal čia sutapimas, o gal suprato, kad jei pasirodys straipsnis, reikia pasijudinti“, – svarstė moteris, pridurdama, kad susisiekusi su minėtos ugdymo įstaigos atstovais išgirdo, kad jos vaikas vis dėlto bus priimtas į pirmąją klasę, taip pat paprašyta atvykti pasirašyti dokumentus.

Progimnazijos atstovai, Simonos teigimu, tikino, kad vietų tikrai nebuvo, tačiau atsirado, bet jau telefonu, esą, bendravo ne visai geranoriškai. Paklausus, kokia atmosfera tvyrojo nuvykus pasirašyti priėmimo į ugdymo įstaigą dokumentų, moteris pasakojo išgirdusi: „Ar sugebėsite? Čia neeilinė mokykla. Ar domėjotės mūsų metodais? Reikės prie daug ko prisidėti mokykloje“.

„Nuteikė taip, kad aš bet kurią minutę atsisakyčiau. Mačiau, kokia taktika taikyta. Mano vaikas – pirmokas, dabar baisu, kad ant jo kas nors „neužsisėstų“, – nuogąstavo Simona, tačiau vis dėlto nusprendė leisti sūnų į pirmąją klasę Kauno Suzukio progimnazijos padalinyje, A.Stulginskio gatvėje.

Prašė Švietimo skyrius?

„Kauno dienai“ susisiekus su Kauno Suzukio progimnazijos direktore Dėja Aukštkalnyte ir pasiteiravus, kodėl iš pradžių teigta, kad pirmoji klasė jau suformuota ir joje kaunietės Simonos sūnui nėra vietos, o vėliau vis dėlto nuspręsta jį priimti, žurnalistams pateiktas kiek netikėtas atsakymas.

„Todėl, kad labai prašė Švietimo skyrius. Mama kreipėsi į Švietimo skyrių, Švietimo skyrius kreipėsi į mus ir tada priėmimo komisija turėjo tiesiog dar kartą padirbėti šiuo klausimu“, – pareiškė ugdymo įstaigos vadovė pridurdama, kad vaikas buvo priimtas kaip papildomas mokinys jau suformuotoje klasėje.

Paklausta, ar tokie atvejai kaip šis – dažnai pasitaikantys, D.Aukštkalnytė teigė, kad kiekvienais metais priėmimo į ugdymo įstaigas tvarka keičiasi, todėl, esą, gali nutikti visokių dalykų. „Negaliu nieko pasakyti, – galbūt šiemet yra taip, o kitais metais vėl bus kitaip. Kadangi kiekvienais metais priėmimo tvarka yra tobulinama, kiekvieną kartą turime labai į ją įsiskaityti, kiekvieną kartą būna vis kažkokių naujienų“, – detalizavo pašnekovė.

Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos Onos Gucevičienės, sprendžiant kurią mokyklą, gimnaziją ar progimnaziją, lankys vaikas, tėveliai gali teikti prašymus iš karto į dvi ugdymo įstaigas.

„Šiuo atveju tėveliams buvo pasiūlyta laukti žinių iš Kauno Suzukio progimnazijos, nes tuo metu laisvų vietų šioje įstaigoje nebuvo. Jie taip pat galėjo savo mažametį įregistruoti į J. ir P. Vileišių mokyklą, kuri jiems priklauso pagal teritoriją. Mažamečio mama buvo informuota, kad esama situacija iki rugsėjo 1 d. dar gali pakisti, nes būna atvejų, kad tėveliai persigalvoja – pateikia prašymus ir patenka į kitas įstaigas, pasirenka tas mokyklas, kurios yra pakeliui į darbovietę. Kauno Suzukio progimnazijoje atsilaisvinus vietai buvo nedelsiant paskambinta mažamečio tėveliams ir jiems pasiūlyta susisiekti su įstaigos pavaduotoja“, – teigė Kauno miesto savivaldybės atstovė.

Kam pirmenybė?

O.Gucevičienės pateiktais duomenimis, priėmimas į Kauno Suzukio progimnaziją vykdomas tokiu pat principu kaip ir į kitas mokyklas, kurios turi joms priskirtą teritoriją. Pirmumas teikiamas atsižvelgiant į deklaruotą gyvenamąją vietą ir priskirtą seniūniją. Taip pat į tokius prioritetus kaip: ar vaikai turi specialiųjų poreikių, ar toje pačioje mokykloje mokosi broliai ar sesės ir deklaracijos datą. Jeigu įstaigoje yra laisvų vietų, vaikai priimami iš šalia esančios teritorijos.

„Jei tai yra broliai, sesės, žinokite, jie turi pirmenybę. Arba, jei broliai, sesės mokosi mūsų mokykloje, tai yra irgi atskiros eilutės pagal priėmimo tvarką. Turbūt žinote, kad mūsų mokykla kaip tik šiemet yra skirtinguose miesto mikrorajonuose – Šiaurės pr. ir Vilijampolėje. Tuose mikrorajonuose turime skirtingas teritorijas. Pavyzdžiui, jei vienas vaikas yra penktokas, kitas – antrokas arba trečiokas, jie mokosi skirtingose vietose, bet vis tiek teikiama pirmenybė“, – antrino Kauno Suzukio progimnazijos direktorė.

Pirmokas į klasę pateko tik įsikišus institucijoms ir žiniasklaidai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Skelbiama viešai

Reaguodami į kaunietei Simonai nutikusį atvejį, ŠMSM atstovai pabrėžė, kad Kauno Suzukio progimnazijos steigėja yra Kauno miesto savivaldybė. Kaip teigta, kiekviena savivaldybė nusistato priėmimo tvarką į savo mokyklas, remdamasi bendrais ministerijos patvirtintais priėmimo į mokyklas kriterijais. Pasikartota, kad vienas iš svarbiausių momentų – pirmenybė turi būti teikiama gyvenantiems tos mokyklos aptarnaujamoje teritorijoje.

„Priėmimo tvarka turi būti skelbiama viešai mokyklos ar savivaldybės interneto puslapyje. Viešai savivaldybė turi skelbti ir mokyklų aptarnaujamųjų teritorijų sąrašą, kad tėvams būtų aišku, kur kreiptis su prašymu. Nors pagrindinis priėmimas į mokyklas įvyksta birželio mėnesį, neretai nutinka, kad mokinių sąrašai dar keičiasi, atsiranda laisvų vietų, nes tėvai paduoda prašymus ne į vieną mokyklą ir neretai juos atsiima“, – aiškino ŠMSM.

Pedagogės Rūta Gecevičienė ir Asta Gaižutienė, bendradarbiaujančios Vytauto Didžiojo universiteto vykdomoje tarptautinėje Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programoje "Gifted", įsitikinusios, kad, išleidžiant vaiką į mokyklą, šie gebėjimai tikrai ne patys svarbiausi. Specialistės pataria, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir kaip padėti vaikui pasirengti mokyklai.

Kaip parinkti ugdymo įstaigą

Planuojant vaiką leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, svarbu nuspręsti, koks darželis labiausiai tiktų vaikui, ko tėvai tikisi iš ugdymo įstaigos ir joje dirbančių mokytojų.

Svarbu pasidomėti ir kokia ugdymo programa yra taikoma darželyje, kokia metodika vadovaujasi jame dirbantys mokytojai. Tėvai turėtų su tomis programomis susipažinti ir tada bus lengviau apsispręsti, kokį darželį pasirinkti. Yra kelios pagrindinės ugdymo metodikos, pagal kurias dirba Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigos.

Renkantis tam tikros pakraipos darželį reikia atkreipti dėmesį į vaiko gebėjimus ir temperamentą. "Svarbu, kad pasirinkta ugdymo įstaigos metodika atitiktų tėvų vertybes, nuostatas apie vaiko auklėjimą, požiūrį į vaiką, – pabrėžia R.Gecevičienė. – Kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga rengia individualias ugdymo programas, kuriomis vadovaujantis organizuojamas ugdymo procesas. Tai turėtų būti pagrindinis kriterijus apsisprendžiant, į kurią ugdymo įstaigą leisti vaiką."

Svarbu, kad pasirinkta ugdymo įstaigos metodika atitiktų tėvų vertybes, nuostatas apie vaiko auklėjimą, požiūrį į vaiką.

Vaiko adaptacijos niuansai

Kiekvienas vaikas skirtingai išgyvena adaptaciją ugdymo įstaigoje. Tai priklauso nuo vaiko emocinės ir psichologinės būsenos, tėvų požiūrio į ugdymo įstaigą bei mokytoją. Vieniems šis laikotarpis trumpesnis ir lengvesnis, kitiems – ilgesnis ir skausmingesnis. Tačiau vaikas visada turi jausti tėvų meilę, paramą ir apsisprendimą.

Susidūrus su vaiko pasipriešinimu ir nusprendus vaiko į darželį neleisti, kitą kartą vaikas gali patirti dar didesnių sunkumų, nes po pirmos nepavykusios adaptacijos vaikas jau turi neigiamos patirties. Jei tėvai nutarė leisti vaiką į darželį, apsisprendimas turi būti tvirtas ir nekeičiamas. Tėvai turi parodyti vaikui, kad jie pasitiki ugdymo įstaiga ir pedagogais, kurie ugdys jų vaiką.

Pasak R.Gecevičienės, adaptacijos periodu tarp tėvų ir mokytojų turi vykti nenutrūkstamas dialogas, tiek tėvai, tiek pedagogai turi padėti vaikui pasijusti saugiai naujoje aplinkoje. Iškilus klausimų apie ugdymo procesą ar vaiko savijautą ugdymo įstaigoje, tėvai turi nedvejodami kreiptis į pedagogą ir aptarti jiems rūpimus klausimus ar nerimą keliančius nuogąstavimus.

Rūta Gecevičienė.

Sklandus perėjimas

Lietuvoje ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programos tarpusavyje suderintos ir palengvina sklandų perėjimą iš ikimokyklinio į priešmokyklinį ugdymą, o vėliau ir į mokyklą.

A.Gaižutienė sako, kad tiek tėvų, tiek mokytojų užduotis yra sudaryti visas įmanomas sąlygas vaikui patirti sėkmę, o pereinant iš priešmokyklinio ugdymo į pradinį, vaikas turi jaustis savarankiškas, drąsus ir smalsus. Ugdymo įstaiga turi sudaryti sąlygas maksimaliai vaikui atsiskleisti pagal jo galimybes ir gebėjimus.

Lietuvoje priešmokyklinis ugdymas pradedamas teikti vaikui, kai tais kalendoriniais metais, jam sueina šešeri metai. Tačiau priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne anksčiau, nei vaikui sueina penkeri metai.

"Ruošiant vaikus ugdymui priešmokyklinėje grupėje vertėtų laikytis panašių rekomendacijų, kaip ir rengiant darželiui, – pataria A.Gaižutienė. – Priešmokyklinio ugdymo tikslo galima siekti tik kryptingai bendradarbiaujant pedagogams, tėvams (globėjams) ir kitiems specialistams. Tėvai turi padėti pedagogui geriau pažinti vaiką, papasakoti apie jo polinkius, interesus, pomėgius, charakterio ypatybes ir bruožus. Tai padės pedagogui geriau numatyti konkretaus vaiko ugdymo planą atsižvelgiant į vaiko galimybes ir tėvų lūkesčius."

Asta Gaižutienė. 

Neslopinti pažinimo džiaugsmo

Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. pagal galiojantį Švietimo įstatymą priešmokyklinis ugdymas yra privalomas. Tačiau vaiko ugdymas tokioje priešmokyklinio ugdymo grupėje nėra tolygus mokymui.

Pasiruošimas mokyklai nesiejamas vien tik su pažinimo kompetencija, raidžių ar skaičių pažinimu, gebėjimu skaityti ar rašyti. Sėkmingą vaiko raidą patvirtina tolygiai išplėtotos visos vaiko gebėjimų sritys, tačiau ypatingas dėmesys atkreipiamas į socialinę ir emocinę raidą. Nuo vaiko emocinės, socialinės, fizinės brandos, vaiko savarankiškumo, gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti, sugebėjimo užmegzti naujus kontaktus tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais priklauso, kaip jis gebės adaptuotis mokykloje.

Ugdymas priešmokyklinio amžiaus grupėje organizuojamas kaip vientisas procesas, jis neskaidomas į atskiras sritis ar dalykus ir vyksta integruotai. Pabrėžiamas būtinų priešmokyklinio amžiaus vaikų penkių kompetencijų (socialinės, sveikatos, pažinimo, komunikavimo, meninės) ugdymas, o ne specifinės žinios ar siauras tam tikros srities mokėjimas (pvz., raidžių, skaičių rašymas ir kt.).

Pedagogės pataria, kad, atsižvelgiant į tai, ugdydamas priešmokyklinukus mokytojas turėtų vengti tradicinio akademinio mokymo, vaikų sėdėjimo suoluose, nes tai slopina vaikų kūrybiškumą ir pažinimo džiaugsmą.

Tėvai turi padėti pedagogui geriau pažinti vaiką, papasakoti apie jo polinkius, interesus, pomėgius, charakterio ypatybes ir bruožus.

Svarbu stiprinti pasitikėjimą

Vaikas turi tvirtai žinoti, kad tėvai juo tiki ir pasitiki, o susidūręs su iššūkiais jis visada sulauks tėvų palaikymo ir paramos. Šio amžiaus vaikams labai svarbu, jų pasitikėjimas savimi būtų ugdomas fiziškai ir psichologiškai saugioje aplinkoje. Jeigu vaikai nesijaučia aplinkoje saugiai ir užtikrintai, jų pasitikėjimas savimi tik silpsta.

"Svarbu, kad aplinka, kurioje vaikas auga, ugdosi, būtų saugi ir priimtų vaiką tokį, koks jis yra. O jis unikalus, – teigia R.Gecevičienė. – Tiek tėvai, tiek pedagogai turi pastebėti ne tik didelius, bet ir mažus vaiko pasiekimus, nes tai kelia vaiko savivertę. Šio amžiaus vaikams reikia leisti priimti sprendimus savarankiškai, ugdyti jų pasitikėjimą savimi, leisti pasijusti reikšmingiems ir taip motyvuoti eiti pirmyn."

Augdamas tokioje aplinkoje vaikas nebijos kurti, ieškoti, atrasti, eksperimentuoti, klausti ir klysti. Savimi pasitikintis ir klysti nebijantis vaikas pasieks žymiai daugiau, nei galime įsivaizduoti, todėl turime auginti vaikams sparnus, kad jie galėtų skristi.

Vienas prieš visus

"Jis vaikšto po klasę, neatsiklausęs ima kitų daiktus, skriaudžia kitus vaikus, vadina juos necenzūriniais žodžiais, muša. Mokytoja sakė, kad nėra nė vieno jo nepaliesto vaiko", – pasakoja viena mama.

"Be jokios priežasties prieina ir trenkia. Dukra negali prieiti prie mokytojos stalo, nes pirmame suole sėdi jis ir, kai dukra prieina, spiria ir liepia dingti iš čia. Pasiėmęs žirkles rodė visai klasei, kaip nukirpti jai kaklą", – priduria kita.

"Baidykle vadina, siuntinėja. Realiai nevaldomas, jis kasdien darosi agresyvesnis. Buvo pyragų diena, jis iš mokytojos stalčiaus išsitraukė peilį ir mojavo kitiems prieš veidus", – emocijas lieja dar vienas tėvas.

"Tiesiog priėjo ir pradėjo mušti. Atslinko tarp suolų grindimis, priėjo, pašnekėjo su kita mergaite, o po to puolė prie mano sūnaus ir ėmė mušti. Neįmanoma jo suvaldyti. Jis, ką nori, tą daro", – piktinosi dar viena mama.

Taip situaciją pirmoje pradinėje klasėje apibūdina vienos prestižinės Kauno mokyklos tėvai. Jie neslepia, kad dar priešmokyklinėje klasėje pastebėjo, jog vienas berniukas kelia rūpesčių.

Tačiau tėvai tikėjo, kad viskas susitvarkys ir mokyklos administracija žinos, ką daryti. Juk ne pirmas ir ne vienintelis toks atvejis, kai mokyklą pradėjusio lankyti vaiko elgesys kinta, pastebimi iki tol tėvams neužkliuvę veiksmai.

Kai kuriose mokyklose netgi akcentuojama, kad pirmaisiais metais dalis dėmesio mokykloje skiriama ugdymui, o dalis – elgesio taisyklėms, įpročiams formuotis.

"Apmaudu. Rinkau vaikui gerą vardą turinčią mokyklą, tačiau išeina, kad klasėje pamokos nevyksta, vienas kažkas vaikšto, trukdo. Ne visi vaikai sugeba atsiriboti", – piktinosi viena mama.

Vis dėlto pastaroji rūpestį kelianti situacija yra jautresnė – pirmokas yra ne biologinis šeimos vaikas, o globojamas. "Gal jis tikrai patyręs sudėtingų dalykų gyvenime ir nežino, kad kažką pasiekti galima nenaudojant smurto ir netinkamo elgesio", – švelnesni pamąstymai prasprūdo iš berniuko bendraklasių tėvų.

Nevieša pozicija

Kiekvienas tėvas nori savo vaikui saugios ir geros aplinkos, kiekvienas mokytojas – gerų vaikų savo klasėje, kad ugdymo procesas vyktų sklandžiai, kiekviena mokykla – supratingos ir padedančios bendruomenės. Kitokie vaikai, panašiai kaip šiuo minimu atveju, tampa kliūtimi idealiam paveikslui. Dėl to blogai visiems.

"Vaikų teisių specialistės mums paaiškino, kad jis vargšas, jo sunki vaikystė, jis įvaikintas ir reikia jo gailėti. Tai, jeigu jis vargšas, jam viską galima daryti? O ką gali mano vaikas? Nieko. Mano vaiką gali mušti, o jis turi leistis? Ką mokykla gali padaryti, kad mano vaikui būtų geriau?" – pagrįstą nepasitenkinimą išsakė mergaitės, kuriai dažniau nei kitiems klasės vaikams tenka patirti nepageidaujamą berniuko dėmesį, mama.

Vaikų teisių specialistės mums paaiškino, kad jis vargšas, jo sunki vaikystė, jis įvaikintas ir reikia jo gailėti.

"Ta mergaitė tokia pati kaip mano berniukas, todėl taip ir vyksta", – visai nenustebo dėmesio centre atsidūrusi pirmoko globėja. Moteris svarsto padariusi didelę klaidą, kad atvirai pasisakė nesanti biologinė berniuko mama. Moteris neabejoja, kad jei ne globėjos statusas, tokio dėmesio nebūtų.

"Mokykla nori, kad perkelčiau vaiką į kitą įstaigą, kurioje mokosi vaikai, turintys negalią. Tačiau net ir Psichologinės pedagoginės tarnybos išvadose nėra tokių rekomendacijų. Jis yra sveikas vaikas, namuose aš neturiu jokių rūpesčių. Mes keliaujame ir jis kelias valandas gali išsėdėti ramiai. Buvome pas psichologę. Jis visą laiką elgėsi normaliai ir rekomendacijos buvo mokyklai, o ne jam.

Kiekvienoje klasėje yra probleminių vaikų. Tik kiti tėvai nusileidžia ir keičia mokyklas. Ne mes turėtume pereiti į kitą mokyklą, jei mokytojai nepakanka kompetencijos dirbti su tokiu vaiku. Mes išeisime, ateis kitas panašus ir jie vėl spaus greičiau palikti mokyklą", – pastebėjo dėmesio centre atsidūrusio pirmoko globėja.

Ji spėja, kad greičiausiai su tėvų pagalba mokykla siekia atsikratyti jos berniuku. Ankstyvosios vaikystės žaizdos, greičiausiai tokiu kitiems sunkiai suprantamu, nepriimtinu būdu pasireiškia mokykloje.  Menka savivertė, baimė būti paliktam, nes per savo tik prasidedantį gyvenimą septynmetis neteko tėvų. Be to, buvo keli globėjai, kurie persigalvojo ir atsisakė jo.

"Ar kas nors pagalvojo, ką jaučia tas berniukas, kai, baramas už ištepliotą palangę, palyginamas su kiaule, o jį ropojantį keturiomis apibūdina kaip šuniuką? Ar isteriškai į nesėkmę gražiai parašyti raidę reaguojantis vaikas yra blogas?" – retorinius klausimus bėrė globėja.

Vytauto Petriko nuotr.

Rūpinasi, bet neišeina

Ir dar. Į "Kauno dieną" kreipęsi tėvai nurodo, kad globėja nebendradarbiauja. Tačiau neslepia, kad per bendrą vaikų mokymosi laiką buvo dar tik keli susirinkimai ir toli gražu ne visuose susirinkimuose pagrindine tema tapo berniuko padaužiuko linčiavimas. Tik leitmotyvas nesikeičia ir mokyklos administracijos lūpomis – globėja nebendradarbiauja.

"Viską darome, bet globėja neina su mumis į kontaktą. Iš savo pusės mes stengiamės viską daryti, kad apsaugotume kitus vaikus. Atskirai su tuo vaikučiu dirba specialistai. Kviesimės tėvelius, Vaiko teisių apsaugos specialistus, Vaikų gerovės centro "Pastogė" atstovus į bendrą susirinkimą. Pamažu einame į priekį, bet visa, ką mes siūlome, globėjai netinka. Manyčiau, kad vaiką turi globoti ne vienas žmogus, o du. Mes savo vaikus auginame šeimoje, yra ir mama, ir tėtis. Savas vaikas yra savas vaikas, o globojamam, manyčiau, reikalinga ypatinga priežiūra.

Su tuo vaiku dirba psichologas, socialinis darbuotojas, logopedė. Jis lanko socialinių įgūdžių grupę, dailės terapijos grupę, dalyvauja grupiniuose užsiėmimuose. Mažose grupėse vaikas elgiasi gerai. Bet būna, kad jis pabėga. Tikimės ir kitų tėvų pagalbos bei supratimo. Iš mūsų pusės, kas įmanoma, tai ir stengiamės taikyti", – tokią mokyklos poziciją ir rūpestį pirmoku išsakė direktorė.

Mokyklos vadovė, kalbėdama su "Kauno diena", teigė, kad berniukas gerai jaučiasi ir susikaupia mažoje vaikų grupėje. O štai klasėje yra 27 vaikai – visi paklusnūs ir sąmoningi pirmokiukai, todėl jis, netelpantis į standartinius rėmus, kelia rūpesčių.

Vieša paslaptis, kad socialinių pedagogų, psichologų pagalbos šaukiamasi klasėje esant kažkokiam nesklandumui. Jei po trijų susitikimų su šiais specialistais situacija negerėja – kviečiama gerovės komisija. Tačiau turintys vaikų gali paklausti patys savęs: "Ką reiškia žinia apie gerovės komisiją?" Tai reiškia, kad kažkas stipriai prisidirbo ir yra rimta bėda.

Kai vaikai triukšmauja klasėje, kuo mokytojas grasina? Dažniausiai, nesirinkdamas mandagių formų, jis aiškiai išdėsto, kad jei moksleivis neapsiramins, mokytojas kvies socialinę pedagogę. Vėliau vaikai patyliukais šnibždasi, kad tą ar aną kvietė net į gerovės komisiją. Vaikai į tai žiūri kaip į bausmę.

Ar tikrai mokyklose dirbantys socialiniai pedagogai, psichologai, veikianti gerovės komisija yra bausmė? Teoriškai tai turėjo tapti pagalba. Ir dažnai pagalba ne tik mokiniui, jo tėvams, bet ir mokytojui. Juk teoriškai ir mokytojui turėtų rūpėti rasti kontaktą su vaiku.

Turėtume ne atstumti su problemomis susiduriantį suaugusįjį ar vaiką, bet priimti ir padėti jam integruotis į socialinę aplinką, nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ar socialinės padėties.

Atstumti negalima

Vaikų gerovės centro "Pastogė" atstovai, esant šiai situacijai, minimus pagrindinius veikėjus – berniuką ir globėją – žino geriausiai. Jie matė berniuko praeitį, rūpinosi dabartimi, tiki ateitimi. Pernai rugsėjį centro atstovai dalyvavo susitikimuose. Ugdymo įstaigai buvo suteiktos rekomendacijos, kuriomis vadovaujantis vaiko adaptacija mokykloje būtų sklandesnė, siūlyta organizuoti tėvų susirinkimą, kuriame dalyvautų centro atstovai.

Berniuką auginanti šeima su centru bendradarbiauja, atsižvelgia į specialistų rekomendacijas, įvardija kylančius sunkumus, džiaugiasi teigiamais pokyčiais. "Pastogės" darbuotojai pažymi, kad sunkumai ir problemos kyla tik ugdymo įstaigoje.

"Žvelgiant į visą šią situaciją akivaizdu, kad jūsų minima ugdymo įstaiga susidūrusi su iššūkiu ir iki šios dienos nėra išnaudojusi visų Švietimo įstatyme numatytų pagalbos būdų", – pastebi "Pastogės" atstovai.

Pasak specialistų, vienintelis daugumos socialinių problemų sprendimas – integracija ir švietimas. Ne atstūmimas, priešprieša, apatija, bet priėjimas, bendravimas, įtraukimas. Tiek biologinės, tiek globėjų ar įtėvių šeimos susiduria su įvairiais iššūkiais auklėdamos ir ugdydamos vaikus.

"Turėtume ne atstumti su problemomis susiduriantį suaugusįjį ar vaiką, bet priimti ir padėti jam integruotis į socialinę aplinką, nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ar socialinės padėties. Tikėtina, kad priimtas ir neatstumiamas vaikas bei jį auginanti šeima, matydami ir jausdami mūsų visų palaikymą, įveiks visus kylančius sunkumus", –  viliasi "Pastogės" darbuotojai.

Kiekvienas vaikas yra unikalus. Specialistai pabrėžė pareigas, kurias turėtų užtikrinti mokykla: "Tai kiekvieno vaiko poreikius atitinkantis ugdymo ir švietimo pagalbos procesas. Taip pat ugdymo įstaigos pareiga yra užtikrinti ir vaikų saugumą jiems būnant mokykloje."

Raginimai susirūpinti

Ši reali situacija paremta realių pašnekovų pasakojimu, neatskleidžiant duomenų dėl vaiko gerovės, yra rimtas signalas laiku veikti, o ne laukti kai situacija ims slysti iš kontrolės. Spręsti šią problemą buvo pasitelkta ir Kauno pedagoginė psichologinė tarnyba (KPPT). Pirmiausia iš jos globėja mokyklai turėjo pristatyti pažymą apie vaiko intelektinę būklę.

Specialistų išvados buvo palankios berniukui – jokių intelekto sutrikimų nenustatyta. Vaikas gali mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, tačiau rekomendacija – mažesnė klasė. KPPT kartu su "Pastogės" specialistais buvo parengę planą, padėsiantį pakeisti berniuko elgesį. Buvo sutarta – kas ir ką turi daryti bei kaip elgtis, jei situacija blogėja. Tačiau į tarnybą mokyklos administracija nesikreipė. Tik po pirmokų klasės tėvų kreipimosi į įvairias instancijas vėl prisiminta KPPT.

Tarnybai teko vertinti 3 tūkst. vaikų intelektą ir elgesį. Kai kurie ateina pakartotinai vertinti ir dažniausiai jau iš kitos mokyklos, nei mokėsi prieš tai. Visi supranta, kas nutiko.

Specialistai tiki, kad, radus kontaktą, galima tikėtis elgesio pokyčių, tačiau greičiausi niekas nėra to išbandęs šiuo konkrečiu atveju, kad tas berniukas nuolat turėtų žmogų, kuris jam padėtų reguliuoti jo elgesį.

Specialistai ragina susirūpinti mokyklas. Jau dabar kalbama, kad vis daugiau vaikų gimsta turėdami autizmo požymių. Šioje ir kitose mokyklose gali atsirasti vaikų, turinčių ir kitokių bėdų. Tam reikia pasirengti. Turėtų būti labai aiškus ir visiems žinomas algoritmas, ką ir kaip daryti pastebėjus kitokį vaiką.

"Geras mokytojas tiki ne geriausiais, bet tais, kuriais netiki niekas", –  socialiniuose tinkluose rašė kunigas, prisistatantis Beno Lyrio slapyvardžiu.

Komentaras

Raimunda Žiulytė

Pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė

Mums reikia patiems pasimokyti tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Net ir tarnyba turėtų būti didesnė tokiam miestui kaip Kaunas. Reikia mokytis, kaip spręsti sudėtingus atvejus. "Pastogė", mes, globėja ir mokykla. Situacija tokia, kad turime mokytis, nes daugėja vaikų, turinčių  autizmo bruožų ir kt. Reikia turėti ir nusiraminimo kambarį, organizuoti išvykas. Privalome tai daryti, nes kitaip bus labai blogai.

Mokykla, kuri neturėjo patirties koreguoti vaiko elgesį, nežino, ką daryti, ir norėtų pervesti vaiką į kitą įstaigą. O kodėl nenorėti, nes iš tikrųjų trukdo, nors neturi jokių intelektinių indikacijų trukdyti. Čia, tarnyboje, jis buvo angeliukas ir jei ne mokyklos charakteristika, nepagalvotum, kad tas vaikas ką nors blogo gali daryti.

Jis sveikas, tik psichologiškai sužalotas, traumuotas ir labai lengvai išprovokuojamas. Jis nesaugus, nėra tikras, ar jį įsivaikins. Jis nuolat sulaukia neigiamus atsiliepimus iš mokyklos, jį nuolat aptarinėja, o jis turi aiškintis.

Kai pasiimi vaiką kaip žvėriuką, pradžia niekam nebūna lengva. Tačiau globėja teigia, kad susitvarkė. Pagal tai, ką girdėjau, turėtų būti labai sunku, nes vaikui reikia ilgalaikės pagalbos. Tokios traumos, kaip tėvų netekimas, gydomos labai ilgai. Tokiais atvejai neužtenka mokyklos psichologo ar net tarnybos psichologo – tai ilgalaikis psichoterapeuto darbas.

Yra problema su visais vaikais, kurie dar laukia globos, įvaikinimo, kurie gyvena namukuose ir yra sulaikomi, o mes tik siunčiame dokumentus į teismus, nes jie nusikalsta.

Elgesys sudėtingas ir jį taisant reikia didelės meilės ir didelės kantrybės. Didelė klasė ir pavargusi mokytoja – ne visai ta vieta, kurioje tvarkomas traumuoto vaiko elgesys.

Mokykla per pasyviai elgėsi bendradarbiaudama su klasės tėvais. Metus nesiėmė kažkokių veiksmų, nebandė ieškoti to, kas padėtų pasitaisyti, koreguoti elgesį.

Švietimo ministerija, pateikdama rekomendaciją vaikams, turintiems specialiųjų elgesio poreikių, skirti ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose, papildomų lėšų tam neskyrė. Šio vaiko atveju mokytojo padėjėjo reikėjo jau nuo priešmokyklinės klasės kokiems trejiems metams, nors pagal indikacijas mokytojo padėjėjas jam nepriklauso.

Kaip BNS informavo Vilniaus savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento vadovė Alina Kovalevskaja, iš viso mokytis pirmosiose klasėse sostinėje šiemet sulaukta 6342 prašymų, iš jų pakvietimų dar laukia 570 būsimųjų pirmokų.

„Tėvelius, kurie dar nėra gavę kvietimo vaikams mokytis Vilniaus miesto mokyklose pagal pradinio ar pagrindinio ugdymo programas, norime informuoti, jog priėmimas mokytis dar tęsiamas. Mokyklų mokinių priėmimo komisijos pakartotinai rinksis birželio 15–16 dienomis. Pirmiausiai bus nagrinėjami asmenų, negavusių nė vieno pasiūlymo mokytis, prašymai“, – sakė A. Kovalevskaja.

Anot jos, tėvai patvirtinti kvietimus galės nuo birželio 17 iki 20 dienos. Jeigu liks moksleivių, nesulaukusių nė vieno pakvietimo į norimas mokyklas, jie dar dalyvaus papildomame priėmime rugpjūtį. Tuomet jie turės koreguoti anksčiau pateiktą prašymą ir rinktis iš visų sostinėje mokyklų.

A. Kovalevskaja pažymi, kad dalis tėvų, pateikusių prašymus į dvi ar tris ugdymo įstaigas, trečiadienį dar nebuvo patvirtinę kvietimų ir tai galėjo padaryti iki trečiadienio vidurnakčio. Neatlikus šio veiksmo, vaikui automatiškai bus priskirta vieta pirmiausiai nurodytoje ugdymo įstaigoje.

Pateikusiesiems tik vieną prašymą ir gavusiesiems vietą mokykloje tvirtinti kvietimų nebereikia, jie turėtų tik atvykti į mokyklą pasirašyti sutarties.

Už švietimą atsakinga Vilniaus vicemerė Edita Tamošiūnaitė BNS sakė, kad vietų turėtų dar atsirasti, kai tėvai baigs tvirtinti prašymus. Anot jos, pernai į pirmąsias klases per pirmąjį priėmimą nepateko daugiau nei 1600 vaikų.

Nenumatytus atvejus dar spręs savivaldybės komisija, tačiau vicemerė garantavo, kad visi pirmokėliai į ugdymo įstaigas bus priimti, tik nebūtinai į norimas.

„Aišku, pagal įstatymą yra tokia prievolė ir ją turime vykdyti. Taip, į tą norimą mokyklą tėvai siekia patekti, bet (vaikai patenka – BNS) pagal priskirtą teritoriją“, – sakė E. Tamošiūnaitė.

Iš viso šiemet savivaldybė sulaukė beveik 12,3  tūkst. prašymų mokytis sostinės mokyklose nuo rugsėjo 1-osios. Į 5-ąją klasę pateikti 1775 prašymai, kvietimų kol kas negavo 247 vaikai, į 9-ąją klasę mokyklose pretendavo 2925 vaikai, nepatvirtinti 132 prašymai. Į 11-ąją klasę patvirtinti visi 372 prašymai, jie turėtų sulaukti kvietimų mokytis iki birželio pabaigos.

Tarp darželinukų taip pat ne visi užsitikrino vietas – nuo rugsėjo 1-osios į darželius priskirta apie 7400 vaikų. Iki gegužės pabaigos sutarčių dar nepasirašė 850 tėvų, į šias laisvas vietas priskirti eilėje darželių laukę vaikai.

Anot E. Tamošiūnaitės, laukiančiųjų eilėse gegužę dar buvo apie 2 tūkst., tačiau artėjant rugsėjui tikimasi, kad šis skaičius sumažės, nes savivaldybė rengiasi atidaryti dar po kelias darželinukų grupes keliose įstaigose.

Pasak vicemerės, tarybai artimiausiu metu pritarus, Naujuosiuose Verkiuose Popieriaus gatvėje bus perkamas privataus darželio pastatas, kur nuo rugsėjo tikimasi įkurti savivaldybės darželį. Jame būtų apie dešimt veikiančių grupių – apie 140 vietų darželinukams, vedamos derybos dėl darželinukų grupių įsteigimo Įsrūties gatvėje Pilaitės seniūnijoje ir Žirmūnų gatvėje esančiose patalpose, kur veikė privatūs darželiai – čia tikimasi sukurti po tris darželinukų grupes arba per 80 vietų.

„Mėnesį, pusantro tie priėmimai dar vyks, ir manome, kad vaikai beveik visi paklius. Gal ir ne į tą pirmąjį pasirinkimą, bet ten, kur yra laisvų vietų, mes raginame tėvus pateikti prašymus“, – tikino E. Tamošiūnaitė.

„Norėčiau, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę pasimokyti. Labai noriu, kad neprapultų vaikai ir ateities kartos ateitis pasaulyje. Tai reali grėsmė“, – BNS sakė vienas iš idėjos iniciatorių, Vilniaus miesto mero patarėjas Povilas Poderskis.

Pasak jo, programavimo įgūdžiai tampa ne mažiau svarbūs nei kalbų ar matematikos pagrindai.

Pasak P.Poderskio, sulaukus palaikymo ir subūrus komandą žmonių, jau turinčių patirties mokant vaikus programuoti, pirmokams mikrokompiuterius padovanoti bus siekiama jau kitąmet.

„Nusprendėme, kad tai turėtų būti kitų metų rugsėjo pirmąją – visi pirmokai gautų tuos įrenginius atėję į mokyklą“, – sakė P.Poderskis.

Mikrokompiuteriais vadinami nedideli ir palyginti pigūs įrenginiai, kuriuose pagrindiniai kompiuterio komponentai integruoti į vieną plokštę. Prie jų gali būti jungiami kiti komponentai, išplečiantys tokių kompiuterių galimybes.

Pasak P.Poderskio, nuo įprastų kompiuterių ir kitų šiuolaikinių išmaniųjų prietaisų mikrokompiuteriai skiriasi tuo, kad jie skirti turinio kūrimui, o ne jo vartojimui.

„Gavęs tą kompiuterį tu neturi jokio kito pasirinkimo, tik kažką kurti su juo. Ir tai būtent ir yra mokymosi įrankis, kuris gali padėti išmokti programavimo. Aišku, teisingai pastebėta, kad tai negali būti tik gabaliukas geležies – turėtų būti mokymo programa. Idealiu atveju, duotume visą gražų paketą moksleiviui ir ten būtų instrukcija, pavyzdžių, informacija apie tai, kur jis gali rasti daugiau informacijos, apie tai, kur yra saugios erdvės jam dirbti, nes mes taip pat galvojame apie skurdesnius, socialinės rizikos šeimų vaikus, kad jie galėtų tuo užsiimti dienos centruose, kad būtų bibliotekose, mokyklose atviros erdvės, kur vaikai galėtų ateiti ir gauti pagalbą“, – sakė jis.

Mikrokompiuterį moksleiviai galėtų mokytis prijungti prie įvairių įrenginių, susikonfigūruoti jį taip, jog galėtų žaisti žaidimus. Tai nebūtų vien tik programavimui skirtas prietaisas: jo galimybės galėtų būti išnaudotos ir kuriant menines instaliacijas. Idėjos autoriai tikisi, kad mikrokompiuteriai padėtų moksleiviams suprasti, kad programavimas gali būti pritaikomas pačiose įvairiausiose veiklose.

Pasak P.Poderskio, su šiuo įrenginiu prisijungti prie interneto nebūtų paprasta, tam reikėtų papildomų žinių. Todėl, jo nuomone, papildomų saugumo problemų tokių įrenginių naudojimas neturėtų sukelti.

Šiuo metu galvojama, kokio gamintojo technologiją pasirinkti ir kokius komponentus įtraukti į paketą, kurį gautų moksleiviai. Vieno mikrokompiuterio kaina turėtų siekti apie 30 eurų, kol kas svarstoma rinktis „Raspberry Pi“ modelio mikrokompiuterius.

Skaičiuojama, kad norint tokiais įrenginiais apdalinti 90 tūkst. vaikų, reikėtų apie pusantro milijono eurų. Kainuotų ir mokomosios medžiagos, apipavidalinimo parengimas, už darbą mokėti planuojama ir vaikus konsultuosiantiems specialistams.

P.Poderskio teigimu, prie iniciatyvos finansavimo prisidėti norą pareiškė informacinių technologijų bendrovės, kitos verslo įmonės.

„Mes ieškotume ilgalaikių partnerių, kurie prisidėtų prie to projekto, remtų ir tie pinigai būtų renkami kasmet ir tai taptų gražia tradicija didesnėms korporacijoms ir užtikrintų finansavimą. Mes taip pat nusprendėme, kad tie, kurie dirbs prie šio projekto, tai nebus savanoriškais pagrindais iš geros dūšios, bet jie turės gauti už darbą atlyginimą. Todėl mums reikės tų pinigų administracijai, mokymams“, – sakė P.Poderskis.

Artimiausi šios iniciatyvos vykdytojų laukiantys darbai – diskusijos dėl geriausio technologinio sprendimo ir projektui įgyvendinti reikiamų lėšų rinkimas, užsakymo derinimas su pasirinktu gamintoju. Iniciatyvos autoriai tikisi, kad ją įgyvendinti padės ir savivaldybės. Kol kas palaikymą šiam projektui yra išreiškęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Nenumaldomai artėjant mokslo metams, Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pataria, kaip elgtis, kad naujas gyvenimo etapas būsimam pirmokui nekeltų streso. 

Pasiruošimas mokyklai neapsiriboja vien tik ugdymo įstaigos pasirinkimu ar mokyklinių prekių pirkimu. Tėvai arba globėjai, išleidžiantys į mokyklą savo vaikus, dažnai susimąsto, ar jie jau tam pasirengę. Psichologų nuomone, vaiko gebėjimas rašyti, skaityti ar skaičiuoti dar negarantuoja, kad pirmokas greitai adaptuosis mokykloje. Labai svarbu atkreipti dėmesį į vaiko brandumą, savarankiškumą bei sugebėjimą užmegzti naujus kontaktus tiek su suaugusiais, tiek su vaikais. Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pataria tėveliams, kaip palengvinti vaiko adaptacinį periodą mokykloje.

Pirmiausia, tėvams reikėtų kartu su atžala užsukti į naują mokyklą anksčiau, negu pradės ją lankyti. Nuveskite vaiką į naują vietą, pavaikščiokite koridoriais, susipažinkite su auklėtoja. Vaikas pripras prie minties, kad lankys mokyklą, ir žinos, kas jo laukia.

Atkreipkite dėmesį, kokios nuotaikos vaikas išeina į ugdymo įstaigą ir kokios iš jos grįžta. Uždaresni vaikai kartais nedrįsta pasipasakoti, su kokiais sunkumais susiduria. Atidesni tėveliai gali pastebėti, kad pasikeitė vaiko elgesys ar emocijos (nenori eiti į mokyklą, verkia) bei atsiradę somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai).

Paklauskite vaiko, kaip sekėsi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Atminkite, kad vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus. Tiesiog pabandykite įsijausti į savo vaiko situaciją. Vaikui, pradėjusiam naują etapą, lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais.

Pradinukas, ypač pirmokėlis, dažnai naujoje mokykloje jaučiasi nesaugus. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, derėtų dažniau bendrauti su mokytoja. Tėvai neturėtų vengti paklausti, kodėl vaikas grįžta namo liūdnas, kaip jis jaučiasi klasėje, ar mėgsta žaisti su vaikais pertraukų metu.

Pasistenkite nenuvertinti savo atžalos. Tokie žodžiai kaip „tu nieko nesugebi gerai padaryti“, „ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?“ tik padidina vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi. Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės tokiais klausimais kaip „ar labai bijai eiti į mokyklą?“ ir kt. Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės.

Uždaresniam, drovesniam vaikui tiktų žaidimas nupiešti mokyklą, draugus ar auklėtoją ir pasikalbėti apie tai su tėvais. Piešdamas vaikas ne tik išlieja savo emocijas, bet ir iš naujo išgyvena tam tikras situacijas. Drąsesniam, judresniam, aktyvesniam vaikui, kuriam gali būti sunku išbūti visą dieną vienoje vietoje, galite pasiūlyti aktyvų užsiėmimą po pamokų, tokiu būdu padėdami jam atsikratyti įtampos ir sukaupto per dieną nerimo.

Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras primena, kad kiekvienas vaikas yra individuali asmenybė, visiems reikia skirtingo laiko tam, kad prisitaikytų prie naujos situacijos, o tėvų palaikymas ir supratimas padės pirmokui sėkmingiau pradėti mokslo metus.

Daugiau nei šimtas į pirmą klasę pradedančių eiti moksleivių paskutinę vasaros dieną susirinko savivaldybės didžiojoje salėje. Vaikams iš daugiavaikių šeimų surengtoje šventėje kiekvienas būsimas pirmokas sveikinimų sulaukė iš Kauno mero Visvaldo Matijošaičio.

„Nuo pirmos klasės visada girdėdavau iš savo mamos, jog mokaisi ne kitiems, o tik sau. Ir kad visas gyvenimas priklausys nuo to, kaip mokais dabar. Atsiminkite tai ir stenkitės kasdien“, – susirinkusius pirmokus ir jų tėvelius sveikino V. Matijošaitis.

Kartu su miesto tarybos nare Aušra Papirtiene ir visuomenine patarėja Virginija Rupainiene Kauno vadovas visiems vaikams įteikė simbolines dovanėles – pirmoko dienoraštį ir piešimo reikmenis.

Vaikus ir jų tėvelius linksmino Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos kolektyvas „Linksmasis Do“ (vadovė Jūratė Miliauskaitė).

Čia pat rugsėjo pirmoji. Tai vienas iš svarbiausių besiruošiančio į pirmą klasę vaiko gyvenimo etapų. Kaip teisingai pertvarkyti dar visai neseniai buvusio mažamečio, bet jau po dienos kitos tapsiančio pirmoku, kambarį, kad atnaujintas interjeras padėtų jam greičiau pereiti ir prie naujo savo statuso.

Klauskite vaiko nuomonės

Be jokios abejonės, reikalingos interjero permainos besiruošiančio į pirmą klasę vaiko kambaryje. Būti pirmaklasiu – tai ypatingas ir naujas vaiko veiklos ir gyvenimo etapas. Todėl svarbu, kad tai atsispindėtų ir atnaujinant jo kambarį. Būsimo pirmokėlio gyvenamosios erdvės sprendimai yra ir vienas iš būdų jo sėkmingo vidinio pasaulio vystymosi bei sėkmingo prisitaikymo prie naujų sąlygų ir aplinkos įgyvendinimas. Žinia, šis vaiko gyvenimo etapas paprastai nėra lengvas.

Todėl prieš pertvarkant būsimo pirmokėlio kambarį reikėtų pirmiausiai paklausti, ko jis norėtų. Dar geriau, jei jis savo akelėmis matytų, kaip keičiasi jo kambarys. Nereikia būti vaikų psichologu norint suprasti, kad atsižvelgus į atžalos nuomonę galima išvengti ne tik jo kaprizų, nepasitenkinimo, ašarų, bet apskritai streso. Tačiau kambarys turėtų būti atnaujinamas ne vienu ypu, o pamažu keičiant vieną interjero detalę kita.

Žinia, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, jis jaučiasi jau suaugusiu. Todėl bet kurio vaiko paklausus, ar jis norėtų kambario, panašaus į jo tėvelių, pritariamai linktelės galva. Tai reiškia, kad vaiko kambaryje ant darbo stalo turi gulėti nebe pasakų knygelė ar piešimo sąsiuvinis, o turėtų būti pastatytas kompiuteris. Kad ant sienos kabėtų ne paveikslas su zuikučiais, voveraitėmis ar gėlėmis, o televizorius. Tai suteikia galimybę vis dėlto dar mažam žmogučiui parodyti savo iniciatyvą, išreikšti norus ir tuo pačiu pajusti atsakingumą. O tai, be jokios abejonės, teigiamai atsilieps ir jo brandai.

Pagrindinė erdvė – darbo stalo zona

Pertvarkant vaiko ar vaikų kambario erdves taip pat vertėtų nepamiršti, kad pagrindine kambario zona turėtų tapti darbo stalas, kur vaikas galės ruošti pamokas. Todėl, suprantama, reikia itin kruopščiai parinkti vaikui stalą ir kėdę, atsižvelgiant į jo individualias psichofiziologines ypatybes. Tai yra reikia turėti omenyje jo kūno sudėjimą, ūgį, regą. Taip pat – ar jis dešiniarankis, ar kairiarankis. Todėl vienas iš svarbiausių veiksnių – tinkamai įrengti apšvietimo zonas.

Aišku, geriausia, kad atžalos darbo vieta būtų prieš langą arba kuo arčiau lango. O kai vaikas atsisės prie darbo stalo, jo akiratin neturėtų patekti žaisliukai ar net žaidimų zona. Kitaip tariant, kad būsimasis pirmokėlis nematytų daiktų, blaškančių jo dėmesį, ir trukdytų susikaupti bei gerai atlikti užduotis. Priešingu atveju –žaisliukus reikia pašalinti iš darbo zonos ir atrasti jiems atskirą vietą. Dar geriau sudėti juos į spintą.

Įsidėmėkite, kad pašaliniai vaiko daiktai neturi matytis atvirose erdvėse arba mėtytis, kur papuolė. Tai nereiškia, kad iš vaiko atimama galimybė žaisti. Mergaitės ir toliau galės žaisti su lėlėmis, o berniukai – su mašinytėmis. Tiesiog reikėtų numatyti jiems poilsio ir žaidimų zonas.

Be to, kuriant pirmokėlio darbo zoną būtina numatyti vietas ir mokyklinėms priemonėms susidėti: vadovėliams, sąsiuviniams, pieštukams ir taip toliau. Kad viskas būtų po ranka, lengvai pasiekiama. Tai vaikui suteiks organizuotumo ir stimulo palaikyti tvarką.

Kambario pertvarkymas – tai ne esminiai pokyčiai

Taip pat vertėtų pakeisti būsimo pirmaklasio kambaryje tapetus su animacinių filmų herojais, drugeliais, meškiukais, peliukais ir kitais ryškiais piešiniais. Žinoma, jam pritarus. Be to, svarbu laikytis principo: kambario pertvarkymas – tai ne esminiai pokyčiai vaiko gyvenime. Juk iki tol jūsų įpėdinio kambarys buvo jo saugios ir nerūpestingos vaikystės vieta. Todėl atžalos gyvenamoji erdvė – kambario sienų ar baldų spalvos turėtų būti atnaujinami priimant individualius sprendimus. Bet jei vis dėlto sunku apsispręsti, kurią spalvą geriau parinkti savo vaikui ar vaikams, čia jau reikėtų atsižvelgti į jų lytį.

Taigi berniuko kambariui labiau tiktų žalia spalva ir įvairiausi jos atspalviai. Mat sodriai žalia spalva padeda žmogui susikaupti, sutelkti dėmesį ir tuo pačiu neerzina. Greičiau priešingai – ramina ir pakelia nuotaiką. Beje, jei teko atkreipti dėmesį, dėl tos pačios priežasties biurų kabinetų ir bibliotekų sienos neretai nudažomos rusvai žalsva spalva.

Bet tai nereiškia, kad berniuko kambarys turėtų pavirsti džiunglėmis. Užtenka ir kelių šios spalvos akcentų. Žalia spalva gali būti nudažyta tik viena kambario siena prieš stalą, kur vaikas pasikabins pamokų tvarkaraštį. Taip pat gali būti ryškiai žalios ar žalsvos spalvos baldai, stalas arba užuolaidos.

Tuo tarpu būsimai pirmokėlei mergaitei labiausiai tinka rožinė spalva – pradedant nuo minėtos spalvos sienų, baigiant, baldais, užuolaidomis, užtiesalais ar pagalvėlėmis.

O jei viename kambaryje gyvena broliukas ir sesutė, reikėtų rinktis vadinamąją neutralią skirtingoms lytims spalvą – žydrą, melsvą ar minėtą žalsvą.

Kompiuteris – nuošaliau darbo stalo

Iš tikrųjų geriau, kad vaiko kambaryje nebūtų televizoriaus. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie tėvų miegamąjį. Nes šeimos gyvenimas turi vykti pagrindiniame kambaryje, kur visi susėda prie vieno televizoriaus. Žinia, neretai būna taip, kad kiekvienas užsidaro savo kambaryje ir žiūri savo televizorių. Tai tikrai nepadeda susitelkti šeimai, bendrauti ir atvirai kalbėtis. Juo labiau, jei vaikas ruošiasi eiti į pirmą klasę.

Ko gero, kompiuteris – vienintelė išimtis, nes itin reikalingas mokantis. Žinau, kad kai kurie tėvai laiko kompiuterį „neutralioje zonoje“ – svetainėje. Bet jei vis dėlto tokios galimybės nėra ir reikia pastatyti kompiuterį vaiko kambaryje, tai geriau, kad jis stovėtų kiek nuošaliau rašomojo stalo. Kitaip tariant, kad vaikui netrukdytų pasidėti ant stalo knygas ir sąsiuvinius bei ruošti pamokas. Iš tikrųjų, gal ir per anksti asmeninis kompiuteris pirmaklasiui.

Užtat būsimo pirmokėlio kambarį gali papuošti didelis laikrodis arba plakatas ant sienos su jo dienotvarke. Tai padės vaikui greičiau priprasti prie naujo gyvenimo ritmo: lengviau atsikelti ir ruoštis į mokyklą. Mat kasdien matydamas ant sienos, ką jam reikia šiandien nuveikti, padarys tai per daug neraginamas tėvų. Be kaprizų ir ašarų. O laikrodis padeda organizuoti savo laiką, moko būti punktualiu.

Sienos dekoruojamos su įvairiais informacijos šaltiniais

Be to, kurią nors vaiko kambario sieną galima dekoruoti ir didžiuliais plakatais su daugybos lentele, lietuvių ir anglų kalbos abėcėle, geografijos žemėlapiu. Arba pastatomu gaubliu ir kita informacija, padedančia vaikui mokytis mokykloje. Juk mokslininkų atliktais tyrimais įrodyta, kad žmogus 90 proc. informacijos priima per regą. Aišku, tai nereiškia, kad vienu metu reikėtų sukabinti išvardintus informacijos šaltinius. Priešingai – juos retsykiais kaitalioti. Taip pirmokėlis geriau įsidėmės ir niekada nepamirš.

Taip pat siūlyčiau net ir vaiko kambaryje pakabinti veidrodį. Nesvarbu, berniuko ar mergaitės. Juk tiesiai sėdėti, būti tvarkingu nepriklauso nuo lyties. Be to, veidrodis yra ir puikus savojo „aš“ formavimo šaltinis. Žinia, nuo to priklauso ir augančio vaiko savivertė. Suprantama, veidrodis turėtų būti pakabintas ne darbo, o poilsio ar žaidimų zonoje. Geriau – viso vaiko ūgio.

Таip pat patartina atrasti vietą vaiko kambaryje, kur būtų galima įrengti jo kūrybinių darbų ekspoziciją. Pavyzdžiui, atžalos pieštus piešinėlius sukabinti ant sienos arba sudėlioti ant lentynėlių jo lipdinius iš plastilino. Tai dar vienas puikus vaiko kambario dekoravimo būdas. Be to, tėvelių pagyrimas tik paskatins jį geriau mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo.

Rugsėjo 1-ąją mokyklos duris pirmą kartą pravers tūkstančiai pirmokų, kuriems ši diena be džiaugsmo atneš ir nerimą, o gal net baimę. Pirmokų tėveliams bei globėjams taip pat prasidės naujas šeimos gyvenimo etapas, keliantis ne tik teigiamas emocijas, bet ir rūpesčius. Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pataria, kaip tam pasiruošti iš anksto.

Pasiruošimas mokyklai neapsiriboja vien tik ugdymo įstaigos pasirinkimu ar mokyklinių prekių pirkimu. Tėvai arba globėjai, išleidžiantys į mokyklą savo vaikus, dažnai susimąsto, ar jų atžalos jau tam pasirengusios. Mokymasis – kokybiškai nauja veikla vaikui, su naujais nepažįstamais žmonėmis, kitokiu gyvenimo ritmu bei dienos režimu. Psichologų nuomone, vaiko gebėjimas rašyti, skaityti ar skaičiuoti dar negarantuoja, kad pirmokas greitai adaptuosis mokykloje. Labai svarbu atkreipti dėmesį į vaiko brandumą, savarankiškumą bei sugebėjimą užmegzti naujus kontaktus tiek su suaugusiais, tiek su vaikais. Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologė R. Vaitkienė pataria tėveliams, kaip palengvinti vaiko adaptacinį periodą mokykloje.

Tėvams reikėtų kartu su atžala užsukti į naują mokyklą anksčiau, negu pradės ją lankyti. Nuveskite vaiką į naują vietą, pavaikščiokite koridoriais, susipažinkite su auklėtoja. Vaikas pripras prie minties, kad lankys mokyklą, ir žinos, kas jo laukia.

Atkreipkite dėmesį, kokios nuotaikos vaikas išeina į ugdymo įstaigą ir kokios iš jos grįžta. Uždaresni vaikai kartais nedrįsta pasipasakoti, su kokiais sunkumais susiduria. Atidesni tėveliai gali pastebėti, kad pasikeitė vaiko elgesys ar emocijos (nenori eiti į mokyklą, verkia) bei atsiradę somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai).

Paklauskite vaiko, kaip sekėsi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Atminkite, kad vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus. Tiesiog pabandykite įsijausti į savo vaiko situaciją.

Vaikui, pradėjusiam naują etapą, lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais.

Pradinukas, ypač pirmokas, dažnai naujoje mokykloje jaučiasi nesaugus. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, derėtų dažniau bendrauti su mokytoja. Tėvai neturėtų vengti paklausti, kodėl vaikas grįžta namo liūdnas, kaip jis jaučiasi klasėje, ar mėgsta žaisti su vaikais pertraukų metu.

Pasistenkite nenuvertinti savo atžalos. Tokie žodžiai kaip „tu nieko nesugebi gerai padaryti", „ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?" tik padidina vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi.

Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės tokiais klausimais kaip „ar labai bijai eiti į mokyklą?" ir kt. Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės.

Uždaresniam, drovesniam vaikui tiktų žaidimas nupiešti mokyklą, draugus ar auklėtoją ir pasikalbėti apie tai su tėvais. Piešdamas vaikas ne tik išlieja savo emocijas, bet ir iš naujo išgyvena tam tikras situacijas.

Drąsesniam, judresniam, aktyvesniam vaikui, kuriam gali būti sunku išbūti visą dieną vienoje vietoje, galite pasiūlyti aktyvų užsiėmimą po pamokų, tokiu būdu padėdami jam atsikratyti įtampos ir sukaupto per dieną nerimo.

Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras primena, kad kiekvienas vaikas yra individuali asmenybė, visiems reikia skirtingo laiko tam, kad prisitaikytų prie naujos situacijos, o tėvų palaikymas ir supratimas padės pirmokuisėkmingiau pradėti mokslo metus.

Šalies švietimo įstaigose prasideda nauji mokslo metai. Kiekvienam pirmokui skiriama Švietimo ir mokslo ministerijos dovana – Pirmoko pasas.

Pirmoko pase trumpai ir žaismingai supažindinama su Lietuvos gamta, kalba, miestais, kariuomene, gretimomis šalimis, pateikiama faktų iš Lietuvos istorijos, Lietuvos himnas, papasakojama apie svarbiausius Lietuvos simbolius – Vytį ir vėliavos spalvų reikšmę.

Pirmokėliai čia suras ir patarimų, kaip saugiai elgtis kelyje ar gatvėje, ir kt. Kaip ir ankstesniuose pasuose, bus galimybė pasižymėti svarbiausius pirmųjų mokymosi metų įvykius, įsiklijuoti savo ir klasės nuotraukas, – ir ne tik pirmoje klasėje, bet ir visus 12 mokslo metų.

Atskiras puslapis skirtas lietuviškoms mokykloms užsienyje. Keli šimtai pirmokų pasų kaip valstybės dovana šiemet iškeliaus į lietuviškas mokyklas 31 užsienio šalyje.

Pirmuosius Lietuvos pirmoko pasus gavo vaikai, mokyklos duris atvėrę 2004 m.