Tarptautinio poezijos festivalio – „Poezijos pavasario“ – renginyje Raudondvaryje poetei praėjusią savaitę įteikta 500 eurų vertės Kauno rajono mero Valerijaus Makūno vardo premija. Ja tradiciškai apdovanojami iš pakaunės kilę ar jame gyvenantys poetai. Premija R.Juškūnei įteikta už ryškų poetinį debiutą – pernai leidyklos „Kauko laiptai“ išleistą eilėraščių knygą „Irisai“.
Atsiimti apdovanojimo jauna moteris atskrido iš Danijos, Olborgo, kur gyvena su šeima – vyru chirurgu ir trimis sūnumis. Vyras Saulius Palubinskas ir vyriausias sūnus Andrius ją atlydėjo ir į poezijos šventę Raudondvaryje.
Trylika metų Danijoje gyvenanti moteris prisipažįsta, kad ten ją nubloškė galinga meilės istorija. Panašu, kad į šią Skandinavijos šalį R.Juškūnė išvažiavo ne su bilietu į vieną pusę – su sukaupta patirtimi, įgūdžiais ji su šeima ketina sugrįžti gyventi į Lietuvą.
– Raudondvario pilyje už rinkinį „Irisai“ jums įteikta Kauno rajono savivaldybės mero fondo premija. Ką jums reiškia kūrybos įvertinimai premijomis ir kitais laurais?
– Pirmiausia kelia džiaugsmą, kad tokiu būdu esu priimta į bendruomenę, kuriai poezija yra gyvenimo būdo dalis. Būnant fiziškai tolėliau ilgą laiką, labai lengva išslysti iš lietuviškos aplinkos, pasimesti svetimose kišenėse. Ši premija yra tarsi kabliukas mano žiaunoje, traukianti, įpareigojanti išsiliejantiems tekstams gaminti žemėlapį, rausti naujos knygos tėkmei vagas, ypač kai aplimpa įvairiausi abejonių žvynai. Ačiū už tai: pirmiausia kraštiečiui poetui, „Nemuno” redaktoriui Viktorui Rudžianskui, kurio dėka „Irisai” įgavo popieriaus pavidalą, už jo paskatinimus ir profesionalius patarimus, įžvalgas. Kauno rajono merui Valerijui Makūnui – už pačią premijos išraišką ir skatinančius žodžius, LRS Kauno skyriaus pirmininkui rašytojui ir žurnalistui Vidmantui Kiaušui-Elmiškiui – už suteiktą jausmą, kad esu su jumis, rašytojai.
– Ką jums reiškia rašyti eiles? Būdą pabėgti nuo kasdienybės?
– Kasdienybė yra tas saugusis kevalas, kuriantis gyvenimo ritmą, spalvas, skonį – medžiagą, kuri į mane įsisunkia, mane persmelkia, iš kurios skeliasi arba nesiskelia kibirkštys, iš kurios galiu lipdyt tekstą, arba jis užstringa. Rašymas yra džiazas, naudojant tai, ką surenku savo jusliniais čiuptuvais, ką perdirbu ir pritaikau, ir šita veikla man patrauklesnė nei bėgiojimas, vaikantis išskirtinių akimirkų. Jų pilna visur, lieka tik pastebėti.
– Vaikus auginančios poetės dažnai prisipažįsta kūrybai skiriančios nuo šeimos ar iš miego nuvogtą laiką. Kokį laiką kūrybai skiriate jūs?
– Laikas man yra labai organiškas procesas. Jis teka kaip kokia rūko upė, o jame išnyra kalnagūbriai: miegas, valgymas, rašymas, mylėjimasis, važiavimas dviračiu, apsipirkimas, maudymasis, namų tvarkymas, paskaitos, darbas. Kai gimdžiau, žindžiau, laikiau egzaminus, nesirašė: lyg nėščia galėčiau būti tik vienu vaiku. Šiuo metu jaučiuosi gavusi kūrybines atostogas. Mokslai baigti, vaikai paaugę, nuvežu juos į mokyklą ir rašau: lyg kraustyčiau kuprinę, kurią prikaupiau per pastaruosius dešimtį metų. Tai pamažu įgauna rutinos formas, dienotvarkę, kurion stengiuosi įsprausti ir tuos teksto gabalus, kurie mane ištinka automobilyje, duše ar prieš užmiegant. Pamažu pratinuosi versti iš danų kalbos.
– Jūsų eilėraščiai pristatomi ne tik kaip reprezentuojantys moteriškąjį pradą, bet ir kaip turintys erotinių motyvų. Norisi pridurti, kad tai – sodrūs eilėraščiai. Jūsų akimis, kaip vienas ar kitas motyvas randa kelią į eilėraštį? Pritartumėt minčiai, kad poetas – tik gyva priemonė iš aukščiau ateinančiai minčiai užrašytai, ar kūrybos procesą paaiškinate kitokiom kategorijom?
– Jei esu instrumentas, tai – įelektrintas ausies būgnelis, piršto rievė, plaučio alveolės pūslelė. Štai iš ten ir motyvai: jie virpina nervų galūnėles, jungiasi laideliais su smegenimis, pereina į pirštų galus. O tada atsiverčiu klaviatūrą ir leidžiu jiems ja šokinėti. Kūryba man teikia savotišką kaifą: tiek rašant, tiek skaitant stiprius literatūros kūrinius. Jei tai pajunti kartą, be to negali.
Dėl to moteriškojo prado, ar, tiksliau, dėl jo supratimo galima ir reikia ginčytis, kalbėtis. Šiais laikais nebėra sąvokų, kurios būtų savaiminės, suprantamos kiekvienam, nors dažnai taip atrodo. Tai tarsi lengvas šydas, užmestas ant žodžių, kai manai, kad supranti ir susikalbi, kol neimi traukt jo audinio siūlų po vieną. Mano rašymui būdinga tai, kad lyrinė subjektė nustoja cenzūruoti savo kūną lyčių požiūriu, susidraugauja su juo, formuoja jį, pasirinkdama žodžius, ima vadovautis malonumo principu, išdrįsta sudaryti iš dalies performatyvią, etinę sutartį su Kitu. Ji švelniai žaidžia, ir jai tai patinka.
Neįmanoma kalbėti apie moteriškumą, neminint feminizmo ar postfeminizmo idėjų. Man artima Judith Butler mintis apie tai, kad neegzistuoja moterys kaip vientisa kategorija.
„Feministinei kritikai derėtų dargi suprasti, kaip kategoriją „moterys“ – feminizmo subjektą – produkuoja ir suvaržo būtent tos pãčios galios struktūros, per kurias siekiama emancipacijos. (...) Mano manymu, numanomą feminizmo subjekto universalumą ir vientisumą sėkmingai sugriauna paties reprezentacinio diskurso, kuriame jis funkcionuoja, pančiai. Iš tiesų: kai pirma laiko nusistatoma, jog feminizmo subjektas yra stabilus, suprantamas kaip vientisa kategorija moterys, tai neišvengiamai paskatina ne vieną sykį šią kategoriją atmesti. Pašalintosios teritorijos atskleidžia prievartines ir reguliacines šio konstrukto pasekmes – nors jis ir buvo suformuluotas emancipacijos tikslais. Feminizmo susiskaldymas ir paradoksalus moterų, kurias feminizmas teigia reprezentuojąs, priešinimasis jam išties leidžia galvoti apie tapatybės politikos ribų poreikį. Minties, kad feminizmas gali siekti, jog būtų geriau reprezentuojamas subjektas, kurį jisai pats ir konstruoja, pasekmė ironiška: neatsižvelgiant į konstitutyvines paties feminizmo teiginių apie reprezentavimą (atstovavimą) galias, jo tikslai rizikuoja būti pasmerkti.” (Judith Butler, “Vargas dėl lyties” psl. 2-8)
Kai tekstai yra priskiriami taip vadinamam „moteriškam rašymui”, dažnai ant jų užmetamas šydas, neleidžiantis matyti to, kas yra parašyta, nubraukiantis kitokias skaitymo galimybes. Tas pavojus atsiranda ir tuomet, kai pati rašančioji bando įsprausti savo knygas į moterišką tradiciją, pasisako esanti jos dalis. Reikėtų, skaitant, ypač literatūros kritikui, žiūrėti, kaip ir kodėl tekstui pasirenkamos vienos ar kitos kategorijos, metaforos, žodžiai, koks bendras knygos kaip kūrinio įspūdis, kokia jos vieta tarp kitų kūrinių.
– Gyvenate Danijoje, Olborge. Kaip ten atsidūrėte? Kokia jūsų kasdienybė ten?
– Nuskridau lėktuvu... Šiaip tai galinga meilės istorija, kuri tęsiasi, ir, tikiuosi, nurims tik su mumis pačiais. Susitikom su vyru Prancūzijoje, vienuolyne ant kalno, sėdėjom visą naktį po mėnuliu, paskui jis man nešė saulėgrąžą iš aplinkinių laukų, šokinėjo per tvoras, užvytas vietinio buliaus. Būna, kai ištinka toks jausmas: tai yra tas žmogus. Su kuriuo nori nugyventi gyvenimą, gimdyt jo vaikus. Parvažiavom, paskui jis gavo darbą Danijoj. Susituokėm, išvažiavom. Po metų gimė sūnus, jam liepą bus dvylika, paskui – antras sūnus, jam – devyneri, ir trečiasis, dabar šešerių. Gimdžiau ir mokiausi. Neseniai baigiau magistrantūrą, galvoju apie doktorantūros studijas, bet labiau norėčiau Lietuvoje, nes tai, ką darau, man turi teikti prasmę, o ne būti tik studijomis ar darbu dėl garbės ar pinigų. Vyras dirba chirurgu, o aš jaučiuosi nuo liepos mėnesio gavusi dovaną – kūrybines atostogas. Tikiuosi, išnaudosiu jas pagal paskirtį, pradėjau dvi knygas, poezijos ir prozos, tikiuosi, kad neužstrigsiu.
Įkvepia needipinė meilė, jos formos ir galimybės, galios pasireiškimai visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime kaip tema. Norėčiau pacituoti Deleuze: „Jeigu manai, kad Edipo kompleksą sukelia lėlės ar pati santuoka, – labai keista. Edipas – ne lėlė, tai vidinė sekrecija, liauka, ir niekas niekada nekovojo su edipinėmis sekrecijomis tuo pat metu nekovodamas su savimi pačiu, neeksperimentuodamas prieš save patį, neįgydamas gebėjimo mylėti ir geisti (vietoj ašaringo noro būti mylimam, kuris mus visus nuveda pas psichoanalitiką). Needipinė meilė – nelengvas reikalas. Turėtum žinoti, kad nepakanka būti viengungiu, bevaikiu, homoseksualu, grupuočių nariu, norint išvengti Edipo: juk Edipo kompleksas būdingas ir grupuotėms, ir homoseksualams, ir Moterų išsivadavimo judėjimui... Tą liudija vienas tekstas - „Arabai ir mes", kuris dar edipiškesnis nei mano dukra." (Gilles Deleuze, “Derybos”, psl. 24) Šitas plotas tarp Froido, Deleuzo ir Butler yra ta vieta, tas filtras, per kurį persisunkia patirtys, formuojasi dabartiniai tekstai, kuriuos rašau.
– Save vadinate emigrante; meilės emigrante; kosmopolite, kuriai nesvarbu, kur gyventi; ar tik laikinai toliau nuo tėvynės apsistojusiu žmogumi?
– Nematau priešpriešos tarp šių dviejų kategorijų: dažniausiai, ją kuriant, siekiama žurnalistinio, politinio efekto. Kai vienur vadina emigrante, o kitur – imigrante, jaučiuosi keistai, lyg kalbėtų ne apie mane.
Tėvynė pirmiausia man reiškia lietuvių kalbą, ja rašydama ir kalbėdama jaučiuosi geriausiai. Ir ne todėl, kad danų kalbos nemokėčiau gerai, bet todėl, kad aš pati užaugau su lietuvių kalba, ja kalba mano nuolat sapnuojami žmonės. Labai taikliai į šį klausimą atsako Dalios Steponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią”. Tik man tai dar ir sapnai, planai, artimi žmonės, draugai, vietos, žolė ir lietus, kuris kvepia. Danijoje visur aplinkui ūžčioja jūros – Baltijos, kurią danai vadina Rytų ežeru, ir kurios pakrantėse tarp žolių ganosi karvės, ir Šiaurės, galinga kaip nuo Antrojo pasaulinio karo likę betoniniai vokiečių įtvirtinimai, – labiausiai nuo jūros nutolusi vieta siekia apie 50 km, todėl kvapus čia pūste išpučia. Tai, ko neišpučia, yra kiaulių srutų smarvė pavasariais, kai užmingi iš vakaro, kvailiojant varnėnams, atsiradarius langus, o pabundi prasmirdusiais plaukais ir pižama, nes jau temstant, išskėtęs purštukus nei koks Krakas, po palangėmis pravažiavo traktorius.
Vaikams Danija yra jų gimtinė, jiems greičiausiai sapnuosis abiem kalbom šnekantys žmonės, žuvėdros ir miško viržiai prie Šiaurės jūros, voveraitės Dzūkijoje, kur leidžiam atostogas, abi Baltijos jūros pusės: ta, su karvėmis, ir kita, Pervalkoje, – su gintarais po audros.
Tėvynės yra ir bus tik tiek, kiek jos yra mumyse, kiek jos nešiojamės, kaip ją kuriam, kokią ją planuojam, ar sugebam apie ją susikalbėti, susitarti, dirbti kartu. Valstybė yra jos žmonės. Tiek, kiek jų yra, ten, kur jie yra, ir yra Lietuva. Emigraciją reikėtų matyti kaip savotišką kapitalą Lietuvai, kaip diasporą, matyti, (su)galvoti jos indėlį. Mes planuojame parvažiuoti, su patirtimis, įgūdžiais. Norėčiau, kad tos patirtys būtų reikalingos Lietuvai.
– Esate kilusi iš Lietuvos kalnų miesteliu vadinamos Vilkijos. Kokie ryškiausi su gimtine susiję prisiminimai?
– Ryškiausi yra sapnai, prisiminimai – iš vaikystės, paauglystės periodo, tai ir yra Vilkija. Juose nuolat kartojasi vietos, žmonės, kvapai, spalvos, garsai. Vis išnyra baltas akmuo prie močiutės tvarto, saulėkaitoje, juo laipioja melsvai balkšvi vijokliai ir skruzdės, ant jo pritūpdavau paglostyti meilikaujantį šunį, pastarojo akys, žvelgiančios iš apačios man į veidą, šlapia nosis, pasilenkus ištinkanti mano žandikaulį. Perkelinis močiutės skreitas, į kurį įridendavau savo jau paauglišką, šokoladiniuos plaukuos įsuktą galvą, jos klaidžiojantys grubtelėję pirštai, – lyg bandytų išvynioti saldainio popieriuką, žalias lentų suolelis prie durų, kurį kas pavasarį nutepdavau dažais, ji pati, pasakojanti švytinčias savo sapnų dažnutes. Gimtys ir mirtys, perpasakojama tremties istorija, tai, ką išgirdau iš jau išėjusių žmonių apie gimtas vietas, kas seniai neapčiuopiama, bet gyvena toliau atminty, kas išnyra stipriai ir netikėtai kaip pilnas oro kamuolys, panardintas į vandenį.
Dalis tų kamuolių lyg stadiono vartuose nusėda naujai rašomoje mano knygoje, ypač ryškios detalės, be kurių tekstas nebūtų gyvas, nekeltų skaitymo malonumo. Kad ir ši ištrauka: lyg pravertų duris, kur matau tėvą mūsų namų balkone. Tokios akimirkos užtenka, kad ji nelyg vyšnios kauliukas apaugtų spalvota teksto mėsa:
„Tėvas visuomet trenkdavo cigaretėmis. Rūkydavo jis daug, visada balkone, per kurio kraštą vis purtydavo pelenus į kaimynės darželį. „Gėlių nepuls amarai”, – sakydavo. Kai vėliau jai užaugo didžiulė sulig avietės uoga karpa ant rodomojo piršto, ji slapta rankiojo tėvo nuorūkas, jas prisidegdavo ir smilkstančiu galiuku trindavo karpos galvutę. Ji buvo girdėjusi, kad tokiomis procedūromis galima išnaikinti tą išpurusį melsvai balkšvą darinį rudais nei mėlynių kauliukai šaknelių siūlais. Dar buvo nuklausiusi, kad reikia užleisti žiogą ir trinti pienu iš karpažolės koto. Po savaitės tokių pastangų nudeginti išbujojusį žiedą, jos rankos ir lūpos pradviso. „Tu nesėdėk balkone, kai tėvas rūko, plaučius sugadinsi”, – sakė jai motina, užuodusi rūkalus. Jai neatėjo į galvą apuostyti jos burną arba apžiūrėti rankas. Taip įsismaginusi, tarp nuorūkų po balkonu ji gaudė pievoje žiogus: kuo stambesnėmis šlaunimis, tamsiai žalius, suspausdavo jų kojas tarp dešinės rankos pirštų, kol šie keturiais išlendančiais čiuptuvais apžiodavo nekenčiamą jos ataugą. Iš čiuptuvų išsisunkdavo rudo žvilgančio skysčio lašas, užliedamas smulkutes, nuo deginimo jau rustelėjusios karpos įdubas ir ravelius. Nulūžusi žiogo koja būdavo auka jos pasveiksiančiam pirštui. Darže, nuslinkusi pakasti bulvių pietums, lauždavo traškius karpažolės stebelius per pusę, baksnodavo jais nebeatpažįstamai besikeičiantį darinį. Apskriti nulaužto augalo lapeliai įstrigdavo tarp bulvių virkščių, nusviedus išsunktą stiebą šalin. Po dviejų savaičių procedūrų karpa virto kietu kaip vitpadis šašu, o vieną rytą pabudusi jos vietoje pamatė apvalų rausvos plonytės odos lopinėlį: pakirdusi, pataluos ėmė ieškoti nukritusio šašo lyg jis būtų pamesta brangenybė, kurią pasidės ir saugos raudonomis gėlėmis ištapytoje mažmožių skrynutėje.”
Arba šitas kąsnelis:
„Kai ji karščiuodama drebėdavo lovoje, mama įsukdavo ją į vienintelę turėtą išgeltusią pūkinę antklodę, užmaudavo namines kojines. Mama kirpdavo užsiveistas avikes, kedendavo vilnas, karšdavo su pačios pasigamintomis šukomis po kuokštą, verpdavo rateliu, kad nebūtų sukriai, sukdavo siūlus į tolkas, skalbdavo su muilu: jai tai buvo grįžimas į tą prarastą laiką prieš tremtį, kur močiutė tebebuvo jauna, jos broliai sveiki ir gyvi, o ji pati, jauniausioji, užsnūsdavo rami šalia verpiančios motinos šono, sapnuodavo žemuoges ir pievagrybius, kyšančius už sodo beržyne.
Kaldžios kaimo kolūky močiutė pešė žąsis: vietinės moterys jas plikydavo, o ji draskė sausai, pūkus kimšo į pagalves ir patalus, daigstė įraudusiais pirštais, už juos iš senos moteriškės pagedusiomis akimis nusipirko miltų ir siuvimo mašiną. Tada pasisiuvo patalą, siuvamąja, kad nelįstų padaigsliai laukan: po juo tilpdavo visi trys jos vaikai. Tą patalą su visais vaikais parsigabeno į Kauną, geležinkelio stoty teiravosi komendantas, ką ji čia velkanti ant pečių kaip kokią kuprą ar kalną. „Koldra”, vyptelėjo močiutė, jau gerokai pramokusi rusiškai.
Ta antklodė dabar šildė nušiurpusią jos anūkės odą. Nuo karščio ir jaudulio dunksinčia krūtine ji laukė, kada jis prieis ir uždės savo platų, cigaretėmis trenkiantį delną jai ant kaktos: jis juk buvo patyręs, anksčiau jau auginęs vaikus, mokėjo vystyt ir gydyt. Tas delnas buvo patikimas termometras, rodydavo sergančios karštį ir nuotaiką: negalėjo kukrist ir sudužti, išbarstydamas gyvsidabrį. Jis buvo ir tiksliausios svarstyklės miltams Velykų pyragui kepti, vilnų ryšuliui, avienai arba triušienai. Triušius jiedu su mama dorodavo vakarais prie šaškių, gliaudydavo žaisdami kaulelius, kol mažoji, paskubomis surijusi kepenėles, kedendavo inkštiruotus tėvo užausius. Mama niekuomet nelaimėdavo - tai buvo ritualas tėvo protui pagerbti. Jo sprindis buvo liniuotė, o žingsnis – metras, kuriuo jis naudodavosi, kaldamas palupkę išsvajotam namui po liepom. Namo jis nepastatė, bet svajonė buvo gaji, maitinama atimtų motinos namų ilgesiu, žemuogėmis ir pievagrybiais iš beržyno.
Ir kai tėvo delnas lyg sunkiasvoris lėktuvas nutūpdavo dukteriai ant kaktos, o nykštys lyg paskubomis išleisti ratukai slysdavo jos blakstienomis, ji gulėdavo, veik nekvėpuodama, kad nesugadintų temperatūros tikslumo. Jei ji degdavo, tėvas liepdavo mamai atnešt ir sumaitinti sutrintą tabletę su medumi, tada sėsdavosi šalia ant kėdės, aptrauktos žaliu gobelenu, ir skaitydavo: storą ir tamsią pasaką, jai vienai. Apie ugnies lapę ir medinį žmogutį stora buka nosimi, apie giltinę, ryjančią malūno sparnus, apie baltą arklį rankšluostiniais laiptukais vietoje balno, apie elnią, į kurio šone kulkos prasriegtą skylę medinukas kišo rugių kuokštą ir, kad šis neiškristų, lipino pleistru. Ji beveik mokėjo ją mintinai, užsimerkus regėjo didelį žalią veidą apvaliomis akiduobėmis ir mažą medinį arkliuką su raiteliu ant kupros, tačiau nematė jo bruožų, tik juodas ir smulkias pelės akis. Tėvui murmant, žalias veidas iš knygos vis plėsdavosi, pamažėl užimdavo visą salotinį kambarį su rausvomis gėlytėmis palubėj, jos kakta susiliedavo su tirštėjančia koridoriaus tamsa.
Jai nubudus, tėvas būdavo išsisklaidęs kartu su tuo dideliu veidu. Mama, nugirdusi ją atsiklojant, atnešdavo svieste keptą kiaušinį baltoje metalinėje lėkštėje, karštos aviečių arbatos ir rūbus persirengti. Per galvą nutraukdavo prakaitu įmirkusius marškinius, susukdavo juos į ritinį, jais masažuodama, nušluostydavo jos nugarą, plokščią krūtinę ir laibas rankas, apvilkdavo sausa ant radiatoriaus pašildytų naujų marškinių flanele. Sulaižiusi kiaušinį, ji imdavosi arbatos: uogienė kvepėjo raistu, kur jie liepos mėnesį rinko uogas, bet smulkūs geltoni kauliukai lindo į tarpdančius, ir ji, sudėjusi lūpas vamzdeliu, košdavo skystimą per sukąstus dantis. Nuo karščio jai užgeldavo kandžius, bet nereikėjo drožti degtukų tarpdančiams išsikrapštyti.”
Arba ši ištrauka, apie močiutę:
„Po kelerių metų, kai tatuko jau nebebuvo, o močiutės kojos sunkiai paeidavo, ir ji linguodavo nuo durų iki vartelių, dar – iki daržo, taplysvėje vis ištraukdama kokią išstypusią balandą, ji kalbėdavo, kaip norėtų nusigaut iki bažnyčios Mišioms ir dar kartą pažiopsoti į Nemuną. Mašina močiutė važiuoti neįstengė: mat jai iš karto apsisukdavo galva, vos įsėdus. Ar nuo plastmasės ir sėdynių kvapo, ar nuo supimo, o gal nuo abiejų dalykų.
Vieną šiltą gegužės popietę anūkė ištraukė iš tvarto vežimėlį: nušluostė dulkes nuo morkų spalvos apmušalo, nuplovė ratus, žydišku atsuktuvu nuardė kojų laikyklą. „Močiute, aš tave nuvešiu”,- pašnibždėjo į ausį po perkelio skarele. Močiutė rodomojo galu pasitaisė išslydusių plaukų kuokštą, suglumusi, bet linksma pažiūrėjo į anūkę: „Kaip tu mane veši dabar su tuo vežimu? Žmonės juoksis”. Bet mintis judviejų neapleido.
Ir vieną birželio rytą jos susiruošė. Mišias laikydavo kasdien devintą, tokiu laiku jaunesni žmonės dirba, tad jų turėję nebūti nei gatvėse, nei pačioje bažnyčioje. Močiutę ji rado sėdinčią lovoje, bet jau nusipraususią veidą, paskleidusią išeiginius rūbus ant kambaryje tebestovinčios tatučio lovos, ir šukuojančią savo baltutėlius pūkelius. Ji neleisdavo jų nukirpti, pindavo į keturias pelės uodegėles, kol sugrėbdavo visą galvą. Iš dviračio padangos ji prikarpydavo plonyčių juodų gumyčių, jomis užvyniodavo kasyčių galiukus ir paslėpdavo po trikampiu sulankstyta skarele, kad nesiplaikstytų. Susipynusi plaukus ir apsivilkusi margo kartūno suknele, apsiavusi senais, bet vis dar dailiais, kaspinėliais puoštais rudos odos batukais, pasiėmusi lazdą ir anūkės palaikoma, ji išlingavo į kiemą. Nuo namų iki bažnyčios buvo kokie trys kilometrai, reikėjo eiti ilgu, senomis liepomis apaugusiu keliu iki miestelio centro su parduotuve, toliau – palypėti į kalną. Prašlumpsėjusios pro vartelius jos kulniavo tolyn, kol jų turėjo nebesimatyti pro gyvenvietės langus. Raudonų plytų bažnyčia stiepėsi aukščiausioj mietelio vietoj: parapijiečiai suvažiuodavo ir sueidavo iš aplinkinių kaimų, ji turėjo būti matoma ir girdima iš tolo. Jaunystėje močiutė pėdindavusi visą kelią basa, prie bažnyčios tvoros prigludusiose kapinaitėse apsiaudavusi savo vienintelius išeiginius batukus. Tose kapinaitėse palaidoti abu jos uošviai, ji atitekėjusi čia iš kitos parapijos. Ir pirmasis jos vaikas, miręs nuo kraujo užkrėtimo vos gimęs, mažam karstely ten guli. „Kiek vargo aš su tavimi turėjau, porindavo tatutis, reikėdavo jot pas tave trisdešimt kilometrų, kiekvieną penktadienį. Tatučio arkliai buvo straini, - pasakojo močiutė. - Jis buvo ūkininkas, gražus ir aukštas bernas… Buvo dar toks berniokas mūsų kaime, aniuolėlis, dar ir dabar sapnuoju, kad krentu iš dangaus tiesiai jam į glėbį. Tėtis neleido tekėt už jo, neturėjo jis kur gyvent, paskui prasigėrė, amžiną atilsį jam… Va vakar sapnavau tatutį: dažnai sapnuoju, pasirokuojam. Jau taip pasilgau, abiejų… Jie abu su sūnum ten. Anąkart va klausiu: Ar susitinkat? Susitinkam, sako, daug čia mūsų. Skundės, kad šalta, kad tamsu, kad mato tokią žvaigždelę tolumoj spindinčią, kad vieną kurį iš jų vis pašaukia, jis lekia į tą žvaigždelę ir laimingas pradingsta. Pažadėjau jiems nusiųst vatinukų. Reik užpirkti mišias, tegu pasišildo”. Kai namų langai užlindo už medžių, anūkė vieliniu stabdžiu užspaudė vežimaičio ratus, ir močiutė, palaikoma už parankių, įsiropštė vidun. Jos abi prunkštė pasikratydamos, besidairydamos į šalis, judviejų širdys dunksėjo lyg krentantys obuoliai nuo saldinės obels prie vartelių. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tik žiogai čirpė net įsiręždami tarp išstypusių pakelės ramunių. Močiutė buvo maža ir sausutė, senas vežimėlis dar puikiai riedėjo. Pasibaigus medžių alėjai, prie posūkio į parduotuvę, kikendama ji išsiropštė lauk. Išsitraukė lazdą iš po vežimo ir, įsikibusi anūkei į parankę, ėmė lipt įkalnėn. Čia jau buvo žmonių ir mašinų, anūkei reikėjo laikyti pusiausvyrą tarp močiutės ir kita ranka stumiamo vežimaičio, skubriai sveikintis su šventoriuje sutiktomis senutėmis, ieškoti, kur nusėsti lonkose. Geriausia močiutės draugė, gyvenusi netoliese, nebesikėlė nuo patalo nuo praeitos vasaros, ji nesitikėjo čia išvysti nieko, kas su ja ilgėliau kalbėtųsi. Kairėje bažnyčios pusėje švysčiojo keletas margų skarelių ir murmėjo rožančių, iš skarelių raštų buvo sunku nuspėti, kieno jos: balsai buvo susilieję į painų burbėjimą. Nutūpė arčiau išėjimo, skarelėms už nugarų.
Po Mišių jiedvi patraukė akmeniniu bažnyčios šventoriumi į ligoninės kiemą. Anksčiau čia būta zakristijos, sulipintos iš tokių pat bažnytinių molio plytų. Jos abi kiek paspartino žingsnį, prasliūkindamos pro atviras pastato duris. Takas tarp laibų topolių vedė link skardžio: žalios rankovės gale atsiverdavo abu Nemuno vingiai: į rytus ir vakarus. Anūkė kartais bėgdavo iš pamokų, kad čia patupėtų. Tako dešinėje, apėjęs alyvų putomis, pūpsojo tamsiai žalias lentinis namelis. Jame vos girdimai dūgzdavo šaldytuvas, čia atveždavo ligoninėje mirusių kūnus palaikyti, gal todėl suoliukas su vaizdu į Nemuną beveik visuomet būdavo tuščias. Iš to namelio pasiėmė jos mama ir tatutį, šiam mirus; močiutė nenutuokė namelio paskirties, ji žvelgė į tolį, į Nemuno vingius, nutraukusi skarelę nuo ausies, klausėsi krūmuose besiplakančių lakštingalų.
Po pusvalandžio jos išsistūmė prie bažnyčios tvoros paliktą vežimaitį į gatvę. „Visi mislįs, kad einam į krautuvę”,- čiūlbavo močiutė. Bet tie visi važiavo kas sau nesidairydami, jos palengva pasiekė liepų alėją, močiutė vėl įsikraustė vežimaitin, ir jos abi parriedėjo namo.”
Dar – alyvos ant Kartuvių kalnelio, skaitant Antaną Škėmą, kai bėgdavau iš pamokų ten pasėdėti. Įdomus sutapimas, kad mano vyras yra tolima Škėmos giminė (jo mama Škėmaitė iš Laumėnų kaimo, - kai plaukam vasarą valtimi Kauno mariomis, dėka jos ir jos brolių pasakojimų po vandeniu kyla kyla dūmai iš užlietų kaimų kaminų), panašiu veido profiliu ir šiek tiek – charakteriu. Tad mano sąmonėje Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgės” įvyniotos į „Baltają drobulę”, iš „Izaoko” rašiau baigiamąjį lietuvių literatūros darbą, tie tekstai iš tarpukario Kauno lyg veidrodžio dugnas persmelkia mano studijų metų Kauną, kryžiuojasi ir uždengia mano pačios tekstus, lietuviškas ir emigracines patirtis, žmones.
– Jūsų poezijos ir tekstų, skelbiamų socialiniuose tinkluose, kalba – neįtikėtinai gyva. Kiek ją naudojate kasdieniame gyvenime? Kiek, neskaičiuojant šeimos narių, Olborge jus supa lietuviška aplinka? O galbūt tokią aplinką susikuriate skaitydama lietuviškas knygas?
– Jei tik galiu, mieliau rašau nei kalbu, net telefonu kalbėčiausi rašydama. Esam su vyru pasiskirstę funkcijas: kai reikia, jis kalba, o aš – rašau.
Kai atvažiavau, 2003 metais, Danijoje gyveno apie 2000 lietuvių, dabar turinčių Lietuvos pilietybę čia gyvena apie 12 000. Olborge daug lietuvių, ypač daug – gydytojų. Veikia šeštadieninė mokykla, vyksta šventės, atvažiuoja teatrai, dainininkai, fotografai iš Lietuvos, paskutinį kartą pas mus viešėjo Veronika Povilionienė. Nors ir esu pratusi prie medicininės leksikos (vyras kasdien lepina istorijomis iš chirurgijos srities), pasiilgstu ir kitokių temų. Todėl manęs daug internete, socialinėse medijose: tokiu būdu galiu kalbėtos, diskutuoti temomis, kurios man aktualios, bendrauti su man įdomiais žmonėmis. Labai daug skaitau, ypač džiaugiuosi radusi lietuviškų knygų skaitmeniniais pavidalais, nes popierius lagaminuose yra sunkus, o knygas kompiuteryje ar planšetėje galiu skraidintis ar vežtis visur, neapkraudama stuburo. Ypač džiaugiuosi šiais metais pasirodysiančiais Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari („Anti-Oedipus: Kapitalizmas ir šizofrenija”, Kitos knygos) ir Judith Butler („Vargas dėl lyties”, Kitos knygos) vertimais – lietuviškai labai malonu skaityti, regėti, kaip kuriama lietuviška filosofinė leksika.
