NASA vadovas atradimą pavadino „kol kas reikšmingiausiu įvykiu“ ieškant nežemiškos gyvybės.

Sąlygos šioje kaimyninėje planetoje dažnai pavadinamos pragariškomis: dienomis temperatūra Veneroje būna tokia aukšta, kad išsilydytų švinas, o atmosferą sudaro beveik vien anglies dvideginis.

Tačiau ekspertų komanda Veneros atmosferoje aptiko fosfino pėdsakų. Šios degios dujos Žemėje dažnai susidaro yrant organinei medžiagai.

Mokslininkai Havajuose ir Čilės Atakamos dykumoje esančiais teleskopais stebėjo išorinį Veneros debesų sluoksnį maždaug 60 km virš paviršiaus.

Žurnale „Nature Astronomy“ komanda pabrėžė, jog fosfino buvimas dar neįrodo, kad Veneroje esama gyvybės.

Tačiau turint galvoje, kad Veneros debesys yra labai rūgštūs ir greit sunaikina fosfiną, tyrimas parodo, kad kažkas ten vis sukuria šios medžiagos.

Norėdami tai paaiškinti mokslininkai sukūrė kelis modelius ir padarė išvadą, kad jų tyrimas pateikia įrodymų „dėl anomalių ir nepaaiškintų cheminių“ reiškinių Veneroje.

Pagrindinė tyrimo autorė Jane Greaves (Džein Grivs) iš Kardifo universiteto Fizikos ir astronomijos mokyklos naujienų agentūrai AFP sakė, kad vien fosfino buvimas neįrodo gyvybės mums artimoje planetoje.

„Nemanau, kad galime taip sakyti: net jei kokioje nors planetoje yra daug fosforo, joje gali nebūti kokių nors kitų gyvybei svarbių dalykų, kokio nors kito elemento, arba sąlygos gali būti per karštos, per sausos“, – sakė ji.

J. Greaves pridūrė, jog tai pirmas kartas, kai kokioje nors Žemės grupės planetoje, išskyrus Žemę, buvo rasta fosfino.

Fosfino atradimą Veneroje gyrė NASA administratorius Jimas Bridenstine'as (Džimas Braidenstainas), kuris tviteryje parašė: „Laikas suteikti prioritetą Venerai.“

„Gyvybė Veneroje? Fosfino, anaerobinės biologijos šalutinio produkto, atradimas yra kol kas reikšmingiausias įvykis kaupiant argumentus dėl gyvybės už Žemės ribų“, – rašė jis.

Keli tyrime nedalyvavę ekspertai, kaip ir patys tyrimo autoriai, sutinka, kad išvados labai įdomios, bet dar toli gražu nėra pirmasis gyvybės kitoje planetoje įrodymas. Pasak jų, išvados neatitinka standarto „ypatingiems pareiškimams reikia ypatingų įrodymų“, kurį nustatė velionis astronomas Carlas Saganas (Karlas Seiganas), dar 1967-aisiais spėliojęs apie galimą gyvybę Veneros debesyse.

Keista gyvybė

Ieškant nežemiškos gyvybės vienas svarbus metodas yra ieškoti biologinių procesų cheminių „parašų“. Viename Havajų bare susirinkę trys astronomai kaip tik ir nusprendė tokiu kampu pažvelgti į artimiausią kaimyninę planetą: ieškoti fosfino, kurio molekulę sudaro trys vandeninio atomai ir vienas fosforo atomas.

Žemėje fosfinas gali susidaryti tik dviem būdais: pramoniniu (šios dujos buvo gaminamos kaip cheminis ginklas per Pirmąjį pasaulinį karą) ir per menkai išstudijuotus gyvūnų ir mikrobų gyvybinius procesus.

Fosfino randama dumble vandens telkinių dugne, tokių gyvūnų kaip barsukai žarnyne, pingvinų išmatų krūvose, sakė vienas tyrimo autorių, Londono Imperijos koledžo astrofizikas Davidas Clementsas (Deividas Klementsas).

Bendraautorė Sara Seager (Sara Siger), Masačusetso technikos instituto (MIT) planetų specialistė, sakė, kad buvo išstudijuotos visos kitos galimybės ir visos jos – ugnikalniai, žaibai, maži meteoritai – buvo atmestos. „Nė vieno mūsų nagrinėtų procesų metu negalėtų pasigaminti toks fosfino kiekis, kuris paaiškintų mūsų komandos išvadas“, – sakė ji.

Taigi, lieka gyvybė.

Astronomai kelia prielaidas dėl to, kaip nesvetingoje planetoje, kur temperatūra prie paviršiaus yra maždaug 425 Celsijaus laipsniai, kur nėra vandens, o atmosferoje daug sieros rūgšties, galėtų egzistuoti gyvybė.

“Venera yra pragaras. Venera yra tarsi blogoji Žemės dvynė, – sakė D. Clementsas. – Kažkas Veneroje aiškiai pasisuko bloga, labai bloga linkme. Tai nevaldomo šiltnamio efekto auka.“

Tačiau taip yra prie planetos paviršiaus.

Pasak S. Seager, kokia nors keista gyvybė galėtų egzistuoti 50 km virš paviršiaus, tirštuose anglies dvideginio debesyse, kur laikosi maždaug kambario ar kiek aukštesnė temperatūra ir yra lašelių su trupučiu vandens ir daug sieros rūgšties.

Fosfiną galėtų išskirti kokie nors mikrobai, galbūt vienaląsčiai, gyvenantys tuose rūgšties lašeliuose 16 km storio debesyse, sakė S. Seager ir D. Clementsas. Lašeliams krintant hipotetiniai gyvi organizmai išdžiūsta, o paskui gali patekti į kitą lašelį ir atgyti.

Pasak D. Clementso, jo protas kalba jam apie „10 proc. tikimybę, kad tai gyvybė“, bet širdis „aiškiai nori“, kad ši tikimybė būtų daug didesnė, „nes tai būtų labai įdomu“.

Kosminės paieškos

Šiuo metu ieškant ankstesnių nežemiškos gyvybės formų didžiausias dėmesys skiriamas Marsui, kuriame, kaip žinoma, kažkada buvo visų organizmams anglies pagrindu būtinų sudėtinių dalių.

JAV ir Kinija neseniai išsiuntė į Raudonąją planetą marsaeigius, o Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) – atmosferos zondą.

Venera, kuri sukasi priešinga kryptimi nei Žemė ir kur diena yra 243 kartus ilgesnė, taip pat labai domina astronomus.

Ši planeta yra taip arti mūsų ir tokio panašaus dydžio, jog ne vien D. Clementsas mano, kad ji yra perspėjimas dėl nevaldomos klimato kaitos keliamų pavojų.

Ankstesni tyrimai pateikė įdomių detalių apie Venerą: joje turėtų būti aktyvių ugnikalnių, esama neseniai tekėjusios lavos požymių.

NASA į Venerą nieko nėra nusiuntusi nuo 1989 metų, bet Rusija, Europa ir Japonija yra išsiuntusios į kaimynę zondų. JAV kosmoso agentūra svarsto galimybes surengti dvi misijas į Venerą, kurių viena, „DAVINCI+" jau 2026 metais studijuotų Veneros atmosferą.

Ir tuos veiksmus reikia daryti jau šiandien, jei dar norime, kad pasaulinė temperatūra iki 2100 metų nepakiltų 2°C. Mokslininkų tyrimas taip pat atskleidė, kad jau praktiškai praėjo tas laikas, kai reikėjo imtis radikalių sprendimų, jei norėjome, kad pasaulinė temperatūra nepakiltų 1,5°C. „Mūsų tyrime aiškiai matyti, kad yra būtina laikytis griežtų kovos su klimato kaita veiksmų ir terminų“, – sakė Henk‘as Dijkstra, Utrechto universiteto profesorius ir vienas iš šio tyrimo autorių.

„Mes priėjome išvados, kad liko labai mažai laiko ir jam pasibaigus bus neįmanoma įgyvendinti Paryžiaus susitarimą, netgi taikant drastiškas išmetamųjų teršalų mažinimo strategijas“. Tyrimo tikslas buvo nustatyti „negrįžimo tašką“ arba klimato kaitos veiksmų galutinį terminą. Ši data būtų paskutinis galimas terminas, kuris dar leistų išvengti klimato katastrofos.

„Negrįžimo taško koncepcija turi privalumų, kai kalbame apie laiką ir konkrečią datą iki kurios yra būtina imtis veiksmų dėl klimato kaitos“, – teigė Matthias‘as Aengenheyster‘is, Oksfordo universiteto tyrėjas ir šio tyrimo vadovas. Mokslininkai naudojo klimato modelius ir siekė nustatyti konkrečią datą, kada jau bus per vėlu imtis kažkokių veiksmų, norint, kad pasaulinė temperatūra iki 2100 metų nepakiltų daugiau kaip 2°C.

Tad galutinė data yra aiški – 2035 metai. Tačiau jei norime pasiekti šį tikslą, kad pasaulinė temperatūra iki 2100 metų nepakiltų daugiau kaip 2°C, kasmet pasaulinis atsinaujinančios energijos naudojimas privalo padidėti 2 %.

Taip, mokslininkai pripažįsta, kad jų išvados yra ambicingos. „Atsinaujinančios energijos dalis priklauso nuo bendro energijos sunaudojimo ir dabartinis švarios energijos augimas yra tikrai nepakankamas“, – teigė Frederick‘as van der Ploeg‘as, Oksfordo universiteto ekonomikos profesorius ir šio tyrimo bendraautorius.

„Atsižvelgiant į lėtą didelių politinių ir ekonominių permainų procesą, vis dar būtina imtis ryžtingų veiksmų, nes kuklus veiksmų scenarijus neduos reikiamų pokyčių ir nesumažins dabartinių išmetamųjų teršalų kiekio“, – pridūrė Frederick‘as. Jei žmonija nori, kad iki 2100 metų pasaulinė temperatūra nepakiltų daugiau kaip 1,5°C, ji privalo imtis kardinalių veiksmų dar iki 2027 metų. Viena iš būtinų sąlygų yra ta, kad kasmet reikia atsinaujinančios energijos kiekį padidinti 5 %. Tačiau visi suprantame, kad realybėje tai yra neįmanoma.

Tyrėjų komanda iš Utrechto kompleksinių sistemų studijų centro ir Jungtinės Karalystės Oksfordo universiteto tikisi, kad ši ataskaita paskatins valstybes ir jų vadovus imtis skubių veiksmų, nors kol kas JAV prezidentas viską daro priešingai ir panašu, kad atstovauja naftos pramonės interesus.

„Tikimės, kad galutinio termino turėjimas paskatins politikus ir politikos kūrėjus imtis skubių veiksmų“, – teigė Dijkstra. „Liko labai mažai laiko, jei dar norime įgyvendinti Paryžiaus tikslus.“

Šie matavimai pirmąkart pateikia duomenų, kas dedasi po didžiausios Saulės sistemos planetos, iš tolo atrodančios panašios į spalvingą dryžuotą stiklo rutuliuką, paviršiumi.

Renesanso epochos mokslininkas Galileo Galilei (Galilėjas Galilėjus) pirmasis „įžvelgė Jupiterio dryžius prieš daugiau kaip 400 metų. Iki šiol mūsų supratimas apie jas tebuvo paviršutiniškas“, sakė Izraelyje įsikūrusio Weizmanno (Veicmano) instituto darbuotojas Yohai Kaspi (Johajis Kaspis), vienos iš keturių studijų, paskelbtų mokslo žurnale „Nature“, autorius.

„Juno“ duomenys rodo, kad Jupiterio atmosferos storis yra maždaug 3 000 km gylio ir kad ją visą sudaro psichodelinių spalvų sūkuriuojančios debesų juostos ir greitaeigiai dujų srautais. Atmosferoje nuolat siaučia smarkūs vėjai, o debesų juostos juda skirtingomis kryptimis ir greičiais.

Tačiau giliau esanti skystoji planetos dalis, sudaryta daugiausiai iš vandenilio ir helio, sukasi tolygiai, bemaž kaip kietas kūnas, nustatė tyrėjai.

„Šis rezultatas yra staigmena, nes jis rodo, kad Jupiterio atmosfera yra masyvi ir siekia daug giliau negu anksčiau prognozavome“, – naujienų agentūra sakė Y. Kaspi.

Tuo metu Žemės atmosfera sudaro mažiau ne milijoninę dalį visos planetos masės.

Suprasti mūsų praeitį

„Galima sakyti, išspręsta beveik 50 metų gyvavusi planetologijos mįslė“, – sakė kitos studijos autorius Tristanas Guillot (Tristanas Gijo), dirbantis Prancūzijoje veikiančiame Žydrojo Kranto universitete.

„Nežinojome, ar sukantis dujinėms planetoms, tokioms kaip Jupiteris, zonos ir juostos siekia iki pat centro, ar priešingai – atmosferos dariniai tėra plonyčiai kaip odelė“, – aiškino jis.

Naujosios išvados grindžiamos precedento neturinčiais Jupiterio gravitacijos matavimais, atliktais „Juno“, nuo 2016 metų liepos skriejusio orbita aplink arčiausiai Žemės esančią dujinę milžinę.

Zondas taip pat atsiuntė duomenų apie virtinę milžiniškų ciklonų, siaučiančių ties planetos ašigaliais. Tokių darinių nebuvo aptikta jokioje kitoje Saulės sistemos planetoje.

Nėra žinoma, kaip šie ciklonai susidaro ir kaip jie išlieka nesusiliedami vienas su kitu.

„Pirmasis ir svarbiausias klausimas, į kurį siekia atsakyti „Juno“ – kaip susidarė mūsų Saulės sistema, taip pat daugiau suprasti apie jos evoliuciją“, – AFP sakė dar vienos studijos autorius Alberto Adriani (Albertas Adrianis) iš Italijos nacionalinio astrofizikos instituto.

„Bet kokios žinios, kurių galime įlieti į supratimą apie Jupiterį, tikriausiai pačią pirmąją (prie Saulės) susiformavusią planetą, yra yra žingsnis šia linkme“, – pridūrė jis.

– Kas yra egzoplaneta?

– Egzoplaneta – tai planeta, esanti ne Saulės sistemoje. Tai planeta, besisukanti apie kitą žvaigždę arba net neturinti žvaigždės ir skrajojanti kažkur tarp žvaigždžių.

– Kaip vyksta egzoplanetų paieška?

– Dažniausiai egzoplanetos atrandamos netiesioginiais būdais. Kadangi planeta gerokai blausesnė už žvaigždę, pamatyti ją šalia žvaigždės labai sudėtinga. Nors keletu atveju tai pavyko padaryti, dažniausiai jos aptinkamos pagal tai, kokį poveikį turi savo žvaigždei.

– Kuri jau atrasta egzoplaneta nuo Žemės arčiausiai ir kuri toliausiai?

– Artimiausia Žemei egzoplaneta yra prie artimiausios Saulei žvaigždės Kentauro Proksimos ir vadinama Proksima b. Prie kitų netolimų žvaigždžių irgi yra atrasta planetų; šiuo metu beveik neabejojama, kad didžioji dalis žvaigždžių Paukščių Tako galaktikoje turėtų turėti bent po vieną planetą, greičiausiai ir po daugiau.

Tolimiausia šiuo metu žinoma egzoplaneta yra nutolusi maždaug 27 tūkst. šviesmečių, tai šiek tiek didesnis atstumas nei iki Galaktikos centro. Dauguma „Kepler“ teleskopu aptiktų planetų yra už maždaug 3 tūkst. šviesmečių, taigi tolimiausios planetos būtų dar toliau.

– Nors planetos labai toli nuo Žemės, mokslininkai vis tiek sugeba surinkti duomenų apie paviršių. Kokiais būdais tai daroma?

– Tą padaryti daug sunkiau negu tiesiog aptikti planetą. Kuo jautresnius detektorius turime teleskopuose, tuo daugiau informacijos galime išgauti. Tyrinėti planetų paviršius galima stebint, kaip nuo planetos atsispindi žvaigždės spinduliuotė. Tam reikia arba sugebėti atskirti planetos šviesą nuo žvaigždės šviesos, arba stebint, kaip keičiasi suminė žvaigždės ir planetos spinduliuotė, galima kažką pasakyti apie tai, ar planetoje, tarkim, yra šviesių ar tamsių regionų.

Pavyzdžiui, iš labai toli stebint Žemę, vandenynai yra tamsesni nei žemynai. Todėl jei Žemė į stebėtoją būtų atsisukusi Ramiojo vandenyno puse, tada ji atrodytų kažkiek tamsesnė. O atsukusi Europos, Azijos, Afrikos dalį, atrodytų kažkiek šviesesnė.

– Kol kas neįmanoma pasiekti net artimiausios mums žinomos egzoplanetos, tad kokia prasmė apskritai jų ieškoti?

– Pirma – tyrinėdami kitas planetas galime susidaryti tam tikrą vaizdą, įgyti supratimą, kaip jos formuojasi ir evoliucionuoja, kas mums leidžia suprasti ir kaip formavosi, evoliucionavo pati Saulės sistema, kaip atsirado ir tos planetos, ir mūsų Žemė.

Kita priežastis – nežemiškos gyvybės paieškos. Neturiu omeny protingų civilizacijų, nors tokią aptikti būtų įspūdingas ir turbūt svarbiausias atradimas žmonijos istorijoje, bet daug didesnė tikimybė, kad pirmiau pavyks aptikti kokių nors mikrobų ar panašių pirmykščių gyvybės formų.

Suvokimas, kad kažkur Visatoje egzistuoja gyvybė, net ir primityvi, mūsų supratimą apie Visatą, apie mūsų padėtį Visatoje apverstų aukštyn kojomis. Galėtume bandyti suprasti, kokie dalykai yra universalūs ir reikalingi gyvybei, o kokie nėra. Net ir negalėdami fiziškai paliesti tos gyvybės ar jos tyrinėti, galėtume vien iš stebėjimų surinkti labai daug informacijos.

– Klausimas šiek tiek iš mokslinės fantastikos pusės – kaip manote, ar bent vienoje iš jau atrastų egzoplanetų egzistuoja protinga gyvybė, o ne mikrobai ir bakterijos?

– Kaip fantastas, norėčiau sakyti, kad tikimybė yra, nes būtų labai įdomu gauti kažkokių protingos gyvybės signalų. Bet daug labiau tikėtina, kad pirmiau atrasime kažkokių mikroorganizmų.

Kiek apskritai protingų civilizacijų galėtų būti mūsų Galaktikoje, vertinimų yra įvairių ir visi jie labai nepatikimi. Vienaip pagalvojus apie skaičius, galima pasakyti, kad esame kone vienintelė civilizacija, kitaip pagalvojus, galima sakyti, kad tų civilizacijų yra milijonai. Tai tos tikimybės tarp tų kelių tūkstančių žinomų planetų iš galimo šimto milijardų planetų Galaktikoje nesiimčiau nurodyti skaičiaus, kokia ta tikimybė, bet, manau, labai nedidelė.

– Kokia tikimybė atrasti planetą, kuri būtų panaši į mūsų Žemę ir suktųsi apie žvaigždę, panašią į mūsų Saulę?

– Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo to, ką turime omeny sakydami „panaši“. Jei mus domina, kad planeta būtų uolinė, suktųsi apie žvaigždę, kurios masė yra maždaug tarp pusės Saulės masės ir dviejų Saulės masių, be to, suktųsi tokiu atstumu, kad planetos paviršiuje būtų tinkama temperatūra skystam vandeniui egzistuoti, tokių planetų mes jau žinome. Jau yra aptikta planetų, kurios šiuos kriterijus atitinka, bet mes nežinome, ar jos turi atmosferą, ar jose tikrai yra skysto vandens.

Kai kurioms planetoms yra įvertinamas netgi toks Panašumo į Žemę indeksas (Earth Similarity Index) arba labiau apibendrintas dalykas – tinkamumo gyvybei indeksas. Yra aptikta egzoplanetų, kurios į Žemę tikrai panašesnės negu, pavyzdžiui, Marsas. O Marsas palyginti gana panaši į Žemę planeta, nes ir paviršiaus temperatūra ten kartais tinkama skystam vandeniui egzistuoti, ir žvaigždė ta pati, ir planeta uolinė.

Taigi panašumų į Žemę Marsas turi daug, bet žinome egzoplanetų, dar panašesnių į Žemę. Tačiau apie tai, kas dedasi jų paviršiuje, kol kas nieko negalime pasakyti. Vis dėlto per kokius 10–20 metų tyrinėjimai planetų atmosferoje ir egzoplanetų paviršiuje, manau, pažengs tiek, kad galėsime jau nustatyti, kuriose planetose, tarkim, yra skysto vandens.

– Jei egzoplaneta panaši į Žemę ir yra gyvybinėje zonoje, dar nebūtinai reiškia, kad joje gali egzistuoti gyvybė?

– Tikrai taip. Terminas „gyvybinė zona“ vartojamas norint apibūdinti regioną aplink žvaigždę, kuriame esančios planetos temperatūra būtų tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Bet planetos paviršiaus temperatūra dar priklauso ir nuo atmosferos bei atmosferos keliamo šiltnamio efekto.

Pavyzdžiui, Saulės sistemoje Venera yra gyvybinėje zonoje, bet atmosfera planetos paviršių kaitina tiek, kad ten temperatūra gerokai aukštesnė negu vandens virimo temperatūra. Jei nebūtų atmosferos, vidutinė temperatūra Žemėje būtų žemesnė už nulį ir skysto vandens čia turbūt nebūtų – visa planeta būtų padengta ledo sluoksniu.

Taip pat yra ir kitų veiksnių, galinčių nulemti planetos tinkamumą gyvybei, pavyzdžiui, žvaigždės aktyvumas. Jei žvaigždė spjaudosi visokiais žybsniais, energingomis dalelėmis ir pan., tada planetoje užsimegzti ir išgyventi kažkokiai gyvybei būtų daug sudėtingiau nei Žemėje.

– Kokio su egzoplanetomis susijusio pasiekimo labiausiai laukiate?

– Kai šių metų pradžioje NASA šiek tiek iš anksto pranešė, kad paskelbs kažką labai ypatingo, susijusio su egzoplanetomis, ir vėliau pranešė apie atrastą TRAPPIST-1 sistemą su 7 uolinėmis planetomis, prieš tai spėjau, kad atradimas bus deguonis uolinės planetos atmosferoje. Na, tada taip nebuvo, bet, manau, tai būtų labai reikšmingas žingsnis nežemiškos gyvybės paieškų link.

Taip LRT RADIJUI sako klimatologas Justinas Kilpys. Jo teigimu, žmonės jau seniai gyvena į skolą ir išnaudoja išteklius, kuriuos turėtų naudoti tik ateinančios kartos.

– Aplinkosaugininkai skelbia, kad žmonės nuo rugpjūčio 2 d. gyvena į skolą. Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad gyvename į skolą ir kad išnaudojome išteklius, kuriuos turėtų naudoti tik ateinančios kartos. Vienas iš darnaus vystymosi principų yra tas, kad žmonės turėtų sunaudoti tiek gamtinių išteklių, kiek jiems reikia, ir neišnaudotų ateinančių kartų išteklių. Ši diena ir žymi tą laiką, kai žmonės sunaudoja išteklius (tiek miško, švaraus oro, vandens, dirvožemio ir kt.), skirtus visiems metams.

– Šie metai yra kažkuo išskirtiniai?

– Ši diena pradėta skaičiuoti 1986 m. Jau tada metų ištekliai buvo išnaudoti lapkričio mėnesį. Bet per pastaruosius 30 metų ši data pasistūmė beveik trimis mėnesiais. Ir dabar per septynis mėnesius žmonija išnaudoja visus išteklius, gamtoje atsinaujinančius per metus.

– Mokslininkai sako, kad jei visos pasaulio šalys gyventų taip, kaip JAV ar Australija, žmonijos poreikiams patenkinti reikėtų ne vienos, o penkių Žemės dydžio planetų. Kokia atsakomybė dėl išteklių naudojimo krinta didžiosioms valstybėms?

– Daugiausia išteklių sunaudoja išsivysčiusios šalys. Taip pat pastebima, kad Vakarų visuomenėse iššvaistoma daug maisto išteklių – daug nuperkama, daug nesunaudojama ir vėliau išmetama. Tad, jei visi Žemės gyventojai gyventų taip, kaip australai ar amerikiečiai, mums reikėtų penkių tokių planetų.

Tad, jei visi Žemės gyventojai gyventų taip, kaip australai ar amerikiečiai, mums reikėtų penkių tokių planetų.

Europos Sąjungos šalyse gyvenama taip, kad reikėtų trijų Žemės dydžio planetų. Taigi skaičius išsilygina tik dėl to, kad dar yra Azijos ir Afrikos tautų ir šalių, neišnaudojančių tų išteklių, kurie atsinaujina per metus.

– Yra dar viena nuomonė, kad šiandien planetoje tiesiog per daug žmonių.

– Taip, bet seniai buvo prognozuojama, kad dėl gyvenimo kokybės gerėjimo ir medicinos pažangos žmonių skaičius augs (ir jis tikrai didės dar šimtmetį). Todėl mes turime išmokti gamtinius išteklius naudoti protingai. Tai iš tikrųjų būtų galima padaryti, jei nuo iškastinio kuro pereitume prie atsinaujinančių energijos šaltinių.

– Sakote, kad išteklius kiekvienas iš mūsų turi naudoti protingai. Ar tai vienintelis būdas saugoti aplinką?

– Taip pat reikėtų galvoti apie žmonių populiacijos valdymą, bet tai labai jautrus klausimas. Be abejo, kiekvienas iš mūsų gali sumažinti savo pėdsaką. Viena – pirkti ir naudoti mažiau. Pavyzdžiui, įsigytą daiktą naudoti kiek įmanoma ilgiau (tarkim, nekeisti telefono, kai atsiranda naujas modelis).

Taip pat reikia labiau galvoti, kokius maisto produktus vartojame ir nepirkti jų per daug. Vienas svarbių aspektų – kiek galima labiau sumažinti mėsos vartojimą, ypač jautienos, nes, norint užauginti pakankamai jautienos, reikia labai daug aplinkos išteklių (turiu omenyje ganyklas ir vandenį).

Ir, be abejo, problema – iškastinio kuro naudojimas. Todėl geriau kasdien važiuoti dviračiu arba viešuoju transportu, o ne automobiliu. Tokių  priemonių užtektų, kad mes aplinkosauginės skolos dienos nesulauktume taip anksti.

– Kaip šiuo atveju elgiasi Lietuva?

– Statistika rodo, kad lietuviai, kylant bendrajam vidaus produktui, gyvenimo kokybei, pasiekė ES vidurkį – jei taip gyventų visi žmonės, reikėtų trijų planetų.

– Pasitempti tikrai yra kur?

– Taip. Tarkim, Italija  atrodo geriau negu mes (tai labai susiję ir su mityba). Žinoma, jiems nereikia žiemą tiek daug šildytis ir naudoti kuro, kiek mums. Bet yra ir kitų ES šalių, kurių ekologinis pėdsakas mažesnis nei Lietuvos.

„Naudodamiesi pasaulio mastu surinktais palydovų duomenimis, mes aptikome vandens pėdsakus po Mėnulio paviršiumi“, – sakė Shuai Li (Šuajus Li), vienas studijos autorių JAV Brauno (Brown) universitete.

„Tokį vandenį galima naudoti iš vietinių išteklių per ekspedicijas ateityje“, – sakė Shuai Li, Havajų universiteto mokslinis darbuotojas, daktaratą apsigynęs Brauno universitete.

Pasak Shuai Li, maždaug prieš dešimt metų mokslininkai dar laikė Mėnulį „visiškai sausu“, kol buvo rasta vandens, itin svarbaus gyvybės komponento, gargždo karolių pavidalo akmenukuose, pargabentuose „Apollo“ misijos.

Brauno tyrėjų pastebėti radiniai rodo daugybę vulkaninių uolienų, išbarstytų Mėnulio paviršiuje; ir jose esama „netikėtai daug sukaupto vandens“, palyginus su jų aplinkos uolienomis.

Pasak mokslininkų, vandens atradimas senosiose uolienos, kurias, kaip manoma, sudaro stiklo karoliukai, susidarę išsiveržus magmai iš po Mėnulio paviršiaus, sužadino mintį, kad Mėnulio mantijoje yra stebinančiai daug vandens.

„Svarbiausias klausimas – ar „Apollo“ mėginiai atspindi didžiąją mėnulio vidaus sąlygų dalį, ar kitaip – neįprastą, galbūt anomalią vandeningą zoną šiaip sausoje mantijoje“, – aiškina naujojo tyrimo pagrindinis autorius Ralphas Millikenas (Ralfas Milikenas) straipsnyje paskelbtame pirmadienį žurnale „Nature Geoscience“.

„Svarbu žinoti šių vandeningų uolienų pasiskirstymą, – sakė jis. – Jos paplitusios paviršiuje, ir tai rodo, kad „Appollo“ mėginiuose rastas vanduo nėra vienintelis atvejis“.

„Analizuodami orbitinius duomenis, galime nagrinėti didelius Mėnulio pyroklastus (nuolaužas), iš kurių niekad mėginių nepaėmė nei „Apollo“, nei „Luna“ misijos“, – sakė Brauno universiteto Žemės, aplinkos ir planetų mokslų departamento profesorius adjunktas R. Millikenas.

Grupė, kurioje dirbo CNRS astrofizikai, apskaičiavo Proksima b vadinamos planetos dydį ir paviršiaus savybes, ir padarė išvadą, kad ji gali būti „vandenynų planeta“, panaši į Žemę.

Mokslininkai apie Proksimos b atradimą paskelbė rugpjūčio mėnesį ir sakė, kad tai gali būti pirmoji egzoplaneta – planeta už mūsų Saulės sistemos ribų, kurią vieną dieną aplankys robotai iš Žemės.

Proksima b aplink savo žvaigždę Kentauro Proksimą, kuri yra už maždaug keturių šviesmečių nuo mūsų, sukasi „nuosaikioje“ zonoje.

Apskaičiuota, kad planetos masė yra maždaug 1,3 karto didesnė už Žemės masę, kad ji skrieja maždaug 7,5 mln. km atstumu nuo savo žvaigždės. Toks atstumas sudaro maždaug dešimtadalį atstumo, skiriančio nuo mūsų Saulės jai artimiausią Merkurijaus planetą.

„Priešingai nei būtų galima tikėtis, toks artumas nebūtinai reiškia, kad Proksimos b paviršius yra per karštas“ vandeniui egzistuoti, sakoma CNRS pareiškime.

Kentauro Proksima yra mažesnė ir 1000 kartų silpnesnė už mūsų Saulę. Vadinasi, Proksima b yra būtent tokiu atstumu nuo jos, kurio reikia potencialiai gyvenamoms sąlygoms susidaryti. „Šios planetos paviršiuje visai gali būti skysto vandens, taigi, ir kokių nors gyvybės formų“, – sakoma pareiškime.

Egzoplanetų dydis paprastai yra apskaičiuojamas matuojant tai, kiek šviesos jos blokuoja stebėtojui Žemėje, praslinkdamos priešais savo žvaigždę.

Tačiau tokio Proksimos b praslinkimo dar nebuvo stebėta, tad mokslininkai turėjo kliautis modeliavimu planetos sudėčiai ir spinduliui nustatyti. Jie apskaičiavo, kad planetos spindulys sudaro 94–140 proc. vidutinio Žemės spindulio, kuris yra 6371 km. Tariant, kad minimalus spindulys yra 5990 km, daroma išvada, kad planeta yra labai tanki ir kad metalo branduolys sudaro du trečdalius visos planetos masės. Branduolį turi supti uolienų mantija. Jei jos paviršiuje yra vandens, jis sudaro ne daugiau kaip 0,05 proc. planetos masės, nurodo mokslininkai ir pažymi, kad tai panašu į Žemę, kur paviršiaus vanduo sudaro maždaug 0,02 proc. masės.

Jeigu Proksima b yra didesnė ir jos spindulys yra 8920 km, 50 proc. jos masės turi sudaryti uolienų centras, o likusius 50 proc. – paviršinis vanduo.

„Šiuo atveju Proksimą b dengtų ištisinis skystas 200 km gylio vandenynas“, – nurodė CNRS. „Abiem atvejais plona dujinė atmosfera galėtų supti šią planetą – kaip Žemėje – ir paversti Proksimą b potencialiai tinkama gyventi“, – sakoma pareiškime.

– Vadinamųjų egzoplanetų atrasta nemažai, vien NASA yra patvirtinusi beveik pusketvirto tūkstančio, o puspenkto tūkstančio patvirtinimo dar laukia. Tačiau ši planeta – Proksima b – įvardijama kaip itin svarbi ir reikšminga, vadinama šimtmečio atradimu. Kodėl jai skiriama tiek dėmesio?

– Nedrįsčiau teigti, kad tai šimtmečio atradimas, bet jis svarbus tuo, kad atrasta planeta, esanti taip arti mūsų. Anksčiau taip pat buvo žinomos kelios egzoplanetos prie santykinai artimų žvaigždžių, tačiau jos vis vien buvo 5–6 kartus toliau nei Kentauro Proksima. Ši atrasta planeta savo mase panaši į Žemę ir ji sukasi tokiu atstumu nuo žvaigždės, kad planetos paviršiuje teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo. Tai išskirtinis atradimas tuo, kad kalbant apie kosminius mastus, visai netoli rasta planeta, labai primenanti mūsų Žemę.

– Ką žinome apie šią planetą? Kiek ten yra realių sąlygų gyvybei egzistuoti?

– Kol kas tvirtai žinome apie vidinį planetos periodą, tai yra jos metų trukmę. Proksima b planetos metai trunka kiek daugiau nei 11 Žemės parų. Tai yra tikrai arti žvaigždės besisukanti, labai greitą ratą apsukanti planeta. Taip pat žinome, kokia apatinė jos masės riba. Kadangi metodu, kuriuo atrandamos egzoplanetos, neįmanoma tiksliai sužinoti jų masės, galima tik nustatyti, kokia masė yra mažiausia. Šios planetos masė yra 1,3 Žemės masės, bet gali būti ir didesnė. Atstumas nuo žvaigždės iki planetos, kurį galima apskaičiuoti žinant žvaigždės parametrus ir orbitinį periodą, leidžia mums nustatyti, kokia turėtų būti planetos paviršiaus temperatūra. Supaprastintais skaičiavimais, temperatūra Proksima b planetoje – gana panaši į temperatūrą Žemės paviršiuje. Žinoma, skaičiavimai yra preliminarūs, nes neatsižvelgiama į galimą planetos atmosferos sudėtį, kuri gali labai keisti paviršiaus sąlygas. Pavyzdžiui, Žemėje esanti atmosfera palaiko planetos temperatūrą šiltesnę, o Veneros atmosfera sukuria labai aukštą, kelių šimtų laipsnių temperatūrą planetos paviršiuje ir jei atmosferos nebūtų, planetoje taip pat galėtų egzistuoti skystas vanduo.

– Tai reiškia, kad atmosfera gali ne tik padėti gyvybei, bet ir jai kenkti?

– Taip, ji gali pakenkti būtent tuo, kad planeta dėl šiltnamio efekto pasidaro per karšta. Taigi tiksliai pasakyti, kokios sąlygos yra planetos paviršiuje, kol kas neįmanoma. Manoma, kad per artimiausius penkerius metus turėtų atsirasti gana galingų ir jautrių teleskopų, kurie išmatuotų šios planetos atmosferos spektrą. Tuomet būtų galima nustatyti, kiek ir kokių medžiagų yra planetos atmosferoje, nustatyti pačios atmosferos tankį ir paskaičiuoti, kokios savybės turėtų būti planetos paviršiuje. Taip bus sužinota, ar sąlygos yra tinkamos tokiai gyvybei, kokią mes suprantame egzistuojant.

– Ši planeta labai arti savo žvaigždės. Ar tai yra veiksnys, dėl kurio mažėja galimybės gyvybei egzistuoti?

– Tikrai taip. Kentauro Proksima yra daug blausesnė žvaigždė nei Saulė, jos bendrasis šviesis sudaro vos 0,15 proc. Saulės šviesio. Visgi žvaigždė yra labai aktyvi, joje vyksta žybsniai, vainikinės masės išmetimai, kitokie aktyvumo požymiai – panašiai kaip Saulėje. Kentauro Proksima energingos spinduliuotės skleidžia beveik tiek, kiek Saulė.  Planeta yra keliasdešimt kartų arčiau žvaigždės, nei Žemė prie Saulės, taigi tas žvaigždės aktyvumas, toji energinga spinduliuotė gali sunaikinti bet kokią ten besimezgančią gyvybę. Galėjo ją sunaikinti ir anksčiau, nes spinduliuotė gali pažeisti gyvus organizmus, ypač pirmykščius.

– Kiek realu ten nuvykti ir per kiek laiko tai būtų galima padaryti žmogui arba robotui?

– Šių metų pavasarį paskelbta apie „Breakthrough Starshot“ projektą, kuriuo ketinama nusiųsti vieną ar kelis mažyčius robotinius zondus į Kentauro Proksimos sistemą. Projekto autorių teigimu, tokia kelionė galėtų trukti apie 20 metų, gal kiek ilgiau. Reikėtų, kad zondai būtų įgreitinti iki 20 proc. šviesos greičio, nes atstumas yra kiek daugiau nei keturi šviesmečiai. Technologijos, kuriomis tai galima pasiekti, jau egzistuoja. Reikėtų išspręsti kai kuriuos inžinerinius klausimus, kurie leistų pritaikyti tas technologijas.

Tai padaryti yra įmanoma ir aš realistiškais laikau tokius projekto autorių teiginius, kad per 20 metų bus galima išspręsti inžinerines problemas ir dar apie 20 metų truktų kelionė. Taigi po 40–50 metų galima tikėtis robotinių zondų Kentauro Proksimos sistemoje. Kalbant apie žmonių kelionę į Kentauro Proksimą, to reikėtų palaukti gerokai ilgiau. Nepavyktų taip sparčiai įgreitinti žmonių, reikėtų didesnių erdvėlaivių ir energijos. Tokia kelionė truktų daugybę metų, tad reikėtų išspręsti įvairias problemas – kaip apsaugoti žmones nuo kosminės spinduliuotės, kuri gali būti kenksminga ir pan. Taip pat svarbios psichologinės problemos, nes keliasdešimt metų būnant kosminiame laive gali kilti įvairių bėdų.

– Galbūt nežemiškos gyvybės mes ieškome ne ten, kur reikėtų? Žinome universaliąsias taisykles gyvybei egzistuoti – vanduo, tinkamas atstumas nuo žvaigždės, palanki atmosfera, bet galbūt yra ir kitų veiksnių. Ar mokslininkai svarsto įvairias gyvybės galimybes?

– Tikrai svarsto. Nėra taip, kad mokslininkai, ieškantys kitokios nežemiškos gyvybės ar diskutuojantys apie ją, apsiribotų tik žemiška gyvybe. Kai kalbama apie tuo universalius, gyvybei reikalingus dalykus (temperatūrą, vandenį ir pan.), omenyje turima į žemišką panaši gyvybė. Apie ją svarstoma, nes tokia gyvybė geriausiai pažįstama, yra daugiausia šansų, kad ji bus atpažinta. Tai nereiškia, kad kitokios gyvybės būti negali ar mes nevertiname tikimybių, kad ji egzistuoja.

Pavyzdžiui, yra svarstoma, kad Saulės sistemoje, Saturno palydove Titane gali egzistuoti gyvybė ar bent sudėtingi prebiotiniai junginiai, t. y. dariniai, kurie dar nėra gyvybė, bet vystosi jos link. Tai būtų paremta visiškai kitokia chemija, nes Titano paviršiuje nėra skysto vandens. Ten yra skysto etano ir metano, tai kiti junginiai, galintys palaikyti procesus, reikalingus gyvybei. Kalbant apie tai universaliau, tai tam tikra sudėtinga struktūra, galinti naudoti resursus iš aplinkos, daugintis, vystytis, tačiau ji visiškai kitokia nei žemiška gyvybė.

Kalbant apie egzoplanetas, ten nuskristi ir patikrinti mes negalime. Todėl geriausia, ko galime tikėtis, tai per teleskopus pamatyti planetų atmosferų spektrus. Tokiu atveju, žemiškos gyvybės egzistavimą mes galėtume atpažinti pakankamai nesunkiai. Kitokia gyvybė gali būti keista ir, net ją matydami, galime nesuprasti, kad tai – gyvybė. Dėl to dažnai itin detalios analizės apsiriboja gyvybe, panašia į žemišką. Tačiau tai nereiškia, kad ji vienintelė yra įmanoma.